Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-286/2010

Procesinio sprendimo kategorija

50.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių dujotiekio statyba“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių dujotiekio statyba“ ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“ prašė solidariai priteisti iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 38 640,11 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2008 m. sausio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Dujotiekio statyba“ nuo 2005 metų buvo valstybinės žemės sklypų Šiaulių mieste naudotojas. Dėl trijų naudojamų valstybinės žemės sklypų ne aukciono būdu buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys. 2007 metų pirmine deklaracija už šiuos tris sklypus buvo nustatytas įprastinis 1,5 proc. žemės vertės nuomos tarifas. 2007 metais nustačius faktą, kad ieškovas naudojosi ir kitais valstybinės žemės sklypais nesudaręs nuomos sutarčių, jų naudojimo nei 2005, nei 2006 metais nedeklaravo Šiaulių miesto savivaldybės Finansų skyriui ir jokių mokesčių už jų naudojimą nemokėjo, ieškovui buvo pateikta patikslinta deklaracija, už visus nuomojamus sklypus taikant 4 proc. žemės vertės nuomos mokesčio tarifą. Šis tarifas nustatytas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-247 1.2 punktu ir taikomas valstybinės žemės nuomininkams ir naudotojams, turintiems šio žemės nuomos mokesčio skolą ir jos nesumokėjusiems per pusę metų arba naudojusiems valstybinę žemę iki sutarties sudarymo, bet jos nedeklaravusiems.

Ieškovas, 2008 m. sausio 3 d. sumokėjęs žemės nuomos mokestį pagal padidintą tarifą, mano, kad nebuvo teisinio pagrindo jį taikyti už visus jo nuomojamus valstybinės žemės sklypus. Ieškovo nuomone, atsakovai taip be pagrindo įgijo jo turtą – 38 640,11 Lt, todėl prašo permokėtą valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį solidariai priteisti iš atsakovų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ 1.2 punktą, išnuomojant valstybinę žemę ne aukciono būdu, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 1,5 proc. ir didesnis kaip 4 proc. žemės vertės. Pagal 1.4 šio nutarimo punktą konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą ne aukciono būdu, tarifą nustato savivaldybė, kurios teritorijoje yra išnuomojama valstybinė žemė. Taigi Šiaulių miesto savivaldybės taryba turi galią savo sprendimais nustatyti tarifų dydį ir sąlygas mokesčio objektui ar subjektui, esantiems jos teritorijoje, bei nurodyti, kokiais atvejais taikomi nustatytieji tarifai. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2005 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-247 1.1 punkte nustatė, kad 1,5 proc. žemės vertės nuomos mokesčio tarifas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, sudariusiems valstybinės žemės nuomos sutartis, o 1.2 punkte – kad 4 proc. mokesčio tarifas yra taikomas sprendimo 1.1 punkte nurodytiems valstybinės žemės nuomininkams ir naudotojams, turintiems šio mokesčio skolą ir jos nesumokėjusiems per pusę metų ir (arba) naudojusiems valstybinę žemę iki sutarties sudarymo, bet jos nedeklaravusiems. Kadangi ieškovas nevykdė pareigos pildyti valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojo deklaraciją ir mokesčio už 2005 bei 2006 metus nemokėjo, teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai buvo pripažintas mokesčio skolą turinčiu valstybinės žemės nuomininku – naudotoju ir dėl to jam nuomos mokestis už valstybinę žemę už 2007 metus teisėtai buvo apskaičiuotas taikant 4 proc. žemės vertės koeficientą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės nustatytas didesnis nuomos mokesčio tarifas nėra netesybų instituto taikymas, o yra vietos savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto valstybinės žemės naudotojams taikytinas apmokestinimo tarifas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pagrįstai buvo prilygintas turintiesiems žemės nuomos mokesčio skolą, todėl jam teisėtai buvo nustatytas 4 proc. žemės vertės mokesčio tarifas. Savivaldybė teisėtai gavo pagal šį tarifą apskaičiuotą mokestį, todėl jis negali būti pripažintas kaip gautas be pagrindo. Kolegija nurodė, kad šalių pasirašyta žemės nuomos sutartis yra nukreipiamoji į vietos savivaldos tarybos sprendimais nustatytus tarifus. Ši sutartis, kurioje nustatytas fiksuotas žemės nuomos mokestis, yra šalių susitarimas, nukreipiantis į savivaldos tarybos nustatytų tarifų taikymą (šios sutarties 15 punktas). Kolegija konstatavo, kad atsakovas, apmokestindamas ieškovą padidintu 4 proc. tarifu, įstatymo ir sutarčių sąlygų nepažeidė. Tai yra savivaldybės funkcijų tinkamo ar netinkamo taikymo klausimas, nustatant konkrečiam valstybinės žemės naudotojui apmokestinimo tarifus, ir nėra netinkamo prievolės vykdymo instituto aiškinimo klausimai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Teismai nesistemiškai aiškino CK 1.3 straipsnio 4 dalį, 6.205, 6.258 straipsnius, 6.477 straipsnio 1 dalį, 6.545 straipsnio 1 dalį, 6.552 straipsnio 2 dalį, 6.562 straipsnio 5 punktą 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1798 bei savivaldybės sprendimų nuostatas, todėl neatskleidė valstybinės žemės nuomos santykių reglamentavimo sistemos, savivaldybei deleguotų įgaliojimų apimties ir įgaliojimų tikslų. Kiekviena valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti laikoma atskiru teisiniu santykiu, kuris jo dalyviams sukuria priešpriešines teises ir pareigas. Šiuo konkrečiu atveju su ginču susijusi vienintelė ieškovo pareiga atsakovui – laiku mokėti nuomos mokestį. Byloje nustatyta, kad ieškovas nepadarė pažeidimų, susijusių su nuomos mokesčio mokėjimu, todėl jam negalėjo būti taikomos savivaldybės sprendime nustatytos sankcijos, juolab kad tokio pobūdžio netesybų nustatymo galimybės nenustatyta CK 6.258 straipsnio 1 dalyje. Kad padidintas mokesčio tarifas yra netesybos, galima spręsti pagal tai, jog padidintas tarifas taikomas vieninteliu pagrindu – vėluojant sumokėti nuomos mokestį.

2. Savivaldybės 2004 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. T-80 37 punkte nurodyta, kad, nesumokėjus nuomos mokesčio ilgiau kaip už tris mėnesius nuo nustatyto termino pabaigos, jis išieškomas teisės aktų nustatyta tvarka. Ši sprendimo nuostata susijusi su įstatymo nuostatomis. Jei žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktas), papildomai nustačius 2 arba 3 mėn. terminą sutarties vykdymo trūkumui pašalinti (CK 6.564 straipsnio 2 dalis), galima nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį nuomotojo reikalavimu. Sistemiškas išvardytų nuostatų aiškinimas atskleidžia valstybinės žemės nuomos sutarčių vykdymo mechanizmą: nuomininkui nepašalinus sutarties vykdymo trūkumų per papildomai nustatytą terminą, sutartis pasibaigia, jis tampa valstybinės žemės naudotoju ir moka padidintą 4 proc. dydžio nuomos mokesčio tarifą už naudojimąsi sklypu. Tokį valstybinės žemės nuomos sutarčių vykdymo mechanizmą atskleidžia ir Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.8 punkto nuostata, kad nuomos mokesčio dydis ir mokėjimo terminai nurodomi sutartyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Ieškovas pripažino, kad dalies naudojamų savivaldybės žemės sklypų jis nedeklaravo ir mokesčių už juos nemokėjo, taigi vadovaujantis savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta tvarka, pagrįstai buvo taikytas padidintas 4 proc. tarifas.

2. Šalių sudarytos nuomos sutarties 15 punkte nustatyta, kad, pasikeitus valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai ir kitiems reikalavimams, sutarties šalys privalo vadovautis savivaldybės tarybos sprendimais ir kitais nutarimais. Ši nuostata įpareigoja šalis vadovautis visais tuo metu galiojančiais teisės aktais ir savivaldybės tarybos sprendimais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį reglamentuojančių poįstatyminių teisės aktų normų aiškinimo

Byloje šalių ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-247 (toliau – Sprendimas), reglamentuojančio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo nustatymą, 1.1.1 ir 1.2.1 punktų aiškinimo ir taikymo. Toks savivaldybės tarybos sprendimas yra norminio pobūdžio teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiame teisės akte apibrėžiant subjektus, kuriems taikoma konkreti akto nuostata, nurodomi kriterijai, šiuos subjektus išskiriantys iš kitų. Sprendimo 1.1.1 punkte nustatytas 1,5 proc., o 1.2.1 punkte – 4 proc. žemės vertės dydžio valstybinės žemės nuomos mokestis. Skirtingas nuomos mokesčio dydis taikomas skirtingus kriterijus atitinkantiems subjektams. Kilusiame ginče dėl ieškovo nuomojamų trijų valstybinės žemės sklypų apmokestinimo ieškovas teigia, kad, sprendžiant dėl nuomos mokesčio už nurodytus tris sklypus, jis turėtų būti priskiriamas prie 1.1.1 punkte nurodytų subjektų – juridinių asmenų, sudariusių valstybinės žemės nuomos sutartis. Atsakovas – savivaldybės administracija – laikosi nuomonės, kad ieškovas priskirtinas prie 1.2.1 punkte įvardytų subjektų: Sprendimo 1.1 punkte nurodytų valstybinės žemės nuomininkų ir naudotojų, turinčių nuomos mokesčio skolą ir jos nesumokėjusių per pusę metų ir (arba) naudojusių valstybinę žemę iki sutarties sudarymo, bet jos nedeklaravusių. Byloje nustatyta, kad ieškovas neneigia fakto, jog jis nedeklaravo naudojamų žemės sklypų, dėl kurių nebuvo sudarytos nuomos sutartys, ir nemokėjo už jų naudojimą nuomos mokesčio. Vis dėlto ieškovas nesutinka, kad šis faktas būtų pagrindas jį priskirti prie Sprendimo 1.1.2 punkte išvardytų subjektų, kai sprendžiamas nuomos mokesčio dydžio klausimas už tris sklypus, dėl kurių yra sudarytos nuomos sutartys, nesant nuomos mokesčio skolos už šiuos sklypus. Savivaldybės administracijos nuostata yra asmenims, atitinkantiems Sprendimo 1.1.2 punkte nustatytus kriterijus, t. y. skolingiems bent už vieno sklypo nuomą arba nedeklaravusiems bent vieno sklypo naudojimo, taikyti padidintą nuomos mokesčio tarifą už visus to paties subjekto nuomojamus valstybinės žemės sklypus. Taigi iš esmės byloje kilo ginčas dėl Sprendimo 1.1.2 punkto taikymo apimties: ar jis taikomas skaičiuojant nuomos mokestį tik už sklypus, už kuriuos susidarė nuomos mokesčio skola, ar už visus to paties asmens nuomojamus sklypus.

Aiškinant teisės akto normą, atsižvelgtina į jos sisteminius ryšius su aukštesnės teisinės galios norminių aktų nuostatomis, kurių pagrindu aiškinamoji norma priimta. Savivaldybės tarybos sprendimas, dėl kurio aiškinimo kilo šalių ginčas, priimtas įgyvendinant valstybines funkcijas, perduotas savivaldybėms, vadovaujantis CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ 1.2, 1.4, 1.7, 1.9 punktų bei Vyriausybės 2003 m lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1, 2, 3, 7, 8 punktų nuostatomis. Vyriausybės nutarimų nuostatos įtvirtina minimalią ir maksimalią valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo ribas, o teisę nustatyti konkretų tarifą neviršijant nurodytų dydžių ir mokesčio mokėjimo terminus suteikia savivaldybei. Be to, Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.8 punkte nustatyta, kad nuomos mokesčio dydis ir mokėjimo terminai nurodomi valstybinės žemės nuomos sutartyje. Šios įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos neatskleidžia reikalavimų, kurie būtų pagrindas interpretuoti Sprendimo 1.1.2 punkto turinį dėl jo taikymo apimties.

Aiškindamas teisės akto normą, teismas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnio 4 dalis). Į šiuos principus turi atsižvelgti ne tik teismas, bet ir teisės norminius aktus priimantys subjektai, kad jų priimami teisės aktai neprieštarautų principams. Aiškindamas konkrečią teisės normą, teismas preziumuoja, kad civilinius santykius reglamentuojantį norminį aktą priėmęs subjektas suderino tokio akto nuostatas su teisės principais. Nagrinėjamoje byloje kilęs teisės normos taikymo apimties klausimas taip pat vertintinas teisės principų kontekste. Atsakovo pateikiamo Sprendimo 1.2.1 punkto aiškinimo esmė – kad valstybinės žemės nuomininkai ir naudotojai, laiku nesumokėję bent dalies nuomos mokesčio arba nedeklaravę bent vieno sklypo naudojimo, tampa padidinto tarifo nuomos mokesčio mokėtojais už visus naudojamus valstybinės žemės sklypus. Laikantis tokio aiškinimo, net ir nedidelė nuomos mokesčio skola už vieną iš nuomojamų sklypų, sudarytų pagrindą taikyti daugiau kaip dvigubai didesnį nuomos mokesčio tarifą už visus nuomojamus sklypus. Toks nurodytos normos aiškinimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimo, kad valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamiems tikslams, užtikrintų civilinių teisinių santykių subjektų turtinių interesų pusiausvyrą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), taip pat neatitinka teisingumo principo nuostatos, kad asmeniui skiriama sankcija turi būti proporcinga jo padarytam pažeidimui (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Iš nurodytų teisės principų kylančius reikalavimus atitinka aiškinimas, kad Sprendimo 1.2.1 punkte nustatytas padidintas nuomos mokesčio tarifas taikomas apskaičiuojant mokestį tik už tuos sklypus, už kuriuos susidarė mokesčio skola. Nesant pagrindo daryti priešingos išvados, preziumuojama, kad savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į teisės principų nuostatas ir Sprendimo 1.2.1 punkte įtvirtino jas atitinkančią teisės normą, o ginčas byloje kilo dėl savivaldybės administracijos netinkamo jos aiškinimo. Taip aiškinant Sprendimo 1.2.1 punktą, galima sutikti su kasatoriaus nuomone, kad šiame punkte yra nustatytos netesybos už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę, atsiradusią sandorio ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, pagrindu (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Prievolės mokėti poįstatyminiame akte nustatytas netesybas už tinkamai įvykdytas sutartines prievoles neatsiranda. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T-183, pakeitusio analizuojamą Sprendimą, 1.2.2 punkte jau aiškiai suformuluota nuostata dėl padidinto nuomos mokesčio, nustatanti prievolę mokėti padidinto tarifo nuomos mokestį tik už sklypus, už kuriuos laiku nesumokėta mokesčio skola, ir už nedeklaruotus sklypus, t. y. netesybos susietos su sklypu, iš kurio naudojimo atsirado ir nebuvo tinkamai įvykdyta tam tikra prievolė.

Ieškovas teisiniu savo reikalavimų pagrindu nurodė CK 6.237 straipsnį, nustatantį pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Nepagrįstas turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra ir kt.) arba jos šiais būdais apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr.3K-3-593/2008; kt.).

Šioje byloje konstatavus, kad atsakovas savivaldybės administracija netinkamai aiškino Sprendimo 1.2.1 punktą ir nepagrįstai teigė, kad šio punkto pagrindu atsirado ieškovo prievolė sumokėti padidinto tarifo nuomos mokestį pagal nuomos sutartis, kurias jis tinkamai vykdė, akivaizdu, kad atsakovas savo reikalavimą grindė tariamu, bet realiai neegzistuojančiu teisiniu pagrindu. Ieškovui neatsirado prievolės mokėti ginčijamą žemės mokesčio sumą nei žemės nuomą reglamentuojančių įstatymų, nei sutarties pagrindu. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo nurodyto pagrindo mokėti ginčo sumą egzistavimu, pagrįstai jį ginčijo ir turi teisę reikalauti grąžinti be teisinio pagrindo išreikalautas lėšas – 38 640,11 Lt (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo pagrįstumą. Savivaldybės administracija iš ieškovo į savivaldybės biudžetą išreikalavo ginčo lėšas, veikdama kaip savivaldybės institucijų sprendimus įgyvendinanti savivaldybės įstaiga, ji organizavo savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą (Vietos savivaldos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. spalio 1 d., 291 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Savivaldybės administracija, kuriai įstatymo priskirtos išvardytos funkcijos, turėdama darbuotojų, privalančių kvalifikuotai aiškinti savivaldybės institucijų sprendimus, juos tinkamai vykdyti, nuo pat pradžių turėjo žinoti, jog neturi pagrindo iš ieškovo gauti padidinto tarifo nuomos mokesčio pagal nuomos sutartis, kurias šis tinkamai vykdė. Dėl to ieškovo reikalavimas priteisti jam 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos sumokėjimo 2008 m. sausio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo yra pagrįstas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Savivaldybės administracijai netinkamai taikius norminį aktą ir be teisinio pagrindo kaip žemės nuomos mokestį išreikalavus iš ieškovo ginčo sumą, ši suma tapo savivaldybės finansinių išteklių dalimi (Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Ieškovas prašo priteisti be pagrindo gautas lėšas ir palūkanas iš savivaldybės administracijos ir savivaldybės solidariai. Pažymėtina, kad solidarioji prievolė gali atsirasti tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pagrindo solidariajai atsakomybei nenustatyta. Kadangi be pagrindo sumokėtą žemės nuomos mokestį gavo Šiaulių miesto savivaldybė, tai iš jos ir turi būti priteista ieškovo prašoma suma.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai naikinti ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kai kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovas už bylos nagrinėjimą visų instancijų teismuose sumokėjo 3477,42 Lt žyminio mokesčio, o už advokato teisinę pagalbą – 8271,54 Lt (2008 m. sausio 10 d., 2008 m. kovo 13 d., 2008 m. liepos 14 d., 2008 m. rugsėjo 15 d., 2008 m. spalio 14 d., 2008 m. lapkričio 19 d., 2009 m. vasario 9 d., 2009 m. rugpjūčio 11 d., 2009 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitos-faktūros). Į 2008 m. kovo 13 d. PVM sąskaitą-faktūrą įtraukta 1140,80 Lt suma, kuri apskaičiuota už skundo rengimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, taigi tai ne šioje byloje patirtos išlaidos, todėl jos atimamoms iš bendros sumos. Ieškovui priteistinas 7130,74 Lt išlaidų už advokato pagalbą teisme atlyginimas.

Be to, iš atsakovo valstybei priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (CPK 88, 93, 96 straipsniai). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, visuose bylą nagrinėjusiuose teismuose yra 40,21 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių dujotiekio statyba“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 38 640,11 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt litų 11 ct) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už šią sumą, nuo 2008 m. sausio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių dujotiekio statyba“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 7130,74 Lt (septynis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt litų 74 ct) išlaidų už advokato pagalbą teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 40,21 Lt (keturiasdešimt litų 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius