2K-7-2-699/2016
1-01-2-00015-2005-7
2016-06-16
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
baudžiamoji byla
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-2-699/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2005-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.1;
1.1.4.1;
1.1.4.5.3;
1.1.7;
1.1.12.1;
1.2.3.2;
1.2.14.3;
1.2.14.4;
1.2.21.1;
1.2.22.3;
2.1.7;
2.1.14;
2.1.15.1.2;
2.1.16.2.12;
3.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,
nuteistiesiems H. D., E. A.,
nuteistojo H. D. gynėjams advokatams Kristupui Ašmiui, Vytautui Sirvydžiui, R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nuteistojo E. A. gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nuteistojo R. Z. gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei, nuteistojo A. G. gynėjams advokatams Gražinai Mauručaitienei ir Mindaugui Bliuvui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų advokatų Kristupo Ašmio ir Vytauto Sirvydžio, nuteistųjų E. A., R. Z., A. G. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-2-699/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2005-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.1;
1.1.4.1;
1.1.4.5.3;
1.1.7;
1.1.12.1;
1.2.3.2;
1.2.14.3;
1.2.14.4;
1.2.21.1;
1.2.22.3;
2.1.7;
2.1.14;
2.1.15.1.2;
2.1.16.2.12;
3.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,
nuteistiesiems H. D., E. A.,
nuteistojo H. D. gynėjams advokatams Kristupui Ašmiui, Vytautui Sirvydžiui, R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nuteistojo E. A. gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nuteistojo R. Z. gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei, nuteistojo A. G. gynėjams advokatams Gražinai Mauručaitienei ir Mindaugui Bliuvui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų advokatų Kristupo Ašmio ir Vytauto Sirvydžio, nuteistųjų E. A., R. Z., A. G. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo bei R. D. – asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
H. D. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu penkiolikai metų; 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) – laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.) – laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB,,D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) veika prieš UAB,,E.“, P. I., V. J.) – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.) – laisvės atėmimu keturiolikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu iki gyvos galvos; BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams; BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 300 straipsnio 2 dalį (dėl disponavimo suklastotais dokumentais) – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir pagal Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius atliktų bausmių laikas; bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;
E. A. pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu trylikai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. G. nužudymo) – laisvės atėmimu keturiolikai metų; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB,,D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu penkeriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu dvidešimčiai metų; BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl teisės į didelės vertės UAB DK „Ū.“ turtą įgijimo apgaule) – laisvės atėmimu šešeriems metams; BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl didelės vertės J. P. turto sunaikinimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, 5 dalies 3 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 14 d., bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;
R. Z. pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu dešimčiai metų; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu trylikai metų; BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6, 9 dalimis šios bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams, ją nustatant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 1998 m. sausio 20 d. iki 1998 m. rugpjūčio 31 d. ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį atlikta bausmė; bausmės pradžia nustatyta 2013 m. birželio 14 d.;
A. G. pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu septyneriems metams; 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija; dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams; BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio A. G. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos;
R. Ž., pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 2 punktą, pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimą įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d., bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio R. Ž. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.
Iš H. D., S. V., R. L., G. J., A. G. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) UAB,,E.“, 2440 Lt (706,67 Eur) A. R., 815 Lt (236,04 Eur) P. I. Iš V. S., V. V., S. V., R. L., G. J. priteista solidariai atlyginti 28 260 Lt (8184,66 Eur) R. V. Iš E. A., V. S., V. V., S. V., G. J. priteista solidariai atlyginti 24 000 Lt (6950,88 Eur) A. R. Iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos M. Č. Iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos A. V. Iš H. D., E. A. priteista solidariai atlyginti 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinės žalos R. Z. Iš R. Z., V. S., S. V. priteista solidariai atlyginti 665,15 Lt (192,64 Eur) Kauno teritorinei ligonių kasai. Iš V. V. priteista 14 000 Lt (4054,68 Eur) A. K.
A. R. civilinis ieškinys dėl 4000 Lt (1158,48 Eur) priteisimo paliktas nenagrinėtas; bylos dalis dėl A. M. civilinio ieškinio dėl 400 000 Lt (11 5848 Eur) priteisimo nutraukta; SAB,,D.“ civilinis ieškinys dėl 23 342 Lt (6760,31 Eur) žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas; J. B. civilinis ieškinys atmestas; A. V. ir M. Č. pripažinta teisė į civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o ieškinių dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalis).
Iš H. D., E. A., V. S., V. V., S. V., R. Z., R. Ž., V. G., R. L., G. J., A. G., R. S. priteista po 509,47 Lt (147,55 Eur) proceso išlaidų valstybei.
Nutarta konfiskuoti iš H. D., V. S., S. V., R. L. po 73 867 Lt (21 393,36 Eur), iš R. S., V. V. po 66 667 Lt (19308,10 Eur) nusikalstamu būdu gautų pajamų; kaip nusikalstamos veiklos rezultatą – 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esančių AB,,Swedbank“ banko sąskaitoje, kurie bankrutuojančios draudimo bendrovės buvo pervesti J. P. kaip draudimo išmoka.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas J. D. turtui – kirpyklai (duomenys neskelbtini), 22/100 dalims 106,14 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 80,18 kv. m bendro ploto butui (duomenys neskelbtini), 43,47 kv. m bendro ploto butui (duomenys neskelbtini), automobiliui „Chrysler Vision“, 1994 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), automobiliui „Audi A6“, 1996 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)); R. D. priklausančiam 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,4395 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,1000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,4000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), automobiliui „Lexus RX 400h“, 2006 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)), automobiliui „Volkswagen Multivan“, 2001 m. (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); H. D. priklausančiam motociklui „Gilera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, 2001 m. (VIN kodas (duomenys neskelbtini)); J. M. priklausančiam 2,2389 ha ploto žemės sklypui su statiniu (duomenys neskelbtini); E. A. priklausiančiam automobiliui,,Mitsubishi Montero Sport“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini)), 629,78 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), 0,2789 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini); M. A. priklausančiam 0,1601 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 344,47 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini); A. J. L. (jos turto paveldėtojų) automobiliui „BMW X3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini)), 0,1900 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 1,0600 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 1,0100 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini), 0,5400 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); į N. A. ir J. P. 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esantiems AB,,Swedbank“ banko sąskaitoje, – pratęstas, iki bus įvykdytas šis nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių.
Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinti:
H. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veika prieš A. K.), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. nužudymo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo, neteisėto V. P. laisvės atėmimo), BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto prievartavimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. B. nužudymo), BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl J. P. turto sunaikinimo, teisės į UAB DK „Ū.“ turtą įgijimo apgaule), BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; veikos prieš A. G., G. B., D. M., D. B.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
E. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.), BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl V. S. nužudymo), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl pasikėsinimo nužudyti R. G.), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl A. K. plėšimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. nužudymo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl A. R. turto pagrobimo), BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl rengimosi nužudyti S. Č.), BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl A. M. turto prievartavimo), BK 181 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo), BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; dėl R. B. nužudymo), BK 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl smurto prieš A. G., G. B., D. M., D. B. ir kt.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
R. Z. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl UAB,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimo), BK 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija; veika prieš A. G., G. B., D. M., D. B.), nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus. Baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui;
A. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija; dėl R. V. turto pagrobimo, neteisėto V. P. laisvės atėmimo), nes neįrodyta, kad jis dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus.
R. Ž. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija; dėl J. Č. sužalojimo) nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti: S. V., V. V., V. S., V. G., R. L. (L.), G. J., R. S., N. A., K. P.; R. S. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 140 straipsnį nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui; tačiau dėl šių nuosprendžio dalių kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu (priimtu bylą išnagrinėjus pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, nuteistųjų A. G., E. A., R. Ž., N. A., nuteistojo R. Z. gynėjos ir nuteistojo H. D. gynėjo apeliacinius skundus) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
H. D. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (dėl V. S. nužudymo), perkvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus ir paskirta: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus – laisvės atėmimas keturiolikai metų, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas aštuoniolikai metų;
nuosprendžio dalis, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
nuosprendžio dalis, kuria H. D. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 2 dalį bei bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 1997 m. vasario 13 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nustatant ją atlikti kalėjime;
nuosprendžio dalis, kuria A. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
nuosprendžio dalis, kuria A. G. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6 dalimis, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija), BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose;
nuosprendžio dalis, kuria R. Z. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), panaikinta ir, pritaikius BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) bei 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nuosprendžio dalis, kuria R. Z. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6, 9 dalimis, panaikinta. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos iš dalies jas sudedant bei apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams, nustatant ją atlikti pataisos namuose;
pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis nustatant, kad H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą 1992 m. sausio 13 d.–1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. – nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu) iki 2000 m. pradžios;
nuosprendžio įžanginė dalis patikslinta nustatant, kad H. D. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį;
nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš H. D., E. A., V. G., R. Ž., R. Z. priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti, panaikinta ir priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43 443 Eur) kiekvienai neturtinei žalai atlyginti solidariai iš E. A., V. G., R. Ž. ir R. Z.
Taip pat panaikintas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, taikytas J. D., J. M., E. A., M. A., A. J. L. priklausančiam turtui, kuris teismų nuosprendžiuose nurodytas; N. A. ir J. P. 108 195,15 Lt (31 335,48 Eur), esantiems AB,,Swedbank” banko sąskaitoje, be to, panaikintas ir taikytas šių pinigų konfiskavimas, nustatant šiuos pinigus grąžinti likviduotai UAB DK,,Ū.“, apie tai pranešant UAB DK,,Ū.“ bankroto administratoriui K. M. ir AB,,Swedbank“ administracijai.
Iš H. D. priteista 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų už jo ekstradiciją Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.
Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Kitos Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir jų gynėjų bei asmens, kurio nuosavybės teisė apribota, kasacinius skundus atmesti, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų bei R. D., kurios nuosavybės teisė apribota, ir jos atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo E. A. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. Z. gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. G. gynėjų, prašiusių nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. D., E. A., R. Ž., A. G., R. Z. nuteisti už tai, kad:
1. 1990–1993 metų laikotarpiu H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kitus nusikaltimus, tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą. Šio susivienijimo veiklai nuo 1993 metų vasario 21 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 2000 m. pradžios vadovaujant H. D. ir E. A. į nusikalstamo susivienijimo veiklą įsitraukė ir jo veikloje dalyvavo R. Ž., V. G., R. U. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), Ž. J. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. Z., D. G. (kuriam 2009 m. gruodžio 7 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., R. L., G. J., A. Š. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. dalis ikiteisminio tyrimo nutraukta dėl senaties), R. S. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. dalis ikiteisminio tyrimo nutraukta dėl senaties), A. G., V. V. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 24 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), o atskiriems nusikaltimams daryti buvo pasitelkti nusikalstamam susivienijimui nepriklausantys R. S., L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. S. (kuriam 2010 m. sausio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), T. P. (kuriam 2010 m. kovo 22 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. Š., G. L. K., N. A., V. P. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), V. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bei ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys. Šio nusikalstamo susivienijimo dalyviai laikotarpiu nuo 1993 metų pradžios iki 2000 metų pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, neturėdami leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė, pagrobė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamosios medžiagos, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose.
H. D. nenustatytu laikotarpiu, tačiau iki 1993 m. rugpjūčio 27 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro,,PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“ – ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, kuriuos nuo įgijimo nenustatytu laikotarpiu neturėdamas leidimo laikė ir nešiojo tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, taip pat Kaune; 1993 m. rugpjūčio 27 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V.“ („V.“) patalpose perdavė R. Ž., nurodydamas jam ir I. P. nužudyti R. P., o po pasikėsinimo nužudyti R. P. 9 mm kalibro,,PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“ susigrąžino; nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis „V.“ patalpose panaudojo pasikėsinant nužudyti R. G.;
R. G. 1993 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip tris vienetus lygiavamzdžių 12 mm kalibro pompinių šautuvų „Germanica“, kuriuos perdavė,,D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyvių reikmėms. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai nuo įgijimo neturėdami leidimo nenustatytu laikotarpiu laikė ir nešiojo lygiavamzdžius 12 mm kalibro pompinius šautuvus „Germanica“ Lietuvos Respublikoje bei Kaune. V. G. lygiavamzdį 12 mm kalibro pompinį šautuvą „Germanica“ nuo įgijimo neturėdamas leidimo laikė Kaune, (duomenys neskelbtini), kol šis šaunamasis ginklas buvo legalizuotas. A. B. lygiavamzdį 12 mm kalibro pompinį šautuvą „Germanica“ Nr. 664927 neturėdamas leidimo laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol 1998 m., bet iki 1998 m. birželio 16 d., neturėdamas leidimo realizavo nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiam K. P., kuris neturėdamas leidimo įgijo ir laikė šį šaunamąjį ginklą su dvidešimt penkiais 12 mm kalibro lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šoviniais name Kauno r., (duomenys neskelbtini), kol 2009 m. rugsėjo 2 d. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
R. G. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. spalio 16 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro,,Tokarev“ konstrukcijos pistoletą „TT“ – ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. spalio 16 d., kai perdavė D. G. D. G., neturėdamas leidimo įgijo, laikė ir nešiojo 7,62 mm kalibro pistoletą „TT“ ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. atsigabeno su savimi į „V.“ patalpas, kur šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis iš jo atėmė V. G., V. S. ir H. D. Nuo tada šį ginklą ir šaudmenis nenustatytu laikotarpiu neturėdami leidimo laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Kaune.
R. G. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 23 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro,,Tokarev“ konstrukcijos pistoletą „TT“ ir ne mažiau kaip 8 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos neturėdamas leidimo iki 1993 m. gruodžio 25 d. laikė ir nešiojo Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, o 1993 m. gruodžio 23 d. atsigabeno su savimi ir panaudojo šaudydamas į buto (duomenys neskelbtini) duris;
H. D. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 25 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro nenustatytos konstrukcijos pistoletą – ir ne mažiau kaip 2 vnt. 9 mm kalibro šovinių, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neturėdamas leidimo laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, Kaune ir Kauno r., 1993 m. gruodžio 25 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo pergabeno laikydamas prie savęs iš „V.“ patalpų (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), po to iki (duomenys neskelbtini) miško Kauno r., kur panaudojo nužudydamas R. G.;
E. A. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993 m. gruodžio 25 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro,,Tokarev“ konstrukcijos pistoletą „TT“ – ir ne mažiau kaip 7 vnt. 7,62 mm kalibro „TT“ šovinių, kuriuos neturėdamas leidimo iki 1993 m. gruodžio 25 d. laikė ir nešiojo tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje, Kaune ir Kauno r.; 1993 m. gruodžio 25 d. šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėdamas leidimo pergabeno laikydamas prie savęs iš „V.“ patalpų (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), po to iki (duomenys neskelbtini) miško Kauno r., kur bandė panaudoti nužudant R. G., po to iki (duomenys neskelbtini) plento, Kaune, ir išmetė nuo tilto į Neries upę;
H. D. 1993 m. rudenį, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo du nenustatytus šaunamuosius ginklus – pistoletus, juos po 1993 m. spalio 7 d. perdavė V. G., kuris šiuos neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus iki 1995 m. vasaros neturėdamas leidimo laikė sandėliuke Kaune, (duomenys neskelbtini), kol padovanojo A. V. L. A. V. L. nuo 1995 m. vasaros neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus neturėdamas leidimo nenustatytu laikotarpiu laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.
Ž. J. 1993 m., tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo 9 mm kalibro pistoletą kulkosvaidį „Vytis“, kurį nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 1998 m. spalio 26 d., neteisėtai gabeno ir laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.
V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. sausio 31 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo šaunamuosius ginklus – 9 mm kalibro,,Browning“ konstrukcijos automatinį „Parabelum“ tipo pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini) – ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, savadarbiu būdu perdarytą 9 mm kalibro revolverį, pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais, ir ne mažiau kaip 3 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, neteisėtai laikė ir nešiojo šiuos ginklus bei šaudmenis tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje iki 1994 m. sausio 31 d., ir perdavė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, R. L., S. V., R. S., G. J., V. V., o šie iki 1994 m. sausio 31 d. neteisėtai laikė ir nešiojo 9 mm kalibro,,Browning“ konstrukcijos automatinį „Parabelum“ tipo pistoletą Nr. 3213 ir ne mažiau kaip 4 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, savadarbiu būdu perdarytą 9 mm kalibro revolverį, pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais, ir ne mažiau kaip 3 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje bei Kaune, (duomenys neskelbtini), kol šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis 1994 m. sausio 31 d. paėmė policijos pareigūnai;
E. A. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1993–1994 m., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 3 rankines granatas, kurias nuo įgijimo neturėdamas leidimo laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje. 1993–1994 m., tiksliai nenustatytu laikotarpiu, E. A. nurodymu R. Ž. ir I. P. didelį kiekį – ne mažiau kaip 3 rankines granatas – sudėjo į metalinę talpyklą ir neturėdami leidimo pergabeno iš Kauno į Kaišiadorių r. sav., (duomenys neskelbtini), kur užkasė žemės sklype;
Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „PM“ konstrukcijos pistoletą „Makarov“, kurį nenustatytu laikotarpiu neteisėtai gabeno ir laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, ir su H. D., V. S., I. P., S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. panaudojo 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.
I. P. 1993–1994 m., tiksliau nenustatytu laikotarpiu, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo įgijo 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį „Agram 2000“ su ugnies ir garso slopintuvu bei nenustatytą kiekį šaudmenų šiam ginklui – 9 mm kalibro „Luger“ šovinius, kuriuos nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 1998 m. vasario 6 d., neturėdamas leidimo gabeno ir laikė nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, „V.“ pagalbinėse patalpose, kur šaudė iš šio šaunamojo ginklo, panaudojo su H. D., V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiu asmeniu, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.
H. D. 1993–1995 m., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, Lietuvos Respublikoje, iš tyrimo nenustatytų asmenų, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „Beretta“, kurį nenustatytu laikotarpiu neteisėtai gabeno ir laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje.
Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., R. S., G. J., A. Š. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. kovo 11 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – nenustatytą nupjautvamzdį medžioklinį šautuvą ir ne mažiau kaip du šovinius, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neteisėtai laikė ir nešiojo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje;
H. D., V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1994 m. rugpjūčio 13 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo 9 mm kalibro „Luger“ pistoletą kulkosvaidį „Uzi“, nenustatyto kalibro automatą „Kalašnikov“ ir nenustatytą kiekį šaudmenų, kuriuos nenustatytu laikotarpiu neturėdami leidimo laikė ir nešiojo Kaune ir nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje. Šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis kartu su I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiu asmeniu, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. panaudojo 1994 m. rugpjūčio 13 d. padarant plėšimą.
V. S., V. V., S. V., R. L., R. S., G. J., A. Š., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo 1994 m. lapkričio 23 d. Šakių r., (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį ir psichinį smurtą prieš V. P., pagrobė R. V. 16-o kalibro medžioklinį šautuvą „Tula“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nenustatytą laikotarpį neturėdami leidimo laikė, gabeno nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje;
E. A., V. S. nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1996 m. balandžio, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo šaunamuosius ginklus – 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini), didelį kiekį šaudmenų – ne mažiau kaip 60 vnt. 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių ir ne mažiau kaip 50 vnt. 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių, sprogmenis – ne mažiau kaip dvi rankines granatas „F-1“; iki 1996 m. balandžio 5 d. neturėdami leidimo kartu su V. S., V. V., S. V., R. Ž., I. P., R. Z. laikė šiuos šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų ir sprogmenis nenustatytose vietose Lietuvos Respublikoje bei nenustatytame garaže Kaune, (duomenys neskelbtini) metalinių garažų kooperatyvo teritorijoje, slėptuvėje Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) miške, name Kaune, (duomenys neskelbtini) gabeno automobiliu vežiodami Kaišiadorių, Kauno rajonuose ir Kaune, neturėdami leidimo perdavė A. S. ir dviem nenustatytiems asmenims, kurie šiuos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis panaudojo 1996 m. balandžio 5 d. nužudant S. Č. ir V. V. ir pasikėsinant nužudyti J. Č., o po to 5,45 mm kalibro automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini), 30 vnt. 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių ir 25 vnt. 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ šovinių dėtuvėse, dvi rankines granatas „F-1“ paliko Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kur 1996 m. balandžio 5 d. surado policijos pareigūnai.
V. S. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1996 m. balandžio, nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdami leidimo įgijo ir iki 2008 m. kovo 13 d. neturėdami leidimo laikė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKM“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį iki 1996 m. balandį perdavė saugoti V. S., S. V., V. V., o jie neturėdami leidimo pergabeno šį šaunamąjį ginklą į nenustatytą garažą Kaune, (duomenys neskelbtini) metalinių garažų kooperatyvo teritorijoje, vėliau į slėptuvę Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) miške, kur 2008 m. kovo 13 d. šį šaunamąjį ginklą surado policijos pareigūnai;
E. A., A. V. L. tiksliau nenustatytu laikotarpiu, bet iki 1997 m. gegužės 14 d., nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, iš nenustatytų asmenų neturėdamas leidimo įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 229 briketus bendros 55,39 kg masės pramoninės gamybos brizantinio poveikio normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo (TNT), kurią neturėdami leidimo laikė Kaune ir nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikoje, neturėdamas leidimo, ne vėliau kaip 1997 m. gegužės 14 d. kartu su R. Ž., I. P. pergabeno iš Kauno į Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur užkasė žemės sklype ir laikė iki 2009 m. rugsėjo 2 d., kol sprogstamąją medžiagą surado ir paėmė pareigūnai.
H. D. kartu su E. A. rengė ir vadovaudavo nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimams, vykusiems restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V.“ („V.“) patalpose (duomenys neskelbtini), pirties komplekso „U.“ patalpose (duomenys neskelbtini) bei kitose vietose Kaune; per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 procentų. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. A. laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą, skirtą pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamo veiklos, skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių ir nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) nusikalstamomis grupuotėmis.
H. D. kartu su E. A. 1993–2000 m. laikotarpiu vadovaudami ir dalyvaudami šio susivienijimo veikloje, R. Ž., V. G., V. S., V. V., S. V., R. Z., R. L., G. J., A. G. įvairiomis sudėtimis, dalyvaudami šio nusikalstamo susivienijimo veikloje, bendrininkaudami tarpusavyje (ir su A. V. L., R. G., V. S., I. P., A. B., R. U., Ž. J. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jų mirties), D. G., A. Š., R. S., V. V. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) ir su šiam susivienijimui nepriklausančiais R. S., N. A., L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. S. (kuriam 2010 m. sausio 12 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), T. P. (kuriam 2010 m. kovo 22 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), su nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiais asmenimis, taip pat su nenustatytais asmenimis, padarė šiuos nusikaltimus:
2. H. D. su A. V. L., V. S. nutaręs pašalinti nepanorusius dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojančius dėl įtakos sferų nusikalstamame versle, „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų autoriteto nepaisančius R. P. ir V. S., organizavo jų iškvietimą į „V.“ patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), nurodė R. Ž. ir I. P. sutikti pirmą turėjusį ateiti į šias patalpas R. P. ir jį nušauti. Šiam tikslui R. Ž. perdavė 9 mm kalibro „Makarov“ kalibro pistoletą „PM“ su ne mažiau kaip trimis 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais apkaboje. R. P. 1993 m. rugpjūčio 27 d. dienos metu atvykus į „V.“ patalpas, R. Ž. ir I. P. jį pasitiko ir nurodė eiti į sporto salę, bet R. Ž., atsisakęs vykdyti H. D. nurodymą, iššovė greta R. P. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, vykdydamas H. D. nurodymą, I. P. atėmė iš R. Ž. pistoletą „PM“ ir iššovė ne mažiau kaip du kartus į R. P., padarydamas nukentėjusiajam du šautinius sužalojimus sėdmenų dešinėje pusėje ir pilvo sienos dešinėje klubinėje dalyje, tuo sukeldamas nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, bet nukentėjusysis R. P. sugebėjo pabėgti iš „V.“ patalpų į lauką ir pasislėpti viename iš daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) gatvėje. Sužinojęs, kad R. Ž. neįvykdė nurodymo nužudyti R. P., H. D. nurodė I. P. ieškoti pasislėpusio R. P. ir jį nužudyti, bet I. P. nukentėjusiojo nerado. Tada H. D., V. S., A. V. L., I. P., A. B. ir R. U. liko „V.“ patalpose laukti ten turėjusio atvykti V. S. 1993 m. rugpjūčio 27 d., apie 14.30 val., V. S. atvykus į parengtą pasalą „V.“ patalpose, V. S. jį nusivedė į sporto salę, kur taip pat susirinko H. D., A. V. L., I. P., V. S., A. B. ir R. U. Tada H. D. užmetė V. S. ant kaklo virvę ir užverždamas ją pasmaugė V. S. Po to H. D. nurodymu V. S. kūnas buvo išneštas į automobilį „Mazda 323“ ir H. D., A. V. L., V. S. ir A. B. išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą. Taip H. D., bendrininkaudamas su nusikalstamo susivienijimo dalyviais A. V. L., V. S., I. P., A. B., dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. S. bei pasikėsino nužudyti R. P.
3. H. D., gavęs duomenų, kad R. G. gali būti susijęs su 1993 m. spalio 7 d.,,V.“ patalpose įvykdytu R. V., R. V., A. J., V. K. ir P. B. nužudymu, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas pašalinti nepanorusį dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojantį dėl įtakos sferų nusikalstamame versle atsiskyrusį nuo „D.“ nusikalstamo susivienijimo ir jo vadovų autoriteto nepaisantį R. G., nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 1993 m. spalio 16 d. iškvietė jį į „V.“ patalpas, V. S. nuvedė R. G. į „V.“ patalpose buvusį Baltąjį kambarį, kur jo laukė H. D. H. D. sudavė R. G. kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, po to, turėdamas tikslą nužudyti, iš 9 mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoleto „PM“ iššovė R. G. į galvą, bet nukentėjusiajam čiupus ranka už ginklo, jam buvo peršauta tik plaštaka. Taip H. D. pasikėsino tyčia nužudyti R. G., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.
4. H. D., E. A., A. V. L., I. P. (baudžiamoji byla A. V. L. ir I. P. nutraukta jiems mirus), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, įtardami, kad R. G. gali būti susijęs su 1993 m. spalio 7 d.,,V.“ patalpose padarytu R. V., R. V., A. J., V. K. ir P. B. nužudymu, dėl savanaudiškų paskatų – siekdami pašalinti nepanorusį dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojantį dėl įtakos sferų nusikalstamame versle atsiskyrusį nuo „D.“ nusikalstamo susivienijimo ir jo vadovų autoriteto nepaisantį R. G., tyčia jį nužudė. 1993 m. gruodžio 25 d. H. D., E. A., A. V. L., I. P. ir apie nusikalstamą sumanymą nežinojęs R. Ž. (kuriam 2010 m. rugpjūčio 20 d. ikiteisminio tyrimo dalis nutraukta) dviem automobiliais atvyko prie namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame vengdamas susidorojimo nuo „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių slapstėsi R. G. H. D. pasiliko laukti automobilyje „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o E. A., A. V. L., I. P. ir R. Ž. nurodė atvesti R. G. į automobilį. Jiems grįžus kartu su R. G., šiam bei R. Ž., I. P., A. V. L. įsėdus į automobilį „Nissan Patrol“, o E. A. į automobilį „Mercedes–Benz“, nuvažiavo į Kauno r., (duomenys neskelbtini) k., prie kelio (duomenys neskelbtini), esantį miškelį, prie iš anksto iškastos duobės. Atvykus į vietą, E. A. iš 7,62 mm kalibro „Tokarev“ konstrukcijos pistoleto „TT“ bandė iššauti R. G. į galvą, bet ginklas užsikirto ir neiššovė. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, H. D. ne mažiau kaip du kartus iššovė iš tyrimo nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto į R. G. Taip jie tyčia nužudė R. G., o jo lavoną paslėpė užkasdami (duomenys neskelbtini) miške, Kauno r.
5. 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, bet iki 1994 m. gegužės 7 d., H. D., E. A., V. S., (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), D. G. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, suplanavo SAB „D.“ pagrindinių akcininkų ir vadovų turto prievartavimą. Tuo tikslu V. S., D. G. su nenustatytais asmenimis SAB „D.“ administracinėse patalpose (duomenys neskelbtini), 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, o H. D., E. A., 1994 m. gegužės 7 d. „V.“, grasindami panaudoti prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą – demonstruodami nenustatytą šaunamąjį ginklą, grasindami turto sunaikinimu ar sugadinimu, atvirai pareikalavo iš SAB „D.“ akcininko R. P. bei akcininko ir bendrovės prezidento S. V. savo ir kitų „D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai ateityje perduoti didelės vertės turtą – mokėti 10 procentų nuo bendrovės pelno, t. y. ne mažiau kaip 100 000 Lt (28 962 Eur) (SAB „D.“ metinis pelnas sudarė apie 1 mln. Lt (289 620 Eur)) už tariamą apsaugą. H. D., tęsdamas turto prievartavimą ir turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusiuosius bei palaužti jų pasipriešinimą mokėti duoklę, nurodė nusikalstamo susivienijimo dalyviams – nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiam asmeniui, V. S., S. V., R. L., G. J., A. G. – padegti SAB „D.“ administracinio pastato patalpas. 1994 m. gegužės 8 d., apie 1–2 val., vykdydami nusikalstamo susivienijimo vadovų nurodymą, nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo, V. S., S. V., R. L., G. J., A. G. atvyko prie SAB „D.“ administracinio pastato, išdaužė antro aukšto langus ir pro juos įmetė į patalpas benzino ir tepalo mišiniu užpildytus bei padegtus butelius ir padegė patalpas. Taip bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai H. D., E. A., V. S., S. V., R. L., A. G., G. J. prievartavo SAB „D.“ akcininko R. P., akcininko ir prezidento S. V. didelės vertės (ne mažiau kaip 100 000 Lt (28 962 Eur)) turtą visuotinai pavojingu būdu – padegant, ir sugadino SAB „D.“ turtą, padarydami 942 Lt (272,82 Eur) turtinę žalą.
6. 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, bet iki 1994 m. gegužės 20 d., H. D., E. A., V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) D. G. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, suplanavo UAB „B.“ vadovo G. S. B. turto prievartavimą. Tuo tikslu V. S., D. G. su nenustatytais asmenimis 1993 m. rudens – 1994 m. pavasario laikotarpiu, tačiau iki 1994 m. gegužės 20 d., atvyko į SAB „D.“ ir UAB „B.“ administracines patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), kur, grasindami turto sunaikinimu ar sugadinimu, atvirai vertė UAB „B.“ direktorių G. S. B. savo ir kitų „D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyvių naudai perduoti turtą – mokėti po 500 JAV dolerių (2000 Lt, t. y. 579,24 Eur) kas mėnesį už tariamą apsaugą. H. D., tęsdamas turto prievartavimą ir turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusįjį bei palaužti jo pasipriešinimą mokėti duoklę, nurodė nusikalstamo susivienijimo dalyviams – nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, V. S. – padegti UAB „B.“ administracinio pastato patalpas, o šie perdavė nurodymą A. Š., G. J., A. G., R. S., V. V. 1994 m. gegužės 20 d., apie 3 val., vykdydami nurodymą A. Š. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), G. J., A. G., R. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), V. V. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) atvyko prie SAB „D.“ pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame patalpas nuomojo UAB „B.“, išdaužė antro aukšto langus ir pro juos įmetė į patalpas benzino bei tepalo mišiniu užpildytus padegtus butelius ir padegė patalpas. Taip bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai H. D., E. A., V. S., A. G., G. J. prievartavo UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. akcininko turtą visuotinai pavojingu būdu – padegant, ir padarė SAB „D.“ didelę 22 400 Lt (6487,49 Eur) turtinę žalą.
7. 1994 m. rugpjūčio 10–13 d. H. D., V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), gavę iš tyrimo nenustatyto asmens informacijos apie iš Vilniaus į Klaipėdą gabenamą kontrabandinių cigarečių krovinį, turėdami tikslą pagrobti šį didelės vertės krovinį, „V.“ patalpose organizavo vilkiko, vežančio šį krovinį, užpuolimą ir pagrobimą – parinko nusikaltime dalyvavusius asmenis: I. P. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusį asmenį, S. V., R. L., G. J., R. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), A. G., A. Š. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties) ir kitus nenustatytus asmenis. 1994 m. rugpjūčio 13 d. V. S. „V.“ patalpose susirinkusiems I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., R. L., G. J., R. S., A. Š., A. G. ir kitiems nenustatytiems asmenims išdėstė detalų nusikaltimo padarymo planą, paskirstė vaidmenis, nurodė vykti automagistrale Kaunas–Klaipėda, Klaipėdos kryptimi, pasivyti vilkiką su kroviniu, jį sustabdyti, užpulti vairuotoją ir galimą krovinio palydą, palaužti jų galimą pasipriešinimą, o pagrobtą vilkiką su kroviniu pristatyti į Kauną. Nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, apsivilkęs policijos pareigūno uniformą, V. S. ir nenustatytas asmuo – maskuojančius kariškus drabužius, apsiginklavę 9 mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoletu „PM“, 9 mm kalibro pistoletu kulkosvaidžiu „Uzi“ ir 9 mm kalibro pistoletu kulkosvaidžiu „Agram 2000“, baltos spalvos automobiliu „VAZ 2109“ su mėlynos spalvos švyturėliu išvažiavo Klaipėdos kryptimi, o apsiginklavę nenustatyto kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatu „AK“ ir nenustatytų konstrukcijų ir kalibro pistoletais, automobiliais „Volkswagen Golf“, BMW, „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), paskui juos – I. P., S. V., R. L., G. J., R. S., A. Š., A. G. 1994 m. rugpjūčio 13 d., apie 22 val., ties Klaipėdos miesto riboženkliu Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) k. ribose, V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, veikdami pagal iš anksto aptartą nusikaltimo planą, apsimesdami ir prisistatydami policijos pareigūnais, sustabdė tariamam dokumentų ir gabenamo krovinio patikrinimui UAB „E.“ priklausantį vilkiką „MAZ 54329“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Narko“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakrautą durpėmis ir cigaretėmis „West“, vairuojamą A. R., ir grasindami jam į šoną įremtu šaunamuoju ginklu, panaudodami fizinį smurtą, ištraukė nukentėjusįjį iš vilkiko kabinos, paguldė ant žemės, po to S. V. ir R. L. nuvedė vilkiko vairuotoją nuo važiuojamosios kelio dalies toliau į laukus, kur R. L. liko saugoti nukentėjusįjį. Pagrobus vilkiką su puspriekabėje esančiu durpių ir cigarečių kroviniu, V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, I. P., S. V., G. J., R. S., A. Š., prisistatydami policijos pareigūnais, užpuolė automobiliu „VAZ 2106“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusius ir užpuolimą stebėjusius V. J. ir P. I., panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius per sprandą, galvą, grasindami šaunamaisiais ginklais, atėmė galimybę nukentėjusiesiems priešintis, rankas ir kojas surišo virvėmis, jėga įsodino į automobilį, nuvežė į mišką automagistralės Klaipėda–Kaunas šalikelėje, kur antrankiais prirakino prie medžio ir ten paliko, neteisėtai atimdami V. J. ir P. I. laisvę pavojingu nukentėjusiųjų sveikatai būdu. Taip H. D., V. S., I. P., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, S. V., R. L., R. S., A. G., G. J., A. Š. ir tyrimo metu nenustatyti asmenys, veikdami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, užvaldė UAB „E.“ priklausantį vilkiką „MAZ 54329“ su puspriekabe „Narko“, kurių bendra vertė 150 000 Lt (43 443 Eur), R. C. priklausantį 3690 Lt (1068,70 Eur) vertės durpių krovinį, durpėse paslėptas 44 840 Lt (12986,56 Eur) vertės cigaretes,,West“, A. R. 1400 JAV dolerių ir 1000 Vokietijos markių (bendros 8600 Lt (t. y. 2490,73 Eur) vertės), 1100 Lt (318,58 Eur) vertės daiktus, pasą ir vairuotojo pažymėjimą, V. J. tarnybinį šaunamąjį ginklą – 5,45x18 mm kalibro pistoleto „PSM“ Nr. (duomenys neskelbtini) su 8 vnt. šaudmenų, leidimą tarnybiniam ginklui, tarnybinį pažymėjimą, piniginę su 100 Lt (28,96 Eur) ir 150 JAV dolerių, 30 Lt (8,69 Eur) vertės diplomatą, P. I. piniginę su 200 JAV dolerių ir 15 Lt (4,34 Eur), automobilio techninio paso kopiją, vairuotojo pažymėjimą, neturinčių materialinės vertės užrašus.
8. Nuo 1995 m. spalio 5 d. iki 1995 m. spalio 10 d., gavus duomenų, kad nukentėjusysis A. R. ieško iš jo 1995 m. spalio 5 d., apie 19 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini) sen., automagistralės Vilnius–Klaipėda (duomenys neskelbtini) km, pagrobto automobilio „Mercedes–Benz D124“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), V. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) 1995 m. spalio 7 d. pranešė Rusijos Federacijos Kaliningrado mieste buvusiam A. R. apie galimybę išsipirkti pagrobtą automobilį ir nurodė atvykti į Kauną. A. R. laikotarpiu nuo 1995 m. spalio 7 d. iki 1995 m. spalio 10 d. atvykus į Kauną pas E. A., jis apie tai pranešė V. S. V. S. „V.“ patalpose nurodė V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., G. J. nuvykti į garažą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten buvusį pagrobtą automobilį „Mercedes–Benz D124“ pastatyti į su nukentėjusiuoju sutartą vietą kelyje (duomenys neskelbtini). V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpusiam asmeniui, S. V., G. J. įvykdžius nurodymą ir palikus automobilį sutartoje vietoje, A. R. už 6000 JAV dolerių (24 000 Lt, t. y. 6950,88 Eur) išpirką atgavo automobilį „Mercedes–Benz D124“. Taip E. A., V. S., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, V. S., V. V., S. V., G. J., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, panaudodami kitokią psichinę prievartą prievartavo A. R. turtą nukentėjusiajam padarydami didelės turtinės 24 000 Lt (6950,88 Eur) žalos.
9. H. D., V. G., V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), bendrininkaudami tarpusavyje kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai ir su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais G. S. L. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), L. G. (kuriam 2008 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), organizavo rengimąsi dėl savanaudiškų paskatų nužudyti S. Č., bet nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes rengiamo nužudymo vykdytojai atsisakė daryti nusikaltimą. 1995 m. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, H. D. ir V. S. nutarus nužudyti S. Č. dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu, „V.“ patalpose H. D. ir V. S., parengdami planą, sutelkdami bendrininkus, suteikdami reikiamą informaciją ir pažadėdami atlygį, organizavo rengimąsi nužudyti S. Č. H. D. perdavė V. G. S. Č. nuotrauką ir įvardijo pinigų sumą – 50 000 JAV dolerių – už nužudymą. Siekdami užsitikrinti alibi, nurodė S. Č. nužudymą surengti Maskvoje, Rusijos Federacijoje. Nurodė V. G. pasitelkti G. S. L., turėjusį perduoti nuotrauką ir nurodymą organizuoti S. Č. nužudymą nuolat Maskvoje būnančiam L. G., pasitelkti L. G. ir jo pažintis su čečėnų tautybės nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie ir turėjo nužudyti S. Č. V. G., vykdydamas H. D. ir V. S. nurodymą, pavedė G. S. L. nuvykti į Maskvą pas ten laikinai gyvenusį L. G., perduoti šiam nurodymą organizuoti S. Č. nužudymą (už 50 000 JAV dolerių atlygį), perduoti S. Č. nuotrauką ir duomenis apie jo gyvenamąją vietą Maskvoje. 1995 m. gruodžio pabaigoje–1996 m. sausį, tiksliau nenustatytu laiku, G. S. L. nuvyko į Maskvą ir L. G. nuomojamame bute, (duomenys neskelbtini), perdavė L. G. minėtus nurodymus, S. Č. nuotrauką ir duomenis apie tai, kad S. Č. Maskvoje apsistodavo Lietuvos Respublikos ambasados viešbutyje. Vykdydamas nurodymą L. G. Maskvos viešbučio (duomenys neskelbtini) restorano patalpose perdavė čečėnų tautybės Maskvos nusikalstamo pasaulio atstovams užsakymą už 50 000 JAV dolerių atlygį nužudyti S. Č. jo viešnagės Maskvoje metu, tačiau šie atsisakė daryti nusikaltimą.
10. H. D., E. A., A. V. L. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. G., R. Ž., I. P. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. Z., Ž. J. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai ir su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais A. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), dviem tyrimo nenustatytais asmenimis organizavo S. Č. ir V. V. nužudymą bei nesunkų J. Č. sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, būtent:
1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje (iki 1996 m. balandžio), H. D., E. A., A. V. L. ir V. S. nutarus nužudyti S. Č. dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijoms, teisėsaugos institucijoms duodamus parodymus apie H. D. ir „D.“ nuskalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu, H. D. po jam 1996 m. vasario 3 d. pritaikyto prevencinio sulaikymo pavedė E. A. organizuoti S. Č. nužudymą. Organizuodamas nužudymą 1996 m. vasario–kovo laikotarpiu E. A. pavedė V. G. pakviesti į Kauną Baltarusijos Respublikos Novopolocko miesto nusikalstamo pasaulio atstovą A. S., turėjusį nužudyti S. Č. 1996 m. kovą, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. atvykus į „V.“ patalpas, ten susitikus su E. A., A. V. L., V. S., Ž. J. ir V. G., E. A. pasiūlė A. S. už 50 000 JAV dolerių atlygį nužudyti S. Č. Gavus sutikimą, E. A., V. S., Ž. J., V. G. ir A. S. nuvyko prie S. Č. darbo ir gyvenamosios vietų, parinko labiausiai tinkamą nusikaltimo vietą, grįžę į „V.“ patalpas aptarė nusikaltimo padarymo sąlygas, terminus ir užmokestį. A. S. išvykus, E. A. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki balandžio 5 d. organizavo pasirengimą S. Č. nužudymui – perdavė pinigus ir nurodė apie planuojamą nužudymą nežinojusiam N. A., I. P. ir R. Ž. nupirkti nusikaltimui reikalingą automobilį, I. P. ir R. Ž. nurodė paimti iš apie planuojamą nužudymą nežinojusio V. S. krepšį su nusikaltimui paruoštais šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis, V. G. nurodė gauti vogtus automobilio valstybinius numerius ir dvi naujas mobiliojo ryšio telefono SIM korteles ir perduoti šiuos daiktus A. V. L. V. S., siekiant nustatyti S. Č. dienotvarkę, turėjo surasti patalpas priešais jo namus Kaune, (duomenys neskelbtini). Vykdydami šiuos nurodymus I. P., R. Ž. ir N. A. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki balandžio 4 d. Marijampolės automobilių turguje įgijo automobilį „Volkswagen Golf“ ir pastatė garaže, Kaune, (duomenys neskelbtini); V. S. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo iki 1996 m. balandžio 5 d. apsistojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), kambaryje, sekė S. Č. aplinką ir nustatė jo dienotvarkę; 1996 m. balandžio 3 d., apie 17 val., apie planuojamą nužudymą nežinojęs V. V. per tarpininkus UAB „Omnitel“ įgijo du mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 1996 m. balandžio 4 d., apie 1 val. nakties, Kaune, (duomenys neskelbtini), apie planuojamą nužudymą nežinojęs S. V. nuo automobilio,,Opel Record“ nuėmė valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o V. S. laikotarpiu nuo 1996 m. kovo pabaigos iki balandžio 4 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) pastato, I. P. ir R. Ž. perdavė 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini) su keturiomis dėtuvėmis, pripildytomis ne mažiau kaip 110 vnt. šovinių, dvi rankines granatas „F-1“. Ginklus ir sprogmenis I. P. ir R. Ž. pristatė į namą Kaune, (duomenys neskelbtini). Baigus paruošiamuosius darbus, E. A. nurodė V. G. apie tai pranešti A. S. ir liepti jam atvykti į Lietuvą. A. S. kartu su dviem tyrimo nenustatytiems asmenimis pagal kvietimą atvykus į Kauną, E. A. paskirstė nusikaltimo dalyvių vaidmenis, nurodydamas A. V. L. perduoti A. S. ir dviem nenustatytiems asmenims šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogmenis bei automobilį „Volkswagen Golf“ su pritvirtintais pagrobtais valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. – stebėti S. Č. namo prieigas ir telefonu informuoti apie užpuolimui ir S. Č. nužudymui tinkamą momentą; R. Z. – stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, po nužudymo važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, kur A. S. ir tyrimo nenustatytų asmenų paliktą automobilį „Volksvagen Golf“ nuvairuoti ir pastatyti į garažą (duomenys neskelbtini), Kaune; Ž. J. – laukti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje turint tikslą po nusikaltimo paimti A. S. ir tyrimo nenustatytus asmenis, išvežti juos už Kauno miesto ribų; I. P. ir R. Ž. – laukti sutartoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatve ir, po nusikaltimo padarymo į (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą atvykus A. S. ir tyrimo nenustatytiems asmenims bei ten palikus nusikaltime panaudotą automobilį „Volkswagen Golf“, paimti iš automobilio krepšį su ginklais ir juos paslėpti.
Veikdamas pagal nusikaltimo padarymo planą, 1996 m. balandžio 5 d., apie 8.10 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), S. Č., V. V. ir J. Č. automobiliu „BMW 535“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir sustojus ties namu (duomenys neskelbtini), V. S., stebėjęs aplinką iš namo Kaune, (duomenys neskelbtini), mobiliuoju ryšiu davė signalą apie tinkamą užpuolimui momentą. Tuomet A. S. ir du nenustatyti asmenys automobiliu,,Volkswagen Golf“ (duomenys neskelbtini) gatve privažiavo prie S. Č. automobilio „BMW 535“ ir iš 5,45 mm kalibro automato „AK-74“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7,62 mm kalibro automato „AKMS“ Nr. (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 55 kartus iššovė į automobilyje sėdėjusius S. Č. ir J. Č., prie kiemo vartų stovintį V. V. S. Č. buvo nužudytas padarant šautinius krūtinės sužalojimus kairėje pusėje, dešiniojo šonkaulių lanko srityje, daugybinius skeveldrinius šonkaulių lūžimus, krūtinkaulio lūžį, palikusį kaulinį defektą, širdies sutraiškymą, abiejų plaučių sužalojimą, šautines plėštines žaizdas krūtinėje ir kakle, šūvių įėjimo angas abiejose rankose. V. V. buvo nužudytas padarant šautinius kiaurinius krūtinės sužalojimus, šautinę įėjimo žaizdą nugaros kairėje pusėje, krūtinės kairės pusės 3–4 šonkaulių skeveldrinius lūžius, plaučių viršutinės skilties sužalojimą, širdies sumušimą, stuburo krūtininės dalies 3–4 slankstelių keterinių ataugų lūžius, šautinę įėjimo žaizdą dešiniajame petyje, šautines žaizdas abiejose rankose, dešinio dilbio kaulų skeveldrinį lūžį, tai komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu ir trauminiu šoku. J. Č. padarytos žaizdos galvoje ir veide, dėl to jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
11. 1996 m. sausį–birželį H. D. ir V. S., turėdami tikslą praturtėti, suplanavo A. M. turto prievartavimą. 1996 m. gegužę–birželį, tiksliau nenustatytu laiku, V. S. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) nurodė V. S., V. V., S. V., R. L. ir nusikalstamam susivienijimui nepriklausantiems R. S., T. P. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), S. S. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) iškviesti A. M. tariamam susitikimui ir jį pagrobti, nugabenti į R. L. sodybą Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), ten laikyti ir grasinant panaudoti ir panaudojant fizinį smurtą atvirai pareikalauti perduoti didelės vertės turtą – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur). V. S. telefonu sutarė susitikti su nukentėjusiuoju degalinėje (duomenys neskelbtini) Jonavoje, po to su V. V., S. V., R. S., T. P., S. S. 1996 m. gegužį–birželį, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, šioje degalinėje apgaule įviliojo A. M. į automobilį, jame panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius į krūtinę ir pilvą, panaudodami šaunamąjį ginklą – įrėmę pistoletą nukentėjusiajam į šoną bei grasindami nužudyti, neteisėtai atėmė laisvę A. M., jėga jį nugabeno į R. L. sodybą. Sodyboje surakinus A. M. antrankiais ir uždarius į sandėliuką, veikdami pagal aptartą planą, V. S., S. V., R. S., T. P., S. S., R. L., atėmę laisvę, grasindami panaudoti fizinį smurtą – nužudyti nukentėjusįjį, atvirai vertė A. M. perduoti didelės vertės turtą – 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur). Paveiktas tokių kaltinamųjų veiksmų A. M. sumokėjo 100 000 JAV dolerių (400 000 Lt, t. y. 115848 Eur). Taip V. S., V. S., V. V., S. V., R. L., bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai su nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais R. S., T. P., S. S., atimdami nukentėjusiajam laisvę, panaudodami šaunamąjį ginklą ir fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, prievartavo didelės 200 000 JAV dolerių (800 000 Lt, t. y. 231 696,01 Eur) vertės A. M. turtą, padarydami nukentėjusiajam didelės 100 000 JAV dolerių (400 000 Lt, t. y. 115 848 Eur) turtinės žalos.
12. H. D., V. S., S. V., V. V., nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, R. L. (iki 1996 m. liepos), bendrininkaudami kaip nusikalstamo susivienijimo dalyviai, 1995–1998 m. laikotarpiu atvykdavo į UAB „S.“ administracines patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini), ir, naudodami psichinę prievartą – prisistatydami „D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyviais, atvirai vertė UAB „S.“ savininką R. S. mokėti kas mėnesį už tariamą apsaugą po 200 JAV dolerių (800 Lt, t. y. 231,70 Eur), taip padarydami nukentėjusiajam ne mažesnę kaip 28 800 Lt (8341,06 Eur) turtinę žalą.
13. 1997 m., iki 1997 m. rugpjūčio 7 d., E. A., gavęs iš R. S. informacijos apie galimybę, naudojantis pažintimi su UAB DK „Ū.“ darbuotoju V. P., apgaule gauti draudimo išmoką, organizavo teisės į UAB DK „Ū.“ didelės vertės turtą įgijimą apgaule. E. A. su N. A. ir R. S. susitarė draudimo kompanijoje „Ū.“ stambia suma apdrausti N. A. motinai J. P. priklausantį gyvenamąjį namą ir kitą turtą (duomenys neskelbtini), už tai V. P. turėjo gauti 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt, t. y. 23 169,60 Eur) atlygį, ir 1997 m. rugpjūčio 14 d. UAB DK „Ū.“ Kauno filiale N. A. apdraudė motinos J. P. turtą (pastatus, baldus, elektrotechniką) už 880 000 Lt (254 865,61 Eur) sumą; V. S., S. V., V. V. turėjo padėti nenustatytiems asmenims, su kuriais E. A. susitarė susprogdinti minėtą namą; naktį iš 1997 m. spalio 1 d. į 2 d. įvykdžius sprogimą, J. P. gyvenamasis namas buvo sugriautas iki pamatų; 1997 m. spalio 3 d. N. A. kreipėsi į dėl draudimo išmokos; taip sunaikino didelės vertės J. P. turtą visuotinai pavojingu būdu ir apgaule įgijo teisę į didelės 726 800 Lt (210 495,83 Eur) vertės UAB DK „Ū.“ turtą.
Be to, nuteisti:
1. R. Z. už tai, kad 1997 m. rugsėjį – spalį V. B. gavęs duomenų, kad į degalinę (duomenys neskelbtini), Marijampolės r., (duomenys neskelbtini), automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvykstantys asmenys neva savivaliauja, triukšmauja, pranešė apie tai R. Z. ir su Ž. J., V. S. bei S. V. susitarė nuvykti į degalinę ir sumušti ten aptiktus asmenis. 1997 m. spalio 11 d., apie 22-23 val., R. Z. vairuojamu automobiliu „Volkswagen Multivan“, atvykę į šią degalinę ir pralaukę apie 1–2 val. tariamų triukšmadarių, gavo duomenų, kad automobiliu „Volkswagen Golf“ važinėjantys asmenys gali būti prie kultūros centro Marijampolės r., (duomenys neskelbtini), ir 1997 m. spalio 12 d., apie 1 val., ten nuvykę užblokavo kelią šiam automobiliui, kuriuo važiavo A. G., D. M., G. ir D. B. ir B. K.; pribėgę prie nukentėjusiųjų automobilio ir atidarę jo dureles, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir smurto veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė smūgius pagaliais, šampano buteliais, rankomis ir kojomis A. G., D. M. ir B. į įvairias kūno vietas, jėga ištraukė iš automobilio, mušė gatvėje, jėga įsodinę į R. Z. vairuojamą automobilį važiuojant Ž. J., V. S. ir S. V. sudavė smūgius rankomis, kojomis, pagaliais ir buteliu į įvairias kūno vietas, nuvežę į minėtą degalinę (duomenys neskelbtini), išmetė iš automobilio, parodė degalinės darbuotojams, o paaiškėjus, kad jie yra niekuo dėti, paliko juos gulėti ant žemės ir iš įvykio vietos pasišalino, taip pažeidė viešąją tvarką, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė A. G. ir G. B. sveikatą, sukėlė fizinį skausmą D. M. ir D. B. bei neteisėtai pavojingu sveikatai būdu atėmė nukentėjusiesiems laisvę.
2. R. Ž. už tai, kad neturėdamas leidimo nuo 2000 m. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. Kauno r., (duomenys neskelbtini) užkasęs žemės sklype laikė iki tol nusikalstamam „D.“ susivienijimui priklausiusį didelį kiekį sprogstamosios medžiagos – ne mažiau kaip 229 briketus pramoninės gamybos brizantinio poveikio normalaus galingumo sprogstamosios medžiagos – trotilo (TNT) bendros 55,39 kg masės, kol 2009 m. rugsėjo 2 d. sprogstamąją medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.
3. H. D. už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio pirmos pusės iki rugsėjo 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, Bulgarijos Respublikos teritorijoje, taip pat ir Varnos apylinkės (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, gabeno ir laikė su savimi netikrus vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę K. Š. vardu su H. D. nuotraukomis, o 2009 m. rugsėjo 4 d. Bulgarijos Respublikos Varnos apylinkės (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime panaudojo šią netikrą asmens tapatybės kortelę, pateikęs jį sulaikiusiems policijos pareigūnams, prisistatęs ir pildydamas dokumentus K. Š. vardu.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus nuteistas už S. Č. ir V. V. nužudymą, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo H. D. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą šis teismas iš esmės motyvavo tuo, kad byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, kad E. A. organizuotas S. Č. nužudymas padarytas H. D. pavedimu, t. y., kad H. D. po jam 1996 m. vasario 3 d. pritaikyto prevencinio sulaikymo S. Č. nužudymo organizavimą pavedė E. A.
Naujo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas pasisakė, kad, išteisinus H. D. dėl šio nusikaltimo padarymo, taisytina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant, kad S. Č. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, teisėsaugos institucijoms duodamus parodymus apie H. D. ir „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu – 1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje (iki 1996 m. balandžio) organizavo E. A., A. V. L. ir V. S.
Taip pat šiuo nuosprendžiu pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad H. D., E. A. bei A. V. L., R. G., V. S., I. P., A. B. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl jų mirties) bendrai nusikalstamai veikai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą ne 1990–2003 metų, o 1992 m. sausio 13 d.–1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. – nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 2000 m. pradžios. Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad pagal nuteistųjų S. V., R. Ž., V. G., taip pat liudytojų D. U., G. K. parodymus nusikalstamas susivienijimas kūrėsi 1992–1993 metais, kad H. D. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Novosibirsko srityje, iš kur buvo paleistas tik 1992 m. sausio 13 d.; kad iš bylos duomenų matyti, jog H. D. nuo 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka, iš bausmės atlikimo vietos buvo paleistas tik 2001 m., todėl darytina išvada, kad būdamas įkalinimo įstaigoje jis nusikalstamam susivienijimui vadovauti negalėjo.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria H. D. ir A. G. pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnį buvo nuteisti už neteisėtą V. J. ir P. I. laisvės atėmimą jų sveikatai pavojingu būdu bei dokumentų pagrobimą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta ir byla nutraukta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria R. Z. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą ir neteisėtą nukentėjusiųjų A. G., D. M., D. B. bei G. B. laisvės atėmimą jų sveikatai pavojingu būdu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta ir byla nutraukta. Tokius sprendimus apeliacinės instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad dėl minėtų nusikalstamų veikų apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Zdzislavas Tuliševskis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje konstatuota, jog nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo iki 1996 m. vasario 3 d., ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį su pakeitimais nustatant, jog H. D. nusikalstamo susivienijimo veiklai vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu) iki 2000 m. pradžios; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kurioje H. D. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį su pakeitimais dėl bausmių bendrinimo. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu už šią nusikalstamą veiklą paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę subendrinti su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu subendrintomis bausmėmis ir nuteistajam H. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kurioje iš E. A., V. G., R. Ž., R. Z. solidariai priteista M. Č. ir A. V. po 150 000 Lt (43 443 Eur) neturtinei žalai atlyginti, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį be pakeitimų; pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems E. A. ir R. Ž. paskirtų bausmių: E. A., pripažintam kaltu dėl ginkluoto nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų; dėl R. G. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) – laisvės atėmimą septyneriems metams; dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo, sunaikinant SAB „D.“ turtą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams; dėl A. R. turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams; dėl S. Č. ir V. V. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą iki gyvos galvos; dėl didelės vertės J. P. turto sunaikinimo, teisės į didelės vertės UAB DK „Ū.“ turtą įgijimo apgaule pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą aštuoneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – laisvės atėmimą penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes ir bausmes, paskirtas Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio neskundžiama dalimi, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. A. galutine subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šią bausmę atliekant kalėjime; R. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo reakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui; pagal BK 253 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant R. Ž. būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai netrukdo darbui.
Tokius prašymus kasatorius grindžia šiais argumentais:
1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, jog E. A. organizuotas S. Č. nužudymas įvykdytas H. D. pavedimu, nes H. D. nuo 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka, iš įkalinimo įstaigos paleistas tik 2001 m., todėl, būdamas įkalinimo įstaigoje, negalėjo vadovauti nusikalstamam susivienijimui. Kasatoriaus nuomone, tokia teismo pozicija prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visetui ir loginei įvykių sekai, dėl to teismas priėmė netinkamą sprendimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog de facto (faktiškai) nuo 1992 m. sausio (de jure (teisiškai) – nuo 1993 m. kovo 5 d.) H. D. su bendrininkais įkūrė ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, kuris veikė iki 2000 metų. Pirmosios instancijos teismo nuomone, H. D. su E. A. visą minėtą laikotarpį vadovavo šiam susivienijimui, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad H. D. susivienijimui vadovavo nuo jo įkūrimo iki 1996 m. vasario 3 d., o po to iki 2000 m. susivienijimui vadovavo E. A. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl H. D. vadovavimo nusikalstamam susivienijimui laikotarpio ir nedalyvavimo organizuojant S. Č. nužudymą prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kasatorius pažymi, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime dirbusių liudytojų G. L., A. Š., J. A. parodymai apie galimybę perduoti bendrininkams žinią net ir būnant sustiprintos apsaugos bloke, nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Nuteistasis V. G., kurio parodymų teisingumu ir nuoseklumu abiejų instancijų teismai pagrįstai nesuabejojo ir rėmėsi jais priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, jog 1996 m. kovo pradžioje, po H. D. prevencinio sulaikymo, „V.“ įvyko susitikimas, kurio metu V. S. pasakė, kad iš H. D. gautas raštelis (žargonu „maliava“), kuriame nurodyta, kad dėl reikalų ir problemų reikia kreiptis į E. A. ir kad H. D. liepė užbaigti tai, kas buvo pradėta ir nepadaryta Maskvoje. Šių dviejų nusikaltimų ryšį patvirtina ir tai, jog už nusikaltimo padarymą buvo pažadėta ta pati suma – 50 000 JAV dolerių. Apie aptariamu laikotarpiu (iki S. Č. nužudymo) įvykusį kontaktą su sulaikytuoju H. D. S. Č. nužudymo organizavimo kontekste patvirtino ir liudytojas G. K. Nuteistasis R. Ž. patvirtino tiesioginio grupuotės valdymo po H. D. sulaikymo perėjimą į E. A. rankas. Vien šių įrodymų visetas, pasak kasatoriaus, yra pakankamas daryti kategorišką išvadą dėl H. D. galimybių perduoti nurodymus, taigi ir vadovauti susivienijimui. Kasatorius taip pat pažymi, kad bėgant laikui H. D. apsaugos režimas tapo vis lengvesnis (pasibaigus prevenciniam sulaikymui, perdavus bylą teismui, atliekant bausmę) ir jis turėjo vis daugiau galimybių nevaržomai bendrauti su išoriniu pasauliu. Nusikalstamas susivienijimas po H. D. sulaikymo nenustojo egzistuoti, jo veikla nesutriko, dalyviai neišsiskirstė ir veiklos nenutraukė, nesumenko organizacijos autoritetas ir svoris kitų nusikalstamų grupuočių tarpe. Priešingai, organizacija vystėsi, kelerių metų laikotarpiu buvo daromi nauji nusikaltimai, į juos įtraukiami nauji asmenys. Tai, pasak kasatoriaus, leidžia konstatuoti, jog H. D. vadovavimo metu (jam būnant laisvėje) buvo sukurtas toks susivienijimo veikimo mechanizmas, tokia struktūra ir ryšiai, vaidmenų padalijimas ir funkcijų paskirstymas, taip sutelkti susivienijimo nariai, kad ir po H. D. sulaikymo pavyko išlaikyti susivienijimo gyvybingumą, veiklos ir užsibrėžtų tikslų pasiekimo tęstinumą, sklandų tiesioginės valdžios perėmimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad H. D. planų įgyvendinimo, šiam būnant suimtam, pratęsimo pavyzdžiu gali būti ir A. M. turto prievartavimas. Sumanymas kilo H. D. dar esant laisvėje – 1996 m. pradžioje, o nusikaltimas baigtas H. D. jau būnant suimtam – 1996 m. vasarą. Šiuo atveju teismai visiškai pagrįstai pripažino H. D. kaltu ir nuteisė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio teismo pozicija dėl H. D. negalėjimo vadovauti susivienijimui ar organizuoti S. Č. nužudymą esant suimtam yra neteisinga, nes A. M. turto prievartavimas taip pat buvo įvykdytas po H. D. sulaikymo prevencine tvarka. Kasatoriaus teigimu, dar viena svarbi aplinkybė, kurios buvimą patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, yra E. A. tapimas tiesioginiu susivienijimo vadovu po H. D. sulaikymo – vadovauti E. A. paskyrė pats H. D., nors ir buvo sulaikytas. Be to, net ir po tiesioginio vadovo pakeitimo susivienijimas nepakeitė pavadinimo, liko „D.“ susivienijimas; H. D. esant suimtam, finansinė nauda iš susivienijimo veiklos jam nenutrūko. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus teigimu, leidžia konstatuoti, jog H. D. liko netiesioginis susivienijimo vadovas, kurio galimybės duoti nurodymus ar vadovauti susivienijimui iš įkalinimo įstaigos laikui bėgant tik didėjo, o ne mažėjo. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neinkriminuoti H. D. vadovavimo susivienijimui ir S. Č. nužudymo organizavimo paneigia svarbų S. Č. nužudymo motyvą – konfliktą su H. D. kaip susivienijimo lyderiu, šio konflikto pasekmę – tiesioginę grėsmę H. D. dėl S. Č. bendradarbiavimo su teisėsauga. H. D. būtent dėl S. Č. ir jo tuometinio pavaldinio J. M. veiksmų buvo sulaikytas prevencine tvarka. Byloje konstatuota, kad rengimasis nužudyti S. Č. ir jo nužudymas yra vieno nusikalstamo sumanymo tąsa. Taigi, abiejų instancijų teismai savo sprendimuose patvirtino, jog H. D. dėl savanaudiškų paskatų (už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu) rengėsi Maskvoje nužudyti S. Č. H. D. prevencinis sulaikymas paskatino užbaigti suplanuotą ir nepadarytą nužudymą, nes H. D. alibi buvo garantuotas. Kasatorius pažymi, kad H. D. nurodymo organizuoti S. Č. nužudymą perdavimas bendrininkams yra ne kaltinimo prielaida, o teismų ištirtų įrodymų visetu nustatyta faktinė aplinkybė, kurios rezultatas – dviejų žmonių nužudymas kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju abejone, kurią savo sprendime dėl išteisinimo nurodė apeliacinės instancijos teismas taikydamas in dubio pro reo principą, galima būtų įvardyti ne patį H. D. nurodymo perdavimo faktą, o būdą, kaip tas nurodymas buvo perduotas (raštu ar žodžiu, naudojant telefoną ir pan.). Tačiau, pasak kasatoriaus, galimos abejonės dėl nurodymo perdavimo būdo nepašalina nurodymo perdavimo fakto.
Taigi, pasak kasatoriaus, sutrumpindamas H. D. vadovavimo nusikalstamam susivienijimui laiką nuo 1996 m. vasario 3 d. ir išteisindamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. nužudymo organizavimo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo normas, padarė esminių baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Kasatoriaus nuomone, byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtina H. D. kaltę dėl vadovavimo nusikalstamam susivienijimui ir po 1996 m. vasario 3 d. jam pritaikyto prevencinio sulaikymo ir S. Č. nužudymo organizavimo. Esant tokioms aplinkybėms, išteisinamasis nuosprendis su visais aprašomosios dalies pakeitimais, taip pat liečiančiais ir neturtinės žalos nukentėjusiesiems atlyginimo klausimą, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
2. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, konstatuodami, jog E. A. nėra toks pavojingas visuomenei kaip H. D., nes asmeniškai nedalyvavo atimant žmonėms gyvybę, dėl to bausmės paskirtį galima pasiekti paskyrus E. A. laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, pažeidė konstitucinius teisingumo ir bausmės individualizavimo principus, prieštaravo savo pačių sprendimams bei išvadoms ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnis).
Kasatorius nurodo, kad E. A. 1979 m. gruodžio 15 d. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 118 straipsnio 1 ir 3 dalis, jam buvo paskirta subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas analogišką veiką priskiria prie labai sunkių nusikaltimų. Kasatorius pažymi, kad teistumas už šį nusikaltimą, priešingai nei nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo išnykęs. Kai E. A. darė naują nusikaltimą – su bendrininkais organizavo nusikalstamą susivienijimą ir pradėjo jam vadovauti, nuo bausmės atlikimo iki 1992 m. sausio nepraėjo aštuoneri metai (1961 m. BK 58 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstamas veikas, už kurias E. A. nuteistas, jis padarė veikdamas pavojingiausia bendrininkavimo rūšimi ir forma – būdamas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo kūrėju ir vadovu, inkriminuotų nusikaltimų organizatoriumi. Abiejų instancijų teismai konstatavo, jog dėl E. A. sumanytų ir organizuotų veiksmų gyvybės neteko trys žmonės, o vertinant ginkluoto nusikalstamo susivienijimo įkūrimo ir vadovavimo jam 1993–2000 m. laikotarpį, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų skaičius ir jų pasekmės buvo daug didesnės. Kaip nustatyta byloje, E. A. dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo nužudant R. G., dėl tų pačių paskatų organizavo S. Č. nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl to žuvo ne tik S. Č., bet ir V. V., vos gyva liko J. Č. Kasatoriaus teigimu, sunkiausių pagal pasekmes nusikaltimų organizavimas yra išskirtinė aplinkybė, o teismo išvada dėl E. A. vaidmens padarant nusikaltimus, t. y. kad jis asmeniškai gyvybės neatėmė, neatitinka BK 58 straipsnio nuostatų, kuriose nurodyta, jog bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Didžiausia ir griežčiausia bausmė už nusikaltimą turi būti skiriama jo organizatoriui. Be to, žudant R. G., nuteistasis dalyvavo ir kaip bendravykdytojas.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į E. A. paskirtų bausmių disproporciją ir neatitikimą BK nustatytiems bausmių skyrimo principams. Teismai neatsižvelgė į valstybinio kaltintojo poziciją ir bausmių dydžių skyrimo argumentavimą, dėl to už R. G. nužudymą, A. R. turto prievartavimą (E. A. ne tik organizavo šiuos nusikaltimus, bet ir aktyviai dalyvavo juos darant) teismas skyrė vidurkiui artimas bausmes; už SAB „D.“ turto prievartavimą vykdytojams R. L. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems, G. J. – ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, o organizatoriui E. A. – penkeriems metams; H. D. už R. G. nužudymą skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o E. A., kurio vaidmuo šio nusikaltimo organizavime ir padaryme buvo praktiškai analogiškas (E. A. išsivedė R. G. iš namo ir pirmas miške bandė į jį šauti), teismas skyrė laisvės atėmimą trylikai metų. Tas pats pasakytina ir apie bausmių už S. Č. ir V. V. nužudymą disproporciją: H. D. teismas skyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o pagrindiniam H. D. nurodymų realizatoriui ir, pasak apeliacinės instancijos teismo, išteisinusio H. D. dėl šios veikos, vieninteliam organizatoriui, už dviejų žmonių gyvybės atėmimą paskirtas laisvės atėmimas dvidešimčiai metų.
Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai įvertino E. A. kaip mažiau pavojingą visuomenei, nei H. D.; skirdami jam bausmes, nevisiškai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, be pagrindo skirtingai vertino iš esmės analogiškus H. D. ir E. A. nusikalstamus veiksmus. Teismų sprendimu E. A. pripažintas ginkluoto nusikalstamo susivienijimo kūrėju ir vadovu per visą susivienijimo veiklos laikotarpį, t. y. nuo 1993 iki 2000 m.; E. A. inkriminuojami nusikaltimai priskiriami prie sunkių ir labai sunkių tyčinių nusikaltimų; labai sunkių nusikaltimų pavojingumo laipsnis yra maksimaliai didelis, nukentėjusiesiems padaryta žala sukėlė sunkias ir nepataisomas pasekmes; daug nusikaltimų buvo padaryta naudojant šaunamuosius ginklus; E. A. savo veiksmais siekė nusikalstamai praturtėti, jo paskatos buvo žemos. E. A. iki 1993 m. buvo teistas, nusikalto ir po 2000 m., o minėtu laikotarpiu vadovavo ginkluotam nusikalstamam susivienijimui. Po nusikaltimų padarymo E. A. ėmėsi veiksmų, kad jie nebūtų išaiškinti: kūrė alibi, kartu su H. D. klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, paslėpė nužudytojo R. G. kūną, nusikaltimo įrankius. E. A. elgesys nukreiptas į bandymą išvengti atsakomybės, tai leidžia neigiamai vertinti jo asmenybę, nes nei po nusikaltimų padarymo, nei po nusikaltimų išaiškinimo jis kaltės nepripažino, nesigaili, žalos neatlygino.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nagrinėjant E. A. skirtinos bausmės dydžio klausimą, būtina atsižvelgti ir į teismo motyvus, kuriais H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai objektyviai ir pagrįstai konstatavo, jog, vadovaudamas bei dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, nužudydamas du žmones (V. S. ir R. G.), nuteistasis padarė nusikaltimus, kurių padariniai jau negrįžtami – buvo padaryta ypač didelė žala ir nužudytųjų artimiesiems, ir visuomenei. Taip pat H. D. pripažintas kaltu dėl dviejų pasikėsinimų ir vieno rengimosi nužudyti. Šių nusikaltimų padarymo aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo didesnį jų pavojingumo laipsnį. Visus nusikaltimus H. D. padarė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Įvertindamas kaltininko asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad H. D. buvo teistas, nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis už tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas penkis kartus. Teismas konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų H. D. vidinį išgyvenimą, kritinį požiūrį į savo nusikalstamas veikas, o kartu ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, pirmiausia dėl dviejų žmonių nužudymo. Priešingai, H. D. neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais). Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad H. D. yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Kasatoriaus teigimu, vertinant teismų konstatuotas ir nuosprendžiuose aprašytas H. D. ir E. A. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, jų požiūrį į nusikaltimus ir aukas, į visuomenę, valstybę, nustatytas ir saugomas gyvenimo normas ir vertybes, atsižvelgiant į BK 54 straipsnyje išdėstytus bausmių skyrimo pagrindus, konstatuotina, kad tiek H. D., tiek E. A. turėjo būti paskirtos vienodo griežtumo bausmės, t. y. laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visi teismų nustatyti pagrindai, sąlygos bei motyvai, kurie lėmė tokios bausmės skyrimą H. D., analogiškai turėjo būti taikomi ir E. A.
3. Kasatorius teigia, kad, skirdami bausmę R. Ž., teismai nepakankamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Remiantis BK 61 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, 62 straipsnio 1, 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu bei įvertinus byloje esančias aplinkybes, nuteistajam R. Ž. turėjo būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Byloje nustatytos tik R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, be to, jis savo noru pranešė ir prisipažino apie padarytus nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis, iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, aktyviai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytą tyčinį nužudymą, jo, kaip nužudymo bendrininko, vaidmuo buvo antraeilis. Taip pat, pasak kasatoriaus, būtina atsižvelgti į jo amžių bei sveikatos būklę, į tai, kad jo parodymai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo veikimo mechanizmą, jo požymių buvimą – vaidmenų ir užduočių pasiskirstymą, ryšių pastovumą, ginkluotumą, leido išimti iš apyvartos labai didelį kiekį sprogstamosios medžiagos, kurią pareigūnai rado remdamiesi R. Ž. parodymais, leido nustatyti aplinkybes, kurios nebuvo žinomos iš kitos bylos medžiagos.
Kasaciniu skundu nuteistasis H. D. ir jo gynėjai advokatai K. Ašmys ir V. Sirvydis prašo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pateikiant klausimą, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 2002/584/TVR (toliau – ir Pagrindų sprendimas) garantijos (5 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jeigu jos neturi efektyvaus taikymo, turi turėti įtaką nacionalinio teismo nagrinėjamam klausimui, atsižvelgiant į galutinės bausmės paskyrimą (BK 50 straipsnį), kaip į tos pačios garantijos įgyvendinimą; sulaukus prejudicinio sprendimo, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis, kuriomis H. D. nuteistas, panaikinti ir šias baudžiamosios bylos dalis nutraukti, išskyrus tą dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį, kuria nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, pakeisti neskiriant bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu; arba, nesant pagrindo priimti prašomus sprendimus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl bausmės skyrimo, pripažįstant, kad kasatoriui H. D. buvo paskirta pernelyg griežta bausmė, panaikinti ir bausmę sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria apeliacinis skundas buvo atmestas, yra neteisėti ir nepagrįsti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Kasacinis skundas grindžiamas toliau išdėstytais argumentais.
1. Kasatoriai nurodo, kad svarbiausia teisės norma, kuri reglamentuoja maksimalios laisvės atėmimo bausmės trukmę, yra Pagrindų sprendimo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir teisės aktai, priimti šio sprendimo pagrindu. Pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nustatyta, kad, vykdančiajai teisminei institucijai vykdant Europos arešto orderį, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šiame straipsnyje nurodyti reikalavimai. Be kita ko, tuo atveju, jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra išduotas Europos arešto orderis, baudžiama laisvės atėmimu iki gyvos galvos arba įkalinimu iki gyvos galvos, minėto arešto orderio vykdymui gali būti taikomas reikalavimas, kad išduodančioji valstybė narė savo teisės sistemoje turėtų nuostatas dėl skirtos bausmės ar kitokios priemonės persvarstymo gavus tokį prašymą arba ne vėliau kaip po dvidešimties metų arba turėtų nuostatas dėl malonės suteikimo, kurio asmuo turi teisę prašyti pagal išduodančiosios valstybės narės teisę arba praktiką, siekdamas, kad tokia bausmė arba priemonė nebūtų vykdoma. Apie tokių garantijų dėl lygtinio arba kitokio paleidimo suteikimą po 20 metų pasisakyta Bulgarijos Respublikos Ekstradicijos ir Europos arešto orderio įstatyme, kurio 41 straipsnyje nustatytos išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos. Pagal šio straipsnio 2 dalį Europos arešto orderis, išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba priemonė, reikalaujanti įkalinimo iki gyvos galvos, vykdomas su sąlyga, kad išduodančiosios valstybės narės įstatymai numato: 1) galimybę asmeniui paprašius peržiūrėti skirtą bausmę arba priemonę, arba 2) galimybę ex officio peržiūrėti skirtą bausmę arba priemonę ne vėliau kaip po 20 metų, arba 3) amnestiją.
2009 m. vasario 21 d. išduodant dėl H. D. Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, jog įgyvendina tik vieną Pagrindų sprendimo ir Bulgarijos Respublikos teisės aktų reikalavimą dėl garantijų jam suteikimo, būtent nurodė Malonės komisijos nuostatus, pagal kuriuos nuteisimo laisvės atėmimu iki gyvos galvos atveju jis turės teisę kreiptis į šią instituciją po dvidešimties metų.
Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, Lietuva, priimdama H. D., pagal Pagrindų sprendimo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pagal Bulgarijos Respublikos Ekstradicijos ir Europos arešto orderio įstatymo 41 straipsnyje numatytą ir jam suteiktą garantiją įsipareigojo tuo atveju, jeigu išnagrinėjus baudžiamąją bylą būtų teisinių pagrindų skirti H. D. pačią griežčiausią bausmę, skirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos su aiškia galimybe (pagal priimtą teisinį reglamentavimą) išeiti į laisvę po dvidešimties metų su sąlyga, kad ši galimybė egzistuoja bausmės skyrimo momentu, arba skirti tokią laisvės atėmimo bausmę, kad ji neprieštarautų išduodančiosios valstybės suteiktai garantijai, t. y. bausmę, ne didesnę, nei dvidešimt metų laisvės atėmimo.
Šiame kontekste kasatoriai atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas, peticijų Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10), kuriuose buvo įvardijami laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės skyrimo galimybės bei tokios bausmės peržiūrėjimo suteikiant galimybę išeiti į laisvę de jure ir de facto kriterijai. Kasatorių nuomone, Lietuvos teisinėje sistemoje numatytos galimybės (inter alia malonė) sutrumpinti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę negali būti laikomos bausmės peržiūrėjimu, kaip to reikalauja EŽTT nustatyti standartai. Bausmės sutrumpinimas priklauso arba nuo reikšmingo nuteistojo sveikatos pablogėjimo, arba nuo absoliučios politikų diskrecijos, kuri gali būti, o gali ir nebūti (malonė, amnestija be konkretaus termino). Tuo tarpu peržiūrėti bausmę pagal minėtą sprendimą būtent dėl nuteistojo reabilitacijos Lietuvos teisinėje sistemoje galimybių nėra. Todėl pagal EŽTT praktiką dabartinė laisvės atėmimo iki gyvos galvos taikymo tvarka neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Kasatorių manymu, reikšmingi bylos išsprendimui yra ir EŽTT išaiškinimai 2014 m. liepos 8 d. sprendime Harakchiev ir Tolurnov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 15018/11 ir 61199/12, ypač § 199–214. Todėl, esant situacijai, kai galimybės skirti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos su aiškia galimybe pretenduoti išeiti į laisvę bent jau po dvidešimties metų nėra (to nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai), teismai, skirdami tokią bausmę, pažeidė pirmiau nurodytus išaiškinimus, o kartu paskyrė bausmę, kuri aiškiai prieštarauja Konvencijai. Net jeigu būtų pagrindas pripažinti H. D. kaltu ir bausti, tai vienintelė galimybė yra skirti jam laisvės atėmimo bausmę, bet ne ilgesnę, nei dvidešimt metų. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad minėti EŽTT išaiškinimai byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę yra reikšmingi ir kad nacionalinės teisės reguliavimas, nesuteikiantis teisės būti paleistam lygtinai po tam tikro laiko, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, tačiau to tinkamai teisiškai neįvertino.
Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad BK 91 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu Europos arešto orderis išduotas dėl nusikalstamos veikos, už kurią Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis perduodamas su sąlyga, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę nuteistajam ne vėliau kaip atlikus dvidešimt metų laisvės atėmimo bausmės kreiptis dėl atleidimo nuo bausmės ar jos sušvelninimo. Taigi, atsižvelgiant į EŽTT praktiką byloje Vinter prieš Jungtinę Karalystę, taip pat ir į byloje Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją pateiktus išaiškinimus, susidaro tokia teisinė situacija, kai Lietuvos Respublikoje veikia du maksimalios bausmės skyrimo režimai: 1) asmuo, kuris bausmę atlieka Lietuvos Respublikoje, kaip H. D., gali būti nuteistas iki gyvos galvos be mechanizmo, bent jau numatančio galimybę išeiti į laisvę po dvidešimties metų; 2) asmeniui, kuris pagal Europos arešto orderį perduodamas iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę, negali būti skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, jeigu nėra tinkamo mechanizmo būti lygtinai paleistam po dvidešimties metų. Kasatorių nuomone, dėl tokio teisinio reguliavimo Lietuvos Respublika diskriminuoja savo piliečius pagal tai, kurioje valstybėje jie atlieka bausmę: jeigu asmuo nuteisiamas Lietuvos Respublikoje, jo atžvilgiu pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis, o jeigu asmuo išduodamas nuteisti kitoje ES valstybėje narėje, Lietuvos Respublika, išduodančios asmenį valstybės teisėmis, reikalauja, kad kita ES valstybė narė garantuotų jam tinkamą paleidimo po 20 metų mechanizmą. Taigi tokios situacijos sukūrimas, kurioje po teismų nuosprendžių atsidūrė H. D., yra akivaizdžiai diskriminacinis ir pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, BPK 6 straipsnio 2 dalį.
Taigi, kasatorių nuomone, atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, Pagrindų sprendimo bei Bulgarijos ir Lietuvos Respublikų teisės aktų nuostatas, nuteistajam nėra užtikrinama nė viena Pagrindų sprendime ir Bulgarijos Respublikos teisės aktuose minima garantija. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir 2010 m. birželio 1 d. Konvenciją papildžiusiam protokolui Nr. 14, Europos Sąjungos sutarties pagrindu ES prisijungė prie Konvencijos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas), aiškindamas Bendrijos teisės akto nuostatas ar jo galiojimo klausimą savo praktikoje taiko bendrųjų principų metodą, kuriuo remdamasis taip pat daro nuorodas į Konvencijos nuostatas bei jos taikymo praktiką. Konvencija buvo pripažinta kaip specialus tokių teisių šaltinis. Svarbu tai, kad aiškiai įtvirtinta, jog pagrindinės teisės, kurias garantuoja Konvencija, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus. Taip pat ir Lietuva, prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus ir tapdama Konvencijos dalyve, įsipareigojo, kad visos Konvencijos nuostatos bus perkeltos į nacionalinės teisės sistemą, o EŽTT sprendimų konkrečiose bylose bus paisoma ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas Lietuvos Respublikoje.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ypač tuo atveju, kai nėra numatytas (taigi ir netaikomas) lygtinis paleidimas, yra nežmoniška bausmė, prieštaraujanti Konstitucijos 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konvencijos 3 straipsniui, kuri taip pat yra nesuderinama su bausmės tikslais ir paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis). Ypač svarbu tai, kad tokia bausmė paneigia asmens teisę į viltį, kuri yra pripažįstama EŽTT praktikoje (Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę), prieštarauja ne tik Konvencijos 3 straipsnio (nežmoniško elgesio draudimas), bet ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 10 straipsniui (Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, § 118). Tokia bausmė nesuderinama su žmogaus orumo samprata (ten pat, § 113 ir 114). EŽTT išaiškino, kad Europos baudžiamosios politikos tikslas yra ne tik bausmė, bet ir reabilitacija, integracija į laisvų asmenų visuomenę, sugebėjimų vesti atsakingą nenusikalstamą gyvenimą ugdymas (§ 115). Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, esant aiškiai skundžiamame nuosprendyje išdėstytai EŽTT praktikai, pasisakydamas apie lygtinio paleidimo instituto įvirtinimą ir jo taikymo H. D. galimybes ateityje, veikė contra legem ir pažeidė nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo) principą. Toks motyvavimas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį ir palaidoja viltį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kada nors išeiti į laisvę. EŽTT sprendime byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę nurodė, kad tuo atveju, kai vidaus teisė nenumato jokio mechanizmo arba bausmės visam gyvenimui peržiūros galimybės, nesuderinamumas su Konvencijos 3 straipsniu šiuo pagrindu atsiranda tokios bausmės skyrimo momentu, o ne vėlesniame laisvės atėmimo etape (§ 122). Taigi Konvencija automatiškai pažeidžiama nesant tokio mechanizmo ir paskiriant tokią bausmę, o ne kada nors ateityje. Klaidingas ir apeliacinės instancijos teismo pateiktas lygtinio paleidimo galimybės traktavimas kaip priklausančios tik bausmės vykdymo sričiai ir nesusijusios su bausmės skyrimu, nes taip paneigiami Vinter byloje pateikti išaiškinimai ir proceso tęstinumo principas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 1 dalis), pažeidžiamas humanizmo principas (BVK 7 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriai teigia, kad pernelyg griežtos bausmės paskyrimas yra susijęs ir su tuo, kad teismai netinkamai nustatė nusikalstamo susivienijimo, kaip teisiškai reikšmingo kriterijaus, sukūrimo ir tariamo vadovavimo tokiam susivienijimui aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas vieną iš nuosprendžio dalių grindė išvada, kad H. D. nusikalstamam susivienijimui mažų mažiausiai nevadovavo nuo 1996 m. (nes 1996 m. vasario 3 d. buvo sulaikytas prevencine tvarka ir iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas tik 2001 m.), o tai, kasatorių nuomone, taip pat yra reikšminga ir leidžia teigti, kad paskirtoji bausmė yra pernelyg griežta. Šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria H. D. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo), ir jį išteisino, bet toks svarbus teismo sprendimas nenulėmė jokio bausmės sumažėjimo, o tai, kasatorių manymu, neteisinga.
Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis procesas nuo neva padarytų nusikalstamų veikų iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo pernelyg ilgas. Tai taip pat turi esminės reikšmės, nes valstybės pareiga yra greitai, operatyviai atskleisti nusikalstamas veikas, ir tuo atveju, kada procesas prieš asmenį trunka nepateisinamai ilgai, vienas iš galimų procesinio sprendimo variantų yra bausmės sušvelninimas kaltinamiesiems arba kitos bausmės rūšies parinkimas (EŽTT išaiškinimai bylose Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93, 1995 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo; Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95, 2001 m. birželio 26 d. sprendimas; Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99, 2002 m. kovo 7 d. sprendimas dėl priimtinumo; Tarnas Kovacs prieš Vengriją, peticijos Nr. 67660/01, 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas; Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00, 2005 m. vasario 24 d. sprendimas ir kt.). Toks teisės taikymas ir aiškinimas yra akcentuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2007 metų balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, ir tokia praktika yra nuosekliai tęsiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010, 2K-116/2012).
Kasatoriai teigia, kad apkaltinamųjų nuosprendžių dalys dėl pačios griežčiausios bausmės paskyrimo turėtų būti naikinamos ir dėl to, jog tiek 1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalyje, tiek ir 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad visais atvejais taikomas lengviausias asmens teisinei padėčiai įstatymas, taip pat taikytinos ir tarpinės redakcijos, galiojusios tarp nusikalstamos veikos ir bylos išnagrinėjimo bei galutinio procesinio sprendimo priėmimo galiojusių įstatymų.
1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta teismo diskrecijos teisė tam tikrais atvejais spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo tuo atveju, kada pagal įstatymą galėjo būti taikoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, esant tam tikroms sąlygoms, nebuvo imperatyvi nuostata, t. y. terminas nuo nusikaltimo padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įstatymu imperatyviai nebuvo ribojamas. Tokia sąlyga, su kuria buvo siejama teismo diskrecijos teisė spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo ar netaikymo, buvo tikimybė už padarytą nusikaltimą asmeniui skirti mirties bausmę, o tokia įstatymo sąlyga galiojo iki 1998 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtų 1961 m. BK pataisų. Tik 1998 m. gruodžio 21 d. priimtoje BK redakcijoje vietoje mirties bausmės, kaip sąlyga, dėl kurios atsiranda teismo diskrecijos teisė spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo, numatyta galimybė asmeniui skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu mirties bausmė pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Tarp šio nutarimo, kuris įsigaliojo jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, t. y. 1998 m. gruodžio 11 d., iki naujosios BK redakcijos, Seimo priimtos 1998 m. gruodžio 21 d. ir įsigaliojusios nuo jos paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. 1998 m. gruodžio 31 d., praėjo 22 kalendorinės dienos. Tai reiškia, kad nuo 1998 m. gruodžio 9 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. už 1961 m. BK 105 straipsnyje nurodytą nusikaltimą numatyta viena iš alternatyvių bausmių – mirties bausmė – nebegalėjo būti taikoma, o kita bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – įstatymų leidėjo dar nebuvo nustatyta. 1961 m. BK 105 straipsnyje numatyta bausmė neviršijo penkiolikos metų laisvės atėmimo, o tai reiškia, kad už šį nusikaltimą ir negalėjo būti paskirta didesnė nei penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuo mirties bausmės panaikinimo iki laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos nustatymo galiojusi 1961 m. BK 49 straipsnio redakcija numatė vienintelį pagrindą, kuriuo galėjo atsirasti išskirtinė diskrecijos teisė teismui spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo – tai galimybė atitinkamą nusikaltimą padariusiam asmeniui pagal baudžiamąjį įstatymą skirti mirties bausmę. Tačiau Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu pripažinus mirties bausmę prieštaraujančia Konstitucijai, vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsnio nuostatomis, 1961 m. BK 49 straipsnio 4 dalyje nurodoma išimtinė teismo diskrecijos teisė spręsti dėl senaties taikymo ar netaikymo išnyko, išnykus pačiai išimtinei teisei atsirasti būtinai sąlygai, t. y. išnykus galimybei už atitinkamus nusikaltimus skirti mirties bausmę. Taip pat po minėto Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo, išnykus išimtinei teismo diskrecijos teisei spręsti dėl senaties taikymo ar jos netaikymo, nuo 1998 m. gruodžio 9 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. (22 dienas) privalomai turėjo būti taikomas 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas dešimties metų senaties terminas, nes minėtu laikotarpiu galiojusios tarpinės 1961 m. BK 49 bei 105 straipsnių redakcijos yra švelnesnės, palyginti su 2000 m. BK 95 straipsnio bei 129 straipsnio 2 dalies nuostatomis, numatančiomis dvidešimties metų senaties terminą, todėl būtent jos ir turėjo būti taikomos.
Be to, kasatoriai teigia, kad, bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką, paskirtą atlikti kalėjime, pažeidžiant BK 66 straipsnio nuostatas, jam nebuvo įskaitytas išbūtas kalėjimo režimu kardomojo kalinimo laikas pagal teismų 1997 m. ir 2006 m. priimtus nuosprendžius.
2. Kasatoriai teigia, kad teismai, taikydami 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias turėjo būti taikomas teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, turintis grįžtamąją galią, t. y. 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalis.
Kasatorių manymu, žemesniųjų teismų nurodytas nusikalstamo susivienijimo sukūrimo laikotarpis, t. y. pirmosios instancijos teismo – 1990–1993 m., o apeliacinės instancijos teismo – 1992 m. sausio 13 d.–1993 m., yra neteisingas ir prieštarauja baudžiamosios teisės principui nullum crimen sine lege, nes nusikalstamo susivienijimo organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas jame įmanomas tik nuo to momento, kai tokią veiką uždraudė įstatymų leidėjas.
Laikotarpio, kuriuo esą buvo daroma nusikalstama veika, išplėtimas, apimant net ir tą laikotarpį, kai tokios veikos nebuvo kriminalizuotos (įstatymas numatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą susivienijimą buvo priimtas 1993 m. sausio 28 d. ir įsigaliojo 1993 m. vasario 5 d.), yra šiurkštus principo nullum crimen sine lege, įtvirtinto BK 2 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas.
Be kita ko, kaip pažymi kasatoriai, teismai padarė ir dar vieną šiurkščią klaidą, susijusią su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, nesilaikydami ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgos Nr. 3-2007 išaiškinimų. Šiuo aspektu pažymi, kad minėtoje apžvalgoje yra aiškiai konstatuota, jog nusikaltimo padarymo metu galiojusi 1961 m. BK 227¹ straipsnio redakcija šią nusikalstamo bendrininkavimo formą apibrėžė kaip susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veikai daryti sunkius nusikaltimus kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje. Esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo reikalavimu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK įtvirtintą sąvokos apibrėžimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ1LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-545/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-545/2006">2K-545/2006</a>). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas nusikalstamo susivienijimo pradžią siejo ne su įstatymų leidėjo priimtu teisiniu reguliavimu, t. y. ne su momentu, kada tokia veika buvo kriminalizuota (baudžiamojo įstatymo, uždraudžiančio tokią veiką, įsigaliojimu), o su fakto aplinkybe, susijusia su H. D. sugrįžimu iš laisvės atėmimo įstaigos. Tokiai motyvacijai kasatoriai nepritaria ne tik dėl to, kad kiti apkaltinamajame nuosprendyje minimi asmenys ir iki to momento galėjo dalyvauti tokioje veikoje, bet visų pirma dėl to, kad nebuvo teisinio reguliavimo, uždraudžiančio tokią veiką.
BK 249 straipsnis toks, koks jis buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu patvirtintame naujajame Baudžiamajame kodekse, niekada neįsigaliojo, todėl BK 249 straipsnio taikymas įmanomas tik pradedant nuo jo 2003 m. balandžio 10 d. redakcijos. Paskesnė BK 249 straipsnio evoliucija vyko atsakomybės griežtinimo linkme, tačiau, pasak kasatorių, tai nereiškia, kad H. D. neturėjo būti taikoma tarpinė įstatymo redakcija, t. y. ne BK 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalies, o BK 249 straipsnio 2 dalies 2003 m. balandžio 10 d. redakcija. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pirmenybė taikant BK 249 straipsnį teismų praktikoje suteikiama švelniausiai iš redakcijų, bet tai šioje byloje be pagrindo nepadaryta. Be to, tokia situacija, kai nusikalstamo susivienijimo kūrėjais pripažįstami ir asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems mirus, negalima, juolab kad tai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00NDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-444/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-444/2011">2K-P-444/2011</a> pateiktiems išaiškinimams. Šioje nutartyje suformuotos nuostatos, kasatorių manymu, taikytinos ir tuo atveju, kada asmuo yra miręs, tačiau teismų baigiamuosiuose procesiniuose aktuose yra įvardijamas kaip nusikalstamo susivienijimo kūrėjas. Tai aktualu dar ir dėl to, kad, nesant galimybės pripažinti nuosprendžiuose išvardytus penkis asmenis kaltais, gerbiant mirusiųjų asmenų nekaltumo prezumpciją, nelieka trijų ir daugiau asmenų požymio, kuris yra būtinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 249 straipsnio 2 dalyje, požymis ir, be kita ko, buvo numatytas ir 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalyje. Tokio požymio nesant, taip pat ir dėl kitų pirmiau nurodytų motyvų, šios apkaltinamųjų nuosprendžių dalys, kaip teigia kasatoriai, naikintinos ir baudžiamoji byla pagal BK 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį nutrauktina.
3. Kasatoriai teigia, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo (draudimo abejones, kurių negalima pašalinti, vertinimo kaltinamojo nenaudai) principo, daromas išvadas pagrindė prielaidomis ir duomenimis, neatitinkančiais jų pripažinimo įrodymais keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnis), kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai dėl H. D. nuteisimo ir pernelyg griežtos bausmės paskyrimo neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų).
Įrodymų vertinimas yra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, o, pasak kasatorių, būtent tokia situacija yra ir šioje baudžiamojoje byloje, nes žemesniųjų instancijų teismai skundžiamus apkaltinamuosius nuosprendžius iš esmės grindė parodymais asmenų, kurie yra arba anksčiau buvo bendrakaltinamieji toje pačioje baudžiamojoje byloje arba kaltinamieji kitose nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, turintys vienokį ar kitokį baudžiamąjį procesinį statusą, atleidžiantį nuo atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir pan. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a> konstatavo: „EŽTT nurodo, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). <...> tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-177/2008).“
Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja neformalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarimas, inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m, rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
Apkaltinamasis nuosprendis ir juo paskirta pati griežčiausia bausmė, kasatorių manymu, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Ši byla ypatinga tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas iš esmės vien tik asmenų, kurie dėl savo procesinės padėties yra vienaip ar kitaip priklausomi nuo teisėsaugos organų, parodymais. Bendradarbiavimo su teisėsaugos organais faktas, kaip toks, per se dar nereiškia asmens parodymų nepatikimumo, tačiau sukuria pagrindus ir pareigą žemesniųjų instancijų teismams būtinai tokio asmens (asmenų) parodymus atidžiau ir kruopščiau patikrinti, nes tokių asmenų parodymų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-2011, 2K-225/2009, 2K-183/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>). Kasatoriai teigia, kad tokie asmenų, kurie bendradarbiauja su teisėsauga ir dėl to gauna tam tikrų neprocesinių ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies normos požiūriu nesąžiningų lengvatų (kai sudaromi neprocesiniai susitarimai), parodymai vertintini pagal analogiškus kriterijus, kaip jų vertinimą formuoja kasacinės instancijos teismas baudžiamosiose bylose dėl asmenų, kurie duoda parodymus kaip įslaptinti liudytojai, buvę sulaikymo vietose kartu su kaltinamuoju ir „girdėję“ kas ką sakė ar kalbėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2013">2K-290/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a> ir kt.). Teismai, kasatorių manymu, nesilaikė jiems tenkančios pareigos ypač preciziškai ir nuodugniai patikrinti asmenų, kurie Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies prasme yra kaltinimo liudytojai, parodymų patikimumo ir taip užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas. EŽTT nagrinėtoje byloje Labita prieš Italiją (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas, peticijos Nr. 26772/95) buvo nustatytas pažeidimas, nes policijos bendradarbio parodymai pripažinti kaip keliantys problemų, nes tokiais parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kurias nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Teismas konstatavo, kad turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas. Todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (§ 157–158). Šis sprendimas grindžiamas taip pat ir kitu EŽTT sprendimu byloje Contrada prieš Italiją (sprendimas priimtas 1997 m. sausio 14 d., peticijos Nr. 27143/95). Byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją (2008 m. liepos 24 d. sprendimas, peticijos Nr. 41461/02, cituotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje) EŽTT nustatė, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (paragrafas 102). Byloje Verhoek prieš Nyderlandus (peticijos Nr. 54445/00) nors ir nenustatytas Konvencijos pažeidimas, tačiau konstatuota, kad sąžiningo proceso reikalavimas leidžia gynybai remtis faktu, kad gynybai buvo žinoma bendradarbių tapatybė ir faktas, kad jie yra bendradarbiai. Taip pat tokiame procese sąžiningumo principas buvo užtikrintas, o Konvencijos pažeidimas nekonstatuotas, nes bylos procese buvo apklausiami ne tik su policija ar kitomis teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujantys asmenys, bet ir prokurorai apie susitarimų sudarymo aplinkybes ir jų apimtį. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai atliko savo pareigą ir nevertino bendradarbiaujančių su teisėsauga buvusių kaltinamųjų, bendrakaltinamųjų parodymų taip, kaip tą įpareigoja daryti nacionalinių teismų ir EŽTT praktika.
Kasatoriai pažymi, kad teismai nevertino galimo nuteistųjų R. Ž. ir V. G. parodymų nepatikimumo aukščiau nurodytais aspektais. Kasaciniame skunde pažymima, kad su gana didele tikimybe galima teigti, jog atskiri kaltinamieji (nuteistieji R. Ž., V. G. ir ne tik jie) buvo sudarę neprocesinius susitarimus su kaltinančiąja puse bei suinteresuoti duoti šališkus parodymus, siekdami palengvinti savo procesinę padėtį ir perkeldami atsakomybę H. D. Tai patvirtina ir tokios aplinkybės kaip švelnesnių kardomųjų priemonių konkretiems nuteistiesiems taikymas; neinkriminuojamos veikos, kurios H. D. inkriminuotos, o pagal kitų bendrakaltinamųjų duodamus parodymus jie (net ir pagal kaltinimo versiją) turėjo būti pripažinti padėjėjais ar net ir bendravykdytojais; jiems buvo leidžiama parduoti nuosavybės teise priklausantį turtą ikiteisminio tyrimo metu (V. G.), o nepripažįstančių kaltės įtariamųjų turtas areštuojamas, tuo pačiu areštuojamas ir visos giminės turtas; proceso metu gynybai pateikus dokumentus dėl turimo registruojamo turto (pvz., R. Ž.) kaltinimas neprašė taikyti arešto siekiant užtikrinti civilinių ieškinių ar proceso išlaidų atlyginimą; prokuroro prašomų skirti bausmių dydis, teisingiau disproporcija tarp tos bausmės, kuria nuteistas H. D., ir bausmių, kurias prokuroras prašė skirti su juo bendradarbiaujantiems asmenims šiame ir kituose procesuose.
Kasaciniame skunde plačiai aptariamos ir kitos aplinkybės, kurios, kasatorių nuomone, akivaizdžiai parodo nuteistųjų R. Ž. ir V. G. „bendradarbiavimą“ su teisėsauga ir buvusius atitinkamus neprocesinius susitarimus. Pasak kasatorių, manipuliavimas baudžiamosios bylos duomenimis yra akivaizdus BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatų pažeidimas.
4. Kasatoriai teigia, kad teismai, vertindami bendrakaltinamųjų R. Ž. ir V. G. parodymus dėl pasikėsinimo nužudyti R. P. ir V. S. nužudymo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Kasaciniame skunde aptarus R. Ž., nukentėjusiojo R. P. parodymus bei, pasak kasatorių, tikrąją įvykio situaciją, teigiama, kad H. D. visiškai nepagrįstai nuteistas už pasikėsinimą nužudyti, nes žudyti R. P. (o juo labiau su kvalifikuojančiu požymiu) niekas neketino. Tai patvirtina tokios aplinkybės, kaip kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, įskaitant ir po esą įvykdyto pasikėsinimo (kvietimas prisijungti prie bendrų nusikaltimų), nusikalstamų veiksmų intensyvumą (R. P. gydėsi namuose, ir niekas, taip pat ir H. D., daugiau jo neieškojo ir į jį nesikėsino). Tokie veiksmai, netgi ir pagal kaltinimo versiją, yra artimesni turto prievartavimui su kūno sužalojimu, o ne kėsinimuisi nužudyti; kasatoriai mano, kad netgi ir pagal kaltinimo versiją, palaikomą bendrakaltinamųjų, ši H. D. veika kvalifikuota netinkamai.
Kasatoriai teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo pasikėsinimas nužudyti R. P. visiškai nepagrįstai buvo bendrai nagrinėjamas kartu su V. S. nužudymu. Netgi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bausmės paskyrimas yra nulemtas akivaizdžios klaidos: nors nurodoma, kad nuteistojo H. D. nusikalstamas veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto (dėl pasikėsinimo nužudyti R. P.) perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, tačiau kuo pasireiškia perkvalifikavimas, taip ir neaišku, nes pasikeičia tik BK bendrosios ir specialiosios dalies normų nurodymo eiliškumas. Tame pačiame rezoliucinės dalies sakinyje nurodoma: paskirti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. statymo redakcija) laisvės atėmimą keturiolikai metų; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. statymo redakcija) laisvės atėmimą aštuoniolikai metų.
Tokiu atveju, pasak kasatorių, galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino H. D. padėtį, nuteisdamas už pasikėsinimą nužudyti R. P. pagal papildomai kvalifikuojamą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o dėl V. S. nužudymo teisinę padėtį palengvino, atsisakydamas kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Kita vertus, toks neaiškumas leidžia tik spėlioti, nes, apeliacinės instancijos teismui bausmių skyrimo dalyje nenurodžius konkrečių veikų, galima manyti, jog apeliacinės instancijos teismas pripažįsta esą H. D. ne nužudė, o pasikėsino nužudyti V. S., tačiau šioje dalyje kvalifikuojama ir pagal BPK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ir pagal 9 punktą. Kasatoriai mano, kad tokia situacija negalima.
Dėl V. S. nužudymo teismas iš esmės remėsi tik nuteistojo V. G. parodymais. Būtina paminėti esminę aplinkybę, kad ir pats bendrakaltinamasis V. G. nepatvirtino, jog V. S. iš tikrųjų buvo nužudytas. V. G. nurodė, kad jis nėra gydytojas ir nežino, ar V. S. po jo sužalojimo buvo be sąmonės, ar negyvas.
Pagal kaltinimo versiją, pripažintą ir žemesniųjų instancijų teismuose, visi kiti asmenys, anot V. G. („G.“), dalyvavę nužudant V. S., yra negyvi. Tokia situacija yra itin palanki kaltinimui ir pačiam V. G., nes nėra daugiau jokių asmenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti V. G. parodymus. Todėl, gynybos manymu, V. G. teikiami paaiškinimai yra vienas iš V. G. įsipareigojimų kaltinimui pagal jų susitarimą: tikslas apkaltinti H. D. ir sukurti tokią įvykių seką, kad pats V. G., duodamas tokius parodymus, savo atsakomybę perkeltų jam.
Šios nusikalstamos veikos motyvas yra įvardijamas kaip konkuravimas nusikalstamame pasaulyje. Tačiau ši versija niekuo neparemta. Kasaciniame skunde pažymima, kad nė vienas liudytojas nenurodė konkrečios aplinkybės (vagystės, apgavystės, skolos negrąžinimo, žmogžudystės, smurto ar panašiai), dėl kurios tarp H. D. ir V. S. būtų kilęs koks nors konfliktas. Vienintelis V. G. nurodė, neva H. D. buvo su juo Rygoje, kur rygiečiai jam pasakė, kad V. S. („T.“) neva išsireiškė, kad H. D. ir jo sėbrams nebedaug liko, po to, esą, H. D. pasakė – „užversiu <...>“. Tokiai kaltinimo versijai prieštarauja kiti bylos duomenys. H. D. paso apžiūra, iš kurios matyti, kad jis Latvijoje buvo, bet ne 1993 m., o metais vėliau). V. G. paso apžiūros protokolo ar bent visų paso puslapių kopijų byloje iš viso nėra, dėl to galimybė patikrinti, ar pats V. G. apskritai buvo Latvijoje, byloje eliminuota.
Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai be jokio pagrindo asmenų parodymus, kuriuose aiškiai pasisakoma, jog vienos ar kitos aplinkybės jiems žinomos tik iš kalbų, pripažino tinkamais įrodymais, nepaisant netgi to, kad ir tokie duomenys akivaizdžiai prieštaravo vieni kitiems, kad V. Ž. turėjo pagrindo apkalbėti kasatorių, nes, pvz., liudytojas D. U. parodė, kad, esą, V. S. („T.“) nušovė pats V. Ž.
Be to, pasak kasatorių, ar V. S. („T.“) buvo nušautas, ar jis ir šio kasacinio skundo surašymo metu yra gyvas, patikrinti neįmanoma, nes asmenų parodymai kardinaliai priešingi, o teismai nesiėmė jiems tenkančios pareigos šalinti prielaidas ir prieštaravimus, o nepašalintas prielaidas traktavo H. D. nenaudai. Byloje yra duomenų, kad V. S. Kaune, „V.“ patalpose, nebuvo nužudytas, o išvežtas „rusų“. Kasatoriai pažymi, kad tokias aplinkybes patvirtino liudytojai V. G., A. M., J. K., A. P., V. K., Č. S., ir šių liudytojų parodymus cituoja kasaciniame skunde.
Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo V. G. parodymai negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais dėl šio nusikaitimo padarymo, nes jo parodymų patikimumas jokiais proceso veiksmais nepatvirtintas. Jis parodymus davė ne kaip neturėdamas neutralaus liudytojo statuso, neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, jo pateikiamos versijos daugiau niekas nepatvirtina, priešingai, kiti liudytojai, kurių statusas yra neutralus ar bent jau nepalyginti neutralesnis nei V. G., nurodė visiškai kitokias, teisinančias aplinkybes.
Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje nepagrįstai nurodė, kad V. S. nužudymo faktą patvirtino liudytojai E. P., V. G., G. K., D. G., J. B. ir J. S. Tačiau šie asmenys nėra tiesioginiai įvykio liudytojai.
Kasatoriai teigia, kad teismų motyvai dėl asmenų, t. y. V. S. ir R. G. nužudymo, kai šių lavonai nerasti, vienareikšmiškai konstatuojant, kad šie asmenys yra nužudyti, nėra priimtini. Kasatoriai mano, kad tokiais atvejais, kai nėra surastas asmens lavonas (palaikai), nėra atlikta patikimų DNR tyrimų, teismai privalėjo itin kruopščiai patikrinti visas versijas dėl to, ar asmenys, dėl kurių nužudymo yra teisiamas (ar nuteistas) kaitinamasis, gali būti gyvi ar gali būti žuvę kitomis aplinkybėmis, ar mirę sava mirtimi vėliau. Bendrosios kompetencijos teismo sprendimas civilinio proceso tvarka pripažinti asmenį mirusiu dar nereiškia paties asmens mirties, o juo labiau nužudymo fakto. CPK nustatyta tvarka civilinių klausimų išsprendimas jokiu būdu nėra pagrindas konstatuoti nužudymo faktą.
Apibendrinant kasaciniame skunde dėstomus argumentus teigiama, kad skundžiamų nuosprendžių dalių motyvai ir argumentai, kurie tapo pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį H. D. šioje kaltinimo dalyje, tėra tik prielaidos, kuriomis apkaltinamųjų nuosprendžių grįsti negalima, nes taip iš esmės pažeidžiami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš kaltinamųjų R. Ž., V. G. ir nukentėjusiojo R. P. parodymų matyti, jog motyvas nužudyti V. S. buvo konkurencija dėl įtakos sferų nusikalstamame versle Kauno mieste bei noras priversti asmenis mokėti dalį pelno, gauto iš nusikalstamos veiklos. Tačiau pagal V. G., taip pat ir R. P. parodymus daryti tokios išvados nebuvo galima.
Nė vienas liudytojas ar bendrakaltinamasis nenurodė jokios konkrečios aplinkybės, dėl kurios tarp H. D. ir V. S. būtų kilęs konfliktas. Yra minimos tik „kibirkštys“, bet byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad H. D. su V. S. būtų kuo nors konkrečiai dalijęsi ir nepasidaliję, t. y. nėra jokios konkrečios turtinės naudos siekimo.
Pagal kaltinimo versiją, V. S. buvo specializavęsis automobilių vagystėse asmuo, bet nei H. D., nei dar koks nors kitas iš asmenų, priskirtų „D.“ nusikalstamam susivienijimui, tiesiogiai su V. S. nekonkuravo; jokių konkrečių nusikalstamų veikų darymo teritorijų, kurias V. S., ar priešingai – H. D., būtų rengęsi „užimti“ vienas iš kito, taip pat nėra nurodoma ir nėra nustatyta. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo požiūriu motyvas galėtų būti vertinamas tiek kaip gynyba nuo galimo susidorojimo ar blogiausiu atveju kerštas, o tai reikštų visiškai kitą veikos kvalifikavimą – nužudymą be kvalifikuojančių požymių, todėl H. D. nuteisimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Taip pat kasatoriai pažymi, kad pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis už šios kategorijos nusikalstamą veiką buvo dešimt metų. Baudžiamasis įstatymas yra vientisas, todėl turi būti atsižvelgiama ne tik į konkrečios BK specialiosios dalies, numatančios atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, normą, bet ir kitas baudžiamojo įstatymo (taip pat ir BK bendrosios dalies) normas, juolab neapsiribojant vien tik sankcija. Kasatoriai mano, kad baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, nes turėjo būti taikomas arba 1961 m. BK 104 straipsnis, arba 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalis.
5. Kasatoriai teigia, kad išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia reikalavimą įtraukti į įrodinėjimo procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Šioje baudžiamojoje byloje, kasatorių manymu, tai nebuvo padaryta.
Teismai, konstatuodami, kad R. G. yra nužudytas, iš esmės vadovavosi tik kito nuteistojo R. Ž. parodymais, kurio parodymų nepatikimumo ir galimos įtakos problematika aptarta aukščiau.
Kasatoriai nurodo, kad byloje yra ir kitų liudijimų, kurie radikaliai prieštarauja R. Ž. teiginiams. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai Nr. 9-06, Nr. 10-06, Nr. 1-07, kuriems taikytas anonimiškumas, tačiau nė vienas iš jų nenurodė, kad jie patys yra matę liudijamus faktus, kad pas R. G. („M.“) buvo atvažiavęs ir pats R. Ž. Manytina, kad tik dėl šios priežasties kaltinimas atsisakė šiuos liudytojus iškviesti žemesniųjų instancijų teismams apklausai, nes, anot prokuroro, dalis tokių liudytojų yra mirę, kitų neįmanoma surasti.
EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese (pvz., 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą, peticijų Nr. 47698/99 ir 48155/99; 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 11454/85; 1996 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 20524/9; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, peticijų Nr..21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lūdi prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12433/86; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 26668/95) pasisakyta išsamiai ir, kasatorių manymu, tokių liudytojų parodymais grįsti apkaltinamųjų nuosprendžių negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokia problematika taip pat yra nagrinėta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a>); kasatorių nuomone, teismai nuo tokių išaiškinimų nukrypo.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie R. Ž. buvimą pas R. G. namuose patvirtino R. Z., tačiau būtina pažymėti, kad R. Z. yra nukentėjusiojo (pagal kaltinimo versiją, nužudytojo) duktė ir tam tikras aplinkybes gali nurodyti šališkai, be to, ji apie R. Ž. buvimą, liudydama teisme, nieko nenurodė, teigdama, jog neprisimena. Be to, priskirdami nuteistojo R. Ž. parodymus prie tiesioginių ir patikimų, žemesniųjų instancijų teismai visiškai neatsižvelgė ir į kitus liudytojų parodymus. Pagal nuteistojo R. Ž. parodymus, 1993 m. gruodžio 25 d. vakare jie užėjo pas „M.“ į namą, kuriame jis slapstėsi, „M.“ juos pavaišino vynu, jie pasėdėjo, išgėrė 1,5-2 butelius vyno ir tada pasakė „M.“, kad būtų gerai važiuoti į gydymo įstaigą koduotis nuo narkotikų vartojimo, kad toliau taip negalima, reikia susiimti ir panašiai. R. G. („M.“), anot R. Ž., be jokių problemų sutiko, apsirengė ir visi draugiškai išvažiavo. R. P. nurodė, kad „M.“ išsivedė H. D. su „S.“, kad „M.“ bandė priešintis. Pasak J. B., vyras grįžo po Kūčių, t. y. gruodžio 24 d., pasakė, kad „M.“ nebėra. R. B. nurodė, kad buvo naudojamas smurtas, buvo kraujo, „M.“ buvo ar sumuštas, ar peršautas, kad jį išsivedė, į namą įėjo per balkoną su stiklais ir panašiai. Taip yra girdėjusi ir L. G., kad jos vyras buvo išgabentas vos ne komos būklės. Teismai visus šiuos liudijimus (kartu su R. Ž. teiginiais) pripažino įrodymų visetu ir konstatavo, kad H. D. nužudė R. G. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad, analizuojant šiuos duomenis kartu kaip visetą, o ne atskirai, nuteistojo R. Ž. parodymai kardinaliai prieštarauja kitų asmenų parodymams. Akivaizdu, kad kitokių parodymų R. Ž. duoti ir negalėjo, nes, duodamas kitokius parodymus, jis duotų parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, apie savo tiesioginį dalyvavimą nužudyme. Teismai, nepašalinę šių prieštaravimų, o patikėję kaltinamuoju, kuris teikė duomenis beveik apie visus pasikėsinimus ir nužudymus veikdamas kaip kaltinimo liudytojas, padarė neteisingas išvadas. Nors šis bendrakaltinamasis yra ir daugelio kitų bendrakaltinamųjų ir liudytojų įvardijamas kaip „senis“, t. y. pagal kaltinimo versiją „D.“ nusikalstamo susivienijimo narys, tačiau, pagal jo parodymus, jis pats nusikalstamų veikų daryme neva nedalyvaudavo, o jo atsiradimas nusikalstamų veikų padarymo vietoje esą visiškai atsitiktinis, neapimtas vieningos tyčios su kitais kaltinamaisiais ir H. D., dėl to kaltinimas neįžvelgė jo kaltės.
Kasatorių nuomone, R. Ž. parodymus paneigia netiesioginiai įrodymai ir kitų asmenų, kurie teigė matę R. G. 1994 m. gyvą, parodymai. Kaltinamasis G. J. papildomai parodė, kad 1993 m. gruodžio 29–30 dienomis į namą buvo atėjęs R. G., jis buvo su peruku. Iš tokių asmenų pažymėtini kaip liudytojai apklausti A. T. ir Z. R., kuriais, kaip ilgamečiais policijos pareigūnais, teismai neturėjo pagrindo netikėti. Taip pat nesulaukė žemesniųjų instancijų teismų dėmesio ir liudytojų parodymai apie po tariamo nužudymo gautą iš R. G. atviruką, filmuota medžiaga su J. D. parodymais. Bet kokie teisinantys duomenys teismų buvo atmesti kaip niekiniai, jų netiriant ir nevertinant arba pasisakant, kad teismai tokiais liudytojų parodymais netiki. R. G. palaikai nerasti, todėl teismai turėjo ypač kruopščiai patikrinti ne tik kaltinimo, bet ir gynybos versijas dėl aplinkybių, jog asmuo, baigiamaisiais teismų procesiniais sprendimais pripažįstamas nužudytu, gali būti gyvas arba miręs (žuvęs) kitomis aplinkybėmis, tačiau šioje byloje tai nebuvo padaryta.
Kasatoriai pažymi, kad teismai atsisakė tirti ir aiškintis aplinkybes dėl liudytojos A. U., kurios parodymai galėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant, kad R. G. nebuvo nužudytas 1993 m. gruodžio 25 d., nes kitą dieną, t. y. 1993 m. gruodžio 26 d., buvo matytas gydymo įstaigoje. Apie liudytojos A. U. egzistavimą nurodė net ne H. D. gynyba, o nukentėjusiųjų pusė, t. y. liudytoja E. J. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta E. J. nurodė, kad viena pažįstama medicinos seselė A. U. jai pasakė, kad R. G. gruodžio 26 d. guli ligoninėje visas sumuštas.
Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas prašymas apklausti A. U. (buvo nurodytas telefono numeris), tačiau prašymai buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas tai daryti atsisakė visiškai be motyvų, o apeliacinės instancijos teismas tą padarė konstatuodamas, kad esą pati E. J., apklausta teisme, paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad A. U. ji nepažįsta, kad ji niekada nebuvo sutikusi tokios kaimynės ir nesakė, kad R. G. guli ligoninėje. Kasatoriai mano, kad teismai atmesdami minėtą prašymą pažeidė rungtyniškumo principą.
Apie tokios liudytojos buvimą ir E. J. pasakojimą patvirtino ir pati L. G. Lietuvos apeliacinis teismas apklausė liudytojos A. U. brolį S. U., kuris taip pat nurodė, kad „M.“ pravardę girdėjo, jis buvo vedęs jo sesers kaimynę L., sesuo ir „M.“ žmona gyveno kaimynystėje, todėl jos bendravo. Taigi S. U. ne tik patvirtino, kad A. U. yra jo sesuo, ji dirbo gydymo įstaigoje ir tuo metu gyveno Kaune nurodytame rajone, be to, bendravo su nukentėjusiaisiais. Todėl, pasak kasatorių, E. J. parodymai teisme ir bandymai paneigti tokią svarbią aplinkybę yra visiškai melagingi.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. U. apklausos, konstatavo, kad atmeta gynybos prašymą, nes nėra žinomi jos kontaktai ir adresas. Tačiau teismas kartu nurodė, kad šis prašymas bus svarstomas pakartotinai, jeigu apklausus A. U. brolį šie duomenys bus gauti. Tame pačiame posėdyje buvo apklaustas S. U., kuris pasakė A. U. telefono numerį ir nurodė, kad galės vėliau patikslinti sesers adresą ir jį pateikti teismui. Nuosprendyje šis teismas visiškai nepagrįstai pažymėjo, kad neva S. U. paneigė, jog A. U. dirbo 3-iojoje ligoninėje, o ne Klinikose ar 2-ojoje ligoninėje, kaip nurodo E. J. ar L. G., nes akivaizdu, jog praėjus tiek laiko šias gydymo įstaigas galima natūraliai sumaišyti. Taip pat visiškai nepagrįstas argumentavimas tuo, jog, anot S. U., jo sesuo dirbo masažuotoja, o ne medicinos seserimi, tai taip pat neturi jokios įtakos, nes tai liudytojams paprasčiausiai nebuvo tiek detaliai žinoma ir esminga. Svarbiausia yra tai, kad toks asmuo (A. U.) realiai egzistuoja, kad apie ją nurodė būtent nukentėjusioji, o abiejų instancijų teismų atsisakymas apklausti itin reikšmingą liudytoją yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.
Taigi, esant duomenų, kad R. G. po įvykių, kurie teismų įvertinti kaip jo nužudymas, dar buvo gyvas, teismai apkaltinamuosius nuosprendžius pagrindė nepatvirtintomis prielaidomis, netgi nesiėmę jiems tenkančios pareigos pašalinti bet kokius neaiškumus ir abejones.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, esą byloje patikimai nustatyta, jog R. G. buvo nužudytas dėl to, kad H. D. pavydėjo jo sugebėjimų versle, įtarė, kad R. G. ne apie visus uždirbtus pinigus informuodavo ir taip juos savinosi, ir įtarė, kad R. G. prisidėjo organizuodamas žudynes restorane „V.“, kai buvo nužudyti penki asmenys.
Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai konstatavo, jog tai, kad prieš R. G. nužudymą buvo perrašytas jam priklausantis namas, patvirtina, jog jis nužudytas buvo iš savanaudiškų paskatų. Teismas nuosprendyje nurodė, kad, anot liudytojos E. J., R. G. namas buvo perrašytas su H. D. žinia, tačiau ir tai nepaneigia to, kad R. G. savinosi bendrus pinigus. Be to, pati E. J., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad atsitiktinai Kaune sutikusi R. G., kuris buvo pakeitęs išvaizdą (turėjo peruką ir akinius), ir jam pasakiusi apie namo perrašymą, o jis atsakė, kad apie tai žino. Tokios aplinkybės, pasak kasatorių, labiau patvirtina faktą, kad R. G. buvo skolingas „S.“, dėl to jis ir peršovė R. G. ranką. Dėl tos skolos „S.“ ir buvo atvažiavęs raginti E. J. perrašyti namą. Be to, teismų nurodytam savanaudiškumo motyvui prieštarauja ir pačios L. G. liudijimas, kad jai buvo perduoti R. G. automobilio „Mercedes“ rakteliai, laikrodis „Rolex“, 5000 JAV dolerių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad H. D. ar kas nors kitas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas R. G. iki penkių asmenų nužudymo restorane „V.“. Abiejų instancijų teismai citavo tik tuos L. G. parodymus, kurie reikalingi pripažinti kasatorių kaltu.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ pateiktus išaiškinimus, nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šiame Senato nutarime taip pat nurodyta, kad negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Tokia praktika toliau plėtojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2006">2K-361/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-196/2011 ir kt.
Dėl šios priežasties kasatoriai mano, kad teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, nes neteisingai kvalifikavo padarytą veiką kaip padarytą iš savanaudiškų paskatų.
6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad H. D. nedalyvavo S. Č. nužudyme, ir dėl šios dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau neatsakė į apeliacinio skundo motyvus bei argumentus ir visiškai nepasisakė, kodėl pripažįsta kasatorių kaltu rengusis nužudyti S. Č.
Kasatoriai pažymi, kad nuteisimas už rengimąsi nužudyti S. Č. grindžiamas išimtinai tik kito bendrakaltinamojo V. G. parodymais. Tačiau net ir šiuo aspektu V. G., nors ir siekdamas perkelti atsakomybę H. D., neprisiminė, ar H. D. dalyvavo susitikime su G. L., juo labiau su L. G. Dėl šios nusikalstamos veikos kaltinime nurodomi penki liudytojai, bet teismai apklausė tik tris. Juos išklausę, teismai visiškai nepagrįstai konstatavo, kad H. D. ir V. G. esą sukūrė planą S. Č. nužudyti Maskvoje, pasitelkė tam L. G. ir G. L., kurie esą turėjo susitarti su čečėnais, kad jie nužudytų S. Č.
Apklaustas byloje A. D. nurodė, kad jis iš G. L. pokalbio su L. G. niekada nėra girdėjęs, kad pastarasis yra atvykęs nuo H. D., o priešingai, kad yra siųstas V. G. (prieštaravimas su V. G. parodymais). Taip pat jis patvirtino, kad G. L. buvo ir yra V. G., o ne H. D. draugas. Jokių nuotraukų jis nėra matęs, yra girdėjęs tik pokalbį tarp G. L. ir L. G. (dabar – T.). Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad A. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. L. atsiuntė H. D., nes posėdžio protokole nurodyta, kad tiek į H. D., tiek į pirmininkaujančio klausimus jis atsakė, kad G. L. atsiuntė V. G., ir jis nepatvirtina savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes matyti, kad V. G. ir A. D. parodymai prieštarauja vieni kitiems. V. G. ir G. L. parodymų prieštaravimas kardinalus ir nebuvo pašalintas, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas tiesioginis liudytojas G. L., be to, ir L. G. (dabartinė pavardė T.).
Kasatoriai mano, kad V. G. parodymais apskritai negalima buvo tikėti, o ir iš tų parodymų, kuriais teismas tiki, matyti, kad analizuojamoje situacijoje negalima traktuoti inkriminuojamų veiksmų kaip rengimosi padaryti nusikaltimą, nes prašymas pasidomėti, kiek kainuoja, nėra nei įrankių ar priemonių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas, kaip tai numato BK 21 straipsnis.
Kasatoriai pažymi, kad 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalis numatė atsakomybę už rengimąsi padaryti nusikaltimą kaip už priemonių arba įrankių suieškojimą ar pritaikymą arba kitokį tyčinį sudarymą sąlygų nusikaltimui padaryti. Netgi V. G. pateikiama versija neatitinka tokios rengimosi sampratos, juolab 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalies, kuria grindžiamas nuteisimas. Tai reiškia, kad H. D. taikytas atsakomybę sunkinantis įstatymas, nes 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytas kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas, o ankstesnėje įstatymo redakcijoje žodžio „lengvinančių“ nebuvo, t. y. ankstesnė įstatymo redakcija reikalavo tokių tyčinių nusikaltimo padarymo sąlygų, kurios priežastinio ryšio prasme suvokiamos kaip conditio sine qua non ir turėjo būti taikoma.
7. Kasatoriai teigia, kad apkaltinamųjų nuosprendžių dalyse dėl H. D. nuteisimo pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo ir BK 181 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo baudžiamojo įstatymo taikymas prieštaringas, nes 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalis ir dabartinės redakcijos 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalis yra tarpusavyje konkuruojantys baudžiamieji įstatymai, todėl šioje dalyje teismai privalėjo apsispręsti, kuris baudžiamasis įstatymas, kaip švelninantis ar kitaip lengvinantis H. D. baudžiamąją atsakomybę, taikytinas.
Visiškai ydinga pirmosios instancijos teismo motyvacija, prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. apžvalgoje dėl įstatymų dėl baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimą taikymo teismų praktikoje pateiktiems išaiškinimams, neištaisyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Be kita ko, nors, kaip baudžiamasis įstatymas, pritaikytas 1989 m. balandžio 21 d. įsakas Nr. XI-2877, bet nepasisakyta apie tokio baudžiamojo įstatymo atribojimą nuo 1961 m. BK 273 straipsnio, nemotyvuota, kodėl pirmosios instancijos teismas vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą pripažįsta lengvinančiu baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų teisinę padėtį.
8. Kasatoriai teigia, kad teismai, nuteisdami H. D. dėl veikos prieš UAB „E.“, P. I., V. J., taip pat pasirinko prieštaringą baudžiamųjų įstatymų taikymą. Kasatoriai sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria H. D. nuteisimas pagal 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), 206 straipsnio (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) panaikintas ir, pritaikius 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau nuteisimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o juo labiau pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, pasak kasatorių, yra nepagrįstas, nes R. L., V. S., kitų bendrakaltinamųjų parodymai, net ir siekiant apkalbėti kasatorių, patvirtina tik neva H. D. reikštas pretenzijas jau po nusikalstamų veikų padarymo. Tiek G. J., tiek ir kiti bendrakaltinamieji nurodė, kad nusikalstamoje veikoje jie dalyvavo V. S. nurodymu, jokio H. D. dalyvavimo ar nurodymų planuojant ar organizuojant tokias veikas davimo netgi ir bendrakaltinamieji nenurodė.
Juo labiau, kaip teigia kasatoriai, H. D. nepagrįstai nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, kadangi tokia veika yra išimtinai vykdytojų ekscesas, nes iš anksto net ir patys vykdytojai negalėjo numatyti tokių aplinkybių, kad ekspedijuojamas kontrabandinis krovinys bus lydimas valstybės pareigūnų, iš kurių vienas bus ginkluotas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog akivaizdu, kad H. D., kaip nusikalstamo susivienijimo vadovui, buvo žinoma apie šio nusikaltimo padarymą, jis pats jo padarymą organizavo ir jo tyčia apėmė šio nusikaltimo padarymą, kartu teigiama, jog kaltinamųjų tyčia buvo užvaldyti bet kokį turtą, todėl jų veikos kvalifikuojamos pagal kilusias pasekmes. Kasatorių manymu, teismai be jokio pagrindo sutapatino vėlesnį sužinojimą apie padarytas veikas su nusikalstamų veikų organizavimu, taip net vykdytojų ekscesą dėl šaunamojo ginklo pagrobimo (apie kurį iš anksto negalėjo būti žinoma) perkeldami ir H. D.
Be to, kaip teigia kasatoriai, teismai be jokio pagrindo pritaikė atsakomybę sunkinantį baudžiamąjį įstatymą, nes BK 254 straipsnio 2 dalis yra atsakomybę griežtinantis įstatymas, palyginti su 1961 m. BK 234¹ straipsnio 1 dalimi.
9. Kasatoriai teigia, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl A. M. turto prievartavimo H. D. nuteistas nepagrįstai. Visų pirma, pasak kasatorių, nepakankamai buvo įvertinta faktinė aplinkybė, kad dėl sulaikymo 1996 m. H. D. toliau negalėjo dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme. Vien pats nurodymas ar pasakymas, kad asmuo yra skolingas kitam asmeniui, nėra ir negali būti pakankamas nei turto prievartavimo, nei savavaldžiavimo, kaip nusikalstamų veikų, objektyvusis požymis. Taigi, jokio H. D. dalyvavimo, juolab jokių konkrečių nurodymų davimo, byloje nenustatyta, o tokios aplinkybės, kad asmuo skolingas kitam asmeniui, nurodymas negali būti suvokiamas nei kaip rengimasis, nei kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, juolab kada yra nurodomas kitas asmuo, kuris esą davė konkrečius nurodymus, paskirstė vaidmenis veikos vykdytojams.
Kasatorių nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio motyvas, kad H. D. ši veika inkriminuojama kaip nusikalstamo susivienijimo vadovui, nelaikytinas pakankamu ir pagrįstu, nes tokiu nuteisimu įteisinama kaltės prezumpcija, atleidžiant kaltinančiąja pusę nuo pareigos įrodyti dalyvavimą konkrečios nusikalstamos veikos padaryme. Be kita ko, tokia motyvacija iškrenta ir iš kitų nuosprendžio dalių, nes be H. D., vadovavimu nusikalstamam susivienijimui buvo kaltinami ir yra nuteisti ir kiti asmenys, tačiau šioje nuosprendžio dalyje vienas iš esą kartu su H. D. nusikalstamam susivienijimui vadovavusių asmenų yra išteisintas, ir, kasatorių nuomone, išteisinimas yra visiškai pagrįstas.
10. Pasisakydami dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo) kasatoriai teigia, kad veika, jeigu tokia ir buvo padaryta, yra ne kas kita, kaip V. S. ir jo hierarchijai pavaldžių asmenų savarankiškas veikimas, nieko bendro neturintis su H. D. tikra ar tariama įtaka. Pats principas, kai bendrakaltinamieji, vadinamosios „Š.“ nusikalstamos grupuotės ar susivienijimo nariai yra priskiriami H. D. esą vadovautam nusikalstamam susivienijimui, o bet kokia nusikalstama veika, kuri buvo padaryta prisidengiant „D.“ ar D. vardu, inkriminuojama H. D., yra nepagrįstas, neteisingas ir prieštaraujantis pačiai baudžiamosios teisės prigimčiai.
Kasatoriai pažymi, kad nors vadovavimu nusikalstamam susivienijimui buvo kaltinamas bei yra nuteistas taip pat ir kitas asmuo, bet dėl šios veikos šiam asmeniui priimtas išteisinamasis nuosprendis ir tokia teismų pozicija, kasatorių manymu, teisinga, bet be jokio pagrindo nebuvo taikoma H. D.
11. Kasatoriai pažymi, kad proceso metu H. D. pripažino, jog disponavo suklastotais dokumentais. Tačiau, kasatorių nuomone, įvertinus tai, kad nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš esmės tokia veika žalos nepadaryta, taip pat atsižvelgiant į bausmių skyrimo už tokias veikas praktiką, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra per griežta bausmė, todėl turėtų būti švelninama paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
12. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje nurodytos tam tikros naujos aplinkybės, susijusios su civiliniais ieškiniais, turto konfiskavimu ir laikinu R. D., J. D. ir J. M. nuosavybės teisių apribojimu bei jų turimu turtu ir kad teismai nepagrįstai ir faktiškai neterminuotai paliko galioti nuosavybės teisių apribojimus H. D. sutuoktinės turtui.
Byloje yra duomenys, kad Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarė patvirtino tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. 1995 m. lapkričio 21 d. sudarytą santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartį. Šioje sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini) atitenka R. D. Pažymėtina, kad ši sutartis buvo sudaryta dėl to, kad minėtas namas ir žemė priklausė R. D. broliui, kuris dar 1989 m. sutartimi šį turtą padovanojo savo seseriai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad minimas turtas tarp sutuoktinių buvo padalytas 1995 m. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kadangi gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nėra bendra jungtinė H. D. ir R. D. nuosavybė, nuosavybės teise priklauso tik R. D.
Be to, minėtoje Kauno m. 3-iojo notarų biuro notaro patvirtintoje 1995 m. lapkričio 11 d. tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. sudarytoje santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartyje yra susitarta ne tik dėl minėtų gyvenamojo namo ir žemės sklypo. Šio susitarimo 5 punkte nurodyta, kad sutarties šalys nereikš viena kitai jokių pretenzijų ir į ateityje įgytą turtą. Iš šio susitarimo matyti, kad sandorio šalys susitarė sukurti, pakeisti arba panaikinti tam tikras civilines teises ar pareigas dėl turto, kurį ateityje įgys viena iš šalių.
Po priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, vadovaujantis BPK 361 straipsnio 2 ir 3 dalimis, buvo kreiptasi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies patikslinimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo nurodytam turtui. Tačiau 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-55')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-55">1A-55</a>-202/2015 teismas tai padaryti atsisakė, nurodydamas kreiptis kasacine tvarka.
Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, kasatoriai mano, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prašo atsižvelgti į nurodytus argumentus ir aptariamą nuosavybės teisų apribojimą panaikinti.
13. Kasatoriai teigia, kad byloje pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos patenkinti nepagrįstai, nes civilinio ieškinio pareiškimas ir išsprendimas, nors ir nagrinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau taikomos ir atitinkamos civilinio proceso nuostatos, kiek jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Kasatorių manymu, aktualu yra ne tik tai, jog veikų, už kurias nuteistas H. D., metu, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse dar nebuvo ne tik neturtinės žalos atlyginimo instituto, bet ir ieškinio senaties klausimas, nes tiek ankstesnės redakcijos CK, tiek ir dabartinės redakcijos CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato konkrečius civilinio ieškinio senaties terminus, kuris žalai (taip pat ir neturtinei) yra treji metai.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dabar galiojančio 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo negali būti taikomos, kai veikos, dėl kurių kaltinama ar nuteisiama baudžiamajame procese, padarytos iki šio kodekso įsigaliojimo, tai visiškai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kur nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad aptariamos normos grįžtamosios galios neturi. Be to, padarytos žalos pobūdis ir dydis, jos atlyginimo sąlygos negali būti nustatomos ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus, nes Europos Sąjungos narė Lietuvos Respublika tapo tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Neturtinės žalos priteisimą reglamentuoja ne baudžiamojo proceso įstatymas, nes baudžiamojo proceso įstatymas nustato tik proceso tvarką, procedūrines teises, o materialiąsias teises reglamentuoja kitų teisės šakų (baudžiamosios teisės, civilinės teisės, šeimos teisės, darbo teisės ir kt.) materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzIyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-722/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-722/2007">2K-722/2007</a>, 2K-83/2011). Toks netinkamas įstatymo taikymas reiškia materialiosios teisės (2000 m. CK) ir proceso teisės (2002 m. BPK 113 straipsnis) normų taikymo pažeidimą, kartu ir esminį BPK pažeidimą, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises, sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, o H. D. veikos, dėl kurių jis nepagrįstai nuteistas ir dėl kurių nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala, padarytos galiojant 1964 m. CK, kuris prievolės atlyginti neturtinę žalą tokiu atveju dar nenumatė. 1964 m. CK moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą numatė tik dviem atvejais: pirma, kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (71 straipsnis); antra, kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis). 2000 m. CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civilinis įstatymas ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Todėl žemesniųjų instancijų teismų sprendimai, kuriais tenkinti ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįsti ir naikintini.
14. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš H. D. 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų (pargabenimo išlaidos iš Bulgarijos), argumentuodamas tuo, jog pats H. D. esą lėmė šių išlaidų kilimą.
BPK 182 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo iškviečiamas į apklausą šaukimu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo į apklausą taip pat gali būti šaukiamas telefonu ar kitais būdais. Iš bylos medžiagos matyti, kad H. D. niekada nebuvo įteiktas joks šaukimas, o šaukimas buvo įteiktas jo sutuoktinei, duomenų, kad jis būtų kviestas telefonu ar kitais būdais, byloje taip pat nėra. Iš byloje esančio šaukimo šaknelės matyti, kad H. D. buvo kviečiamas atvykti net ne į Policijos departamentą, kurio pareigūnai tyrė šią bylą, o į Kauno apskrities VPK NTV Autotransporto priemonių grobimų skyrių. Be to, jis buvo kviečiamas atvykti apklausai į ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-1524-06, o visi procesiniai sprendimai (kratos sankcionavimai, pareiškimai dėl kardomosios priemonės paskyrimo, kt.) dėl H. D. priimti šioje byloje Nr. 01-2-00015-05. Todėl neaišku, kodėl argumentuodamas kitos baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais, prokuroras konstatavo, kad H. D. turėjo pareigą pas jį atvykti. 2008 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarime pripažinti kasatorių įtariamuoju prokuroras nurodė, kad H. D. esą pasislėpė nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, galimai išvyko ar ketina išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, nors kokiu pagrindu tai konstatuota – nenurodoma. Be to, visiškai neaišku, kodėl yra daromos tokios išvados ir priimami prokuroro procesiniai dokumentai paskelbti įtariamojo paiešką dieną prieš, kai net, anot kaltinimo, H. D. turi atvykti į kitą policijos įstaigą tik 2008 m. gruodžio 20 d.
Be to, kasatoriai nesutinka su ekstradicijai išleista pinigų suma. H. D. į Vilnių gabentas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“, nors Lietuvą ir Bulgariją jungė tiesioginiai keleivinių lėktuvų skrydžiai. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kasatorių manymu, iš H. D. priteista suma dėl ekstradicijos išlaidų nepagrįsta, nes jis nuo tyrimo nebuvo pasislėpęs, todėl jokiais savo aktyviais veiksmais kilusių išlaidų nenulėmė, o jo atgabenimas „prezidentiniu“ specialiosios paskirties Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ tokias išlaidas nepagrįstai padidino.
15. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė kardomosios priemonės klausimo, nors tai numato baudžiamojo proceso įstatymas. Papildžius ir pakeitus BPK 139 ir 307 straipsnius (2013 m. spalio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 17 d.) atsirado prievolė apeliacinės instancijos teismuose svarstyti kardomosios priemonės klausimą. Kaip matyti iš pasikeitusio reglamentavimo, tokia kardomoji priemonė kaip „neterminuotas suėmimas“ nebegali būti taikoma, suėmimo taikymo terminai nustatyti BPK XI skyriuje. Todėl, nors apkaltinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, manytina, kad dėl proceso normų pasikeitimo šį klausimą privalu buvo spręsti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Atsižvelgus į minėtas nuostatas kasatoriai mano, kad keliamas klausimas yra aktualus ne tik šioje byloje, bet ir visoje teismų praktikoje, todėl prašo išdėstytus argumentus išnagrinėti ir esant pagrindui pripažinti BPK pažeidimu.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, o Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį pakeisti, t. y. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. VIII-217 redakcija), kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir paskirti bausmę, ne didesnę nei sankcijos vidurkis; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl R. G. nužudymo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl UAB „B.“ direktoriaus G. S. B. turto prievartavimo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti;
Taip pat prašoma pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.
Tokius prašymus kasatorius grindžia šiais argumentais.
1. Kasatorius teigia, kad teismai, konstatuodami, kad jis sukūrė nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. 1961 m. BK 227¹ straipsnyje buvo numatytos dvi alternatyvios veikos – nusikalstamo susivienijimo kūrimas bei dalyvavimas jo veikloje. Iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose vartojamų formuluočių matyti, jog teismai nusprendė, kad jis padarė abi šias veikas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis kartu su kitais asmenimis susivienijimą sukūrė 1990–1993 metų laikotarpiu, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog šie asmenys susivienijimą sukūrė 1992 m. sausio 13 d.–1993 metų laikotarpiu. Pasak kasatoriaus, tokie teismų teiginiai akivaizdžiai pažeidžia vieną iš pamatinių baudžiamosios teisės principą – nullum crimen sine lege, kuris buvo įtvirtintas tiek 1961 m. BK 3 straipsnio 1 dalyje, tiek 2000 m. BK 2 straipsnio 1 dalyje, t. y. baudžiamoji atsakomybė už bet kokią veiką gali kilti tik nuo to momento, kai įstatymų leidėjas konkrečią veiką uždraudžia baudžiamuoju įstatymu. Į senąjį BK 227¹ straipsnis, pavadintas „Nusikalstamo susivienijimo (gaujos) organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas joje“, buvo įtrauktas 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57 (Žin., 1993, Nr. 5-90) ir įsigaliojo 1993 m. vasario 5 d. Iki to laiko baudžiamoji atsakomybė nei už veiksmus, kuriais sukuriamas nusikalstamas susivienijimas, nei už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, nebuvo numatyta. Kasatorius teigia, kad baudžiamojoje byloje apskritai nėra duomenų, leidžiančių daryti bent minimaliai patikimą išvadą, kad jis atliko nusikalstamo susivienijimo kūrimo veiksmus, tačiau, net ir nepaisant to, iš teismų sprendimų akivaizdu, jog nusikalstamo susivienijimo sukūrimo data apskritai nėra nustatyta ir nėra nustatytas nė vienas nusikalstamo susivienijimo kūrimo veiksmas, kuris būtų atliktas po 1993 m. vasario 5 d. Todėl, pasak kasatoriaus, vadovaujantis principu in dubio pro reo, konstatuotina, jog visi susivienijimo kūrimo veiksmai, jei tokie ir buvo atlikti, buvo pabaigti iki 1993 m. vasario 5 d., t. y. kai už tokius veiksmus įstatyme nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl, kasatoriaus teigimu, iš teismų sprendimų aprašomųjų dalių turi būti šalinami bet kokie teiginiai apie tai, kad jis sukūrė nusikalstamą susivienijimą.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai konstatavo, jog jis vadovavo nusikalstamo susivienijimo veiklai, nors 1961 m. BK 227¹ straipsnyje, pagal kurį jis nuteistas, nebuvo numatyta alternatyvi veika – vadovavimas nusikalstamam susivienijimui. Kasatoriaus nuomone, ši jo veiką kvalifikuojanti aplinkybė teismų nuosprendžiuose buvo konstatuota nepagrįstai.
Kasatoriaus teigimu, priešingai nei teigiama žemesniųjų teismų nuosprendžiuose, įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog jis atliko konkrečius objektyvius veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip vadovavimas nusikalstamam susivienijimui, byloje nėra. Pagrindinis motyvas, kuriuo teismai grindė išvadas apie jo vadovaujantį vaidmenį – tai aplinkybė, jog neva jam buvo patikėta „D.“ nusikalstamo susivienijimo kasa. Tačiau, pasak kasatoriaus, nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta tokį teiginį patvirtinančių konkrečių įrodymų šaltinių, o padarydami tokią išvadą teismai vadovavosi nepatikrinamomis gandų lygio prielaidomis, neturinčiomis pirminio informacijos šaltinio ir neatitinkančiomis BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad bendra pinigų kasa galėjo egzistuoti, tačiau jokie įrodymai nepagrindžia, kad tomis piniginėmis lėšomis, gautomis iš nusikalstamų veikų ir skirtomis nusikalstamo susivienijimo reikmėms finansuoti, disponavo jis (kasatorius). Šiuos savo teiginius kasatorius grindžia citatomis iš V. S., S. V., V. V., nukentėjusiojo R. P. parodymų, kad nusikaltimus darę asmenys sunešdavo pinigus būtent A. V. L., apie padarytus nusikaltimus jie pranešdavę V. S., H. D., V. G., nėra buvę atvejo, kad apie padarytus nusikaltimus jie būtų informavę E. A. ar kad iš jo būtų gavę kokį nors nurodymą padaryti nusikaltimą. Kasatorius nurodo, kad tik R. Ž. apklausos metu parodė, jog iš gandų girdėjęs, kad „D.“ bendrą kasą laikė E. A., tačiau, kur ir kiek, jis nežino (taip pat nėra jos matęs), dėl nusikalstamo susivienijimo hierarchijos jis nieko negalintis pasakyti. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. G., be kita ko, parodė, kad E. A. tvarkė finansinius reikalus, atsiskaitymus už spiritą ar kitokius biznio reikalus, buvo savotiškas buhalteris. Surinkti pinigai buvo investuojami į verslą, o pelnas dalijamas. Taigi, kasatorius pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose nė vienas asmuo nedavė parodymų, kad perdavė jam pinigus, skirtus įnešti juos į bendrą nusikalstamo susivienijimo kasą, kad būtų gavęs iš jo pinigus iš kasos. Atvirkščiai, nemažai asmenų nurodė, kad iš nusikalstamų veikų gautų pinigų dalį jie perduodavo A. V. L. ir kad šio asmens disponuojamais pinigais buvo finansuojama nusikalstamo susivienijimo veikla ir reikmės (nuteistųjų parama, teisėsaugos pareigūnų papirkimas ir pan.). Kasatorius nurodo, kad iš tiesų jis disponavo, tačiau ne iš nusikalstamo susivienijimo narių gautais pinigais, o pinigais, gautais iš verslo (restorano, mėsos cecho veiklos, prekybos spiritu ir kitų nenusikalstamų veikų), kurie nebuvo bendri nusikalstamo susivienijimo pinigai ir nebuvo naudojami nusikalstamo susivienijimo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į konkrečius apeliacinio skundo motyvus šiuo aspektu atsakyta vien bendro pobūdžio abstrahuotomis frazėmis.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog H. D. kartu su E. A. rengė ir vadovavo nusikalstamo susivienijimo pasitarimams, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nėra įvardytas nė vienas toks susirinkimas, kurį būtų surengęs ar kuriam vadovavęs ne H. D., o būtent jis, nėra nurodytas nė vienas tai patvirtinantis įrodymų šaltinis.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrašytas teiginys, jog E. A. ir H. D. vaidmuo vadovaujant nusikalstamam susivienijimui teisme patvirtintas nusikalstamo susivienijimo dalyvių V. S., V. V., S. V., V. G., G. J., R. S., R. Ž., nukentėjusiosios L. G., nukentėjusiojo R. P., liudytojų D. G., G. K. parodymais, juose H. D. ir E. A. minimi kaip „D.“ nusikalstamo susivienijimo lyderiai, kurių nurodymais buvo daromos nusikalstamos veikos“, iš esmės neatitinka jame įvardytų įrodymų šaltinio tikrojo turinio. Nė vienas iš šių asmenų neįvardijo jo kaip susivienijimo vadovo, nedavė jokių parodymų apie kokį nors vadovaujantį jo vaidmenį ar konkrečius jo, kaip vadovo, veiksmus, nenurodė gavę kokius nors jo nurodymus. Nė vienas iš apklaustų proceso dalyvių neišskyrė jo kaip nusikalstamo susivienijimo vadovo, o prilygino jį kitiems „seniams“ – R. Ž., V. G., I. P., V. S., A. V. L. ir kt. Kasatoriaus nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jo vaidmuo buvo koks nors išskirtinis tarp šių asmenų ir kad jis atliko kokius nors vadovavimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, kad neva R. Ž. ir V. G. parodymai patvirtina, jog po H. D. sulaikymo prevencine tvarka vienvaldžiu nusikalstamo susivienijimo vadovu tapo būtent E. A. Tačiau, pasak kasatoriaus, nei R. Ž., nei V. G., nei kuris kitas asmuo nenurodė nė vienos faktinės aplinkybės, kuri leistų teigti, jog po H. D. sulaikymo 1996 m. jis (kasatorius) būtų atlikęs kokį nors konkretų veiksmą, kuris galėtų būti vertinamas kaip vadovavimas nusikalstamai struktūrai.
Kasatorius pažymi, kad dėl absoliučios daugumos nusikalstamam susivienijimui inkriminuotų nusikaltimų (pasikėsinimo nužudyti R. P., V. S. nužudymo, pasikėsinimo nužudyti R. G., A. K. plėšimo, A. M. nužudymo, šaunamojo ginklo ar sprogmenų grobimo, neteisėto laisvės atėmimo, turto pagrobimo, plėšimo UAB „E.“, R. C., A. R., V. J., P. I., R. V. A. R. epizoduose, rengimosi nužudyti S. Č., A. M. turto prievartavimo, UAB „S.“ savininko R. S. turto prievartavimo, R. B. nužudymo, smurto prieš A. G., G. B., D. M., D. B. ir kt.) jis buvo išteisintas, konstatavus, kad jis nedalyvavo šių nusikaltimų padaryme, bet ir tai, kad šių nusikaltimų padarymo neapėmė jo tyčia, t. y. jam apie šiuos nusikaltimus net nebuvo žinoma. Taigi, pasak kasatoriaus, susidaro paradoksali situacija, kai jam – vienam iš nusikalstamo susivienijimo vadovų iki 1996 m. bei vieninteliam vadovui nuo 1996 m. – nėra nieko žinoma apie absoliučią daugumą to susivienijimo narių padarytų nusikaltimų. Teismų sprendimais yra nustatyta, jog per laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m., t. y. per ketverius metus, kai neva jis buvo vienasmenis nusikalstamo susivienijimo vadovas, jis dalyvavo padarant vienintelį nusikaltimą 1997 m. – J. P. turto sunaikinimą ir teisės į UAB DK „Ū.“ turtą įgijimą apgaule.
Pasak kasatoriaus, veiką kvalifikuojantis požymis „vadovavimas nusikalstamo susivienijimo veiklai“ jo veikoje nėra nustatytas, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, o pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), kuri, kaip įtvirtinanti švelniausią atsakomybę už šią veiką, ir turi būti taikoma (BK 3 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, taip ištaisant žemesniųjų teismų padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.
2. Kasatorius teigia, kad kvalifikuodami jo ir kitų nuteistųjų veiksmus, kaip sudarančius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), sudėtį (dėl R. G. nužudymo), teismai neteisingai aiškino šią veiką kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas, netinkamai pritaikė šią baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus nuomone, prieštaringi ir iš dalies nelogiški teismų argumentai („R. G. sugebėjo organizuoti objektų privatizavimus, tiesiogiai bendravo su įvairiais verslininkais ir disponavo didelėmis pinigų sumomis. H. D., pavydėdamas tokių sugebėjimų, įtardamas, kad R. G. ne apie visus uždirbtus pinigus informuoja jį ir juos savinasi („žiurkiauja“) ir kad jis galėjo prisidėti organizuojant žudynes „V.“, pavydėdamas jo sugebėjimų bendrauti su verslininkais, priėmė sprendimą jį nužudyti; akivaizdu, kad R. G. nužudymo (pasikėsinimo) jį nužudyti motyvas yra savanaudiškos paskatos; tai patvirtina ir aplinkybės, kad prieš nužudymą iš R. G. buvo atimtas namas“) įrodo, kad nužudymo, jei toks ir buvo įvykdytas, motyvas buvo ne savanaudiškos paskatos, o kerštas bei pavydas. Remiantis susiformavusia teismų praktika, pagal kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, veika kvalifikuojama tada, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos sau ar kitiems asmenims ar norėdamas išvengti turtinių išlaidų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2006">2K-361/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-196/2011 ir t. t.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, jog nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (kerštas skolininkui dėl negrąžintos skolos, pyktis dėl prarasto turto, pavydas dėl praturtėjimo ar nukentėjusiojo atsisakymas įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan.), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos. Taigi, esminė aplinkybė, leidžianti atskirti paprastą nužudymą nuo kvalifikuoto nužudymo „dėl savanaudiškų paskatų“, yra tai, ar kaltininkas siekia gauti būtent turtinės naudos iš nužudymo.
Kasatoriaus teigimu, išnagrinėtoje byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų padaryti pagrįstą išvadą, kad R. G. nužudymą organizavę bei įvykdę asmenys siekė kokios nors turtinės naudos. Iš visų bylos duomenų analizės išryškėja pagrindinis motyvas, dėl kurio galimai buvo siekiama nužudyti R. G. – tai įtarimas, kad jis 1993 m. spalį organizavo žudynes restorane „V.“, per kurias buvo nužudyti penki asmenys. Tokio motyvo buvimą tiesiogiai patvirtina tiek pasikėsinimo nužudyti R. G. laikas (laikotarpis nuo 1993 m. spalio 8 d. iki 16 d.), tiek eilės liudytojų ir kaltinamųjų parodymai. Pasak kasatoriaus, netgi ir R. Ž. bei V. G. parodymai leidžia teigti, kad pasikėsinimo nužudyti ir nužudymo motyvas buvo kerštas dėl ankstesnių R. G. veiksmų, kurie nebuvo turtinio pobūdžio. Visi skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodyti motyvai (R. G. dalyvavimas privatizavimuose, mokėjimas bendrauti su verslininkais, H. D. įtarinėjimas, kad R. G. dalijasi ne visu pelnu, pavydas dėl jo gebėjimo bendrauti) apibūdina R. G. veiklą ir jo asmenines savybes anksčiau iki to laiko, kol pats R. G. galimai organizavo asmenų nužudymą restorane „V.“, ir leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog paskatos nužudyti R. G. kilo (galėjo kilti) dėl asmeninių žemų paskatų – pavydo, dėl jo asmeninių savybių, pykčio, siekio R. G. nubausti ir jam atkeršyti už galimai jo organizuotą nužudymą, tačiau ne dėl savanaudiškumo, turtinės naudos siekimo. Byloje nebuvo nustatyta ir nėra jokių duomenų, kad pasikėsinimą ir nužudymą galimai organizavę ir vykdę asmenys turėjo kokį nors į ateitį nukreiptą siekį gauti turtinės naudos ar siekį išvengti kokios nors turtinės prievolės R. G. Kaltinimas dėl savanaudiškų paskatų buvo grindžiamas prielaidomis, neva norėta iš R. G. perimti neteisėtą verslą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad prieš nužudymą R. G. apskritai būtų valdęs kokį nors neteisėtą verslą, kurį būtų buvę galima perimti; atvirkščiai, liudytojai (net ir R. G. sutuoktinė) jį apibūdino kaip tuo metu stipriai narkotikais piktnaudžiavusį ir degradavusį asmenį. Byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad H. D. ar kiti asmenys būtų perėmę iš R. G. dalyvavimą aukcionuose ar kokią nors kitą pajamas ar kitokią turtinę naudą duodavusią veiklą. Teismai akcentavo, kad iš R. G. buvo atimtas namas, tačiau iš notariškai patvirtintų dokumentų ir liudytojos E. J. parodymų matyti, jog ji namo Kaune, (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį pasirašė dar 1993 m. gruodžio 9 d., o R. G. dingo tik 1993 m. gruodžio 25 d. Taigi, pasak kasatoriaus, jei kokie nors asmenys ir turėjo savanaudiškų motyvų, tai jie jau buvo įgyvendinti ir pasibaigė atlikus savarankišką nusikaltimą – svetimos turtinės teisės užvaldymą. Tačiau toks nusikaltimas šioje byloje niekam nebuvo inkriminuotas, todėl, pasak kasatoriaus, apskritai negalima teigti, kad buvo atliktas neteisėtas turtinės teisės užvaldymas. Byloje yra duomenų, kad R. G. buvo skolingas V. S. ar A. V. L., todėl būtent šie asmenys galėjo perimti namą už skolas, tačiau nėra jokių duomenų, kurie leistų susieti namo nuosavybės teisės perėjimą su vėliau galimai įvykdytu R. G. nužudymu. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. G. po namo perleidimo būtų ėmęsis kokių nors veiksmų siekdamas jį atgauti, t. y. nėra pagrindo daryti prielaidą, kad namą perėmę asmenys būtų siekę išvengti neoficialios prievolės R. G. Tuo labiau, pasak kasatoriaus, nėra jokių duomenų, kurie leistų su namo perėmimu susieti ir jį.
Kasaciniame skunde pažymima, kad nusikaltimo bendrininkų motyvai ir paskatos įvykdyti konkretų nusikaltimą gali skirtis ir, jei veikos motyvacija yra veiką kvalifikuojantis arba privilegijuojantis požymis, atitinkamai jų veikos gali būti kvalifikuojamos skirtingai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog H. D. nužudė R. G. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. įvertino galimas H. D. paskatas įvykdyti R. G. nužudymą. Tačiau, pasak kasatoriaus, nėra pateikta jokių išvadų dėl jo paskatų, todėl jam apskritai negalėjo būti inkriminuotas šis kvalifikuojantis požymis.
Kasatoriaus teigimu, tiek iš byloje esančių įrodymų, tiek iš formuluočių skundžiamuose teismų nuosprendžiuose darytina vienareikšmiška išvada, kad R. G. nužudymo, jei toks ir buvo padarytas, motyvai buvo asmeninės žemos paskatos (kerštas, pavydas, pyktis), tačiau ne savanaudiškos paskatos, todėl net ir nustačius, jog R. G. buvo nužudytas, šią veiką padariusių asmenų veiksmai kvalifikuotini kaip nekvalifikuotas nužudymas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (1993 m. gruodžio 10 d. redakcija), įtvirtinusį švelnesnę atsakomybę nei atsakomybė, numatyta 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai perkvalifikavus veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą turi būti mažinamos ir dėl šio nusikaltimo nuteistiesiems paskirtos bausmės.
3. Kasatorius teigia, kad teismai įrodymus byloje vertino pažeisdami baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui, kad teismai be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę kaltinimo poziciją grindžiančioms kelių kaltinamųjų parodymų, kurių patikimumas kelia itin didelių abejonių, atrinktoms dalims, o kitų kaltinamųjų nuoseklius, logiškus ir objektyviais bylos duomenimis pagrįstus parodymus be pagrindo ir įtikinamų teisinių argumentų atmetė kaip nepatikimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nepažeisti konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduoti visų proceso dalyvių teises.
Kasatorius teigia, kad teismų išvados dėl jo kaltės dėl S. Č. ir V. V. bei R. G. nužudymo grindžiamos iš esmės vien tik nuteistųjų R. Ž. ir V. G., bendradarbiavusių su prokuratūra bei policijos pareigūnais ir dėl to gavusių akivaizdžių baudžiamosios atsakomybės už jų pačių padarytus sunkius nusikaltimus lengvatų, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, jog būtent šių kaltinamųjų parodymai turėjo esminės įtakos teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui ir jo (kasatoriaus) kaltės klausimo išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, suteikiant išskirtinę, prioritetinę reikšmę kelių kaltinamųjų parodymams ir jais grindžiant visas teismų išvadas, net ir esant akivaizdžioms aplinkybėms, jog šie kaltinamieji yra tiesiogiai procesiškai suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, o visus kitus įrodymų šaltinius bandant paneigti šiuo a priori „išskirtiniu“ įrodymų šaltiniu, nukrypstama nuo BPK 20 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinto reikalavimo visus įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai.
Kasatorius pažymi, kad kaltinamojo, bendradarbiaujančio su kaltintoju, parodymai turi būti tikrinami itin atidžiai ir kruopščiai, nes tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių, tokiems asmenims netaikoma jokia (nei baudžiamoji, nei procesinė) atsakomybė už galimai neteisingų ar akivaizdžiai melagingų parodymų davimą. Patikimais įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. EŽTT praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, peticijos Nr. 27143/95). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (2008 m. liepos 24 d. sprendimas Vladimir Romanov v. Russia, peticijos Nr. 41461/02). Taigi, kaltinamųjų, kurie dėl kaltinimui naudingų parodymų gauna esmines privilegijas sprendžiant jų pačių baudžiamosios atsakomybės klausimus, parodymais kitų kaltinamųjų kaltės klausimą būtų galima spręsti tik tada, jei minėti parodymai ir juos duodantys asmenys savo patikimumu būtų nepriekaištingi, jei jų parodymai jokiose aplinkybėse nekeltų abejonių ir juos patvirtintų kiti bylos įrodymai. Šiuo atveju, pasak kasatoriaus, taip nėra. Bylos nagrinėjimo metu buvo ne kartą akcentuota, jog tiek R. Ž., tiek V. G. parodymai dėl esminių aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštaringi, paneigti kitais bylos įrodymais, V. G. parodymų melagingumas buvo konstatuotas ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje susijusioje byloje. Nepaisant šių aplinkybių, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai R. Ž. ir V. G. parodymais besąlygiškai tikėjo ir vien šiais įrodymų šaltiniais grindė kaltinimą jam bei kitiems nuteistiesiems. Kasatoriaus nuomone, R. Ž. ir V. G. parodymai neturi būti vertinami kaip labiau patikimas įrodymų šaltinis vien tik dėl to, kad jie pirmiau pradėjo duoti parodymus, jų parodymų vertinimui negali būti suteiktas prioritetas prieš kitų kaltinamųjų ir liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, daugelis esminių faktinių S. Č. ir V. V., R. G. nužudymo aplinkybių, konstatuojant neva būtent jo (kasatoriaus) padarytus veiksmus, yra nustatyta išimtinai tik R. Ž. ir V. G. parodymais, o jų nurodytų esminių aplinkybių nepatvirtina nė vienas kitas savarankiškas įrodymų šaltinis.
Kasatoriaus teigimu, teismai nevertino kaltinamųjų R. Ž. ir V. G. parodymų patikimumo. Kasatoriaus nuomone, R. Ž. ir V. G. yra sudarę neprocesinius susitarimus su kaltinančiąja puse bei yra suinteresuoti duoti šališkus parodymus, lengvindami savo procesinę padėtį ir perkeldami atsakomybę kasatoriui. Šiems asmenims viso proceso metu buvo taikomos didelės procesinės lengvatos – švelnesnės kardomosios priemonės, valstybinis kaltintojas jiems prašė skirti neproporcingai mažas bausmes, ikiteisminio tyrimo metu buvo sudarytos sąlygos parduoti jiems nuosavybės teise priklausiusį turtą ir taip išvengti turto nukreipimo civiliniams ieškiniams patenkinti bei galimo konfiskavimo, jiems yra inkriminuota mažiau epizodų, nei kad tai leistų padaryti byloje surinkti įrodymai (pvz., R. Ž. nebuvo inkriminuotas R. G. nužudymas, pasikėsinimas nužudyti R. P., V. S. nužudymas, nors bylos įrodymų palyginimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogiškų įrodymų pagrindu kiti, nebendradarbiaujantys, asmenys būtų buvę apkaltinti ir nuteisti), arba jų veikos kaltinimo kvalifikuotos kaip padarytos veikiant švelnesne bendrininkavimo forma. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. Ž. ir V. G. buvo ir yra tiesiogiai priklausomi nuo kaltintojų, vykdė savo neoficialius susitarimus su jais ir tai turėjo esminės įtakos jų duodamų parodymų turiniui (pvz., apeliaciniuose skunduose buvo akcentuota aplinkybė, kad V. G. po jo sulaikymo sutikus duoti parodymus, jis per beveik tris savaites nebuvo nė karto oficialiai apklaustas, tai leidžia manyti, jog tuo laikotarpiu su juo buvo derinami ir modeliuojami kaltinimui reikalingi parodymai). Kasatoriaus įsitikinimu, R. Ž. ir V. G. parodymai buvo koreguoti taip, kad jais būtų galima pagrįsti likusių gyvų kitų kaltinamųjų kaltę, nes parodymai apie jau mirusių asmenų atliktus veiksmus bei apie pačių R. Ž. ir V. G. atliktus veiksmus kaltinimo pusei nebuvo reikalingi. R. Ž. davė parodymus apie kasatoriaus vaidmenį nužudant R. G., nors jam pačiam, tiesiogiai dalyvavusiam šiame labai sunkiame nusikaltime, jo padarymas liko neinkriminuotas; V. G. parodė apie jo (kasatoriaus) vadovaujantį vaidmenį S. Č. ir V. V. nužudyme, nors iš bylos įrodymų analizės galima daryti patikimą išvadą, jog būtent pats V. G. ir turėjo būti šio nusikaltimo organizatorius, tačiau, pasinaudodamas jam suteikta neoficialia privilegija, kad jo parodymais yra besąlygiškai tikima, savo organizacinius veiksmus „perkėlė“ jam (kasatoriui).
Pasak kasatoriaus, toks manipuliavimas baudžiamosios bylos duomenimis, kuriuos kaltinimas modeliuoja pagal jam tinkančią versiją, akivaizdžiai parodo, kad buvo pažeistos BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatos, t. y. jau pačioje pirminėje bylos tyrimo stadijoje buvo pažeistas teisingo bylos nagrinėjimo principas. Kasatorius pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau įrodytas V. G. melavimo ir melagingo jo (E. A.) apkaltinimo sunkaus nusikaltimo padarymu faktas. Baudžiamojoje byloje dėl E. B. nužudymo V. G. davė parodymus apie neva E. A. atliktus organizacinio pobūdžio veiksmus. Šioje byloje, atmesdamas prokuratūros apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje apie V. G. duotus parodymus pasisakė itin kritiškai, konstatuodamas, kad jo nurodytos aplinkybės neatitinka kitų ištirtų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų. Kasatoriaus teigimu, šios įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos išvados reikšmingos vertinant V. G. parodymų patikimumą ir šioje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad V. G. ir R. Ž. parodymai yra patikimi, nes jie parodymus davė ir prieš save, taip pat ir dėl labai sunkių nusikaltimų padarymo, jiems nebuvo taikomos BK 39¹ straipsnio nuostatos dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, byloje nėra asmenų, pripažintų bendradarbiavusiais su teisėsaugos institucijomis, pasak kasatoriaus, yra paviršutiniškos ir formalios. Akivaizdu, kad V. G. ir R. Ž. nebuvo taikytos BK 39¹ straipsnio nuostatos, nes jie dalyvavo tyčiniuose nužudymuose, o tokie asmenys apskritai negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu (BK 39¹ straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys ir proceso eiga pagrindžia, kad tarp kaltintojų ir V. G. bei R. Ž. egzistuoja neprocesiniai, neoficialūs, teisės aktais nereglamentuoti susitarimai, kurių turinio nei teismas, nei gynyba neturi galimybių patikrinti. Šių susitarimo egzistavimo faktą, pasak kasatoriaus, įrodo faktiniai duomenys apie šiems asmenims taikytas esmines lengvatas jų baudžiamosios atsakomybės aspektu. Prokuroro prašymas nubausti R. Ž. už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime ir tyčiniuose kvalifikuotuose nužudymuose laisvės apribojimo bausme savo esme reiškia, jog prokuroras prašo neskirti R. Ž. jokios bausmės, galinčios bent kiek realiau apriboti jo teises ir jį nubausti. Pasak kasatoriaus, būtent dėl negalimumo patikrinti susitarimo esmės ir ribų, gynybai kyla pagrįstų abejonių, kad šių asmenų parodymams buvo daroma esminė įtaka ir jie orientuojami kaltinimui naudinga linkme. Dėl tokios specifikos jų parodymus reikia vertinti itin atsargiai ir kritiškai. Šie gynybos argumentai apeliacinės instancijos teismo liko iš esmės neišnagrinėti.
Teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, jo išvados lakoniškos, motyvai abstrahuoti ir bendro pobūdžio. Dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų teismas apskritai nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų išvados apie neva E. A. atliktus organizacinio pobūdžio veiksmus dėl S. Č. ir V. V. nužudymo grindžiamos išimtinai tik R. Ž. bei V. G. parodymais, nors jų parodymai iš esmės prieštaringi ir nepatvirtinti jokiais kitais savarankiškais įrodymų šaltiniais, dalis teiginių stokoja elementarios logikos. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nėra įrodyta, kad H. D. organizavo S. Č. nužudymą, turėjo būti iš naujo persvarstomas ir patikrinamas ir jam (kasatoriui) inkriminuoto organizatoriaus vaidmens pagrįstumas, o ne automatiškai jam perkelti visi nenustatytų asmenų atlikti organizaciniai veiksmai, net nebandant šių aplinkybių apskritai įrodinėti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo nustatyta, jog S. Č. nužudymas buvo organizuotas dar 1995 m. pabaigoje, pirmąjį rengimąsi nužudyti S. Č. organizavo H. D., V. G. ir V. S. Visame šiame procese jis (E. A.) nedalyvavo, apie šį sprendimą ir parengiamuosius veiksmus nieko nežinojo. V. G. buvo pavesta surasti nužudymo vykdytojus Maskvoje, buvo aptarta šio nužudymo įvykdymui reikalinga suma – 50 000 JAV dolerių. Nužudymas Maskvoje nebuvo įvykdytas, tačiau vėliau – 1996 m. balandžio 5 d. – padarytas nužudymas buvo to paties nusikaltimo tąsa – nužudymo motyvai, taip pat vykdytojams skirta pinigų suma liko tie patys. Iš V. G. parodymų matyti, kad po H. D. sulaikymo, 1996 m. vasarį pirmojo susitikimo „V.“ metu V. S. nurodė, kad reikia tęsti pradėtą darbą ir pabaigti tai, kas nepadaryta Maskvoje. Taigi, pasak kasatoriaus, jam nedalyvavus pirminiame nusikaltime, vėlesnis jo prisijungimas dalyvauti jau senai suplanuotame nusikaltime, kuris, išteisinus H. D., įvardijimas, kaip naujo savarankiško nusikaltimo organizavimas tais pačiais motyvais, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra teisiškai ydingas ir stokoja elementarios logikos. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai turėjo konstatuoti, jog S. Č. ir V. V. nužudymas yra nepavykusio rengimosi nužudyti S. Č. tęsinys, kurį organizavo ir vykdė tie patys asmenys. Išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad jis savarankiškai priėmė sprendimą nužudyti S. Č. arba kad jis su kitais asmenimis tarėsi dėl tokio sprendimo priėmimo. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visi nusikaltimo sudėties požymiai bei faktinės aplinkybės turi būti savarankiškai įrodinėjami, o ne preziumuojami, „išvedami“ iš kitų bylos aplinkybių.
Kasaciniame skunde pažymima, kad ankstesnio pasikėsinimo motyvai didele dalimi buvo susiję su H. D. asmenybe ir jo asmeniniais interesais, o pats E. A. tokių motyvų neturėjo ir nėra jokių duomenų, kad jis ką nors apskritai žinojo apie nepavykusį pasikėsinimą nužudyti Maskvoje bei apie šio pasikėsinimo motyvus. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaida (ir tai tiesiogiai įvardijo savo motyvuose), kad jei E. A. tapo susivienijimo vadovu, jis automatiškai perėmė vadovavimą ir visiems jau pradėtiems bei vykdomiems nusikaltimams. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad jis automatiškai neperėmė vadovavimo nusikaltimų darymui, juos ir toliau savarankiškai vykdė kiti nusikalstamo susivienijimo dalyviai, apie tai jo neinformuodami. Nustačius, jog nėra pakankamai duomenų, kad S. Č. pakartotinį nužudymą organizavo H. D., konstatavus, jog H. D. neperdavė jam raštelio su nurodymais, atitinkamai turėjo būti konstatuota, kad šio nusikaltimo organizavimo aplinkybės liko nenustatytos, o ne visus organizavimo veiksmus tiesiog automatiškai perkelti jam, net ir nesant jokių tai patvirtinančių duomenų. Toks įrodinėjimo ir teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo būdas akivaizdžiai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.
Kasatorius teigia, kad savo apeliaciniame skunde akcentavo, jog R. Ž. ir V. G. parodymai dėl S. Č. nužudymo organizavimo yra iš esmės prieštaringi, tačiau esminiai prieštaravimai liko nepašalinti. Tai, pasak kasatoriaus, reiškia, jog vienas iš asmenų, kurių abiejų parodymais teismai besąlygiškai tikėjo ir būtent jų parodymais grindė savo išvadas, meluoja, tačiau net neaišku kuris.
Kasatorius teigia, kad R. Ž. ir V. G. nenuoseklių, tarpusavyje prieštaraujančių teiginių apie E. A. vadovaujantį vaidmenį nepatvirtina jokie savarankiški įrodymų šaltiniai, o atvirkščiai, savarankiški įrodymai juos paneigia ir leidžia teigti, kad R. Ž. bei V. G. savo pačių atliktus veiksmus siekė „perkelti“ jam (kasatoriui). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, jog R. Ž. bei V. G. parodymus patvirtina kiti įrodymų šaltiniai, tačiau visi kiti teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymų šaltiniai neįrodo nė vieno būtent jam inkriminuoto konkretaus veiksmo, kurie yra konstatuoti nustatomosiose nuosprendžių dalyse. Iš kitų kaltinamųjų V. S. S. V., V. V., N. A., kurie visiškai pripažino savo kaltę ir davė išsamius parodymus, tačiau nėra sulaukę tiek lengvatų iš kaltintojo ir nėra nuo kaltintojo priklausomi, parodymų matyti, kad visiems paruošiamiesiems ir organizaciniams šio nusikaltimo veiksmams vadovavo ne jis, o V. S. bei A. V. L.
Kasaciniame skunde pažymima, kad bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo besąlygiškai tikėta vienintelio V. G. parodymais apie tai, kad nužudymo vykdytojas buvo A. S., ir pagal tai buvo konstruojama kaltinimo versija, nors daugiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina tokio asmens sąsajų su šiuo nusikaltimu. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad jis apskritai pažinojo tokį asmenį. Proceso metu V. G. pateikė net tris skirtingas versijas dėl jo pažinties su šiuo asmeniu, bet visos jos nepasitvirtino. Byloje įrodyta, kad šį asmenį gerai pažinojo ir su juo bendravo V. G. Tai, pasak kasatoriaus, leidžia pagrįstai manyti, jog būtent V. G. vykdė nužudymo vykdytojo paiešką (t. y. vykdė analogišką vaidmenį, koks jam buvo pavestas ir rengiantis nužudyti S. Č. Maskvoje), jis pats surado A. S. ar kitą nužudymo vykdytoją, o duodamas parodymus savo faktiškai padarytus veiksmus siekė perkelti jam. Taigi šioje byloje net minimaliai patikimais įrodymais nėra nustatytas jo ir V. S. tarpusavio pažinties faktas, tai yra tik prielaida, kildinama iš prieštaringų V. G. versijų. Byloje esantys V. G. parodymai visais atvejais sukonstruoti taip, kad jų nebūtų įmanoma patikrinti, nes jis kaip kitus nusikaltimų dalyvius, be jo (kasatoriaus), nurodo mirusius asmenis arba informaciją, kurią jis neva girdėjęs iš mirusių asmenų. Kasatoriaus teigimu, tai, kad būtent V. G. galėjo atsiskaityti su A. S. už šio atliktus veiksmus nužudant, patvirtina aplinkybė, kad iki 1996 m. V. G. naudojosi automobiliu „Mercedes Benz“, kuris buvo registruotas UAB „V.“ vardu (šioje bendrovėje dirbo pats V. G.). Šis automobilis 1996 m. balandžio 5 d., t. y. S. Č. ir V. V. nužudymo dieną, 10.26 val. buvo išregistruotas iš VĮ „Regitra“ Jonavos mieste. Vadinasi, tą dieną V. G. A. S. perdavė automobilio dokumentus. Liudytojas Č. S., buvęs UAB „V.“ direktoriaus pavaduotojas, tą pačią dieną su V. G. važiavo į Vilnių, kur, V. G. teigimu, jis automobilio dokumentus perdavė kažkokiems ukrainiečiams, tačiau iš liudytojų G. Š. ir V. P. parodymų matyti, kad būtent šį automobilį „Mercedes Benz“ V. G. anksčiau buvo perdavęs būtent A. S., kuris juo naudojosi. Kasatoriaus teigimu, tai leidžia pagrįstai manyti, kad V. G. šį automobilį galėjo perduoti A. S. kaip atlygį už nužudymą. Šių aplinkybių abiejų instancijų teismai apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip atsisakydami tirti ir vertinti bet kokius duomenis, kurie gali sukelti abejonių V. G. parodymų patikimumu. Nuosprendžiuose įrašyti teiginiai apie E. A. nurodymą nupirkti automobilį „VW Golf“, išskyrus R. Ž. parodymus, nėra pavirtinti jokiais savarankiškais duomenimis, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė patikrinti gynybos pateiktus objektyvius duomenis, paneigiančius šiuos R. Ž. parodymus. Siekiant patikrinti R. Ž. parodymus, gynyba apeliacinės instancijos teisme pateikė Marijampolės turgavietėje tuo laikotarpiu veikusio automobilių komiso archyvą, iš kurio matyti, kad toks automobilis nurodytu laikotarpiu apskritai nebuvo parduotas. Šias aplinkybes teisme pavirtino liudytojas V. P. (jo parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pacituoti juos iš esmės iškraipant). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti pateiktus oficialius, sunumeruotus, griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos ištirti, o nuosprendyje įrašė, jog vieša paslaptis, kurios nereikia papildomai įrodinėti, kad nurodytu laikotarpiu nelegalia automobilių prekyba užsiėmė didžioji dalis Marijampolės gyventojų. Kasatoriaus nurodo, kad nei BPK, nei teismų praktika neleidžia kaltinamųjų kaltės įrodinėti nei viešomis, nei neviešomis paslaptimis. Atsisakydamas priimti ir tirti gynybos pateikiamus įrodymus, tiesiogiai susijusius su įrodinėjimo dalyku, teismas, kasatoriaus nuomone, iš esmės pažeidė rungimosi principą. Užuot ėmęsis aktyvaus vaidmens, siekdamas išsiaiškinti tiesą byloje, pašalinti kylančias pagrįstas abejones, bei atlikęs išsamų ir nešališką visų reikšmingų įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas į nuosprendį perrašė nepatikrintus ir paneigtus V. G. bei R. Ž. parodymus, tiesiog konstatuodamas, jog jie teismui nekelia abejonių, ir nutylėdamas bei nepasisakydamas dėl pirmiau nurodytų kitokio turinio įrodymų, paneigiančių šiuos lemiamus įrodinėjimo šaltinius.
Kasatoriaus teigimu, net ir nustačius, kad jis (nors ir neorganizavo) žinojo apie rengiamą ir daromą nusikaltimą, taip pat nustačius, jog jis galėjo atlikti tam tikrus techninio pobūdžio veiksmus, visi tokie veiksmai gali būti vertinami tik kaip padėjimas įvykdyti nužudymą, kaip antraeiliai padėjėjo veiksmai, bet ne kaip organizavimas ir nurodymų davimas. Asmens vaidmuo darant nusikaltimą, jo aktyvumas ir objektyviai atlikti veiksmai yra viena iš esminių aplinkybių, į kurią reikia atsižvelgti skiriant bausmę.
5. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismų išvados dėl jo kaltės ir dalyvavimo R. G. nužudyme yra grindžiamos vien tik R. Ž. parodymais (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje). Kasatorius pažymi, kad dėl teisinės padėties specifiškumo R. Ž. parodymai negali būti pagrindinis ir lemiamas kaltės įrodymas, be to, jie turėtų kelti dar didesnių abejonių, nes dėl tinkamai sumodeliuotų parodymų apie savo paties vaidmenį šioje veikoje ir prokurorų besąlyginio noro patikėti jo parodymais, R. Ž. apskritai išvengė asmeninės baudžiamosios atsakomybės. Prokurorai tyrimą dėl R. Ž. nutraukė, patikėję jo parodymais, iš kurių matyti, kad jis tiesiogiai dalyvavo viso nusikaltimo metu, matė visų kitų asmenų veiksmus, tačiau pats neturėjo tyčios žudyti ir nesuvokė, jog R. G. bus nužudytas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai apie tokį kaltinamojo–liudytojo procesinio statuso ypatingumą ir specifiškumą nepasisakė ir apskritai neanalizavo, ar siekis išvengti atsakomybės už nužudymą galėjo turėti įtakos R. Ž. parodymų turiniui ir atitinkamai jų patikimumo vertinimui.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios veikos iš esmės neanalizavo ir nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų įvardijant kitus įrodymų šaltinius bei faktines aplinkybes, paneigiančius ar bent jau sukeliančius pagrįstų abejonių R. Ž. parodymų teisingumu. Teismai, besąlygiškai tikėdami R. Ž. parodymais ir deklaratyviai teigdami, kad jo parodymai yra patvirtinti kitais įrodymų šaltiniais, įrodymų vertinimo motyvuose nutylėjo, jog nei viena R. Ž. nurodyta esminė faktinė aplinkybė objektyviai nebuvo patvirtinta: nebuvo rastas ginklas, kurį R. Ž. neva išmetė jo nurodymu, nebuvo rastas R. G. lavonas, kurio užkasimo vietą R. Ž. nurodė, niekas nepatvirtino, jog jis būtų turėjęs ar naudojęsis automobiliu „Mercedes Benz“, kokiu, R. Ž. teigimu, jis naudojosi nužudymo naktį. Priešingai nei teigiama nuosprendžiuose, R. Ž. parodymai šiame epizode nebuvo nuoseklūs: nuoširdžiame prisipažinime jis nurodė, kad H. D. prašymu pats vairavo automobilį važiuojant pas R. G., o vėlesniuose parodymuose jau tvirtino, jog vairavo ne jis, o H. D. Visi šio įvykio tiesioginiai dalyviai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti R. Ž. duotus parodymus, yra mirę, taigi jo parodymų nebeįmanoma patikrinti jokiomis procesinėmis priemonėmis ir savarankiškais įrodymų šaltiniais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas be jokio faktinio pagrindo atsisakė kaip teisingus vertinti liudytojos E. A. parodymus, paneigiančius E. A. galimybę įvykdyti šį nusikaltimą. Teismas tiesiog konstatavo, jog E. A. gali bandyti padėti artimam asmeniui, tačiau tokia išvada, pasak kasatoriaus, nėra pakankama ir įtikinama. Vien tai, kad E. A. yra buvusi jo sutuoktinė (šiuo metu kasatorius yra sudaręs naują santuoką), nesant jokių duomenų apie tai, kad ji turėtų interesą duoti neteisingus parodymus, neleidžia daryti išvados, kad jos parodymai melagingi. Toks parodymų vertinimo būdas, kai be jokių faktinių motyvų teismas atsisako vertinti kaip patikimus kaltinimo versiją paneigiančius parodymus, vertintinas kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad visi minėti teismų padaryti pažeidimai įrodinėjimo procese, t. y. kaltės klausimo išsprendimas vadovaujantis vien dviejų proceso baigtimi suinteresuotų, nežinomo turinio susitarimą su kaltintoju sudariusių kaltinamųjų parodymais, kurių turinys yra nenuoseklus, prieštaringas, nepatvirtintas kitais bylos įrodymais arba jais paneigtas, atsisakymas vertinti ir nešališkai palyginti šių asmenų parodymus su kitų įrodymų turiniu, nemotyvuotas atsisakymas tirti gynybos pateiktus, su įrodinėjimo dalyku susijusius, įrodymus, taip atimant galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir paneigiant rungimosi principą, esminių apeliacinių skundų argumentų neišnagrinėjimas, turi būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises ir sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.
6. Kasatorius taip pat teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis kartu su H. D., V. S. ir D. G. būtų planavęs turto prievartavimą iš SAB „D.“ ir UAB „B.“ (t. y. kad šie asmenys būtų susitarę vykdyti tokius nusikaltimus, būtų aptarę nusikaltimų padarymo planą, parinkę bendrininkus ar pan.), nė vienas iš nuosprendyje nurodytų keturių asmenų tokių parodymų niekada nėra davęs, niekas iš byloje apklaustų asmenų tokio planavimo nėra girdėjęs, jokiais kitokiais įrodymų šaltiniais tokios aplinkybės taip pat nėra nustatytos. Abstrahuotas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad E. A. kaltę įrodo nukentėjusiųjų R. P., S. V., G. S. B. parodymai, R. P. atpažinimo protokolas, liudytojų S. Š. ir G. C. parodymai, neatitinka tikrojo šių įrodymų šaltinių turinio. Liudytojų, nukentėjusiųjų S. V., G. S. B., S. Š., G. C. parodymuose toks asmuo kaip E. A. apskritai nepaminėtas, šie asmenys jo neatpažino, nenurodė nė vieno veiksmo, kurį jis galėjo atlikti. Todėl, kasatoriaus nuomone, šių asmenų parodymai gali būti naudojami kaip įrodinėjimo priemonė nustatant patį nusikaltimo padarymo faktą ir aplinkybes, bet ne konkretaus kaltinamojo (E. A.) kaltę, nes šie įrodymų šaltiniai su šia konkrečia įrodinėtina aplinkybe nėra susiję, t. y. neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymams keliamo reikalavimo.
Kasatoriaus teigimu, vienintelis įrodymų šaltinis, bent iš dalies atitinkantis įrodymų liečiamumo reikalavimą dėl šios konkrečios įrodinėtinos aplinkybės – nukentėjusiojo R. P. parodymai, kuris ikiteisminiame tyrime 2009 m. gegužės 11 d. atpažinimo iš nuotraukų metu parodė, kad E. A. yra panašus į tą asmenį, kuris buvo „V.“ susitikimo metu. Kasatorius pažymi, kad šis parodymas atpažinti buvo atliktas 2009 m., t. y. praėjus šešiolikai metų nuo paties įvykio, kai R. P. matė turtą prievartavusius asmenis, be to, iš fotolentelių matyti, jog jose atspausdintos 2009 m. jo išvaizdą atspindinčios nuotraukos, nors per šešiolika metų asmens išvaizda natūraliai pasikeičia. Kasatoriaus teigimu, jau vien dėl to parodymo atpažinti iš nuotraukų patikimumas yra minimalus, juolab ir pats R. P. nurodė abejojantis atpažinimo tikrumu. Apklausų metu itin abstrakčiai apibūdindamas „V.“ buvusius asmenis, R. P. nurodė, kad iš penkių asmenų, be H. D., du buvę vyresnio, t. y. 27–32 metų amžiaus, o kiti du 18–22 metų amžiaus. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu buvo 37 metai, t. y. jis buvo apie 5–10 metų vyresnis, nei R. P. parodymuose minimi asmenys. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. P. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jis iš salėje buvusių kaltinamųjų atpažįsta tik H. D., o E. A. „arba nebuvo, arba jis labai pasikeitęs“. Taigi, R. P. negalėjo patvirtinti, kad E. A. dalyvavo susitikimo „V.“ metu. Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis principu in dubio pro reo, šiuo atveju jokie bylos duomenys nepašalina pagrįstų abejonių, kad R. P. atpažintas „panašus asmuo“ galėjo būti ne E. A., o kitas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje darydamas išvadą, kad R. P. tyrimo metu atpažino E. A., o teisiamojo posėdžio metu tai patvirtino, pasak kasatoriaus, R. P. parodymus vertino šališkai ir tendencingai, ištraukdamas iš konteksto atskiras sakinio dalis ir nutylėdamas kitas parodymų dalis. Toks teismo pasirinktas įrodymų aprašymo nuosprendyje ir jų vertinimo būdas vertintinas kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.
Pasak kasatoriaus, jokie kiti byloje ištirti įrodymai taip pat nesuteikia duomenų apie galimas jo sąsajas su šiuo nusikaltimu. Iš kaltinamųjų V. S., S. V., R. S., A. G., A. Š. parodymų matyti, kad pastatus jie padegė H. D., V. S. ir D. G. nurodymu, o apie tai, kad su šiuo nusikaltimu kokiu nors būdu būtų susijęs jis (kasatorius), jiems nieko nežinoma. Kaltinamasis V. G. nurodė, kad jam žinoma, jog su R. P. kalbėjosi H. D. Jokiuose kituose asmenų parodymuose ar bet kokiuose kituose duomenų šaltiniuose E. A. nėra paminėtas. Kasatorius nurodo, kad apie jo dalyvavimą prievartaujant turtą iš UAB „B.“ byloje apskritai nėra jokių duomenų, išskyrus teismo nuosprendyje įrašytą niekuo nepagrįstą frazę, jog jis su kitais asmenimis susitarė daryti šį nusikaltimą. Nėra nustatytas nė vienas objektyvus jo veiksmas darant šį nusikaltimą, taip pat jokiais duomenimis nenustatytas jo susitarimas daryti šį nusikaltimą.
7. Kasatorius nurodo, kad, atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai paskirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl aštuonių nusikalstamų veikų padarymo, iš kurių trys priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tai, jog nustatytos net trys nužudymus kvalifikuojančios aplinkybės, nusikalstamos veikos sukėlė labai sunkias, negrįžtamas pasekmes, nužudyti trys jauni vyrai. Kasatorius pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys dėl jo kaltės konstatavimo nužudant R. G., S. Č. ir V. V., prievartaujant turtą iš SAB „D.“ ir UAB „B.“, yra nepagrįstos ir neteisėtos, teismų išvados padarytos padarius esminius BPK pažeidimus bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, o dėl nusikalstamo susivienijimo kūrimo bei vadovavimo nusikalstamo susivienijimo veiklai veika kvalifikuota netinkamai. Ištaisius skunde nurodytus, kasatoriaus nuomone, esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei materialiosios teisės taikymo klaidas, nutraukus bylą dėl veikų, už kurias jis nuteistas nepagrįstai, turi būti iš naujo sprendžiami ir bausmių skyrimo klausimai tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek skiriant subendrintą bausmę. Kasatoriaus teigimu, turėtų būti iš naujo įvertintos jį ir jo padarytas veikas, taip pat baudžiamojo proceso eigą apibūdinančios aplinkybės. Jis yra nuteistas už veikas, kurios buvo padarytos 1993–1997 m. (nuosprendžiuose teigiama, kad jis nusikalstamam susivienijimui vadovavo iki 2000 m., tačiau laikotarpiu nuo 1997 m. jam jokios konkrečios veikos nėra inkriminuotos, teismų išvados dėl vadovavimo susivienijimo veiklai yra neteisingos). Taigi, nuo paskutinės veikos padarymo iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo praėjo šešiolika, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo – aštuoniolika metų. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo sulaikytas ir suimtas 2008 m. gruodžio ir iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo kardomajame kalinime (suėmime) išbuvo daugiau kaip puspenktų metų. Visą šį laiką jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka minimalių standartų ir kurios turi būti vertinamos kaip nežmoniškas bei žeminantis elgesys su suimtaisiais. Tai buvo ne kartą konstatuota teismų sprendimuose vertinant to laikotarpio kalinimo sąlygas būtent tuose tardymo izoliatoriuose. Kasatoriaus teigimu, turi būti įvertinta ir tai, jog nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei jokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam už atskirų veikų padarymą galėtų būti skiriamos bausmės, didesnės nei sankcijų vidurkis.
8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BK 66 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti į paskirtąją bausmę visiškai įskaityti visą asmens kardomajame kalinime (suėmime) prabūtą laiką. 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu jam paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų. Nuosprendžiu nutarta į bausmės atlikimą įskaityti suėmime nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 14 d. išbūtą laiką. Tačiau, pasak kasatoriaus, dėl nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas šiuo nuosprendžiu, jis buvo suimtas ne vieną, o du kartus. Vykdant ikiteisminį tyrimą dėl S. Č. ir V. V. nužudymo, kuris buvo sujungtas su nagrinėjama baudžiamąja byla, pirmą kartą jis buvo laikinai sulaikytas 2002 m. kovo 20 d., 2002 m. kovo 22 d. Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas iki 2002 m. kovo 30 d., iš suėmimo jis buvo paleistas 2002 m. kovo 29 d. prokuroro nutarimu. Todėl, pasak kasatoriaus, jo laikinajame sulaikyme ir suėmime prabūtas laikas nuo 2002 m. kovo 20 d. iki kovo 29 d. taip pat turėjo būti įskaitytas į bausmės atlikimo laiką.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį, taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), panaikinti ir bylą nutraukti. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Tokius prašymus kasatorius motyvuoja taip:
1. Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus bei 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus nuteistas nepagrįstai, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
1.1. Kasatorius, pažymėdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teigia, kad nepaisant to, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, teismas, vertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Be to, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas privalo vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai netyrė ir nevertino duomenų, kuriais kaltinimo šalis grindė jo kaltę, patikimumo, leistinumo ir liečiamumo aspektu, todėl savo išvadas, kurios visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, byloje esančių duomenų visumos visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino.
1.2. Žemesnės instancijos teismai pripažino ji kaltu dalyvavus šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje (BK 249 straipsnio 2 dalis), tačiau, pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismų duomenys, kuriais kaltinimo šalis grindė šį pareikštą kaltinimą, nebuvo tinkamai įvertinti jų patikimumo ir leistinumo aspektu. Vadovaujantis teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ1LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-545/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-545/2006">2K-545/2006</a>, 2K-154/2009) suformuluotomis taisyklėmis, kad „ <...> kvalifikuojant nusikalstamą susivienijimą reikšminga yra tai, ar nusikalstamo junginio bendrininkai žino nusikalstamo susivienijimo tikslus, kaip kiekvienas suvokia savo vaidmenį ir užduotis, bendrininkų tarpusavio ryšius, techninį, organizacinį nusikalstamos veiklos lygį <...>“; kad „ <...> BK 249 straipsnio 1 ir 2 dalyse kaip būtinas nusikalstamo susivienijimo pagrindinės ir kvalifikuotos sudėčių požymis yra numatytas dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuris suprantamas plačiai, kaip bet koks sąmoningas nuolatinis nusiteikimas veikti, o dažniausiai ir konkretus veikimas ar neveikimas to susivienijimo labui bei aktyvus dalyvavimas planuojant, rengiant ar aprūpinant konkrečių nusikaltimų darymą; kad <...> atsitiktinis asmens prisijungimas prie nusikalstamo susivienijimo daromos konkrečios veikos, atskiras jo veiksmas susivienijimo naudai paprastai nėra pakankamas išvadai apie šio asmens pastovius ryšius su nusikalstamo susivienijimo nariais <...>“, žemesnės instancijos teismai privalėjo įvertinti tai, kad byloje jokių patikimų duomenų, jog jis būtų save identifikavęs nusikalstamo susivienijimo nariu ir prisistatinėjęs kaip priklausantis „D.“ nusikalstamam susivienijimui, būtų turėjęs konkretų jam priskirtą vaidmenį ir vykdęs kokias nors specialias funkcijas, dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo pasitarimuose ar susirinkimuose, kuriuose būtų aptarinėjami bendri nusikalstamo susivienijimo tikslai ar planuojami konkretūs nusikaltimai, būtų su nors vienu iš nusikalstamo susivienijimo narių taręsis vykdyti bendrą, nuolatinę nusikalstamą veiklą ir ją vykdęs, mokėjęs pinigus į bendrą kasą ir (ar) juos iš bendros kasos gavęs arba gavęs kokią nors tiesioginę ar netiesioginę naudą, nėra. Dėl to nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti įrodyta, kad jis padarė BK 249 straipsnio 2 dalyje numatytą labai sunkų nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai bylos duomenų šiuo aspektu netyrė ir nevertino.
Kasatorius pažymi, kad žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kai asmens kaltė dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo yra grindžiama „įrodymų visetu“ ar „bendru bylos kontekstu“, tačiau darant tokias išvadas neįvertinamas nė vienas įrodymas atskirai, taip pat ir įrodymų visuma, be to, nenurodomas nė vienas konkretus įrodymas, objektyviai ir neabejotinai patvirtinantis jo kaltumą dėl BK 249 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai įrodymų vertinimo baudžiamajame procese praktikai ir leidžia pagrįstai teigti, jog tokiu būdu žemesnės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių įrodymų vertinimo klaidų, be to, kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo baigiamajame akte nenurodė jokių argumentų ir motyvų, kodėl savo išvadas grindė ne bylos nagrinėjimo teisme metu tiesiogiai ir betarpiškai apklaustų liudytojų parodymais, o jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat neatsakė nė į vieną apeliacinio skundo argumentą, pagrįstą konkrečia bylos medžiaga, kad išskirtinai buvo remiamasi su teisėsaugos organais ilgą laiką bendradarbiaujančiais liudytojų parodymais, kurie, be to, nebuvo informatyvūs, grindžiami subjektyvia liudytojų nuomone ir spėlionėmis. Taip pat pažymima, kad žemesnės instancijos teismai, iš esmės pažeisdami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, jo kaltės įrodymu pripažino neprocesinius dokumentus: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno zonos ONTT 1998 m. sausio 29 d. pažymą (kurioje nurodoma, kad jis buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą) bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažymą, surašyta pareigūno, dalyvavusio šios bylos ikiteisminiame tyrime. Taip teismai, tokio pobūdžio pažymas pripažindami įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą įrodymais byloje pripažinti tik tokius duomenis, kurie atitinka leistinumo sąlygą, o jos esmę sudaro principas, kad valstybės pareigūnams ir institucijoms yra leidžiama tik tai, kas yra numatyta įstatyme. Taigi, operatyvinį ir (ar) ikiteisminį tyrimą vykdančių institucijų surašyti raštai (pažymos) gali patvirtinti tik patį tyrimo faktą bei jo eigą, atkartoti tyrimo metu gautos informacijos turinį, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, bei indikuoti informacijos šaltinius, tačiau negali pakeisti įstatyme numatyta duomenų rinkimo tvarka surinktų duomenų, kurie turi būti įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl tokios pažymos neturi ir negali turėti savarankiško įrodymų šaltinio statuso bei neįrodo asmens dalyvavimo kokioje nors nusikalstamoje veikoje.
Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas net netyrė ir nevertino, ar bylos medžiagoje yra kokių nors objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių subjektyviųjų dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje požymių buvimą jo veikoje. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, savo nuosprendyje tik lakoniškai pažymėjo, jog dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje subjektyviąją pusę įrodo tai, kad jis neva vykdė kitų susivienijimo narių nurodymus ir kaip pavyzdys nurodomas jo dalyvavimas vieno nusikaltimo (S. Č. ir V. V. nužudymas) padaryme. Tačiau, vertinant, ar asmuo suvokė save kaip nusikalstamo susivienijimo narį, turi būti nustatyta ir įvertinta, ar jis turėjo naudos iš susivienijimo daromų nusikaltimų, ar dalyvavo grupės susirinkimuose, sprendė bendrus klausimus, laikėsi grupės nustatytos tvarkos, įnešdavo pinigus į bendrą „fondą“, naudojosi susivienijimo finansine ir kitokia pagalba įvairiose situacijose. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, neįvardydami jokių konkrečių įrodymų, kuriais yra grindžiama jo kaltė dėl BK 249 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir (ar) neatskleisdami jų turinio bei įrodomosios reikšmės (t. y. kokias bylai reikšmingas aplinkybes kiekvienas iš jų atskirai ir jų visuma patvirtina ar paneigia), iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, o tai sutrukdė teismams priimti pagrįstus bei teisingus procesinius sprendimus ir nulėmė iš esmės neteisingą jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą pagal BK 249 straipsnio 2 dalį.
1.3. Kasatorius teigia, kad BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, esminiai pažeidimai, nulėmė ir jo nepagrįstą bei neteisingą nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.
Pasak kasatoriaus, teismai, pripažindami jį kaltu dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo, padarė analogiškas pirmiau minėtas įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstas ir iš esmės neteisingas teismų išvadas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, jog iki 1996 m. balandžio 5 d. E. A. paskirstė šio nusikaltimo dalyvių vaidmenis, jam neva pavesdamas stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, po nužudymo važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, iš ten A. S. ir tyrimo nenustatytų asmenų paliktą automobilį nuvairuoti ir pastatyti į garažą Kaune, (duomenys neskelbtini); kad jis 1996 m. balandžio 5 d. šį automobilį nuvairavo į minėtą garažą, kur automobilis buvo išvalytas (pašalinti nusikaltimo pėdsakai). Tačiau teismas nenurodė nė vieno konkretaus įrodymo, kuriuo remiantis būtų neginčijamai nustatęs tokį jam duoto pavedimo turinį, jo įgyvendinimo būdą ir priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl jam tariamai duoto pavedimo ir dėl tariamo tokio pavedimo įvykdymo grindė ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtų konkrečių įrodymų visuma, o spėjimais ir prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, todėl savo baigiamajame akte ir nenurodęs, nei kur ir kada (laikas ir vieta), nei kokiomis aplinkybėmis E. A. tariamai davė jam pavedimą stebėti aplinką ir atsitraukimo kelius, nei kaip ir kokiais konkrečiais veiksmais ir kokiose konkrečiose vietose toks pavedimas buvo įgyvendintas, be to, nenustatęs, todėl savo baigiamajame akte nenurodęs, nei kada, nei kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis jis atsirado prie minėto automobilio ir nuvairavo jį į garažą, esmingai pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įtvirtinančios vienareikšmį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis bei nustatančios bylą nagrinėjančio teismo pareigą kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį konstatuoti tik jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Apeliacinės instancijos teismas ne tik šių esminių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, bet ir dėl šio esminio jo gynėjos apeliacinio skundo argumento savo baigiamajame akte nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įstatyme įtvirtintą objektyvaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimą, o kartu ir nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, jam priskyrė ir tokius veiksmus (kad nusikaltimo padarymo metu jis, R. Z., neva naudojosi vienu iš abonementinių numerių, kurie tiesiogiai yra siejami su šio nusikaltimo padarymu) ir kurie netgi nebuvo nurodyti kaltinamajame akte. Atsižvelgiant į tai, kad jo kaltė dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo iš esmės grindžiama kitų kaltinamųjų (V. G. ir R. Ž.), kuriems apie tariamą jo dalyvavimą padarant šį nusikaltimą tikrai ar tariamai yra žinoma tik iš kitų, be to, jau mirusių asmenų (kurie nebuvo apklausti nei šios bylos tyrimo, nei jos nagrinėjimo metu) parodymais; taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių tiesioginių jo dalyvavimą šiame nusikaltime patvirtinančių įrodymų, baudžiamasis įstatymas akivaizdžiai pritaikytas netinkamai.
Pirmosios instancijos teismas, jo kaltę dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo grįsdamas kaltinamojo V. G. parodymais, jų visapusiškai neištyrė ir objektyviai neįvertino, dėl to liko visiškai neįvertinta jam pareikštą kaltinimą paneigianti šio asmens parodymų dalis, kad jis – R. Z. – nedalyvavo nė viename pasitarime dėl S. Č. nužudymo. Be to, pirmosios instancijos teismas, besąlygiškai (iš esmės jų netirdamas ir objektyviai nevertindamas) patikėdamas V. G. parodymais, ne tik kad visiškai nevertino to, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą šio labai sunkaus nusikaltimo padaryme, visiškai nevertino bylos duomenų (liudytojos D. A. parodymų, kad 1996 m. pavasarį, kai E. A. buvo išvykęs į Kaliningradą, pas ją dažnai atvykdavo A. V. L., kuris jai padėdavo; nuteistojo R. Ž. parodymų, kad, praėjus tam tikram laiko tarpui po šio nusikaltimo, pavasarį jis buvo pas E. A., šio gimtadienyje, kur buvo ir A. V. L., o nuteistojo E. A. gimtadienis yra būtent balandžio 27 d.), patikimai paneigiančių V. G. nurodytą aplinkybę, itin svarbią vertinant jo parodymų patikimumą, kad A. V. L. po S. Č. nužudymo buvo išvykęs į Amsterdamą, kur pusantro mėnesio su V. G. gyveno ir jam neva papasakojo apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą šio labai sunkaus nusikaltimo padaryme. Kasatoriaus nuomone, V. G. parodymai kito priklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos bei versijos, kurios atitinkamoje ikiteisminio tyrimo stadijoje laikėsi šią bylą tyrę pareigūnai. Antai, savo nuoširdžiame prisipažinime V. G. nurodė, kad vairuotojais buvo Ž. J. ir R. Z., o apie tai jis sužinojo po kelių mėnesių iš pokalbių su kitais nusikaltimo dalyviais, ir detalizavo, jog A. V. L. jam neva papasakojo, kad R. Z. vairavo automobilį, kuriame sėdėjo S. atvežti žudikai; kad S. neva davė komandą R. Z., po to šis privažiavo prie Č. automobilio, o žudikai pradėjo šaudyti; kad po žudynių R. Z. nuvežė žudikus prie autostrados, kur automobilyje laukė J. ir S.; kad po to R. Z. nuvairavo automobilį į sutartą vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur jo laukė P. ir Ž., perdavė jiems krepšį su ginklais ir nuvairavo automobilį į Č. kiemą, kur šis neva buvo išvalytas nuo tūtelių; po to L. jį nuvarė į (duomenys neskelbtini) r. ir pastatė atsitiktinai pasirinktame kieme, kad jį pavogtų. Be to, šias savo nuoširdžiame prisipažinime nurodytas aplinkybes V. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo 2009 m. sausio 13 d. atliktos apklausos metu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios V. G. nurodytos aplinkybės iš esmės visiškai nepasitvirtino – pirmiausia, nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų jo (kasatoriaus) dalyvavimą šiame nusikaltime taip, kaip buvo nurodyta V. G. nuoširdžiame prisipažinime bei apklausose po jo; antra, jam inkriminuotas automobilio nuvarymas tapo daugiau negu abejotinas, kai R. Ž. savo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nuoširdžiame prisipažinime (t. 44, b. l. 153-157) nurodė, kad būtent jam su P. buvo nurodyta paslėpti „tašę“ su ginklais ir nuvaryti „Golfą“. V. G., kasatoriaus nuomone, prisiderindamas prie galutinės versijos, kuri buvo pateikta bylą nagrinėjančiam teismui, iš esmės pakeitė savo parodymus apie A. V. L. pasakojimo turinį ir nurodė, kad A. V. L. jam pasakojo, kad R. Z. tik vairavo mašiną, kuri buvo panaudota šiame nusikaltime. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl V. G., kaip pagrindinio kaltinimo liudytojo, parodymų, tik glaustai konstatavo, jog nuteistasis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai išdėstė visą nusikaltimo padarymo įvykio seką. Be to, atsakydamas į jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl akivaizdaus V. G. parodymų prieštaringumo, pažymėjo, kad V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai tvirtino, jog apie jo – R. Z. – dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme jis žino iš A. V. L. Kasatorius pažymi, kad jo gynėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas ne kokiu nors abstrakčiu V. G. parodymų dėl kokių nors nekonkretizuotų šio nusikaltimo aplinkybių nenuoseklumu ar jo parodymų prieštaringumu dėl to, iš ko jis sužinojo apie jo dalyvavimą šiame nusikaltime, bet konkrečiomis nurodytomis įvykio aplinkybėmis, objektyviai keliančiomis pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai, neįvertindami akivaizdaus V. G. parodymų nepatikimumo bei jų neleistinumo (pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį), nepagrįstai ir neteisingai V. G. parodymus pripažino jo kaltės įrodymu ir iš esmės pažeisdami reikalavimą visas abejones, kurių nebegalima pašalinti, vertinti kaltinamojo naudai, visas abejones vertino jo nenaudai.
Kasatoriaus teigimu, žemesnės instancijos teismai nevertino ir nuteistojo R. Ž. parodymų patikimumo, nors skirtingose proceso stadijose R. Ž. davė iš esmės skirtingus parodymus: 2009 m. rugpjūčio 19 d. nuoširdžiame prisipažinime nurodė, kad būtent jam su I. P. buvo pavesta nuvaryti „Golfą“, tačiau, kas ir kur po įvykių tai padarė, jis nežino, tai patvirtino ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius pažymi, kad apie jo dalyvavimą šiame nusikaltime R. Ž. neužsiminė, priešingai – pats nurodė, kad R. Z. inkriminuoti veiksmai buvo pavesti atlikti būtent jam ir I. P. 2011 m. rugsėjo 13 d. teisiamojo posėdžio metu R. Ž. nurodė jau visiškai naujas aplinkybes – kad iš E. A. pasakojimų jis neva žino, jog R. Z. nuvarė automobilį, kuris buvo panaudotas S. Č. ir V. V. nužudyme. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino esminių prieštaravimų tarp R. Ž. ir V. G. parodymų, nors šių asmenų parodymus teismas laikė pagrindiniais jo kaltės įrodymais. Kaltinamasis V. G. kategoriškai paneigė kaltinamojo R. Ž. po metų nuo pirmosios jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu staiga prisimintos, ir vėl iš mirusiojo I. P. neva sužinotos aplinkybės apie tariamą I. P., V. G., E. A., A. V. L., V. S., Ž. J., R. Z. ir vieno iš baltarusių susirinkimą pirtyje, kur neva buvo aptartos visos nužudymo detalės ir pasiskirstyta vaidmenimis. Tokios aplinkybės jis neprisiminė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ji nebuvo nurodyta jo nuoširdžiame prisipažinime, apklausų, parodymų patikrinimo vietoje, akistatų metu. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių kasatoriaus gynėjos apeliacinio skundo argumentų, nepateikė jokios argumentuotos šio asmens parodymų patikimumo vertinimui reikšmingos bylos duomenų analizės, o apeliacinio skundo argumentus atmetė motyvuodamas tuo, kad V. G. ir R. Ž. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (dėl E. A. nurodymo iškviesti A. S., dėl automobilio pirkimo, atsikratymo ginklais) sutampa. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentas neturi jokio ryšio su apeliaciniame skunde iškeltais R. Ž. parodymų nepatikimumo argumentais, nes šių asmenų parodymų esminiai prieštaravimai buvo iškelti ne dėl kokių nors nekonkretizuotų ar su kasatoriumi tiesiogiai nesusijusių bylos aplinkybių, bet konkrečiai dėl jo – R. Z. – vaidmens labai sunkaus nusikaltimo padaryme. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl R. Ž. parodymų patikimumo, nurodė apie šiame teisme atliktą papildomą įrodymų tyrimą dėl R. Ž. nurodytų automobilio „VW Golf“ pirkimo aplinkybių. Tačiau iš tokių išvadų taip ir liko neaišku, kokiu būdu jo (kasatoriaus) gynėjos pateikti duomenys (liudytojo V. P. apklausa bei griežtos atskaitomybės buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių teismas prie bylos medžiagos nepridėjo) patvirtino R. Ž. nurodytas aplinkybes, susijusias su minėto automobilio pirkimu. Esant objektyviems rašytiniams įrodymams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie šios baudžiamosios bylos medžiagos, bei liudytoju apklausto R. Ž. nurodyto automobilių komiso savininko V. P. parodymams, kad R. Ž. nurodytoje vietoje veikusiame komise jo nurodytu laikotarpiu (1996 m. sausio 1 d.–1996 m. balandžio 6 d.) nebuvo parduotas nė vienas žalios spalvos automobilis „VW Golf“, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo daryti įrodymais nepagrįstų išvadų, kad nurodytu laikotarpiu nelegalia automobilių prekyba užsiėmė didžioji dalis Marijampolės gyventojų.
Anot kasatoriaus, minėti įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisyklių pažeidimai lėmė iš esmės neteisingą žemesnės instancijos teismų sprendimą R. Ž., kuris dėl savo teisinės padėties ypatumų yra visiškai priklausomas nuo teisėsaugos organų, parodymus pripažinti patikimais ir jo – R. Z. – kaltumą patvirtinančiais įrodymais.
Kasatorius teigia, kad teismai nesilaikė ir EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas tokių įrodymų šaltinių vertinimo praktikos. EŽTT praktikoje konstatuota, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (bendrakaltinamojo) byloje parodymai, nes kaltinamojo pozicija skiriasi nuo įprasto liudytojo. Jie parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus, jokia teisinė atsakomybė jiems nekyla. Teismas nurodė, kad Konvencijos 6 straipsnio garantijos tinkamai įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant prisipažįstančiojo kaltę, bet ne kito asmens (turima omenyje, kad kito kaltinamojo kaltė vis tiek turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais), taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, bet jie turi būti vertinami ypač atsargiai (sprendimai bylose V. Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03; Karpenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 5605/04). Lietuvos teismų praktikoje taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>), o tokių asmenų parodymams negali būti suteikiama jokia išankstinė ar didesnė galia palyginus su kitais bylos faktiniais duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2005).
Nepaisant to, kaip teigia kasatorius, jam pareikštas kaltinimas dėl šio labai sunkaus nusikaltimo padarymo buvo įrodinėjamas būtent kitų kaltinamųjų V. G. ir R. Ž., bendradarbiaujančių su teisėsaugos organais, įgijusių tam tikrų privilegijų šiame procese (jiems taikytos pakankamai švelnios kardomosios priemonės, paskirtos itin švelnios bausmės už labai sunkių nusikaltimų padarymą, nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl dalyvavimo kitų labai sunkių nusikaltimų padaryme, dėl kurių patys kaltinamieji prisipažino ir kt.), parodymais kaip pagrindiniais jo kaltumo įrodymais. Žemesnės instancijos teismai, kasatoriaus nuomone, iš esmės pažeisdami įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, visiškai nevertino minėtų asmenų parodymų patikimumo ir šiuo klausimu skundžiamuose nuosprendžiuose visiškai nepasisakė. Rėmimasis tokių asmenų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs šios bylos duomenys, toleravimas jų parodymuose esančių esminių prieštaravimų ir neatitikimų lėmė ne tik iš esmės nepagrįstų ir neteisingų nuosprendžių priėmimą, bet ir pažeidė jo – R. Z. – teisę į sąžiningą ir teisingą procesą.
Be to, kasatorius akcentuoja ir tai, kad teismai, pagrįsdami jo kaltę padarius šį labai sunkų nusikaltimą, įrodymu pripažino bylos medžiagoje esantį leistinumo reikalavimų neatitinkantį daiktinį įrodymą – pirštines. Tačiau pirštinės, kaip nustatyta ir teismų sprendimuose, buvo rastos po keturių dienų po šio nusikaltimo padarymo (1996 m. balandžio 9 d.), ne nusikaltimo ir ne automobilio nuvarymo vietose, todėl negalėjo būti pripažintos jo kaltės įrodymu. Taip pat ir šių pirštinių tyrimų išvados negalėjo būti pripažintos jo kaltės įrodymu, nes neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų leistinumo ir (ar) leistinumo reikalavimų. Jo buvusios sutuoktinės A. Z., kuri ikiteisminio tyrimo metu jai parodytas pirštines atpažino tik kaip panašias į jo turėtas, o bylą nagrinėjant teisme pabrėžė, kad ji niekada neidentifikavo šių pirštinių kaip būtent tų, kurios priklausė jam, teismų baigiamuosiuose aktuose konvertuotos į tariamą šios liudytojos patvirtinimą, jog minėtos pirštinės priklausė būtent jam – R. Z. Jo kaltės įrodymais teismai taip pat negalėjo pripažinti 1996 m. gegužės 2 d. kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės akto Nr. 11-1333, 11-1385, 11-1386 išvadų apie ant minėtų pirštinių rastus šūvio ir metalizacijos pėdsakus, nes jose nėra duomenų apie tai, kad pėdsakai ant šių pirštinių liko būtent nuo tyrimui pateiktų automatų; be to, jam nebuvo inkriminuojami jokie veiksmai, susiję su disponavimu šiame nusikaltime panaudotais šaunamaisiais ginklais ar šių ginklų panaudojimu. Tokiu būdu šie bylos duomenys objektyviai neatitinka liestinumo reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad leistina įrodinėjimo priemone objektyviai negalėjo būti pripažinti ir 1998 m. vasario 3 d. odorologinės ekspertizės Nr. 183 rezultatai, nes jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, o ir pačių kvapų gavimo tvarka kelia pagrįstų abejonių kvapo odorologinio tyrimo išvadų patikimumu. To žemesnės instancijos teismai taip pat neįvertino. Teismai nevertino nei atskirai, nei kartu su odorologinio tyrimo rezultatais bylos medžiagoje esančių kitų ekspertizių rezultatų, kurie objektyviai neleidžia jo susieti nei su šiomis pirštinėmis, nei su pačiu nusikaltimu. Antai, 1996 m. balandžio 18 d. teismo medicinos (biologinė) ekspertizė nustatė, kad ant minėtų pirštinių (beje, ant abiejų pirštinių, paimant mėginius iš trijų skirtingų kiekvienos pirštinės vietų) rastas antigenas A, būdingas A(II) grupei, kai tuo tarpu 1998 m. sausio 27 d. atliktas kraujo tyrimas parodė, kad jo – R. Z. – kraujo grupė yra B(III). Pasak kasatoriaus, jei žemesnės instancijos teismai šiuos duomenis būtų ištyrę ir objektyviai įvertinę, tai būtų objektyviai leidę padaryti patikimas išvadas, jog šios pirštinės jam (kasatoriui) nepriklausė ir jis niekada jų nemūvėjo. Tuo tarpu 1996 m. gegužės 2 d. teismo cheminė, biologinė, medžiagų ekspertizė nustatė, kad ant pirštinių, rastų 1996 m. balandžio 9 d., nėra mikrodalelių nuo automatų; 1998 m. spalio 7 d. kriminalistinė medžiagų ekspertizė nustatė, kad tarp pluoštų, surinktų nuo 1996 m. balandžio 9 d. rastų pirštinių, nėra pluoštų iš tyrimui pateikto maišo ir krepšio, kuriuose buvo sudėti nužudyme panaudoti ginklai, audeklų, t. y. ant pirštinių nėra pluoštų dalelių nuo tyrimui pateiktų krepšio ir maišo, o ant maišo ir krepšio nerasta pluoštų ir plunksnų pūkų, rastų ant pirštinių. Šių objektyvių bylos duomenų visuma, juos objektyviai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus, būtų leidusi padaryti patikimas, akivaizdžias išvadas, kad bylos medžiagoje esančios pirštinės su krepšiu, kuriame buvo sudėti nužudyme panaudoti ginklai, neturėjo jokio kontakto. Teismai šių bylos duomenų niekaip neįvertino ir dėl jų savo baigiamuosiuose aktuose visiškai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl odorologinės ekspertizės rezultatų patikimumo grindė išvadomis apie tokias bylos aplinkybes, kurios byloje net nėra nustatytos. Antai, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad tai, jog byloje nėra nustatytos kraujo atsiradimo ant surastų pirštinių aplinkybės, nepaneigia teismo išvados dėl jo (kasatoriaus) kaltės įvykdžius šį nusikaltimą. Tačiau ant pirštinių, pridėtų prie šios bylos medžiagos, nebuvo rasta jokio kraujo, o jo gynėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas būtent ant šių pirštinių rastų antigenų nesutapimu su jo kraujo grupe. Be to, teismai visiškai nevertino kvapų, kurių tyrimo rezultatais grindžiamas kaltumas, gavimo tvarkos, esančios vienu iš esminių kriterijų vertinant į bylą surinktų duomenų patikimumą, nes tik patikimi duomenys gali būti pripažinti įrodymais byloje. Teismai neįvertino to, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad iš jo buvo paimti kvapo pavyzdžiai (bylos medžiagoje nėra nei nutarimo paimti kasatoriaus kvapo pavyzdžius, nei jo kvapo pavyzdžių paėmimo protokolo, kuris pagal 1961 m. BPK 206, 114, 115 straipsnius reikalavimus privalėjo būti surašytas), o tai neleidžia nustatyti, ar odorologinė ekspertizė buvo atlikta būtent su jo kvapo pavyzdžiais, ar nebuvo padaryti kokie nors kvapo pavyzdžių paėmimo tvarkos pažeidimai, galintys turėti esminės įtakos kvapo odorologinio tyrimo rezultatams.
Taigi, visi aukščiau aptarti įrodymų vertinimo baudžiamajame procese esminiai pažeidimai lėmė iš esmės neteisingas žemesnės instancijos teismų išvadas dėl kasatoriaus kaltumo, padarius šį labai sunkų nusikaltimą ir neteisingą jo nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.
2. Kasatorius pažymi, kad asmens baudžiamoji atsakomybė, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 30 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimą“ Nr. 38, yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje yra numatyta šios taisyklės taikymo išimtis – veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Tai reiškia, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje, sprendžiant dėl konkretaus baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmiausia būtina nustatyti, koks baudžiamasis įstatymas galiojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, kaip šis įstatymas keitėsi ir galiausiai, kuris iš baudžiamųjų įstatymų (galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu ar vėliau jį keitęs) labiausiai švelnina asmens, kuriam inkriminuojama atitinkama nusikalstama veika, teisinę padėtį. Be to, kaip yra aiškinta teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-331/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-331/2010">2K-331/2010</a>), kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi. Taigi, ir bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai šiuo atveju privalėjo įvertinti tai, kad jam (kasatoriui) inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija), buvo padarytos 1997 m. spalio 11 d. Be to, žemesnės instancijos teismai privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šios nusikalstamos veikos neturėjo jokio ryšio su jam inkriminuojamu nusikalstamu susivienijimu (su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe sutiko ir apeliacinės instancijos teismas), todėl žemesnės instancijos teismai privalėjo taikyti ir BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei BK 95 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), o kadangi jis yra nuteistas už kitos nusikalstamos veikos padarymą 2000 m., senaties eiga už pirmiau nurodytas nusikalstamas veikas turėjo būti skaičiuojama nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių nevertino ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių senaties institutą, kasatoriui apskritai netaikė, todėl neteisėtai pripažino jį kaltu ir nuteisė už šioje skundo dalyje nurodytas nusikalstamas veikas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, taikymo klaidas ir, įvertinęs šių nusikalstamų veikų įvykdymo laiką bei jų neliečiamumą su nusikalstamo susivienijimo veikla, bylą dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija), nutraukė. Tokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal BK 95 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. liepos 13 d., už nesunkų nusikaltimą buvo numatytas penkerių metų senaties terminas, kuris už BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą baigėsi 2005 m. sausio 1 d., ir tuo, kad pagal 1961 m. BK 49 straipsnio redakciją už 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo numatytas trejų metų senaties terminas, o jis baigėsi 2003 m. sausio 1 d. Tuo tarpu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), apeliacinės instancijos teismas baudžiamosios bylos nenutraukė, o tokį savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato aštuonerių metų senaties terminą, kuris, anot apeliacinės instancijos teismo, baigiasi 2015 m. balandžio 28 d., ir pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu šis terminas dar nebuvo suėjęs. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas jam baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir atsisakydamas bylą nutraukti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, taikė ne tą BK bendrosios dalies normą, t. y. BK 95 straipsnio redakciją, o tai lėmė iš esmės neteisingą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimą, dėl to tiek sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tiek atsisakymas ją nutraukti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus buvo priimti ne tos BK 95 straipsnio redakcijos pagrindu, t. y. taikant ne švelnesnę, bet griežtesnę šios teisės normos redakciją. Anot kasatoriaus, akivaizdu, jog švelniausia šios BK bendrosios dalies normos redakcija yra būtent 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, kuri, beje, buvo taikoma kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, BK 284 straipsnio 1 dalį. Ši BK 95 straipsnio redakcija nustatė ketverių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus dėl nusikaltimų, kurie įstatymo yra priskiriami nesunkių ar apysunkių nusikaltimų kategorijai, toks yra ir BK 138 straipsnio 2 dalyje 5, 8 punktuose numatytas nusikaltimas. Todėl pagal šią BK 95 straipsnio redakciją, kuri turėjo būti taikoma, baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dėl abiejų pirmiau nurodytų nusikaltimų, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai už juos abu pasibaigė ne 2005 m. sausio 1 d. ar 2015 m. balandžio 28 d., bet 2004 m. sausio 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, taikydamas senaties institutą reglamentuojančias BK bendrojoje dalyje įtvirtintas materialiosios teisės normas veikoms, numatytoms BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose bei 284 straipsnio 1 dalyje (kaip jau buvo pabrėžta, jo veiksmai buvo kvalifikuoti būtent pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 šių straipsnių redakciją, kaip švelniausią baudžiamąją atsakomybę už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatantį įstatymą), šių materialiosios teisės normų tinkamai nepritaikė, tai lėmė neteisingą jo nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Be to, apeliacinės instancijos teismui padarius šias materialiosios teisės normų taikymo klaidas, kaip jau buvo pabrėžta, buvo neteisingai skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kuris faktiškai pasibaigė ne 2005 m. sausio 1 d., bet 2005 m. balandžio 1 d.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžius ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, bylą jam nutraukti arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį arba BK 62 straipsnį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba, pritaikius BK 75 straipsnio l dalį, paskirtos bausmės vykdymą jam atidėti.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Mindaugas Bliuvas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžius dėl A. G. ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį dėl A. G. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendį ir pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį dėl A. G. ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti A. G. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatoriai nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas M. Bliuvas tokius prašymus grindžia iš esmės tapačiais argumentais, dėl to toliau jie aprašomi kartu.
1. Kasatoriai pažymi, kad: įtarimas ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo pareikštas pagal BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) dėl dalyvavimo „D.“ nusikalstamo susivienijimo veikloje nuo 1993 m. vasario 21 d. (įsigaliojus BK 227¹ straipsniui, priimtam 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57) iki 1997 m. pradžios ir dėl 1993–1996 m. laikotarpiu kartu su kitais nusikalstamo susivienijimo dalyviais padarytų nusikaltimų; 2011 m. vasario 11 d. kaltinamasis aktas A. G. surašytas ir pirmosios instancijos teismo nutartimi byla teisiamajam posėdžiui perduota pagal kaltinimą dalyvavus nusikalstamame susivienijime nuo 1993 m. vasario 21 d. iki 1997 m. pradžios; viso proceso teisme metu nepateikta prašymų keisti kaltinime A. G. nurodytų veikų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, kaltinamajam apie tokią galimybę nepranešta. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje praplėtė A. G. pareikšto kaltinimo dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ribas, prailgindamas dalyvavimo laikotarpį iki 2000 m. pradžios. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepranešė nuteistajam A. G. apie galimybę pakeisti nusikalstamos veikos – dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje – faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir priimtame nuosprendyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, konkrečiai nurodė A. G. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpį nuo 1993 m. vasario 21 d. iki 2000 m. pradžios. Kasatoriai pažymi, kad vien tai, jog nusikalstamas susivienijimas veikė iki 2000 m. pradžios, nereiškia, kad bet kuris jo narių dalyvavo jo veikloje nuo pradžios iki pabaigos. Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo teigimu, nė vienas iš proceso dalyvių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nedavė parodymų, kad A. G. nusikalstamo susivienijimo veikloje būtų dalyvavęs iki pat 2000 m. pradžios; taip pat, kad jis vykdė kokius nors „D.“ grupės vadovų H. D. ar E. A., ar kitų grupės narių nurodymus. Apklausti proceso dalyviai vieningai nurodė, kad A. G. į „V.“ atsivedė R. L. vėliau nei 1993 m. pradžioje (maždaug 1994 m. pradžioje); po trijų mėnesių – 1994 m. gegužės 20 d. A. G. dalyvavo įmetant padegamąjį skystį į UAB „B.“ patalpas; paskutinis jam inkriminuotas nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, padarytas 1994 m. rugpjūčio 13 d.; po to jokių duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo nusikaltimuose ar kitoje veikloje byloje nėra. 1995 m. nuteistasis nurodo ilgam laikui išvykęs į užsienį. Abiejuose kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad nuteistasis V. V. parodė, jog A. G. „Š.“ priklausė tik pradžioje, t. y. 1994-1995 m.; V. S. – kad iki 1995-1996 m.; R. S. – kad 1994 m. pabaigoje–1995 m. pradžioje; po to A. G. ir kiti vaikinai atsiskyrė nuo nusikalstamo susivienijimo, kai kurie iš jų išvyko į Rusiją. Taigi, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad A. G. buvo „D.“ nusikalstamo susivienijimo narys, „aktyvus nusikaltimų vykdytojas“, o jo dalyvavimas „D.“ nusikalstamame susivienijime galėjo būti pripažintas ne ilgiau kaip iki 1995 m. pradžios. Dėl to, kas nurodyta, buvo pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos, praplėstos pareikšto kaltinimo ribos, pailgintas nusikalstamos veikos padarymo laikas nuo 1997 m. pradžios iki 2000 m. pradžios. Tokia situacija neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies a punkto, Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 255 straipsnio nuostatų, EŽTT, Konstitucinio Teismo (1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a> ir kt.) išaiškinimų dėl kaltinimo, bylos nagrinėjimo teisme ribų, kaltinamojo teisės žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas, ir gintis bei teisės į teisingą teismą. Gynėjas savo kasaciniame skunde pažymi, kad, nors A. G. apeliaciniame skunde nebuvo aiškiai išreikštas esminis BPK pažeidimas dėl kaltinimo ribų praplėtimo, tačiau buvo skundžiamas teismo nustatytas A. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime laikotarpis, todėl, nepaisant BPK 367 straipsnio 3 dalies, šis pažeidimas kasacine tvarka nenagrinėtinas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl A. G. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpio yra surašytos neaiškiai, nes nei prokuroras, nei nuteistojo A. G. gynėja nesuprato, už ką tiksliai jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą, nurodė, kad A. G. buvo inkriminuojamas dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje nuo 1993 iki 1997 m.; kad A. G. dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje baigėsi 1997 m. pradžioje. Nuteistojo A. G. gynėja advokatė G. Mauručaitienė baigiamojoje kalboje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo jos ginamojo dalyvavimo nusikalstamame susivienijime iki 1998 m. Dėl to, gynėjo manymu, jei kvalifikuoti teisininkai nesuprato praplėsto kaltinimo problemos, tai buvo itin sunku suprasti ir nurodyti apeliaciniame skunde ir pačiam nuteistajam.
2. Kasatoriai nurodo, kad A. G. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), kuri, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. „Teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga“ („Teismų praktika“ Nr. 3-2007), nebuvo įsigaliojusi ir negalėjo būti taikoma. Teismui priėmus sprendimą, kad asmeniui palankesnis yra naujojo BK 249 straipsnis, turėjo būti taikoma 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija.
3. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnį, 320 straipsnio 3 dalį, 331 straipsnio 1 dalį, 332 straipsnio 3 dalį, nuosprendyje nurodė teorinio lygmens motyvus, neatsakė į pagrindinį apeliacinio skundo argumentą dėl A. G. dalyvavimo „D.“ nusikalstamame susivienijime trukmės, nurodė, kad A. G. dalyvavo iki 2000 m. pradžios, neatsižvelgdamas į visus bylos duomenis, nepagrįstai konstatavo, jog H. D., E. A., R. Z. bei kasatorius veikė aukščiausiu organizuotumo lygiu, kad A. G. buvo smurtinio ir turtinio pobūdžio nusikaltimų vykdytojas, aktyvus nusikalstamo susivienijimo dalyvis, nors jam inkriminuotas dalyvavimas tik trijuose nusikalstamuose epizoduose, jo veika, palyginus su kitų šioje byloje nuteistųjų, yra lengviausia – jis nedalyvavo nė viename smurtiniame nusikaltime ar nužudyme. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą dėl šios dalies, analizuoti viso „D.“ nusikalstamo susivienijimo struktūra, požymiai, padarytos nusikalstamos veikos, tačiau kasatoriaus A. G. vaidmuo neindividualizuotas, nėra jo vaidmenį patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. G. dalyvavimą nusikalstamame susivienijime įrodo V. S., S. V., V. V. parodymai, jog: „jie patys darė nusikaltimus ir vykdė „Senių“ nurodymus“, tačiau šie parodymai buvo apibendrinančio pobūdžio, nekonkretizuojant pavardžių, šie asmenys kalbėjo apie savo veiklą ir nenurodė, kad šiame susivienijime A. G. buvo paskirtas vaidmuo. Taip pat nustatyta, kad H. D. ir E. A. duodavo nurodymus, o A. G. ir R. Z. buvo aktyvūs vykdytojai, tačiau nuteistasis teigia niekada negavęs jokių nurodymų iš H. D., E. A., šie tokių parodymų nedavė. Nuteistojo teigimu, kiti susivienijimo nariai (V. G., R. Ž., V. S., D. G., I. P. ir kt.) jo net nepažinojo. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė liudytojų D. G., D. U., G. K., J. B. parodymus, vertino juos apibendrintai bendrame kontekste su kitais nuteistaisiais, t. y. H. D., E. A. ir R. Z. Šie liudytojai parodė apie kitų nuteistųjų veiksmus, bet neminėjo jokių kasatoriaus, kaip susivienijimo dalyvio, veiksmų, apskritai jo nepažinojo. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti įrodyta, kad A. G. žinojo, jog nusikalstamas susivienijimas yra ginkluotas, o jis teigia to nežinojęs, niekada jokių ginklų nematęs, byloje taip pat nėra tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad S. V. daiktų parodymo atpažinti metu atpažino „Kalašnikov“ automatą kaip panašų į naudotą prekeivių spiritu apiplėšimo metu, apiplėšiant vilkiką su cigaretėmis prie Klaipėdos, bet nepagrindė, kaip tai susiję su A. G. žinojimu apie grupės narių apsiginklavimą. Juolab kad byloje įrodyta, jog, apiplėšiant vilkiką su cigaretėmis prie Klaipėdos, A. G. net nebuvo išlipęs iš automobilio, nebuvo įvykio vietoje, todėl negalėjo žinoti, ar kas nors iš nusikaltime dalyvavusių asmenų turėjo ginklus. S. V. neparodė, kad A. G. matė ginklą, kad jam jį kas nors rodė ar aiškino apie tai. Tai, kad galbūt kasatorius manė, kad H. D., E. A. ar V. G. gali turėti ginklus, nereiškia, jog ši aplinkybė jam tikrai buvo žinoma. Kiti kaltinamieji viso baudžiamojo proceso metu nurodė A. G. nepažįstantys. Nuteistojo gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas proceso dalyvių parodymus vertino atskirai nuo kitų įrodymų, neaptarė tų pačių asmenų parodymų nenuoseklumo, spręsdamas dėl A. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime, vertino juos apibendrintai, grįsdamas bendrai ir kitų nuteistųjų kaltę dėl šios nusikalstamos veikos, neindividualizavo, kokie konkrečiai įrodymai patvirtina būtent A. G. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti: nuteistieji V. G., R. Ž., V. S., S. V., V. V., R. S., G. J., R. S., nukentėjusieji R. P., L. G., J. B., liudytojai D. G., D. U., J. B., G. K., K. Č., jokie kiti asmenys nedavė parodymų apie A. G. priklausymą „D.“ nusikalstamam susivienijimui, dalyvavimą jo dalyvių pasitarimuose, vykusiuose restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V.“, pirties komplekso „U.“ patalpose bei kitose vietose Kaune, kuriose buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkama 10 procentų nusikalstamu būdu įgytų lėšų į bendrą pinigų fondą, šios lėšos skirstomos, sprendžiami nesutarimai tarp Kaune veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių ir nustatomi kontaktai su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis. Gynėjas cituoja nuteistųjų V. S., V. V., S. V., R. S. parodymus dėl A. G. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir teigia, kad jie nenuoseklūs, pavyzdžiui, nuteistasis V. V. teigė, kad A. G. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo įvykdytuose lapių fermos plėšime, automobilio „VAZ“ padegime, automobilio „Jeep Wrangler“ pagrobime, automobilio BMW plėšime, sportinių kostiumų vagystėje; S. V. – kad A. G. dalyvavo automobilio „Mercedes Benz“ pagrobime, vilkiko su spiritu grobime, spiritu prekiavusio asmens apiplėšime, lapių fermos plėšime, kažkokio verslininko pagrobime; R. S. – ikiteisminio tyrimo metu – kad A. G. dalyvavo spirito prekeivio apiplėšime, „M.“ nužudyme, automobilio „Mercedes Benz“ grobime, lapių plėšime, automobilio VAZ padegime, verslininko pagrobime, spirito plėšime, dviejų automobilių BMW ir motociklo pagrobime; nors tokių kaltinimų A. G. nepareikšta. Anot gynėjo, teismai neįvertino, kad dauguma nuteistųjų, įvardydami „Š.“ priklausiusius asmenis, A. G. nenurodė (pvz., S. V. teigė, kad „Š.“ „D.“ nepriklausė), teigė, kad jo apskritai nepažįsta (nuteistasis R. Ž.), negalėjo nurodyti, kokiuose nusikaltimuose jis dalyvavo (nuteistasis V. G.), nedavė apie A. G. jokių parodymų ir jo neatpažino (D. G.) arba nurodė, kad jis priklausė tik susivienijimo pradžioje (pvz., V. V.). Taigi, nenuoseklūs ir prieštaringi V. S., V. V., S. V., R. S., D. G., R. Ž., V. G. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatyto įrodymų patikimumo reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas tokių prieštaravimų nepašalino, nenurodė jokių motyvų, kodėl vienais šių asmenų parodymais remiasi, o kitus atmeta. Be to, liudytojų K. Č., V. M., Č. S., T. P., H. V., nukentėjusiojo A. M. (pažinojusių „Š.“ narius, bet neatpažinusių A. G. kaip „D.“ nusikalstamo susivienijimo nario) parodymai apeliacinės instancijos teisme neanalizuoti ir nevertinti. Taip pat kaip ir byloje esantys vaizdo įrašai, nuotraukos, paimtos kratų metu, kuriuose yra užfiksuoti „D.“ nusikalstamo susivienijimo dalyvių susibūrimai, bendros šventės. Nė viename jų nėra A. G., o tai kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad jis nedalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir jam nepriklausė.
4. Gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, remdamasis nuteistųjų S. V. ir R. L. parodymais, padarė įrodymais nepagrįstas išvadas dėl A. G. dalyvavimo SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavime. Nuteistojo S. V. parodymai nenuoseklūs, keitėsi, iš pradžių jis neprisiminė, kas konkrečiai dalyvavo nusikaltime, vėlesnėje apklausoje minėjo ir A. G., pirmosios instancijos teisme šio jau nebenurodė. Be to, jo nurodyti SAB „D.“ turto prievartavime dalyvavę A. Š. ir R. S. nebuvo tuo kaltinami, jie dalyvavo UAB „B.“ turto prievartavime. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų neaptarė ir nenurodė jokių motyvų, kodėl tiki tik vienos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo S. V. duotais parodymais, prieštaraujančiais kitoms šio teismo išvadoms, jo paties parodymams. Nuteistasis R. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme gerai neprisiminė, kas iš vaikinų dalyvavo SAB „D.“ padegime, jo parodymai dėl A. G. dalyvavimo nenuoseklūs. Nuteistojo V. S., asmeniškai dalyvavusio SAB „D.“ patalpų padegime kartu su K. M., V. V. ir S. V., nenurodžiusio dalyvavus A. G., parodymai neįvertinti. Be to, A. G. nurodo, kad S. V. bei R. L. baudžiamoji byla dėl nusikaltimo prieš SAB „D.“ 2010 m. rugsėjo 20 d. prokuroro nutarimu nutraukta nesurinkus pakankamai jų kaltės įrodymų, todėl neaišku, kodėl teismas jam dviejų veikų padarymą grindžia šių parodymais. Nuteistasis A. G. taip pat nurodo, kad byloje apskritai nenustatyta, kuriame nusikaltime jis dalyvavo: 1994 m. gegužės 8 d. padegant SAB „D.“ administracines patalpas ar 1994 m. gegužės 20 d. padegant UAB „B.“ patalpas, ar abiejuose. Abu nusikaltimai yra įvykdyti nedideliu laiko skirtumu, analogišku būdu ir toje pačioje vietoje, skirtingose tos pačios gatvės pusėse: (duomenys neskelbtini), todėl dėl praėjusio ilgo laiko tarpo po nusikaltimo padarymo painiojamas nusikaltimo padarymo adresas. Nuteistasis teigia dalyvavęs tik viename nusikaltime prieš UAB „B.“: 1994 m. gegužės 20 d., apie 3 val., vykdydamas V. S. nurodymą, kartu su G. J., A. Š. ir R. S., V. V. atvyko prie SAB „D.“ pastato (duomenys neskelbtini), kurį nuomojosi UAB „B.“, išdaužė antrojo aukšto langus, pro juos įmetė benzino bei tepalo mišiniu užpildytus bei padegtus butelius ir taip padegė patalpas. Tuo tarpu 1994 m. gegužės 8 d. analogišku būdu padegant patalpas, priklausančias SAB „D.“, esančias (duomenys neskelbtini), A. G. nurodo nedalyvavęs.
5. Nuteistojo A. G. gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-247/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-247/2012">2K-247/2012</a>, 2K-609/2012, 2K-494/2014), neatsakė į nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentus dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis visiškai prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikaltimus bei juose dalyvavusius asmenis, nustatymo; dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino taikymo (A. G. 1997 m. rugsėjo 19 d. buvo nuteistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje už vagystę, kurią padarė 1997 m. birželio 12 d., tačiau ši senaties eigos nenutraukė, nes veikos įvykdymo metu Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą ir pagal tuo metu galiojusio BK 49 straipsnį užsienio šalyje padaryta nusikalstama veika nebuvo vertinama kaip nutraukianti senaties terminų skaičiavimą).
6. Kasatorių nuomone, neteisėtai praplėtus A. G. pareikšto kaltinimo ribas ir nustačius, kad jis dalyvavo nusikalstamame susivienijime iki 2000 m. pradžios, buvo netinkamai skaičiuojami patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad paskutinė A. G. nusikalstama veika buvo padaryta 1994 m. rugpjūčio 13 d., todėl remiantis in dubio pro reo A. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime laikotarpis turėjo būti iki 1995 m. pradžios. Tiek naujojo BK 95 straipsnyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), tiek senojo BK 49 straipsnyje numatyta, kad už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje (sunkus nusikaltimas) senaties terminas yra dešimt metų. Taigi, skaičiuojant nuo 1995 m. sausio 1 d., A. G. senaties terminas suėjo 2005 m. sausio 1 d. Naują nusikaltimą A. G. padarė 2006 m. liepos 11 d., už kurį buvo nuteistas 2006 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu, t. y. naują nusikaltimą A. G. padarė jau po senaties termino pasibaigimo. Nepagrįstai vertintas A. G. 1997 m. rugsėjo 19 d. nuteisimas už 1997 m. birželio 12 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje padarytą vagystę, neatsižvelgus į tai, kad tuo metu Lietuvos Respublika nebuvo Europos Sąjungos narė ir tik 2008 m. liepos 24 d. buvo priimtas Europos Sąjungos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių atsižvelgimo į ankstesnius nuosprendžius, vykstant naujam baudžiamajam procesui“, numatantis galimybę nacionaliniame baudžiamajame procese atsižvelgti į Europos Sąjungos narės valstybėje asmeniui priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Be to, 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad senaties eiga nutrūksta tik tuo atveju, jeigu, prieš sueinant senaties terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams, o A. G. už jo padarytą veiką Vokietijoje laisvės atėmimo bausmė neviršija vienerių metų. Baudžiamo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), nustatyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni. 1961 m. BK 49 straipsnio redakcija nuteistajam A. G. yra palankesnė už naujojo BK 95 straipsnio redakciją, todėl senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas vadovaujantis senojo BK taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad užsienyje padaryta nusikalstama veika, už kurią nuteistas A. G., nenutraukia senaties termino eigos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netaikydamas dėl A. G. senaties termino instituto ir nenutraukdamas bylos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Be to, šioje byloje sprendžiant dėl kitų nuteistųjų į užsienyje padarytas nusikalstamas veikas taikant senaties institutą neatsižvelgta (pvz., dėl A. Š., kuris buvo nuteistas tuo pačiu kaip ir A. G. Niurnbergo pirmosios instancijos teismo 1997 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu už tapačias veikas). Vadovaujantis BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintu lygiateisiškumo principu, A. G. analogiškai turi būti pritaikyta patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
7. Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad A. G., neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, paskirta per griežta, neatitinkanti teisingumo principo bausmė, kuri turėjo būti švelninama įvertinus nepagrįstai ilgą baudžiamojo proceso trukmę, remiantis EŽTT (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00, 2005 m. vasario 24 d. sprendimas ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-788/2015">2K-112-788/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a> ir kt.) išaiškinimais. Juolab kad A. G. viso proceso metu niekada nesislapstė, iškviestas iš karto atvyko ir davė išsamius parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, viso proceso metu jam net nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, visus aštuonerius metus pareigingai lankė apklausas bei teismo posėdžius, dėl jo kaltės nebuvo atidėtas nė vienas teismo pasėdis. Be to, skirdami nuteistajam bausmę, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailisi ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), visiškai nepagrįstai konstatavo, kad A. G. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė turėdamas teistumą (nepagrįstai nustačius, kad nusikaltimas, numatytas BK 249 straipsnio 2 dalyje, pasibaigė tik 2000 m. pradžioje, ir dėl to vertinus jo nuteisimą Vokietijoje 1997 m.). Be to, turi būti įvertinta, kad po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, A. G. diagnozuota epilepsija su epilepsinių priepuolių sunkėjimu, hipertoninė liga III stadijos, išeminė širdies liga su ritmo sutrikimu, kardiomiopatija su III laipsnio kraujotakos nepakankamumu, t. y. jis serga sunkia nepagydoma liga, įtraukta į Sunkių ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308A/-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad A. G. šiuo metu dirba, sportuoja ir teisėjauja sporto varžybose, išlaiko keturis nepilnamečius vaikus, apibūdinamas teigiamai, yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat padarytų nusikaltimų sunkumą, laikotarpį (dvidešimt metų), praėjusį nuo jų padarymo, tai, kad nukentėjusieji A. G. neturėjo jokių pretenzijų, o visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas byla negali lemti skiriamos bausmės, kurios tikslas ne tik nubausti kaltą asmenį, bet ir jį perauklėti, pataisyti, dydžio, darytina išvada, kad byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir turi būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis (A. G. nuomone, ir BK 62 straipsnis) ir jam paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Be to, nuteistasis nurodo, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatanti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui. Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, o bausmės vykdymas kasatoriui galėjo būti atidėtas.
Kasaciniu skundu R. D. – asmuo, kuriam taikytos proceso prievartos priemonės, prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl lakino nuosavybės teisių ribojimo jos turtui, panaikinant turto areštus 0,1765 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,0300 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,7000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini; 0,8700 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha bendro ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,4395 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini; 0,1000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 0,4000 ha ploto žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 633,93 kv. m bendro ploto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini); automobiliui „Lexus RX 400h“, 2006 metų gamybos (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); automobiliui „Volkswagen Multivan“ 2001 m. gamybos (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VTN kodas (duomenys neskelbtini)).
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pratęsė laikiną areštą jai priklausančiam turtui, iki bus įvykdytas nuosprendis dėl turto konfiskavimo ir civilinių ieškinių. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Kasatorė nurodo, kad po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, vadovaujantis BPK 361 straipsnio „Nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimas“ 2 ir 3 dalimis, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies patikslinimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo pirmiau nurodytam turtui. 2015 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-55')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-55">1A-55</a>-202/2015 teismas tai padaryti atsisakė, nurodydamas kreiptis kasacine tvarka. Kasatorės manymu, žemesniųjų instancijų teismai netinkamai taikė BPK 113 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai ir faktiškai neterminuotai paliko galioti nuosavybės teisių apribojimus kasatorės turtui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad santuokinio turto pasidalijimo faktas yra ne tik fakto, bet ir taikytinos teisės klausimas, nes tokia aplinkybė turi tiesioginės reikšmės CK 3.87 straipsnio 2 dalies taikymui. Byloje esančioje Kauno m. 3-iojo notarų biuro notarės V. V. patvirtintoje 1995 m. lapkričio 21 d. tarp sutuoktinių H. D. ir R. D. sudarytoje santuokinio gyvenimo metu įsigyto turto dalybų sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), atitenka kasatorei R. D. Ši sutartis buvo sudaryta dėl to, jog minėtas namas ir žemė priklausė jos broliui, kuris dar 1989 m. sutartimi šį turtą padovanojo savo seseriai, t. y. kasatorei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nėra bendra jungtinė H. D. ir R. D. nuosavybė, o priklauso nuosavybės teise tik kasatorei. Be to, minėtos sutarties penktame punkte nurodyta, kad sutarties šalys nereikš viena kitai jokių pretenzijų ir į ateityje įgytą turtą. CK 3.87 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas. Iš šio susitarimo matyti, kad sandorio šalys susitarė sukurti, pakeisti arba panaikinti tam tikras civilines teises ar pareigas dėl turto, kurį ateityje įgys viena iš šalių. Minėtas turtas tarp sutuoktinių buvo padalytas 1995 metais, todėl jis, pasak kasatorės, laikytinas tik jos nuosavybe, o ne bendrąja jungtine. Be to, 1995 metais galiojusio 1969 m. redakcijos Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 3 dalis numatė santuokinio turto padalijimą. Toks pasidalijimas yra teisėtas, nenuginčytas (juolab jo nuginčijimui yra suėjęs ir ieškinio senaties terminas) ir sukėlęs tiesiogines teisines pasekmes, kurias be jokio pagrindo žemesniųjų instancijų teismai ignoravo.
Kasatorės nuomone, tokios žemesniųjų instancijų teismų priimtų nuosprendžių dalys ydingos dar ir dėl to, kad nurodoma į kitą ikiteisminį tyrimą, kuriame gali būti reiškiami civiliniai ieškiniai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu pasisakoma prieštaringai. Viena vertus, teismas teisingai nurodo, jog ši nuostata suponuoja tai, kad galimam civilinio ieškinio užtikrinimui laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausančiam turtui, tačiau, pasak kasatorės, jos turtui tokia nuostata netaikoma. Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos nuosprendis ar nutartis yra ypatingos reikšmės procesinis dokumentas dar ir dėl to, jog jis yra vykdytinas, o šiuo atveju laikinas nuosavybės teisės ribojimas tampa nuolatiniu, taikytinu neterminuotai. Tokio procesinio dokumento dalies dėl arešto turtui taikymo galiojimas siejamas su sąlygomis, kurios gali būti, o gali ir nebūti, visiškai nesusiejant su jokiu terminu. Kasatorės nuomone, formuluotė „galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti“ turi būti aiškinama taip, kad galimas civilinis ieškinys gali būti reiškiamas tik toje pačioje, o ne bet kokioje kitoje baudžiamojoje ar juolab civilinėje byloje. Toks teisės aiškinimas, kokio laikėsi žemesniųjų instancijų teismai, pažeidžia ir BPK 112 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Z. Tuliševskio kasacinis skundas atmestinas, nuteistųjų E. A., R. Z. kasaciniai skundai atmestini, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų bei R. D., kurios nuosavybės teisė apribota, kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl nuteistojo H. D., jo gynėjų V. Sirvydžio bei K. Ašmio ir nuteistųjų E. A. ir R. Z. kasacinių skundų
1. Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, dėl teismų byloje ištirtų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių
1.1. Kasaciniu skundu nuteistasis H. D. ir jo gynėjai prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio bei paskesnio Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria H. D. nuteistas, išskyrus tą dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir bylą nutraukti; nuteistasis E. A. prašo minėtų nuosprendžių dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 181 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį panaikinti ir bylą nutraukti; nuteistasis R. Z. prašo minėtų nuosprendžių dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti. Kasatoriai (kasacinius skundus padavę BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais) tokius prašymus grindžia tuo, kad skundžiami teismų sprendimai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, tai lėmė skundžiamose dalyse neteisėtų, nepagrįstų ir neteisingų nuosprendžių priėmimą, todėl jie, pasak kasatorių, turi būti panaikinti ir byla nutraukta.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, pagrindžiant minėtus kasatorių prašymus didžioji dalis skunduose dėstomų argumentų skirti teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismų padarytoms išvadoms pagrįsti, kurie, nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį ir į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasaciniuose skunduose (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose), cituojant kitų nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kritikuojamas jų parodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei gynybos versijas, teigiama, kad jos nustatytos remiantis prielaidomis, nepatikimais ir neleistinais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį duomenimis, kad teismų išvados padarytos nesant byloje jokių jų (nuteistųjų) kaltumą neabejotinai pagrindžiančių įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei pats atlikęs įrodymų tyrimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl H. D., E. A. ir R. Z. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (kurių padarymas ginčijamas kasaciniuose skunduose) patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant jų pripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamų teismų sprendimų dalis reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės.
BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos, konkretizuotos kituose BPK straipsniuose (BPK 22, 275 straipsniai ir kt.), taip pat garantuoja kaltinamajam teisę pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti.
Proceso teisingumo, teisės į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimą principas įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.
Pagal EŽTT praktiką įrodymų priimtinumas yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas ir nacionalinių teismų reikalas, o EŽTT priedermė – nagrinėti, ar visas procesas, įskaitant būdą, kuriuo gauti įrodymai, buvo teisingas (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, § 52). Esminis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme rungtyniškumas ir šalių lygybė tarp kaltinimo ir gynybos. Realizuojant teisę į rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą teisme, tiek asmenį kaltinančiai pusei, tiek gynybai turi būti suteikta galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktas pastabas bei įrodymus ir juos komentuoti; be to, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos atskleistų gynybai visus turimus svarbius įrodymus – tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius kaltininką (pvz., Didžiosios kolegijos 2004 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 39647/98 ir 40461/98; 2004 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kai kurios gynybos teisių garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nustatytos šio straipsnio 1 dalyje, aspektai, todėl skundai dėl jų pažeidimo paprastai nagrinėjami pagal abi nuostatas, taikomas kartu; be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams (Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, § 100–105, su tolesnėmis nuorodomis). Baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant į gynybos teises, taip pat į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos Schatschaschwili prieš Vokietiją, § 101).
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė nuteistųjų teisę į teisingą (sąžiningą) bylos išnagrinėjimą, visas abejones, pažeidžiant in dubio pro reo principą, vertino jų nenaudai, savo sprendimus pagrindė prielaidomis bei duomenimis, kurie apskritai negalėjo būti pripažįstami įrodymais, kad, neįvykdę savo pareigos atidžiau ir atsakingiau tirti ir vertinti kitų kaltinamųjų parodymų ir jais, kasatorių nuomone, nepatikimais ir neatitinkančiais leistinumo reikalavimų, grindė apkaltinamąjį nuosprendį, taip esmingai pažeisdami BPK 1, 2 straipsnių, 20 straipsnio 4–5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami minėtų BPK reikalavimų pažeidimai, teigiama, kad teismai nukrypo nuo BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikos, nesilaikė EŽTT formuojamos praktikos dėl bendrakaltinamųjų (kaltinimo liudytojų) parodymų vertinimo ir panaudojimo apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti, atmestini.
Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.
Kasatoriai BPK 20 straipsnio 3–5 dalių ir kitus minėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas jų kaltumą padarius labai sunkius ir sunkius nusikaltimus (dėl kurių paduoti kasaciniai skundai) pagrindė kitų kaltinamųjų ir bendrakaltinamųjų – V. G. ir R. Ž. – parodymais, nepagrįstai juos pripažinęs ir patikimais, ir atitinkančiais duomenų pripažinimo įrodymais nustatytus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šio teismo padarytų klaidų neištaisė; kad jų (nuteistųjų) teisė į teisingą procesą, teisingą bylos išsprendimą (skundžiamose dalyse) buvo pažeista (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies d punktas), bendrakaltinamųjų (ir kitų nuteistųjų) parodymai pripažinti patikimu įrodymų šaltiniu neatsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo bei EŽTT formuojamą praktiką dėl kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant tokių asmenų parodymų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2013">2K-290/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a> ir kt.; EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2004 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; Europos žmogaus teisių komisijos 1997 m. sausio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95).
EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Iš esmės analogiškos nuostatos dėl asmenų, gaunančių tam tikrų privilegijų dėl bendradarbiavimo su teisėsauga, parodymų panaudojimo įtarimui, kuriuo grindžiamas asmens suėmimas, pagrįsti išdėstytos ir kai kuriuose spendimuose dėl suėmimo ir jo pratęsimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio reikalavimams (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157–159; 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ereren prieš Vokietiją, peticijos Nr. 67522/09, § 59; taip pat žr. Europos žmogaus teisių komisijos 1997 m. sausio 14 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT atmetė kaip aiškiai nepagrįstus (nepriimtinus) daugelį skundų bylose, kuriose proceso teisingumas buvo kvestionuojamas atsižvelgiant pirmiausia į tai, kad pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo panaudoti parodymai bendrakaltinamųjų ar kitų asmenų, dėl šių parodymų galimai gavusių tam tikrų privilegijų (pvz., 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2009 m. kovo 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Vladislav Atanasov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 20309/02; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07; taip pat žr. nebeveikiančios Europos žmogaus teisių komisijos sprendimus dėl priimtinumo bylose Erdem prieš Vokietiją (1999 gruodžio 9 d., peticijos Nr. 38321/99), Mambro ir Fioravanti prieš Italiją (1998 m. rugsėjo 9 d., peticijos Nr. 33995/96), Flanders prieš Nyderlandus (1996 m. sausio 15 d., peticijos Nr. 25982/94), Salmon Meneses prieš Italiją (1994 m. lapkričio 30 d., peticijos Nr. 18666/91), X. prieš Jungtinę Karalystę (1976 m. spalio 6 d., peticijos Nr. 7306/75). Nurodytos EŽTT praktikos analizė rodo, kad joje nesuformuota konkrečių reikalavimų tvarkai, kuria turėtų būti teikiami tam tikri privalumai su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančiam arba tiesiog kaltinimui palankius parodymus duodančiam asmeniui, taip pat nenurodomos imperatyvios tokio asmens parodymų panaudojimo ribos jų įrodomosios reikšmės (svarbos) nuteisiant kaltinamąjį aspektu; vertinant proceso teisingumą, atsižvelgiama į, be kita ko, šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų buvimą, tačiau detalesnių taisyklių dėl, pavyzdžiui, tokių įrodymų kiekio, pobūdžio ir pan. iš esmės nenustatyta. Bendriausia prasme siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso, kuriame naudojami tokie parodymai, teisingumą, iš esmės svarbu tai, kad tiek bylą nagrinėjantys teismai, tiek gynyba turėtų tinkamas galimybes juos tirti ir vertinti jų patikimumą atsižvelgiant į, be kita ko, pirmiau nurodytus pavojus, ir kad gynyba turėtų veiksmingą galimybę tokius parodymus ginčyti. Pavyzdžiui, palyginti naujesnėje byloje Shiman prieš Rumuniją (cituota pirmiau) nagrinėta situacija, kai pareiškėjo nuteisimas už prekybą narkotinėmis medžiagomis buvo lemiamai grindžiamas bendrininko parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių jis nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme atsisakė teigdamas, kad tyrimą atliekantys pareigūnai pažadėjo jam bausmės sumažinimą už pareiškėją kaltinančius parodymus. Nepaisant to, bausmė bendrininkui vis dėlto galiausiai buvo sumažinta taikant Rumunijos teisės nuostatą, pagal kurią mažinama per pusę įstatyme numatyta bausmė asmeniui, padariusiam su narkotikais susijusius nusikaltimus ir davusiam parodymus, kurie leidžia nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitus asmenis, padariusius analogiškus nusikaltimus. Taigi pareiškėjo argumentas, kad jį kaltinantys parodymai galėjo būti duoti tik siekiant bausmės sumažinimo, nėra visiškai nepagrįsti. Tačiau, įvertinęs viso proceso teisingumą, EŽTT nusprendė, kad negalima padaryti išvados, jog pareiškėjo nuteisimas būtų grindžiamas įrodymais, dėl kurių jis negalėjo tinkamai įgyvendinti gynybos teisių, ir atmetė jo skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį kaip aiškiai nepagrįstą (nepriimtiną). Priimdamas tokį sprendimą EŽTT atsižvelgė į tai, kad byloje nekilo problemų, susijusių su kaltinimo liudytojo tapatybės neatskleidimu gynybai ar jo neatvykimu į teismą duoti parodymų. Baudžiamojo proceso metu pareiškėjas turėjo daug galimybių sukelti abejonių kartu su juo teisiamo bendrininko patikimumu ir jo parodymų davimo motyvais; ikiteisminio tyrimo metu atlikta jų akistata; bendrininkas davė parodymus nagrinėjant bylą teisme ir pareiškėjas galėjo pateikti jam klausimų; taigi tiek teismai, tiek pareiškėjas galėjo įvertinti bendrininko ir jo parodymų patikimumą. Pareiškėjas taip pat galėjo iškelti argumentus dėl bendrininko parodymų atsisakymo ir bausmės jam sumažinimo; į juos motyvuotai atsakyta nuosprendyje įvertinus parodymų įrodomąją reikšmę ir bausmės švelninimo kontekstą ir padarius išvadą, kad, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino netiesioginiai įrodymai (pavyzdžiui, telefono skambučių išklotinės bylai reikšmingu metu); šiuo aspektu EŽTT priminė, kad liudytojų parodymai nebūtinai turi apimti visus nagrinėjamų kaltinimų elementus; kai kurie elementai gali būti išvesti loginio motyvavimo būdu ar iš kitų teismui pateiktų duomenų (tokia nuostata buvo nurodyta ir EŽTT 2012 m. liepos 19 d. sprendime byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07). Rumunijos apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai patikrino ir patvirtino nurodytą pirmosios instancijos teismo motyvavimą.
Dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kuriuose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75, Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Kai kuriuose sprendimuose taip pat pažymima, jog tam, kad būtų laikomasi Konvencijos 6 straipsnio garantijų šiuo aspektu, bendrakaltinamojo prisipažinimas kaltu turėtų būti pripažįstamas įrodymu tik nustatant prisipažinusio asmens, o ne kito kaltinamojo nusikaltimo padarymo faktą, ir teisėjas turėtų aiškiai nurodyti [prisiekusiesiems], jog toks bendrakaltinamojo prisipažinimas savaime neįrodo, kad kitas kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą (pvz., Vladimir Romanov prieš Rusiją, § 102, 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Karpenko prieš Rusiją, § 66). Šiame kontekste į bendrininkų parodymų įrodomosios reikšmės ypatumus atsižvelgiama vertinant, ar buvo tinkamai užtikrintos gynybos teisės dėl kitų kaltinančių įrodymų (paprastai suinteresuotumo dėl bylos neturinčių liudytojų apklausos) ar pačių bendrininkų parodymų (jų apklausos ir pan.). Pavyzdžiui, kasatorių nurodomoje byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 3 dalies d punktu, pažeidimas nustatytas dėl to, kad pareiškėjui nesuteikta tinkamos ir pakankamos galimybės ginčyti nukentėjusiojo dėl plėšimo parodymus. Nacionalinis teismas, užuot atidėjęs bylos nagrinėjimą kelioms dienoms iki jo grįžimo iš užsienio, perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, EŽTT nuomone, iš esmės buvo vienintelis tiesioginis ir objektyvus pareiškėjo kaltumo įrodymas. Kiti tiesioginiai jį kaltinantys įrodymai byloje – ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duoti bendrininkų parodymai, kuriuos jie nagrinėjant bylą teisme paneigė teigdami, kad prisipažino priversti tyrėjo, būdami apsvaigę nuo narkotinių medžiagų ir nedalyvaujant gynėjui. Kitas aptariamos EŽTT praktikos pavyzdys – byla Melnikov prieš Rusiją, kurioje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimas nustatytas dėl to, kad nacionalinės institucijos nesiėmė visų pagrįstų pastangų siekiant pristatyti į teismą pareiškėjo bendrininką, kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nulėmė pareiškėjo nuteisimą; taigi gynyba neturėjo tinkamos galimybės jį apklausti. Kita vertus, EŽTT bylose, kuriose gynybos teisės dėl kaltinimo liudytojų apklausos (įskaitant ir pačius bendrakaltinamuosius) buvo užtikrintos tinkamai, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir šio straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma, be kita ko, ir tais atvejais, kai asmens nuteisimas lemiamai grindžiamas bendrakaltinamojo parodymais, net kai gynyba patyrė tam tikrų suvaržymų dėl jo apklausos (pvz., 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Brzuszczyński prieš Lenkiją, peticijos Nr. 23789/09; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12). Pavyzdžiui, byloje El Khoury prieš Vokietiją nagrinėta situacija, kai pagrindinis kaltinimo liudytojas pareiškėjo, kaltinamo prekyba itin dideliais narkotinių medžiagų kiekiais, byloje buvo kitame baudžiamajame procese dėl susijusių nusikaltimų persekiojamas (galiausiai nuteistas) Libano pilietis, nagrinėjant pareiškėjo bylą davęs parodymus teisme, bet pasinaudodamas teise tylėti atsisakęs atsakyti į gynybos klausimus. EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos neatsakingos už tai, jog gynyba negalėjo apklausti šio liudytojo; gynyba galėjo stebėti liudytojo elgesį duodant parodymus, ginčyti jų patikimumą ir tikslumą, taip pat komentuoti ir ginčyti parodymus tuoj po to, kai jie buvo duoti, ir baigiamojoje teismo proceso stadijoje; tad pareiškėjas, nors negalėjo apklausti liudytojo tiesiogiai, vis dėlto turėjo galimybę sukelti abejonių jo patikimumu ir neigti jo pateiktą įvykių versiją ir ja pasinaudojo. Nacionalinis pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad reikia itin kruopščiai patikrinti to kaltinimo liudytojo parodymų patikimumą bei tikslumą, ir įvertino įvairias aplinkybes, dėl kurių galėtų kilti abejonių jo sąžiningumu, tokias kaip jam kitame procese paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas taikant probaciją; tai, kad jis gyvena Libane ir yra kelis kartus nuteistas už prekybą narkotinėmis medžiagomis. Nacionalinis teismas nustatė, kad nėra pagrindo manyti, jog liudytojas melagingai apkaltino pareiškėją; kita vertus, jis turėjo įtikinamų priežasčių atsisakyti atsakyti į gynybos klausimus; liudytojo parodymų patikimumą patvirtino ir jį apklausiant dalyvavusių pareigūnų parodymai ir visų jo parodymų protokolų analizė. EŽTT nusprendė, kad nacionalinis teismas galėjo teisingai ir tinkamai įvertinti šio liudytojo parodymų patikimumą, taigi procesas kaip visuma buvo teisingas.
Iš esmės analogiškos pozicijos dėl bendrakaltinamųjų ar kitų kaltinamųjų (įtariamųjų) parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-177/2008); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>). Asmenų, kuriems suteiktas anonimiškumas, parodymų patikimumas turi būti tikrinamas itin atsakingai ir kruopščiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODAtOTQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-80-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-80-942/2015">2K-80-942/2015</a> ir joje nurodyta teismų praktika). Kita vertus, pažymėtina, kad kasatoriai nepagrįstai siūlo taikyti visiškai analogiškas taisykles bendrakaltinamųjų, galimai gavusių procesinių lengvatų dėl bendradarbiavimo su teisėsauga, ir asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas ir kurie duoda parodymus apie aplinkybes, sužinotas būnant kartu su kaltinamuoju laisvės atėmimo įstaigose, parodymus. Šios dvi procesinės situacijos poveikio gynybos teisėms aspektu yra skirtingos. Pastaruoju atveju gynyba ne tik patiria itin didelių suvaržymų nežinodama liudytojo tapatybės (tai labai riboja galimybes ginčyti jo patikimumą), bet ir susiduria su potencialiu kaltinamojo teisės tylėti pažeidimo pavojumi dėl informacijos iš jo išgavimo apeinant oficialiai apklausai būdingas procesines garantijas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a> ir joje nurodoma teismų praktika).
Nagrinėjamoje byloje nurodytų Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos bei Konvencijos ir EŽTT praktikos reikalavimų laikytasi. Kasatorių argumentai, kuriais tai neigiama, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys ir teisiamojo posėdžio (taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžių) protokolų, kuriuose užfiksuota visa posėdžių eiga, teismo veiksmai, kaip jie buvo atliekami, visų apklaustų asmenų parodymai, kitų duomenų tyrimas, pareikšti prašymai, teismo priimti sprendimai ir kt., turiniui ir abiejų instancijų teismų priimtų nuosprendžių (skundžiamose dalyse) turiniui ir esmei.
Iš bylos duomenų matyti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, visus joje surinktus duomenis tiriant nepažeidžiant nei rungimosi principo, nei kaltinamųjų (nuteistųjų) H. D., E. A. ir R. Z. jiems įstatymų garantuotų gynybos teisių.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. G. ir R. Ž. (kurie šioje byloje taip pat nuteisti už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje ir šio nusikalstamo susivienijimo padarytas veikas – V. G. už rengimąsi nužudyti S. Č. bei S. Č. ir V. V. nužudymą, R. Ž. – už S. Č. ir V. V. nužudymą) prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir davė kasatoriams – nuteistiesiems H. D., E. A. ir R. Z. – nepalankius parodymus, kurie, kaip nustatė abiejų instancijų teismai, iš esmės neprieštaravo jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjant bylą teisme V. G. ir R. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams apklausiant juos kaip įtariamuosius (dalyvaujant gynėjams), buvo balsu perskaityti. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokių duomenų, kurie leistų manyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš įtariamuosius buvo panaudotos kokios nors neleistinos, neprocesinio poveikio priemonės, nenustatė. Be to, V. G. savo parodymus patvirtino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o R. Ž. – akistatos su E. A. (kurioje dalyvavo ir E. A. gynėjas) metu. Šie duomenys nagrinėjant bylą teisme taip pat buvo tiriami. Kiti šioje byloje nuteistieji, nukentėjusieji, liudytojai taip pat buvo išsamiai apklausti. Taigi konstatuoti, kad, atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, nebuvo laikomasi rungimosi principo ar suvaržytos kaltinamiesiems (nuteistiesiems) įstatymų garantuotos gynybos teisės, kad dalies jų pateiktų teismui prašymų atmetimas turėjo esminės reikšmės R. Ž. ir V. G. parodymų vertinimui, išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje, atsakydamas į apeliantų argumentus dėl R. Ž. ir V. G. parodymų patikimumo vertinimo, dėl įrodymų pakankamumo padarytoms išvadoms pagrįsti, pažymėjo, kad iš tiesų R. Ž. ir V. G. parodymai šioje byloje turi itin svarbią reikšmę, tačiau jie yra tarpinė grandis įrodymų visete, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne išimtinai tik jų parodymais, o įvertinus ištirtų įrodymų visumą – kitų nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų ir ekspertų išvadas, telekomunikacinių įvykių suvestines ir kitus ištirtus įrodymus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog R. Ž. ir V. G. savo noru prisipažino padarę nusikalstamas veikas, aktyviai padėjo išaiškinti nusikalstamo susivienijimo padarytus nužudymus, kitus nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis, savaime nereiškia, kad yra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu ir pripažinti neturinčiais įrodomosios galios; kad V. G. ir R. Ž. BK 39¹ straipsnis nebuvo taikytas, o jų parodymų teisingumas buvo patikrintas, jų nurodytas aplinkybes teismas palygino su iš kitų šaltinių gauta informacija ir dėl bylai reikšmingų faktų tikrumo padarė pagrįstas išvadas. Kasatoriai, pakartodami tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose, teigia, kad jie, t. y. H. D. – už pasikėsinimą nužudyti R. P. ir V. S. nužudymą, už pasikėsinimą nužudyti R. G. ir jo nužudymą, už rengimąsi nužudyti S. Č.; R. Z. – už S. Č. ir V. V. nužudymą; E. A. – už R. G. nužudymą, už S. Č. ir V. V. nužudymą nuteisti remiantis vien tik V. G. ir R. Ž. arba vien tik V. G. ar R. Ž., galimai su teisėsaugos pareigūnais turėjusių neprocesinių susitarimų ir todėl sulaukusių akivaizdžių lengvatų, parodymais. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neišnagrinėjęs skunduose šiuo aspektu keltų klausimų, juose išdėstytus argumentus atmetė iš esmės remdamasis tik minėtų asmenų parodymais. Tokie kasatorių argumentai atmestini, nes iš teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad padarytos išvados pagrįstos remiantis ne vien tik nuteistųjų V. G. ir R. Ž. parodymais, bet ir kitais byloje ištirtais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė ir įvertino, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad H. D. padarytą pasikėsinimą nužudyti R. P. ir V. S. nužudymą patvirtina ne vien tik R. Ž. ir V. G. parodymai, bet ir nukentėjusiojo R. P., liudytojos R. P., liudytojų G. K., J. S. ir kt. byloje ištirti įrodymai; kad H. D. padarytą pasikėsinimą nužudyti R. G. ir jo kartu su E. A. padarytą R. G. nužudymą patvirtina ne tik R. Ž. ir V. G., bet ir nukentėjusiųjų L. G., R. Z., liudytojų E. J., D. G., J. B. parodymai, kratos metu rastų H. D. laiškų nuteistajam A. S. turinys ir kt. byloje ištirti įrodymai; kad H. D. padarytą rengimąsi nužudyti S. Č. patvirtina ne tik bendrakaltinamojo (taip pat už šio nusikaltimo padarymą nuteisto) V. G. parodymai, bet ir liudytojų A. D., A. L., nukentėjusiosios J. Č. parodymai ir kt. byloje ištirti įrodymai; kad E. A. ir R. Z. padarytą S. Č. ir V. V. nužudymą patvirtina ne tik bendrakaltinamųjų (taip pat už šio nusikaltimo padarymą nuteistų) V. G. ir R. Ž. parodymai, bet ir duomenys, gauti apklausus kitus šioje byloje kaltinamuosius (nuteistuosius) V. S., S. V., liudytojus A. M., K. Č., M. P., A. Š., E. R., A. Z., duomenys, gauti ištyrus ir išanalizavus ekspertizių aktus, įvykio vietos apžiūros protokolus, duomenys, gauti apie asmenų, įtariamų S. Č. ir V. V. nužudymu, bendravimą telefoninio ryšio priemonėmis ir kt.
Iš priimtų teismų sprendimų turinio matyti, kad visi byloje ištirti įrodymai jų leistinumo, liečiamumo ir patikimumo aspektu buvo patikrinti, pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą, pagrindžiančią, kad H. D., E. A. ir R. Z. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nuteistųjų gynybos versijos motyvuotai atmestos, motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl atmetami kaip nepatikimi ir neobjektyvūs gynybos liudytojų, teigusių vienokiomis, ar kitokiomis aplinkybėmis matę R. G. gyvą po 1993 m. gruodžio 25 d., o V. S. – 1993 m. rugpjūčio 27 d. išeinantį iš „V.“ patalpų, girdėję, kad jį išsivežė rusų tautybės žmonės ir pan.
Kasatoriai – nuteistasis H. D. ir jo gynėjai – kasaciniame skunde pacitavę ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų Nr. 1-07, 9-06, 10-06, kuriems buvo taikomas anonimiškumas, parodymus, pažymėję, kad EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese išsamiai pasisakyta ir kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokia problematika taip pat yra nagrinėta, teigia, kad teismai nuo tokių išaiškinimų nukrypo (nesilaikė).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimuose kasatorių minimų liudytojų, kuriems buvo taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais nėra remiamasi, jie netgi teisiamajame posėdyje (gavus duomenis, kad vienas iš jų miręs, o kitų dviejų buvimo vieta nežinoma) nebuvo apklausti. Taigi teigti, kad teismai nukrypo nuo minimos susiformavusios praktikos dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese, kad, pripažįstant H. D. kaltu dėl R. G. nužudymo, buvo remtasi tokių asmenų parodymais, nėra jokio pagrindo.
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai pažeidė ir in dubio pro reo principą, nes rėmėsi prielaidomis, kurios turėjo būti vertinamos jų naudai.
Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
Kasatoriai – nuteistasis H. D. ir jo gynėjai – teigia, kad, byloje esant duomenų, jog R. G. po 1993 m. gruodžio 25 d. buvo matytas gyvas, teismai savo išvadas dėl jo nužudymo pagrindė prielaidomis, neįvykdę savo pareigos išsamiai išsiaiškinti visas abejones, t. y. nesiėmė reikiamų priemonių nustatyti, kur konkrečiai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena A. U., ją iškviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytoją dėl to, ar ji matė R. G. po 1993 m. gruodžio 25 d.; kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti gynybos prašymą dėl jos iškvietimo į teismo posėdį yra neteisingas ir reiškiantis tai, kad padarytos išvados dėl R. G. nužudymo nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia rungimosi principą ir reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Vertindamas ir spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pareikštą prašymą atmetė nepagrįstai, kad tokio prašymo atmetimas vertintinas kaip neišsamus ir šališkas bylos aplinkybių ištyrimas, neturi pagrindo.
Kasaciniame skunde nuteistasis R. Z. teigia, kad jo dalyvavimas nusikalstamame susivienijime teismų sprendimuose pagrįstas prielaidomis, bendro pobūdžio (nekonkretizuotais) teiginiais ir vertinimais, be to, neprocesiniais dokumentais (1998 m. sausio 29 d. Kauno zonos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pažyma bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūno surašyta pažyma), kurie negalėjo būti pripažįstami įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Visų pirma pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime nuteistas remiantis prielaidomis, kad buvo išimtinai remiamasi tik D. U. ir J. B. parodymais (dėl kurių patikimumo, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas į jo gynėjos argumentus neatsakė), nėra teisingi, todėl atmestini kaip prieštaraujantys teismų sprendimų turiniui, nustatytoms (įvertinus ne tik D. U. ir J. B., bet ir bendrakaltinamųjų V. S., S. V., V. Ž., V. G., nukentėjusiojo R. P., liudytojų D. G., G. K. parodymus ir kt. įrodymus) faktinėms bylos aplinkybėms.
Kasatoriaus nurodomas vienas iš dokumentų, kuris, pasak kasatoriaus, negalėjo būti panaudojamas, t. y. pripažįstamas kaip įrodymas, pagrindžiantis jo kaltę dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje, yra prokurorui (atsakant į jo raštu pateiktus klausimus) Kauno zonos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaro 1998 m. sausio 29 d. raštas, iš kurio turinio matyti, kad prokuroras yra informuojamas apie asmenis, kuriems, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, buvo taikytos prevencinio poveikio priemonės – įrašymas į policijos operatyvinę – prevencinę įskaitą, oficialus perspėjimas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas nustatė prevencinių priemonių taikymą asmeniui, kuris savo veiksmais gali varžyti kitų žmonių teises ir laisves, sudaro sąlygas organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms atsirasti ir plėtotis, kelia grėsmę visuomenės saugumui. Kaip matyti iš bylos duomenų, minimame rašte (procesiniuose dokumentuose įvardijamu įvairiai – raštu ar pažyma, bet nagrinėjamu atveju tai neturi esminės reikšmės) esanti informacija bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčijama. Informacijos apie asmenį, jo elgesį iki konkrečios nusikalstamos veikos padarymo panaudojimas yra galimas ir nėra draudžiamas, nes atitinkami duomenys apie asmenį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos padarymo turi atitinkamą reikšmę ir skiriamai bausmei individualizuoti. Be to, kasatorius nurodo ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. rugsėjo 8 d. pažymą, kuri, pasak kasatoriaus, taip pat negalėjo būti pripažįstama BPK 20 straipsnio prasme, leistinu įrodymu, nes tokios pažymos gali patvirtinti tik patį tyrimo faktą ir eigą, tyrimo metu gautos informacijos turinį bei tokios informacijos gavimo šaltinius, bet negali būti pripažįstamos kaip įrodymas, patvirtinantis asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ši kasatoriaus minima pažyma yra pažyma, kurią Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2 valdybos tyrėjas pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2 valdybos viršininkui, jo sprendimu ji buvo perduota pareigūnui, atliekančiam ikiteisminį tyrimą, ir pridėta prie bylos. Tokioje proceso stadijoje pareigūno surašyta pažyma, iš kurios matyti, kad aukštesniam pareigūnui buvo pateikta informacija apie ikiteisminio tyrimo eigą ir duomenis, kurie buvo surinkti apie nusikalstamo susivienijimo veiklą 1993–2004 metų laikotarpiu (taip pat ir nusikaltimus, dėl kurių kaltinamasis aktas buvo surašytas 2011 m. vasario 11 d.), yra dokumentas, naudotinas atliekant ikiteisminį tyrimą, bet ne dokumentas, kuriuo remiantis priimamas teismo sprendimas dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Tačiau pažymėtina, kad byla teismui buvo perduota R. Z. kaltinant ir dalyvavimu nusikalstamame susivienijime, ir atitinkamų kitų nusikaltimų padarymu. Nagrinėjant bylą teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Taigi tai, kad teismas nuosprendyje nurodė ir kasatoriaus minimoje pažymoje (kuri teisiamajame posėdyje buvo tirta) esančius duomenis apie nusikalstamo susivienijimo formavimąsi, jame dalyvaujančius asmenis bei jų vaidmenį, nėra pagrindas konstatuoti, jog R. Z. pripažintas kaltu remiantis liečiamumo ir leistinumo reikalavimus neatitinkančiais įrodymais.
Kasaciniame skunde nuteistasis R. Z. teigia, kad jo dalyvavimas nužudant S. Č. ir V. V. pagrįstas prielaidomis, t. y. ne tik nepatikimais R. Ž. ir V. G. parodymais, bet ir leistinumo ir (ar) liečiamumo reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, t. y. pirštinėmis, rastomis ne nusikaltimo ar automobilio nuvarymo vietose, jų tyrimo 1996 m. gegužės 2 d. kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės akto Nr. 11-1333, 11-1385, 11-1386 išvadomis, kad ant minėtų pirštinių rasta šūvio ir metalizacijos pėdsakų, nors, pasak kasatoriaus, duomenų, kad jie liko būtent nuo tyrimui pateiktų automatų, byloje nėra, 1998 m. vasario 3 d. odorologinės ekspertizės Nr. 183 išvadomis, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, be to, byloje nėra nei nutarimo paimti jo kvapo pavyzdžius, nei kvapo pavyzdžių paėmimo protokolo (1961 m. BPK 206, 114, 115 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. Z. gynėjos skundo argumentus atmetė nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė ir teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant nuteistuosius V. G., R. Ž., V. S., S. V., liudytojus A. M., K. Č., M. P., A. Š., E. R., A. Z., ištyrus bylos duomenis, esančius ekspertizės akto Nr. 11-1333, 11-1385, 11-1386 bei ekspertizės akto Nr. 183 išvadose, taip pat Lietuvos kriminalinės policijos biuro Informacijos analizės valdybos pažymoje apie asmenų bendravimą telefoninio ryšio priemonėmis pateiktus duomenis ir kt.; kad ištirtų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog nuteistieji E. A. ir R. Z. pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose, o apeliacinių skundų argumentai nekelia jokių abejonių dėl šios E. A. ir R. Z. priimto nuosprendžio dalies pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su rastomis pirštinėmis ir jų tyrimo išvadomis. Šis teismas pažymėjo, kad liudytoja A. Z. ikiteisminio tyrimo metu atliekant daiktų atpažinimą parodė, jog vienos iš jai parodytų pirštinių yra panašios į jos matytas pas R. Z.; kad pagal 1996 m. gegužės 2 d. kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės akto išvadas ant šių pirštinių, t. y. dešinės pirštinės, nykščio bei smiliaus ir tarp šių pirštų yra šūvio pėdsakai – vidutinio intensyvumo vario ir stibio metalizacijos, o tokia išvada, įvertinus su kitais bylos įrodymais, yra vienas iš objektyviai R. Z. kaltę patvirtinančių įrodymų. Pasisakydamas dėl odorologinės ekspertizės išvadų patikimumo teismas pažymėjo, kad iš papildomo įvykio vietos apžiūros, atliktos 1996 m. balandžio 6 d., protokolo matyti, kad, apžiūrint 1996 m. balandžio 5 d., apie 20.15 val., rastą krepšį su ginklais, nuo metalinės apkabos (be šovinių), nuo automatinio ginklo 7,62 mm kalibro rankenos, nuo krepšio, kuriame rasti ginklai, nuo plastmasinės apkabos, nuo nukirptos krepšio rankenos bei nuo automatinio ginklo 5,45 mm kalibro rankenos buvo paimti kvapų pavyzdžiai; iš įvykio vietos apžiūros, atliktos 1996 m. balandžio 9 d., protokolo matyti, kad buvo paimtos, sudėjus į atskirus stiklainius, dvi odinės pirštinės, stabdžių užraktas; lyginamajam tyrimui buvo pateiktas individualaus kvapo pavyzdys, 1997 m. rugsėjo 2 d. paimtas iš R. Z., kuris buvo gautas kontaktiniu būdu išlaikant absorbentą su tikrinamojo kūnu, taip pat pateikti J. R., Ž. J., R. J., A. M. kvapų pavyzdžiai, kurie buvo ištirti; iš Policijos departamento Kinologijos centro 1998 m. vasario 3 d. odorologinės ekspertizės akto išvados Nr. 183 matyti, kad kvapai, paimti nuo tyrimui pateiktų pirštinių, surastų ir paimtų 1996 m. balandžio 9 d. įvykio vietos apžiūros metu kelyje iš (duomenys neskelbtini) dvaro link (duomenys neskelbtini), sutampa su tyrimui pateiktais R. Z. kvapų pavyzdžiais; kvapų mėginiai, paimti nuo pirštinių, sutampa su kvapais, paimtais nuo nupjautos krepšio rankenos, plastmasinės apkabos ir Kalašnikovo automato 5,45 mm kalibro rankenos. Taigi šis teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad objektyvaus pagrindo abejoti eksperto išvados Nr. 183 patikimumu nėra, ir, pažymėjęs, jog, be abejo, odorologinės ekspertizės išvada besąlygiškai grįsti asmens kaltumo dėl nusikalstamos veikos padarymo negalima, konstatavo, kad nuteistojo R. Z. kaltumas įrodytas visų ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Kasatorius teisingai nurodo, kad byloje jo kvapo paėmimo protokolo, nutarimo dėl kvapo paėmimo nėra. Tačiau byloje yra 1996 m. balandžio 10 d. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Stepučinsko lydraštis Vidaus reikalų ministerijos Odorologijos laboratorijos viršininkui dėl kvapų, paimtų nuo pirštinių, pateikimo tyrimui. 1997 m. gruodžio 18 d. priimtas nutarimas daryti odorologinę ekspertizę, kuriame nurodyta, kad ekspertui pateikiama medžiaga – taip pat ir R. Z. kvapo pavyzdys (kartu su kitų asmenų), kuris yra atskirame 0,5 litro talpos inde, uždarytame metaliniu dangteliu, ant indo nurodyta kvapų pavyzdžių paėmimo vieta, data, laikas, juos paėmęs pareigūnas. 1998 m. sausio 28 d. prašymas Nr. 8/2-113 patvirtina, kad Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Kinologijos centro prie VRM PD Kriminalistinės odorologijos poskyrio viršininką perduoti R. Z. kvapo pavyzdį, paimtą 1997 m. rugsėjo 2 d., jei su juo yra baigtas odorologinis tyrimas. Iš 1998 m. vasario 3 d. odorologinės ekspertizės Nr. 183 akto matyti, kad Kinologijos centrui odorologinei ekspertizei atlikti lyginamajam tyrimui buvo pateikti individualaus kvapo pavyzdžiai: J. R., Ž. J., R. J., A. M., R. Z., kurie, kaip nurodyta išvadoje, buvo gauti kontaktiniu būdu išlaikant absorbentą su tikrinamųjų kūnais 75, 60, 40 minučių; taip pat nurodyta, kad kvapų pavyzdžiai, surinkti ant atskirų flanelės atraižų, sudėtų į 0,5 litro talpos stiklainius, hermetiškai uždarytais metaliniais dangteliais, užantspauduoti, ant stiklainių priklijuotos etiketės su užrašais, paaiškinančiais, iš kokių šaltinių gauti konservuotų kvapų pavyzdžiai. R. Z. kvapo pavyzdys buvo Nr. 294/2, paimtas nuo jo rankos. Taigi tokios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismai savo išvadas pagrindė neleistinais duomenimis.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų teisė į teisingą procesą nebuvo pažeista, įstatymų garantuotos kaltinamųjų (nuteistųjų teisės) nebuvo suvaržytos, BPK reikalavimų pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, t. y. sukliudžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir dėl H. D., E. A. bei R. Z. priimti teisingą nuosprendį, nepadaryta.
3. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, toliau šioje nutartyje pasisako dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, t. y., ar nagrinėjamoje byloje buvo tinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos, ar pagal byloje nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes tinkamai pritaikytos BK specialiosios dalies normos ir (ar) tinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos, turinčios įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Pasisakydama šiais klausimais, išplėstinė septynių teisėjų kolegija nekartoja byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurios (skundžiamose nuosprendžių dalyse) teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos, padarytos išvados pakankamai motyvuotos, teismų sprendimai priimti nepažeidžiant kasatorių nurodomų BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimti sprendimai surašyti laikantis jų surašymui BPK nustatytų reikalavimų (BPK 305, 331, 332 straipsniai).
3.1. Dėl nusikalstamo susivienijimo
Kasaciniame nuteistojo H. D. ir jo gynėjų skunde teigiama, kad teismai, veiką kvalifikuodami pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija), pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias turėjo būti taikomas teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, turintis grįžtamąją galią, t. y. 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalis; kad teismų nurodytas nusikalstamo susivienijimo sukūrimo laikotarpis neteisingas ir prieštarauja baudžiamosios teisės principui nullum crimen sine lege (nėra įstatymo – nėra nusikaltimo), nes nusikalstamo susivienijimo organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas jame įmanomas tik nuo to momento, kai tokią veiką uždraudė įstatymų leidėjas; kad būtinasis nusikalstamo susivienijimo požymis – ne mažiau kaip trys asmenys – nenustatytas, nes kūrėjais pripažinti mirę asmenys, todėl nuosprendžių dalis, kuria H. D. nuteistas pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, turi būti panaikinta ir byla nutraukta.
Nuteistojo E. A. kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nustatydami, jog jis kartu su kitais asmenimis nusikalstamą susivienijimą sukūrė 1992–1993 metų laikotarpiu, pažeidė nullum crimen sine lege principą, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė už bet kokią veiką gali kilti tik nuo to momento, kai įstatymų leidėjas konkrečią veiką uždraudžia baudžiamuoju įstatymu; kad iki 1993 m. vasario 5 d. baudžiamoji atsakomybė nei už veiksmus, kuriais sukuriamas nusikalstamas susivienijimas, nei už dalyvavimą jo veikloje nebuvo numatyta, byloje nėra nustatytas nė vienas nusikalstamo susivienijimo kūrimo veiksmas po 1993 m. vasario 5 d., todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti laikoma, jog visi susivienijimo kūrimo veiksmai buvo baigti iki minėtos datos; kad 1961 m. BK 227¹ straipsnyje, pagal kurį jis nuteistas, alternatyvi veika – vadovavimas nusikalstamam susivienijimui nebuvo numatytas, be to, pasak kasatoriaus, toks požymis kaip „vadovavimas nusikalstamo susivienijimo veiklai“ jo veikoje nenustatytas, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama ne pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, o pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija).
Kasaciniame nuteistojo R. Z. skunde teigiama, kad jo veikoje nenustatyti dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje sudėties požymiai, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 249 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai.
Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai ir prašymai, atmestini.
Byloje nustatyta, kad H. D., E. A., A. V. L. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), R. G. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), V. S. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), I. P. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties), A. B. (kuriam 2009 m. spalio 28 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – tarpusavyje sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis nusikalstamą susivienijimą 1992 m. sausio 13 d.–1993 m. laikotarpiu; kad nusikalstamo susivienijimo veiklai H. D. vadovavo nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 1996 m. vasario 3 d., E. A. – nuo 1993 m. vasario 5 d. iki 2000 m. pradžios; kad vadovaujant H. D. ir E. A. į nusikalstamo susivienijimo veiklą įsitraukė ir jo veikloje dalyvavo R. Ž., V. G., R. U. ir Ž. J. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2009 m. spalio 28 d. dėl jų mirties), D. G., V. V., A. Š. ir R. S. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpęs asmuo, R. Z., V. S., V. V., S. V., R. L., G. J., A. G., o atskiriems nusikaltimams daryti buvo pasitelkti nusikalstamam susivienijimui nepriklausantys L. G., G. S. L., T. P. ir V. P. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl senaties), A. S., S. S. ir V. B. (dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl jų mirties), R. S., I. Š., G. L. K., N. A., ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys. Šio nusikalstamo susivienijimo dalyviai laikotarpiu nuo 1993 m. pradžios iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, neturėdami leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė, pagrobė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamosios medžiagos, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose. H. D. kartu su E. A. rengė ir vadovaudavo nusikalstamo susivienijimo dalyvių pasitarimams, vykusiems restorano-pramogų ir poilsio komplekso „V.“ („V.“), pirties komplekso „U.“ patalpose bei kitose vietose Kaune, per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. A. laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą, skirtą pareigūnams papirkinėti, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, nusikaltimams pasirengti, pasipelnijimui iš nusikalstamos veiklos, skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kaune veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių, nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) nusikalstamomis grupuotėmis.
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nullum crimen sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Įgyvendinant šį principą, BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.
Nagrinėjamoje byloje 2000 m. BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Į 1961 m. BK 227¹ straipsnis „Nusikalstamo susivienijimo (gaujos) organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas jame“ įtrauktas 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. I-57 ir įsigaliojo 1993 m. vasario 5 d. Šio įstatymo redakcija keitėsi kelis kartus. H. D. ir E. A. nuteisti pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija). Pagal šio straipsnio 1 dalį už susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus – kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje – baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų, o 2 dalį – už tuos pačius veiksmus, kai nusikalstamas susivienijimas ginkluotas šaunamuoju ginklu ar sprogstamosiomis medžiagomis, – baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki penkiolikos metų. Pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 1 dalį tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o 3 dalyje – tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.).
Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Pagal šio straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
Kvalifikuojant nusikalstamą susivienijimą ir konkrečiu atveju, vadovaujantis 2000 m. BK 3 straipsnio nuostatomis, pasirinkus senojo BK 227¹ straipsnį, jame numatyti šio nusikaltimo tiek pagrindinės, tiek ir kvalifikuotos sudėties požymiai traktuojami taip, kaip tai buvo daroma teismų praktikoje, nusistovėjusioje iki naujojo BK įsigaliojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2006). Pagal teismų praktiką nusikalstamo susivienijimo kūrimas buvo aiškinamas kaip galintis pasireikšti asmenų parinkimu, jų suvienijimu bendrai nusikalstamai veiklai, vaidmenų susivienijimo nariams paskirstymu, nusikalstamos veiklos planų parengimu, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimu ir kitais veiksmais; kad visų BK 227¹ straipsnyje numatytų nusikaltimo požymių buvimas nusikalstamą susivienijimą skiria nuo ginkluotos gaujos, organizuotos grupės ir kitų bendrininkavimo formų. Kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi.
Kasacinės instancijos teismas dėl 1961 m. BK 227¹ straipsnio ir 2000 m. BK 249 straipsnio santykio, akcentuodamas ne vien sankcijos, bet ir dispozicijos aspektą, yra pasisakęs, kad esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildo nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo reikalavimu tarp nusikalstamą junginį sudarančių asmenų. Šie požymiai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant bendrininkavimo formą nusikalstamu susivienijimu. Todėl 2000 m. BK numatyta nusikalstamo susivienijimo sąvoka yra palankesnė apsigynimo nuo kaltinimo aspektu nei tokia veika kaltinamiems asmenims pagal 1961 m. BK įtvirtintą sąvokos apibrėžimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ1LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-545/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-545/2006">2K-545/2006</a>).
2000 m. BK nusikalstamo susivienijimo sąvoka sistemiškai apibrėžta keliose bendrosios dalies normose ir specialiojoje dalyje. BK 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra viena iš bendrininkavimo formų, o šio straipsnio 4 dalyje pateikiamas nusikalstamo susivienijimo apibrėžimas. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems (pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2013 m. liepos 13 d., ir apysunkiams) nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė.
BK 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nusikalstamo susivienijimo dalyviai nepriklausomai nuo jų turėto vaidmens darant nusikalstamą veiką atsako pagal BK 249 straipsnį kaip vykdytojai. Tokios nuostatos buvo laikytasi ir ankstesnėje teismų praktikoje.
Asmenys, priklausantys nusikalstamam susivienijimui, padarę nusikalstamas veikas, numatytas kituose BK straipsniuose, atsako už nusikalstamų veikų sutaptį – pagal BK 249 straipsnį tik kaip vykdytojai, o pagal straipsnius, numatančius atsakomybę už kitas nusikalstamas veikas, – ir kaip kitos rūšies bendrininkai.
Atsakomybė už nusikalstamo susivienijimo kūrimą buvo numatyta 1961 m. BK 227¹ straipsnyje, o 2000 m. BK 249 straipsnio 3 dalyje – už tokių susivienijimų organizavimą ar vadovavimą jiems.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką nusikalstamų susivienijamų organizavimas apibūdinamas taip pat, kaip ir kūrimas, t. y. kaip veiksmai, kuriais susivienijimų dalyviai parenkami, verbuojami, sutelkiami bendrai nusikalstamai veiklai, atliekamas vaidmenų nusikalstamo susivienijimo nariams paskirstymas ir kt. Vadovavimas nusikalstamiems susivienijimams aiškinamas kaip susivienijimų dalyvių ryšių koordinavimas, vidinių elgesio taisyklių, drausmės palaikymas, nusikalstamos veiklos planų parengimas, informacijos rinkimo ir sisteminimo, ginklų, sprogstamųjų medžiagų, transporto, ryšio ar kitokių techninių priemonių įgijimo, saugojimo, priežiūros, paskirstymo valdymas ir kiti panašūs veiksmai. Vadovavimu pripažįstami ir kitokie veiksmai, kuriais palaikomas susivienijimo gyvybingumas, konkrečių nusikaltimų parengimas, jų darymo kontrolė, individualių užduočių susivienijimo nariams skyrimas, ginčų sprendimas, disponavimas ginklais, lėšomis, kitokiomis susivienijimo turimomis priemonėmis ir kt.
Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje apibūdinamas kaip bet koks sąmoningas nuolatinis asmenų pasirengimas kartu su kitais susivienijimo dalyviais veikti tokio susivienijimo naudai, o dažniausiai ir konkrečių gautų susivienijimo pavedimų vykdymas. Dalyvavimu pagrįstai pripažįstamas ne vien nusikalstamų veikų darymas, bet ir kitokių pavedimų atlikimas – susivienijimo apsauga, rūpinimasis susivienijimo ginklais, transportu, turtu, lėšomis, informuotumu ir kt.
Nagrinėjamoje byloje visi nusikalstamo susivienijimo nusikaltimo sudėties požymiai, t. y. kad tai buvo trijų ir daugiau asmenų sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti suburtas nusikalstamas „D.“ susivienijimas, turintis vidinę struktūrą, narių pavaldumą, stabilius ryšius, bendrą kasą, grupuotės narių vaidmenų, užduočių pasiskirstymą ir t. t., kad jis buvo ginkluotas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, yra nustatyti. Teismų sprendimuose apie šių požymių buvimą nuosekliai ir aiškiai, įvertinant ir atskirus įrodymus bei daromas išvadas pagrindžiant jų visumos įvertinimu, yra pasisakyta ir išdėstyta pakankamai argumentuotai ir motyvuotai. Pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis aplinkybes H. D. ir E. A., kartu su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl jų mirties, buvo nusikalstamo susivienijimo organizatoriai (kūrėjai), šio nusikalstamo junginio vadovai (kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas – po H. D. prevencinio sulaikymo vienvaldžiu vadovu tapo E. A.) ir darė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; R. Z., nusikalstamo susivienijimo dalyvis, vykdė jo vadovų nurodymus, dalyvavo padarant labai sunkaus nusikaltimo (S. Č. ir V. V. nužudymą). Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos laiko, nurodė, kad „D.“ gauja susiformavo 1993 m., kad ji toliau plėtėsi, kad „nusikalstamos veiklos laikotarpis (byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuo 1993 m. ir ne trumpiau kaip iki 2000 m.) leidžia teigti, kad tai buvo pastovus, ilgalaikis nusikalstamas susivienijimas <...>“.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad H. D. ir E. A. nebuvo nusikalstamo susivienijimo organizatoriais (kūrėjais), kad šis nusikalstamas junginys jiems vadovaujant toliau nebuvo kuriamas jį plečiant – įtraukiant ir suvienijant vis kitus asmenis bendrai nusikalstamai veikai daryti. Byloje nustatyta, kad nusikalstamas susivienijimas veikė iki 2000 m. pradžios. Tai, kad teismų sprendimuose kaip nusikalstamo susivienijimo kūrimo laikas nurodomi ir 1992 m., nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistas principas nullum crimen sine lege, kad H. D. ir E. A. apskritai yra nuteisti už veiką, kuri jos padarymo metu nebuvo uždrausta baudžiamojo įstatymo.
Kasatorių – H. D. ir jo gynėjų – argumentas, kad byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamo susivienijimo trijų ar daugiau asmenų požymis, nes nuosprendyje kaip nusikalstamo susivienijimo kūrėjai nurodyti ir penki mirę asmenys, atmestinas. Visų pirma pažymėtina, kad tokios bendrininkavimo formos būtinasis požymis – trys ir daugiau asmenų – reiškia, kad vienam ar keliems sunkiems ir labai sunkiems (pagal 2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2013 m. liepos 13 d., ir apysunkiams) nusikaltimams daryti susivienija ne mažiau kaip trys asmenys. Tokiai nusikalstamai veiklai juos suburti, suvienyti gali ir vienas asmuo.
EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, peticijos Nr. 8660/79; 1987 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Englert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10282/83; 1987 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Nölkenbockhoff prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10300/83; 2005 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Capeau prieš Belgiją, peticijos Nr. 42914/98; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Vulakh ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 33468/03; kt.). Apie tai yra pasisakęs ir kasacinės instancijos teismas kasatorių minimose nutartyse (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00NDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-444/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-444/2011">2K-P-444/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas dėl mirusių asmenų nevyko, dėl jų mirties ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2009 m. spalio 28 d. Taigi vien ta aplinkybė, kad nuosprendžiuose minimi asmenys yra mirę, nepaneigia fakto, jog H. D. su šiais asmenimis kūrė ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje.
Kasatoriaus E. A. argumentas, kad jis negalėjo būti pripažįstamas nusikalstamo susivienijimo vadovu, nes 1961 m. BK 227¹ straipsnyje (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) toks požymis kaip vadovavimas nebuvo numatytas, atmestinas. Iš tikrųjų pagal BK 227¹ straipsnį (1997 m. gegužės 20 d. įstatymo redakcija) baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta už nusikalstamo susivienijimo kūrimą ir dalyvavimą jo veikloje, tačiau tai nereiškia, kad vadovavimas tokiam susivienijimui buvo dekriminalizuotas. Organizatorius yra viena iš bendrininkavimo rūšių, apimanti ir vadovavimą.
Nuteistojo R. Z. teiginiai, kad jo veikoje nėra nustatyti nusikalstamo susivienijimo sudėties požymiai, atmestini kaip prieštaraujantys teismų sprendimuose nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į iš esmės tapačius kaip ir kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jo vaidmens nusikalstamame susivienijime ir suvokimo, kad dalyvauja jo veikloje, yra išsamiai pasisakyta. Teismų sprendimuose šiuo klausimu padarytos išvados yra motyvuotos, faktinės aplinkybės, parodančios R. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių buvimą, yra atskleistos ir pagal baudžiamąjį įstatymą įvertintos teisingai. Dėl to tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti šią teismų sprendimų dalį ir bylą nutraukti – nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teismai, taikydami 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį, padarė klaidą nurodydami įstatymo redakciją – 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją, nors turėjo būti 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d. Tačiau ši klaida nereiškia, kad pagal teismų nuosprendžiuose nustatytas faktines aplinkybes R. Z. padaryta veika kvalifikuota netinkamai. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog R. Z. bausmė buvo skiriama taikant būtent 2000 m. BK 249 straipsnio redakciją, priimtą 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495.
3.2. Dėl 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalies (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija), 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 2000 m. BK 180 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir 254 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) taikymo
Nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasaciniame skunde teigiama, kad 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalis ir 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalis yra „tarpusavyje konkuruojantys baudžiamieji įstatymai, todėl teismai privalėjo apsispręsti, kuris konkrečiai baudžiamasis įstatymas, kaip švelninantis ar kitaip lengvinantis H. D. baudžiamąją atsakomybę, taikytinas“ ir aiškiai dėl to pasisakyti; taikydami 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija), teismai nepasisakė, kodėl netaiko šio kodekso 273 straipsnio.
H. D. nuteistas už SAB „D.“ akcininko R. P., akcininko ir prezidento S. V. didelės vertės (ne mažiau kaip 100 000 Lt (28 962 Eur)) turto prievartavimą visuotinai pavojingu būdu – 1994 m. padegant patalpas, taip sugadinant SAB „D.“ turtą ir padarant 942 Lt (272,82 Eur) turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas H. D. veiką dėl SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimo kvalifikavo pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija), nes turtas buvo prievartaujamas grupės asmenų ir sugadinant (padegant) turtą.
1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalyje (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą, padarytą pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų arba susijusį su smurtu, nepavojingu gyvybei ar sveikatai arba su turto sužalojimu ar sunaikinimu, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų su turto konfiskavimu. Nuo 1995 m. sausio 1 d., įsigaliojus 1994 m. liepos 19 d. įstatymui Nr. I-551, BK 150 straipsnis neteko galios, bet BK buvo papildytas 273 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo nustatyta atsakomybė už turto prievartavimą panaudojant fizinį smurtą, sunaikinant ar sugadinant turtą arba panaudojant kitokią prievartą, taip pat padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba asmens, turinčio teistumą už nusikaltimus asmeniui, nuosavybei arba už savavaldžiavimą, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki aštuonerių metų ir bauda. 1995 m. birželio 8 d. įstatymu, įsigaliojusiu 1995 m. liepos 5 d., 1961 m. BK 273 straipsnis pakeistas. BK 273 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą panaudojant fizinį smurtą, sunaikinant ar sugadinant turtą arba panaudojant kitokią prievartą, taip pat padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki aštuonerių metų ir bauda.
2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.
Taigi baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už kvalifikuotą turto prievartavimą, susijusį su turto sugadinimu (sužalojimu) ar sunaikinimu, bausmės aspektu buvo keičiamas atsakomybės griežtinimo linkme. Dėl to H. D. veika pagal 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) kvalifikuota teisingai, įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.
H. D. nuteistas už UAB „B.“ direktoriaus akcininko G. S. B. turto prievartavimą visuotinai pavojingu būdu – 1994 m. padegant patalpas, ir padarant SAB „D.“ didelę 22 400 Lt (6487,49 Eur) turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas šią H. D. veiką kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), kurioje numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės (žymios) žalos padarymas.
1961 m. BK 150 straipsnio 3 dalyje (1989 m. balandžio 21 d. įsako Nr. XI-2877 redakcija) buvo nustatyta atsakomybė už prievartavimą, susijusį su žymios žalos ar kitokių sunkių pasekmių padarymu, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų su turto konfiskavimu. Kaip minėta, nuo 1995 m. sausio 1 d., įsigaliojus 1994 m. liepos 19 d. įstatymui Nr. I-551, BK 150 straipsnis neteko galios, bet BK buvo papildytas BK 273 straipsniu, kurio 3 dalyje buvo nustatyta atsakomybė už turto prievartavimą, sukėlusį didelę materialinę žalą ar kitas sunkias pasekmes, o sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvylikos metų.
Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad H. D. padarytą veiką kvalifikuojant pagal 2000 m. BK 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
3.3. Už tas pačias veikas nuteistas ir E. A., kuris kasaciniame skunde iš esmės pakartojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais buvo ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad jis nuteistas nepagrįstai. Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, t. y. ginčijamas įrodymų vertinimas bei nustatytų faktinių aplinkybių buvimas, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
3.4. Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies ir 254 straipsnio 2 dalies taikymo
Nuteistasis H. D. ir jo gynėjai kasaciniame skunde dėl H. D. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstumo iš esmės pakartojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais buvo ginčijamas įrodymų vertinimas. Į juos, kaip minėta, išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasacinio skundo teiginiai, kad su UAB,,E.“ turto pagrobimu susijusi veika – šaunamojo ginklo pagrobimas, už kurią H. D. nuteistas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, galėjo būti vertinama tik kaip vykdytojų ekscesas, o, be to, BK 254 straipsnio 2 dalis yra atsakomybę griežtinantis įstatymas, palyginti su 1961 m. BK 234¹ straipsnio 1 dalimi, atmestini.
Nagrinėjamoje byloje teismų nuosprendžiuose nustatyta, kad UAB,,E.“ turto pagrobimas ir šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimas padaryti bendrininkaujant nusikalstamo susivienijimo dalyviams, kad bendrininkus siejo bendras nusikalstamas sumanymas, bendras siekiamas tikslas ir kad įrodymų visuma patvirtina, jog H. D. pagrįstai nuteistas dėl aptariamų nusikalstamų veikų padarymo. Nenustatę pagrindo pripažinti šaunamojo ginklo pagrobimą vykdytojo ekscesu, neturinčiu ryšio su nusikalstamo susivienijimo veikla (pažymėtina, kad toks klausimas nebuvo keliamas ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde), teismai nuteistojo H. D. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį. Kartu išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad nusikalstamos veikos padarymo 1994 m. rugpjūčio 13 d. metu baudžiamoji atsakomybė už šaunamojo ginklo grobimą plėšimo būdu buvo numatyta ne 1961 m. BK 234¹ straipsnio 1, o 3 dalyje (1993 m. gruodžio 14 d., įsigaliojusi 1993 m. gruodžio 24 d., ir paskesnės 1994 m. liepos 19 d. įsigaliojusios 1995 m. sausio 1 d.; 1995 m. birželio 8 d., įsigaliojusios 1995 m. liepos 5 d.; 1996 m. birželio 27 d., įsigaliojusios 1996 m. liepos 5 d., 1998 m. vasario 3 d., įsigaliojusios 1998 m. vasario 19 d., 1998 m. gegužės 14 d., įsigaliojusios 1998 m. birželio 3 d., įstatymo redakcijos), o jos sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo nuo šešerių iki penkiolikos metų bausmė. Pagal BK 254 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) tas, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dešimties metų. Taigi BK 254 straipsnio 2 dalis negali būti vertinama kaip atsakomybę griežtinantis įstatymas, palyginti su 1961 m. BK 234¹ straipsnio 3 dalimi.
3.5. Dėl BK 21 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo
Kasaciniame skunde nuteistasis H. D. ir jo gynėjai nepagrįstai teigia, kad H. D. inkriminuojami veiksmai dėl rengimosi nužudyti S. Č. neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatytos rengimosi padaryti nusikaltimą sampratos, kad jam pritaikytas atsakomybę sunkinantis įstatymas, nes 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytas „kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas“, o 1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalyje žodžio „lengvinančių“ nebuvo.
1961 m. BK 16 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad rengimusi padaryti nusikaltimą laikomas priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sudarymas sąlygų nusikaltimui padaryti. 2000 m. BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Pagal BK nusikalstamu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu neatsiejamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Kaltininko nusikalstamos veikos motyvas, tikslas numatytam nusikaltimui padaryti sudaryti būtinas jo padarymą lengvinančias sąlygas, susiformavusi tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiais pripažįstami tik tada, kai jie realizuojami BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais (ar atskirais atvejais, esant pareigai veikti, – neveikimu). Rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota tiesioginė tyčia.
Kaip matyti iš teismų nuosprendžiais nustatytų bylos aplinkybių, H. D. organizavo rengimąsi dėl savanaudiškų paskatų nužudyti S. Č. – parengė nusikalstamos veikos padarymo planą ir ėmėsi aktyvių veiksmų parenkant planuojamo nusikaltimo vykdytojus, t. y. V. G. suteikė rengiamam nusikaltimui įvykdyti reikalingą informaciją, nurodė pasitelkti kitus bendrininkus, derino su juo planuojamo nusikaltimo padarymo detales ir už šio nusikaltimo padarymą pažadėjo atlygį – 50 000 JAV dolerių. Nužudymas nebuvo padarytas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes rengiamo nužudymo vykdytojai atsisakė daryti nusikaltimą. Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, jog H. D. organizavo rengimąsi tyčia nužudyti kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o kasatorių nurodyti įstatyme numatyti rengimosi nusikaltimo apibrėžimo formuluotės pokyčiai įtakos ir reikšmės nuteistojo H. D. veiksmų kvalifikavimui neturi.
3.6. Dėl BK 181 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriai – nuteistasis H. D. ir jo gynėjai – teigia, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl A. M. turto prievartavimo ir pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl UAB „S.“ turto prievartavimo H. D. nuteistas nepagrįstai. Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, t. y. ginčijamas įrodymų vertinimas bei nustatytų faktinių aplinkybių buvimas, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad H. D. baudžiamasis įstatymas – BK 181 straipsnio 3 dalis ir 181 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai.
3.7. Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo
Baudžiamajame kodekse numatytos nužudymo sudėtys pagal sunkumo laipsnį klasifikuojamos į paprastas (BK 129 straipsnio 1 dalis), kvalifikuotas (BK 129 straipsnio 2 dalis) ir privilegijuotas (BK 130 ir 131 straipsniai). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kai nėra nei šio straipsnio 2 dalyje nusikaltimą kvalifikuojančių, nei BK 130 ir 131 straipsniuose numatytų privilegijuojančių požymių. Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra vienas iš nužudymą kvalifikuojančių požymių, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Toks požymis, sunkinantis baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą, buvo nustatytas ir 1961 m. BK 105 straipsnyje.
Nagrinėjamoje byloje nuteistasis H. D. už pasikėsinimus nužudyti R. P., R. G., V. S. nužudymą, nuteistieji E. A. ir H. D. už R. G. nužudymą pripažinti kaltais ir nuteisti abiejų instancijų teismams pripažinus, kad šie nusikaltimai buvo padaryti dėl savanaudiškų, t. y. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytų, paskatų.
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai neteisingai, nukrypdami nuo susiformavusios teismų praktikos, aiškino bei taikė nužudymą kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas. Pasak kasatorių, pateikiančių savą byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, V. S. nužudymo motyvas galėtų būti vertinamas tik kaip kerštas ar gynyba nuo galimo susidorojimo; kad paskatos nužudyti R. G. galėjo kilti dėl asmeninių žemų paskatų – pavydo, dėl jo asmeninių savybių, pykčio, siekio jį nubausti ir atkeršyti už galbūt jo organizuotą kitų žmonių nužudymą, bet ne dėl savanaudiškumo, turtinės naudos siekimo. Todėl kasatorius – nuteistasis E. A. – teigia, kad R. G. nužudymas galėjo būti kvalifikuojamas tik pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo redakcija), o kasatoriai – nuteistasis H. D. ir jo gynėjai – teigia, kad už V. S. nužudymą galėjo būti taikomas arba 1961 m. BK 104 straipsnis, arba 2000 m. 129 straipsnio 1 dalis, o R. G. nužudymas kvalifikuojamas tik kaip paprastas, t. y. be savanaudiškų paskatų, nužudymas.
Kasatorių argumentai atmestini.
Visų pirma pažymėtina, kad nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių.
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, taip pat ir neteisėtai, išvengti turto grąžinimo ir pan.).
Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-361/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-361/2006">2K-361/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-196/2011). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>).
Pagal byloje nustatytas aplinkybes nusikalstamas susivienijimas buvo sukurtas bendrai nusikalstamai veiklai – nusikaltimams daryti, siekiant pelnytis iš nusikalstamos veiklos, nusikalstamai praturtėti, plėsti savo įtakos sferas nusikalstamame versle, t. y. daryti nusikaltimus (kurie ir buvo daromi) turint tikslą tiesiogiai ar netiesiogiai gauti finansinės ar kitokios materialinės naudos.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad motyvas nužudyti V. S. buvo konkurencija dėl įtakos sferų nusikalstamame versle ir noras priversti asmenis mokėti dalį pelno, gauto iš nusikalstamos veiklos, kad R. P. po pasikėsinimo į jį pradėjo mokėti „D.“ dalį už padarytus nusikaltimus gauto pelno. Dėl to teismas sprendė, kad V. S. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti R. P. paskatos buvo savanaudiškos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos – H. D. organizuotas pasikėsinimas nužudyti R. P. ir V. S. nužudymas – buvo padaryti siekiant turtinės naudos.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis abiejų instancijų teismų išvadomis, kurios teismų sprendimuose yra pakankamai išsamiai argumentuotos.
Pirmosios instancijos teismas pasikėsinimą nužudyti R. P. kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o V. S. nužudymą – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus. Apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį pakeitė – pasikėsinimą nužudyti R. P. kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 5 ir 9 punktus, o V. S. nužudymą – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą (kurį kasatoriai vertina kaip nuteistojo H. D. „teisinės padėties pasunkinimą nuteisiant jį pagal tokią veikos kvalifikaciją, kokios nebuvo skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje“) laikyti pasunkinusiu nuteistojo H. D. teisinę padėtį nėra pagrindo, nes apeliacinės instancijos teismas už pasikėsinimą nužudyti R. P. nuteistajam H. D. paskyrė tokio pat dydžio, kaip ir pirmosios instancijos teismas, bausmę – laisvės atėmimą keturiolikai metų, o už V. S. nužudymą akivaizdžiai sušvelnino – pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o apeliacinės instancijos teismas ją sušvelnino paskirdamas laisvės atėmimą aštuoniolikai metų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pasikėsinimas nužudyti R. G. ir jo nužudymas taip pat buvo padaryti dėl savanaudiškų paskatų – siekiant jį pašalinti kaip asmenį, nepanorusį dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuruojantį dėl įtakos sferų nusikalstamame versle, atsiskyrusį nuo nusikalstamo susivienijimo ir nepaisantį jo vadovų autoriteto. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl savanaudiškų paskatų nustatymo yra teisingos ir pagrįstos.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismų padarytas išvadas įvertinus ištirtų įrodymų visumą, nuteistieji H. D. ir E. A. įtarė, jog R. G., kuris nusikalstamame susivienijime turėjo jam paskirtą vaidmenį – organizuoti ir kontroliuoti nusikalstamu būdu vykdomus įmonių, pastatų privatizavimus ir pan., ne apie visus gaunamus pinigus juos informuodavo, savinosi dalį nusikalstamu būdu gauto pelno; kad R. G. pažinojo, t. y. turėjo „plačias“ pažintis su stambaus ir vidutinio verslo (taip pat ir šešėlinio) atstovais, turėjo jiems didelę įtaką, todėl R. G. atsiskyrus nuo nusikalstamo susivienijimo veiklos, t. y. jeigu jis veiktų atskirai, nusikalstamas susivienijimas galėtų likti be dalies iš nusikalstamo verslo galimų gauti pajamų; kad sprendimas jį nužudyti buvo priimtas siekiant jį pašalinti kaip konkurentą vykdomų nusikalstamų veikų sferoje.
Teismų sprendimuose motyvuojant R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų remiamasi ir nustatyta aplinkybe, kad prieš R. G. nužudymą H. D. nurodymu iš jo buvo atimtas namas, pasisavintas kitas name buvęs turtas, o šiame name nuolat būnant nusikalstamo susivienijimo dalyviams (tiek iki jo nužudymo ir po nužudymo), buvo atimta galimybė jį susigrąžinti netgi jo artimiesiems.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad savanaudiškos paskatos nustatytos neteisingai, nukrypstant nuo teismų praktikos, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrindinis, t. y. dominuojantis H. D. ir E. A. veiksmų motyvas, kaip tai ir yra nustatyta teismų sprendimuose, buvo savanaudiškumas, o ne vien tik kerštas, įžeistos ambicijos ir pan.
3.8. Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktų taikymo
Kasaciniuose skunduose nuteistieji E. A. ir R. Z. iš esmės pakartojo apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, kuriais grindė savo prašymus panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jie pripažinti kaltais nužudę S. Č. ir V. V., ir juos išteisinti. Šiuos prašymus ir argumentus apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir priimtame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija daryti kitokių išvadų neturi teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistiesiems R. Z. ir E. A. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, ir 9 punktai – taikytas tinkamai.
3.9. Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktų ir BK 95 straipsnio taikymo
Kasatorius nuteistasis R. Z. prašo nuosprendžių dalį, kuria jis už 1997 m. spalio 12 d. padarytą nusikaltimą nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taikė ne tos redakcijos BK 95 straipsnį, o tai lėmė iš esmės neteisingą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimą. Anot kasatoriaus, švelniausia šio BK bendrosios dalies normos redakcija yra 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, pagal kurią asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję ketveri metai, kai buvo padarytas nesunkus ar apysunkis nusikaltimas.
Kasatoriaus prašymas atmestinas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nurodoma BK 95 straipsnio redakcija nebuvo įsigaliojusi ir negalėjo būti taikoma, nes BK 95 straipsnis buvo pakeistas 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 ir nuo 2000 m. BK įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d., turėjo būti taikoma BK 95 straipsnio redakcija, numatanti aštuonerių metų (1 dalies 1 punkto c papunktis) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą BK 95 straipsnio redakciją ir neteisingai skaičiavo senaties terminus.
4. Dėl paskirtų bausmių
4.1. Dėl mirties bausmės pakeitimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir baudžiamojo įstatymo galiojimo laike nuostatų taikymo
H. D. ir jo gynėjų kasaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamųjų nuosprendžių dalys dėl H. D. paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės naikintinos ir dėl to, kad po Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo, kuriuo mirties bausmė pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, įsigaliojimo (1998 m. gruodžio 11 d.) iki naujos 1961 m. BK 105 straipsnio redakcijos įsigaliojimo (1998 m. gruodžio 31 d.), t. y. 22 kalendorines dienas už 1961 m. BK 105 straipsnyje nurodytą nusikaltimą numatyta viena iš alternatyvių bausmių – mirties bausmė – nebegalėjo būti taikoma, o kita bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – įstatymų leidėjo dar nebuvo nustatyta. Kadangi 1998 m. gruodžio 11 d. – 1998 m. gruodžio 31 d. galiojusiame 1961 m. BK 105 straipsnyje terminuoto laisvės atėmimo bausmės (kaip alternatyvos mirties bausmei) viršutinė riba buvo numatyta penkiolika metų, todėl, kasatorių manymu, už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis negalėjo būti skirta griežtesnė nei penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Toks teiginys, be kita ko, grindžiamas 1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalies ir 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei teismų praktikoje suformuluota taisykle, kad visais atvejais taikomas asmens teisinę padėtį lengvinantis įstatymas, taigi ir tokios tarpinės įstatymų redakcijos, galiojusios laikotarpiu tarp nusikalstamos veikos padarymo iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo.
Šios bylos kontekste išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamosios atsakomybės taikymas už padarytas nusikalstamas veikas. Aktualu ir tai, kad konstituciniai baudžiamosios atsakomybės pagrindai, pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra, be kita ko, susietos su teisingumo, teisinės valstybės principais, taigi ir su įstatymo leidėjo pareiga įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama tokios žalos atsiradimo grėsmė; ir kas ne mažiau svarbu – nustatyti bausmes už jų padarymą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d. nutarimai). Teisinės valstybės principas taip pat suponuoja nustatomos teisinės atsakomybės adekvatumą, jos atitiktį teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams: tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Taigi, baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamų veikų pavojingumą, be kitų aplinkybių, lemia pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių reikšmingumas ir apie jį, be kita ko, sprendžiama iš straipsnio sankcijoje nustatytų bausmių rūšių ir jų dydžių.
Pagal Konstitucijos 18 ir 19 straipsnius žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Kadangi teisės į gyvybę kaip svarbiausios prigimtinės žmogaus teisės apsaugą padeda užtikrinti ir nuostatos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už nužudymus, tai baudžiamoji teisinė žmogaus gyvybės apsauga, be kita ko, neatskiriama nuo teisingų, atitinkančių šios vertybės svarbą, jos vietą vertybių hierarchijoje, bausmių nustatymo. Tai, be kita ko, yra tiesiogiai susiję su Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluoto adekvačių bausmių reikalavimo įgyvendinimu. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. priimtame nutarime konstatavus, kad 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, ji, minėtą nutarimą oficialiai paskelbus Valstybės žiniose 1998 m. gruodžio 11 d., negalėjo būti taikoma. BK 105 straipsnio, numačiusio atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, sankcija pakeista 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 1998 m. gruodžio 31 d. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad mirties bausmės pripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai nesudaro prielaidų 1961 m. BK 7 ir 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies kontekste kalbėti apie švelnesnio tarpinio įstatymo, nustatančio už kvalifikuotą nužudymą tik terminuoto laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki penkiolikos metų bausmę, atsiradimą, taigi ir kasaciniame skunde nurodytus baudžiamojo įstatymo galiojimo laike nuostatų pažeidimus. Apie 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijos švelnėjimą nagrinėjamoje byloje gali būti kalbama tik ta apimtimi, kiek tai susiję su joje numatytos mirties bausmės pakeitimu laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, o tai nėra susiję su griežtesnės alternatyvios bausmės atsisakymu. Todėl Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo išspręstas mirties bausmės konstitucingumo klausimas, baudžiamosios teisės kontekste negali būti interpretuotinas kaip 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje paliekantis tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad toks išaiškinimas prieštarautų paties Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nustatytiems sankcijų adekvatumo, baudžiamumo teisingos pusiausvyros reikalavimams, reikštų tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pavojingumo žymų sumažinimą, sukeltų abejonių dėl žmogaus gyvybės kaip saugomos vertybės svarbos, pakeistų nusikalstamų veikų tarpusavio santykį. Tokia sankcija neatitiktų bausmės paskirties, todėl, be kita ko, negalėtų užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo. Taip pat, atsižvelgiant į žmogaus gyvybės konstitucinę apsaugą ir šios vertybės svarbą, 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimo interpretacija, kad juo buvo sušvelnintas kvalifikuoto nužudymo baudžiamumas, prieštarautų teisėtumo, teisinės valstybės principams, paneigtų konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą ir vidinę darną. Nepaisant konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiamo reikalavimo, kad už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, būtų paneigti toje pačioje jurisprudencijoje plėtojami prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principai.
Kartu išplėstinė septynių teisėjų kolegija pabrėžia, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 1998 m. gruodžio 11 d. susidarė situacija, kad 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje buvo numatyta mirties bausmė, kuri dėl antikonstitucinio pobūdžio negalėjo būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjui atsirado pareiga nedelsiant šią teisinio reguliavimo problemą išspręsti – užtikrinant teisinio reguliavimo nuoseklumą, nepertraukiamumą ir stabilumą, mirties bausmę pakeisti adekvačia, tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pavojingumą atitinkančia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme. Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde nurodomas 22 dienų terminas (nuo 1998 m. gruodžio 11 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d.) yra siejamas ne su tarpinio baudžiamojo įstatymo atsiradimu, o rodo bausmės pakeitimo proceso trukmę. 1998 m. gruodžio 11 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, 1998 m. gruodžio 14 d. parengti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22, 24, 42, 43, 49, 50, 54¹, 71, 75, 105, 227¹, 227³ straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, nuteistų mirties bausme, kuriems ši bausmė nebuvo įvykdyta, mirties bausmės pakeitimo laisvės atėmimu iki gyvos galvos“ projektai (Nr. P-1497 ir P-1489A), kurie buvo priimti 1998 m. gruodžio 21 d. ir įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad apie mirties bausmės pakeitimo įkalinimu iki gyvos galvos poreikį buvo nurodoma ir 1997 m. balandžio 27 d. Baltijos Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje „Dėl mirties bausmės atsisakymo“, kuria rekomenduota trijų Baltijos valstybių parlamentams ir vyriausybėms pasirengti ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo konvencijos Papildomą 6 protokolą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad H. D. už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis negalėjo būti skirta griežtesnė nei penkiolikos metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė, atmeta. Kasaciniame skunde pateikiamas formalus Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo aiškinimas neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų konstitucinių baudžiamosios atsakomybės pagrindų (1961 m. BK 105 straipsnis ir 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis).
4.2. Dėl paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės
Be to, kasatoriai – H. D. ir jo gynėjai – teigia, kad nuteistajam H. D. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra pernelyg griežta, kad netgi apeliacinės instancijos teismui išteisinus jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus bausmė nebuvo sušvelninta, nebuvo atsižvelgta į pernelyg ilgai trukusį baudžiamąjį procesą.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Taip pat teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014). Taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti, bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-172/2008, 2K-452/2012).
Kasatorių ginčijama bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos H. D. paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už R. G. nužudymą ir ši nuosprendžio dalis, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, palikta nepakeista.
Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, H. D. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės griežtumo buvo išsamiai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių H. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skirdamas bausmes atsižvelgė ir į kitas, BK 54 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose išvardytas aplinkybes: nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę. Vertindamas būtent šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas pažymėjo, kad H. D., vadovaudamas bei dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, nužudęs R. G., padarė nusikaltimą, kurio padariniai jau negrįžtami, ir juo buvo padaryta ypač didelė žala ir nužudytojo artimiesiems, ir visuomenei, kad R. G., po nepavykusio nužudymo išvengęs mirties, slapstėsi, bet buvo surastas ir atvežtas į mišką prie iš anksto iškastos duobės, o jam pradėjus bėgti, H. D. į jį ne mažiau kaip du kartus iššovė ir taip tyčia nužudė R. G.; taigi H. D. nužudymą padarė kaip šio nusikaltimo vykdytojas, veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia dėl savanaudiškų paskatų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis nužudė V. S. Šių dviejų nužudymų ir trijų pasikėsinimų nužudyti padarymo aplinkybės, teismo nuomone, rodo padidintą nusikaltimų pavojingumo laipsnį. Įvertindamas H. D. asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis buvo teistas, nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas. Už kvalifikuotą R. G. nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas H. D. sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos – paskyrė padaręs išvadą, kad H. D. yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausme, yra neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumui, pažymėjo, kad H. D. paskirta griežčiausios rūšies bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų H. D. vidinį išgyvenimą, kritišką požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo, teismuose H. D. neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais), o tai leidžia daryti išvadą, kad jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Šis teismas konstatavo, kad nuteistajam H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neprieštarauja ne tik BK 54 straipsnio reikalavimams, bet ir BK 41 straipsnio nuostatoms, apibrėžiančioms bausmės paskirtį.
Kadangi teismų sprendimuose bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas teismų jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės griežtumas, atmestini.
Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmes (švelninimo prasme) nuteistiesiems, tarp jų ir H. D., atsižvelgė ir į bausmės skyrimui reikšmingą aplinkybę – ilgai besitęsiantį baudžiamąjį procesą. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso trukmę iš esmės lėmė objektyvūs veiksniai – bylos sudėtingumas, kaltinamųjų skaičius ir pan., todėl nėra pagrindo teigti, kad visas baudžiamasis procesas buvo nepateisinamai ilgas.
Tenkinti kasatorių prašymą sušvelninti H. D. bausmę, paskirtą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nėra teisinio pagrindo.
4.3. Dėl paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atitikties Konvencijos 3 straipsnio reikalavimams
Kasatoriai, remdamiesi EŽTT praktika, taip pat nurodo, kad, jų nuomone, laisvės atėmimas iki gyvos galvos H. D. negalėjo būti skiriamas atsižvelgiant ir į tai, kad tokia bausmė, ypač nesant lygtinio paleidimo galimybės (kaip Lietuvos teisėje), yra nežmoniška bausmė, prieštaraujanti Konstitucijos 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konvencijos 3 straipsniui, nesuderinama su bausmės tikslais ir paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Konstitucijos 21 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Iš esmės analogiškos garantijos yra įvirtintos ir tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose, kurių vienas reikšmingiausių – Konvencija. Kasaciniuose skunduose iš esmės įrodinėjama, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra veiksmingos galimybės peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, reikalaujamos pagal EŽTT praktiką. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pastaraisiais metais plėtojamą EŽTT praktiką laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiam kaltininkui savaime nėra draudžiamas, tačiau „nemažintino“ (t. y. tokio, kuris negali būti mažinamas, švelninamas) (angl. irreducible) laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiajam gali sukelti problemą pagal Konvencijos 3 straipsnį, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Kafkaris prieš Kiprą, peticijos Nr. 21906/04; 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Iorgov (II) prieš Bulgariją, peticijos Nr. 36295/02; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Babar Ahmad ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 24027/07, 11949/08, 36742/08, 66911/09 ir 67354/09; Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10; 2014 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Öcalan prieš Turkiją (Nr. 2), peticijų Nr. 24069/03, 197/04, 6201/06 ir 10464/07; 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje L?szló Magyar prieš Vengriją, peticijos Nr. 73593/10; 2014 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 15018/11 ir 61199/12; 2014 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Čačko prieš Slovakiją, peticijos Nr. 49905/08; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas byloje Trabelsi prieš Belgiją, peticijos Nr. 140/10; 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Manolov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 23810/05; 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Bodein prieš Prancūziją, peticijos Nr. 40014/10; 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Kaytan prieš Turkiją, peticijos Nr. 27422/05; 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Gurban prieš Turkiją, peticijos Nr. 4947/04; Didžiosios kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Murray prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 10511/10). EŽTT 2013 m. gruodžio 12 d. perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei bylą Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 22662/13), kurioje aštuoni pareiškėjai, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, pagal Konvencijos 3 straipsnį skundžiasi dėl jos sušvelninimo galimybės nebuvimo; sprendimas šioje byloje dar nepriimtas ir jo priėmimo data nėra žinoma.
Pagal EŽTT praktiką laisvės atėmimas iki gyvos galvos netampa „nemažintinu“ tik dėl to, kad praktikoje ši bausmė gali būti atlikta visa. Šiuo aspektu EŽTT sprendimuose, be kita ko, atkreipiamas dėmesys į valstybių pareigą pagal Konvenciją imtis priemonių visuomenei apsaugoti nuo smurtinių nusikaltimų. Konvencija nedraudžia valstybėms taikyti už sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui neapibrėžtos trukmės bausmę, kuri leidžia tęsti kaltininko laisvės atėmimą, kai tai būtina visuomenei apsaugoti (pvz., L?szló Magyar prieš Vengriją, § 49, su tolesnėmis nuorodomis). Iš tiesų kelio kaltininkui padaryti naujus nusikaltimus užkirtimas yra viena esminių laisvės atėmimo bausmės funkcijų. Tai itin aktualu už nužudymą ar kitus sunkius nusikaltimus asmeniui nuteistų asmenų atveju. Vien tai, kad tokie nuteistieji jau gali būti atlikę ilgą laisvės atėmimo laikotarpį, nesusilpnina valstybės pozityviosios pareigos apsaugoti visuomenę; valstybės gali atlikti šią pareigą, tęsdamos tokių laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų kalinių laisvės atėmimą tiek ilgai, kiek jie išlieka pavojingi (ten pat). Taigi pagal Konvencijos 3 straipsnį pakanka, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų de jure (juridiškai) ir de facto (faktiškai) mažintina (pvz., Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Murray prieš Nyderlandus, § 99). Konvencijos 3 straipsnis reikalauja, jog laisvės atėmimo bausmę galima būtų sumažinti ta prasme, kad būtų galimas jos peržiūrėjimas, leidžiantis nacionalinėms institucijoms apsvarstyti, ar šią bausmę atliekančio asmens pasikeitimai ir pažanga siekiant reabilituotis yra tokie reikšmingi, jog tolimesnis laisvės atėmimas nėra pateisinamas teisėtais penologijos pagrindais (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Murray prieš Nyderlandus, § 100, su tolesnėmis nuorodomis).
EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į vertinimo laisvę, kuri turi būti suteikiama Susitariančiosioms Valstybėms baudžiamosios justicijos ir bausmės skyrimo srityje, EŽTT užduotis nėra nustatyti šio peržiūrėjimo formą (teisminę ar atliekamą vykdomosios valdžios) ar terminą. Tačiau lyginamoji ir tarptautinė teisė aiškiai rodo, kad peržiūrėjimas turi būti garantuojamas ne vėliau kaip praėjus dvidešimt penkeriems metams po laisvės atėmimo iki gyvos galvos paskyrimo. Asmuo, nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, turi teisę bausmės atlikimo pradžioje (t. y. kai bausmė galutinai paskirta) žinoti, ką jis turi daryti, kad būtų svarstomas jo paleidimas į laisvę ir kokios yra šio peržiūrėjimo sąlygos, įskaitant tai, kada jis bus atliekamas ar kada dėl jo galima kreiptis (Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, § 246).
Taigi EŽTT praktikoje (bent iki šiol) konkreti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimo forma nenustatoma, vadinasi, skirtingai negu teigia kasatoriai, iš šios praktikos negalima daryti išvados, kad peržiūrėjimas gali būti užtikrintas tik įtvirtintus nacionalinėje teisėje laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistų asmenų lygtinio paleidimo institutą ir jį taikant. Priešingai, ir pačių kasatorių nurodomuose EŽTT sprendimuose yra konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį reikalaujamą bausmės peržiūrėjimą iš principo gali atlikti ir vykdomosios valdžios institucija (Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, § 120; Harakchiev ir Tolumov prieš Bulgariją, § 246; Öcalan prieš Turkiją (Nr. 2), § 198; L?szló Magyar prieš Vengriją, § 51). Be kita ko, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad su šiais reikalavimais gali būti suderinama Prezidento malonė (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Murray prieš Nyderlandus § 99, su tolesnėmis nuorodomis). Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai kasatorių nurodomose EŽTT bylose buvo nustatyti ne savaime dėl to, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos peržiūrėjimas buvo pavestas vykdomosios valdžios institucijoms, pavyzdžiui, Respublikos Prezidentui, o dėl konkrečių malonės įgyvendinimo tvarkos reglamentavimo ir praktikos trūkumų, būdingų atitinkamoms valstybėms.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, vadovaujantis EŽTT praktika, galimybė peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pagal Konvencijos 3 straipsnį gali būti užtikrinta, be kita ko, nacionalinėje teisėje įtvirtinus Prezidento malonės institutą. Toks modelis galioja ir Lietuvoje; teisėjų kolegijos vertinimu, jo reglamentavimui nėra būdinga visuma tokių trūkumų, kurie nulėmė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nustatymą EŽTT nagrinėtose kitų valstybių bylose. Respublikos Prezidento malonės teisė įtvirtinta Konstitucijos 84 straipsnio 23 punkte. BK 79 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo, jeigu Respublikos Prezidentas patenkina jo malonės prašymą. Malonės suteikimo tvarką nustato Respublikos Prezidentas. Prezidento 2007 m. vasario 15 d. dekretu Nr. 1K-880 „Dėl Malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų“ (Valstybės žinios, 2007, Nr. 22-823) sudaryta Malonės komisija (toliau – Komisija) nuteistųjų malonės prašymams preliminariai svarstyti ir pasiūlymams teikti ir patvirtinti Malonės prašymų nagrinėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai). Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais (Nuostatų 2 punktas). Nuostatuose įtvirtinta malonės prašymų padavimo ir nagrinėjimo tvarka, be kita ko, aiškiai nustatyta, kad asmenų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, malonės prašymai gali būti svarstomi ne anksčiau, kaip atlikus dešimties metų laisvės atėmimo bausmės (Nuostatų 9 punktas). Pagal Nuostatų 12 punktą teikiant malonę atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, elgesį, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką, nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą, pataisos įstaigos administracijos, visuomeninių organizacijų bei buvusių darboviečių nuomonę ir į kitas aplinkybes. Nepatenkinus malonės prašymų, pakartotinai pateikti malonės prašymai svarstomi praėjus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams nuo ankstesnio svarstymo (Nuostatų 17 punktas). Taip pat pažymėtina, kad Konvencija yra Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis, t. y. sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), kuri taikoma tiesiogiai (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Taigi Prezidentas, įgyvendindamas savo įgaliojimus (taip pat ir diskrecinius), bendriausia prasme vadovaujasi ir Konvencija bei EŽTT praktika (be kita ko, ir dėl reikalavimų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimui pagal Konvencijos 3 straipsnį). Konvencijos reikalavimais savo veikloje vadovaujasi ir Komisija (tai išplaukia iš Nuostatų 2 punkto). Svarbu ir tai, kad nuteistiesiems laisvės atėmimu iki gyvos galvos atliekant bausmę suteikiama galimybė ugdyti galimam grįžimui į laisvę būtinus socialinius įgūdžius, pavyzdžiui, organizuojamas jų bendrasis ugdymas ir profesinis mokymasis (BVK 167 straipsnio 2 dalis); jeigu patys to pageidauja, jie gali dirbti (BVK 167 straipsnio 3 dalis), ir kt. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į malonės taikymo asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu iki gyvos galvos, praktiką, kuri patvirtina malonės veiksmingumą de facto. Prezidento 2012 m. gegužės 9 d. dekretu Nr. 1K-1060 „Dėl malonės suteikimo J. B.“, 1996 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu nuteistam laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmė pakeista į terminuoto laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą dvidešimt penkeriems metams. Pažymėtina, kad Prezidento spaudos tarnyba periodiškai praneša apie Prezidento dekretus dėl malonės suteikimo, glaustai nurodant, kokiems asmenims suteikta malonė ir į ką atsižvelgta priimant sprendimą. Prezidento spaudos tarnybos 2012 m. gegužės 8 d. pranešime nurodoma, kad Prezidento dekretu vienam asmeniui, nuteistam iki gyvos galvos, bausmė pakeista į laisvės atėmimą dvidešimt penkeriems metams, kad malonė nuteistajam iki gyvos galvos suteikta atsižvelgiant į padarytą pažangą, kad nuteistasis nelaisvėje yra praleidęs daugiau nei šešiolika metų, atlikdamas bausmę įgijo išsilavinimą, dirba ir savo elgesiu rodo norą pasitaisyti (ttom of Form
Prezidentė suteikė malonę trims nuteistiesiems [interaktyvus] <https://www.lrp.lt/lt/spaudos-centras/pranesimai-spaudai/13582>).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir į kasacinio skundo argumentus bei kasacinio teismo įgaliojimų ribas, išplėstinė septynių teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Prezidento malonės instituto specifiką ir EŽTT pripažįstamą valstybių vertinimo laisvę reglamentuojant laisvės atėmimo iki gyvos galvos sumažinimo galimybes, nėra pagrindo išvadai, jog Lietuvos Respublikos Prezidento malonės sistema neatitiktų Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Tokios pozicijos iki šiol laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-746/2016">2K-184-746/2016</a>, 2K-314-696/2015, 2PA-113/2014).
4.4. Dėl prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
Nuteistasis H. D. ir jo gynėjai advokatai K. Ašmys bei V. Sirvydis prašo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pateikiant klausimą, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 2002/584/TVR garantijos (konkrečiai dėl galimybės peržiūrėti išduotam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę), jeigu jos neturi efektyvaus taikymo, turi turėti įtaką nacionalinio teismo nagrinėjamam klausimui, atsižvelgiant į galutinės bausmės paskyrimą, kaip į šios garantijos įgyvendinimą (kartu su kasaciniu skundu buvo pateiktas ir analogiškas atskiras prašymas).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindų sprendimas reglamentuoja tarpusavio pripažinimo principu pagrįstą nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų, siekiant įvykdyti baudžiamuosius nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą (pvz., 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality prieš Francis Lanigan, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 27 punktas). Pagrindų sprendime įtvirtintas Europos arešto orderio (toliau – EAO) apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti, taikymo sritis, privalomo ir neprivalomo nevykdymo pagrindai, išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos ypatingais atvejais, kompetentingų teisminių institucijų nustatymas ir jų susižinojimo tvarka, EAO turinys ir forma, EAO ir prašomo perduoti asmens perdavimo tvarka, perdavimo pasekmės. Pagrindų sprendimų preambulėje, be kita ko, nustatyta, kad jis grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje ir kurie atsispindi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos VI skyriuje (Preambulės 12 įtrauka). Joks asmuo neturėtų būti perkeltas, išsiųstas ar perduotas valstybei, kurioje yra rimtas pavojus, kad jam bus pritaikyta mirties bausmė, kankinimai arba kitoks nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba bausmė (Preambulės 13 įtrauka). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas. Su pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose nurodyta, kad Chartijos 4 straipsnyje nurodyta teisė yra Konvencijos 3 straipsnyje garantuota teisė, kurios formuluotė yra ta pati. Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jo esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip atitinkamo Konvencijos straipsnio. Chartijos 51 straipsnyje apibrėžiant jos taikymo sritį nustatyta, kad Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.
Pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nustatyta, kad vykdančiajai teisminei institucijai vykdant EAO, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę gali būti taikomi šiame straipsnyje nurodyti reikalavimai. Be kita ko, tuo atveju, jei už nusikalstamą veiką, dėl kurios yra išduotas EAO, baudžiama laisvės atėmimu iki gyvos galvos, minėto arešto orderio vykdymui gali būti taikomas reikalavimas, kad išduodančioji valstybė narė savo teisės sistemoje turėtų nuostatas dėl skirtos bausmės ar kitokios priemonės persvarstymo gavus tokį prašymą arba ne vėliau kaip po 20 metų arba turėtų nuostatas dėl malonės suteikimo, kurio asmuo turi teisę prašyti pagal išduodančiosios valstybės narės teisę arba praktiką, siekdamas, kad tokia bausmė arba priemonė nebūtų vykdoma (Pagrindų sprendimo 5 straipsnio 2 punktas). 2009 m. vasario 21 d. išduodant dėl H. D. Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, jog įgyvendina vieną Pagrindų sprendimo ir Bulgarijos Respublikos teisės aktų reikalavimą dėl garantijų suteikimo H. D., būtent nurodė Malonės komisijos nuostatus, pagal kuriuos nuteisimo laisvės atėmimu iki gyvos galvos atveju jis turės teisę kreiptis į šią instituciją po dvidešimties metų (pagal tuo metu galiojusią 2007 m. vasario 15 d. Malonės prašymų nagrinėjimo nuostatų 9 punkto redakciją).
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą, o jeigu teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu, Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau. Pagal ESTT praktikoje suformuluotą bendrąją taisyklę, iškilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, galiojimo teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas, pastarasis privalo kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau ESTT suformulavo ir išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (1982 m. spalio 6 d. Sprendimo byloje Cilfit ir kt., 283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. Sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (pranc. acte éclairé doktrina) (nurodyto Sprendimo byloje Cilfit ir kt. 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (pranc. acte clair doktrina) (nurodyto Sprendimo byloje Cilfit ir kt. 16 punktas). ESTT praktikoje išaiškinta, kad nacionalinis teismas, kurio sprendimas galutinis, turi tokią pačią diskreciją kaip ir kiti nacionaliniai teismai, kiek tai susiję su tuo, ar sprendimui priimti reikia sprendimo ES teisės klausimu. Todėl šie teismai neprivalo pateikti jiems kilusio Sąjungos teisės aiškinimo klausimo, jeigu šis nėra svarbus, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, nepadarytų jokios įtakos ginčo sprendimui. Tačiau jeigu jie konstatuoja, kad būtina remtis Sąjungos teise jiems pateiktam ginčui išspręsti, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje iš esmės įtvirtinta jų pareiga pateikti Teisingumo Teismui kiekvieną kilusį klausimą (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo byloje Consiglio nazionale dei geologi ir Autorit? garante della concorrenza e del mercato, C-136/12, 26–27 punktai). Be to, kad būtų išvengta galimo nacionalinių teismų piktnaudžiavimo prejudicinio sprendimo institutu ir kartu užtikrintas ESTT veiklos efektyvumas, Teisingumo Teismas išimtiniais atvejais nepripažįsta kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo leistinumo. ESTT gali atmesti pateiktą prašymą, jei akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė, pateikiant prašymą nesant realiai teisinio ginčo arba Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2013 m. sausio 29 d. Sprendimas byloje Ciprian Vasile Radu. C-396/11, 22–24 punktai).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje prašymas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo iš esmės grindžiamas pirmiausia tuo, kad, kasatorių nuomone, Lietuvos teisinėje sistemoje nėra veiksmingos galimybės peržiūrėti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kuri buvo garantuota perduodant H. D. Lietuvos Respublikai (ir kurios, jų nuomone, reikalaujama pagal EŽTT praktiką). Tokios galimybės buvimo ar nebuvimo nustatymas yra susijęs su Lietuvos nacionalinės teisės ir Konvencijos nuostatų aiškinimu. Šioje kasacinėje nutartyje padaryta išvada, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį reguliavimą H. D. yra užtikrinta veiksminga jo bausmės peržiūrėjimo po dešimties metų galimybė Prezidento malonės tvarka. Taigi garantija, suteikta H. D. perduodant jį pagal Europos arešto orderį iš Bulgarijos Respublikos Lietuvos Respublikai, yra reali ir veiksminga. Esant tokiai situacijai, klausimas dėl atitinkamos Pagrindų sprendimo garantijos įtakos nacionalinio teismo sprendimui skiriant bausmę tuo atveju, jeigu ši garantija nėra veiksmingai taikoma EAO išdavusioje valstybėje, nėra svarbus nagrinėjamai bylai. Vadinasi, kasacinis teismas šiuo atveju neprivalo kreiptis į ESTT prašant priimti dėl šio klausimo prejudicinį sprendimą, todėl kasatorių prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.
4.5. Dėl E. A. paskirtų bausmių
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti paskirtą bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai reiškia, kad šios instancijos teismas apie bausmės teisingumą sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes ir tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis).
Nuteistasis E. A. kasaciniame skunde teigia, kad jis dėl R. G., S. Č. ir V. V. nužudymo, turto prievartavimo iš SAB „D.“ ir UAB „B.“ nuteistas nepagrįstai, dėl nusikalstamo susivienijimo veika kvalifikuota neteisingai, todėl, ištaisius padarytas klaidas turi būti iš naujo peržiūrimos ir bendrinamos bausmės. Kasacinės instancijos teismo nutartyje konstatavus, kad E. A. dėl šių nusikalstamų veikų nuteistas pagrįstai ir tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, šis skundo argumentas atmestinas.
Kita dalis kasacinio skundo argumentų dėl bausmės sušvelninimo (jos dydžio sumažinimo), susiję su ilgai užsitęsusiu ikiteisminio tyrimo procesu, kardomajame kalinime ilgai išbūtu laiku bei sąlygomis, kurios, pasak nuteistojo, neatitinka minimalių reikalavimų ir kurios turi būti vertinamos kaip nežmoniškos bei žeminančios suimtąjį. Šie argumentai taip pat atmestini. Pažymėtina, kad kardomojo kalinimo sąlygos nėra įstatyme įtvirtinta aplinkybė, į kurią pagal baudžiamąjį įstatymą turi atsižvelgti teismas skirdamas bausmę, kartu – spręsdamas jos rūšies ar dydžio klausimus (BK 54 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad E. A. nuteistas už aštuonias nusikalstamas veikas, iš kurių trys yra labai sunkūs nusikaltimai, t. y. nusikalstamas susivienijimas ir du kvalifikuoti nužudymai. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, E. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, t. y. maksimalus terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydis. Lemiamą reikšmę bendrinant bausmes šiuo atveju turėjo aplinkybė, jog už vieną iš nusikalstamų veikų paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamoje byloje E. A. tokia bausmė buvo paskirta už BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą, t. y. S. Č. ir V. V. nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skirdamas bausmes atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, E. A. vaidmenį padarant konkrečius nusikaltimus, jo kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Individualizuodamas bausmes teismas nurodė, kad atsižvelgia (švelninimo prasme) ir į tai, jog bylos procesas tęsėsi gana ilgą laiką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visetą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl E. A. paskirtų bausmių (rūšies, dydžio) ir konstatavo, kad jos paskirtos nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų.
Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai atsižvelgė į ilgą proceso trukmę kaip vieną iš aplinkybių, tačiau teisingai jos nesureikšmindami kitų aplinkybių, svarbių bausmės individualizavimui, kontekste. Be to, teismų nuosprendžiuose atsižvelgta į tai, jog E. A. nebuvo nustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad tokių aplinkybių nebuvimas neįpareigoja teismo skirti mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo E. A. kasacinio skundo argumentai dėl neteisingos (per griežtos) bausmės paskyrimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Be to, nuteistojo E. A. kasaciniame skunde keliamas kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę klausimas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 361, 362 straipsniuose, nustatančiuose nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo tvarką, nuosprendį priėmęs teismas turi teisę priimti sprendimą įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus prašymas įskaityti kardomojo kalinimo laiką paliekamas nenagrinėtas.
5. Dėl neturtinės žalos priteisimo
Nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasacinio skundo argumentai, kad byloje neturtinė žala priteista neteisėtai, atmestini.
Šioje byloje iš H. D. ir E. A. solidariai priteista 150 000 Lt (43 443 Eur) nukentėjusiajai R. Z. neturtinei žalai atlyginti.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą, siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teise į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (inter alia, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją) (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teismų sprendimas priteisti nukentėjusiesiems neturtinę žalą priimtas atsižvelgus ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy03MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-70/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-70/2011">3K-7-70/2011</a>). Teismai, įvertinę nukentėjusiosios R. Z. civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ji augdama ir gyvendama be tėvo R. G. patyrė nepatogumus, o dvasinį diskomfortą jaučia ir dabar, nes tėvo palaikai nerasti ir nepalaidoti, atsižvelgę į kasacinės instancijos teismo praktiką panašiose bylose (kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-289/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-289/2009">2K-289/2009</a>, 2K-617/2006, 2K-404/2010, 2K-130/2011) neturtinės žalos atlyginimui priteisė 150 000 Lt (43443 Eur) sumą.
Kartu pažymėtina ir tai, kad BPK 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. BPK 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. BPK 113 straipsnio 2 nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Dėl to nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasacinio skundo argumentai, kad veikų, už kurias nuteistas H. D., padarymo metu Civiliniame kodekse dar nebuvo neturtinės žalos atlyginimo instituto, todėl neturtinė žala negalėjo būti priteista, kad turėjo būti taikomi CPK nustatyti ieškinio senaties terminai, atmestini, kaip nepagrįsti.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteisdami neturtinės žalos atlyginimą teismai šioje byloje teisės taikymo klaidos nepadarė.
6. Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo nuteistojo H. D. sutuoktinės R. D. turtui
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo H. D. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo R. D. priklausančiam turtui taikymo nepagrįstumo nebuvo tinkamai išnagrinėti. Tai laikytina esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Dėl šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo R. D. priklausančiam turtui naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių teisiniais argumentais pagrįstų išvadų, kad R. D. vardu registruotas turtas, atitinka BK numatytus konfiskuotino turto požymius ar gali būti laikomas turtu, užtikrinančiu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio tenkinimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad pagal CK 3.87 straipsnio nuostatas sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o R. D. yra nuteistojo H. D. sutuoktinė, todėl jai priklausantis turtas negali būti laikomas vien tik jos asmenine nuosavybe. Darydamas tokią išvadą teismas visai nepasisakė dėl nuteistojo H. D. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių bei minimų dokumentų apie R. D. turto kilmę. Apelianto argumentai, jog R. D. turtui laikinas nuosavybės teisių apribojimas negali būti taikomas, liko nepaneigti, nors šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti neesminiais, t. y. tokiais, į kuriuos apeliacinės instancijos teismo priimame nuosprendyje nėra būtina atsakinėti.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo būtinumas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose yra sietas su kitais ikiteisminiais tyrimais. Toks laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindimas yra ydingas. BPK 151 straipsnyje numatytos prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimas sprendžiamas kiekvienoje byloje atskirai. Nuosavybės teisė gali būti ribojama tik tuo atveju, kai tai yra būtina būtent toje byloje galimai taikytinam turto konfiskavimui ar toje byloje galimai priteistinam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti taikomas laikantis proporcingumo principo – nuosavybės teisė negali būti ribojama labiau nei tai būtina BPK 151 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi priimti aiškų, toje byloje ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo: t. y. priemonės taikymo pratęsimo iki teismo nuosprendžio ar nutarties įvykdymo arba priemonės taikymo panaikinimo. Galimi ar jau vykstantys kiti ikiteisminiai tyrimai negali lemti vienokio ar kito teismo sprendimo dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo.
7. Dėl bausmės atlikimo tvarkos ir kardomosios priemonės klausimų
Nuteistasis H. D. ir jo gynėjai kasaciniame skunde teigia, kad bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką, paskirtą atlikti kalėjime, pažeidžiant BK 66 straipsnio nuostatas, H. D. nebuvo įskaitytas išbūtas kalėjimo režimu kardomojo kalinimo laikas pagal teismų 1997 m. ir 2006 m. priimtus nuosprendžius.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 361 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai, o klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal BPK 361 straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas (BPK 362 straipsnio 4 dalis). BPK 364 straipsnyje nustatyta su nuosprendžio vykdymu susijusių nutarčių apskundimo ir skundų nagrinėjimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis klausimas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nutartimis.
Kartu pažymėtina, kad nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasaciniame skunde keliami klausimai dėl kardomosios priemonės (BPK 139 straipsnis) nėra bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
8. Dėl ekstradicijos išlaidų
Nuteistojo H. D. ir jo gynėjų kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš H. D. 19 249,65 Lt (5575,08 Eur) proceso išlaidų (pargabenimo išlaidos iš Bulgarijos), atmestini.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, byloje nustatytos aplinkybės, kad H. D. 2008 m. gruodžio 19 d. prokuroro nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška; kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi H. D. šioje byloje paskirta kardomoji priemonė – suėmimas; kad 2009 m. vasario 21 d. išduotas Europos arešto orderis dėl H. D. suėmimo ir perdavimo Lietuvos Respublikai; kad H. D. į Lietuvos Respubliką iš Bulgarijos Respublikos pargabentas 2009 m. spalio 9 d. Remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad H. D. į užsienį išvyko siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Dėl to Lietuvos kriminalinės policijos biuro patirtas išlaidas H. D. ekstradicijai įvykdyti pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas išieškoti iš H. D.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais duomenimis, neturi teisinio pagrindo.
9. Dėl prokuroro kasacinio skundo
9.1. Kasaciniu skundu prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus išteisintas, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (S. Č. ir V. V. nužudymą), panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas, kad H. D., būdamas prevencine tvarka nuo 1996 m. vasario 3 d. sulaikytas, neturėjo galimybės pavesti E. A. organizuoti S. Č. nužudymą; kad netgi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes matyti, kad rengimasis nužudyti S. Č. ir jo nužudymas yra vieno nusikalstamo sumanymo tąsa.
Kasatoriaus prašymas ir jį pagrindžiantys argumentai atmestini.
Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes H. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus buvo nuteistas už tai, kad 1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje (iki 1996 m. balandžio), jam, E. A., A. V. L. ir V. S. nutarus nužudyti S. Č. dėl savanaudiškų paskatų – už bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, duodamus parodymus apie H. D. ir „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu, po 1996 m. vasario 3 d. jam pritaikyto prevencinio sulaikymo pavedė E. A. organizuoti S. Č. nužudymą.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad jų visuma neduoda pagrindo konstatuoti, jog E. A. organizuotas S. Č. nužudymas buvo padarytas H. D., jam būnant prevenciniame sulaikyme, pavedimu, ir, padaręs išvadą, kad H. D. dalyvavimas padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose (dėl S. Č. ir V. V. nužudymo) neįrodytas, šią dėl H. D. priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo jį dėl šios veikos išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje šie reikalavimai nėra pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad H. D. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiama Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime dirbusių liudytojų G. L., A. Š., J. A. parodymais apie tai, jog visais laikais įkalinimo įstaigose buvo nesąžiningų pareigūnų, kurie suimtiesiems įnešdavo draudžiamų daiktų, taip pat ir mobiliojo ryšio telefonų, dar kartą šių liudytojų parodymus analizavo, nuosprendyje juos išdėstė ir dėl jų vertinimo motyvuotai pasisakė. Teismas nurodė, kad šių liudytojų parodymai nėra patvirtinantys versiją, kad H. D., būdamas prevenciniame sulaikyme, perdavė nurodymą nusikalstamo susivienijimo dalyviams nužudyti S. Č. Iš jų parodymų turinio matyti, kad jie patvirtina tik nesąžiningų pareigūnų buvimo faktą, tačiau neįrodo, jog H. D., būdamas prevenciniame sulaikyme, pavedė E. A. organizuoti S. Č. nužudymą. Nuteistasis H. D. viso proceso metu teigė, kad jis niekam nieko nei perduoti, nei nurodyti negalėjo, nes jį vieną saugojo ginkluoti karininkas ir du kareiviai bei kalėjimo apsauga; kad pasivaikščioti jį vesdavo už nugaros atrankiais surakintomis rankomis; kad tardymo metu gynėjas galėjo ateiti tik su bylos tyrėjais, t. y. prokurorais iš Generalinės prokuratūros. Analizuojant liudytojų G. L., A. Š., J. A. parodymus matyti, jog jie H. D. parodymų dėl laikymo sąlygų nepaneigė. Taigi šis teismas konstatavo, kad teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai – Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime dirbę pareigūnai parodė, jog įkalinimo įstaigose pasitaikydavo nesąžiningų pareigūnų, tačiau, be šių liudytojų duotų parodymų, jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad H. D. po 1996 m. vasario 3 d. jam pritaikyto prevencinio sulaikymo nurodė E. A. organizuoti S. Č. nužudymą, byloje nėra.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisingas. Byloje nustatyta, kad nužudyti S. Č. buvo nuspręsta už jo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, jo duodamus parodymus apie H. D. ir „D.“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakymą kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu. Tai reiškia, kad S. Č. tapo neparankus visiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams; nustatyta, kad po H. D. sulaikymo vienvaldžiu nusikalstamo susivienijimo vadovu tapo E. A., todėl nėra pagrindo teigti, kad E. A. organizuotas S. Č., o juolab dar ir V. V. nužudymas negalėjo būti padarytas be H. D. nurodymo.
9.2. Kasaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti abiejų instancijų teismų priimtų nuosprendžių dalis dėl E. A. paskirtų bausmių, t. y. prašo jas sugriežtinti, tarp jų ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (už R. G. nužudymą) bei pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus (už S. Č. ir V. V. nužudymą), ir paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, subendrinus visas bausmes, galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Kasatoriaus prašymas atmestinas.
Kasatorius kasaciniame skunde šiuo klausimu pakartojo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą dėl E. A. paskirtų bausmių, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių bei 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies, 4 dalies 2 punkto nuostatomis, dar kartą įvertinęs visas bausmės paskyrimui turinčias reikšmės bylos aplinkybes, konstatavo, kad griežtinti E. A. paskirtas bausmes nėra pagrindo, o paskirtos bausmės (kartu ir galutinė terminuoto laisvės atėmimo bausmė) atitinka BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 376 straipsnyje nustatytos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos. Pagal šio straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Sugriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, kai dėl to paduotas skundas, tačiau jis neturi teisės sugriežtinti bausmės paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti kasatoriaus prašymo nėra teisinio pagrindo.
9.3. Kasaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl nuteistajam R. Ž. paskirtų bausmių ir, taikant BK 62 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 3 punkto, 4 dalies 2 punkto nuostatas, nustatyti švelnesnę bausmės rūšį, t. y. paskirti bausmes (taip pat ir galutinę bausmę), nesusijusias su laisvės atėmimu.
Pažymėtina, kad prokuroro kasaciniame skunde nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniuose skunduose (prokuroro bei nuteistojo R. Ž.), akcentuojama tai, kad R. Ž. padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo veiklą, kad jo parodymų dėka buvo išaiškintos ir nustatytos kitos nusikaltimų darymo aplinkybės.
R. Ž. nuteistas už nusikaltimus, numatytus BK 249 straipsnio 2 dalyje, kurios sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo šešerių iki dvylikos metų, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose, kurios sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, BK 253 straipsnio 2 dalyje, kurios sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. Ž., pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 2 punktą, paskirtos bausmės: pagal BK 249 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus – laisvės atėmimas dvejiems metams, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams. Šias bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Nurodytų bausmių paskyrimą teismas motyvavo tuo, kad R. Ž. kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį turtinės žalos, be to, savo noru pranešė ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis. Parenkant bausmių rūšį ir dydį įvertintas konkrečių nusikalstamų veikų sunkumas, pavojingumo laipsnis, R. Ž. kaltės forma ir rūšis, vaidmuo padarant nusikaltimus, taip pat atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. Ž. ir prokuroro apeliacinius skundus dėl R. Ž. paskirtos bausmės, konstatavo, jog dar labiau švelninti R. Ž. paskirtas bausmes nėra pagrindo, kad paskirtos bausmės (kartu ir galutinė laisvės atėmimo bausmė) atitinka BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Ž. paskirtos bausmės nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, atitinka nusikalstamų veikų sunkumą, nusikaltimų pobūdį, kaltininko asmenybę ir kt.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau tokių teisės taikymo klaidų nagrinėjamoje byloje teismai nepadarė, to skunde nepagrindžia ir pats kasatorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas nėra ir negali būti siejamas vien su kaltininko parodymais, jo asmenybės ar pasikeitusio elgesio vertinimu ir pan. (būtent tuo iš esmės ir argumentuojamas kasatoriaus prašymas), juo labiau suteikiant kaltininko (nuteistojo) interesams prioritetą. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio, aplinkybės, kuriomis grindžiamas kasacinio skundo prašymas, teismų yra išnagrinėtos ir įvertintos. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, nekartodama šiuo klausimu padarytų teismų išvadų, atkreipia dėmesį į tai, kad teismai atsižvelgė į visas bausmės paskyrimui reikšmingas bylos aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat ir tas, kurias prokuroras kasaciniame skunde nurodo kaip nepakankamai įvertintas, t. y. kad byloje nustatytos tik R. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, savo noru pranešė ir prisipažino apie savo paties padarytus nusikaltimus, padėjo išaiškinti kitų asmenų padarytus nusikaltimus, jo parodymai leido pašalinti iš apyvartos labai didelį kiekį sprogstamosios medžiagos ir pan. Atsižvelgiant į šias aplinkybes R. Ž. paskirtos bausmės yra švelnesnės, negu numatytos įstatyme už jo padarytus nusikaltimus. Antra vertus, jos nepakankamos, kad pagal byloje nustatytas kitas aplinkybes, į kurias taip pat turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, būtų pagrindas (kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas) R. Ž. neskirti laisvės atėmimo bausmės. Padaryti kitokias išvadas išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės paskyrimą, taikytos tinkamai.
10. Dėl nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato M. Bliuvo kasacinių skundų
10.1. Kasatorių teigimu, teismai, nepagrįstai pripažinę A. G. dalyvavus nusikalstamame susivienijime iki 2000 m., nors kaltinimas jam buvo pareikštas dėl dalyvavimo iki 1997 m., peržengė kaltinimo A. G. ribas (BPK 255, 256 straipsnių pažeidimas).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais sutinka.
BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu galiojusios šio straipsnio redakcijos 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis; šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės; teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam; šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams; išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės.
Iš bylos duomenų matyti, kad įtarimai pareikšti, kaltinimas kaltinamajame akte suformuluotas ir byla pirmosios instancijos teismo nutartimi perduota į teisiamąjį posėdį A. G. inkriminuojant dalyvavimą nusikalstamame susivienijime nuo 1993 m. vasario 21 d. iki 1997 m. pradžios, tačiau pagal pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, A. G. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime laikotarpio atskirai neišskyrus, jis nuteistas už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime iki 2000 m. pradžios.
Proceso pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose metu kaltinamasis (nuteistasis) A. G. pagal BPK 256 straipsnio reikalavimus nebuvo informuotas apie tai, kad esminės faktinės jam pareikšto kaltinimo aplinkybės – dėl jo dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikotarpio – gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, t. y. kad jis nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavo ne iki 1997 m. pradžios, o iki 2000 m. pradžios. Kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, tai, kad nusikalstamas susivienijimas veikė iki 2000 m. savaime nereiškia, jog ir A. G. jame dalyvavimo iki pat susivienijimo pabaigos. Įvertinus tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad, A. G. neinformavus apie galimą esminių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimą, teismai peržengė A. G. pareikšto kaltinimo ribas, nes negalėjo spręsti dėl jo dalyvavimo nusikalstamame susivienijime po 1997 m. pradžios ir tuo pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus.
10.2. Kasatorių nuomone, nusikalstama veika A. G. nepagrįstai perkvalifikuota iš 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalies į BK 249 straipsnio 2 dalį; A. G. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai turėjo būti skaičiuojami taikant jam palankesnį – 1961 m. BK 49 straipsnį. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netaikydamas dėl A. G. senaties termino ir nenutraukdamas bylos pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.
Teismas, kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2008">2K-143/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-86/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-86/2013">2K-86/2013</a>). Baudžiamasis kodeksas yra vientisas teisės aktas, todėl negalima asmeniui vienu metu už tą pačią veiką taikyti abiejų – senojo ir naujojo Baudžiamųjų kodeksų nuostatų: pvz., veiką kvalifikuoti pagal naujojo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, tuo pat metu taikant senojo Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas. Nagrinėjamo dalyko kontekste tai reiškia, kad veika turi būti kvalifikuojama ir apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai skaičiuojami pagal vieno ir to paties Baudžiamojo kodekso normas. Sprendžiant, ar naujas įstatymas turi grįžtamąją galią, negalima apsiriboti senojo ir naujojo baudžiamųjų įstatymų vien tik specialiosios dalies normose numatytų sankcijų analize. Kuris įstatymas – senas ar naujas – kaltininkui taikytinas, sprendžiama jo teisinę padėtį nuosekliai įvertinus pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir teisinės padėties turinį. Taikant BK 3 straipsnio nuostatas veika kvalifikuojama pagal tą Baudžiamąjį kodeksą (galiojusį veikos padarymo metu, ar naują), kurio bendrosios ir specialiosios dalies normų visuma kaltininkui užtikrina palankesnę teisinę padėtį.
Nagrinėjamu atveju iškilusi situacija, kai už tas pačias veikas 2000 m. ir 1961 m. BK normų sankcijose numatytos ne tik skirtingo dydžio bausmės, bet ir skirtingai reglamentuojamas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymas. Jeigu veiką kvalifikuojant pagal tos veikos padarymo metu galiojusio BK nuostatas taikytina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, o tą pačią veiką kvalifikavus pagal naują BK senatis netaikoma ir tik švelnėja sankcijoje numatyta bausmė, tai laikytina, kad naujas baudžiamasis įstatymas tokiu atveju ne lengvina, bet sunkina kaltininko teisinę padėtį ir todėl pagal BK 3 straipsnio nuostatas grįžtamosios galios neturi, tada veika kvalifikuojama pagal veikos padarymo metu galiojusį BK.
A. G. kaltinime nurodyta sunkiausia ir vėliausiai padaryta veika – dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje, trukęs iki 1997 m. pradžios – kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje A. G. dalyvavimą nusikalstamame susivienijime kvalifikavo pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį. Kaltinime A. G. nurodytų veikų metu galiojusio 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalyje buvo numatyta atsakomybė už dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, kai jis ginkluotas šaunamuoju ginklu ar sprogstamosiomis medžiagomis, nustatyta sankcija – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki penkiolikos metų. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį senatį nutraukė tik nusikaltimas, už kurį laisvės atėmimo bausmė gali būti didesnė nei dveji metai.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kaltinimus A. G. dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje kvalifikavo pagal 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį, kur nustatyta, kad tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Šio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto e papunktyje buvo nustatyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už labai sunkų nusikaltimą (BK 249 straipsnio 2 dalis) – penkiolika metų; 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Taigi, bet kokia naujai padaryta nusikalstama veika nutraukia senaties eigą.
Iš bylos matyti, kad A. G. po veikų, už kurias nuteistas skundžiamais nuosprendžiais, padarė naujas nusikalstamas veikas – vagystes 1997 m. birželio 12 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje (už šią veiką nuteistas 1997 m. rugsėjo 19 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal Vokietijos Federacinės Respublikos BK § 243 1 dalies 4 punktą) ir 2006 m. liepos 11 d. disponavimą narkotinėmis priemonėmis be tikslo platinti (nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį).
Sprendžiant, ar dėl naujos veikos užsienyje padarymo nutrūko senaties terminas, teisinę reikšmę turi šios veikos nusikalstamumo ir baudžiamumo požymių vertinimas pagal Lietuvos Respublikos BK (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-86/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-86/2013">2K-86/2013</a>). A. G. 1997 m. birželio 12 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje padaryta vagystė sunkinančiomis aplinkybėmis (Vokietijos Federacinės Respublikos BK § 243 1 dalies 4 punktas) atitiko 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 90 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą bei atitinka šiuo metu galiojančio BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl turi reikšmės nustatant apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino nutrūkimo ir senaties termino skaičiavimo iš naujo laiką. Ši A. G. 1997 m. birželio 12 d. padaryta nusikalstama veika pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies nuostatas nutraukė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties A. G. terminą, tačiau 2006 m. liepos 11 d. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje, senaties termino nenutraukė, nes už pastarąją veiką sankcijoje numatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki dvejų metų, o pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalį senaties terminą gali nutraukti tik toks nusikaltimas, už kurį numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė didesnė nei dveji metai. Taigi, A. G. dalyvavimą nusikalstamame susivienijime kvalifikuojant pagal BK 1961 m. 227¹ straipsnio 2 dalį ir taikant 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 2 dalį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl šios veikos suėjo 2007 m.
Vadovaujantis tomis pačiomis apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminų skaičiavimo taisyklėmis, pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas senaties terminai A. G. 2007 metais buvo suėję pagal kaltinimus dėl visų likusių nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas skundžiamais nuosprendžiais: už SAB „D.“ akcininkų R. P. ir S. V. turto prievartavimą, G. S. B. turto prievartavimą, už UAB,,E.“, R. C., A. R., V. J., P. I. ir kt. turto pagrobimą, už ginklo pagrobimą.
Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. G., netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, nustatančias baudžiamojo įstatymo galiojimą laike (2000 m. BK 3 straipsnis) ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus (1961 m. BK 49 straipsnis, 2000 m. BK 95 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė.
Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, dėl visų paminėtų minėtų veikų baudžiamoji byla A. G. šioje dalyje nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). A. G. pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti, o sprendimas išieškoti proceso išlaidas naikintinas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 382 straipsnio 1, 2, 5 punktais,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio, nuteistųjų E. A., R. Z. kasacinius skundus atmesti.
Vadovaujantis 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžių dalį, kuria A. G. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 2 dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai.
Panaikinti nuosprendžių dalį, kuria iš A. G. priteisti civiliniai ieškiniai ir A. G. pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Panaikinti nuosprendžių dalį dėl 509,47 Lt (147,55 Eur) proceso išlaidų išieškojimo iš A. G. valstybei.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. D. priklausančiam turtui, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Eligijus Gladutis
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą bylą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą bylą be apribojimų
Skaitykite visą bylą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Padėkite mums pagerinti duomenų kokybę
Dėkojame už pagalbą gerinant duomenų kokybę. Peržiūrėsime Jūsų pranešimą ir imsimės reikiamų veiksmų.
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.