Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-234-222/2016 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00001-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.10.3;

1.2.19.4;

1.2.29.1;

2.4.2.1;

2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

išteisintiesiems V. J. (V. J.), S. K. (S. K.), R. P., J. J. (J. J.),

išteisintųjų gynėjams advokatams Vytautui Sirvydžiui, Aidui Mažeikai, Pauliui Jablonskui, Vidmantui Martyšiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu V. J. (V. J.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 167 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (1 veika), 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos), jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); S. K. (S. K.) išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, R. P. – pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, J. J. (J. J.) – pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

V. J. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 167 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (1 veika); 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos) dėl kaltinimų tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininku, būdamas naudotoju, dirbančiu su registrais ir informacinėmis sistemomis, pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių 16.1, 16.2, 16.5 punktuose nustatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais, nesant teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, veikdamas atskiromis bendrininkų grupėmis su suinteresuotais gauti svetimus asmens duomenis asmenimis, atskirais laikotarpiais pats ir pasinaudodamas vieno pavaldaus sau asmens paslaugomis, prisijungė prie policijos informacinėje sistemoje esančių registrų, naršyklių, surinko asmenų privačius duomenis, nurodydamas neteisingą informaciją apie paieškos teisėtumą, o surinktą informaciją perdavė suinteresuotiems asmenims. Taip neteisėtai rinko informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, suklastodamas tikrus elektroninius dokumentus (ir sukurstydamas sau pavaldų asmenį suklastoti tikrą elektroninį dokumentą) bei piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktus, Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalį, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos – autoritetą ir pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų – taip padarė didelės neturtinės žalos policijos įstaigai ir valstybei.

Šios nusikalstamos veikos padarytos tokiomis aplinkybėmis:

V. J., veikdamas bendrininkų grupe su V. K. (V. K.) ir V. T., 2011 m. sausio 27 d. 12.52 val. savo darbo kabinete, neturėdamas teisėto pagrindo, vykdydamas V. K. neteisėtą prašymą surinkti duomenis apie asmens privatų gyvenimą ir veikdamas jo interesais, prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal V. K. pateiktą automobilio valstybinį numerį tyčia neteisėtai surinko bei tiesiogiai perdavė V. K. dominančią informaciją apie asmenį, su kuriuo bendrauja šio sūnaus motina: vardą ir pavardę (I. G.), jo vairuojamo automobilio markę ir modelį, gimimo datą ir vietą, taip pat duomenis, ar šis asmuo paieškomas. V. K. paprašius papildomų duomenų apie I. G. privatų gyvenimą (šeiminę padėtį, darbovietę, teistumą), V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, susisiekė su (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus Teisės pažeidimų tyrimų grupės specialistu V. T. ir neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi (kaip šio viršininkas), siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, nurodė V. T. savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungti prie Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau – VRIS) naršyklės bei surinkti jį dominančią informaciją, įvedant į VRIS naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis apie paieškos pagrindą, taip sukurstydamas suklastoti tikrą dokumentą – VRIS naršyklės duomenis. V. T., vykdydamas šį V. J. nurodymą, jo interesais, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, 2011 m. sausio 27 d. 12.58 val., darbo kabinete savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungęs prie VRIS naršyklės, siekiant nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedęs į VRIS naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis, kad duomenų paieškos pagrindas yra,,administracinis tyrimas (duomenys neskelbtini)“, suklastojo tikrą elektroninį dokumentą, kurio registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paieškos byloje, nors jos V. T. pats netyrė, o jo renkami duomenys nebuvo susiję nei su paieškos bylos tyrimu, nei su jo atliekamomis funkcijomis bei tarnybos tikslais. Po to – iki 2011 m. sausio 27 d. 13.05 val. – V. T. perdavė (bendraujant telefonu) V. J. prašytą ir surinktą informaciją apie privatų I. G. gyvenimą (neviešus elektroninius duomenis apie šeiminius ryšius, šeiminę padėtį, darbovietę, teistumą), V. J. iki 2011 m. sausio 27 d. 13.07 val. šią informaciją perdavė žodžiu V. K., neteisėtai rinkusiam informaciją apie I. G. privatų gyvenimą. Taip V. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą ir sukurstė V. T. suklastoti tikrą dokumentą (BK 228 straipsnio 1 dalis, 167 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 5 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis).

V. J., veikdamas bendrininkų grupe su S. K. pagal išankstinį susitarimą, 2011 m. sausio 28 d., apie 10.19 val., darbo kabinete S. K. pateikus dominančių asmenų sąrašą su jų vardais, pavardėmis, gimimo datomis ir asmens kodais ir paprašius nurodyti jų gyvenamąsias vietas, jis, neturėdamas teisėto pagrindo, tyčia neteisėtai prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų vardus ir pavardes (E. U., J. U., R. B., P. R., J. G., E. T., A. Š., V. S.), gimimo datas ir asmens kodus, surinko ir tiesiogiai bendraudamas perdavė S. K. jį dominančią informaciją – nurodė visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, taip pat E. T. darbovietę ir A. Š. socialinį statusą (pensininkas). S. K. 2011 m. vasario 14 d. 14.34 val. pagal išankstinį susitarimą pateikė V. J. dominančių asmenų sąrašą su nurodytais šių asmenų vardais, pavardėmis ir asmenų gimimo datomis ir paprašė nurodyti jų gyvenamąsias vietas. V. J. darbo kabinete, neturėdamas teisėto pagrindo, prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų vardus, pavardes (N. S., A. L.) ir gimimo datas, taip tyčia neteisėtai surinko bei perdavė S. K. (tiesiogiai bendraudamas) jį dominančią informaciją – nurodė šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. K. laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. spalio 6 d. V. J. pateikė dominančių asmenų sąrašus su nurodytais asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo datomis ir paprašė nurodyti jų gyvenamąsias vietas. V. J., neturėdamas teisėto pagrindo, darbo kabinete prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų sąrašus su gimimo datomis tyčia neteisėtai surinko duomenis apie J. M., R. G., V. K., R. K., A. M., O. P., E. P., V. B., A. J. K., J. K., R. G., K. G., R. M., J. K., A. L., R. M., R. P., R. R., M. K., V. J. J., S. K., A. K., K. K., P. K., K. A., J. V. Č., A. B., G. T., M. K., A. S. G., E. J. G., V. K., O. P., S. K. privatų gyvenimą ir ne vėliau kaip 2012 m. birželio 11 d. nenustatytoje vietoje perdavė S. K. jį dominančią informaciją į S. K. pateiktus sąrašus įrašęs visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, išskyrus V. B., J. V. Č., V. K., nurodęs, kad šie mirę, bei A. J. K., K. G., A. L., G. T., nurodęs, kad apie jų deklaruotas gyvenamąsias vietas įrašų nėra. Taip V. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą (BK 228 straipsnio 1 dalis, 167 straipsnio 1 dalis).

V. J., veikdamas bendrininkų grupe su AB (duomenys neskelbtini) paskolų priežiūros departamento Turto realizavimo skyriaus vadovu R. P., 2011 m. gegužės 4 d. 9.19 val. telefoninio pokalbio metu pastarajam paprašius neteisėtai surinkti informaciją apie J. L. sutuoktinį A. L. (A. L.), laikinai ėjusį UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, 2011 m. gegužės 4 d. 9.22 val. elektroniniu paštu iš adreso (duomenys neskelbtini) į adresą (duomenys neskelbtini) gavęs J. L. duomenis, vykdydamas neteisėtą R. P. prašymą, 2011 m. gegužės 4 d. 9.28 val. darbo kabinete savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungė prie VRIS naršyklės ir, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad duomenų paieškos pagrindas yra,,administracinis tyrimas (duomenys neskelbtini)“, taip suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, nes minėtas tyrimas buvo dėl parkavimo pažeidimų pagal UAB „Panorama LT“ pranešimą, kurio jis netyrė, renkami duomenys nebuvo susiję nei su minėtu tyrimu, nei su V. J. atliekamomis funkcijomis ar tarnybos tikslais; V. J. pagal jam pateiktus J. L. asmens duomenis nustatė ir elektroniniu paštu 2011 m. gegužės 4 d. R. P. neteisėtai perdavė jį dominančią informaciją – A. L. asmens kodą. Taip V. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir veikdamas bendrininkų grupe neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą (BK 228 straipsnio 1 dalis, 167 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis).

V. J., veikdamas bendrininkų grupe su J. J., 2011 m. birželio 6 d. 15.38 val. darbo kabinete, vykdydamas brolio J. J. 2011 m. gegužės 18 d., apie 22.01 val., bei 2011 m. birželio 6 d. 15.14 val. neteisėtą prašymą, savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu tyčia neteisėtai prisijungė prie VRIS naršyklės ir, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedė į ją tikrovės neatitinkančius duomenis, kad duomenų paieškos pagrindas yra,,administracinis tyrimas, duomenų patikslinimas“, taip suklastojo tikrą elektroninį dokumentą, nes J. N. joks administracinis tyrimas tuo metu nebuvo atliekamas, o renkami duomenys nebuvo susiję su atliekamomis funkcijomis ir tarnybos tikslais; pagal J. J. elektroniniu paštu pateiktą J. N. asmens kodą, neteisėtai surinko bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis tą pačią dieną perdavė J. J. prašomą pateikti informaciją apie privatų J. N. gyvenimą (nurodė šio asmens duomenis, darbovietes). Taip V. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą (BK 228 straipsnio 1 dalis, 167 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis).

S. K. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe, iš anksto susitaręs su V. J., pasinaudodamas pažintimi su juo ir turėdamas tikslą dėl verslo neteisėtai rinkti jį dominančius duomenis apie asmenų gyvenamąsias vietas ir kita, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. spalio 6 d., būdamas V. J. kabinete ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje pateikė V. J. turimą informaciją apie jį dominančius asmenis – iš nekilnojamojo turto registro gautus šių asmenų vardus, pavardes, gimimo datas, asmens kodus, ir paprašė, kad šis suteiktų jam informaciją apie jį dominančių asmenų privatų gyvenimą (gyvenamąsias vietas ar darbovietes, socialinį statusą bei kt.); po to V. J., vykdydamas S. K. neteisėtą prašymą, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo ir veikdamas jo interesais, surinko ir jam perdavė duomenis apie šį dominančius asmenis. 2011 m. sausio 28 d., apie 10.19 val., darbo kabinete V. J. pateikė asmenų sąrašą su nurodytais šių asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo datomis, asmens kodais ir paprašė nurodyti šių asmenų gyvenamąsias vietas; po to V. J., neturėdamas teisėto pagrindo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų duomenis – vardus, pavardes (E. U., J. U., R. B., P. R., J. G., E. T., A. Š., V. S.), gimimo datas ir asmens kodą, neteisėtai surinko bei perdavė S. K. (tiesiogiai bendraudamas) šį dominančią informaciją – nurodė minėtų asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, taip pat E. T. darbovietę ir A. Š. socialinį statusą (pensininkas). Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. K. 2011 m. vasario 14 d., apie 14.34 val., darbo kabinete V. J. pateikė jį dominančių asmenų sąrašą su nurodytais jų vardais, pavardėmis ir asmenų gimimo datomis ir paprašė nurodyti jų gyvenamąsias vietas; po to V. J., neturėdamas teisėto pagrindo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu tyčia prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų duomenis – vardus, pavardes (N. S., A. L.) ir gimimo datas, neteisėtai surinko ir perdavė S. K. jį dominančią informaciją – nurodė šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. spalio 6 d., S. K. V. J. pateikė jį dominančių asmenų sąrašus su nurodytais asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo datomis, paprašė nurodyti jų gyvenamąsias vietas, po to V. J. neturėdamas teisėto pagrindo darbo kabinete ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu tyčia prisijungė prie Policijos informacinėje sistemoje esančių registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų sąrašus su gimimo datomis neteisėtai surinko duomenis apie J. M., R. G., V. K., R. K., A. M., O. P., E. P., V. B., A. J. K., J. K., R. G., K. G., R. M., J. K., A. L., R. M., R. P., R. R., M. K., V. J. J., S. K., A. K., K. K., P. K., K. A., J. V. Č., A. B., G. T., M. K., A. S. G., E. J. G., V. K., O. P., S. K. privatų gyvenimą ir ne vėliau kaip 2012 m. birželio 11 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje perdavė S. K. jį dominančią informaciją, į S. K. pateiktus sąrašus įrašęs visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, išskyrus V. B., J. V. Č., V. K., nurodydamas, kad pastarieji mirę, bei A. J. K., K. G., A. L., G. T., nurodydamas, kad apie šių deklaruotas gyvenamąsias vietas įrašų nėra.

R. P. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas AB (duomenys neskelbtini) paskolų priežiūros departamento Turto realizavimo skyriaus vadovu, tarnybos tikslais siekdamas sužinoti J. L. sutuoktinio A. L., laikinai ėjusio UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, asmens kodą, pasinaudodamas pažintimi su V. J., žinodamas, kad jam, kaip policijos pareigūnui, suteikta galimybė gauti duomenis iš įvairių duomenų bazių, sukurstė V. J., kad šis pagal jo prašymą neteisėtai suteiktų jam rūpimą informaciją – nustatytų ir perduotų J. L. sutuoktinio A. L. asmens kodą. 2011 m. gegužės 4 d., apie 09.19 val., paskambinęs (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkui V. J., paprašė neteisėtai suteikti jį dominančius duomenis apie J. L. sutuoktinį ir bendru sutarimu 2011 m. gegužės 4 d. 09.22 val. elektroniniu paštu iš adreso (duomenys neskelbtini) į adresą (duomenys neskelbtini) perdavė V. J. J. L. duomenis. Po to, vykdydamas neteisėtą R. P. prašymą, V. J. 2011 m. gegužės 4 d. 9.28 val. savo darbo kabinete tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungė prie VRIS naršyklės ir, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedė į naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis, kad duomenų paieškos pagrindas yra,,administracinis tyrimas, (duomenys neskelbtini)“, taip suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, kuriame tyrimas vyko pagal UAB „Panorama LT“ pranešimą apie parkavimo pažeidimus, o jis šio pranešimo netyrė ir renkami duomenys nebuvo susiję nei su minėtu tyrimu, nei su V. J. atliekamomis funkcijomis ar tarnybos tikslais; taip V. J. pagal pateiktus J. L. asmens duomenis nustatė bei elektroniniu paštu 2011 m. gegužės 4 d. R. P. neteisėtai perdavė jį dominančią informaciją – A. L. asmens kodą.

J. J. išteisintas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su savo broliu V. J., pasinaudodamas tuo, kad V. J. yra policijos pareigūnas, turėdamas tikslą gauti jį dominančius duomenis apie asmenį, su kuriuo sieja verslo ryšiai (J. N.), 2011 m. gegužės 18 d., apie 22.01 val., bei 2011 m. birželio 6 d. 15.14 val. paprašė V. J. surinkti „Sodros“ ir kitą duomenų bazėje esančią informaciją apie J. N. ir elektroniniu paštu nurodė jo asmens kodą. Po to V. J. 2011 m. birželio 6 d. 15.38 val. darbo kabinete, vykdydamas J. J. neteisėtą prašymą, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungė prie VRIS naršyklės ir, siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedė į VRIS naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis, kad duomenų paieškos pagrindas yra,,administracinis tyrimas, duomenų patikslinimas“, taip suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, nes J. N. joks administracinis tyrimas tuo metu nebuvo atliekamas, V. J. renkami duomenys nebuvo susiję su jo atliekamomis funkcijomis bei tarnybos tikslais, ir pagal J. J. jam pateiktą J. N. asmens kodą neteisėtai surinko bei ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis tą pačią dieną perdavė J. J. prašomą pateikti informaciją apie privatų J. N. gyvenimą – jo asmens duomenis, darbovietes.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasaciniame skunde pažymima, kad pagrindiniai teismų argumentai, išteisinant kaltinamuosius pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, buvo tai, jog žala asmenims, apie kuriuos kaltininkai neteisėtai rinko informaciją, nepadaryta, šie asmenys nukentėjusiaisiais nepripažinti ir pretenzijų nereiškė, o veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Kasatoriaus įsitikinimu, atmetant prokuroro argumentus apie tai, kad aptariamos veikos sudėtis nereikalauja žalos nustatymo, kad veikos motyvai ir tikslai neturi reikšmės kvalifikavimui, prieštarauja baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje suformuluotai formaliosios ir materialiosios nusikaltimo sudėties sampratai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pavojingi padariniai yra pagrindinis materialiųjų nusikalstamų veikų sudėčių požymis, o formaliųjų sudėčių atvejais pavojingų padarinių atsiradimas nėra būtinas, nusikaltimas laikomas baigtu, padarius veiką ar susilaikant nuo jos, nepriklausomai nuo to, ar veika sukėlė žalingas pasekmes, ar ne. Į tokią aplinkybę gali būti atsižvelgiama tik skiriant bausmę. Savo esme formaliosios nusikaltimų sudėtys yra pavojingos veikos, už kurias įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę. BK 167 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą; kvalifikavimui reikšmės neturi ir tai, ar pavyko gauti kaltininkui tokią informaciją, ar ne; neteisėtas informacijos rinkimas – pavojinga veika, ja keliama grėsmė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje saugomoms asmens teisėms. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. V. J. informaciją apie privatų asmenų gyvenimą rinko neteisėtai, t. y. ne vykdydamas teismo sprendimą ar tarnybos tikslais, o tenkindamas neteisėtus V. K. (jam priimtas sprendimas nutraukti bylą pagal laidavimą), S. K., R. P. ir J. J. prašymus. Tai, kokiais tikslais (savanaudiškais ar kt.) tokia informacija buvo renkama, ar ji buvo panaudota neteisėtiems tikslams – veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kasatoriaus manymu, teismų išvada, kad asmenys, apie kuriuos buvo rinkta informacija, nepareiškė jokių pretenzijų, o gauta informacija nebuvo panaudota neteisėtais tikslais, kad žala – būtinas nusikalstamos veikos požymis – nenustatyta, reiškia, kad kaltinamieji pagal BK 167 straipsnio 1 dalį išteisinti nepagrįstai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas (priešingai, nei pirmosios instancijos teismas) konstatavo, jog, formaliai vertinant V. J. padarytus veiksmus, jie atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau (sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais) padarė nepagrįstas išvadas dėl baudžiamosios atsakomybės netaikymo. Jas motyvavo tuo, kad V. J. veiksmais joks neigiamas poveikis BK 300 straipsnio saugomiems teisiniams gėriams nepadarytas, nes realiai neatitinkančių tikrovės duomenų įvedimas nepakenkė dokumentų teisinei apyvartai, nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kaltinime nurodyti V. J. veiksmai vertintini kaip ypač pavojingi. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog policijos pareigūnas V. J. pasikėsino į BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektą, t. y. teisinės dokumentų apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Šiame kontekste kasatorius pabrėžia tai, kad tiesioginis BK 300 straipsnyje numatytos veikos objektas yra ir teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, o nagrinėjamu atveju duomenys elektroniniame dokumente buvo sąmoningai iškraipyti, siekiant pažeisti fizinių asmenų interesus – teisę į privatų gyvenimą, nes neteisėtai, nesant teismo leidimo ar tarnybos tikslų, duomenys buvo renkami ir perduodami suinteresuotiems asmenims. Taigi pareigūno veiksmai laikytini pavojingais ir dėl to, kad tikrovės neatitinkantys duomenys (suklastojant) buvo nurodyti siekiant neteisėto tikslo ir bandant šią aplinkybę nuslėpti. Dėl to, priešingai nei nurodė teismas, šiomis veikomis buvo padaryta žalos teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms – pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Asmens duomenų apsaugos įstatymo saugoma asmens teisė į privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad V. J. veiksmams turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Kasaciniame skunde nesutinkant su teismų išvadomis dėl V. J. veikos vertinimo kaip piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, t. y. BK 228 straipsnio 1 dalies prasme, atkreipiamas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus (jie cituojami). Pasisakydamas dėl jų kasatorius teigia, kad jie nepagrįsti, nes tiek kaltinime, tiek apeliaciniame skunde aiškiai išdėstyta, kuo pasireiškė didelė neturtinė žala valstybei ir policijai dėl neteisėtų V. J. veiksmų. Akivaizdus pareigūno demonstravimas nuostatos nesilaikyti teisės aktų, taip sulaužant pareigūno priesaiką, kai neteisėti nusikalstami veiksmai atlikti trečiųjų asmenų naudai, šiems aiškiai suvokiant, kad tik dėl asmeninės pažinties iš V. J. neteisėtai gauna duomenis, kurių apsaugą garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, tokia veika neabejotinai daro žalą ne tik pareigūno asmeniniam, bet ir visos policijos autoritetui. Pagal teismų praktiką valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei, juolab kad šiuo atveju trečiųjų asmenų akivaizdoje buvo duodami nurodymai ir pavaldiems pareigūnams elgtis neteisėtai. Kasatorius pažymi, kad teismas nurodė, jog vertindamas, kokia žala padaryta, remiasi kasacinės instancijos teismo praktika, tačiau padarė priešingą išvadą. Be to, kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl V. J. veiksmų nebuvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus: kaip nustatė abiejų instancijų teismai, visa V. J. neteisėtai surinkta informacija buvo perduota šios nusikalstamos veikos užsakovams – V. K., R. P. ir J. J., t. y. sudarytos sąlygos kitiems asmenims neteisėtai rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Taip pat, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl V. J. veiksmų nesutriko normali valstybės institucijų veikla, nebuvo pažeisti daugelio žmonių interesai ar pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka. Priešingai, V. J., suteikdamas kitiems kaltinamiesiems informaciją apie kaltinime nurodytų asmenų privatų gyvenimą, pažeidė daugelio asmenų pagrindines teises ir teisėtus interesus, įtvirtintus Konstitucijoje. Įvertinus dar ir tai, kad tokius neteisėtus veiksmus padarė policijos pareigūnas, kuris pagal savo tarnybos pobūdį žmogaus teises turi ginti ir saugoti nuo kitų asmenų kėsinimosi, laikytina, kad dėl to didelės žalos patyrė ir valstybė, kuriai jis tuo metu atstovavo, taigi darytina išvada apie būtinojo BK 228 straipsnyje numatytos veikos požymio (padarinių) buvimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai teigiama, kad prokuroro apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio nepateikta jokių argumentų, pagrindžiančių S. K., R. P. ir J. J. atliktų veiksmų pavojingumą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kodėl BK 167 straipsnyje numatyta veika laikytina pavojinga, vertinant ją pagal formaliosios nusikalstamos veikos sudėties kriterijus. Tai liečia ne tik minėtus asmenis, bet ir kitus.

Apibendrinant kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai vertino V. J., R. P., S. K. ir J. J. veikas ir nepagrįstai juos išteisino. Netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo esmė: nepagrįstai pripažinta, kad: 1) dėl BK 300 straipsnio 1 dalies – veikos nesiekia baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio; 2) dėl BK 167 straipsnio 1 dalies – veikos kvalifikavimui būtinas žalos atsiradimas; 3) dėl BK 228 straipsnio 1 dalies – kad nėra nustatyti padariniai – didelės žalos požymis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir reiškia apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio – išteisinamojo ar apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. Toks patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir išsamiu bei nešališku visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, nes tik tokiu atveju galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų išsprendimas. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (ar nutarties) priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, t. y. visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados – konkrečios, aiškios ir pakankamai argumentuotos, teisės taikymo prasme – nekeliančios abejonių savo teisingumu. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalis, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nagrinėjamoje byloje šių BPK keliamų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.

Pirmosios instancijos teismas V. J., S. K., R. P. ir J. J. dėl visų kaltinimų išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytoms išvadoms ir iš esmės pakartojo šio teismo nurodytus motyvus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad išteisinimas grindžiamas tuo, jog, teismo nuomone, neatsirado BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (kaltinime nurodyti – didelė žala valstybei ir policijos institucijai), nes nėra nukentėjusiųjų ir niekas iš asmenų, apie kurių privatų gyvenimą buvo neteisėtai renkama informacija, nereiškė pretenzijų, nenustatytas turtinės žalos faktas, V. J. veiksmai nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje, nesutriko valstybės institucijos veikla, nebuvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus. Pasisakydamas dėl kaltinamųjų išteisinimo pagal BK 167 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog neteisėtai surinkta informacija panaudota asmenų, apie kuriuos ji rinkta, interesus pažeidžiančiais tikslais ir, atmesdamas apeliacinio skundo argumentą, kad BK 167 straipsnio sudėtis formalioji, nereikalaujanti padarinių, teismas rėmėsi nuostata, kad prie baudžiamųjų veikų priskirtini ypač pavojingi savo esme pažeidimai. Pasisakydamas dėl išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tais pačiais pirmiau nurodytais motyvais (teiginiais) ir pažymėjo, kad V. J. veika formaliai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus požymius. Pagrindinė teismo išvada – nurodytos nusikalstamos veikos nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrindas jas padariusius asmenis nuteisti. Pažymėtina tai, kad individualizuotų išvadų dėl kiekvieno kaltinamo asmens ir konkrečių atskirų veikų, kuriomis jie buvo kaltinami (ir išteisinti), apeliacinės instancijos teismas nepateikė, tik pasisakydamas dėl veikos, kurią padarant dalyvavo V. J. ir S. K., apeliacinės instancijos teismas (ir vėl pakartodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, su kuriomis sutiko), nurodė, kad prokurorės pozicija (dėl V. J. prisijungimo prie VRIS duomenų bazių) neteisėtai renkant informaciją grindžiama prielaidomis ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog „kaltinamojo versija, kad <...> duomenis surinko iš vienų šaltinių nepaneigta“ (16 nutarties lapas), „inkriminuoti veiksmai nepasitvirtino, todėl remtis šiomis aplinkybėmis vertinant V. J. veiksmus nėra galimybės“ (17 nutarties lapas). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad ir šiuo atveju V. J., S. K. vis dėlto išteisinti tuo pačiu BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu ir tais pačiais pirmiau minėtais motyvais, susijusiais su veikų pavojingumo vertinimu.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos suponuoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą baudžiamosiomis ar kitokiomis priemonėmis, kuris leistų efektyviai įgyvendinti asmens ir viešojo intereso gynimą. BK nustatytų veikų uždraudimas reiškia tai, kad įstatymų leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę už tokias neteisėtas veikas, kurios savo prigimtimi yra keliančios didesnį pavojų. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, numatytų BK 2 straipsnyje, – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka tokio įstatymo (BK) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamajame įstatyme numatytos aplinkybės, todėl teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, privalo įvertinti, ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta Baudžiamajame kodekse. Antra, išteisinimas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu reiškia tokį atvejį, kai nustatoma, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. tokių požymių, kurie yra būtini tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio (dalies) dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą. Trečia, darant išvadas apie nustatyto teisės pažeidimo pavojingumą (pobūdį, laipsnį), būtina jas pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis ir aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui nustačius, jog dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veikos pavojingumas nėra toks, kad ją padaręs asmuo būtų nuteistas, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Nagrinėjamos bylos aplinkybės ir skundžiamos nutarties turinys leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą, pirmiau nurodytų nuostatų, susijusių su baudžiamosios atsakomybės pagrindais ir sąlygomis, nepaisė.

BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (tuo buvo kaltinamas V. J.) padariniai – didelė žala valstybei, juridiniam asmeniui (ar kitiems šio straipsnio dispozicijoje išvardytiems asmenims) gali būti ir turtinė, ir neturtinė. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, kitų šiuo pagrindiniu valstybės įstatymu ginamų vertybių, principų, jeigu sumenkinamas, diskredituojamas valstybės institucijų autoritetas, pasitikėjimas valstybės teisine sistema ir pan. Darant išvadas dėl tokios žalos buvimo svarbios aplinkybės yra tai, kokios valstybės tarnautojo, atlikusio neteisėtus veiksmus, pareigos (jų reikšmingumas), kokia veikos trukmė, apimtis (mastas), kokiais teisės aktais yra ginamos pažeistos vertybės, ar piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi nebuvo padarytos ir kitos baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos ir pan. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo piktnaudžiavo tarnyba, jeigu jis ne tik pažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, valstybės tarnybos principus, bet kartu padarė ir kitas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-305/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-305/2011">2K-305/2011</a>, 2K-16/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. J., dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininku, t. y. ne eiliniu policijos pareigūnu, kartu ir būdamas naudotoju, dirbančiu su registrais ir informacinėmis sistemomis, ne tik pažeidė teisės aktų, iš jų – Policijos veiklos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto reikalavimus, bet ir klastojo dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), neteisėtai rinko bei perdavė kitiems asmenims informaciją apie privatų daugelio asmenų gyvenimą (BK 167 straipsnis) ir tai darė aktyviais ne vienkartiniais veiksmais, neatsitiktinai, negana to, sudarė sąlygas – pats suteikdamas galimybę, kad minėta informacija disponuotų asmenys, neturintys tam teisės. Pažymėtina ir tai, kad žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų šių aplinkybių (į jas neatsižvelgė), darydamas išvadą, kad BK 228 straipsnio prasme didelės žalos padarinių valstybė, policijos institucija nepatyrė. Be to, šio teismo nutartyje teigiant, kad asmenys, apie kurių privatų gyvenimą buvo renkama informacija, pretenzijų neturi, iš tiesų tokių aplinkybių ir nesiaiškino (iš daugybės tokių asmenų apklausti tik du – J. L. ir J. N.), antra vertus, toks argumentas nėra pakankamas, nes, kaip minėta, būtina atsižvelgti ir į kitus kriterijus bei konkrečių aplinkybių visumą, o to teismas nepadarė. Taip pat pastebėtina, kad teismo nutartyje nurodytas motyvas – V. J. veiksmai nesukėlė rezonanso visuomenėje – neparemtas informacija, paskleista žiniasklaidoje. Taigi, išvados dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių (neturtinio pobūdžio didelės žalos) buvimo neargumentuotos ir nepagrįstos bylos duomenų visumos vertinimu. Be to, teismo nutartyje tik formaliai ir atsietai pasiremta teismų praktika piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamosiose bylose, nes kasacinės instancijos teismo nutartyse pateikti išaiškinimai iš esmės nebuvo pritaikyti šios konkrečios bylos aplinkybėms.

BK 300 straipsnio 1 dalies, 167 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste pažymėtina tai, kad baudžiamojo įstatymo taikymą visų pirma lemia BK straipsniuose (ir jų dalyse) numatyti nusikalstamų veikų sudėtis sudarantys požymiai. Kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde, šių veikų sudėtys nereikalauja padarinių, apie kuriuos nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Spręsdamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnio, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad V. J. veika formaliai atitinka šio nusikaltimo sudėtį, nevertino bylos faktinių aplinkybių visumos ir nenurodė pakankamai aiškių teisinių argumentų, iš kurių matytųsi, kad iš tiesų nagrinėjamu atveju padarė pagrįstą ir teisingą išvadą. Pasisakydamas dėl BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo, kaip nesiekiančio reikiamo pavojingumo, apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir tiesiog preziumavo, jog apelianto (prokurorės) pozicija nepriimtina. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra konstitucinė; Konstitucija draudžia rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitaip, nei tai numatyta pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu; ji gali būti tvarkoma, teikiama, naudojama tik teisėtai; įstatymas nustato tokio tvarkymo kriterijus bei draudimą tvarkyti asmens duomenis, išskyrus įstatymo 5 straipsnio 2–4 dalyse numatytus atvejus. Baudžiamuoju įstatymu įstatymų leidėjas draudžia neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, t. y. BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šio nusikaltimo sudėtis formalioji, o tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jog asmuo atliko minėto straipsnio dispozicijoje nurodytus neteisėtus veiksmus. Tai, ar veiksmai pakankamai pavojingi baudžiamojo įstatymo taikymo prasme, galimi padariniai nelemia, juolab nagrinėjamu atveju teismai šios aplinkybės ir nesiaiškino. Byloje aktualu ir tai, kad, vertinant V. J. (ar kitų asmenų) veikų pavojingumą, būtina įvertinti ir neteisėtų veiksmų pasikartojimą, kaltės turinį, kiekvieno atsakomybės laipsnį, atsižvelgti į kaltininko pareigas. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir tai galėjo paveikti jo padarytų išvadų teisingumą.

Be to, pažymėtina tai, kad apeliaciniame skunde buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, susijusios su S. K. (kartu ir V. J.) nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, įrodytumu, prašyta S. K. nuteisti. Šios apeliacinio skundo dalies apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai neišnagrinėjo, o pasitenkino pritarimu išteisinamajame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kurių esmė – neaišku, kokiu būdu V. J. (ar S. K.) gavo informaciją apie privatų asmenų gyvenimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinio ir tam tikrų nurodytų aplinkybių matyti, jog atlikus kratą pas S. K. rasta dokumentų (asmenų sąrašai, jų gyvenamosios vietos ir kt.), kuriuose padaryti įrašai V. J. ranka, pats S. K. patvirtino prašęs V. J. informacijos, kurios jam reikėjo, nes vertėsi nekilnojamojo turto prekyba (beje, neturėdamas tam leidimo): įsigydavo žemės sklypų, sutvarkydavo dokumentus (gaudavo leidimus statybai), o po to tuos pačius sklypus brangiau parduodavo; pasak S. K., jis turėjo problemų surandant gretimų sklypų savininkus, apie tai pasakojęs ir V. J., į kurį kreipėsi, o šis padėjo. Byloje surinkta ir daugiau įrodymų, galinčių paneigti ar patvirtinti aplinkybes, svarbias teisingam sprendimui priimti, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų iš esmės neanalizavo ir nevertino (pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvuoto įrodymų vertinimo taip pat nepateikė, daugiau dėmesio skyrė tik jų turinio išdėstymui) ir šiuo atveju nepadarė įrodymų turinį atitinkančių išvadų dėl visų įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių nustatymo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes šis teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepateikė pakankamai motyvuotų išvadų, kurios pagrįstų priimtą sprendimą, o tai reiškia esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

Pažymėtina, kad iš naujo nagrinėjant bylą, teismas, spręsdamas prokurorės apeliaciniame skunde keliamus klausimus, privalo atskirai pasisakyti ir padaryti motyvuotas išvadas dėl kiekvieno kaltinamojo ir kiekvienos konkrečios nusikalstamos veikos. Iš bylos duomenų ir pateiktų kaltinimų matyti, kad V. J. ir S. K., R. P., J. J. inkriminuojamos veikos skiriasi tiek apimtimi, tiek kitomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios svarbios konstatuojant nusikaltimų sudėčių buvimą ar (ir) veikų pavojingumo laipsnį, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Antai sprendžiant R. P. atsakomybės klausimą svarbu išnagrinėti, ar jis pažeidė, jei taip – kokių teisės aktų reikalavimus, draudžiančius lizingo (ar banko) atstovui domėtis su klientu, kuris skolingas, susijusia informacija, ir pan. Taigi, kiekvieno asmens atžvilgiu baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai spręstini individualiai, įvertinus juos liečiančias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė