Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-440/2009

Procesinio sprendimo kategorija 21.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. M., B. M., atstovaujamo įstatyminės atstovės J. M., ieškinį atsakovams Ž. N., R. N. dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia; ir pagal atsakovės R. N. priešieškinį ieškovams J. M., B. M., atsakovui Ž. N. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo: UAB „Ebonitas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai, kurie yra 2007 m. vasario 21 d. mirusio R. M. sutuoktinė ir nepilnametis sūnus, priėmė palikimą pagal antstolio sudarytą apyrašą; jiems 2007 m. liepos 5 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kuriame nustatyta, kad paveldimas į apyrašą įtrauktas šis R. M. turtas: 1) 3078/6155 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2) 1/2 dalis lėšų, esančių AB banke „Hansabankas“, AB Ūkio banke, AB banke „Snoras“ ir AB SEB Vilniaus banke. Ieškovai ginčija 2006 m. gruodžio 12 d. atsakovų ir R. M. sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovui Ž. N. perduota 450 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijų, o ieškovės sutuoktiniui R. M. grąžinta 10 000 Lt, šio sumokėtų už 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų–pirkimo pardavimo sutartimi iš Ž. N. įsigytas 450 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijas. Ieškovė nurodė, kad akcijos, kaip ir visas turtas, įgyti santuokoje su R. M., yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl joms perleisti buvo reikalingas ieškovės sutikimas; be ieškovės sutikimo sudaryta sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.5, 1.73, 1.76, 1.80 straipsniuose, 3.92 straipsnio 4 dalyje, 3.88 straipsnio 1, 2 dalyse, 3.96 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Ieškovams ginčijant pirmiau nurodytą taikos sutartį, atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį; ji nurodė, kad UAB „Ebonitas“ visos akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl sandoris turėjo būti sudarytas, laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. abiejų sutuoktinių; tuo tarpu atsakovė apie akcijų pardavimą sužinojo 2006 m. rudenį M. santuokos nutraukimo bylos procese, kurio metu buvo keliamas R. M. įgytų 450 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijų padalijimo klausimas. Atsakovė ketino įstoti į šią bylą ir ginti pažeistas teises, bet R. M. pažadėjo situaciją išspręsti be teismo įsikišimo; taigi 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartimi atkurta iki 2002 m. gruodžio 2 d. buvusi teisinė padėtis: atsakovas grąžino R. M. 10 000 Lt, šis – akcijas. Priešieškinio reikalavimas grindžiamas CK 1.78, 1.80, 1.138, 3.92, 3.96, 6.145, 6.146, 6.983 straipsniais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas padarė išvadą, kad 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi pažeidžiama CK 3.92 straipsnio 4 dalies imperatyvioji norma, kurioje įtvirtintas reikalavimas abiem sutuoktiniams sudaryti sandorius, susijusius su vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimu ar teisių į juos suvaržymu; šiuo atveju sutartis dėl vertybinių popierių perleidimo sudaryta vieno atsakovo. Teismo vertinimu, atsakovų ir R. M. 2006 m. gruodžio 12 d. pasirašyta taikos sutartimi šalys susitarė atkurti iki 2002 m. gruodžio 2 d. buvusią teisinę padėtį; Ž. N. grąžino R. M. 10 000 Lt, šis – akcijas; ši sutartis iš esmės atitinka CK 6.983 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą, taip šalys užkirto kelią kilti teisminiam ginčui ateityje ir kartu pripažino, kad 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi buvo pažeistos atsakovės R. N. teisės ir tai, jog sutartis buvo neteisėta. Teismas taip pat laikė, kad bylos duomenimis (liudytojų D. A. ir I. B. parodymai) patvirtinama aplinkybė, jog atsakovė 2006 m. lapkričio mėn. sužinojo apie akcijų pardavimo sutartį, kai M. iškėlė santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bylą, todėl pripažino, jog ji priešieškinio reikalavimą pareiškė, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kurio eiga nutrūko atsakovams ir R. M. 2006 m. gruodžio 12 d. pasirašius taikos sutartį.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą, panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą, priėmė naują 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimus. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas nelaikė, kad 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartis, kurią ieškovė prašė pripažinti negaliojančia, atitinka CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatytus imperatyviųjų normų reikalavimus sandoriams dėl vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo; vieno R. M. su atsakovais sudaryta taikos sutartis yra negaliojanti, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas šios sutarties sudarymą vertino kaip šalių pasirinktą atsakovės 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. ja atkuriant iki 2002 m. gruodžio 2 d. buvusią padėtį; kolegija pripažino, kad toks vertinimas būtų teisingas, jeigu ir R. M. sutuoktinė – ieškovė – būtų sudariusi taikos sutartį. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi R. M. parduotos visos akcijos buvo atsakovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kaip nepagrįstai pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino įrodyta; kolegija atsižvelgė į ieškovės argumentus, kad dalis akcijų buvo atsakovo Ž. N. asmeninė nuosavybė, nes įgytos iki santuokos sudarymo, ir kad atsakovė neturėjo teisės ginčyti 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandorio visa apimtimi. Taigi ieškovei užginčijus, kad visos atsakovų įgytos UAB „Ebonitas“ akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis vien tik tuo, jog atsakovai pripažino šį faktą; atsakovai nurodytą aplinkybę privalėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu, bendrovės akcininkų registracijos knygos duomenimis, 1996 m. balandžio 16 d. UAB „Ebonitas“ 200 vnt. akcijų savininkas buvo atsakovas Ž. N., santuoka su atsakove sudaryta 1996 m. gruodžio 27 d.; vadinasi, šios akcijos buvo asmeninė atsakovo Ž. N. nuosavybė (CK 3.87, 3.89 straipsniai); atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie būtų susitarę dėl iki santuokos įgyto turto kitokio teisinio režimo, todėl jie negalėjo remtis šia aplinkybe prieš ieškovę ir ginčyti 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį visa apimtimi; lėšų dovanojimo atsakovams 1995 m. faktas nepagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl, kolegijos vertinimu, taip pat nepatvirtinamas jų panaudojimas atsakovams iki santuokos sudarymo įgyjant turtą bendrojon nuosavybėn. Pagal CK 3.96 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga; apeliacinės instancijos teismas laikė, kad atsakovė neįrodė sandorio šalies nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą dėl ieškinio senaties termino atsakovės pažeistai teisei ginti – 2008 m. vasario 22 d. priešieškiniui dėl 2002 m. gruodžio 2 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu – pareikšti; kolegija laikė, kad atsakovė R. N. praleido šiuo atveju taikytiną CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų terminą; ji apie savo teisės pažeidimą turėjo žinoti nuo 2005 m. kovo 14 d. ir ši data saistoma šeimos turto bendros deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); deklaracijoje nurodyta, kad atsakovų šeima turi 450, bet ne 900 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijų; ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2005 m. balandžio 6 d., kai deklaracija buvo pateikta mokesčių administratoriui. Taikos sutartį pripažinus neteisėta ir negaliojančia, pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutarties sudarymas nutraukė ieškinio senaties terminą, kolegija laikė nepagrįstu. Tuo tarpu ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CK 1.78, 1.80, 3.92, 3.96 ir 6.983 straipsnių netinkamo taikymo. Ginčo 2002 m. gruodžio 2 d. sutartis nebuvo niekinė (CK 1.78 straipsnis), bet nuginčijama ir pripažintina negaliojančia taip pat ir teismo sprendimu. Šiuo atveju ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia ją pasirašiusių asmenų valia, t. y. sudarius 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, kuria susitarta atkurti iki 2002 m. gruodžio 2 d. buvusią teisinę padėtį ir užkirsti kelią teisminiam ginčui ateityje (CK 6.983 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad nebūtų reikėję pakartotinai pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ieškovė nebūtų pareiškusi ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia taikos sutartį. Ši situacija nulėmė atsakovės priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis priešieškiniu, konstatavo ne tik tai, kad 2002 m. gruodžio 2 d. sutartis yra negaliojanti, nes taip susitarė taikos sutarties šalys – Ž. N., R. M. ir R. N., bet kad ji yra negaliojanti dėl neteisėtos esmės, t. y. dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimų, padarytų ją sudarant. Kadangi 2002 m. gruodžio 2 d. sutartis, sudaryta pažeidus imperatyviąsias teisės normas, o taikos sutartį sudariusios šalys įvykdė ir įgyvendino negaliojančios sutarties teisines pasekmes, t. y. faktiškai atliko restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai, kilus ginčui, pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė priešingai.

2. Dėl CK 3.92 straipsnio 4 dalies ir 3.96 straipsnio 2 dalies pažeidimo, 3.96 straipsnio netinkamo taikymo. Dėl pirmiau nurodytų CK normų pažeidimo ir netinkamo taikymo apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neįrodė 2002 m. gruodžio 2 d. sutarties šalių nesąžiningumo, laikytina nepagrįsta. CK 3.92, 3.93, 3.96 straipsnių nuostatų analizė rodo, kad išskiriami sandoriai, kuriems sudaryti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, ir tie, kuriuos gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus, jeigu vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimą. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje, kurią netinkamai taikė apeliacinės instancijos teismas, nurodoma apie sandorių, sudarytų be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinto, nuginčijimą; tuo tarpu sandoriai, kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), pripažįstami negaliojančiais, netaikant kitai sandorio šaliai sąžiningumo ar nesąžiningumo kriterijaus, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, nes, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo, taikė materialinės teisės normą (nors ir netinkamą) dėl sandorio kitos šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo, tačiau to nedarė, kai nagrinėjo ieškinio reikalavimą.

3. Dėl CK 3.88 straipsnio pažeidimo. Įstatymo nustatyta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti nuginčyta, suinteresuotam asmeniui pareiškus ieškinį, kuris turi būti pagrįstas įrodymais ir patenkintas. Vadinasi, šiuo atveju ne kasatorė ir atsakovas, kurie niekada neginčijo akcijų jiems priklausymo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, bet ieškovai turėjo pateikti tinkamai suformuluotą reikalavimą ir paneigti įstatymo įtvirtintą prezumpciją; nepaisant to, kasatorė įrodinėjo ginčo akcijų priklausymą bendrosios nuosavybės teise, tačiau apeliacinės instancijos teismas nelaikė šių įrodymų pakankamais faktui, kad kasatorė ir atsakovas 1995 m. gavo dovanų 6000 Lt bendro verslo pradžiai, pripažinti. Byloje esant dovanojimo sandorio sudarymą patvirtinančių įrodymų (liudytojų parodymai), taip pat lėšų dovanojimo aplinkybės (Šv. Kalėdų proga) suponavo pagrindą apeliacinės instancijos teismui taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalį ir pripažinti įrodytomis aplinkybes, susijusias su 6000 Lt dovanojimu ir lėšų panaudojimo tiksline paskirtimi. Kita vertus, rašytinės dovanojimo sutarties buvimas esminę reikšmę galėtų turėti tik vienu atveju – kilus kasatorės ir atsakovo ginčui dėl akcijų nuosavybės – ar jos yra asmeninė atsakovo, ar bendroji su kasatore nuosavybė. Minėta tai, kad tokio ginčo nėra. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad kasatorei ir atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė 700 vnt. ir kad 200 vnt. akcijų buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, darytina išvada, jog 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi kasatorės teisės pažeistos dėl tos dalies, dėl kurios perleista 250 vnt., bet ne 450 vnt., akcijų; taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo visa apimtimi atmesti priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia pirmiau nurodytą sutartį; nustatęs, kad dėl tam tikros dalies jis yra pagrįstas, jį dėl tos dalies privalėjo tenkinti. Analogiškai turėjo būti sprendžiama ir dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartį, t. y. atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad R. M. 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi neteisėtai ir nepagrįstai įgijo tik 250 vnt. akcijų, tenkinti ieškinį dėl tos dalies, dėl kurios R. M. galėjo ir privalėjo grąžinti 250 vnt. akcijų.

4. Dėl išėjimo už ieškinio ribų ir CPK 42 straipsnio pažeidimo. Byloje nebuvo pareikšta ieškinio reikalavimo pripažinti visas ar dalį ginčo akcijų asmenine atsakovo Ž. N. nuosavybe, todėl apeliacinės instancijos teismas, sprendimu panaikinęs įstatymo įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, ir konstatavęs, kad kasatorė nebuvo ginčo akcijų bendraturtė, išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė CPK 42 straipsnį, kuriame nustatyta, jog tik ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus.

5. Dėl CK 1.125 straipsnio 1 dalies ir 3.96 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir aiškinimo, 1.127, 1.130, 1.131, 1.133 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorės priešieškiniui pareikšti taikytinas CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių, bet ne CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas taikomas, kai ginčijami sandoriai, kuriems sudaryti reikia kito sutuoktinio sutikimo, bet ne tie, kuriuos gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta, laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl senaties terminas priešieškiniui pareikšti, ginčijant pirmiau nurodytą sutartį, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CK normas, nustatančias senaties termino eigos pradžią, pabaigą ir jo atnaujinimą. Senaties termino eigos pradžią priešieškiniui pareikšti kolegija nepagrįstai siejo ne su subjektyviu kasatorės sužinojimu apie jos pažeistas teises, bet su specialiojo įstatymo nustatyta kasatorės ir atsakovo pareiga iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti šeimos turto deklaraciją; šiuo atveju buvo svarbu išsiaiškinti, ar kasatorė žinojo apie atsakovo pateikiamą deklaraciją ir joje nurodytą turtą; bylos duomenimis, apie tai ji sužinojo bylos nagrinėjimo teisme metu, be to, atsakovas vienkartinę gyventojo (šeimos) turto 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją pateikė 2005 m. balandžio 6 d. per elektroninio deklaravimo informacinės sistemos specializuotą aplikaciją. Nors apeliacinės instancijos teismas laikė, kad 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutarties sudarymas negalėjo nutraukti senaties termino priešieškiniui pareikšti, nes ši sutartis yra neteisėta ir pripažinta negaliojančia, tačiau CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostata, jog ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie rodo, jog jis pripažįsta prievolę, suponavo priešingą išvadą: R. M. pripažino savo neteisėtus veiksmus ir 2006 m. gruodžio 12 d. pasirašė taikos sutartį, kartu nutraukė senaties terminą priešieškinio pareiškimui pareikšti. Kita vertus, kolegija privalėjo vertinti ne pirmiau nurodytos taikos sutarties teisinę galią, bet ją pasirašiusių asmenų valios išraišką ir kasatorės subjektyvų suvokimą apie jos teisių pažeidimo pabaigą. Tuo tarpu apie ieškinio pareiškimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančia taikos sutartį, kasatorė sužinojo 2008 m. sausio 25 d., gavusi iš Kauno rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; ji 2008 m. vasario 22 d. pareiškė priešieškinį. Kasatorė teismo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu būtų nuspręsta, kad jis praleistas. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą; kolegija neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas šiuo klausimu.

Trečiasis asmuo UAB „Ebonitas“ ir atsakovas Ž. N. pareiškimais prisideda prie kasatorės kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutarties negaliojimo pagrindų. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ginčo taikos sutartis nėra akcijų perleidimo sandoris, nes šia sutartimi esą atkurta iki kasatorės teisių pažeidimo 2002 m. gruodžio 2 d. sutartimi buvusi padėtis ir faktiškai atlikta restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kasatorė galėjo ginčyti 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį teismo tvarka (CK 3.96 straipsnio 1 dalis), bet to nepadarė; įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas sandoris nulėmė teisinius padarinius ne tik jo šalims, bet ir ieškovei, nes jos ir sutuoktinio R. M. įgytos 450 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijos tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; dėl to R. M., kasatorės ir atsakovo taikos sutartis, kuria, nedalyvaujant akcijų bendraturtei (ieškovei) ir neturint jos išduoto įgaliojimo, pirmiau nurodytos akcijos grąžintos atsakovui, pripažintina sudaryta, pažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalies normas ir ieškovės turtines teises.

2. Dėl UAB „Ebonitas“ akcijų, kaip kasatorės ir atsakovo Ž. N. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Bylos duomenimis patvirtinama, kad iki santuokos su kasatore sudarymo, atsakovas įgijo 200 vnt. UAB „Ebonitas“ akcijų asmeninės nuosavybės teise. Byloje nėra įrodymų, kad dėl šių akcijų teisinio režimo būtų susitarta kitaip, kaip ir įrodymų, jog iki santuokos sudarymo šioms akcijoms įsigyti bendrojon nuosavybėn buvo panaudotos kasatorės motinos dovanotos lėšos; kasatorės nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo CK 1.93 straipsnio prasme jas vertinti kaip tokias, dėl kurių objektyviai nebuvo įmanoma įforminti 6000 Lt dovanojimo raštu.

3. Dėl ieškinio senaties termino 2002 m. gruodžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai ginčyti. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas sandoriui, kuris sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, nuginčyti, tarp jų ir tai atvejais, kai toks sutikimas turėjo būti suteiktas įgaliojimo forma (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Kasatorė 2008 m. vasario 22 d. pareiškė priešieškinį dėl 2002 m. gruodžio 2 d. sudaryto sandorio; pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad kasatorė apie ginčo sandorį sužinojo 2006 m. lapkričio mėn. Ji kartu su atsakovu pateikė mokesčių administratoriui bendrą turto deklaraciją, todėl nuo šios datos kasatorė turėjo žinoti, kad turi 450, bet ne 900 vnt. akcijų. Atsižvelgiant į CK 1.130 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, kad 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartis nutraukė ieškinio senaties terminą; ieškovė neginčijo sandorio, kuriam sudaryti nedavė sutikimo, CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo tvarka, bet sudarė su R. M. ir Ž. N. taikos sutartį be ieškovės, akcijų bendraturtės, žinios ir sutikimo; taip pažeidė šios turtines teises, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto teisinį režimą reglamentuojančias normas, taikos sutartis yra neteisėta, todėl negali būti vertinama kaip tinkamas būdas nutraukti ieškinio senaties terminą reikalavimui, ginčijant 2002 m. gruodžio 2 d. sandorį, pareikšti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl akcijų perleidimo sandorio

Sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tokia sandorio samprata pateikiama CK 1.63 straipsnyje. Pagal teisės teorijos ir teismų praktikos suformuluotą sampratą sandoris apibūdinamas kaip asmens vidinės valios išorinis pasireiškimas, siekiant tam tikro teisėto teisinio rezultato. Tuo atveju, kai valią sukurti bendrą teisinį rezultatą pareiškia du ar daugiau asmenų, t. y. kai sandoris yra kelių pareiškimų sudėtis, jis laikomas sutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos ginčo dalykas yra 450 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Ebonitas“ akcijos, kurias atsakovas Ž. N. pagal 2002 m. gruodžio 2 d. sutartį pardavė R. M., t. y. palikėjui, be sutuoktinės R. N. sutikimo ir kurios pagal 2006 m. gruodžio 12 d. sudarytą taikos sutartį grąžintos Ž. N., o palikėjui R. M. grąžinta 10 000 Lt. Sandoriai, kuriems sudaryti būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga (CK 3.96 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, Ž. N. perleidžiant 450 vnt. akcijų, buvo pažeistos R. N. turtinės teisės, nes sandoris sudarytas be jos žinios; taigi teismas turėjo pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. N. apie ginčo sandorį sužinojo 2006 m. lapkričio mėn. ir dėl šios aplinkybės tinkamai motyvavo. Įstatymo tiesiogiai nurodoma, kad, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos restitucijos taisyklės, įtvirtintos CK šeštosios knygos normose (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Taikant restituciją, šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo.

Šio sandorio šalys 2006 m. gruodžio 12 d. taikos sutartimi atkūrė padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, t. y. faktiškai atliko įstatymo nustatytą restituciją. Vykdant restituciją, buvo padaryti atitinkami įrašai UAB „Ebonitas“ vertybinių popierių sąskaitoje, palikėjui grąžinta 10 000 Lt. Ieškovė J. M., prašydama pripažinti negaliojančiu 2006 m. gruodžio 12 d. sandorį, laikė esanti UAB „Ebonitas“ akcininkė, tačiau nereiškė reikalavimo pripažinti nuosavybės teises į ginčo akcijas ir nereikalavo išreikalauti iš atsakovų valdomas akcijas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesusiję su paveldėjimu, tačiau, pripažinus 2002 m. gruodžio 2 d. sandorį negaliojančiu, J. M. galėtų pretenduoti tik į dalį pinigų, kurie buvo išmokėti palikėjui R. M. (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), tačiau pagal 2007 m. liepos 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą J. M. paveldėjo palikėjo pinigines lėšas ir taip užbaigė paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Dėl to darytina išvada, kad, atliekant restituciją, nebuvo pažeistos įpėdinių turtinės teisės, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2006 m. gruodžio 12 d. sandorį ieškinyje nurodytais pagrindais.

Nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai yra pagrindas panaikinti šio teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė už kasacinio skundo surašymą turėjo 1666 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti. Byloje pateiktas atsakovės Ž. N. išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2009 m. liepos 10 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 276608 (T. 2, b. l. 62). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, įvertinusi bylos sudėtingumą, sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo tenkintinas iš dalies; atsakovei iš ieškovės J. M. priteistinas 600 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 81,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės J. M. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus litų) Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 81,60 (aštuoniasdešimt vieną litą 60 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Sigitas Gurevičius

Juozas Šerkšnas