M. L. pagal BK 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-581/2024

Proceso Nr. 1-01-1-06544-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2.; 1.2.27.1.; 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 31 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant:

prokurorei Rimai Matulionienei,

nuteistajam M. L., jo gynėjams Arvydui Aleknai, Audriui Leonavičiui,

nuteistajam D. V., jo gynėjui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą ir nuteistojo D. V. gynėjo Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. L., perkvalifikavus jo veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalies, nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu M. L. skirta bausme, prie šios bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės ir M. L. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas M. L. Latvijos Respublikoje sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. kovo 7 d. ir pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį laikinajame sulaikyme, suėmime išbūtas laikas ir atliktas bausmės laikas.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo M. L. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį dienos.

Iš M. L. valstybei priteista 1027,30 Eur proceso išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.

D. V., perkvalifikavus jo veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies, nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir D. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, D. V. paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme, prie šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės pridedant dalį Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartimi skirtos bausmės ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas D. V. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartį atliktus įskaitymus – laikinajame sulaikyme išbūtas laikas ir bausmės laikas.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo D. V. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. M. L. ir D. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su J. V., kurio atžvilgiu byla nutraukta jam 2021 m. rugsėjo 24 d. mirus, 2018 m. rugsėjo 1 d. atvykę į (duomenys neskelbtini), pagal išankstinį susitarimą daryti vagystę iš privataus gyvenamojo namo ir jo teritorijos, pasiskirstę vaidmenimis, iš A. Z. namų valdos pagrobė svetimą turtą bendros 19 635 Eur vertės, o būtent: 2018 m. rugsėjo 1 d., apie 23.40 val., M. L., kartu su D. V. ir J. V., D. V. vairuojamu automobiliu „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo į (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės esantį miškų masyvą, iš kurio gerai matyti gyvenvietės privatūs namai ir jų teritorijos. Pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą, D. V. likus laukti automobilyje ir vykdant apylinkių stebėjimą, M. L. ir J. V. išlipo iš automobilio ir nuėjo iki (duomenys neskelbtini) gyvenvietės. 2018 m. rugsėjo 2 d., apie 02.45 val., M. L. pasislėpus už dekoratyvinių augalų ir stebint apylinkes, J. V. peršoko gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvorą, pro atidarytas namo duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kurio koridoriaus pagrobė svetimą, A. Z. priklausantį turtą – moterišką rankinę „Chanel“ 1800 Eur vertės bei joje buvusius daiktus: įvairias prekybos centrų nuolaidų korteles, leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą, dėžutę dokumentams 10 Eur vertės; lūpdažius „Ucanbe“ 10 Eur vertės; lūpdažius „Cats“ 5 Eur vertės; manikiūro rinkinį 15 Eur vertės; angelo formos pakabuką 5 Eur vertės; automobilio „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija) užvedimo raktelius. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, apie 03.20 val. J. V. iš aptvertos namo teritorijos vidinės pusės atidarius vartus ir M. L. įsibrovus į namo kiemą, bendrais veiksmais iš gyvenamojo namo pagrobtais raktais atidarė ir užvedė SIA „PCL Consulting“ priklausantį automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija) 17 000 Eur vertės, pagrobė šį automobilį kartu su automobilyje buvusiais A. Z. priklausančiais daiktais – saulės akiniais „Gucci“ 230 Eur vertės; dėklu akiniams „Moschino“ 10 Eur vertės; moteriškais kvepalais „Miss Dior“ 100 Eur vertės; vaikišku vežimėliu „Cybex“ 170 Eur vertės; antklode 10 Eur vertės; vaikiška automobiline kėdute „Cybex“ 130 Eur vertės; lūpų blizgiu „Dior“ 35 Eur vertės; lūpdažiais „Dior“ 35 Eur vertės; lūpdažiais „Armani“ 35 Eur vertės; kvepalais „Yroche“ 15 eurų vertės rankiniu laikrodžiu „Casio“ 20 Eur vertės, apie 03.25 val. pagrobtą automobilį vairuodamas J. V. kartu su M. L. išvažiavo iš nusikaltimo vietos iki miškų masyvo, kur automobilyje „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. V., stebėjęs apylinkes ir jų laukęs, kuriam buvo perduota dalis iš A. Z. pavogto turto – moteriški kvepalai „Miss Dior“ 100 Eur vertės, taip pat pradėjo važiuoti, tokiu būdu D. V. lydint pavogtą automobilį „VW TIGUAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija), vairuojamą J. V., 2018 m. rugsėjo 2 dieną, visi trys važiavo link Lietuvos, apie 05.36 val. M. L. kartu su J. V. buvo sulaikyti policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) hidroelektrinės teritorijoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savivaldybė, automobilių magistralės (duomenys neskelbtini) 78,1 km, o D. V. pavyko pabėgti. J. V., D. V. ir M. L., veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė svetimą A. Z. priklausantį turtą bendros 2635 Eur vertės bei 17 000 Eur vertės automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija), priklausantį (duomenys neskelbtini).

2. Be to, D. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 2 d., apie 05.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lydėjęs važiavusį pagrobtą automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėdamas link (duomenys neskelbtini) hidroelektrinės teritorijos, kur po to buvo sulaikytas automobilis „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo važiavę J. V. su M. L., D. V. sustojo kelkraštyje prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, (duomenys neskelbtini). Prie jo privažiavus nežymėtam policijos tarnybiniam automobiliui, iš pastarojo automobilio išlipus civiliais drabužiais ir tarnybinę, šviesą atspindinčią liemenę apsirengęs Baudžiamojo persekiojimo valdybos antrojo skyriaus prie Valstybinės Kriminalinės policijos centrinės valdybos vyriausiasis inspektorius M. Ž., kuris bėgo link jo, garsiai bei aiškiai šaukdamas: „Policija!“, pribėgęs prie automobilio „AUDI A4“, pravėrė šio automobilio vairuotojo duris ir bandė šias duris atidaryti, kaire ranka laikydamas durų išorinę rankeną, dešinę ranką kišdamas pro praviras duris į automobilio vidų, o tuo metu D. V., viena ranka stipriai laikė minėtas duris iš vidaus, o kita ranka vairuodamas, pradėjo važiuoti atbuline eiga, ko pasėkoje, pareigūnas M. Ž., prispausta dešine ranka tarp durų ir automobilio kėbulo, keletą metrų bėgo kartu su važiuojančiu automobiliu, po to išsilaisvino, o D. V., pasipriešinęs teisėtiems valstybės tarnautojo – policijos pareigūno M. Ž. reikalavimams sustoti, vairuojamu automobiliu „AUDI A4,“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukeldamas pavojų pareigūno M. Ž. gyvybei, pasišalino iš įvykio vietos.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Nuteistojo M. L. apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamu nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo bausmės dydį ir už BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; šią bausmę subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu M. L. skirta bausme ir M. L. skirti galutinę subendrintą 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtą bausmę įskaityti M. L. Latvijos Respublikoje sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. kovo 7 d. ir pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką bei bausmės laiką ir laikyti, kad M. L. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra pilnai atlikęs. M. L. apeliaciniame skunde yra nurodyti šie esminiai argumentai:

3.1. pirmosios instancijos teismas teisingai perkvalifikavo M. L. 2018 m. rugsėjo 1 d. (duomenys neskelbtini) įvykdytą nusikaltimą, kaip vagystę įsibraunant į patalpą įvykdytą bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šį nusikaltimą turėjo atsižvelgti, kad dar bylos tyrimo Latvijos Respublikoje metu M. L. nusikalstama veika buvo įvardinta kaip įvykdyta paprastoje bendrininkų, o ne organizuotoje grupėje. 2019 m. kovo 21 d. prokurorė surašė susitaikymo protokolą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog prokuroras prašys teismo skirti M. L. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę be turto konfiskavimo ir į šios bausmė laiką įskaitys sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2018 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. kovo 7 d., t. y. praktiškai visą prašomą skirti bausmės laiką. Nors šis susitarimas vėliau ir nebuvo patvirtintas, tačiau priimant Skundžiamą nuosprendį į tokį susitarimą pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti;

3.2. Latvijos Respublikoje M. L. nebuvo teistas, todėl, jeigu procesas būtų baigtas šioje šalyje ir Latvijos Respublikos teisme, būtų ne tik pasitvirtinusios tos aplinkybės, kurios nurodytos ir Panevėžio apylinkės teismo priimtame Skundžiamame nuosprendyje, tačiau M. L. tos šalies teismas tikrai nebūtų skyręs 4 metų laisvės atėmimo bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos griežtos bausmės skyrimo motyvai yra iš esmės tie, kad buvo nepagrįstai atsižvelgta į apelianto teistumus Lietuvos Respublikoje, į ką Latvijos Respublikoje, apelianto įsitikinimu nebūtų atsižvelgta, arba tai būtų padaryta minimaliai, bei bendrininkavimas net ir pripažinus tai atsakomybe sunkinančia aplinkybe, nebūtų turėjęs lemiamos įtakos tokiai griežtai bausmei. Be to, nukentėjusiesiems padaryta žala yra pilnai atlyginta, M. L. su nukentėjusiais praktiškai susitaikė ir Latvijos Respublikoje ankščiau jokių nusikaltimų nėra padaręs;

3.3. Skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai prie M. L. paskirtos bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką - vagystę, pridėta dar 3 metų laisvės atėmimo bausmė pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį, kuriuo apeliantas nuteistas subendrinta 3 metų 8 mėnesių bausme ir didžiąją dalį jam skirtos bausmės yra atlikęs, o nuo 2023 m. sausio 6 d. lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikus 11 mėnesių ir 1 dienos laisvės atėmimo bausmės. Kol apeliacinės instancijos teismas išnagrinės M. L. skundą, didelė tikimybė, kad bausmę pagal 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį jis bus atlikęs. Yra nesuprantama, kodėl pirmos instancijos teismas bendrindamas apeliantui bausmes nusprendė pridėti praktiškai didžiąją dalį pagal 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį paskirtos bausmės, nors ši bausmė yra praktiškai atlikta;

3.4. apeliacinės instancijos teismas paskirtas bausmes (jeigu dar nebūtų iki galo atlikta 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausmė) turėtų subendrinti taip, kad įskaičius M. L. realiai laisvės atėmimo vietoje jau atliktą bausmę, jos papildomai nereikėtų atlikinėti, kadangi M. L. laikosi visų lygtinio paleidimo sąlygų, kaip minėta 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausmę jau yra praktiškai atlikęs ir net po penkerių metų nuo (duomenys neskelbtini) įvykdyto nusikaltimo paskirta bausmė, neturėtų iš esmės įtakoti tai, kad apeliantas vėl bus pasiųstas atlikinėti laisvės atėmimo bausmės, kurią šiuo metu atlieka, būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos.

4. Nuteistojo D. V. gynėjo Aido Mažeikos apeliaciniu skundu prašoma skundžiamą nuosprendį dalyje dėl D. V. nuteisimo panaikinti ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti D. V. švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde yra nurodyti šie esminiai argumentai:

4.1. iš to, kaip policijos pareigūnai A. B. ir N. S. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu nurodė įvykio aplinkybes, laiką, kas vyko iki pat sulaikymo, iš to detalumo yra akivaizdu, kad šių pareigūnų minima detektyvinė veikla buvo asmenų sekimas ir stebėjimas. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad dėl minėto sekimo būtų priimtas koks nors ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Kadangi minėti duomenys yra gauti neteisėtais būdais, jie negali būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka leistinumo reikalavimų. Nesutinkama su teismo argumentais dėl duomenų pripažinimo įrodymais, kurie išdėstyti nuosprendžio 56 puslapyje. Nuosprendžio 41 puslapyje nurodyta, kad kaltinamųjų versija dėl to, kad D. V. nusikaltimo padaryme nedalyvavo, paneigia byloje surinkti įrodymai, tačiau akcentuotina tai, kad liudytojas A. B. davė parodymus apie tai, ką jis sužinojo ir pamatė, atlikdamas teismo nesankcionuotus, todėl neteisėtus veiksmus, todėl šioje situacijoje būtina vadovautis principu, kad iš neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non orituf); tokie įrodymai neatitinka leistinumo kriterijų, jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima;

4.2. D. V. parodymas atpažinti iš nuotraukos A. B. laikytinas dirbtiniu įrodymų dauginimu. A. B. D. V. puikiai žinojo, turėjo jo nuotrauką, matė jį ne kartą. Asmens, kuris yra žinomas atpažįstančiam asmeniui, atpažinimas yra draudžiamas įstatymo. Skunde teigiama, jog A. B., teigdamas, jog nusikaltimo vietoje matė D. V., klysta, kadangi paros metas atpažinimui nebuvo palankus, o suklaidinti jį galėjo pradinė informacija apie tai, kad į (duomenys neskelbtini) J. V. ir M. L. atvyksta su D. V.;

4.3. iš bylos medžiagos matyti, jog J. V., ir M. L. Latvijos Respublikoje siekė procesą baigti supaprastinto proceso tvarka ir gauti minimalias bausmes, todėl kaltę pripažino pilnai. Tačiau tokia jų procesinė pozicija negali būti pripažinta D. V. kaltės įrodymu, juolab, kad M. L. apklausos metu nenurodė, kad nusikaltimą jis padarė kartu ir su D. V.;

4.4. D. V. kaltė nepagrįstai grindžiama 2023 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad ant automobilio „Audi“ A4 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo bei pavarų perjungimo svirties rasti D. V. DNR profilio pėdsakų, taip pat jo DNR profilio pėdsakų rasta ir ant šiame automobilyje buvusios radijo stotelės „Wouxun KG-819“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. V. šiuo automobiliu naudojosi, prieš jį paskolinant J. V., todėl jo DNR radimas jame negali būti jo kaltės įrodymu. Tai, kad ant vairo ir pavarų svirties nebuvo rasti kito asmens DNR pėdsakai galima būtų paaiškinti tuo, kad nusikaltimas buvo daromas mūvint pirštines, kas pasitaiko itin dažnai. DNR pėdsakų buvimas ant racijos šioje byloje įrodomosios reikšmės neturi, nes nėra duomenų, kad tokios ryšio priemonės buvo naudojamos šio nusikaltimo padaryme, be to, kaip jau minėta, D. V. šiuo automobiliu naudojosi ne kartą;

4.5. siekiant pašalinti kilusius neaiškumus dėl skundžiamo nuosprendžio teiginių dėl D. V. galimo sužalojimo, kuomet buvo apšaudytas jo vairuotas automobilis ir ant D. V. kairio peties priekiniame paviršiuje rastos siūtos žaizdos, kuri galėjo būti padaryta 2018 m. rugsėjo 2 d., bandant jį sulaikyti, kada buvo panaudotas tarnybinis ginklas, būtina apklausti specialistę R. G.. Byloje yra duomenų, kad nusikalstama veika padaryta, bet nėra pakankamai duomenų, kad ją padarė D. V.. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas neteisėtais būdais gautais įrodymais, prielaidomis, byloje yra daug neaiškumų, kurie turėtų būti vertinami kaltininko naudai ir D. V. turėtų būti išteisintas;

4.6. iš pirmosios instancijos teismo pateikto D. V. veiksmų aprašymo, jog D. V. atvežė bendrininkus į nusikaltimo vietą, jų laukė sutartoje vietoje, paėmė iš jų dalį pavogtų daiktų bei lydėjo juos važiuojančius vogtu automobiliu, matyti, jog D. V. savo veiksmais tiesiogiai objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės nerealizavo, todėl jo vykdytoju (bendravykdytoju) laikyti negalima. D. V. atlikti veiksmai: bendrininkų atvežimas į nusikaltimo vietą, jų laukimas sutartoje vietoje, paėmimas iš jų dalies pavogtų daiktų bei jų, važiuojančių vogtu automobiliu, lydėjimas laikytinas padėjimu, todėl jei teismas D. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį neišteisintų, jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį;

4.7. kyla abejonių, ar šioje byloje iš viso galima konstatuoti, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje. M. L. pareikštame kaltinime nurodyta, kad jis su J. V. bendrais veiksmais iš gyvenamojo namo pagrobtais raktais atidarė ir užvedė SIA „PCL Consulting“ priklausantį automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija), pagrobė šį automobilį kartu su automobilyje buvusiais A. Z. priklausančiais daiktais, tačiau kyla abejonių, ar automobilio keleivis (teismas konstatavo, kad vogtą automobilį vairavo J. V., o M. L. sėdėjo šalia, keleivio vietoje) galėjo užvesti automobilį, nekalbant jau apie tai, kad dviejų asmenų pastangos tam visiškai nereikalingos. Iš teismo pateikto M. L. veiksmų pagal vaizdo įrašą aprašymo matyti, kad jis savo veiksmais taip pat galimai tiesiogiai objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės nerealizavo, todėl jis, kaip ir D. V., laikytinas ne nusikaltimo vykdytoju (bendravykdytoju), o padėjėju. Konstatavus, kad šioje situacijoje vykdytojas buvo vienas - J. V., konstatuotina ir tai, kad nusikaltimas buvo padarytas ne bendrininkų grupe, o esant paprastam bendrininkavimui (vienas vykdytojas ir du padėjėjai);

4.8. nors BK 286 straipsnio sudėtis yra formali, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo tokią praktiką, kad pasekmės tapo būtinomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017 ir kt.); M. Ž. nenurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas dėl ko D. V. veiksmai nelaikyti užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį; teismas pažymi, kad BK 286 straipsnio sudėtis yra formali ir padariniai, šiuo atveju, fizinio skausmo sukėlimas nėra būtini, teismas pašalino aplinkybę, jog D. V. jautė fizinį skausmą (nuosprendžio 87-89 puslapiai); D. V. pagal BK 286 straipsnį yra nuteistas nepagrįstai;

4.9. skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 286 straipsnyje padarymą D. V. paskirta subendrinta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams. Tai reiškia, kad iš 1 metų ir 18 dienų neatliktos laisvės atėmimo bausmės buvo pridėti 1 metai. Nuosprendyje nurodyta, kad bausmės buvo sudėtos dalinio sudėjimo būdu, tačiau tai, kad iš 1 metų ir 18 dienų neatliktos laisvės atėmimo bausmės buvo pridėti 1 metai, leidžia apeliantui teigti, jog jos buvo sudėtos beveik visiškai. Turėtų būti pridėta ženkliai mažesnė neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis. Argumentai dėl galimo D. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvimo, dėl jo, kaip padėjėjo, kuris pripažįstamas mažiau pavojingu, vaidmens, taip pat turėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę;

4.10. atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariami nusikaltimai padaryti 2018 m. rugsėjo 1 d., t. y. nuo jų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo beveik 5 metai, o tai leidžia kalbėti apie ilgą proceso trukmę. Nemanytina, kad pernelyg ilga proceso trukmė šioje byloje turėtų būti pripažinta išimtine aplinkybe, tačiau skiriama bausmė turėtų būti švelninama, neperžengiant BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos ribų;

4.11. apeliacinės instancijos teisme turėtų būti atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu, siekiant nustatyti, ar nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe, būtina apklausti M. L. apie tai, kas ir kokiu būdu atrakino ir užvedė automobilį „VW TIGUAN“. Taip pat reikalinga apklausti specialistę R. G. apie tai, ar konstatuotas sužalojimas ant D. V. kūno galėjo atsirasti po voties pašalinimo ir ar galėjo likusi žaizda būti susiūta tirpstančiais siūlais.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. L. ir jo gynėjai A. Alekna bei A. Leonavičius prašė M. L. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis D. V. ir jo gynėjas A. Mažeika prašė savo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

6. Apeliaciniai skundai atmetami.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nuteistojo M. L. apeliaciniu skundu yra prašoma sumažinti skundžiamu nuosprendžiu jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), padarymą skirtos laisvės atėmimo bausmės dydį iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams. Taip pat nuteistojo M. L. apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. L. paskirta galutine subendrinta bausme, nurodant, jog ji turėtų būti mažesnė, o įskaičius M. L. išbūtą laiką laikinajame sulaikyme, suėmime ir pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, atliktą bausmės laiką, turi būti laikoma, kad M. L. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra pilnai atlikęs. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniu skundu yra nesutinkama su D. V. nuteisimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) ir pagal BK 286 straipsnį, todėl prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti D. V. paskirta galutinę subendrintą bausmę.

9. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinių skundų ribose.

Dėl nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentų.

10. Nuteistojo M. L. apeliaciniu skundu nėra keliamas klausimas dėl M. L. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas teisingai perkvalifikavo M. L. 2018 m. rugsėjo 1 d. (duomenys neskelbtini) padarytą nusikaltimą, kaip vagystę įsibraunant į patalpą, veikiant bendrininkų grupėje. Tačiau nesutinkama su nuteistajam M. L., už šios nusikalstamos veikos padarymą, paskirtos bausmės dydžiu, nurodant, jog ji buvo individualizuota netinkamai, o taip pat nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. L. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. L. skirtiną bausmę, turėjo įvertinti Latvijos Respublikos prokurorės S. P. (S. P.) 2019 m. kovo 21 d. surašytą sutaikymo protokolą, kuriuo M. L., už aptariamos nusikalstamos veikos padarymą, buvo siūloma skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

11. Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės skyrimo tikslais – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei paties kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas bausmę nuteistajam M. L., už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), padarymą paskyrė, laikydamasis BK numatytų bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. L. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, įvertino M. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jog padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, buvo įvertintos ir šio nusikaltimo padarymo aplinkybės (nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje, nusikaltimas buvo pakankamai gerai suplanuotas, atliktas profesionaliai, pavogto turto vertė yra artima didelei (BK 190 straipsnio 1 dalis)). Individualizuojant M. L. skirtiną bausmę, buvo įvertinta ir paties nuteistojo asmenybė, jog jis praeityje teistas (taip pat ir užsienio valstybėje) (11 t., b. l. 108–170), baustas administracine tvarka (11 t., b. l. 171–177), nedirbantis (11 t., b. l. 178) bei padaryta pagrįsta išvada, jog nuteistasis M. L. charakterizuojamas išimtinai neigiamai, kaip linkęs nusikalsti ir visuomenėje priimtų elgesio normų ir taisyklių nepaisantis asmuo.

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino M. L. apeliaciniame skunde nurodomo Rygos apylinkės prokuratūros prokurorės S. P. (S. P.) 2021 m. kovo 21 d. nutarimo dėl susitarimo sudarymo su M. L. dėl kaltės pripažinimo ir jam siūlomos skirti bausmės. BK 54 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, jog teismas, parinkdamas nuteistajam skirtinos bausmės rūšį bei dydį, turėtų atsižvelgti į užsienio valstybėje siūlytą ar kitu būdu sutartą skirti asmeniui bausmę ar jos dydį, kuomet baudžiamoji byla perduota nagrinėti Lietuvos Respublikos teismui. Pažymėtina ir tai, kad S. P. (S. P.) 2021 m. kovo 21 d. nutarimas dėl susitarimo sudarymo su M. L. buvo panaikintas Rygos teismo apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. M. (A. M.) 2019 m. balandžio 15 d. nutarimu, o baudžiamasis procesas buvo perduotas Rygos apylinkės prokuratūrai baudžiamajam persekiojimui tęsti (6 t., b. l. 51–54). Be to, 2020 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu perimti baudžiamąjį procesą (10 t., b. l. 137–145), kuris buvo patenkintas. Aplinkybė, jog bylos tyrimo Latvijos Respublikoje metu M. L. nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip padaryta paprastoje bendrininkų, o ne organizuotoje grupėje, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl netinkamo M. L. skirtos laisvės atėmimo bausmės individualizavimo. Todėl nepagrįsti M. L. apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, jog nuteistajam M. L. Latvijos Respublikoje buvo siūlyta skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtinai ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentus iš esmės jau įvertino bei dėl jų motyvuotai pasisakė. Skundžiamame nuosprendyje padarytos pagrįstos išvados dėl negalimumo vadovautis užsienio valstybės nutarimu dėl su nuteistuoju sudaryto susitarimo, kuris be kita ko, buvo panaikintas, o baudžiamasis procesas perduotas tęsti Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas. Su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka ir nuteistojo M. L. apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, nepagrįstai įvertino ankstesnius jo teistumus Lietuvos Respublikoje. Tačiau pažymėtina, jog BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, atsižvelgia į teistumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog individualizuojant M. L. skirtiną bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ankstesnius nuteistojo teistumus. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog M. L. ankščiau teistas 8 kartus, taip pat ir už sunkių nusikaltimų, veikiant bendrininkų grupėje padarymą, jog M. L. praeityje teistas ir užsienio valstybėje ((duomenys neskelbtini)) (11 t., b. l. 108–170). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir nuteistojo M. L. atsakomybę sunkinančias aplinkybes (M. L. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)) bei jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (atlygino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas)). Skundžiamame nuosprendyje taip pat motyvuotai pasisakyta ir dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepripažinimo nuteistojo M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o būtent: teismas konstatavo, kad M. L. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, nuteistasis menkino savo vaidmenį bendrininkų grupėje ir pripažinęs jam pareikštą kaltinimą pilna apimtimi, vėliau neigė jame nurodytas aplinkybes apie D. V. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Apeliaciniame skunde dėstomi niekuo nepagrįsti spėjimai, prielaidos dėl nuteistajam M. L. skirtinos bausmės dydžio, jeigu baudžiamasis procesas būtų buvęs baigtas ir apkaltinamasis nuosprendis būtų buvęs priimtas Latvijos Respublikos teisme. Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog bausmė M. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) padarymą, parinkta tinkamai įvertinus jo padarytą nusikalstamą veiką, jo paties asmenybę, bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, teisės taikymo klaidų, individualizuodamas nuteistajam M. L. skirtiną bausmę, pirmosios instancijos teismas nepadarė.

15. Nuteistojo M. L. apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su M. L. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį iš dalies pridėtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu bei skirtos galutinės subendrintos bausmės dydžiu. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu M. L. buvo skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis buvo iš dalies subendrinta su nuteistajam M. L. už BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo bausme 4 metams. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis M. L. jau buvo atlikęs didžiąją dalį laisvės atėmimo bausmės pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį, o nuo 2023 m. sausio 6 d. buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikus 11 mėnesių ir 1 dienos laisvės atėmimo bausmės.

16. BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei padaromos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nusikalstamos veikos, už kurias skundžiamu nuosprendžiu nuteistas M. L., buvo padarytos 2018 m. rugsėjo 1-2 dienomis, t. y. iki Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio priėmimo, todėl šiuo atveju M. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagrįstai buvo bendrinama taikant BK 63 straipsnio 1 dalies, 9 dalies nuostatas.

17. Pažymėtina, kad BK nereglamentuoja pagrindų, kada bausmės, paskirtos už kelias nusikalstamas veikas, skiriant galutinę subendrintą bausmę, turi būti subendrintos visiško sudėjimo būdu, o kada dalinio sudėjimo būdu, todėl teismas, vertindamas visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šiam klausimui teisingai išspręsti, turi teisę parinkti bausmių bendrinimo būdą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam M. L. taikytas jam palankesnis bausmių bendrinimo būdas, t. y. dalinis bausmių bendrinimo būdas; pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį pridėtinos bausmės dalies dydis nustatytas, įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. M. L. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį paskirtos pridėtinos bausmės dalis nustatyta, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalyje numatytomis taisyklėmis. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 66 straipsnio, 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, į nuteistajam M. L. paskirtą galutinę subendrintą bausmę buvo įskaitytas ir M. L. Latvijos Respublikoje sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas bei atliktos bausmės laikas. Taigi matyti, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. L. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį pridėtinos laisvės atėmimo dalies dalį, teisės taikymo klaidų nepadarė, M. L. skirtinos pridėtinos laisvės atėmimo bausmės dydį parinko, vadovaudamasis BK nuostatomis. Apelianto deklaratyvus prašymas paskirtas bausmes subendrinti taip, jog įskaičius M. L. realiai jau atliktą laisvės atėmimo bausmės dalį, šios bausmės papildomai nereikėtų atlikinėti, nėra pagrindas teigti, jog M. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė buvo subendrinta netinkamai.

18. Vadovaujantis išdėstytu daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. L. už BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta, laikantis BK numatytų bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių (BK 41 straipsnio 2 dalis, BK 54 straipsnis) bei aptariamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje ribose. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proceso įstatymu, tinkamai subendrino šią nuteistajam M. L. skirtą bausmę su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu. Todėl naikinti ar keisti Skundžiamą nuosprendį nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Dėl nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentų

19. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniu skundu yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytu baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimu. Nurodoma, jog liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. (A. B.) ir N. S. (N. S.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie įvykio aplinkybes, laiką, įvykius po asmenų sulaikymo ir šių liudytojų duotų parodymų detalumas patvirtina, jog šie liudytojai davė parodymus apie įvykio aplinkybes, kurias jie sužinojo, atliekant asmenų sekimą ir stebėjimą; nėra duomenų, kad dėl minėto sekimo būtų priimtas koks nors ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas, sankcionuojantis tokį veiksmą. Pasak nuteistojo D. V. gynėjo, ši aplinkybė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo D. V., o taip pat ir nuteistojo M. L. kaltės, negalėjo vadovautis Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. ir N. S. duotais parodymais, kadangi jie gauti neteisėtais būdais ir negali būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka leistinumo reikalavimų. Su šiais nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentais nesutiktina.

20. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

21. Nagrinėjamu atveju matyti, jog nuteistojo D. V. kaltė, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 286 straipsnyje, buvo pagrįsta ne vien tik liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. ir N. S. duotais parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patikrintais įrodymais, tai liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. U., K. E., nukentėjusiojo M. Ž. parodymais, nukentėjusiųjų A. Z. ir R. R. parodymais, rašytine bylos medžiaga (kompaktinis diskas su filmuota medžiaga iš nusikaltimo vietos, įvykio vietos ir vogtų daiktų apžiūros protokolai, ekspertų išvados dėl rastų nusikaltimo pėdsakų – DNR ir kvapų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl D. V. nustatytų sužalojimų, asmens atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas) ir kita bylos medžiaga. Matyti, jog nuteistojo D. V. kaltę iš dalies patvirtina ir nuteistojo M. L. duoti parodymai. Nors nuteistasis M. L. neigė, jog nusikalstamos veikos, kuri pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), padaryme dalyvavo nuteistasis D. V., tačiau šio nuteistojo duoti parodymai dėl jo paties dalyvavimo, įvykdant šią nusikalstamą veiką, neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytai įvykių sekai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams buvo suteikta informacija, jog J. V., M. L. ir D. V. planuoja atvykti į Latvijos Respubliką automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykdyti tam tikrą vagystę, todėl nedelsiant buvo sudarytas veiksmų planas, atliekami šios informacijos tikrinimo veiksmai – kontroliuojamas automobilio „Audi“ judėjimas, asmenų veiksmai stebimi, o po atliktos vagystės J. V. ir M. L. buvo sulaikyti su vogtu automobiliu VW „Tiguan“ bei iš A. Z. pavogtais daiktais, D. V., bandant jį sulaikyti, pasipriešino policijos pareigūnams ir pasišalino iš įvykio vietos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visuma, skundžiamame nuosprendyje detaliai aprašė aptariamo įvykio seką, todėl ji šiame sprendime nekartojama. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti ir tai, kad nuteistieji bei jų gynėjai jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ginčijo liudytojo Latvijos Respublikos policijos pareigūno A. B. duotų parodymų leistinumą, nurodant, jog šie parodymai negali būti pripažinti kaip gauti teisėtais būdais. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog asmenų kaltei pagrįsti nėra remiamasi Latvijos Respublikos policijos pareigūnų atlikto stebėjimo metu surinktais duomenimis – asmenys nebuvo filmuojami, fotografuojami, nebuvo atliekami savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmai, nebuvo klausomasi jų pokalbių, nebuvo naudojamos vaizdo ir garso fiksavimo techninės priemonės, sekimo techninės priemonės. Su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka ir apygardos teismas. Matyti, jog nagrinėjamu atveju slaptas asmenų sekimas, kaip tai numatyta BPK 160 straipsnyje, ar kuri nors kita BPK XII skyriuje numatyta procesinė prievartos priemonė, kuriai atlikti reikalingas nutartimi patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas, vykdomi nebuvo. Pažymėtina ir tai, jog asmenų stebėjimas buvo vykdomas vadovaujantis ne BPK, tačiau Latvijos Respublikos baudžiamąjį procesą reglamentuojančiais įstatyminiais teisės aktais. Kaip ir teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo D. V., o taip pat ir nuteistojo M. L. kaltė, padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, nebuvo grindžiama šių Latvijos Respublikos pareigūnų atliktų stebėjimo veiksmų metu surinktais duomenimis. Nuteistųjų kaltė, kaip jau minėta, buvo grindžiama, iš dalies nuteistojo M. L. duotais parodymais, liudytojų ir nukentėjusiųjų duotais parodymais, apžiūrų protokolais, ekspertizės aktu, specialisto išvada ir kitais rašytiniais įrodymais. Liudytojas Latvijos Respublikos policijos pareigūnas A. B. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo kontroliuojami stebėtų asmenų telefoniniai ryšiai; jie nebuvo sekami (6 t., b. l. 60–62). Šie liudytojo parodymai neprieštarauja pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju kaltinimai buvo grindžiami išimtinai tik teisėtais būdais surinktais įrodymais. Pažymėtina ir tai, jog liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. ir N. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Šių liudytojų duoti parodymai įvertinti visų byloje surinktų įrodymų visumoje. Nuteistojo D. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos abejonės dėl šių liudytojų duotų parodymų, kaip nuteistojo D. V. kaltę patvirtinančių įrodymų, leistinumo abejonių nekelia. Liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. ir N. S. duoti parodymai yra gauti teisėtais būdais (liudytojai apklausti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, laikantis BPK 279 straipsnyje nustatytos tvarkos), juos pirmosios instancijos teismas patikrino teisiamojo posėdžio metu, vertindamas juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, o taip pat jie patvirtina ir aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Todėl darytina išvada, kad liudytojų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų A. B. ir N. S., o taip pat ir kitų Latvijos Respublikos policijos pareigūnų duoti parodymai dėl jų tiesiogiai nustatytų įvykio aplinkybių, yra gauti teisėtai, todėl laikytini leistinais įrodymais. Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo D. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog liudytojas A. B. davė parodymus apie tai, ką jis sužinojo ir pamatė atlikdamas teismo nesankcionuotus, todėl neva neteisėtus veiksmus.

22. Nuteistojo D. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo D. V. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, nepagrįstai vadovavosi byloje esančiu D. V. atpažinimo pagal nuotrauką protokolu. Pirmosios instancijos teismas įvertino 2018 m. gruodžio 7 d. parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo duomenis, jog A. B. atpažino D. V., kaip asmenį, kuris 2018 m. rugsėjo 2 d. kartu su M. L. ir J. V. įvykdė automobilio „VW Tiguan“ vagystę ir pabėgo nuo policijos pareigūnų. Liudytojas A. B. atpažino D. V. pagal nosies, lūpų ir akių formą bei išdėstymą, o taip pat pagal bendrus veido bruožus (3t., b. l. 199–200). Svarbu tai, jog 2018 m. gruodžio 7 d. parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolas nebuvo vienintelis D. V. kaltinantis įrodymas. Matyti, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptariamo parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole esančius duomenis, jų patikimumą ir reikšmę tiriamoms bylos aplinkybėms atskleisti, įvertino šių duomenų atitikimą kitų bylos įrodymų visetui bei pagrįstai konstatavo dėl jų teisinės reikšmės bylos aplinkybių nustatymui. Matyti, jog liudytojas A. B. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme taip pat davė parodymus, jog D. V. atpažino ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojo A. B. duotus parodymus apie tai, kad įvykio metu, kuomet tarnybiniu automobiliu susigretino su D. V. vairuotu „Audi“ automobiliu, jis atpažino, kad šį automobilį vairavo D. V.. Liudytojas A. B. patvirtino ir tai, jog tuo metu buvo apie 6 val. ryto, nebuvo labai tamsu, todėl aiškiai matė už automobilio vairo sėdintį D. V., o be to, jau 2 metus iki šio asmens sulaikymo žinojo, kaip D. V. atrodo. Liudytojas A. B. atpažino nuteistąjį D. V., kaip nusikalstamas veikas padariusį asmenį, ir 2022 m. spalio 10 d. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Nukentėjusysis M. Ž. bei liudytojas K. E. (K. E.) teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu taip pat patvirtino aplinkybę, jog liudytojas A. B. jau nagrinėjamo įvykio metu atpažino D. V. kaip automobilį „Audi A4“ vairavusį asmenį. Nors nukentėjusysis M. Ž. bei liudytojas K. E. tiesiogiai nuteistojo D. V. įvykio metu neatpažino, tačiau jų duoti parodymai patvirtina liudytojo A. B. duotų parodymų dėl automobilį „Audi“ vairavusio asmens atpažinimo įvykio metu patikimumą. Todėl nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentai, jog liudytojo A. B. atliktas atpažinimo pagal asmens nuotrauką veiksmas, laikytinas nepagrįstu, o be to ir neteisėtu, įrodymų dauginimu, jog A. B. galėjo klysti dėl automobilį „Audi“ vairavusio asmens tapatybės, atmetami.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo M. L. pozicija dėl savo kaltės pripažinimo kaip nuteistojo D. V. kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Nuteistasis M. L. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu neigė aplinkybę, jog nusikalstamos veikos daryme dalyvavo nuteistasis D. V., nurodydamas, jog jo vietoje dalyvavo asmuo vardu Marius. Matyti, jog dėl nuteistojo M. L. atsisakymo duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir dėl duotų parodymų nenuoseklumo, nurodytų naujų ir dar tyrime nebuvusių žinomų aplinkybių, jog nusikalstamos veikos daryme dalyvavo nenustatytas asmuo vardu Marius, buvo būtina nustatyti, ar šie nuteistojo M. L. duoti parodymai yra patikimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo M. L. duotų parodymų patikimumą, įvertino, jog tiek J. V., tiek M. L. ikiteisminio tyrimo metu, kuomet pilnai pripažino jiems Latvijos Respublikoje pareikštą įtarimą, nebuvo nurodę, kad veikoje dalyvavo asmuo vardu Marius. Matyti ir tai, jog nuteistasis M. L. neginčijo Latvijos Respublikoje pareikštuose įtarimuose nurodytos aplinkybės, jog nusikalstamą veiką padarė veikdamas su D. V. (1 t., b. l. 144; 6 t., b. l. 28–29). Pirmosios instancijos teismas motyvuotai įvertino nuteistojo M. L. parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste bei padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo M. L. duoti parodymai dėl nuteistojo D. V. nedalyvavimo nusikalstamos veikos daryme, yra nepatikimi. Matyti, jog nuteistojo M. L. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pripažinimas, pirmosios instancijos teismo nebuvo vertintas kaip tiesioginis nuteistojo D. V. kaltę patvirtinantis įrodymas. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai įvertino nuteistojo M. L. duotų parodymų patikimumą visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Todėl nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentai dėl M. L. kaltės pripažinimo yra atmetami kaip nepagrįsti.

24. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo D. V. kaltės, gynėjas A. Mažeika apeliaciniame skunde ginčija ir 2023 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame padarytas išvadas dėl rastų nuteistojo D. V. DNR pėdsakų ant automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo bei pavarų perjungimo svirties ir ant šiame automobilyje buvusios radijo stotelės „Wouxun KG-819“. Pasak apelianto nuteistasis D. V. šiuo automobiliu naudojosi prieš jį paskolinant J. V., todėl DNR radimas jame negali būti jo kaltės įrodymu. Pastebėtina, jog nuteistojo D. V. kaltė nebuvo grindžiama išimtinai tik minėtame ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nuteistasis D. V., veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistuoju M. L. ir J. V., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, įvykdė vagystę. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje numatytomis duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklėmis motyvuotai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo D. V. kaltę, patikimumo ir pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertino liudytojo Latvijos Respublikos policijos pareigūno A. B. duotus parodymus apie jiems perduotą informaciją, jog M. L., J. V. ir D. V. atvyksta į (duomenys neskelbtini) galimai daryti nusikalstamų veikų, jog A. B. įvykio metu, kuomet buvo bandoma sustabdyti automobilį „Audi A4“ vairuojantį asmenį, atpažino D. V.. Pastebėtina, kad įrodymai baudžiamojoje byloje privalo būti vertinami ne atsietai vieni nuo kitų, tačiau jų visumoje, gretinant surinktus įrodymus tarpusavyje, taip patikrinant jų patikimumą ir teisingumą. Nors nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados dėl automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastų nuteistojo D. V. DNR pėdsakų, savaime nėra pakankami D. V. kaltei pagrįsti, tačiau pažymėtina, jog aptariamas ekspertizės aktas pirmosios instancijos teismo buvo vertinamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Aptariamame ekspertizės akte padarytos išvados, gretinant jas liudytojo A. B. parodymais, patvirtina, jog nusikalstamų veikų darymo metu D. V. naudojosi automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kas vadovaujantis kitais byloje surinktais įrodymais, paneigia nuteistojo D. V. parodymus, jog jis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, aptariamame ekspertizės akte nurodytus duomenis vertino teisingai, o padarytos išvados dėl nuteistojo D. V. kaltės pagrįstos visų byloje surinktų įrodymų visuma. Todėl nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentai dėl negalėjimo vadovautis ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis išvadomis atmetami kaip nepagrįsti.

25. Nuteistojo D. V. kaltė, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, skundžiamame nuosprendyje grindžiama, be kita ko, ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (14 t., b. l. 161–162) nurodytomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada patvirtina, kad ant nuteistojo D. V. kairio peties priekiniame paviršiuje rasta siūta žaizda, galėjo būti padaryta 2018 m. rugsėjo 2 d., bandant jį sulaikyti, kada buvo panaudotas tarnybinis ginklas. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų patikimumo, nurodoma, jog pašalinti abejonėms dėl nustatytų sužalojimų atsiradimo būtina apklausti specialistę R. G.. Šis apelianto prašymas apeliaciniame teisme buvo pripažintas nepagrįstu, todėl atmestas (15 t., b. l. 86). Pažymėtina, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015). Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistajam D. V. nustatyto sužalojimo atsiradimo mechanizmo galimybės nėra, todėl specialistės R. G. apklausa apie aplinkybes, kurias ji jau yra nurodžiusi specialisto išvadoje, reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų reikšmės nuteistojo D. V. kaltei pagrįsti atliko, įvertinęs jų tikėtiną pobūdį. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog šūvių žymės taip pat buvo rastos ant automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio stiklo vairuotojo kairėje pusėje, o ant D. V. kūno nustatytų sužalojimų atsiradimo laikas sutapo ir su nagrinėjamu įvykiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo D. V. duotų parodymų dėl jam nustatytų sužalojimų atsiradimo ir nustatymo nenuoseklumą (Nuosprendžio 46-47 punktai). Matyti, jog visos paminėtos, nustatytos aplinkybės kartu su kitais bylos įrodymais leido pagrįstai pirmosios instancijos teismui vadovautis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir spręsti dėl nuteistojo D. V. kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

26. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra keliamos abejonės dėl neva byloje surinktų įrodymų nepatikimumo, neatitikimo leistinumo reikalavimams, ir prieštaraujant pirmosios instancijos teismo padarytam įrodymų vertinimui, bandant paneigti byloje surinktų ir patikrintų įrodymų įrodomąją reikšmę, atmestini kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos patikrino teisiamojo posėdžio metu apklausdamas nuteistuosius, liudytojus, nukentėjusiuosius bei įvertindamas byloje esančius rašytinius bei kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo D. V. kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, yra teisingos, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma ir aukštesniajam teismui nekelia jokių abejonių.

27. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis D. V. savo veiksmais tiesiogiai objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės nerealizavo, todėl negalima jo laikyti vykdytoju (bendravykdytoju); nuteistojo D. V. atlikti veiksmai (bendrininkų atvežimas į nusikaltimo vietą, jų laukimas, dalies pavogtų daiktų paėmimas bei jų, važiuojančių vogtu automobiliu, lydėjimas laikytinas padėjimu), D. V. neišteisinus, turėtų būti perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį. Skundžiamame nuosprendyje įvertintos aplinkybės, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padaryme dalyvavęs asmuo (M. L., J. V., D. V.) turėjo konkretų vaidmenį jos atlikime, kad nuteistasis D. V. stebėjo nusikaltimo vietą ir apylinkes, lydėjo vogtą automobilį, užtikrino rizikos būti sulaikytiems sumažinimą. Nors apeliaciniu skundu nuteistojo D. V., kaip bendravykdytojo, vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme yra mažinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais byloje nustatyta, jog nuteistasis D. V., turėdamas išankstinį nusikalstamą sumanymą neteisėtai praturtėti, suprasdamas savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir numatydamas galinčius kilti padarinius, aktyviais veiksmais to siekė, o būtent kartu su kitais nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), bendravykdytojais kartu atvyko į (duomenys neskelbtini), pagal išankstinį susitarimą visi pasiskirstė vaidmenimis, ir D. V., siekdamas, jog nusikalstama veika būtų padaryta, saugojo aplinką bei laukė bendravykdytojų netoli nusikalstamos veikos padarymo vietos; perėmė dalį pavogtų daiktų ir kartu su M. L., J. V., vairavusiu pagrobtą automobilį, jiems iš paskos, važiuodamas kitu automobiliu, lydėjo pavogtą automobilį „VW Tiguan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ėmėsi priemonių, kad nusikalstamas sumanymas būtų įgyvendintas, visi bendravykdytojai nebūtų sulaikyti policijos pareigūnų. Nuteistasis D. V. veikė tiesiogine tyčia, o padaryta nusikalstama veika yra sąmoningas ir sistemingas jo elgesys, siekiant įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, dėl bendrininkavimo požymių nuteistojo D. V. veiksmuose nebuvimo, menkinant D. V. atliktų veiksmų apimtį, nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai įvertino nuteistojo D. V. veiksmų reikšmę bendros nusikalstamos veikos įvykdyme, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), kaip bendravykdytojo, todėl atmetami argumentai dėl nuteistojo M. L. atliktų nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį. Visus M. L., D. V. bei J. V., kurio atžvilgiu byla nutraukta jam 2021 m. rugsėjo 24 d. mirus, atliktus aptariamus veiksmus jungė vieninga tyčia praturėti nusikalstamu būdu. Kiekvieno iš bendrininkų vaidmuo nusikalstamos veikos daryme buvo būtinas ir negali būti menkinamas, nurodant, jog nuteistasis M. L. ar nuteistasis D. V. tiesiogiai neatliko visų nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

28. Apeliaciniame skundu nesutinkama su D. V. nuteisimu pagal BK 286 straipsnį, tvirtinant, jog norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti pasekmes, kurios pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tapo būtinomis. Šie apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Pagal BK 286 straipsnį atsako, tas kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Iš šio BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos matyti, jog ši veika gali būti padaroma dviem būdais: fizinio smurto panaudojimu prieš nurodytą subjektą arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017) buvo nagrinėjami atvejai, kuomet valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui buvo sukeltos neigiamos pasekmės (fizinis skausmas, nežymus sveikatos sutrikdymas ar kt.), tačiau šių bylų aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių motyvuotai pasisakė (Nuosprendžio 84-90 punktai), todėl aukštesnysis teismas, pritardamas pirmosios instancijos argumentams bei atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, pripažįsta, jog D. V. veika atitinka BK 286 straipsnį, nes šioje byloje įrodymais nustatyta, kad D. V. pasipriešino teisėtiems pareigūno M. Ž. reikalavimams sustoti, vairuojamų automobiliu, sukeldamas pavojų pareigūno M. Ž. gyvybei, pasišalino iš įvykio vietos.

29. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam D. V. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartį paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėtos bausmės dalies dydžiu. Nurodoma, jog pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartį paskirtos bausmės pridėta dalis yra per didelė. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 17 d. nutartimi pripažinus Niurnbergo – Fiurto žemės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendį D. V. nustatyta galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie griežtesnės 4 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant visą švelnesnę 40 parų arešto bausmę, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 40 dienų. Skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 286 straipsnyje, padarymą paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistajam D. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės 4 metams 40 dienų dalimi ir nuteistajam D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaitytas nuteistojo D. V. pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartį atlikti įskaitymai – laikinajame sulaikyme išbūtas laikas ir bausmės laikas. Matyti, jog pirmosios instancijos teismas bausmių bendrinimą šioje dalyje atliko, vadovaudamasis BK 63 straipsnio nuostatomis, pridėtinos bausmės dalies dydį parinko atsižvelgdamas ne į nuteistojo D. V. jau atliktos bausmės dydį (apeliaciniame skunde nurodoma, jog likusi neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis bausmių bendrinimo metu buvo 1 metai ir 18 dienų), tačiau visos nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, t. y. 4 metus 40 dienų. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas į nuteistajam D. V. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nutartį atliktą bausmės laiką ir nuteistojo D. V. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, taip, kaip nurodo BK 63 straipsnio 9 dalis. Todėl pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam D. V. paskirtas bausmes, parinkdamas pridėtinos bausmės dalies dydį, BK numatytų bausmių bendrinimo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl būtinybės įvertinti nuteistojo D. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jog jis nusikalstamą veiką, numatytą BK padarė veikdamas, kaip padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindas apeliacinį skundą šioje dalyje tenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes atsižvelgė, jas vertino ir padarė pagrįstas išvadas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) veikdamas bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnio 2 dalis), todėl ši aplinkybė buvo pagrįstai pripažinta kaip jo atsakomybę sunkinanti. Be to, kaip nepagrįsti atmesti ir apeliacinio skundo argumentai, jog D. V. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), padarė veikdamas kaip padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis). Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko nuteistajam D. V. pridėtinos bausmės dalies dydį ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestami kaip nepagrįsti.

30. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir tuo pagrindu D. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninimo. Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Sprendimas dėl bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą). Nagrinėjama byla yra didelės apimties, ją sudaro 15 bylos tomų. Byloje buvo nagrinėjamos trijų asmenų (J. V. atžvilgiu byla nutraukta jam 2021 m. rugsėjo 24 d. mirus) nusikalstamos veikos, susijusios su svetimo turto vagyste ir pasipriešinimu valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Nusikalstamos veikos atliktos užsienio valstybėje ((duomenys neskelbtini)), kur 2018 m. rugsėjo 2 d. buvo pradėtas baudžiamasis procesas (1 t., b. l. 5). Baudžiamojo proceso Latvijos Respublikoje metu buvo atlikta santykinai daug proceso veiksmų – atliktos įtariamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos, atlikta kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų (objektų apžiūros, poėmiai, kratos ir kt.). Latvijos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu perimti baudžiamąjį procesą (10 t., b. l. 124–154), kurį patenkinus, baudžiamosios bylos medžiaga su vertimu į lietuvių kalbą (8 tomai) buvo perduoti ir ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas Lietuvos Respublikoje. Kaltinamasis aktas byloje surašytas 2022 m. birželio 29 d., o pirmosios instancijos teisme, kartu su baudžiamosios bylos medžiaga, gautas 2022 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. liepos 22 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisiamųjų posėdžių metu buvo apklausiami liudytojai ir nukentėjusieji, kurie yra užsienio valstybės ((duomenys neskelbtini)) nuolatiniai gyventojai, todėl teisiamuosiuose posėdžiuose, šių asmenų apklausų metu, dalyvaudavo vertėjas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi paskirtas biologinis tyrimas. Nuosprendis priimtas 2023 m. liepos 31 d. Kadangi ikiteisminio tyrimo trukmė yra skaičiuojama nuo pirmosios įtariamojo apklausos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-648/2016), o pirmoji įtariamojo M. L., kaip įtariamojo, apklausa atlikta Latvijos Respublikoje 2018 m. rugsėjo 3 d., šioje byloje ikiteisminis tyrimas Latvijos Respublikoje tęsėsi šiek tiek ilgiau nei 2 metus, o Lietuvos Respublikoje tęsiamas ikiteisminis tyrimas truko apie 1 metus 6 mėnesius. Pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta per 1 metus, bendra ikiteisminių tyrimų trukmė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė yra beveik 5 metai. Jokių nepateisinamų ikiteisminio tyrimo institucijų delsimų teisėjų kolegija nenustatė, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas ar bylos nagrinėjimas užsitęsė. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo organizuota 13 teisiamųjų posėdžių, iš jų 5 neįvyko dėl įvairių priežasčių (gynėjų ligų, negauto biologinio tyrimo išvados, neatvykusių proceso šalių), o 2023 m. balandžio 17 d. buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Taigi įvertinus proceso dalyvių skaičių, bylos apimtį, tai, jog baudžiamoji byla buvo perduota iš užsienio valstybės, kodėl buvo reikalingi atlikti perduotos bylos medžiagos vertimai į lietuvių kalbą, o ir teisiamųjų posėdžių metu buvo būtinas vertėjo dalyvavimas bei užsienio valstybėse gyvenančių nukentėjusiųjų ir liudytojų dalyvavimo teisiamuosiuose posėdžiuose užtikrinimas, negalima daryti išvados, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė buvo pernelyg ilga, todėl prašomais argumentais nėra pagrindo švelninti D. V. paskirtos bausmės.

31. Nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniame skunde taip pat yra keliamos abejonės dėl pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių, jog M. L., kartu su J. V. bendrais veiksmais iš gyvenamojo namo pagrobtais raktais atidarė ir užvedė automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši nuteistajam D. V. pareikšto kaltinimo formuluotė yra nelogiška, kadangi automobiliui užvesti nėra reikalingi du žmonės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistajam D. V. pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad <...> Tęsdami nusikalstamus veiksmus, apie 03.20 val., J. V. iš aptvertos namo teritorijos vidinės pusės atidarius vartus ir M. L. įsibrovus į namo kiemą, bendrais veiksmais iš gyvenamojo namo pagrobtais raktais atidarė ir užvedė SIA „PCL Consulting“ priklausantį automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (latviška registracija) 17 000 eurų vertės, pagrobė šį automobilį <...>. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog šio kaltinimo formuluotė dėl nurodytų aplinkybių yra aiški ir abejonių nekelia, jog būtent J. V., bendrai su M. L. pavogtais automobilio užvedimo rakteliais, užvedė minėtą automobilį. Be to, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog prieš sulaikant policijos pareigūnų „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo J. V.. Nuteistasis M. L. parodė, jog automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo ne jis, o J. V.. Liudytojas N. S. (N. S.) taip pat patvirtino, kad automobilio „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas buvo J. V., o keleivis – M. L.. Kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolo, M. L. ir D. V. nurodė jiems pareikštus kaltinimus suprantantys (13 t., b. l. 74–75). Baigiamųjų kalbų metu, nei M. L., nei D. V., nei jų gynėjai nenurodė esant kaltinamojo akto trūkumų dėl neaiškios kaltinimų esmės, įrodinėtinų aplinkybių ar pan. Iš to galima teigti, kad kaltinimai nuteistiesiems buvo aiškūs, jie suprato, kuo yra kaltinami. Tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame nuosprendyje M. L. ir D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos atskirai, tačiau kiekvienos jų aprašyme nurodyta, kad jie veikė bendrai. Sutiktina su tam tikrais trūkumais, padarytais surašant nuosprendį, t. y. kad nuteistųjų bendri veiksmai aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam atskirai, tačiau šių pažeidimų vien dėl jų formalaus pobūdžio teisėjų kolegija nevertina kaip esminių, dėl kurių reikėtų keisti skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina ir tai, jog bendrininkų padaryti nusikalstami veiksmai, nuteistiesiems pareikštuose kaltinimuose yra aprašyti išsamiai ir aiškiai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esant bendravykdymui kiekvieno bendrininko veiksmai yra inkriminuojami ir kitam bendrininkui, tad nagrinėjamu atveju, nuteistojo D. V. gynėjo keliama abejonė dėl aplinkybės, kuris iš bendravykdytojų užvedė automobilį „VW Tiguan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bendravykdytojų atsakomybei įtakos neturi. Todėl šie nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliacinio skundo argumentai atmetami.

32. Vadovaujantis išdėstytu, daroma išvada, jog nuteistojo D. V. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 286 straipsnį. Nuteistojo D. V. kaltė, padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo D. V. kaltės, jo, kaip bendravykdytojo, vaidmens nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija iki 2023 m. birželio 1 d.), padaryme abejonių taip pat nekelia. Galutinė subendrinta bausmė nuteistajam D. V. paskirta, laikantis BK numatytų bausmių skyrimo ir bendrinimo taisyklių, todėl naikinti ar keisti Skundžiamą nuosprendį nuteistojo D. V. gynėjo A. Mažeikos apeliaciniame skunde nurodomais argumentais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų.

33. Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurių matyti, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už gynėjo advokato A. Aleknos teiktą teisinę pagalbą nuteistajam M. L. sudaro 305 Eur. Šias išlaidas prašoma išieškoti valstybei.

34. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

35. Nuteistasis M. L., prieš būdamas pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės, niekur nedirbo. Tikslesnių duomenų tiek apie nuteistojo M. L. finansinę padėtį byloje nėra. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. L. ir nuteistojo D. V. gynėjo Aido Mažeikos apeliacinius skundus atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo priteisti valstybei 305 Eur už gynėjo advokato Arvydo Aleknos teiktą teisinę pagalbą nuteistajam M. L..

Teisėjai Valdas Ciesiūnas

Valdas Petras Meidus

Jolanta Raščiuvienė