Baudžiamoji byla Nr. 2K- 36/2014
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10054-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.1.8.1.2.;
1.1.8.6.2;
1.1.8.10.1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Aivarui Giliui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda; 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda; 182 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda; 300 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda; 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta bausmė – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda.
Remiantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. K. konfiskuota 55 949,21 Lt.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo advokato Aivaro Gilio, prašiusio kasacinio skundo netenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, būdamas UAB „A.“ direktoriumi ir dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „A.“ turtą, 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku), veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-10077-08), Vilniaus mieste (tiksliai nenustatytoje vietoje) pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „A.“ priklausantį turtą – 55 949,21 Lt, t. y. vienam organizuotos grupės nariui (dėl kurio atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08) pateikė UAB „A.“ rekvizitus ir nurodė, kokios tariamai parduodamos prekės UAB,,A.“ turėtų būti nurodytos PVM sąskaitose faktūrose ir kituose dokumentuose. Organizuotos grupės nariams kompiuterine technika, jų valdomos, bet jokios realios veiklos nevykdančios UAB „A. p.“, 2008 m. gegužės 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000185 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000235, 2008 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000203 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000248, 2008 m. birželio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000205 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000271, 2008 m. liepos 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000234 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000298, 2008 m. liepos 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr.000243 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000314, 2008 m. liepos 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000257 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000327, 2008 m. liepos 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000268 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000338, 2008 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija AKE Nr. 000287 ir kasos pajamų orderyje serija AKP Nr. 000348, buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie UAB „A. p.“ tariamai UAB „A.“ parduotas prekes iš viso už 201 102,51 Lt, iš kurių 30 676,65 Lt sudarė PVM; organizuotos grupės nariui, kaip UAB „A. p.“ direktoriui minėtuose dokumentuose surašytus žinomai melagingus duomenis patvirtinus savo parašais, vienas iš organizuotos grupės narių visus šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė A. K., kuris, kaip UAB „A.“ direktorius savo parašu patvirtino tokius žinomai melagingus duomenis, taip pagamino suklastotus dokumentus ir toliau juos panaudojo, t. y. perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „A.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. K. pagal nurodytus suklastotus dokumentus nurodė UAB „A.“ finansininkams grynaisiais pinigais atsiskaityti su UAB,,A. p.”. UAB „A.“ finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai nėra įvykę UAB,,A. p.” ir UAB „A.“ sandorių, UAB „A.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008 m. gegužės 31 d. pagal kasos knygą (272) atsiskaityti už suteiktas prekes A. K. grynaisiais išdavė 30 000 Lt, 2008 m. birželio 30 d. – 15 000 Lt, 2008 m. liepos 31 d. – 5000 Lt, 2008 m. liepos 10 d. – 10 000 Lt, t. y. iš viso A. K. už suteiktas prekes išdavė 60 000 Lt, iš kurių A. K. už UAB,,A.“ neva suteiktas prekes sumokėjo UAB,,A. p.“ 55 949,21 Lt. A. K., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, pirmiau nurodytu būdu gautus UAB „A.“ priklausančius pinigus panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams, ir taip, padedant organizuotos grupės nariams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „A.“ priklausantį turtą – 55 949,21 Lt, o pagaminęs netikrus, suklastojęs tikrus dokumentus bei juos panaudojęs, padarė UAB „A.“ didelę žalą.
A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku), veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-10077-08), Vilniaus mieste (tiksliai nenustatytoje vietoje) apgaule UAB „A.“ naudai panaikino prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 30 676,65 Lt, t. y. būdamas UAB „A.“ direktoriumi, patvirtino savo parašu visus pirmiau nurodytus suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius), kuriuos perdavė UAB „A.“ finansininkams nurodydamas juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „A.“ finansininkai, nežinodami, kad A. K. pateiktuose UAB,,A. p.“ PVM sąskaitose faktūrose bei kituose specialios apskaitos dokumentuose nurodytos prekės UAB „A.“ parduotos nebuvo ir šie pateikti dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o PVM sąskaitose faktūrose PVM įvardytas sumas į UAB „A.“ PVM deklaracijų už 2008 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėn. 22, 30, 31 langelius, taip 30 676,65 Lt suma buvo sumažintas UAB „A.“ valstybės biudžetui mokėtinas PVM; be to, šias deklaracijas 2008 m. liepos 23 d., 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. rugpjūčio 25 d., 2008 m. rugsėjo 25 d. elektroniniu būdu pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Vilniuje, Šermukšnių g. 3, darbuotojams; taip A. K., veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais, apgaule panaikino UAB „A.“ turtinę prievolę sumokėti 30 676,65 Lt (PVM) į valstybės biudžetą bei panaudojo suklastotus dokumentus.
A. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku), veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-10077-08), apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. būdamas UAB „A.“ direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį atsakingu už apskaitos organizavimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 4 straipsnio nuostatą, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, 13 straipsnio nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus ir 6 straipsnio 2 dalį, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, nes, žinodamas, kad tarp UAB,,A. p.” ir UAB „A.“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą įtraukė organizuotos grupės nario pateiktas suklastotus pirmiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „A.“ pirko prekes iš UAB,,A. p.” ir už jas sumokėjo, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „A.“ 2008 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, panaikinant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – pripažinimo bei dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria prokuroro apeliacinio skundas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 54 straipsnio 3 dalies taikymo buvo atmestas ir paskirti A. K. bausmes: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir skirti nuteistajam galutinę bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendžiai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio l dalies l punktas, 2 dalis). Kasatoriaus nuomone, nepagrįstai pripažinta A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog A. K. pripažino esmines nusikaltimų aplinkybes, o to, kad teisme pakeitė parodymus (nurodydamas tikrąsias fiktyvių dokumentų įsigijimo aplinkybes ir tikslą), negalima laikyti neprisipažinimu, be to, teismas nurodė, kad nuoširdų gailėjimąsi liudija tai, jog A. K. visiškai atlygino valstybei padarytą žalą. Tokie teismo argumentai, anot prokuroro, neatitinka bylos medžiagos. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, pagal susiformavusią teismų praktiką, nėra nustatoma iš bendrų pareiškimų apie kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą ir yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta (ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu) esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, o ne duoda tik iš dalies teisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-353/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-353/2008">2K-353/2008</a>, 2K-397/2010, 2K-444/2010, kt.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. K. kategoriškai neigė pasisavinęs bendrovės kasoje buvusius pinigus, tai reiškia, kad neigė padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepripažinimas, savo nusikalstamais veiksmais bendrovei padarytos žalos neatlyginimas neduoda pagrindo teigti, kad nuteistasis A. K. prisipažino dėl visų jam inkriminuotų veikų, kad kritiškai vertina savo veiksmus ir nuoširdžiai dėl jų gailisi. Dėl to pagrindo taikyti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas nėra.
Kasaciniame skunde, pasisakant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, pažymima, kad BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų. Tam, kad būtų užtikrintas skiriamos bausmės teisingumo principas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), baudžiamajame įstatyme (BK 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnyje) nustatytos bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių išimtys, t. y. galimybė atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai sušvelninti bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį. Taikydamas šias nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių (net švelniausios) straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2008">2K-123/2008</a>, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Kasatorius pažymi ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę, turi būti suderinta su BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų tinkamu įgyvendinimu, tačiau nė vienas jų nelaikytinas pagrindiniu, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2009). Prokuroras nurodo, kad, motyvuodami bausmės paskyrimą A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, teismai nurodė apie dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą ir tai, kad A. K. vedęs, augina mažametį vaiką, dirba, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos padarymo būtų padaręs kokias nors nusikalstamas veikas, savanoriškai atlygino valstybei padarytą žalą. Tačiau kasatorius pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra tipinės ir nelaikytinos išimtinėmis, taigi, jų nepakanka daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTczLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-173/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-173/2012">2K-173/2012</a>, 2K-323/2012, 2K-515/2010, 2K-355/2012). Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad antroji teismų nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – žalos atlyginimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kurią akcentuodami teismai taikė A. K. BK 54 straipsnio 3 dalį, taip pat nėra pakankama, nes jis atlygino tik dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, t. y. valstybės biudžetui, o bendrovei padarytos žalos (pasisavinus jos turtą) niekada nepripažino ir neatlygino. Šiame kontekste kasatorius pažymi tai, kad sprendžiant skirtinos bausmės klausimą neturėtų būti pažeisti nukentėjusiojo, visuomenės ir valstybės interesai, kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę turi būti motyvuotas, kitaip teisingumas nebūtų įvykdytas, o tai prieštarautų ir konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Prokuroro nuomone, teismai nenustatė ir nenurodė tokių ypatingų aplinkybių, kurios tinkamai pagrįstų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų buvimą, juolab kad nėra ir A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (ją teismai nustatė neteisingai).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad visi nusikaltimai buvo padaryti A. K. turint vieningą sumanymą – į biudžetą mokėtino PVM sumažinimą ir grynųjų pinigų gavimą, o visi kiti jo veiksmai (buhalterinių dokumentų klastojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) buvo tik priemonė pasiekti pirmiau minėtą tikslą. Kita vertus, teismai taip pat nurodė, kad A. K. turėjo du sumanymus – į biudžetą mokėtino PVM sumažinimą bendrovės naudai ir savanaudišką grynųjų pinigų gavimą, siekiant asmeninės naudos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir paskirtas bausmes subendrino BK 63 straipsnio 5 dalies l punkto pagrindu – kaip padarytas esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, nes toks sprendimas prieštarauja tiek bylos aplinkybėms, tiek teismo padarytoms išvadoms. Nagrinėjamu atveju negalėjo būti konstatuotas vienas nusikalstamas sumanymas, o dalis nusikalstamų veikų negalėjo būti vertinamos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis. Tokia sutaptis yra tuo atveju, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Pagal teismų praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra ir tada, kai, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, įgyvendinant vieningą sumanymą, viena po kitos padaromos kelios veikos. Reali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis pavojingomis veikomis, kurias skiria laiko tarpas, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tame pačiame ar skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. tyčia buvo nukreipta į du savarankiškus, visiškai skirtingus nusikalstamus tikslus, t. y. vykdydamas nusikalstamą veiką jis siekė dviejų aiškiai vienas nuo kito atskirtų tikslų – mokesčių sumažinimo (apgaule panaikinant turtinę prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą) ir pinigų pasisavinimo, t. y. siekė tiek naudos juridiniam asmeniui (mokesčių išvengimo pavidale), tiek asmeninės naudos (pasisavinant bendrovės turtą). Taigi, A. K. padarytos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, negali būti vertinamos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, nes skiriasi šių veikų objektas, baigtumo momentas, kaltininko tyčios kryptingumas. Esant tokioms aplinkybėms, bausmės už svetimo turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimą apgaule (BK 182 straipsnio l dalis) turi būti bendrinamos remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalis keistina.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Kasatorius prašo pašalinti nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, skiriant bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (ir skirti šių straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes), be to, paskirtas bausmes (už visas nusikalstamas veikas) bendrinti apėmimo būdu, BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, o ne BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu (kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas).
Taigi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje. Kasacinis teismas, spręsdamas apie tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, remiasi byloje nustatytomis ir teismų sprendimuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, teisėjų kolegija nagrinėja bylą neišeidama už kasacinio skundo ribų, t. y. atsižvelgia į kasaciniame skunde pateiktus konkrečius prašymus ir nurodytus argumentus.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, pripažinta nepagrįstai. Be to, iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad, prokuroro nuomone, nėra ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bet keisti teismų sprendimus, šią aplinkybę pašalinant, neprašoma.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savanoriškai (savo noru), o ne dėl, pavyzdžiui, surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju svarbu ne formalus prisipažinimas, o kaltininko parodymų turinys, liudijantis, kad jis prisipažįsta dėl svarbių veikos kvalifikavimui faktinių aplinkybių, taip prisideda prie nusikalstamos veikos išaiškinimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus (pavyzdžiui, neigia dalį esminių faktinių aplinkybių apie nusikalstamos veikos padarymą), tai negali būti laikoma prisipažinimu ar padėjimu išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Paprastai, pripažįstant aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis, laisva valia pripažinęs, jog padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius.
BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru yra atlyginęs ar pašalinęs padarytą žalą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų padarymo neprisipažino ir parodė, kad UAB „A.“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – nepasisavino, pinigų iš įmonės kasos neėmė. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu A. K. taip pat ginčijo šių aplinkybių nustatymą ir prašė jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, teigdamas, kad tokių nusikalstamų veikų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo dėl išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį netenkino, padaręs išvadas, kad bylos įrodymais nuteistojo versija paneigta, o A. K. pagrįstai nuteistas dėl didelės vertės turto pasisavinimo ir dėl to, kad pagamino netikrus, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo pateikdamas į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, dėl to šiai bendrovei padaryta 55 949,21 Lt žala. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog A. K. keitė parodymus dėl tikrųjų fiktyvių dokumentų įsigijimo aplinkybių ir įsigijimo tikslo, taip pat nepripažino, kad pasisavino bendrovės turtą, t. y. iš esmės neigė svetimo turto pasisavinimo požymius (juos atskleidžiančias aplinkybes), o teismas pripažino juos įrodytais. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad šiuo atveju yra minėta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padarė išvadą, neatitinkančią byloje nustatytų ir teismų sprendimuose nurodytų faktinių aplinkybių (dėl įrodytomis pripažintų veikų, nuteistojo parodymų turinio).
Kaip nustatyta byloje, UAB „A.“ padarytos žalos nuteistasis neatlygino, todėl šiuo atveju nėra ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasaciniu skundu neprašoma pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių, pašalinant BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nuteistajam A. K. taikymą, nurodyta teismų sprendimų dalis nekeistina.
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad dėl A. K. nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs šiuos nusikaltimus, negalėjo ir neturėjo būti pripažinta, todėl teismai šiuo atveju netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas; ši skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis keistina.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, skiriant nuteistajam A. K. bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam A. K., skiriant bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, negalėjo būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, nes šiuo atveju nepagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę (dėl šių nusikaltimų) lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pažymėtina, kad lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kaip nurodyta pirmiau, kasaciniu skundu neprašoma pašalinti), taip pat nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių, paskyrus nurodytų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose numatytas bausmes, būtų pažeistas teisingumo principas.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Tai reiškia, kad teismo sprendime turi būti nurodytos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą, ją padariusį asmenį ir kitos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje, be kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) nurodoma apie bausmės teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, bausmė turi būti teisinga. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau, konkrečios bylos aplinkybės gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo ir kitų kriterijų, leidžiančių spręsti apie bausmės teisingumą.
Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirdamas A. K. švelnesnes bausmes, nei numatytosios BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies sankcijose, be kita ko, nurodė, kad A. K. neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, susituokęs, augina mažametį vaiką, dirba, praėjus nemažai laiko nuo nusikaltimų padarymo (pagal byloje esančius duomenis) daugiau nebenusikalto, be to, atlygino valstybei žalą, kitų ieškinių byloje nėra (UAB „A.“, už kurios turto pasisavinimą A. K. nuteistas, ieškinio nepareiškė). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, paskyrus nuteistajam BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytas net ir švelniausias laisvės atėmimo bausmes, tai neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos nuostatos užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatant švelnesnę skirtinos bausmės rūšį (baudą).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas, kaip būtina sąlyga, nėra numatyta. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai iš esmės netinkamai aiškino ir taikė nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl kasacinis skundas dėl šios baudžiamojo įstatymo normos taikymo netenkintinas.
Dėl idealiosios nusikalstamų veikų sutapties ir bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnį
Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. K. padarytos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, negali būti vertinamos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, nes skiriasi šių veikų objektas, baigtumo momentas, kaltininko tyčios kryptingumas. Dėl to bausmės už pirmiau nurodytus nusikaltimus turėjo būti bendrinamos ne remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, o 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, taikant tą patį bausmių apėmimo būdą. Be to, iš kasaciniame skunde pateikto prašymo matyti, kad prokuroras prašo apėmimo būdu, pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, subendrinti visas nuteistajam A. K. paskirtas bausmes.
Baudžiamajame įstatyme nusikalstamų veikų sutapties (idealioji ar realioji) sąvoka nėra apibrėžta, tačiau sprendžiant, kokį bausmių bendrinimo būdą teismas turi taikyti, šis klausimas tampa svarbus. Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius arba to paties BK straipsnio skirtingas dalis, numatančias atskiras nusikalstamų veikų sudėtis. Šis nusikalstamų veikų sutapties bendriausias vertinimas turi būti tikslinamas, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra idealioji, ar realioji sutaptis. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Teismų praktikoje pažymima, kad, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis gali būti ir tais atvejais, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, realizuojant vieningą sumanymą, kai kaltininko nusikalstamus veiksmus susieja vieningas pagrindinis nusikalstamas tikslas.
Pagal BK 63 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės už kelias nusikalstamas veikas bendrinamos apėmimo būdu: kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas); padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, kurios apibūdintos BK 10 ar 11 straipsniuose (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Byloje teismų konstatuota, kad A. K. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „A.“ direktoriumi ir dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas įmonės turtą, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais, žinomai suklastotas, jo parašu patvirtintas fiktyvias PVM sąskaitas faktūras ir kitus finansinius dokumentus perdavė įmonės finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, ir pagal juos atsiskaityti su UAB „A. p.“ gavo grynaisiais pinigais iš įmonės kasos 55 949,21 Lt, kuriuos pasisavino. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį A. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „A.“ direktoriumi, suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius) perdavė įmonės finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas; UAB „A.“ finansininkai, vykdydami tokius nurodymus, įtraukė juos į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas bei pateikė deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai; taip apgaule panaikinta UAB „A.“ turtinė prievolė sumokėti 30 676,65 Lt (PVM) į valstybės biudžetą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. K. siekė dviejų tikslų: sumažinti UAB „A.“ mokestines prievoles ir gauti į šios bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktų pinigų, ir šiuos tikslus įgyvendino. Taigi, pagal teismų sprendimuose nurodytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes realiai nuteistasis A. K. nusikalstamais veiksmais siekė dviejų savarankiškų tikslų ir juos įgyvendino, padarydamas skirtingas veikas – svetimo turto (UAB „A.“ priklausiusių – 55 949,21 Lt) pasisavinimą bei turtinės prievolės valstybei sumokėti 30 676,65 Lt (PVM) panaikinimą, o tai pagrindžia, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, nesudaro idealiosios veikų sutapties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai subendrino už šiuos nusikaltimus paskirtas bausmes BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės buvo subendrintos remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Pažymėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje – sunkus nusikaltimas, BK 182 straipsnio 1 dalyje – nesunkus nusikaltimas, todėl jie priskiriami skirtingoms kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys). Kasatorius bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą neginčija (kasaciniu skundu prašo bendrinti A. K. paskirtas bausmes apėmimo būdu, o iš skundo argumentų matyti, kad nesutinkama tik dėl bausmių, paskirtų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, subendrinimo pagrindo). Dėl to, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir kasatoriaus prašymą, keistina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių (pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį) bendrinimo pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalis, pašalinant teismų pripažintą nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo.
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nuosprendį dėl bausmių subendrinimo pagrindo, nurodant, kad bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, 182 straipsnio 1 dalį, subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė
