Baudžiamoji byla Nr. 2K-24/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01420-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2;
1.2.23.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Meškauskui,
nuteistiesiems J. K. ir V. K.,
nuteistųjų gynėjai advokatei Julijai Žukienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K. ir V. K. (V. K.) kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nuosprendžio.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį 13 MGL (1690 Lt) dydžio bauda, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. K. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir byla jam nutraukta.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: J. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimu, įpareigojant nuo 24.00 iki 6.00 val. būti namuose ir tęsti mokslą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimas, įpareigojant nuo 24.00 iki 6.00 val. būti namuose, tęsti mokslą ir neatlygintinai dirbti 30 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Į bausmės laiką įskaityta pagal 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendį atlikta bausmė. V. K. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį penkiolikos parų areštu, 260 straipsnio 1 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio mėn. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą pats suvartoti ir platinti, įgijo nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip keturis paketėlius narkotinės medžiagos su nenustatytu kiekiu kanapių (ir jų dalių), 2011 m. gruodžio 11 d. 2,25 g kanapių ir jų dalių nusinešė prie pastato, esančio Alytuje, (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino platinti, 0,28 g šios narkotinės medžiagos įdėdamas į popierių pasiruošė rūkyti pats ir duoti neatlygintinai J. K., likusį kiekį – 1, 97 g laikė prie savęs iki surado policijos pareigūnai.
J. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 11 d., apie 13.40 val., pasikėsino neatlygintinai įgyti nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 0,28 g kanapių (ir jų dalių), tačiau įgyti nespėjo dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes narkotinę medžiagą dar paruošimo rūkyti stadijoje rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, įrodymai nevertinti kaip visuma. 2011 m. gruodžio pradžioje narkotinę medžiagą – keturis paketėlius su kanapėmis – už 140 Lt jis nusipirko iš nepažįstamo vaikino prie miesto centre esančio (duomenys neskelbtini) pastato. Narkotines medžiagas jis retkarčiais vartojo ir pats, todėl tyrimo metu šlapime ir buvo aptikta narkotinių medžiagų pėdsakų. Keturis paketėlius su kanapėmis jis laikė susidėjęs į cigarečių pakelį, platinti neketino, nusipirkęs buvo asmeniniam naudojimui. Būtent J. K. jam paskambino ir pasiūlė susitikti. Susitikę prie (duomenys neskelbtini) jie nuėjo į pavėsinę, kalbėjosi ir tuo metu J. K. sumanė parūkyti. Jis (kasatorius) paprašė jo popieriaus lapo, paėmė labai mažą kiekį narkotinių medžiagų, kurio užtektų parūkyti tik vienam žmogui, ir ant šio lapo pradėjo maišyti dalį turimų kanapių su tabaku. Tuo metu jį ir sulaikė policijos pareigūnai. Kasatorius teigia, kad parduoti ar kitaip platinti kanapes neketinęs, neperdavė jų ir J. K., nesiūlė rūkyti kartu, pats J. K. neprašė nei jų parduoti, nei duoti parūkyti. Narkotinių medžiagų, kaip teigia kasatorius, niekada nepardavinėjęs ir neduodavęs neatlygintinai. J. K. inicijavo susitikimą su juo, manydamas, kad galbūt jį pavaišins narkotinėmis medžiagomis. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas E. O., kuris parodė, kad iš V. K. narkotinių medžiagų nepirko, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog buvo pirkęs narkotinių medžiagų, nes policijos pareigūnai darė jam psichologinį spaudimą.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, taip šiurkščiai pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, kvalifikavo veiką ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Jo veiksmuose yra BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nėra. Anot nuteistojo, nei tikslas platinti narkotines medžiagas, nei pardavimo ar kitokio narkotinių medžiagų platinimo faktas byloje nenustatytas. Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai V. K. ir J. K. sulaikė tuo metu, kai narkotinėmis medžiagomis, nors ir būnant šalia J. K., disponavo jis (kasatorius). Anot kasatoriaus, nuteisti asmenį vien todėl, kad su juo buvęs asmuo turėjo lūkesčių gauti narkotinių medžiagų, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais ir padarė prieštaringas išvadas, nes jų parodymus vertino ir kaip asmenį charakterizuojančius, ir kaip tiesiogiai jo kaltę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrindžiančius duomenis. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų bei padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis pasikėsino parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, padarė prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms išvadas, nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Kasatorius teigia V. K. pažinojęs, turėjęs jo mobiliojo telefono numerį, tačiau jis jam niekada nepardavinėjęs jokių narkotinių medžiagų, kartu su juo kanapių niekada nerūkęs. Su V. K. susitikęs savo iniciatyva, parūkyti neprašęs. Padavus popieriaus lapą ir V. K. pradėjus maišyti kanapes, juos abu sulaikė policijos pareigūnai. Kasatorius tvirtina anksčiau buvo rūkęs kanapes, tačiau ne su V. K. Kasaciniame skunde J. K. teigia kanapių pirkti ar kitaip įsigyti nesiruošęs, nes neturėjęs tam pinigų, V. K. jam kanapių nesiūlęs, jis pats V. K. neprašęs nei duoti jam parūkyti, nei parduoti ar duoti skolon. Sulaikymo metu nei pas jį, nei pas V. K. nebuvo rasta pinigų. Kasatorius pažymi, kad pats V. K. parodė, jog nesiruošė nei parduoti, nei vaišinti, nei duoti skolon kanapių, norėjo tik pats jų parūkyti – V. K. paėmė labai mažą kiekį narkotinės medžiagos, ant kasatoriaus duoto lapo pradėjo maišyti dalį turimų kanapių su tabaku tik sau, kaip tik tuo metu juos sulaikė policijos pareigūnai ir aptiko pas V. K. kanapes. Liudytojas E. O. teisme parodė, kad iš V. K. narkotinių medžiagų niekada nepirko.
Pasak kasatoriaus, byloje nenustatyta jį darius konkrečius veiksmus tam, kad būtų įsigytos narkotinės medžiagos, taip pat nenustatytas V. K. tikslas platinti narkotines medžiagas, taigi negali būti konstatuojamas ir tikslas jas įgyti. Byloje aiškiai nustatyta, kad policijos pareigūnai jį ir V. K. sulaikė tuo metu, kai narkotinėmis medžiagomis, nors ir būnant šalia, disponavo V. K. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad byloje neginčijamais įrodymais nenustatyta, jog V. K. anksčiau panašiu būdu būtų platinęs narkotines medžiagas – davęs parūkyti jam (kasatoriui) ar kitiems asmenims, taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad negalima išeiti už kaltinimo ribų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti keli asmenys nurodė, kad neva buvo įsigiję narkotinių medžiagų iš V. K., tačiau kad dėl minėtų veiksmų būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai, duomenų nėra, kaltinimai šioje byloje dėl to V. K. nepareikšti. Nors jis (kasatorius) tikėjosi, kad V. K. duos jam parūkyti narkotinių medžiagų, tačiau jis to daryti neketino, savo minčių neįgyvendino. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nesilaikė pareikšto kaltinimo ribų, vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, kurie suteikia tik jį charakterizuojančią informaciją, tačiau jais remiantis negali būti daromos išvados apie J. K. kaltę.
Nuteistųjų V. K. ir J. K. kasaciniai skundai tenkintini.
Bylos esmė ir kasacinio teismo argumentai dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 259 straipsnio 2 dalies ir 260 straipsnio 1 dalies taikymo
V. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą narkotinę medžiagą vartoti pats ir platinti parduodamas kitiems asmenims, įgijo jos nenustatytą kiekį, ne mažiau kaip keturis paketėlius su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kiekiu kanapių (ir jų dalių), šią narkotinę medžiagą laikė, nešiojosi su savimi ir platino parduodamas ir duodamas neatlygintinai: 2011 m. gruodžio 11 d. keturis paketėlius su 2, 25 g. kanapių (ir jų dalių), laikydamas prie savęs cigarečių pakelyje, nusinešė prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, kur ją pasikėsino platinti – 0,28 g. šios narkotinės medžiagos įdėdamas į „Pranešimą apie įtarimą“, pasiruošė duoti neatlygintinai parūkyti J. K., o likusį kiekį – 1,97 g keturiuose paketėliuose laikė prie savęs iki policijos pareigūnai 2011 m. gruodžio 11 d. 13.40 val. jas rado ir paėmė.
J. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 11 d. 13.40 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, neteisėtai, turėdamas tikslą narkotinę medžiagą vartoti pats, iš V. K. pasikėsino neatlygintinai įgyti nedidelį kiekį – 0,28 g kanapių (ir jų dalių), tačiau jų įgyti nespėjo, nes 2011 m. gruodžio 11 d. 13.40 val. policijos pareigūnai pas V. K. rado ir paėmė.
Pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs teisiamajame posėdyje, V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nustatęs, kad V. K. 2011 m. gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini) pastato, esančio Alytuje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, nusipirko, t. y. įgijo ne mažiau kaip 2,25 g kanapių (ir jų dalių), kurios, vadovaujantis 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 (sąrašas Nr. 1 „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“) yra narkotinė medžiaga, ją laikė, nešiojosi su savimi ir 2011 m. gruodžio 11 d. keturis paketėlius su 2,25 g kanapių (ir jų dalių), laikydamas prie savęs cigarečių pakelyje, nusinešė prie (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, pastato, kur jį sulaikius šią narkotinę medžiagą aptiko ir paėmė policijos pareigūnai.
Dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį šis teismas V. K. išteisino konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo pačiu pagrindu, t. y. nenustačius baudžiamojo nusižengimo požymių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį išteisino ir J. K., kaltintą pasikėsinimu iš V. K. įgyti narkotines medžiagas. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus jokių abejonių, kad V. K. neteisėtai įgijo, laikė ir nešiojosi narkotines medžiagas – 2,25 g kanapių (ir jų dalių), nėra, tačiau byloje jokių objektyvių duomenų, kurie būtų pagrindas V. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, o J. K. – pasikėsinimą padaryti baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, nėra.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, o J. K. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį.
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, jie, sprendžiant V. K. ir J. K. baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimus, yra esminiai, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Pagal BK 259 straipsnį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas yra veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotines ar psichotropines medžiagas. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas J. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką – pasikėsinimą neteisėtai įgyti nedidelį kiekį – 0,28 g kanapių (ir jų dalių) (pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (ir jų dalių) kiekis iki 5 g laikomas nedideliu) nenustatęs ir nuosprendyje nenurodęs (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai), kokius konkrečius pasikėsinimo įgyti narkotines medžiagas veiksmus jis padarė, t. y. kokiais tyčiniais veiksmais tiesiogiai pradėjo daryti jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą.
Tiek BK 259 straipsnyje, tiek 260 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas), todėl kaltininko veikos tikslas turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas.
BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant atitinkamas išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan.
Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai, sulaikę J. K. ir V. K., pas V. K. rado cigarečių pakelį, kuriame buvo keturi plastikiniai paketėliai su augalinės kilmės medžiaga, bei popieriaus lapą, į kurį buvo įvyniota tokia pati medžiaga. Specialistams atlikus šios medžiagos tyrimą, nustatyta, kad popieriaus lape (lankstinuke) esanti augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 0,28 g, kad keturiuose plastikiniuose maišeliuose esanti augalinės kilmės medžiaga taip pat yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios bendroji masė yra 1,97 g. Pagal byloje nustatytas aplinkybes šiomis narkotinėmis medžiagomis – 2,25 g kanapių (ir jų dalių) neteisėtai disponavo V. K. Byloje nustatyta, kad V. K. vartoja narkotines medžiagas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis davė parodymus, kad narkotikus retkarčiais vartoja, kad iš nepažįstamo vaikino už 140 Lt nusipirko keturis paketėlius kanapių savo reikmėms, niekam jų neplatino ir neketino platinti, kad, susitikęs su J. K., sumanė parūkyti „žolės“ ir, net nespėjęs kanapių susimaišyti su tabaku, buvo policijos pareigūnų sulaikytas, kad duoti kartu parūkyti ir J. K. jis neketino, nesiūlė ir pats J. K. to neprašė. J. K. taip pat neigė, kad su V. K. susitiko turėdamas tikslą įgyti iš jo narkotinių medžiagų, teigė, kad duoti parūkyti neprašė, o V. K. jam to ir nesiūlė. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, jog susitikdamas su J. K. V. K. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, nėra; kad teismui pateikti įrodymai – SMS žinutės, t. y. J. K. ir V. K. siunčiamų vienas kitam žinučių turinys, neduoda pagrindo teigti, jog V. K. turėjo tikslą jas platinti, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų (nepilnamečių T. V., A. K. parodymus, duotus juos apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui) parodymus, jie vienu ar kitu metu buvo iš V. K. įgiję narkotinių medžiagų, tačiau V. K. dėl anksčiau padarytų veikų nebuvo ir nėra kaltinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, naujame nuosprendyje nurodė, kad „apklausti liudytojai apibūdina kaltinamuosius, juos charakterizuoja, paaiškina, kaip ir kokiomis aplinkybėmis su jais bendraudavo, kuo jie užsiimdavo, todėl, vertinant kaltinamųjų parodymų patikimumą, į tai būtina atsižvelgti ne kaltinimo aspektu, o kaip į apibūdinančius ar charakterizuojančius duomenis“. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, šis teismas, pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o J. K. – BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, nuosprendyje padarytas išvadas iš esmės pagrindė būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Byloje duomenų, kad V. K. neteisėtai įgijo didesnį negu nuosprendžiuose nustatytą 2,5 g kanapių (ir jų dalių) kiekį, nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad V. K. šias narkotines medžiagas neteisėtai įgijo turėdamas tikslą dalį jų išplatinti, kad, šios medžiagos 0,28 g įdėjęs į popierių ir pasiruošęs ją rūkyti, pasikėsino narkotinę medžiagą platinti – duoti parūkyti ir J. K., pagrįstos prielaidomis, t. y. iš esmės tik jį neigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, šio teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sutrukdę tinkamai įvertinti bylos aplinkybes bei lėmę pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą nesant BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyto pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Aldona Rakauskienė
