Baudžiamoji byla Nr. 2K-504/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01266-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.1;
1.2.19.4;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteisti T. U. (T. U.) pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, P. K. (P. K.) ir J. K. (J. K.) pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. P. nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniai valstybės tarnautojai, dirbdami Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekiant asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-04394-11, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent: T. U. 2011 m. spalio 11 d., apie 17 val., P. K. prašymu susitiko su juo prie prekybos centro „Nemunas“ Vilniuje, Justiniškių g. 79, kur P. K. savo brolio J. K. prašymu, turėdamas tikslą jam ir E. V. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės už 2011 m. spalio 7 d. įvykdytą J. T. sužalojimą, paprašė T. U., kad šis kitą dieną, t. y. 2011 m. spalio 12 d., patruliuodamas kartu su savo porininku, atvyktų į P. K., J. K., E. V. ir nukentėjusiųjų J. T., M. V. susitikimą bei įsiterptų į jų pokalbį, pagąsdintų, įspėtų, kad nukentėjusieji nereikalautų pinigų. 2011 m. spalio 12 d., apie 18.15 val., „Lukoil“ degalinėje Grigiškėse, Kovo 11-osios g. 65, P. K., J. K., E. V. susitikus su J. T. bei M. V., T. U. kartu su Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu V. P. atvažiavo tarnybiniu automobiliu „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur P. K. filmavo J. K., E. V., J. T. ir M. V. susitikimą; V. P. neteisėtai apieškojo J. T., o tuo metu T. U. ir P. K., pateikęs pažymėjimą ar ženklą, prisistatydamas „Kriminalinė policija“ ir taip sudaręs klaidingą nuomonę esąs pareigūnas ir teisėtai galįs atlikti veiksmus, neteisėtai apieškojo J. T. automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o T. U. pademonstravo neva automobilyje suradęs paties supakuotą cukraus pudrą kaip narkotinę medžiagą; po to V. P., neteisėtai uždėjo antrankius J. T. ir neteisėtai apieškojo M. V., neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį ir nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, kur T. U., grasindamas įkalinti 8 metams, privertė J. T. parašyti pareiškimus, kad J. K. ir E. V. pretenzijų neturi. J. T. bei M. V. paleidę ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, T. U. kartu su V. P. cukraus pudrą sunaikino. Šiais veiksmais V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkto reikalavimą nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnio, 4 straipsnio 1, 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 21 straipsnio reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-383, reikalavimus nešališkai ginti visus asmenis, savo veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto, 5 punkto, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei J. T. ir M. V.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5, 6, 7 dalyse įtvirtintas jo procesines teises, įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, nuosprendį surašė nesilaikydami BPK 305 straipsnio reikalavimų, o tai sutrukdė abiejų instancijų teismams priimti teisėtus, teisingus ir objektyviais duomenimis pagrįstus nuosprendį bei nutartį. Vieno iš nuteistųjų šioje byloje T. U. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa atlikta nuslepiant nuo kasatoriaus, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą jo teisę pačiam apklausti liudytojus bei BPK 184 straipsnyje nustatytą ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos tvarką. BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpcijos principą, t. y. kad kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol neįrodytas jo kaltumas, o tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Be to, BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas aiškius patrulių viršininko liudytojo K. S. parodymus pirmosios instancijos teisme, kad būtent patrulio vyresnysis, šiuo atveju T. U., privalėjo pranešti budėtojui, jog vykstama suteikti pagalbos į degalinę ar kitą vietą, kad patrulis privalo paklusti patrulio vyresniojo įsakymams, vertino tendencingai ir selektyviai, tinkamai neindividualizavo kasatoriaus V. P. kaltės, todėl šio teismo bendra išvada, kad nei T. U., nei V. P. nepranešė budėtojui, kad vyksta į Grigiškėse esančią degalinę „Lukoil“, yra neteisėta. Šis teismas nurodė teiginį, kad įvertino aplinkybių visumą, bet nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, leidžiančių apie tą visumą kalbėti; kaip kitus duomenis, kuriais grindžia kasatoriaus kaltę, nurodė T. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotus parodymus, bet nevertino šių netiesioginių duomenų kitų, įstatymų nustatyta tvarka surinktų bei leistinumo ir liečiamumo reikalavimus atitinkančių, duomenų kontekste ir neatsižvelgė į kasatoriaus nurodytus šios apklausos metu padarytus proceso įstatymo pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus teisės. Kasatorius pažymi, kad nors T. U. ir dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau abstrakčiai ir nekonkrečiai atsisakinėjo atsakyti į kasatoriaus gynėjo užduodamus klausimus, formaliai atsakydamas, kad tiksliai neprisimena aplinkybių, apie kurias yra klausiamas. Šiuos argumentus kasatorius grindžia nuorodomis į EŽTT sprendimus Solakov prieš Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką (2001 m.), Delta prieš Prancūziją (1990 m.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2008">2K-154/2008</a>.
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė, kad bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalavimas, kad kiekvienoje byloje teismas įrodymus vertintų pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šioje byloje teismai ne konstatavo, bet „išreiškė savo nuomonę“ dėl kasatoriaus kaltės padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, ją pagrindžiančiais įrodymais laikė nukentėjusiųjų, negalėjusių net apibūdinti kasatoriaus bruožų, parodymus ir prielaidą, kad jeigu šioje byloje nuteisti J. K. ir P. K. buvo susitikę ir tarėsi su vaikystės draugu T. U., kuris buvo kasatoriaus porininkas, tai kasatorius turėjo apie šį susitarimą žinoti. Teismas kasatoriaus parodymus, jog porininkas T. U. jam nepranešė apie sumanymą ir išsamesnes su tuo susijusias aplinkybes, vertino kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės, bet nenurodė, kokiais kitais įrodymais jo nuoseklūs parodymai paneigti. Tokie motyvai ir išvados yra neteisėti, ir nors apeliacinės instancijos teismas formaliai pripažino šios pirmosios instancijos teismo formuluotės neteisėtumą, nutartyje šių pažeidimų neištaisė. Kita pirmosios instancijos teismo prielaida: kadangi kasatorius V. P. išmetė maišelius (nors konkrečiai nenustatė, kas ir kurioje vietoje juos išmetė), tai reiškia, kad jis žinojo ir kada bei ką T. U. ar kas kitas į juos buvo supylę. Taip nutartį motyvavo ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasatoriaus manymu, visa kita bylos medžiaga įrodo jo nekaltumą, o visi neaiškumai ir abejonės privalo būti vertinami kaltinamojo ar nuteistojo naudai. Nors kasatorius byloje nagrinėjamo nusikaltimo, kurį T. U. prisipažino padaręs kartu su savo vaikystės draugais, dieną dirbo patrulinėje rinktinėje, dalyvavo atliekant asmens dalinę kratą, panaudojant prieš jį specialiąsias priemones, tačiau nebuvo jokių aiškinimosi aplinkybių, vertimo rašyti kokius nors raštelius iniciatorius nei dalyvis ir nesuprato, kad šiuose į kriminalinės policijos veiksmus panašiuose veiksmuose dalyvavęs T. U. vėliau asmenis paleis, o ne nuveš į policijos komisariatą. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad jis nesitarė taip veikti su nuteistuoju T. U., ir tai patvirtina pirminiai, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje, taip pat teisme duoti kasatoriaus parodymai, kad apie jokius neteisėtus veiksmus – baltos spalvos miltelių (cukraus pudros) pakišimą nei automobilio vairuotojui, nei su juo atvykusiam asmeniui – kalbos nebuvo, juo labiau kad specialisto išvados apie nukentėjusiojo sužalojimą byloje nėra, jis negalėjo tos situacijos pataisyti, K., neteisėtai pasinaudojęs policijos pareigūno vardu, kaip nurodyta šiam pateiktame kaltinime, jį suklaidino, taigi, kasatorius net nenutuokė, kad jie bus atlikti. Baudžiamasis įstatymas visiems, kaltiems nusikaltimo padarymu, nustato vienodus baudžiamosios atsakomybės pagrindus, bet nepaneigia jų atsakomybės individualizavimo, kiekvienas asmuo atsako už veiką, kurią apėmė jo tyčia. Be to, pagal BK asmenys neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčios. Dėl to kasatoriaus veiksmai negali užtraukti atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo ir išanalizavo byloje surinktus duomenis, tinkamai nustatė visus BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus objektyvius ir subjektyvius požymius, išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė remdamiesi byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, jas pakankamai argumentavo, nurodė motyvus, kodėl atmeta V. P. parodymus, taigi BPK 20, 44 ir 305 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Prokuroras pažymi, kad T. U. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas ne kaip liudytojas BPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka, o kaip įtariamasis BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal kurią apie vieno įtariamojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją kitam įtariamajam nėra pranešama, jo, gynėjo, dar kitų proceso dalyvių dalyvavimas šio procesinio veiksmo metu nėra reglamentuotas. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus ginčijami jam inkriminuoto bendrininkavimo šios nusikalstamos veikos padaryme privalomi bendrininkavimo požymiai (BK 25 straipsnio 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalis) teismų sprendimuose nustatyti, atskleistas kasatoriaus ir kitų nusikalstamos veikos bendrininkų tyčių turinys, kuris buvo identiškas, o pagrindo įžvelgti vykdytojo eksceso išlygą, t. y. kad šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti kiti bendrininkai be kasatoriaus aktyvaus vaidmens, žinios ir suvokimo, nėra. Kasatoriaus kartojami kaltę neigiantys teiginiai, kuriuos teismai jau įvertino visų bylos įrodymų kontekste, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Nuteistojo V. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl V. P. kasacinio skundo
Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo negali kilti abejonių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Šioje byloje V. P. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis ir T. U., būdami statutiniai valstybės tarnautojai, dirbdami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniaisiais patruliais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe su P. K. ir J. K., siekiant asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Taigi iš teismo nuosprendžio matyti, kad V. P. ir T. U. buvo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo bendrininkai, jie iš anksto susitarė daryti nusikaltimą (piktnaudžiavimą), jų veika padaryta tyčine kaltės forma ir jie veikė bendrininkų grupe, t. y. abu buvo nusikaltimo vykdytojai. Taip pat kad V. P. pagal išankstinį susitarimą atliko šiuos veiksmus, kurie teismų įvertinti kaip piktnaudžiavimas tarnyba: V. P. neteisėtai apieškojo J. T., neteisėtai uždėjo jam antrankius, neteisėtai apieškojo M. V. ir neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį bei nuvežė už 500 metrų nuo degalinės prie miškelio, J. T. ir M. V. paleidę, T. U. su V. P. cukraus pudrą sunaikino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje. Šiais neteisėtais veiksmais V. P. J. T. ir M. V. akivaizdoje demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir J. T. bei M. V. Be to, teismas konstatavo, kad jie veikė iš asmeninių paskatų ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.
BK 228 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalis nustato griežtesnę atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.
BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas, reikia įrodyti nusikaltimo sudėties požymius jo veikoje. BPK 305 straipsnio 1 dalis įsakmiai reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje greta kitų aplinkybių būtų išdėstoma: įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Visi šie reikalavimai (piktnaudžiavimo nusikaltimo požymių buvimas V. P. veikoje) turėjo atsispindėti apygardos teismo nuosprendyje, o apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą turėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, priimdamas nuosprendį dėl V. P., šių įstatymo reikalavimų nepaisė. Vilniaus apygardos teismas visiškai nepagrindė V. P. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį objektyvių bei subjektyvių bendrininkavimo ir nusikaltimo sudėties požymių analize, jų nevertino pagal BK 228 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįsigilino į veikos subjektyviuosius požymius. Be byloje nustatytų faktinių aplinkybių vardijimo, teismas V. P. nuteisimą pagrindė tik viena pastraipa, kurioje konstatavo, kad V. P. savo kaltės nepripažino, tačiau teismas vertina jo gynybinę poziciją kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės; kaip jau buvo nurodyta anksčiau, teismas tiki nukentėjusiųjų, teisiamųjų T. U., J. K. ir P. K. parodymais, iš kurių matyti, jog susitikimo išvakarėse J. K. ir P. K. susitiko su T. U. ir prašė jo kaip policijos pareigūno padėti J. K. bei E. V. išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo už nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, pasakė, kad pagąsdins nukentėjusiuosius, filmuos susitikimą; V. P. parodymai, jog porininkas T. U. jam nepranešė apie sumanymą ir išsamesnes su tuo susijusias aplinkybes, vertintini kritiškai kaip siekis išvengti gresiančios atsakomybės, be to, šie parodymai yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau teismas šių įrodymų taip ir neįvardijo. Iš teismo nuosprendžio neaišku, kodėl teismas netiki kaltinamojo parodymais, tuo tarpu teismo išvardyti asmenys, kurių parodymais neva grindžiamas nuosprendis, nieko neparodė nei apie V. P. sumanymą, nei apie susitarimą su T. U. bei P. ir J. K. Jie parodė tik apie kai kuriuos V. P. veiksmus įvykio vietoje, kurių vertinimas, atsietai nuo V. P. turimos informacijos visumos apie įvykį, į kurį jis vyko, neleidžia daryti išvadų dėl jo veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo šioje situacijoje. Teismo nuosprendžio motyvai nepagrindžia nei bendrininkavimo požymių, nei V. P. tyčios piktnaudžiauti tarnyba, nei jo asmeninių paskatų. Bylos medžiaga rodo tik tai, kad V. P. įvykio vietoje atsirado dėl to, kad budėjo kartu su T. U. Apie jokį susitarimą su T. U., t. y. apie bendrininkavimą, teismo sprendime iš viso motyvų nėra, apsiribota konstatavimu, kad tai tik gynybinė pozicija, jos nepaneigiant bylos medžiaga.
Apygardos teismas konstatuoja, kad T. U. ir V. P., piktnaudžiaudami tarnyba atlikę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, siekiant asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V., pažemino institucijos svarbą ir jos indėlį vykdant policijos institucijos pareigūnams keliamus reikalavimus, taip padarė didelę žalą valstybei. Tačiau nepateikia nė vieno argumento, patvirtinančio tokią teismo išvadą, išskyrus nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį visai kitoje baudžiamojoje byloje – Nr. 2K-512/2004.
Nieko nuostabaus, kad po tokio teismo sprendimo nuteistasis V. P. padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jo manymu, apygardos teismo padarytus pažeidimus, ypač akcentuodamas į šio nusikaltimo subjektyviųjų požymių nustatymo problemą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo motyvuotai atsakyti į apeliacinį skundą, pagrindinį dėmesį skirdamas ne faktinių bylos aplinkybių perrašinėjimui, o BK 228 straipsnio 2 dalies požymių pagrindimui ar paneigimui V. P. veikoje, nes apeliantas ginčijo nusikaltimo sudėtį ir būtent tuo požiūriu įvertinti apygardos teismo nuosprendį. Nors apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė atsakymui į apeliacinio skundo argumentus, įrodymus vertino vienpusiškai, kartais net iškreipdamas bylos medžiagą ir į esminius skundo argumentus atsakė paviršutiniškai ir nemotyvuotai, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus ir neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo motyvus. Nors apygardos teismo nutartis aiškiai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apygardos teismo išvados pagrįstos išsamiai ir visapusiškai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių buvimu V. P. veikoje, ir tuo pagrindu įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad V. P. iš anksto susitarė su T. U. piktnaudžiauti tarnyba ir atlikti veiksmus, kuriuos jie vėliau atliko ir kurie teismo pripažinti kaip piktnaudžiavimas. Tačiau apygardos teismo nuosprendyje nėra duomenų ne tik apie išankstinio susitarimo tarp T. U. ir V. P. buvimą, bet ir apie tai, kad apskritai buvo kažkoks susitarimas ir kad V. P. sąmoningai piktnaudžiavo tarnyba. Nei V. P., nei T. U. neparodė apie susitarimą atlikti veiksmus, priešingus tarnybos interesams. Tai yra esminė aplinkybė, kuri nulemia visų kitų V. P. padarytų veiksmų baudžiamąjį teisinį vertinimą ir kurios teismas neaptarė.
Teismo nuosprendyje konstatuota, kad V. P. piktnaudžiaudamas tarnyba veikė bendrininkų grupe ne tik su T. U., bet dar ir su P. ir J. K. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šios savo sprendimo dalies nemotyvavo. Teismas pripažino V. P., T. U., P. K. ir J. K. piktnaudžiavimo bendravykdytojais. Bendrininkavimas yra tyčinis kelių asmenų susitarimas padaryti konkretų nusikaltimą. Darydami nusikaltimą bendrininkaujant, bendrininkai suvokia vienas kito neteisėtus veiksmus, t. y. jie suvokia, kad daro neteisėtus veiksmus, ir daro tai bendromis pastangomis. Apygardos teismo nuosprendyje nėra motyvuota ši asmens nuteisimui būtina aplinkybė. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos susidaro įspūdis, kad V. P. nieko nežinojo apie T. U. susitarimą padėti savo draugams ir apie tai, kad V. P. prisidės prie neteisėtų T. U. veiksmų. To neparodė nei vienas iš nuteistųjų. Priešingai, T. U. parodė, kad jis nieko nesakė V. P. apie savo sumanymą. Taigi apygardos teismo išvada apie išankstinį ar bet kokį kitą susitarimą bei bendrininkavimą neparemta bylos medžiaga ir netgi jai prieštarauja. Teismo išvada, paneigianti jų parodymų teisingumą, remiasi vienu sakiniu, kad teismas tai vertina tik kaip gynybinę poziciją, bet to nepakanka asmens patraukimui baudžiamojon atsakomybėn ir jo nuteisimui.
Apie įvykius prieš atvykstant į įvykio vietą nuteistasis T. U. teisme parodė, kad pasakė V. P., jog paskambino ir paprašė padėti ar kažką sulaikyti, dabar tiksliai neprisimena, kaip pasakė. Panašius parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. V. P. teisme parodė, kad jo porininkas nurodė, jog reikės nuvažiuoti į degalinę ir kažkam pagelbėti ar sulaikyti, nes kažkas reikalauja pinigų. Tokie parodymai nerodo, kad kasatorius suprato, jog bus atliekami neteisėti veiksmai. Galbūt iš tikrųjų žmonėms reikia pagalbos. Pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, policijos pareigūnas turi imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.
Anot apygardos teismo, V. P. piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, kad jis neteisėtai apieškojo J. T., neteisėtai uždėjo jam antrankius, neteisėtai apieškojo M. V. ir neteisėtai įsodino juos į tarnybinį automobilį, kartu su T. U. sunaikino cukraus pudrą. Tačiau teismų sprendimuose nėra pakankamų motyvų laikyti jo veiksmus bendravykdymu su kitais nuteistaisiais. Pagrindinis klausimas, lemiantis kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę, – ar kasatorius suvokė savo veiksmų neteisėtumą situacijoje, kai jis nieko konkretaus nežinojo apie jo porininko T. U. sumanymą ir jo veiksmų neteisėtumą. Iš bylos medžiagos aiškėja, kad P. K. ir J. K. jis nepažinojo. Bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik kad faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikiantys bendrininkų grupe ir kartu darantys neteisėtus veiksmus. Teismai nenustatė šios esminės V. P. nuteisimui aplinkybės. Tai kad jis vykdė T. U. nurodymus, dar nerodo bendrininkavimo. T. U. buvo vyresnysis ir kasatorius turėjo vykdyti jo nurodymus. Iš V. P. parodymų aiškėja, kad T. U. veiksmų neteisėtumą jis suprato jau po to, kai buvo paleistas sulaikytas asmuo. Ši aplinkybė nuosprendyje nėra paneigta.
Pagaliau V. P. inkriminuota, kad jis piktnaudžiavo siekiant asmeninės naudos – padėti J. K. ir E. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių motyvų, patvirtinančių jo asmeninę naudą. Jei teismų sprendimai būtų teisėti dėl bendrininkavimo, galima būtų laikyti, kad šis nusikaltimo sudėties požymis inkriminuotas pagrįstai. Tačiau nesant pakankamų motyvų dėl bendrininkavimo, šio požymio inkriminavimas kelia pagrįstų abejonių.
Didelės žalos požymis kasatoriui taip pat inkriminuotas be jokių motyvų.
Piktnaudžiavimas yra tarnybinis nusižengimas. Nusikaltimu jis tampa tik esant BK 228 straipsnyje numatytiems požymiams. Kai kurie kasatoriaus veiksmai galimai neatitinka Policijos veiklos įstatymo nuostatų. Bet jie nebūtinai tampa nusikalstami. Tai gali liesti kasatoriaus elgesį išvykus iš įvykio vietos (nepranešimas policijai apie įvykį). Bet teismai šiuo aspektu kasatoriaus veiksmų nevertino.
Apeliacinės instancijos teismas privalo objektyviai įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jo turinio atitikimą BK ir BPK reikalavimams ir motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo motyvus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
