Administracinė byla Nr. 2AT-66-2014
Teisminio proceso Nr. 4-03-3-03534-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
45.4.4.
45.4.5.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimu V. K. už pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, nubaustas 120 Lt dydžio bauda, už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nubaustas 3300 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3300 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams trims mėnesiams.
Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi V. K. apeliacinis skundas atmestas, Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
V. K. nubaustas už tai, kad jis, 2013 m. lapkričio 6 d., apie 14.04 val., Kaune, Kalvarijos gatvėje, vairuodamas automobilį „Volkswagen LT 46“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, todėl susidūrė su priešpriešiais atvažiavusiu automobiliu ir jį apgadino. Nesutaręs su kitu eismo įvykio dalyviu dėl eismo įvykio aplinkybių ir neiškvietęs policijos, V. K. pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Pasak pareiškėjo, teismas jį nubaudė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nesurinkęs pakankamai įrodymų ir grįsdamas išvadas prieštaringais įrodymais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. lapkričio 6 d. atvykę į Kalvarijos g., Kaune, policijos pareigūnai rado automobilį „VW Multivan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir užfiksavo apgadinimą – išorinės pusės braukimo žymė (kėbulo apgadinimas), išdužęs veidrodėlis (šie apgadinimai užfiksuoti nuotraukose). 2013 m. lapkričio 7 d. policijos pareigūnui V. D. atliekant eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apžiūrą buvo apžiūrėtas automobilis „VW Caravella“ ir rasti apgadinimai ant kairės pusės galinio vaizdo veidrodžio: braukimo žymė, atitinkanti pagal aukštį apgadinimus, nustatytus apžiūrėjus automobilį „VW LT46“. Taigi bylos medžiagoje užfiksuotos prieštaringos aplinkybės nustatant eismo įvykyje apgadintą transporto priemonę – tai du skirtingos markės automobiliai: VW „Multivan“ ir VW „Caravella“, identifikuoti pagal tą patį valstybinį numerį (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad tai skirtingo modelio automobiliai, kurių apgadinimai taip pat skirtingi, teismas šių prieštaravimų nevertino.
Teismas nepatikrino eismo įvykio protokolo ir eismo įvykio vietos schemos atitikties įstatymo normoms, reglamentuojančioms jų surašymą, netyrė jų turinio, formaliai vertino fotolenteles, remdamasis 2013 m. lapkričio 7 d. Kauno vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykių registravimo skyriaus specialisto V. D. tarnybiniame pranešime „Dėl eismo įvykio Nr.07-13-7956161“ padaryta išvada, kad nustatyti automobilių „VW Caravella“ ir „VW LT46“ apgadinimų aukščiai ir pobūdis atitiko vienas kitą.
Protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio reikalavimų, jame nėra nurodyta konkreti eismo įvykio vieta, tik pažymėta Kauno miesto savivaldybė. Eismo įvykio vietos schemoje įvykio vieta pažymėta Kalvarijos g. namas 63, 2013 m. sausio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta Kaune, Kalvarijos gatvėje, 2013 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta – budėtojų dalyje užfiksuota Kalvarijos g. 61, o nuvykta į Kalvarijos g. ties namu 63, nukentėjusiojo paaiškinime nurodyta vieta yra ties Kalvarijos g. 67 namu, o teismo posėdyje jis jau nurodė, kad ties 65 namu, kuris nėra pažymėtas įvykio schemoje. Nustatydamas įvykio vietą teismas nevertino, reikšmingos administracinio teisės pažeidimo nustatymo aplinkybės, kad nukentėjęs G. N. pripažino, jog po smūgio, kliudęs jo automobilį, vairuotojas nesustojo, todėl jis irgi nesustojo ir važiavo paskui vairuotoją, kol atvažiavo iki kiemo, į kurį šis įvažiavo. Nukentėjęs asmuo nebuvo sustojęs įvykio vietoje, todėl įvykio vieta buvo nustatyta pagal nukentėjusiojo tariamai nurodytą vietą, kurioje jis sustojo, sugrįžęs po pokalbio su V. K., ir tik po to iškvietė policiją. Taigi įvykio vieta nėra nustatyta, nes abu automobiliai nebuvo sustoję. Pasak pareiškėjo, nukentėjusysis pamatęs, kad įvyko eismo įvykis, privalėjo vykdyti KET 231.1 punktą, kad būtų užfiksuota įvykio vieta, tačiau tokių veiksmų jis neatliko, todėl laikytina, kad nėra nustatyta įvykio vieta, o jos nenustačius nėra galimybės nustatyti su eismo įvykiu susijusias aplinkybes.
Teismas nenustatė svarbių aplinkybių, koks buvo eismo kelyje intensyvumas, ar buvo kliūčių nukentėjusiajam matyti V. K. automobilio numerį, kai pajuto smūgį ir per vidinį automobilio veidrodėlį pamatė nuvažiuojantį automobilį. Eismo įvykio schema, fotolentelės bei tarnybinis pranešimas negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, jie teismų buvo vertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Fotolentelėse esančiose nukentėjusiojo automobilio nuotraukose matyti tik tai, kad išdužęs kairės pusės veidrodėlis, tačiau braukimo žymės nėra matomos, nuotrauka nekokybiška, neįžiūrimi matavimo juostose skaičiai ir lygis, nuo kurio atliekamas matavimas, iš šio matavimo nenustatytinas aukštis iki veidrodėlio apgadinimo. Nuotrauka daryta tamsiu paros metu, ne tuo, kai policija fiksavo eismo įvykio aplinkybes, veidrodžio korpusas yra užlipdytas lipnia juosta, tačiau ši aplinkybė nėra užfiksuota eismo įvykio medžiagoje, nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymuose, todėl kyla abejonių, ar tai nukentėjusiojo automobilis, be to, nenufotografuotas automobilio valstybinis numeris.
Kartu matyti, kad V. K. automobilis nufotografuotas labai ryškiai, matomi matavimo juostos skaičiai, kuria matuojamas automobilio veidrodėlis, tačiau nesimato, nuo kurio aukščio atliekamas matavimas, ant veidrodžio nesimato apgadinimo žymių. Fotolentelėse (5, 6) nufotografuotas nukentėjusiojo automobilis, matavimo juosta nesiekia automobilio kairės pusės veidrodėlio. Šioje nuotraukoje automobilio veidrodėlis nėra užlipdytas lipnia juosta, matoma, kad veidrodėlio korpusas nėra pažeistas. Iš nuotraukos matyti, kad yra nubrozdinta automobilio kairiojo priekinio sparno dalis ir durelės, tačiau bylos medžiagoje šis apgadinimas nėra aprašomas. Kairiojo priekinio sparno ir durelių apgadinimas sudaro pagrindą prielaidai, kad nukentėjusiojo automobilis buvo apgadintas ne pareiškėjo, o kito automobilio, nes pareiškėjo automobilio apžiūros akte nėra duomenų apie automobilio kėbulo apgadinimus. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kad V. K., neigdamas susidūrimą, pasakė, jog nukentėjusysis per plačiai važiuoja, kurie nėra patvirtinti kita bylos medžiaga, todėl nepagrįsta išvada, kad V. K. matė automobilį, vairuojamą G. N., ir negalėjo nejausti automobilio kontakto, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9.125 punkto reikalavimus. Byloje surinkta įrodymų visuma nepatvirtina V. K. kaltės dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies, todėl byla turi būti nutraukta.
Pareiškėjas nesutinka ir dėl nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnį už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos. Pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Taigi teismas privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013) sprendžiant dėl veikos vertinimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
V. K. teigia, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad 2013 m. lapkričio 6 d. 14 val., Kaune, Kalvarijos g. įvyko eismo įvykis, kurio metu jis važiuodamas transporto priemone apgadino nukentėjusiojo vairuojamą transporto priemonę. Nesutinkama, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jis nesuinteresuotas bylos baigtimi ar nesiekia apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Pareiškėjas teigia, kad pats nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, vijosi apie 2 km transporto priemonę, kuri, jo teigimu, apgadino jo automobilio priekinį veidrodėlį, tačiau nesiėmė teisėtų veiksmų apginti savo pažeistą teisę į saugų eismą – įregistruoti Kelių eismo taisyklėse nustatyta tvarka eismo įvykį ir patraukti administracinėn atsakomybėn įvykio kaltininką. Nukentėjusysis, pasitraukdamas iš įvykio vietos, turėjo tikslą pasiaiškinti su vairuotoju, kuris kliudė jo automobilį, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklėse nustatytos tvarkos, neatsiklausęs V. K. įvažiavo į privačią valdą ir grasino susidorojimu, dėl šių grasinimų buvo kreiptasi su pareiškimu į policiją.
Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad V. K. suprato, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu, ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, vadovaujantis principu in dubio pro reo, byla pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta.
Atsiliepimu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas D. Č. prašo pareiškimo netenkinti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje surinktos medžiagos pakanka išvadai, kad V. K. kaltas dėl eismo įvykio ir iš jo pasišalino apie tai nepranešęs. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus, kurie patvirtinti kitais bylos duomenimis.
Pasak atsiliepimo, V. K. pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Iš padarytų sugadinimų masto spręstina, kad kontaktas buvo pakankamai stiprus, nukentėjusiojo automobilis apgadintas net ne vienoje vietoje, todėl V. K. neabejotinai juto ir suprato sukėlęs eismo įvykį, dėl to privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje bei vykdyti Kelių eismo taisyklių 234 punkto reikalavimus, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Atsiliepime pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir tik teismas turi teisę spręsti, kada byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti teisingas ir pagrįstas išvadas. Teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje nėra duomenų, kad teismai būtų buvę šališki.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies taikymo
Apibendrinus V. K. pareiškimo dėl bylos atnaujinimo argumentus matyti, kad jis neigia kaltę dėl sukelto eismo įvykio, nesutinka ir su nubaudimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, kurį pats sukėlė. V. K. tvirtina, kad bylos įrodymai buvo įvertinti neteisingai, dauguma jų nepatikimi, nėra duomenų apie tai, jog jis suprato, kad yra susijęs su eismo įvykiu, be to, pats nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, nes norėjo pasiaiškinti su vairuotoju, kuris kliudė jo automobilį. Taigi iš esmės paduotame pareiškime nesutinkama su teismų išvadomis dėl V. K. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Iš šio pareiškimo turinio matyti, kad, neigdamas savo tyčią pasišalinti iš jo sukelto eismo įvykio vietos, V. K. nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, įrodymų vertinimu, pateikia sau palankią įvykio versiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo paskirtis yra patikrinti, ar nagrinėjant konkrečią bylą žemesnių instancijų teismuose nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų. Šiame proceso etape įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Taigi toliau teismas atsakys į tuos prašymo argumentus, kurie susiję su esminiais materialiosios ar proceso teisės pažeidimais.
Priešingai negu pareiškime nurodo V. K., minėtų pažeidimų sudėtys įrodytos bylos duomenų visuma, teismams išsamiai ir nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių padarius motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus pareiškėjo skundo argumentus, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir konstatavo, kad pažeidimo sudėtis įrodyta eismo įvykio vietos schema, fotolentelėmis, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, G. N. paaiškinimais, parodymais teisme, pareigūnų parodymais teisme ir iš dalies paties V. K. paaiškinimais. Pasak pareiškėjo, fotolentelės ir tarnybinis pranešimas negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, jie buvo vertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes nuotraukose nematyti nukentėjusiojo automobilio braukimo žymių, nuotrauka nekokybiška, nenufotografuotas automobilio valstybinis numeris, kartu V. K. automobilis nufotografuotas ryškiai, matomi visi matavimo duomenys, bet nematyti, nuo kokio aukščio atliekamas matavimas, ant veidrodžio nematyti apgadinimo žymių. Nors pareiškime keliamos įrodymų patikimumo abejonės, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tą taip pat aptarė ir prašyme nurodytas abejones pašalino. Nutartyje teismas pasisakė dėl skirtingo nuotraukų darymo aplinkybių, užklijuoto veidrodėlio, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog užfiksuotas tas pats nukentėjusiojo automobilis. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino duomenų gavimo teisėtumą, patvirtino jų patikimumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išsamiais argumentais vertinant bylos įrodymus.
Pasak V. K., protokolas neatitinka įstatymo reikalavimų (ATPK 260 straipsnis), nes jame nenurodyta įvykio vieta. Iš bylos duomenų matyti, kad įvairiuose dokumentuose įvykio vieta žymima Kaune, Kalvarijos gatvėje, tačiau skiriasi namų numeriai, ties kuriais įvykio eismo įvykis (vienur nurodoma tiesiog Kalvarijos g., kitur Kalvarijos g. 61, Kalvarijos g. ties namu 63, Kalvarijos g. ties namais 67 ir 65). Šie netikslumai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad įvykio vieta nenustatyta, todėl nėra ir pažeidimo sudėties. Teisėjų kolegija sutikti su tokiu teiginiu neturi pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl netikslios įvykio vietos, įvardydamas tai kaip neesminį trūkumą, nes tai, kad įvykis tikrai įvyko Kalvarijos gatvėje, patvirtinta visais bylos duomenimis, taip pat ir paties V. K. parodymais, o tos aplinkybės, jog nėra tikslaus namo numerio, prie kurio įvyko įvykis, teismas nelaikė esminiu prieštaravimu, nes byloje esantys skirtingi namų numeriai nėra nutolę itin dideliu atstumu vienas nuo kito, iš esmės yra maždaug toje pačioje zonoje. Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad susidūrimas įvyko judant dviem automobiliams kartu, po susidūrimo tiek viena, tiek kita transporto priemonė iš susidūrimo vietos pasišalino, tad tinkamos įvykio vietos nustatymas buvo apsunkintas ir paties susidūrimo mechanizmo bei po jo sekusių aplinkybių. Taigi šiuo atveju nurodyta gatvė bei namų, esančių toje pačioje zonoje, numeriai, manytina, yra pakankamai tiksli įvykio vietos aplinkybė ir tai nelaikytina esminiu protokolo trūkumu.
Konstatavus, kad pareiškėjo kaltė dėl eismo įvykio nustatyta nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių, pareiškėjo argumentai, kuriais jis neigia kaltę dėl ATPK 130 straipsnio pažeidimo, siejant tai su eismo įvykio nepadarymu, yra nepagrįsti.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, laikydamiesi ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir V. K. veikas teisingai kvalifikavo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimu V. K. paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį subendrinta 3300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams trims mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuobaudos nėra per griežtos, nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatų.
Teismai, skirdami V. K. nuobaudą, nurodė, kad atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, asmenybę, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą). Plačiau dėl šių aplinkybių vertinimo nepasisakyta. Nors teismai nurodė ir reikšminga laikė tai, kad V. K. per metus padarė pakartotinai tos pačios rūšies pažeidimą, tačiau iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad veikos padarymo metu baustumas galiojo už pažeidimus dėl greičio viršijimo, ne už eismo įvykio sukėlimą, taigi šis teismų teiginys nėra tikslus ir teisingas motyvams dėl nuobaudos skyrimo pagrįsti. Nepaneigiant sunkinančios aplinkybės konstatavimo fakto, kad V. K. pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, tikslintina, kad galiojančios nuobaudos, nebuvo paskirtos už tokios pačios rūšies teisės pažeidimą.
Įvertinus visas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, šios bylos aplinkybių kontekste laikytina, kad buvo galimybė taikyti ATPK 301 straipsnį V. K..
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyti V. K. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis didelės žalos nukentėjusiojo turtui (automobiliui) nepadarė. Nustatytas automobilio įbrėžimas ir veidrodėlio apgadinimas. V. K., padarydamas eismo įvykį, vairavo ne savo, bet darbdavio automobilį, jis dirba vairuotoju-ekspeditoriumi, jo pareigos krovinių pervežimas. Darbdavio pažymoje nurodyta, kad, netekus vairuotojo pažymėjimo, įmonė jam negalėtų pasiūlyti kito darbo. Netekus darbo tikėtina, kad sumokėti paskirtą baudą jam būtų sudėtinga, taigi iš esmės būtų užkirstas kelias pasiekti nuobaudos tikslus. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad didelės žalos nepadaryta, kad galiojančių nuobaudų už tos pačios rūšies pažeidimus V. K. neturėjo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad V. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 3300 Lt dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, V. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams trims mėnesiams – naikintina, paskiriant V. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3300 Lt baudą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimą ir Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį.
Taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį ir V. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirti nuobaudą – 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) dydžio baudą.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą V. K. paskirti 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) dydžio baudą.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Alvydas Pikelis
.
