Baudžiamoji byla Nr. 2K-499/2014
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00098-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2;
2.1.16.2.18(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. M. (veikos padarymo metu M.) kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžiu T. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartimi nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas R. M., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
T. M. nuteista už tai, kad, veikdama bendru sutarimu su R. M., 2012 m. balandžio 21 d., apie 12.30 val., bute Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pardavė už 20 Lt liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, 0,006 gramo narkotines medžiagos – heroino; po to, tęsdama nusikalstamą veiką, 2012 m. balandžio 23 d., apie 17.30 val., ten pat liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė už 20 Lt apie 0,008 gramo narkotinės medžiagos – heroino.
Kasaciniu skundu nuteistoji T. M. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad nuosprendis ir nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, nes teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai vertino įrodymus, nepatikrino nusikalstamos veikos imitavimo modelio teisėtumo, provokacijos daryti nusikalstamą veiką buvimo, neištyrė visų bylos aplinkybių, nuosprendį grindė vien liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nesant kitų įrodymų, nevertino abejonių keliančio heroino kiekio parduotame paketėlyje, nesiaiškino garso ir vaizdo įrašo, kuriuos leido atlikti teismas, nebuvimo aplinkybių.
Kasatorė pažymi, kad jos parodymus, jog pardavė liudytojui Nr. 10 cukraus mišinį, norėdama juo atsikratyti, kaip jausdama provokaciją, patvirtina paketėliuose rastas 0,006 ir 0,008 gramo heroino kiekis. Kratos metu pas ją jokių narkotinių medžiagų nebuvo rasta, išskyrus panaudotą švirkštą, kuris galėjo būti tik BK 259 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos įrodymas. Narkotines medžiagas kasatorė pardavė tik vienam asmeniui – liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas. Policijos pareigūnai, veikdami pagal NVIM, atveždavo liudytoją Nr. 10 į įvykio vietą. Liudytojas Nr. 10 telefonu skambindavo kasatorei, atsisakė atsakyti į visus raštu pateiktus gynybos klausimus, nėra nustatyta, ar šis liudytojas vartoja narkotikus. Kasatorės telefoninių pokalbių, kurių teismas buvo leidęs klausytis, išklotinėse nėra nė vienos užuominos apie kokias nors narkotines medžiagas, jų įgijimą, laikymą, taip pat neužfiksuotas bendravimas su asmenimis, kurie galėtų verstis tokia veikla. Byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, jog susitikimus inicijuodavo ir parduodamų narkotinių medžiagų kiekį nustatydavo tik kasatorė. Nors Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, fiksuoti tai slapta vaizdo ir garso technika, šių įrašų, galbūt kaip keliančių abejonių, kad liudytojas Nr. 10 provokavo ją parduoti narkotines medžiagas, ir paneigiančių kasatorės kaltę, byloje policijos pareigūnai nepateikė. Be to, NVIM buvo taikomas abiejų kasatorei inkriminuotų veikų metu. Dėl šių aplinkybių, remdamasi Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis dėl operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindų, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a> išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės institucijų pareigūnų, susijusių su NVIM, veiksmų teisėtumo, trukmės ar galimos provokacijos, cituojamais skunde, kasatorė teigia, kad jos nuteisti nėra galimybės, nes policijos pareigūnų veiksmai išprovokavo jos veiksmus, o ne buvo pasyvūs jos daromų nusikalstamų veikų stebėtojai, ir, laiku neužkirsdami kelio jai gauti narkotinių medžiagų ir parduoti jas NVIM dalyviui, tam tikra prasme valstybės vardu skatino ją ieškoti naujų ryšių ir būdų nusikalstamai veiklai plėtoti, dėl to kasatorės veiksmai išaugo į kelias nusikalstamas veikas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį T. M., R. M. byloje ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 159 straipsnio 1, 2 dalių, 158 straipsnio 1, 2 dalių, 301 straipsnio 2 dalies nuostatas baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalėjo patikrinti, ar prieš nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymą buvo pakankamai duomenų apie T. M. daromas nusikalstamas veikas, ar kiti bylos duomenys patvirtina liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, kad T. M. pasiūlė jam įsigyti narkotinių medžiagų, bei liudytojo parodymus apie narkotinių medžiagų pardavimo aplinkybes.
Prokuroras nurodo, kad, baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus vertinant baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų aspektu, pažymėtina, jog liudytojų A. A., A. B., I. S., S. P., S. Š., L. V. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apskritai nepatvirtina liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų apie T. M. siūlymą jam daryti nusikaltimą, parodymų apie nusikalstamos veikos, t. y. 2012 m. balandžio 21 ir 23 dienų įvykių, aplinkybes. Be to, šių liudytojų parodymuose nėra duomenų apie tai, kad iki byloje nagrinėjamo 2014 m. balandžio 21 d. įvykio T. M. ar R. M. pardavinėjo ar kitaip platino narkotines medžiagas. Vien tai, jog T. M. asmens kratos metu buvo rasta 10 Lt kupiūra ir švirkštas, nepatvirtina kaltinime išdėstytų narkotinių medžiagų pardavimo 2012 m. balandžio 21 ir 23 dienomis aplinkybių, taip pat nepatvirtina liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų apie T. M. daromas nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių medžiagų pardavimu bei kitokiu platinimu. Liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodytų aplinkybių taip pat nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai bei T. M., R. M. parodymų nenuoseklumas. Minėtų įrodymų ir kitų bylos duomenų, užfiksuotų pinigų ir kitų daiktų apžiūros protokoluose, pakvitavimuose dėl pinigų perdavimo, daiktų pateikimo protokoluose, visuma nepatvirtina liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų, jog byloje esančias narkotines medžiagas pardavė būtent T. M. ir R. M.
Prokuroro manymu, byloje esančių įrodymų visumos analizė leidžia manyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su T. M., R. M. dalyvavimu darant nusikalstamą veiką, platinant narkotines medžiagas ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymu, aplinkybę, kad iki šių veiksmų sankcionavimo T. M. pasiūlė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, narkotinių medžiagų pardavimo aplinkybes grindė ir, spręsdami T. M., R. M. kaltės klausimą, teikė pirmenybę išimtinai liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymams, kurių nevertino kartu su kitais bylos duomenimis, taip pat nevertino byloje nustatytos situacijos provokavimo aspektu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Teismai, nagrinėdami bylas, kuriose įrodymai yra surinkti BPK 159 straipsnio tvarka, itin atidžiai turi tikrinti šių įrodymų leistinumą, jų atitikimą BPK 20 straipsnio reikalavimams, privalo patikrinti, ar NVI veiksmų sankcionavimo ar taikymo metu nebuvo pažeisti įstatymo reikalavimai, ar asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką. Akcentuojama tai, kad, nagrinėjant bylą teisme, valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo, o tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltininko elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą.
Prokuroras pažymi, kad nuteistoji T. M. bei R. M. viso proceso metu dėstė nenuoseklią poziciją apie 2012 m. balandžio 21 ir 23 dienų įvykių aplinkybes, tačiau T. M. parodė, kad „čekius“ liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė po ilgalaikio jo įkalbinėjimo, neapsikentusi jo įkyrumo. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka buvo leista liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – iš T. M. (inkriminuojamos veikos metu – M.) įsigyti narkotinių medžiagų, jas laikyti ir gabenti, taip pat šių veiksmų metu naudoti technines priemones. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo metu techninės priemonės nebuvo naudojamos, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiekė surinkti duomenų, kurie patvirtintų liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie T. M. daromas nusikalstamas veikas, jos pasiūlymą įsigyti narkotinių medžiagų, parodymus apie T. M., R. M. veiksmus 2012 m. balandžio 21 ir 23 dienomis parduodant narkotines medžiagas, taip pat patvirtintų aplinkybę, jog T. M. ar R. M. nebuvo skatinami, lenkiami ar kitaip provokuojami daryti nusikaltimus. Liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodyta aplinkybė, jog techninės priemonės nebuvo naudojamos tam, kad nebūtų atskleista jo paties tapatybė, lyg ir pateisintų techninių priemonių nenaudojimą. Tačiau T. M., R. M. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sulaikyti netrukus, t. y. 2014 m. balandžio 24 d., taip sudarant prielaidas identifikuoti liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, tapatybę. Dėl to liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodytas paaiškinimas nėra pagrindas pateisinti tą faktą, kad taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo naudojamos techninės priemonės. Prokuroras pažymi, kad baudžiamųjų bylų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, tyrimo, teisminio nagrinėjimo praktika rodo, kad tais atvejais, kai nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atlieka liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, techninės priemonės naudojamos būtent tam, kad būtų galima patikrinti jau nurodytos aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant klausimą dėl NVI veiksmų sankcionavimo bei taikymo teisėtumo, o įtariamųjų sulaikymai vykdomi tik tuomet, kai nustatoma, jog liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, tapatybė nebus identifikuota. Taigi visos šios aplinkybės, rodančios, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir nesiekė minėtų tikslų, verčia abejoti NVI veiksmų taikymo teisėtumu. Atsižvelgiant į šiuos motyvus darytina išvada, kad valstybės institucijos nepaneigė gynybos argumentų dėl provokavimo, nors galimybės surinkti duomenis, paneigiančius tokius argumentus, ikiteisminio tyrimo metu buvo.
Abejones dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo prokuroras grindžia ir tuo, kad šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo metu nebuvo taikytos techninės priemonės. Kiekvieną kartą perkant iš nuteistųjų narkotines medžiagas, nebuvo atliekami jokie kiti aktyvūs procesiniai veiksmai, nebuvo taikomas slaptas sekimas BPK 160 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūno 2012 m. gegužės 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad esant tarnybiniam būtinumui slaptas sekimas nebuvo atliekamas, nors Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartimi šiuos slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus prieš T. M. buvo leista taikyti. Taigi manytina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo metu nesiekė minėtų BPK tikslų, t. y. neturėjo tikslo užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti duomenis dėl nusikalstamos veikos padarymo, nustatyti galimus T. M., R. M. bendrininkus, narkotinių medžiagų įgijimo šaltinius, o siekė sunkinti nuteistųjų teisinę padėtį.
Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio Kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis priimtas ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų.
Prokuroras, išdėstęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami T. M., R. M. kaltės klausimą, padarė esminį BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį, be to, kad valstybės institucijos nepateikė pakankamai įrodymų, paneigiančių nuteistosios T. M. teiginius dėl provokavimo. Esant šioms aplinkybėms bei BPK 1, 2, 159 straipsnių pažeidimams taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, o baudžiamoji byla nutrauktina.
Nuteistosios T. M. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl T. M. nuteisimo pagrįstumo
Kasatorė ginčija nuteisimą, teigia, kad ji buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą, be to, teigia pardavusi ne narkotines medžiagas, o cukrų. Iš esmės kasatorė atkartoja savo apeliacinio skundo motyvus, į kuriuos jau atsakė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija laiko, kad byloje surinkta pakankamai medžiagos išvadai, jog kasatorė liudytojui Nr. 10 pardavė ne cukrų, o narkotines medžiagas. Tą vienareikšmiškai nurodo bylos medžiaga. Iš 2012 m. balandžio 21 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas Nr. 10 pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę (supakuotą į paketą Nr. 0051950), kurią liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus 2012 m. balandžio 21 d. už 20 Lt (10 Lt kupiūra Nr. AD8954027 ir 10 Lt kupiūra Nr. AB1771224) pardavė R. M. ir T. M. Iš 2012 m. balandžio 23 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas Nr. 10 pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę (supakuotą į paketą Nr. 0051503), kurią liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus 2012 m. balandžio 23 d. už 20 Lt (10 Lt kupiūra Nr. AD7853157 ir 10 Lt kupiūra Nr. AB1765319) pardavė T. M. Iš 2012 m. gegužės 17 d. apžiūros protokolų matyti, kad buvo apžiūrėtos popieriaus skiautės, į kurias buvo įvyniotas heroinas, kurį liudytojas Nr. 10 nupirko 2012 m. balandžio 21 d. iš T. M. bei R. M., o 2012 m. balandžio 23 d. – iš T. M. 2012 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2426)-IS1-2808 nurodyta, kad gelsvos spalvos miltelių iš paketo Nr. 0051950 sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurios masė milteliuose yra 0,006 g; gelsvos spalvos miltelių iš paketo Nr. 0051503 sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurios masė milteliuose yra 0,008 g. Taigi byloje yra pakankamai įrodymų, liudijančių, kad kasatorė liudytojui Nr. 10 pardavė ne cukrų, o narkotinę medžiagą – heroiną.
Kitas klausimas, ar šioje byloje tvirtinant ir atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (NVIV) buvo laikomasi įstatymo reikalavimų, ar jie buvo patvirtinti laikantis BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ar atliekami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ar atliekant imitavimo veiksmus asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Kasatorei kelia abejonių NVIV sankcionavimo teisėtumas bei paskesni veiksmai, susiję su galimu asmens provokavimu. Su kasatorės motyvais sutinka ir prokuroras pateiktame teismui atsiliepime į kasacinį skundą.
Esminė aplinkybė, nulemianti surinktos medžiagos teisinį vertinimą šioje byloje, yra ta, kad NVIV buvo sankcionuotas jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, taigi buvo vadovaujamasi ne tuo metu galiojusiu Operatyvinės veikos įstatymu, bet Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Šiuo atveju NVIV tapo vienu iš baudžiamojo proceso veiksmų. Pažymėtina, kad BPK 159 straipsnis nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimui kelia visai kitus reikalavimus, negu nusikaltimo padarymo metu galiojęs Operatyvinės veikos įstatymas. BPK 159 straipsnio („Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“) 1 dalis nustato, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 12 d. į policiją kreipėsi asmuo, kuris pranešė, kad T. M. (M.) ir su ją susiję asmenys Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), platina narkotines ir psichotropines medžiagas. Tą pačią dieną pagal gautą informacija pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apklaustas kaip liudytojas šis asmuo (įvardytas liudytoju Nr. 10) parodė, kad 2012 m. kovo mėn. T. M. (M.) susitikimo metu pasiūlė jam pirkti iš jos narkotikų ir įvardijo kainas. Šios informacijos pagrindu 2012 m. kovo 26 d., jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo kreiptasi į teismą dėl NVIV, slapto garso ir vaizdo įrašymo bei slapto sekimo. Tos pačios dienos nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas leido trims mėnesiams atlikti prašyme nurodytus veiksmus. 2012 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi leista tris mėnesius klausytis T. M. telefoninių pokalbių. Taigi sankcionuojant modelį pagal BPK 159 straipsnio reikalavimus, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nebuvo pažeistos.
Tačiau nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumą lemia ne tik jų sankcionavimo teisėtumas, bet ir jų vykdymo teisėtumas. Pažymėtina, jog tam, kad teismas pripažintų NVIV surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIV būtų sankcionuoti nepažeidžiant BPK 159 straipsnio nuostatų. NVIV surinkta medžiaga gali būti teismo pripažįstama įrodymu tik tada, kai atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo laikomasi įstatymo reikalavimų. Net ir esant BPK numatytiems sankcionavimo pagrindams, taikant NVIV, negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Tai konstatuojama ne vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-52/2001, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2K-7-315/2009). Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“. Pažymėtina, kad šis reikalavimas liečia ne tik NVIM sankcionuotą pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (dabar Kriminalinės žvalgybos įstatymas), bet ir NVIV, sankcionuotus pagal BPK (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-549/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-549/2006">2K-549/2006</a>, 2K-7-315/2009 2K-7-86/2011). Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Provokacija – asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2001). Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2002 m. birželio 20 d. įstatymo redakcija) provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIM dalyvių įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-2-2009, 2K-508-2011). Pažymėtina, kad kaip NVIM, taip ir NVIV vykdymui taikomi tie patys reikalavimai. Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Todėl kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų taikymo teisėtumas.
NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad po NVIV sankcionavimo teisėsaugos pareigūnai, tikrindami gautą iš liudytojo informaciją, dar kurį laiką klausėsi T. M. telefoninių pokalbių. Iš 2012 m. balandžio 25 d. tarnybinio pranešimo dėl gautos informacijos matyti, kad klausantis T. M. (M.) telefoninių pokalbių buvo gauta informaciją, kurį patvirtino, jog T. M. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Taigi tik įsitikinę, kad ji tikrai prekiauja narkotinėmis medžiagomis, teisėsaugos pareigūnai nusprendė realizuoti NVIV su liudytojo, kuriam suteiktas anonimiškumas Nr. 10, pagalba.
Kasatorė teigia, buvusi išprovokuota parduoti narkotines medžiagas. Byloje nustatyti du epizodai, kai T. M. ir R. M. pardavė liudytojui Nr. 10 narkotinių medžiagų. Abiem atvejais pas T. M. atėjo liudytojas Nr. 10. Iš jo parodymų matyti, kad, 2012 m. balandžio 21 d. jam atėjus, duris atidaręs R. M. suprato jo vizito tikslą ir iš karto paklausė, kiek reikia. 2012 m. balandžio 23 d. liudytojui Nr. 10 atėjus į M. butą, duris atidarė T. M. ir pasisveikinusi paklausė, kiek reikia. Šiuos faktus pripažino ir T. M., tačiau teigė pardavusi ne narkotines medžiagas, o cukrų. Taigi visi bylos duomenys rodo, kad provokavimo šioje situacijoje nebuvo. Vienareikšmiškai nustatyta, kad T. M. savo bute prekiavo narkotinėmis medžiagomis, liudytojo Nr. 10 vizitas kasatorei nebuvo staigmena, jos nereikėjo įkalbinėti parduoti narkotinių medžiagų, ji buvo pasirengusi daryti nusikaltimą, nes ne vieną kartą pardavinėjo narkotines medžiagas su ja kontaktavusiems asmenims. Todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojas Nr. 10 išprovokavo T. M. padaryti nusikaltimą.
Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kasatorės nuteisimą. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, bet ir kitais duomenimis. Pati kasatorė pripažino, kad pas ją buvo užėjęs liudytojas Nr. 10 ir prašė parduoti narkotinių medžiagų, tačiau ji pardavė ne narkotines medžiagas, o cukrų. Kitas nuteistasis R. M. parodė, kad balandžio 21 d. T. M. jam sakė, jog buvo atėjęs R., prašė narkotikų, bet ji jam pardavė cukrų. Be to, narkotinių medžiagų pardavimo faktus patvirtina 2012 m. balandžio 21 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojas Nr. 10 pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę (supakuotą į paketą Nr. 0051950), kurią liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus 2012 m. balandžio 21 d. už 20 Lt (10 Lt kupiūra Nr. AD8954027 ir 10 Lt kupiūra Nr. AB1771224) pardavė R. M. ir T. M. Iš 2012 m. gegužės 17 d. apžiūros protokolų matyti, kad buvo apžiūrėtos popieriaus skiautės, į kurias buvo įvyniotas heroinas, kurį liudytojas Nr. 10 nupirko 2012 m. balandžio 21 d. iš T. M. bei R. M. (T. 1, b. l. 82-83), o 2012 m. balandžio 23 d. – iš T. M. Iš 2012 m. balandžio 23 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas Nr. 10 pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę (supakuotą į paketą Nr. 0051503), kurią liudytojui Nr. 10 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus 2012 m. balandžio 23 d. už 20 Lt (10 Lt kupiūra Nr. AD7853157 ir 10 Lt kupiūra Nr. AB1765319) pardavė T. M. Iš 2012 m. gegužės 17 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos įvairaus dydžio popieriaus skiautės, paimtos kratos metu iš T. M. ir R. M. gyvenamosios vietos Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 38-48). 2012 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2426)-IS1-2808 nurodyta, kad gelsvos spalvos miltelių iš paketo Nr. 0051950 sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurios masė milteliuose yra 0,006 g; gelsvos spalvos miltelių iš paketo Nr. 0051503 sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurios masė milteliuose yra 0,008 g (T. 1, b. l. 80-81). Taigi priimant nuosprendį, BPK 301 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismų sprendimai šioje byloje yra teisėti ir pagrįsti ir nėra pagrindo juos keisti ar naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios T. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
