Baudžiamoji byla Nr. 2K-492/2014
Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00204-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.2;
1.1.8.1.1;
1.1.8.6.9;
1.1.8.6.10;
1.1.8.7.9;
1.1.8.9.2;
2.1.15.1.1;
2.1.15.1.2;
2.4.2.1;
2.4.5.2.1;
2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 dalį devyniems mėnesiams, 135 straipsnio 1 dalį – trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Iš nuteistojo M. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. U. priteista 968 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų M. L. bei T. Č. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. U. solidariai priteista 50 000 Lt, o nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. U. – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, kuria nuteistojo M. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. Č., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. L. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. kovo 4 d., apie 2.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) buto dalyje, priklausančioje nukentėjusiajam G. U., tyčia koja išspirdamas užrakintas duris, sugadino svetimą – nukentėjusiajam priklausantį turtą – durų staktą bei prie jos esančią kambario sienos apdailą ir taip padarė šiam 986,00 Lt turtinę žalą.
M. L. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 4 d., apie 2.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrai su T. Č., rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam E. U. į galvą, krūtinę, nugarą ir sumušė jam galvą, padarė poodines kraujosruvas dešinėje kaktos, smilkinio, viršugalvio pusėje, dešinės akies voke, po dešinės akies obuolio jungine, sumušė nosį, nubrozdino veido odą, taip pat sumušė krūtinės ląstą, sužalojo kairįjį plautį bei padarė kraujosruvą plautyje. Dėl padaryto kairiojo plaučio sužalojimo nukentėjusiajam E. U. kairėje krūtinplėvės ertmėje susikaupė oras bei kraujas, o dėl apatinio skiltinio broncho pašalinimo jis neteko 40 proc. bendro darbingumo, t. y. jo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. L. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo ginamojo ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jeigu nebūtų nustatytas pagrindas jo ginamojo baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo ginamojo ir palikti dėl jo galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: jo ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 28 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 3 dalies 3 punktu, paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; sušvelninti jo ginamajam bausmę bet kuriuo atveju; panaikinti nuosprendžio dalį, susijusią su nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. U. civiliniu ieškiniu dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, ir civilinio ieškinio klausimą perduoti spręsti civilinio proceso tvarka; sumažinti iš jo ginamojo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. U. priteistą neturtinės žalos dydį iki 15 000,00 Lt; baudžiamąją bylą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį jo ginamajam nutraukti pripažinus, kad jis veikė esant būtinajam reikalingumui.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišsamiai išnagrinėjo jo skundą ir motyvuotai neatsakė į pagrindinius jo argumentus, susijusius su būtinojo reikalingumo ir būtinosios ginties situacijų buvimu. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ne tik jo ginamojo ir kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam E. U. nebuvo pagrindo nuo kitų jo bute buvusių svečių užsirakinti kambaryje, nes niekas jo nepuolė, bet ir būtinumo nuteistiesiems ir kitiems asmenims pasiimti jiems būtinus daiktus – mobiliuosius telefonus, raktus ir pan., buvusiais tame kambaryje, kuriame buvo užsirakinęs E. U.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nepagrįstai atsisakė paskirti teismo medicinos ekspertizes jo ginamajam ir nukentėjusiajam E. U., taip pat turto vertinimo ekspertizę. Kasatoriaus nuomone, specialisto išvadoje Nr. G1079/12(02) nebuvo išspręstas klausimas, ar joje nurodyti jo ginamajam padaryti kojos sužalojimai galėjo būti padaryti kirviu, todėl tam, kad būtų atsakyta į šį klausimą, turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė. Pasak kasatoriaus, jis apeliacinės instancijos teismo prašė, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, iš Petrašiūnų PSPC išreikalauti jo ginamojo sveikatos istoriją, nes baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad jo ginamasis dėl padarytų sužalojimų buvo gydomas. Taip pat jis (kasatorius) prašė paskirti techninę – turto vertinimo – ekspertizę tam, kad būtų atsakyta, kokios buvo būtinos sąnaudos (jų vertė) įvykio metu sugadintoms nukentėjusiojo durims atstatyti, tačiau ir šį prašymą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai atmetė. Be to, jis (kasatorius) apeliacinės instancijos teisme palaikė nuteistojo T. Č. prašymą paskirti nukentėjusiajam E. U. kompleksinę teismo medicinos, kriminalistikos ekspertizę tam, kad būtų atsakyta, koks sveikatos sutrikdymas padarytas E. U.; jeigu sužalojimai keli, tai koks kiekvieno iš jų sunkumo laipsnis; jeigu E. U. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tai keliais trauminiais poveikiais jis padarytas ir koks šio sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmas; ar E. U. krūtinės ląsta su kairiojo plaučio sužalojimu galėjo būti sumušta M. L. spirtoms durims atsitrenkus į nukentėjusiojo krūtinę, tačiau ir šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas.
Kasatorius nurodo, kad tuo atveju, jeigu būtų pagrindas jo ginamąjį pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tai ši jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, įvertinus nuteistųjų nuoseklius parodymus apie nukentėjusiojo E. U. neteisėtus veiksmus ir jo būseną (apsvaigimą nuo alkoholio), teismai turėjo pripažinti jo ginamąjį veikus esant būtinosios ginties situacijai, o įvertinus nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą, jo ginamojo veiksmų intensyvumą bei mechanizmą, jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti kaip padarytą viršijus būtinosios ginties ribas ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 4 dalimi, skiriant bausmę taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas.
Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami jo ginamajam bausmę, neįvertino neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio ir nepagrįstai jo ginamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktuose nurodytų aplinkybių.
Kasatorius nesutinka ir jo ginamajam inkriminuota jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Pasak kasatoriaus, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos nėra imperatyvios, todėl net ir tuo atveju, jeigu nusikalstama veika buvo padaryta kaltininkui esant neblaiviam, teismas nebūtinai šią aplinkybę turi pripažinti kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tokiu atveju teismas turi atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Kasatoriaus tvirtinimu, iš šios baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis įvykio dieną ištisai girtavo ir, būdamas smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, pats savo neteisėtais veiksmais išprovokavo kitų asmenų, tarp jų ir jo ginamojo, veiksmus prieš save.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami bausmę jo ginamajam, nepakankamai įvertino tai, kad jis neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra gana jauno amžiaus, viso bylos proceso metu davė išsamius parodymus, gailėjosi ir gailisi dėl nukentėjusiajam E. U. kilusių padarinių, nukentėjusiojo atsiprašė, Valstybinei ligonių kasai atlygino jos turėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas.
Be to, kasatorius skunde nesutinka ir su nukentėjusiesiems G. ir E. U. iš jo ginamojo priteistais civiliniais ieškiniais. Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje nėra patikimų nukentėjusiojo G. U. patirtos turtinės žalos įrodymų, o nukentėjusiojo nurodomas civilinio ieškinio dydis yra per didelis, grindžiamas išimtinai tik jo pateikiamais dokumentais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nešališkas liudytojas A. M. parodė, jog įvykio metu buvo sugadinta tik durų staktos lentelė, kuri atšoko, o sienos įtrūkimas buvo jau ir anksčiau, todėl, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos dydžiui apskaičiuoti reikalingas atskiras – civilinis – procesas ir ši ieškinio dalis galėtų būti sprendžiama tik civilinio proceso tvarka. Kasatorius taip pat mano, kad nukentėjusiajam G. U. nepagrįstai buvo priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas dėl jo sūnaus E. U. sužalojimo, nes šis jau yra suaugęs, pilnametis vyras. Be to, kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į paties nukentėjusiojo E. U. neteisėtą, provokuojantį elgesį, jam priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis ir turi būti sumažintas iki 15 000 Lt.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. L. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išsamiai, motyvuotai atsakė į esminius, tarp jų ir į kasatoriaus skunde išdėstytus, jo skundo argumentus ir, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrino tiek, kiek to buvo skunde prašoma. Prokurorės teigimu, tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepaskyrė teismo medicinos ir turto vertinimo ekspertizių, negali būti traktuojama kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas. Pasak prokurorės, teismas vadovavosi baudžiamojoje byloje esančiomis specialisto išvadomis Nr. G1079/12(02), G1019/12(02), kuriose atitinkamai nurodyta, kokie sužalojimai buvo padaryti nuteistajam M. L. ir nukentėjusiajam E. U.; pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys G. U. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl teismas neturėjo pagrindo skirti minėtų ekspertizių.
Prokurorė, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl baudžiamosios bylos nuteistajam M. L. dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nutraukimo esant būtinajam reikalingumui (BK 31 straipsnis), teigia, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis įvykio metu buvo agresyvus ir neblaivus, o prieš įvykį buvo kilęs konfliktas virtuvėje, todėl nukentėjusysis, siekdamas išvengti muštynių, užsirakino kambaryje, kuriame buvo nuteistųjų asmeniniai daiktai. Pasak prokurorės, realaus gresiančio pavojaus nuteistojo ar visuomenės interesams dėl to, kad nuteistasis M. L. negalėjo pasiimti savo daiktų tuo metu, nebuvo.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ir jos ribų peržengimo, nurodo, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, todėl negalėjo būti peržengtos ir jos ribos. Pasak prokurorės, nukentėjusysis E. U. nuteistojo M. L. kirviu nepuolė – nukentėjusysis buvo užsirakinęs kambaryje ir tai rodo jo gynybinę poziciją. Prokurorės tvirtinimu, nuteistajam M. L. nebuvo nuo ko gintis, nes iki to laiko, kai jis, išlaužęs duris, įsiveržė į kambarį, kuriame buvo užsirakinęs nukentėjusysis E. U., grėsmės dėl smurto panaudojimo jam nebuvo. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis „galėjo laisvai išeiti iš nukentėjusiojo buto, jam nebuvo užkirstas kelias pasišalinti iš įvykio vietos ir jam jokios grėsmės nekilo“.
Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, veikų stadiją, jų padarymo aplinkybes, kaltės formą, rūšį, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat įvertino jo asmenybę. Kartu prokurorė nurodo, kad nėra galimybės nuteistajam M. L. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų ir paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nes nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas.
Prokurorės nuomone, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį išprovokavo neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 straipsnio 10 dalis (turėtų būti – 1 dalies 10 punktas)), nes nukentėjusysis konflikto neišprovokavo ir neatliko neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti nuteistojo M. L. susijaudinimą. Pasak prokurorės, priešingai, nukentėjusysis, užsirakindamas kambaryje, siekė išvengti konflikto, tačiau nuteistasis išspyrė kambario duris ir, patekęs į kambarį, kuriame nukentėjusysis buvo, kartu su nuteistuoju T. Č. prieš jį naudojo fizinį smurtą.
Prokurorė, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą šioje baudžiamojoje byloje, atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos kriterijus, sąžiningumo, teisingumo protingumo principus, įvertino nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, nuteistojo kaltės laipsnį ir iš nuteistųjų M. L. bei T. Č. solidariai priteisė nukentėjusiajam G. U. 10 000 Lt, o nukentėjusiajam E. U. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje tinkamai nustatė nuteistojo veiksmais sukeltas fizinio bei dvasinio pobūdžio pasekmes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis E. U. patyrė didelę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė: po įvykio jam buvo atlikta sudėtinga operacija, jis gydytas reanimacijos skyriuje, nuolat turi vartoti vaistus, labai pablogėjo bendravimo galimybės, dėl netekto 40 proc. bendro darbingumo negali dirbti sunkaus fizinio darbo. Kartu prokurorė pažymi, kad nukentėjusysis G. U. dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nepatogumus, nes jam artimas žmogus – sūnus – dėl nuteistųjų veiksmų tapo neįgalus ir jis juo turi rūpintis, teikti visokeriopą pagalbą.
Prokurorės nuomone, šioje baudžiamojoje byloje teisingai išspręstas ir civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo argumentuojant, kodėl būtent tokio dydžio – 968 Lt – iš nuteistojo M. L. priteisiama nukentėjusiajam G. U.
Nuteistojo M. L. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. L. gynėjo kasacinis skundas yra iš esmės paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, BK 28 straipsnio 3, 4 dalių, 54 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktų, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto netinkamo taikymo, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su turtinės bei neturtinės žalos atlyginimu, pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl šių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėsto pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinį, nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir teigia, kad: apeliacinės instancijos teismas neįvertino ne tik jo ginamojo ir kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam E. U. nebuvo pagrindo nuo kitų jo bute buvusių svečių užsirakinti kambaryje, nes niekas jo nepuolė, bet ir būtinumo nuteistiesiems ir kitiems asmenims pasiimti jiems būtinus daiktus – mobiliuosius telefonus, raktus ir pan., buvusiais tame kambaryje, kuriame buvo užsirakinęs E. U.; specialisto išvadoje Nr. G1079/12(02) nebuvo išspręstas klausimas, ar joje nurodyti jo ginamajam padaryti kojos sužalojimai galėjo būti padaryti kirviu; įvertinus nuteistųjų nuoseklius parodymus apie nukentėjusiojo E. U. neteisėtus veiksmus ir jo būseną (apsvaigimą nuo alkoholio), teismai turėjo pripažinti jo ginamąjį veikus esant būtinosios ginties situacijai; kita vertus, įvertinus nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą, jo ginamojo veiksmų intensyvumą bei mechanizmą, jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti kaip padarytą viršijus būtinosios ginties ribas; iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis įvykio dieną ištisai girtavo ir, būdamas smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, pats savo neteisėtais veiksmais išprovokavo kitų asmenų, tarp jų ir jo ginamojo, veiksmus prieš save; baudžiamojoje byloje nėra patikimų nukentėjusiojo G. U. patirtos turtinės žalos įrodymų, o nukentėjusiojo nurodomas civilinio ieškinio dydis yra per didelis, grindžiamas išimtinai tik jo pateikiamais dokumentais ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.
Dėl kasatoriaus argumentų BK 28 straipsnio 3, 4 dalių ir 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo
Kasatorius nurodo, kad tuo atveju, jeigu būtų pagrindas jo ginamąjį pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tai ši jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo pripažinti jo ginamąjį veikus esant būtinosios ginties situacijai, o įvertinus nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą, jo ginamojo veiksmų intensyvumą bei mechanizmą, jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti kaip padarytą viršijus būtinosios ginties ribas ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 4 dalimi, skiriant bausmę taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu (BK 28 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Kartu pažymėtina, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šiame BK straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo M. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su būtinosios ginties situacijos buvimu, jos ribų peržengimu bei spręsdamas buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis E. U. pirmas kirviu nepuolė nuteistųjų M. L. ir T. Č.; nukentėjusysis E. U. nuo nuteistųjų buvo užsirakinęs kambaryje; nuteistieji galėjo laisvai išeiti iš nukentėjusiojo E. U. buto, jiems nebuvo užkirstas kelias pasišalinti iš įvykio vietos. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistajam M. L. „nebuvo nuo ko gintis“. Taigi, konstatavus, kad nuteistasis M. L. veikė nesant būtinosios ginties situacijos, nėra ir teisinio pagrindo svarstyti, buvo ar nebuvo būtinosios ginties ribų peržengimas, bei analizuoti BK 28 straipsnio 4 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatų taikymo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagrįstai nebuvo taikytos BK 28 straipsnio 3, 4 dalių, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktų taikymo
Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami jo ginamajam bausmę, neįvertino neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio ir nepagrįstai jo ginamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktuose nurodytų aplinkybių.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, pripažįstami ir tie atvejai, kai veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, norint baudžiamojoje byloje konstatuoti šią aplinkybę turi būti nustatyta, kad kaltininkas veikė esant būtinosios ginties situacijai, tačiau peržengė jos ribas, t. y. gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl užpuolikas buvo tiesiogine tyčia nužudytas arba sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kaip minėta, nenustatyta, kad nuteistasis M. L. būtų veikęs peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl nebuvo (ir nėra) teisinio pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytini taip pat tokie atvejai, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pažymėtina, kad teismų praktikoje nusikaltimo padarymas dėl labai didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto), kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu nustatoma, kad nusikaltimas padarytas tuoj po šių veiksmų atlikimo. Neteisėtais veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Priešingu įstatymams smurtu laikytini bet kokie tokio pobūdžio veiksmai, padaryti nesant būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ar asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo aplinkybių. Dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektinė bei valinė kaltininko būsena ir tada susilpnėja jo veiksmų kontrolė, tačiau neprarandamas gebėjimas juos suprasti ir valdyti (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2009, 2K-377/2011, 2K-394/2013).
Baudžiamojoje byloje, išanalizavus ir įvertinus baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, kaip minėta, nustatyta, kad nukentėjusysis E. U. konflikto neišprovokavo, pirmas nepuolė nuteistųjų kirviu, neteisėtų veiksmų, galėjusių nulemti nuteistojo M. L. susijaudinimą, neatliko. Priešingai, nukentėjusysis, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, užsirakindamas kambaryje, siekė išvengti muštynių, tačiau nuteistasis M. L., išspyręs duris ir kartu su nuteistuoju T. Č. patekęs į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis, panaudojo prieš jį fizinį smurtą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistajam M. L. pagrįstai netaikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktų nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų taikymo
Kasatorius, nesutikdamas su jo ginamajam inkriminuota BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teigia, kad šios baudžiamojo įstatymo nuostatos nėra imperatyvios, todėl net ir tuo atveju, jeigu nusikalstama veika buvo padaryta kaltininkui esant neblaiviam, teismas nebūtinai šią aplinkybę turi pripažinti kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tokiu atveju teismas turi atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tam, kad būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013).
Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nenustatinėja bylos aplinkybių, todėl aplinkybė, kad nuteistasis M. L. padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nekvestionuojama. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistasis M. L. iš anksto būtų planavęs prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą ir tam būtų ruošęsis – jo veiksmai (kambario, kuriame buvo užsirakinęs nukentėjusysis, durų išlaužimas, intensyvus nukentėjusiojo mušimas, spardymas) buvo spontaniški ir tam įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamų veikų padarymo metu. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors išsamiai ir neargumentavo, tačiau, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų bei, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė, kad M. L. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos šių veikų padarymui.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos nuteistojo M. L. baudžiamojoje byloje taikytos nepagrįstai.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami bausmę jo ginamajam, pakankamai neįvertino to, kad jis neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra gana jauno amžiaus, viso bylos proceso metu davė išsamius parodymus, gailėjosi ir gailisi dėl nukentėjusiajam E. U. kilusių padarinių, nukentėjusiojo atsiprašė, Valstybinei ligonių kasai atlygino jos turėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo ginamajam skiriant bausmę nebuvo laikytasi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam M. L. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis: padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas nesunkus, o kitas – sunkus (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys); abu nusikaltimai baigti; M. L. neteistas, tačiau anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais, nedirba; jis visiškai atlygino Valstybinei ligonių kasai jos turėtas nukentėjusiojo E. U. gydymo išlaidas; jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino kitas bylos aplinkybes. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nuteistajam M. L. už jo padarytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes savo dydžiais mažesnes nei šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. L. baudžiamojoje byloje BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytos tinkamai.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3,5 dalių nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišsamiai išnagrinėjo jo skundą ir motyvuotai neatsakė į pagrindinius jo argumentus, susijusius su būtinojo reikalingumo ir būtinosios ginties situacijų buvimu. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą be BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė ir BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. L. gynėjo esminių skundo argumentų, tarp jų ir dėl būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo M. L. gynėjo skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nepagrįstai atsisakė paskirti teismo medicinos ekspertizes jo ginamajam ir nukentėjusiajam E. U., taip pat turto vertinimo ekspertizę.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-499/2010, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo M. L. gynėjas apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje pareiškė prašymą paskirti jo ginamajam teismo medicinos ekspertizę, taip pat statybinę techninę ekspertizę, o nuteistojo T. Č. gynėjas – nukentėjusiajam E. U. paskirti kompleksinę teismo medicinos, kriminalistikos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl šių prašymų, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nutartimi juos motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad visi duomenys byloje yra ištirti ir išnagrinėti – tereikia tik juos įvertinti. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir pašalinti iškilusias abejones dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl įrodymų tyrimo, jį atliko ir teismo posėdyje apklausė specialistę Z. Makšimaitę, surašiusią byloje esančias teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G 1019/12(02), G 1079/12(02) dėl atitinkamai nukentėjusiajam E. U. ir nuteistajam M. L. padarytų sužalojimų.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo M. L. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.
Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su turtine ir neturtine žala
Kasatorius, nesutikdamas su nukentėjusiesiems G. ir E. U. iš jo ginamojo priteistais civiliniais ieškiniais, teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra patikimų nukentėjusiojo G. U. patirtos turtinės žalos įrodymų, o jo nurodomas civilinio ieškinio dydis yra per didelis, grindžiamas išimtinai tik šio pateikiamais dokumentais. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiajam G. U. nepagrįstai buvo priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas dėl jo sūnaus E. U. sužalojimo, nes šis jau yra suaugęs, pilnametis vyras. Be to, pasak kasatoriaus, atsižvelgus į paties nukentėjusiojo E. U. neteisėtą, provokuojantį elgesį jam priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis ir turi būti sumažintas iki 15 000 Lt. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Pirmiausia nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad turtinės ir neturtinės žalos dydžio klausimas iš esmės yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2013, 2K-150/2014, 2K-181/2014).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
Pagal CK jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad nors teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos, ir teisė tretiesiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą įstatymo ribojama, tačiau teismų praktikoje šie ribojimai nelaikomi absoliučiais: pavyzdžiui, pripažįstama, kad artimieji teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi neatsižvelgiant į jų darbingumą, nors, formaliai žiūrint, pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį tokia teisė suteikta tik asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat nėra absoliuti ir nuostata, kad artimieji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-853/2007, 3K-3-86/2005, 3K-3-351/2007, 2K-181/2011, 2K-390/2012.).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. U. klausimą, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis patyrė didelę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais ir po įvykio iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė: jam buvo atlikta sudėtinga operacija, gydytas reanimacijos skyriuje, nuolat turi vartoti vaistus, labai pablogėjo jo bendravimo galimybės, dėl netekto 40 proc. darbingumo negali dirbti sunkaus fizinio darbo, o spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo E. U. tėvui nukentėjusiajam G. U., į tai, kad jis dėl sūnaus sužalojimo patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, nes buvo sunkiai sužalotas jam artimas žmogus – sūnus, jis turi rūpintis juo ir teikti jam visokeriopą pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, be šių aplinkybių, įvertinęs ir kitas nustatytas bylai svarbias aplinkybes, nukentėjusiųjų E. U. ir G. U. pareikštus atitinkamai 150 000 Lt ir 20 000 Lt civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir iš nuteistųjų M. L. bei T. Č. E. U. solidariai priteisė 50 000 Lt, o G. U. – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatų saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino M. L. nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo M. L. nukentėjusiesiems neturtinę žalą, vadovavosi ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą.
Pagal civilinį įstatymą turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sugadinimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Nukentėjusysis G. U. civiliniame ieškinyje nurodė, kad jis patyrė 968 Lt turtinę žalą dėl sulaužytų jam priklausančios buto dalies kambario durų staktos bei įtrūkusios sienos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, nurodė, kad jo turėtas išlaidas – 968 Lt – durų bei sienos remontui nukentėjusysis pagrindė prie civilinio ieškinio pridėtais tai patvirtinančiais dokumentais. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai iš nuteistojo M. L. nukentėjusiajam G. U. priteisė 968 Lt turtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjant bei sprendžiant neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo klausimus buvo pažeistos baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Armanas Abramavičius
Jonas Prapiestis
