R. P. pagal BK 260 str., 259 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-504/2012

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00222-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23;1.2.23.2;2.1.16.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutarties.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. kovo 4 d. narkotinių medžiagų pardavimas liudytojui Nr.1) dvejų metų laisvės atėmimu;

260 straipsnio 1 dalį (2010 m. kovo 9 d. narkotinių medžiagų pardavimas liudytojui Nr. 1) dvejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimu;

260 straipsnio 1 dalį (2010 m. kovo 15 d. narkotinių medžiagų pardavimas liudytojui Nr. 1) dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimu;

260 straipsnio 1 dalį (2010 m. kovo 25 d. narkotinių medžiagų pardavimas liudytojui Nr. 1) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimu;

260 straipsnio 1 dalį (2010 m. gegužės 25 d. narkotinių medžiagų pardavimas liudytojui Nr.1) dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimu;

259 straipsnio 2 dalį (2010 m. gegužės 25 d. nedidelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas namuose) 40 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (5 epizodai), subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmė paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš R. P. priteista Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 160 Lt įslaptinto liudytojo išlaidoms padengti.

Iš R. P. konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 160 Lt.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. K., tačiau dėl jo kasacinių skundų nėra paduota.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartimi nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad:

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 4 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), kurių bendra masė yra 0,822 g,?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – 6,8 proc., jas laikė prie savęs ir 2010 m. kovo 4 d., apie 18.30 val., Kauno r., Garliavoje, Vasario 16-os g. už 40 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2010 m. vasario 25 d. priimtą nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus;

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 9 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), kurių bendra masė yra 0,792 g,?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija - 7,4 proc., jas laikė prie savęs ir 2010 m. kovo 9 d., apie 19 val., Kauno r., Garliavoje, Vasario 16-os g. už 40 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2010 m. vasario 25 d. priimtą nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus;

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. vasario 15 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), kurių bendra masė yra 0,843 g,?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – 7,6 proc., jas laikė prie savęs ir 2010 m. kovo 15 d., apie 19.15 val., Kauno r., Garliavoje, Vasario 16-os g. už 40 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2010 m. vasario 25 d. priimtą nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus;

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 25 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), kurių bendra masė yra 0,858 g,?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – 4,9 proc., jas laikė prie savęs ir 2010 m. kovo 25 d., apie 19 val., Kauno r., Garliavoje, Vasario 16-os g. už 40 Lt pardavė liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal Kauno rajono apylinkės teismo teisėjo 2010 m. vasario 25 d. priimtą nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus;

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 25 d., iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (Canabis L.) ir jų dalių (žiedynai su pažiedėmis, jų dalys), kurių bendra masė 50,5576 g, jas laikė prie savęs, kol 2010 m. gegužės 25 d., apie 16.30 val., Kauno r., Garliavoje, Liepų gatvėje, garažų masyvo garaže (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai sulaikė ir jo asmens kratos metu paėmė šias narkotines medžiagas.

Be to, jis nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 25 d., iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (Canabis L.) ir jų dalių (žiedynai su pažiedėmis, jų dalys), kurių bendra masė 0,1165 g, jas laikė savo namuose Kauno r., (duomenys neskelbtini), iki 2010 m. gegužės 25 d., kol policijos pareigūnai atlikdami kratą rado ir paėmė.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti teismų sprendimus ir nutraukti jam baudžiamąją bylą.

Skunde nurodoma, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes teismas neišsamiai ir neteisingai išnagrinėjo ir traktavo faktinę aplinkybę dėl pirmojo narkotinių medžiagų perdavimo epizodo. Nuteistais teigia, kad asmuo, nurodytas teismo posėdžio metu, buvo pirmas, kuris įsigijo narkotines medžiagas, ir tik vėliau šias medžiagas vienas įgydavo nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus atlikęs asmuo. Tačiau šis nurodytas asmuo, pirmajame narkotinių medžiagų pardavimo epizode įgijęs narkotines medžiagas, teisminio proceso metu nebuvo apklaustas, jis buvo nuslėptas. Taigi buvo pateikti ne visi įrodymai, dėl to kaltinamasis negalėjo tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo, o tai yra BPK 20 straipsnio 5 dalies ir teisės į gynybą esminis pažeidimas.

Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad provokacijos prieš R.P. nebuvo. Pasak kasatoriaus, vykdydamas nusikalstamos veikos imitavimo modelį, liudytojas Nr. 1 veikė provokuojančiai prieš R. P., nes rodė iniciatyvą dėl narkotinių medžiagų pirkimo, skambindavo ar rašydavo jam žinutes. Kadangi liudytojas Nr. 1 veikdavo policijos pareigūnų nurodymu, tai darytina išvada, kad nusikaltimai padaryti teisėsaugos pareigūnų sukurstant ir išprovokuojant nusikalstamą veiką. Kasatorius pažymi, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelį teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų, bet ir jo įgyvendinimo teisėtumas, net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme nurodytiems nusikalstamos veikos imitavimo modelio sankcionavimo pagrindams, taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą, juo gali būti tik prisidedamam prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų tikslas yra prisijungti prie rengiamo ar daromo nusikaltimo, siekiant išsiaiškinti tikruosius asmens, kuris siūlo daryti ar dalyvauti darant nusikalimą, ketinimus ir, jiems pasitvirtinus, sutrukdyti tokiam asmeniui iki galo įvykdyti jo sumanytus nusikalstamus tikslus. Šiuo atveju nebuvo prisijungta prie jo rengiamo ar daromo nusikaltimo, jis nesiūlė daryti ar dalyvauti darant nusikaltimą, o policijos darbuotojai nesutrukdė jam iki galo įvykdyti nusikalstamus ketinimus. Priešingai, asmuo, vykdęs operatyvinę užduotį, rodė iniciatyvą, kad kasatorius jam parduotų papildomą kiekį narkotinės medžiagos. Taigi provokuojančio asmens vaidmuo buvo lemiamas tęsiant nusikalstamą veiką. Pagal BPK 159 straipsnio 3 dalį atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Kasatoriaus teigimu, jeigu asmuo, prieš kurį taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi, t. y. jei asmuo tęsia savo pradėtą nusikaltimą, jo nusikalstama veika turi būti fiksuojama ir imamasi priemonių, kad tokia veika nebūtų baigta ar galutinai įgyvendinta dėl nuo to asmens nepriklausančių aplinkybių. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2A-P-2/2009, kurioje nurodyta, kad provokacija konstatuotina tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyvių įsikišimo. Taip pat nuteistasis, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Milinienė prieš Lietuvą), nurodo, kad, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Be to, tęsiant pareigūnų veiksmus, pradėtus pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, netgi ir nesant provokacijos dėl ilgalaikio asmens, prieš kurį vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais. Šiuo atveju policijos veiksmai, nors ir prasidėjo teisėtai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo tapo provokuojančiais, dėl to buvo padaryti nusikaltimai, kurių nebūtų, jei valstybė laiku užkirstų kelią naujų nusikaltimų darymui. Tokie teisėsaugos institucijų veiksmai, palaikantys nusikalstamas iniciatyvas, negali būti pripažinti teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Žmogaus teisių konvencijos nuostatas (kasacinė nutartis 2K-7-86/2011).

Kasatorius teigia, kad pagal BPK 1 ir 2 straipsnių prasmę nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų taikymo laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, pasak nuteistojo, operatyvinės veiklos subjektų veiksmai turi būti pripažinti provokuojančiais ir neteisėtais, įrodymai, gauti kaip policijos pareigūnų neteisėtų provokuojančių veiksmų pasekmė, pripažintini neleistinais ir todėl turi būti atmesti, o esant neleistiniems įrodymams yra pagrindas jį išteisinti ir bylą nutraukti.

Atsiliepimu į nuteistojo R. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad dėl pirmojo medžiagų pardavimo epizodo, kur, pasak kasatoriaus, pirmasis narkotines medžiagas įgijo kitas asmuo, o ne liudytojas Nr. 1, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių pasisakė. Teismai atsižvelgė į liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, kuriuos vertino kaip visumą su nuteistojo R. P. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, ir padarė išvadą dėl 2010 m. kovo 4 d. nusikalstamos veikos darymo aplinkybių. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo R.P. teiginius apie kito asmens dalyvavimą 2010 m. kovo 4 d. taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Taip pat nėra nuteistojo teiginius patvirtinančių duomenų, kad baudžiamojoje byloje yra ne visi duomenys, ar duomenų, jog buvo nuslėpti policijos darbuotojų provokuojantys veiksmai, todėl, prokuroras mano, kad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme R. P. parodė, jog rastas kanapes pats pasvėrė ant svarstyklių, kurias nupirko tam tikslui, ir supakavo į užspaudžiamą polietileninį maišelį. 100 vienetų maišelių nusipirko tam, kad į juos pakuotų kanapes parduoti. Pagal liudytojos Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, parodymus po susipažinimo R. P. davė jai savo telefono numerį ir siūlė pirkti kanapių, sakė, kad gali į jį kreiptis. Po jos parodymų davimo Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi nurodytai liudytojai buvo leista taikyti prieš R.P. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Šios aplinkybės, pasak prokuroro, rodo, kad R. P. tyčia parduoti narkotinė medžiagą susiformavo dar iki nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo, ir leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamus veiksmus imituojančių veiksmų taikymas sankcionuotas esant faktiniam pagrindui, t.y. gavus informacijos, jog R. P. pasiūlė liudytojai Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant.

Prokuroras teigia, kad byloje nėra duomenų, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo metu liudytoja Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, įkalbinėjo, kurstė ar kitaip lenkė R. P. daryti nusikalstamą veiką ar tuo tikslu apribojo nuteistojo pasirinkimo laisvę, jam grasino, šantažavo ar naudojo prieš jį veiksmus, kurie palaužtų pasirinkimo valią. Pasak prokuroro, iš bylos situacijos matyti, kad nuo nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo pradžios nuteistasis galėjo atsisakyti nusikalstamų ketinimų, tačiau elgėsi priešingai. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, skambučiai ar SMS rašymas R. P., norint įsigyti narkotinių medžiagų, po kurių jie susitikdavo ir tada šis minėtai liudytojai parduodavo nustatytą kiekį kanapių, negali būti vertinami kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant R. P. veiksmų pasirinkimo laisvę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliacinio skundo motyvus, kad taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus liudytoja Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, provokavo R. P. daryti nusikalstamas veikas. Taigi liudytoja Nr. 1, kuriai taikomas anonimiškumas, prisijungė prie nuteistojo daromų nusikalstamų veikų.

Prokuroras atsiliepime teigia, kad šioje byloje prieš R. P. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo leista atlikti nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., siekiant nustatyti R. P. bendrininkus bei proceso nustatyta tvarka užfiksuoti jų padarytus, daromus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apsiribota nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymu, o nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. buvo siekiama minėtų tikslų, patvirtina duomenys apie bendrininkų nustatymą, esantys Kauno rajono policijos komisariato 2010 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime, ir tai, kad nurodytu laikotarpiu remiantis Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. ir 2010 m. kovo 23 d. nutartimis prieš R. P. buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, nustatytos BPK 154, 160 straipsniuose. Visi šie duomenys ir tai, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai taikomi iki 2010 m. gegužės 25 d. (pakankamai trumpą laiko trapą), leidžia teigti, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai prieš R. P. taikyti proporcingai, optimalų laikotarpį, siekiant išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, ir buvo teisėti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad buvo nuslėptas asmuo, dalyvavęs pirmajame narkotinių medžiagų pirkimo epizode, nuteistasis negalėjo jam užduoti klausimų, dėl to buvo pažeista jo teisė į gynybą bei BPK 20 straipsnio 5 dalis. Nuteistojo versija apie kitą asmenį, pirkusį narkotines medžiagas, pirmosios instancijos teismo buvo tirta, nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojui Nr.1, kuriam taikomas anonimiškumas ir kuris buvo vienintelis nuteistojo nurodytas ryšys su minimu tariamai nuslėptu asmeniu. Šia klausimo teise buvo pasinaudota, vėliau liudytojo atsakymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu. Daugiau teismas neturėjo jokių duomenų, kuriuos būtų galėjęs tirti tikrinant pateiktą R. P. versiją. Taigi teismas dėjo pastangas nuteistojo versijai patikrinti, o jai nepasitvirtinus, nuteistojo parodymų teismas teisingai nelaikė įrodymais. Abejoti tokia teismo išvada nėra teisinio pagrindo. Daugiau argumentų, dėl ko buvo neteisingai vertinti įrodymai ir kaip tai pasireiškė, kasaciniame skunde nenurodyta. Darytina išvada, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant surinktus įrodymus nepadaryta.

Dėl provokavimo ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo

Šioje byloje nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami pagal Baudžiamojo proceso kodekso taisykles juos sankcionuojant pagal BPK 159 straipsnį, kuriame nustatyta, kad gavus iš asmens informacijos, kad jam siūloma daryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, galima kreiptis dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo. Kad šitokie veiksmai turėtų teisėtą pagrindą, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį, kurioje turi būti nurodytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, duomenys apie asmens, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, nusikalstamą veiką, konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti, siekiamas rezultatas, veiksmų atlikimo trukmė.

Pažymėtina, kad BPK nereglamentuoja, kiek laiko valstybė gali imituoti nusikalstamus veiksmus su asmeniu, kuris gali daryti nusikalstamas veikas. BPK nėra numatyta jokio maksimalaus sankcionavimo termino nei galimo pratęsimų skaičiaus. Vis dėlto nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali tęstis begalę laiko. BPK 1 ir 2 straipsnio nuostatų prasmė suponuoja, kad nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų laikas turi būti optimalus, t. y. turi tęstis tiek laiko, kiek reikia pilnai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Taigi laiko optimalumas yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į veikų sudėtingumą, siekiamus tikslus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo pradėti atliekant ikiteisminį tyrimą pagal tarnybinį pranešimą dėl nusikalstamų veikų (BK 260 straipsnio 1 dalis) nustatytų požymių. Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. nutartimi sankcionavo nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., ir nurodė, kad per šį laikotarpį prieš R. P. liudytojui Nr. 1 leidžiama atlikti nusikalstamas veikas pagal BK 260, 259 straipsnius. Vadinasi, nutartimi buvo tiksliai laikytasi įstatymo reikalavimų ir leista atlikti apibrėžtus konkrečius nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus siekiant išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, tokius veiksmus leista atlikti, aiškiai nurodant jų ribas. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo vykdomi ir kasatorius nuteistas už veikas, kurios padarytos tik per tą laikotarpį.

Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl provokacijos, teisingai akcentavo bylos aplinkybes, kurios neleidžia manyti, jog R. P. buvo išprovokuotas daryti nusikalstamas veikas. Iš bylos duomenų aišku, jog tikslas pardavinėti turimą kiekį narkotinių medžiagų R. P. kilo dar iki liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, kreipimosi į jį. Nuteistojo sprendimas atsiradus progai dalimis parduoti turimas narkotines medžiagas buvo susiformavęs dar iki nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvių iniciatyvos kreiptis į R. P.. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent dėl gautų duomenų, kad R. P. pasiūlė liudytojui Nr. 1 prireikus pas jį įsigyti narkotinių medžiagų. Tai tik patvirtina, kad iniciatyva šiuo atveju dėl nusikalstamų ketinimų buvo iš R. P., o ne iš teisėsaugos institucijų pusės. Kasatorius neteisus teigdamas, kad dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo policijos teisėti veiksmai peraugo į provokuojančius. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai truko mėnesį laiko, tačiau jų tikslas buvo ne tik užkardyti R. P. daromas sunkias nusikalstamas veikas, bet taip pat nustatyti ir galimus veikos bendrininkus, narkotinių medžiagų gavimo šaltinius. Taigi, darytina išvada, kad provokacijos šiuo atveju nebuvo, nuteistojo laisvė atsisakyti veikti nusikalstamai suvaržyta nebuvo, nuteistasis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, kurstymą, provokavimą padaryti nusikalstamus veiksmus. Bylos duomenys neleidžia teigti, kad R. P. buvo skatinamas vykdyti veiksmus, kurių pats neketino daryti. Nuteistojo R. P. tyčia neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti buvo susiformavusi savarankiškai be liudytojo Nr. 1 poveikio. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai sankcionuoti teisėtai, o dėl jų įgyvendinimo teisėtumo taip pat nėra pagrindo abejoti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Dalia Bajerčiūtė

Albinas Sirvydis