Baudžiamoji byla Nr. 2K-508/2012
Teisminio proceso Nr. 11-50-9-00045-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.5.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutarties, kuria nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir T. R. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.
Iš T. R. priteista V. P. K. individualiai įmonei 6474, 04 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
T. R. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. birželio 18 d., V. P. K. individualios įmonės (toliau – IĮ) patalpose, esančiose Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini), turėdamas išankstinį tikslą išvengti turtinės prievolės – neatsiskaityti už pirktas prekes ir apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, prisistatydamas UAB „E“ direktoriumi bei žinodamas, kad ši bendrovė nevykdo jokios veiklos, pateikęs V. P. K. IĮ savininkui V. P. K. 2007 m. rugpjūčio 8 d. UAB „E“ registracijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas jokių galimybių sumokėti už prekes, tačiau įtikindamas V. P. K., kad už perkamas prekes atsiskaitys per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos, 2008 m. birželio 18 d. sudarė tarp UAB „E“ ir V. P. K. IĮ pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią vėliau nupirko įvairių prekių, nurodytų trijose PVM sąskaitose faktūrose: 2008 m. liepos 3 d. už 2365 Lt ir 1421 Lt, o 2008 m. liepos 29 d. už 2688,04 Lt; taip Kupiškyje, (duomenys neskelbtini), apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – V. P. K. IĮ priklausančias prekes, kurių bendra vertė 6474,04 Lt.
T. R. pripažintas kaltu ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 21 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pasvalio rajone, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas įstatymų ir norminių aktų reikalavimus, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir taip aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą; T. R. pažeidė: Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 38 patvirtintų Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklę, nes nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo 2007 metų ir dalies 2008 metų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (47 PVM sąskaitų faktūrų) ir apskaitos registrų už 2008 metus: medžiagų nurašymo aktų, medžiagų likučių, skolų tiekėjams. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E“ 2007 ir 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes faktinės aplinkybės nepatvirtina teismų padarytų išvadų, kad jis padarė sukčiavimą, t. y. svetimą V. P. K. IĮ turtą užvaldė veikdamas apgaule. Pagal teismų praktiką apgaulei nustatyti būtini trys požymiai – objektyvios tiesos iškraipymas, tikslas suklaidinti nukentėjusįjį ir kaltininko suvokimas, kad pateikiama informacija yra neteisinga. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai neatitinka šių apgaulės požymių, nes prekės buvo įgytos pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „E“ ir V. P. K. IĮ, kurioje nustatyta, kad už prekes bus atsiskaityta pavedimu, sutarties sudarymo metu buvo pateikti tikri dokumentai bei nurodyti teisingi asmens identifikavimo duomenys. Jokie dokumentai, kurie sunkintų sutarties vykdymą ar kuriais būtų kaip nors slepiama UAB „E“ veikla, nebuvo pateikti, o tai rodo, kad kasatorius elgėsi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad kasatorius veikė apgaule; vien tai, kad praėjus atsiskaitymo terminui nukentėjusysis negalėjo su juo susisiekti, kasatoriaus nuomone, nesuteikia pagrindo teismui daryti išvados, kad jis iš anksto ketino įgyti svetimą turtą.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras S. Minkevičius prašo nuteistojo T. R. kasacinio skundo netenkinti.
Prokuroras pažymi, kad byloje nustatyta, jog T. R. V. P. K. IĮ turtą įgijo įtikinęs šios įmonės darbuotojus tuo, jog jokių problemų dėl atsiskaitymų nekils ir pinigai už įsigytas prekes bus sumokėti laiku. Reikšminga ir tai, kad savo sumanymui įgyvendinti T. R., tikėdamasis lengviau įtikinti įmonės vadovus sudaryti sutartį ir tiekti prekes, pasirinko nedidelio miesto įmonę, nors tokias pat prekes jis galėjo įsigyti ir (duomenys neskelbtini) mieste, kur buvo registruota UAB „E“. Taigi, kasatorius V. P. K. IĮ turtą įgijo piktnaudžiaudamas pasitikėjimu ir šios aplinkybės nepaneigia tai, kad jis neslėpė savo tapatybės, neteikė dokumentų, kurie galėtų sunkinti sutarties vykdymą ar padidintų pasitikėjimą įmone, kuriai jis vadovavo. Nustatyti šiuos požymius sukčiavimo byloje nėra privaloma. Kasatoriaus teiginys, kad teismo išvada dėl apgaulės buvimo yra grindžiama tik jo slapstymosi suėjus atsiskaitymo terminui faktu, neatitinka tikrovės. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išvadą dėl apgaulės fakto grindė byloje surinktų įrodymų visetu. Prokuroro manymu, T. R. veikos kvalifikavimas atitinka baudžiamąjį įstatymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, baudžiamosios teisės mokslo doktriną. Atsiliepime taip pat pažymima, kad, vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, todėl nesutikti su teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, T. R. skundžia jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį BPK 369 straipsnio 2 dalies pagrindu. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius argumentuoja tuo, kad jo veikoje nėra apgaulės požymio, nes prekes UAB „E“ vardu gavo pagal teisėtai sudarytą sutartį, nurodęs tikrus, jo asmenį leidžiančius identifikuoti duomenis, o tai, kad už jas neatsiskaitė ir prekių tiekėjas negalėjo jo surasti, nereiškia, kad jis iš anksto ketino užvaldyti svetimą turtą.
Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Vienas iš apgaulės būdų yra, kai, pavyzdžiui, turto savininkas ar kitas iš minėtų asmenų yra įtikinamas, kad už pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bus apmokėta, nors kaltininkas neturi galimybių atsiskaityti ir nesirengia to daryti. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnio numatyti padariniai, ir to nori. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esant šioms aplinkybėms, tai, kad kaltininkas neslepia savo asmens tapatybės, nereiškia, jog jis veikia teisėtai, o sandorio sudarymas tėra priemonė įgyvendinti nusikalstamą tikslą. Aptarti nusikalstamos veikos požymiai byloje yra nustatyti. Iš teismų sprendimų turinio matyti, jog T. R. nuteistas už sukčiavimą, konstatavus, kad turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės – sumokėti už įgyjamas prekes ir savo naudai įgyti svetimą turtą jis, prisistatęs UAB „E“ direktoriumi, žinodamas, kad ši bendrovė nevykdo veiklos, neturėdamas jokių galimybių atsiskaityti už perkamas prekes, įtikino IĮ savininką V. P. K., kitus darbuotojus, kad už perkamas prekes sumokės laiku, be problemų. Pastarieji, suklaidinti melagingų pažadų, pasitikėdami T. R. ir nenumanydami, kad jis neketina vykdyti tokio žodinio susitarimo ir UAB „E“ bei V. P. K. IĮ 2008 m. birželio 18 d. sudarytoje sutartyje ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sąlygų, perduodavo (parduodavo) kasatoriui jo paties išsirinktas prekes (iš viso už 6474,04 Lt). Taip pat teismai nustatė sąmoningą T. R. veikimą panaudoti apgaulę įgyvendinant tikslą įgyti svetimą turtą, už kurį jis neketino sumokėti ir to nepadarė. Taigi, pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamoji atsakomybė T. R. taikyta tinkamai, esant BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarantiems požymiams. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą, teisingai aiškino baudžiamojo įstatymo taikymo kasatoriaus veikai klausimą ir savo nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu. Naikinti šią nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kaip to prašo kasatorius, nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo T. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė
