Baudžiamoji byla Nr. 2K-527/2012
Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00220-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1; 2.1.7.4; 2.4.5.2.1. (S)
2012 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato Ginto Gustaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų R. R. ir R. M. išieškota nusikaltimui daryti panaudotos priemonės – krovininio automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 20 200 Lt.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 1 ir 3 dalimis, iš nuteistųjų R. R. ir R. M. išieškota proceso išlaidų, susijusių su konfiskuotinų cigarečių saugojimu – 592,48 Lt.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir R. M., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. R. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
R. R. nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 punkto, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nuostatas, 3.4 punkto, nustatančio, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nuostatas, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir R. M., gabeno bei pasikėsino laikyti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą šiomis aplinkybėmis:
po to, kai 2010 m. rugsėjo 13 d. 10.30 val. R. M. gavo V. L. nurodymą krovininiu automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvykti pasikrauti krovinį į sutartą vietą šalia degalinės „British Petroleum“, esančios Jonavos rajone, Gudžionių kaime, tam, kad jį sutikę asmenys nurodytų konkrečią krovinio pakrovimo vietą, ir R. M. į šią vietą apie 14 val. atvyko, R. R., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasitiko R. M., davė jam nurodymą perduoti krovininį automobilį tuo pačiu metu atvykusiam nenustatytam asmeniui, kad šis į automobilį nedalyvaujant vairuotojui R. M. pakrautų cigarečių krovinį;
R. M. šį nurodymą įvykdžius ir nenustatytam asmeniui nuvairavus minėtą krovininį automobilį „Mercedes Benz“ į nenustatytą vietą, R. R. savo automobiliu „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su R. M. iš vietos, kur buvo perduotas krovininis automobilis, išvyko bei važinėjo su juo, kol tą pačią dieną apie 16 val. atvežė R. M. į tą pačią vietą šalia degalinės „British Petroleum“, esančios Jonavos rajone, Gudžionių kaime, kurioje tas pats nenustatytas asmuo R. M. grąžino krovininį automobilį „Mercedes Benz“ su pakrautu atgabentu kroviniu – Lietuvos Respublikos akcizų įstatymu apmokestinamomis Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintomis prekėmis – 48 000 vnt. pakelių cigarečių FEST, pagal Europos Bendrijos kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003, klasifikuojamomis kodu 2402.20.90, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių bendra vertė 343 200 Lt, tolesniam šių cigarečių gabenimui;
R. R. susitarė su R. M., kad šis gabentų jam perduotą krovinį be cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų į išsikrovimo vietą, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), suteikė jam informaciją, kad iki iškrovimo vietos jį pats lydės savo tuo pačiu automobiliu„ Audi A8“;
R. M., vykdydamas susitarimą, apie 16 val. išvyko ir, neturėdamas cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų bei pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, gabeno, o R. R., toliau veikdamas bendrai su juo, lydėjo R. M. gabenamą cigarečių krovinį minėtu lengvuoju automobiliu „Audi A8“ iki UAB „M.“ priklausančio UAB „K. m.“, naudojamo ir R. R. žinioje esančio sandėlio Kaune, (duomenys neskelbtini), į kurį abu atvyko apie 18.10 val.;
nuo atvykimo R. R. kartu su A. C. ir I. K., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, iš anksto davęs nurodymą atvykti į sandėlį kroviniui iškrauti, o atvykus krovininiam automobiliui, šį iškrauti, kartu su R. M. krovė cigaretes iš minėto krovininio automobilio „Mercedes Benz“ į sandėlį tolesniam laikymui. Taip pasikėsino visas atgabentas cigaretes pažeidžiant nustatytą tvarką šiame sandėlyje laikyti, tačiau šios nusikalstamos veikos dalies nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes, iškrovę dalį cigarečių, apie 18.45 val., visi buvo sulaikyti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.
Nuteistasis R. R. ir jo gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatavo, jog R. R. nurodymus vykdė R. M., I. K. bei A. C.. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais liudytojų I. K. ir A. C. parodymais, o nuoseklius bei logiškus R. R. parodymus atmetė. Teismas kritiškai vertino byloje esančią patalpų, kuriose buvo pasikėsinta laikyti cigaretes, panaudos sutartį, motyvuodamas tuo, kad ji neregistruota VĮ „Registrų centre“. Tačiau negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kuria UAB „M.“ išnuomojo patalpas nuteistojo vadovaujamai įmonei, taip pat neregistruota (dėl UAB „M.“ kaltės), o neregistravus nuomos sutarties nebuvo galimybių užregistruoti tų pačių patalpų panaudos sutartį. Kasatorių manymu, liudytojų parodymai dėl nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad R. R. lydėjo nelegalų krovinį į iškrovimo vietą, prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti 2010 m. rugsėjo 13 d. sandėlyje buvusius liudytojus bei kriminalinės policijos pareigūnus, atlikusius slaptuosius tyrimo veiksmus (BPK 324 straipsnio 6 dalis, 78 straipsnis, 158 straipsnio 7 dalis, 160 straipsnio 5 dalis).
Skunde taip pat nurodoma, kad R. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, neatitinkanti Konstitucijos nuostatų (Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), baudžiamojo įstatymo normų (BK 54-64 straipsniai, 41 straipsnio 2 dalis, 1 straipsnis), bausmės paskirties, teisingumo ir humanizmo principams bei neproporcinga jo padarytai veikai. Nuosprendžiu paskirta bausmė ir teismo motyvai formaliai atitinka BK normas, tačiau griežčiausia bausmės rūšis parinkta nepakankamai įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalies nurodytų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, veikos padarymo pobūdį, pavojingumo laipsnį, priežastis ir pasekmes, nuteistojo asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad R. R. cigaretes gabeno ir pasikėsino jas laikyti itin trumpą laiką – kelias valandas, tų cigarečių nei atgabeno į Lietuvą, nei išvežė į užsienį, jos nepateko į rinką, todėl jokia reali žala finansų sistemai nebuvo padaryta. Nors cigarečių krovinio vertė viršija 250 MGL sumą, tačiau ji yra menka, palyginti su praktikoje pasitaikančiomis analogiškomis veikomis. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad R. R. inkriminuota veika yra mažiau pavojinga nei dažniausiai pasitaikantys nusikaltimai ekonomikai ir verslo tvarkai. Kasatorių manymu, baudos paskyrimas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestintomis prekėmis būtų teisinga bausmė, pasiekianti bausmės tikslus (BK 41 straipsnis). Nors teismas nurodė, kad atsižvelgia į asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tačiau parinkdamas bausmės rūšį nepagrįstai sureikšmino tris ankstesnius teistumus (už dvi veikas, padarytas vos sulaukus nepilnametystės, ir vieną nepavojingą veiką, artimą administraciniam teisės pažeidimui), kurie jau išnykę.
Skunde taip pat nurodoma, kad nuteistajam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolu, taip pažeidžiant BPK 261 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Atsiliepimu į nuteistojo R. R. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras pažymi, kad kasatoriai, nurodydami esant padarytą esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą, skunde išvis nenurodo nei koks BK konkrečiai straipsnis buvo pažeistas, nei kokiais veiksmais ar sprendimais. Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pažeidimus, sudarančius nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, tačiau iš skundo teksto matyti, jog kasatoriai tik deklaratyviai teigia, kad buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nes iš esmės skundas grindžiamas tik tuo, jog teismai vertino įrodymus kitaip, nei to tikėjosi kasatoriai, ir padarė jų lūkesčių neatitikusias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje savo išvadas dėl bylos aplinkybių grindė ne atskirų pirmosios teismo posėdyje išnagrinėtų duomenų ir jų šaltinių kritika, o įrodymų visuma, todėl vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie buvo patikrinti pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, jie buvo įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismas taip pat nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų ir pagrįstai bei motyvuotai neatliko įrodymų tyrimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai išdėstė bausmių rūšies ir dydžio motyvus. Net nenustatęs R. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas vis dėlto paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytas vienos iš alternatyvinių bausmių vidurkis bausmę, todėl BK nustatytų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, o paskirtos bausmės rūšis yra adekvati padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Būtent tokias išvadas padarė ir apeliacinės instancijos teismas, jas išsamiai aptarė ir motyvavo, todėl prokuroras konstatuoja, kad bausmių skyrimo taisyklės šioje byloje nebuvo pažeistos. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų ir kasatoriai nenurodė, kaip jų nurodytas BPK 261 straipsnio 6 dalies galimas pažeidimas galėjo paveikti priimto nuosprendžio teisėtumą ar teisingumą, todėl, net darant prielaidą, kad minėta norma galėjo būti pažeista, toks pažeidimas nelaikytinas esminiu ir todėl nesudaro pagrindo naikinti ar keisti žemesniųjų instancijų teismų sprendimų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl R. R. paskirtos bausmės
Kasatoriai skunde teigia, kad R. R. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, nes bausmės rūšis parinkta nepakankamai įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.
Bausmė prieštarauja teisingumo principui tuo atveju, kai paskirta bausmė aiškiai neatitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo ir kaltininko asmenybės. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybes pažymėdamas, kad R. R. padarė sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis), tyčinį nusikaltimą, praeityje tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus. Nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, jo vaidmuo šiame nusikaltime buvo ne antraeilis, nes jo nurodymus vykdė kiti asmenys. R. R. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Priešingai, nei teigia kasatoriai, teismas įvertino nuteistojo asmenybę. Nuteistasis dirba, tačiau daro nusikaltimus, nors teismas ne kartą buvo juo patikėjęs ir neskyrė laisvės atėmimo bausmės. Nors R. R. teistumai išnykę, tačiau įstatymas nedraudžia vertinti tokių aplinkybių, nes neteisėtų veikų darymas praeityje apibūdina nuteistojo asmenybę. Taigi padaryta pagrįsta išvada, kad iš ankstesnių teistumų R. R. nepadarė išvadų. Be to, teisme jis nebuvo nuoširdus, visaip stengėsi suklaidinti teismą. Teismas, atsižvelgdamas į bausmės tikslus ir paskirtį (BK 41 straipsnis), padarė pagrįstą išvadą, kad šiam nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į teismo įvertintas aplinkybes, šiam nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, žemesnė nei BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Kasatoriai teigia, kad šia nusikalstama veika nebuvo padaryta žala valstybei, nes nusikaltimas truko neilgai, o cigaretės nepateko į rinką. Šis argumentas neteisingas, nes vien atliekant neteisėtus veiksmus su akcizais apmokestinamomis prekėmis yra siekiama išvengti mokesčių į valstybės biudžetą, o tai yra teisėtų valstybės interesų pažeidimas ir tokiu nusikaltimu padaroma žala valstybės finansų sistemai. Kasatorių manymu, šioje byloje nagrinėjama veika yra menka ir mažiau pavojinga, nei kitų asmenų daromos analogiškos veikos ar kiti nusikaltimai ekonomikai ir verslo tvarkai. Atsakydama į šiuos argumentus kolegija pažymi, kad teismas, individualizuodamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, vertina tik konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su konkrečiu nusikaltimu ir jį padariusiu asmeniu. Parenkant bausmę R. R., buvo atsižvelgta į visas kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 62 straipsnis 1 ar 2 dalis taip pat numato galimybę skirti švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę. Tačiau tam turi būti šio straipsnio 1 ar 2 dalyse numatyti pagrindai. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei BK 54 straipsnio 3 dalyje, nei 62 straipsnyje numatytų pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Tokių pagrindų nenurodo ir kasatoriai.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos kasatoriai iš esmės sieja su bylos įrodymų vertinimu. Taip pat nuteistasis R. R. ir jo gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir jo metu apklausti papildomus liudytojus bei pašalinti byloje esančius prieštaravimus.
Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan.
Nėra pagrindo teigti, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal savo kompetenciją nustatė faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino įrodymus – nuteistųjų R. R. ir R. M., liudytojų parodymus bei kitus surinktus duomenis – ir jų pagrindu padarė išvadas dėl R. R. kaltės dėl bendrininkų grupe padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje – akcizais apmokestinamų prekių cigarečių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, gabenimą bei pasikėsinimą laikyti. Priešingai, nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas pašalino prieštaravimus liudytojo I. K. parodymuose. Teismas ištyrė šio liudytojo parodymus, duotus visose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose, įvertino juos kaip įrodymų visumą bei pagrįstai atmetė jo parodymų dalį bei vadovavosi tais (duotais 2010 m. spalio 12 d. ikiteisminio tyrimo metu), kurie atitinka kitus bylos duomenis. Nėra pagrindo manyti, kad liudytojo A. C. parodymai yra prieštaringi ir jais nebuvo galima vadovautis. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šio liudytojo parodymai papildo kitus byloje esančius įrodymus. Taip pat pagrįstai buvo kritiškai įvertinta byloje esanti panaudos sutartis, kuri teismo buvo pripažinta neteisėta ir sudaryta fiktyviai.
Nesutikti su teismų išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai šioje byloje gauti teisėtai būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip norėtų kasatoriai, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau neprivalo to daryti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi bei prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėjas pateikė prašymus apklausti UAB „M." direktorę dėl patalpų panaudos sutarties, neįvardytus ir nežinomus muitinės pareigūnus bei liudytojus I. K. ir A. C.. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas motyvavo savo sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo ir tokiu sprendimu baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Konstatuodamas, kad liudytojai I. K. ir A. C. yra apklausti pirmosios instancijos teisme, jų parodymai tinkamai užfiksuoti, todėl pakartotinai juos apklausti nėra pagrindo, o aplinkybės, susijusios su sutarties registravimu, neturi sąsajų su paduotais apeliaciniais skundais, taip pat jokios bylos aplinkybės nėra grindžiamos operatyvinių priemonių metu gautais duomenimis, teismas pagrįstai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinis teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų atlikęs neišsamų įrodymų tyrimą, nutartyje išvados padarytos patikrinus ir įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, todėl nėra pagrindo manyti, jog įrodymų tyrimo neatlikimas apeliacinėje instancijoje sutrukdė teismui priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.
Skunde taip pat minimas BPK 261 straipsnio 6 dalies pažeidimas – nesuteikimas nuteistajam galimybės susipažinti su apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolu. BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per 3 dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. BPK 102 straipsnyje numatyta galimybė dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą, tačiau dėl to nei nuteistasis, nei jo gynėjas nesikreipė. Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip galimas BPK 261 straipsnio 6 dalies pažeidimas lėmė ar galėjo nulemti priimtų teismų sprendimų teisėtumą ar teisingumą, todėl nėra pagrindo pripažinti tokio pažeidimo esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Patikrinusi skundžiamus nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, išnagrinėtos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai paneigti R. R. teiginiai dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo. Naikinti ar keisti teismų sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato Ginto Gustaičio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
