V. V. pagal BK 183 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-411/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10030-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2; 2.1.2.12; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.6.7.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu V. V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą panaikinimą) 60 MGL dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 50 MGL dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už PVM deklaracijų suklastojimą bei jų panaudojimą) 40 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (už turtinės prievolės sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą panaikinimą) 60 MGL dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (už Pelno mokesčių deklaracijų suklastojimą bei jų panaudojimą) 40 MGL dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 5, 6 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. V. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl apgaule panaikintos turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti 28 607,23 Lt pelno mokestį), 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl UAB „S“ PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo), 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (dėl apgaule panaikintos turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti 21 819,15 Lt pelno mokestį), 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl UAB „S“ metinių pelno deklaracijų už 2003–2004 metus suklastojimo ir panaudojimo) ir baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl UAB „S“ turto pasisavinimo), BK 222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl PVM sąskaitų faktūrų klastojimo ir panaudojimo), subendrintos taikant apėmimo ir dalinio sudėjimo būdą ir V. V. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta 220 MGL (28 600 Lt) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

n u s t a t ė :

V. V. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „S“ direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „S“ turtą, 2003 m. rugpjūčio–2004 m. gegužės mėnesių laikotarpiu, Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. (S. K.) (dėl kurio atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas) suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais: S. K., E. L. (E. L.) (dėl kurio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas nutrauktas) ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas), veikdamas vieninga tyčia, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „S“ turtą – 187 536,42 Lt. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

V. V. V. iš S. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo minėto nusikalstamo susivienijimo narių – S. K., E. L. ir kitų nenustatytų to paties nusikalstamo susivienijimo narių – suklastotus dokumentus: vieną UAB „Bumartas“ PVM sąskaitą faktūrą ir vieną UAB „Odelitas“ PVM sąskaitą faktūrą, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Bumartas“ ir „Odelitas“ neva pardavė, o UAB „S“ iš jų nupirko prekių bei paslaugų iš viso už 10 498,96 Lt, atliko jose rankraštinius įrašus ir pasirašė.

V. V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio–2004 m. balandžio mėnesiais, veikdamas pagal S. K. pasiūlytą planą, UAB „S“ pirkimus iš UAB „BSPB“ vykdė per tarpinę jokios realios ūkinės-finansinės veiklos nevykdančią įmonę UAB „Brendlita“ tam, kad į pardavimus būtų įterptos suklastotos šios įmonės PVM sąskaitos faktūros su įrašytomis sąmoningai ir fiktyviai padidintomis prekių ir paslaugų kainomis, kad taip būtų galima pasisavinti UAB „S“ turtą.

V. V. V., žinodamas, kad realių sandorių tarp UAB „Brendlita“ ir UAB „BSPB“ neįvyks, įtikino UAB „BSPB“ direktorių G. L. bei gamybos vedėją L. T. panaudoti UAB „Brendlita“ rekvizitus ir į UAB „BSPB“ PVM sąskaitas faktūras įrašyti melagingus duomenis apie neva UAB „BSPB“ parduotas prekes UAB „Brendlita“ iš viso už 34 633,72 Lt pagal 9 PVM sąskaitas faktūras. UAB „BSPB“ atstovams, suklaidintiems apgaulės, pasirašius šiose PVM sąskaitose faktūrose, V. V. V. perdavė jas S. K., kuris nurodė UAB „Brendlita“ formaliam vadovui V. L. pasirašyti šiose suklastotose UAB „BSPB“ PVM sąskaitose faktūrose, kuriose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys.

S. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė V. L. į faktiškai realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „Brendlita“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus naudojantis kompiuterine technika įrašyti žinomai melagingus duomenis apie tariamai UAB „Brendlita“ parduotas prekes ir paslaugas bei jas patvirtinti savo parašais, t. y. kad UAB „Brendlita“ neva iš UAB „BSPB“ įsigytas prekes parduoda UAB „S“ iš anksto aptartomis padidintomis kainomis pagal 12 PVM sąskaitų faktūrų iš viso už 211 671,18 Lt. V. V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastotas UAB „Brendlita“ PVM sąskaitas faktūras paėmė iš S. K. ir jose atliko rankraštinius įrašus, t. y. pasirašė sąskaitose faktūrose ir taip patvirtino melagingus duomenis.

V. V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. rugsėjo 22 d.–2004 m. gegužės 27 d., žinodamas, kad realiai tarp UAB „Bumartas“, „Odelitas“, „Brendlita“ ir „S“ jokių sandorių nėra įvykę, pagal UAB „Odelitas“ žinomai suklastotą PVM sąskaitą faktūrą į šios įmonės sąskaitą pervedė 8224,6 Lt, pagal UAB „Brendlita“ žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras į šios įmonės sąskaitą pervedė 211 671,18 Lt, o pagal UAB „Bumartas“ žinomai suklastotą PVM sąskaitą faktūrą sumokėjo S. K. 2274,36 Lt grynaisiais iš įmonės kasos, t. y. iš viso šioms jokios veiklos nevykdančioms įmonėms sumokėta 222 170,14 Lt.

S. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats ar jo nurodymu nenustatyti nusikalstamo susivienijimo nariai iš UAB „Brendlita“ sąskaitos į UAB „BSPB“ banko sąskaitą pervedė 34 633,72 Lt kaip tariamą atsiskaitymą pagal suklastotas UAB „BSPB“ 9 PVM sąskaitas faktūras, kuriomis buvo įforminti fiktyvūs UAB „BSPB“ ir UAB „Brendlita“ sandoriai.

Likusieji pinigai (išskyrus 2274,36 Lt, kurie buvo sumokėti grynaisiais) – 185 262,06 Lt (8224,6 + 211 671,18 – 34 633,72) buvo pervesti į S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narių valdomų ir jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdančių UAB „Julidera“, „Jorsitus“, „Odelitas“, „Justidus“ banko sąskaitas, po to – į šių įmonių mikroprocesorinių kortelių einamąsias sąskaitas, iš kurių E. L. 2003 m. rugsėjo–2004 m. gegužės mėnesiais šiuos pinigus paėmė grynaisiais iš įvairių bankomatų ir UAB „Finansų erdvė“ patalpose, esančiose Vilniuje, Liauksmino g. 3/8, arba S. K. bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, perdavė S. K., kuris tokiu būdu gautus UAB „S“ pinigus pats ar per V. L. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniuje perdavė V. V. V., o už suklastotų dokumentų išrašymą tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalį nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko sau. V. V. V., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, minėtu būdu gautus UAB „S“ priklausančius pinigus panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems poreikiams. Tokiu būdu V. V. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. K., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, pasisavino jo žinioje buvusį UAB „S“ didelės vertės turtą, t. y. 187 536,42 Lt (8224,6 + 211 671,18 + 2274,36 – 34 633,72).

V. V. V. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio–2004 m. balandžio mėnesių laikotarpiu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniuje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais, veikdamas vieninga tyčia, suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, padarydamas didelės žalos. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

V. V. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. K., E. L. ir kitais nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, naudodamasis kompiuterine technika į UAB „Bumartas“ 2003 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad ši įmonė pardavė UAB „S“ prekių ir paslaugų už 2274,36 Lt, ir į UAB „Bumartas“ 2003 m. rugsėjo 22 d. kasos pajamų orderio kvitą įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „S“ sumoka 2274,36 Lt įmonei „Bumartas“ už pateiktas prekes ir paslaugas, o į UAB „Odelitas“ 2003 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad minėta įmonė pardavė UAB „S“ prekių ir paslaugų už 8224,6 Lt.

S. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė V. L. į UAB „Brendlita“ vardu įsigytų 12 PVM sąskaitų faktūrų blankus naudojantis kompiuterine technika įrašyti žinomai melagingus duomenis apie tariamai UAB „Brendlita“ įmonei „S“ parduotas prekes ir paslaugas iš viso už 211 671,18 Lt bei jas patvirtinti savo parašais, taip suklastojant įmonių direktorių A. S. ir A. M. parašus.

V. V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad realiai UAB „S“ jokių prekių ir paslaugų iš UAB „Bumartas“, „Odelitas“ ir „Brendlita“ nepirko ir nepirks, atliko rankraštinius įrašus, t. y. pasirašė 12 minėtų įmonių PVM sąskaitų faktūrų, taip suklastojo tikrus dokumentus.

V. V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, suklastotus tikrus dokumentus, t. y. 12 PVM sąskaitų faktūrų, perdavė UAB „S“ vyr. finansininkei R. J. bei apgaule įtikino jas įtraukti į šios įmonės buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu panaudojo suklastotus tikrus dokumentus, kurių pagrindu buvo pasisavintas UAB „S“ turtas ir taip UAB „S“ buvo padaryta didelė – 187 536,42 Lt žala.

V. V. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „S“ direktoriumi, 2003–2004 metų laikotarpiu Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais, apgaulingai tvarkė UAB „S“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „S“ 2003–2004 metų turto bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

V. V. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. K., E. L. ir kitais nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, būdamas UAB „S“ direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Įstatymo) (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, apgaulingai tvarkė 2003–2004 metų laikotarpio UAB „S“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Taip pat V. V. V., žinodamas, kad tarp UAB „S“ ir UAB „Bumartas“, „Odelitas“, „Brendlita“ 2003–2004 metais realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „S“ buhalterinę apskaitą įtraukė nusikalstamo susivienijimo narių, UAB „Brendlita“ formalaus vadovo V. L. suklastotus ir pateiktus dokumentus: UAB „Bumartas“ 1 PVM sąskaitą faktūrą ir 1 kasos pajamų orderio kvitą, UAB „Odelitas“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, bei UAB „Brendlita“ 12 PVM sąskaitų faktūrų, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tariamai minėtų įmonių UAB „S“ parduotas prekes ir paslaugas, bei atliktą už jas apmokėjimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti jo dalį, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų pažeidimų, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino šališkai, nes vieniems įrodymams nemotyvuotai suteikė didesnę reikšmę. Kasatoriaus teigimu, įrodymų tyrimą bei aplinkybių vertinimą teismas atliko formaliai, nes iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, neįsigilindamas į esmines bylos aplinkybes, nurodė, kad pateikti įrodymai nėra patikimi, tačiau kodėl – nepasisakė. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, tinkamai neįvertinus įrodymų, apeliacinis skundas iš esmės liko neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2011 m. spalio 27 d. specialisto išvada Nr. 5-1/218, tačiau neatsižvelgė į tai, kad joje padaryta klaida, t. y. nurodyta, jog UAB „S“ nuomojamų patalpų remontas buvo atliktas prieš jas išsinuomojant 2005 m. balandžio 27 d. nuomos sutartimi (adresas:,,duomenys neskelbtini“). Specialistė apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad supainiojo patalpas, nes turėjo būti įvertintas UAB „S“ patalpų remontas, kuris buvo atliekamas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 14 d. ir nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 21 d adresu:,,duomenys neskelbtini“. Taigi specialistės išvadoje buvo vertinamas ne tik ne tų patalpų remontas, bet ir ne tuo laikotarpiu. Specialistė taip pat patvirtino, kad nežino, kur yra minėtos patalpos, kokiu adresu dirbo UAB „S“ 2003–2004 metais. Be to, specialistė paaiškino, kad iš buhalterinės apskaitos dokumentų negali patvirtini, jog UAB „S“ lėšos nebuvo panaudotos išimtinai su bendrove susijusiais santykiais, o pagrįsti, kaip buvo pasielgta su šiomis lėšomis, negali. Taigi kasatorius tvirtina, kad ji nei paneigė, nei patvirtino jo pateiktus įrodymus.

Kasatorius mano, kad teismas negalėjo remtis šia specialisto išvada, negalinčia nei patvirtinti, nei tinkamai paneigti jo pateiktų įrodymų. Netinkamai įvertinęs įrodymus, teismas padarė tik tikėtinas išvadas, nes neatsižvelgė į visas bylai reikšmingas aplinkybes, taip padarė esminių BPK pažeidimų. Taip pat teismas pažeidė BPK 10 straipsnyje įtvirtintą teisės į gynybą principą, nes įrodinėjimo naštą perkėlė jam ir įpareigojo konkrečiais įrodymais paneigti pateiktą kaltinimą, be to, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes abejonių nevertino jo naudai. Kasatorius pažymi, kad nors teismas konstatavo, jog jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino telefoninių pokalbių suvestinės, liudytojų K. B., S. K. parodymai, tačiau nurodė, kad jų nepakanka pareikštam kaltinimui paneigti. Tačiau, kasatoriaus manymu, šios instancijos teismas jo pateiktų įrodymų nepaneigė, papildomą įrodymų tyrimą atliko formaliai, nenustatinėjo tikrųjų aplinkybių. Taip neįgyvendino esminio baudžiamojo proceso tikslo – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra būtinųjų turto pasisavinimo požymių: neatlygintinumo, žalos ir tyčios. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ir disponuoti, o pasisavinus patikėtą arba kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, neatkreipė dėmesio į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu vieningos nuomonės neturi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-78/2009 pažymėta, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, aplinkybė, kaip buvo panaudotas turtas po jo užvaldymo, yra esminė, nes nustačius, jog turtas jau po užvaldymo buvo panaudotas bendrovės reikmėms (pvz., darbuotojų algoms, mokesčiams ir pan.), svetimo turto pasisavinimas nėra inkriminuojamas. Kasatoriaus įsitikinimu, tokia pozicija yra teisinga, nes nustačius, kad asmeniui bendrovės užvaldytą turtą panaudojus jos pačios reikmėms, jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo pozicija turto pasisavinimo baigtumo klausimu yra vienareikšmė, t. y. turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ir disponuoti, o tolesni kaltininko veiksmai su užvaldytu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad turto pasisavinimui būdingi neteisėtumo ir neatlygintinumo požymiai. Neteisėtumas reiškia, kad asmuo turtą užvaldo neturėdamas teisės, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus; neatlygintinumas – kad kaltininkas pasisavina turtą, bet neatlygina jo vertės. Kasatoriaus manymu, byloje esantys dokumentai ir asmenų parodymai patvirtina jo teiginius, kad išgrynintos lėšos buvo panaudotos tik UAB „S“ reikmėms – remonto, transporto, darbuotojų paslaugoms bei įvairioms prekėms apmokėti. Visi šie sandoriai buvo sudaryti žymiai palankesnėmis sąlygomis nei tuo atveju, jei būtų atsiskaitoma ne grynaisiais, fiksuojant operacijas apskaitos dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti faktiniai duomenys, skaičiavimai, liudytojų parodymai, kad tokios ūkinės operacijos tikrai įvyko, todėl UAB „S“ lėšų išgryninimas ir panaudojimas ne tik kad nebuvo neatlygintinis, bet priešingai, sumažino bendrovės kaštus, didinant jos veiklos efektyvumą, tik tai buvo padaryta neteisėtu būdu, – taip elgdamasis (išvengdamas mokestinės prievolės) jis turėjo tikslą atsiskaitant grynaisiais padidinti įmonės veiklos efektyvumą, sumažinti kaštus ir sutaupyti įmonės lėšas. Kasatorius pažymi, kad turto pasisavinimo atveju kaltininkas neteisėtai ir neatlygintinai jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą paverčia savu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui, nes šis netenka bet kokio ryšio su turtu, turtas prarandamas galutinai. Šiuo atveju dėl jo veiksmų UAB „S“ neprarado savo lėšų, nes jos buvo panaudotos bendrovės poreikiams, siekiant didinti jos veiklos efektyvumą, nors ir neteisėtu būdu, pažeidžiant buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei klastojant dokumentus. Be to, kasatorius pažymi, kad jo veikoje nėra ir žalos požymio, nes UAB „S“ jokia žala nepadaryta, – visos bendrovės išgrynintos lėšos buvo panaudotos jos reikmėms bei interesais.

Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad tarp UAB „S“ ir kitų įmonių buvo sudaryti fiktyvūs sandoriai, kad 187 536,42 Lt, atėmus 10-11% sumokėtų S. K. ir E. L., buvo grąžinta jam (kasatoriui), taip pat į tai, kad jis yra UAB „S“ vadovas ir vienintelis akcininkas, kurio sprendimai prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams, kasatorius tvirtina, jog, siekdamas šios bendrovės lėšas paversti savo turtu, jis neprivalėjo jų savintis, nes jis, kaip vienintelis įmonės akcininkas, galėjo netrukdomas priimti sprendimą dėl bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, bendrovės pertvarkymo, likvidavimo ir pan. (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 10, 17–20 punktai). Kasatoriaus įsitikinimu, visos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jo neteisėti veiksmai buvo nukreipti į mokestinį sukčiavimą.

Kasatorius pripažįsta, kad, panaudodamas įmonei priklausančius išgrynintus pinigus bendrovės veikloje, bet nefiksuodamas šių ūkinių operacijų apskaitos registre, jis pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, taip pat suklastojo dokumentus. Tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnį, tačiau turto pasisavinimas inkriminuotas nepagrįstai. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-286/2010, kurioje nuteistojo V. S. veiksmų turinys analogiškas jo (kasatoriaus) veiksmų turiniui, tačiau nuteistajam V. S. buvo inkriminuotas tik apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai apie įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) pažeidimus, šališką įrodymų vertinimą, vieniems įrodymams suteikiant didesnę reikšmę, vertinant tik jo kaltę patvirtinančius nepatikimus įrodymus, neatsižvelgiant į visumą, nepakankamai motyvuotas išvadas, nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio bylos, teisminio nagrinėjimo metu buvo ištirti ir vertinami visi bylos duomenys. Teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, tenkindamas gynėjo prašymą, atliko įrodymų tyrimą ir išsamiai, visapusiškai ištyrė nuteistojo pateiktus duomenis apie galimą pinigų, už kurių pasisavinimą nuteistas V. V. V., panaudojimą UAB „S“ reikmėms. Tačiau, ištyręs ir įvertinęs tiek nuteistojo ir jo gynėjo pateiktus, tiek kitus byloje surinktus duomenis, teismas padarė motyvuotas išvadas, kad nuteistojo kaltė dėl turto pasisavinimo padarymo įrodyta, o jo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateikti ir šio teismo posėdyje ištirti duomenys nepaneigia kaltinimo dėl turto pasisavinimo ir nėra pagrindas teigti, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagristą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas konstatuoti, kad padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kaip matyti iš teismų sprendimų, veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes teismai nustatė iš bylos duomenų, gautų apklausiant liudytojus, vertinant rašytinius įrodymus, specialisto išvadas, visumos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą, o nuosprendis priimtas neištyrus ir neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių, ar įrodymai vertinti pažeidžiant įstatymo reikalavimus.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas teisę į gynybą, įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam. Toks skundo teiginys grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nuteistasis nepateikė patikimų duomenų patvirtinančių jo versiją, kad pinigai, už kurių pasisavinimą jis nuteistas, buvo panaudoti bendrovės reikmėms. Toks skundo teiginys atmestinas kaip neatitinkantis objektyvios tikrovės ir prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamai teismų praktikai. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pats tiesiogiai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad V. V. V. tvirtinimai, jog UAB „S“ lėšos, kurių pasisavinimu jis kaltinamas, buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nepatvirtinant jų patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą. Tokią išvadą teismas padarė ištyręs ir įvertinęs nuteistojo pateiktus duomenis, kurie, nuteistojo manymu, patvirtina pinigų panaudojimą įmonės reikmėms. Tuo tarpu teismas, procesinėmis priemonėmis patikrinęs pateiktus duomenis, padarė teisingą išvadą, kad jie nepatvirtina lėšų panaudojimo įmonės reikmėms fakto. Tokia teismo pozicija paremta LAT formuojama praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-108/2008, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

Kasatoriaus nuomone, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes teismai nenustatė turto pasisavinimo požymių – neatlygintinumo ir žalos. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo veikos baigtumo momentą nurodydamas, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo disponuoti, visiškai neatsižvelgdamas į subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių buvimą. Su tokiais kasatoriaus teiginiais sutikti nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacines instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis nustatė, kad V. V. V. neteisėtu būdu, panaudodamas suklastotus dokumentus, gavo UAB „S“ lėšų, kurių dalis buvo palikta nusikalstamos veikos bendrininkams kaip atlygis už pateiktus suklastotus dokumentus ir pinigų išgryninimą, kiti išgryninti pinigai buvo grąžinti V. V. V.. Būtent nuo šio momento nuteistasis turėjo realią galimybę tais pinigais disponuoti ir būtent šis momentas apibrėžia pasisavinimo, kaip nusikalstamos veikos, baigtumo momentą. Tą teisingai savo nuosprendyje pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, tokią praktiką formuoja ir LAT (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012). Tačiau, kaip teisingai nurodoma ir kasaciniame skunde, norint konstatuoti, jog nuteistojo veiksmuose yra turto pasisavinimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėtis, neužtenka nustatyti vien nusikalstamos veikos baigtumo momentą, būtina nustatyti visus nusikaltimo sudėties požymius, tarp jų ir subjektyvųjį, kuris šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. būtina nustatyti, ar bendrovės vadovas paimdamas turtą siekė jį paversti savo turtu ar perduoti kitiems su bendrove nesusijusiems asmenims. LAT nutartyje nurodyta, kad „sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms“ (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė teisingas išvadas, kad nuteistasis neteisėtu būdu gavęs bendrovės lėšas jas panaudojo savo ar kitų asmenų tiksliai nenustatytiems poreikiams, o jo jokiais kitais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai, kad visos lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, atsižvelgiant į formuojamą LAT praktiką, nepaneigia pareikštų kaltinimų dėl turto pasisavinimo ir nėra pagrindas teigti, jog pasisavintas turtas buvo naudojamas UAB,,S“ reikmėms. Kadangi V. V. V. neteisėtu būdu paimtas bendrovės turtas (kaip nustatė teismas), nebuvo panaudotas bendrovės reikmėms, be jokios abejonės dėl tokių veiksmų bendrovė patyrė turtinę žalą. Tai, kad žala bendrovei buvo padaryta, patvirtina ir byloje esantis 2010 m. sausio 29 d. susitarimas dėl žalos atlyginimo, kuriuo UAB „S“ iš vienos pusės ir V. V. V. iš kitos susitarė, jog V. V. V. veiksmais bendrovei buvo padaryta 187 536,42 Lt turtinė žala, kurios dalį V. V. V. atlygino, o kitą dalį įsipareigojo atlyginti per atitinkamą laikotarpį. Toks susitarimas be jokios abejonės parodo bendrovės poziciją dėl jai padarytos žalos. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog V. V. V., panaudodamas suklastotus dokumentus ir kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais atlikęs veiksmus, dėl kurių neteisėtai gavo 187 536,42 Lt įmonės lėšų, kurių dalis buvo palikta nusikalstamos veikos bendrininkams kaip atlygis už suklastotų dokumentų pateikimą ir pinigų išgryninimą, kurios buvo panaudotos nenustatytiems V. V. V. asmeniniams ar kitų asmenų poreikiams, ir nesant patikimų duomenų, kad lėšos būtų panaudotos bendrovės reikmėms, nors įrodymų tyrimas buvo atliktas išsamiai ir ištirti visi tiek nuteistąjį kaltinantys, tiek jį teisinantys duomenys, padarė teisingą išvadą ir V. V. V. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus

Kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kurie ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Plėtodamas šią mintį, kasatorius skunde nurodo, kad: apeliacinės instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje surinktų įrodymų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus; tinkamai neįvertinus įrodymų, byloje paduotas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas iš esmės liko neišnagrinėtas; buvo pažeistos BPK 10 straipsnio, reglamentuojančio teisę į gynybą, nuostatos, nes įrodinėjimo našta buvo perkelta kaltinamajam (nuteistajam), buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes abejonės nebuvo vertinamos nuteistojo naudai.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacine tvarka ši byla buvo išnagrinėta pagal nuteistojo V. V. V. gynėjo apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame prašoma: nuosprendžio dalį dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą baudžiamoji atsakomybė negalima dėl to, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti; V.V. V. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamas V. V. V. nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumentų panaudojimą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Ginčydamas savo ginamojo nuteisimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį apeliantas skunde teigė, kad nėra šio nusikaltimo sudėčiai būtino neatlygintinumo požymio, nes iš nusikaltimų bendrininkų gautus išgrynintus pinigus jo ginamasis panaudojo jo vadovaujamos UAB „S“ reikmėms. Šiam teiginiui pagrįsti prie skundo buvo pridėti tam tikri dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, nuomos sutartis ir kt.) Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad: nuteistasis ir jo gynėjas prašė prie apeliacinio skundo pridėtus dokumentus ištiri ir apklausti kaip liudytoją jų nurodytą asmenį; pridėti dokumentai buvo ištirti ne tik teismo, bet ir pateikiant atitinkamą užduoti specialistui, kuris tą užduotį atliko ir surašė specialisto išvadą; kaip liudytojas buvo apklaustas gynybos nurodytas asmuo, papildomai apklaustas pats nuteistasis bei ištirti kai kurie kiti įrodymai. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies: pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą baudžiamoji atsakomybė negalima dėl to, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta; sumažinta nuteistajam V. V. V. paskirta subendrinta bausmė. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista, t. y. apelianto prašymas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį V. V. V. išteisinti atmestas. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismo posėdžio protokolo turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad: nuosprendį apeliacinės instancijos teismas priėmė pakartotinai įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, įvertinęs apeliacinėje instancijoje ištirtus įrodymus; įrodymai buvo vertinami tiek kiekvienas atskirai, nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, tiek jų visuma ir tik po to buvo daromos atitinkamos išvados, priimami atitinkami sprendimai – dalį apelianto prašymų patenkinti, o kitą dalį atmesti. Todėl darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytos nuostatos, kad įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, o priešingas kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas. Atlikęs įrodymų tyrimą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsakęs į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Todėl kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinis skundas liko iš esmės neišnagrinėtas dėl netinkamo, kasatoriaus nuomone, įrodymų vertinimo taip pat nepagrįstas. Kasaciniame skunde nuteistasis dar kartą analizuoja byloje surinktus įrodymus, pateikia savą jų vertinimą kritikuodamas apeliacinės instancijos teismui pateiktą specialisto išvadą dėl dokumentų, kuriuos nuteistasis pateikė apeliacinei instancijai, kitus jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir dėl to teismo padarytos išvados apie vienas ar kitas bylos aplinkybes nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Bylos aplinkybių nustatymo teisingumą leidžiama ginčyti tik apeliacine tvarka. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas apie tam tikras bylos aplinkybes dėl UAB „S“ priklausiusių išgrynintų pinigų panaudojimo, paliekami nenagrinėti.

BPK 10 straipsnis reglamentuoja įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimą. Šios normos antrojoje dalyje nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Tvirtindamas, kad ši teisė buvo pažeista, kasatorius nepateikia jokių duomenų apie tai, jog proceso metu jam būtų buvusi kaip nors varžoma teisė gintis nuo įtarimų ir kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad teise gintis V. V. V. gana aktyviai naudojosi tiek pats tiesiogiai, tiek per savo gynėją. Jis teikė teismui rašytinius įrodymus, reiškė prašymus, išsakė savo nuomonę dėl kaltinimo surinktų įrodymų, skundė procesinius sprendimus ir kt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus teiginiai apie BPK 10 straipsnio nuostatų pažeidimą yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys apie tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek BPK įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą. Šį teiginį kasatorius argumentuoja tuo, kad vertindamas įrodymus kilusias abejones teismas aiškino ne jo, o kaltinimo naudai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Akivaizdu, kad ši nekaltumo prezumpcijos principą įtvirtinanti norma to principo niekaip nesieja su įrodymų vertinimu. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai (jų skunde nenurodo ir kasatorius), kad vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teismui būtų kilusios kokios nors abejonės.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Šioje byloje V. V. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už jo kaip UAB „S“ direktoriaus žinioje buvusio tai bendrovei priklausiusio didelės vertės turto pasisavinimą. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad ši norma jam pritaikyta netinkamai, nes nėra tokių BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių kaip tyčia, neatlygintinumas ir žala nukentėjusiajam.

Tvirtindamas neturėjęs tyčios pasisavinti vadovaujamos bendrovės turto, nuteistasis akcentuoja tai, kad jis yra ne tik šios bendrovės vadovas, bet ir vienintelis akcininkas. Anot kasatoriaus, jam nebuvo prasmės savintis bendrovės turto, nes jis, kaip vienintelis įmonės akcininkas, galėjo netrukdomas priimti sprendimą dėl bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, bendrovės pertvarkymo, likvidavimo ir pan. (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 10, 17–20 punktai). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog kaltininkas yra vienintelis bendrovės akcininkas, nereiškia, kad su tos bendrovės turtu jis gali elgtis kaip su savu. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Todėl ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už akcinės bendrovės, t. y. jam svetimo turto pasisavinimą, nustačius visus kitus BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius (kasacinės nutartys Nr. 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009 ir kt.).

Šioje byloje nustatytas toks UAB „S“ turto pasisavinimo mechanizmas: šios bendrovės pinigai buvo pervedami į kitų bendrovių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais. Pinigai buvo išgryninami naudojant keleto UAB („Brendlita“, „Odelitas“, „Julidera“, „Jorsitus“, „Justidus“) banko sąskaitas, pasinaudojant bankomatais. Iš bankomatų paimtus pinigus kiti nusikaltimų bendrininkai perduodavo S. K., o šis pats arba per E. L. pinigus perduodavo V. V. V.. Kasatorius grynųjų pinigų gavimo fakto neneigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie kasatoriui inkriminuoto BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo baigtumo momentą – kad tas nusikaltimas buvo baigtas, gavus grynuosius pinigus, nes gavęs grynuosius pinigus į rankas kaltininkas įgyja realią galimybę jais naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek V. V. V. pareikštame kaltinime, tiek nustatomojoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje aprašant BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą jo padarytą nusikalstamą veiką yra naudojama perteklinė ir netiksli formuluotė: „V. V. V., toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, minėtu būdu gautus UAB „S“ priklausančius pinigus panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems poreikiams“. Ši formuluotė perteklinė dėl to, kad BK 183 straipsnyje numatytas svetimo turto pasisavinimas yra baigiamas kaltininkui tą turtą gavus (užvaldžius). Vėlesnis to turto panaudojimas savo ar kitų asmenų poreikiams tenkinti lieka už aptariamo nusikaltimo sudėties ribų. Todėl netikslu teigti, kad naudojant tą turtą nusikaltimas toliau tęsiamas.

Gindamasis nuo jam pareikšto įtarimo (kaltinimo) pagal BK 183 straipsnio 2 dalį V. V. V. iškėlė versiją, kad iš nusikaltimų bendrininkų gautus UAB „S“ priklausančius pinigus jis panaudojo šios bendrovės reikmėms. Duodamas parodymus kaip įtariamasis 2009 m. rugsėjo 23 d. V. V. V. tvirtino prisimenąs tik tai, kad pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms, tačiau konkrečių tų reikmių neprisimenąs. Reikmes, kurioms buvo panaudoti minėti pinigai, V. V. V. nurodė pirmosios instancijos teisme, jos buvo patikslintos apeliaciniame skunde, prie skundo buvo pridėti ir tam tikri dokumentai. Iškėlęs aptariamą versiją V.V. V. tvirtino (šios nuostatos laikomasi ir kasaciniame skunde), kad dėl to, jog išgryninti pinigai buvo panaudoti jo vadovaujamos bendrovės „S“ reikmėms, jo veiksmuose nėra BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – neatlygintinumo, žalos bendrovei. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo iškeltą versiją patikrino BPK nustatyta tvarka ir padarė išvadą, jog ši versija nepagrįsta, nes be paties nuteistojo parodymų jos nepatvirtina jokie kiti duomenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliacinės instancijos išvada atitinka tiek bylos medžiagą, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012 ir kt.). Šioje byloje nustatyta, kad V. V. V. UAB „S“ turtą užvaldė neteisėtai ir neatlygintinai, t. y. jį pasisavino, todėl akivaizdu, kad dėl to bendrovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala. Kasatoriaus pasisavinto turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės kaltininko žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. V. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gintaras Goda

Valerijus Čiučiulka