E. R. pagal BK 259 str. 2 d., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-415/2012

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00322-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.8.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. ir jo gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nuosprendžio.

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu E. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu, 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nuosprendžiu pakeistas Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendis: E. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinta su Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalis paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki 2009 m. lapkričio 29 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas K. M., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

E. R. nuteistas už šias nusikalstamas veikas:

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens be tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintuose narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose nurodytas psichotropines medžiagas: tris rausvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,130 g bendros masės psichotropinės medžiagos – l-(3-clorofenil) piperazino (mCPP), vieną žalsvos spalvos tabletę, kurios sudėtyje yra 0,043 g psichotropinės medžiagos – l-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), melsvai žalios spalvos miltelių kapsulėje, kurių sudėtyje yra 0,070 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias gabeno iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir laikė savo žinioje kambaryje (sekcijos stalčiuje) iki 2009 m. lapkričio 27 d., kai kratos metu jas rado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Prienų rajono policijos komisariato (toliau – PK) pareigūnai;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Prienuose, Laisvės aikštėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens be tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įsigijo nedidelį kiekį – 3,542 g Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintuose narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose nurodytos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias gabeno iki savo namų (duomenys neskelbtini), ir laikė savo žinioje kambaryje (sekcijos stalčiuje), kol 2009 m. lapkričio 27 d. kratos metu jas rado ir paėmė Kauno apskrities VPK Prienų rajono PK pareigūnai;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Prienuose, Laisvės aikštėje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, už 200 Lt neteisėtai įsigijo vieną paketą – apie 10 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintuose narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose nurodytos psichotropinės medžiagos – metamfetamino, gabeno juos iki savo namų (duomenys neskelbtini), ir laikė savo žinioje kambaryje sekcijos stalčiuje, vieną jų dalį nenustatytomis aplinkybėmis suvartojo pats, antrą dalį – ne mažiau kaip 3,993 g baltos spalvos miltelių, turinčių 0,389 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tų pačių metų lapkričio 20 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, gabeno iki Laisvės aikštės Prienuose ir perdavė K. M., trečią dalį – 3,450 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,447 g metamfetamino, laikė savo žinioje savo namuose (duomenys neskelbtini), kambaryje (sekcijos stalčiuje), kol juos 2009 m. lapkričio 27 d. kratos metu rado ir paėmė Kauno apskrities VPK Prienų rajono PK pareigūnai.

Nuteistasis E. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, apeliacinį nuosprendį pagrindė ne konkrečia bylos medžiaga, joje esančiais įrodymais (dėl kurių pasisakyta labai abstrakčiai), o teisės teorija, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą jam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, nors buvo visi pagrindai pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kauno apygardos teismas turėjo išanalizuoti aplinkybes, ar nuteistajam taikytinas BK 62 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas). Kasatorius mano, kad yra pagrindas jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasatorius remiasi kasacine nutartimi Nr. 2K-525/2009, kurioje nurodyta, kad BK 62 straipsnio 2 dalyje esantis terminas „yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ Baudžiamajame kodekse paprastai vartojamas daugiskaita net ir tais atvejais, kai įstatymas reikalauja bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalyje nėra žodžių, reikalaujančių ne mažiau kaip dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismų praktikoje keliamas reikalavimas nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes siejamas su visu BK 62 straipsnio 2 dalies tekstu, taip pat ir dėl žalos bent iš dalies atlyginimo ir pašalinimo, jeigu ji buvo padaryta. Šioje byloje žalos nėra, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl, kasatoriaus manymu, yra visi pagrindai jam taikyti šį įstatymą. Kasatorius prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 260 straipsnio l dalį.

Jei teisėjų kolegija būtų kitos nuomonės, E. R. prašo spręsti klausimą, ar pagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jam netaikytina BK 54 straipsnio 3 dalis. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006). Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio l dalį, iš esmės įvertino visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad jam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Jis nusikalstamas veikas padarė būdamas vos aštuoniolikos metų amžiaus, neturėdamas savanaudiškų paskatų ir labai dėl jų gailisi. Be to, jis apibūdinamas teigiamai, anksčiau nėra padaręs jokių teisės pažeidimų (neteistas, nebaustas administracine tvarka). E. R. atkreipia dėmesį į tai, kad jis vienintelis gauna pajamas, moka už butą, perka maistą, drabužius, prižiūri ir išlaiko mažametę dukterį K. R. (gimusią (duomenys neskelbtini)). Jo žmonai G. R. šiuo metu yra nustatyta pogimdyvinė depresija, ji viena negali išlaikyti ir prižiūrėti dukters, be to, ji yra visiška našlaitė, neturi jokio pragyvenimo šaltinio, o šiuo metu atsisako gydytis. Jeigu jam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo žmona ir duktė atsidurs gatvėje, nes nebus iš ko susimokėti už nuomojamą butą. Šios aplinkybės patvirtina, jog Kauno apygardos teismas padarė netinkamas išvadas, kad jam negali būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nuteistojo E. R. gynėja advokatė R. Malinauskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį dėl E. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo, kad Kauno apygardos teismas netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas ir E. R. baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į E. R. apibūdinančius duomenis, pagrįstai ir teisėtai juos pripažino išskirtiniais. Šis teismas padarė išvadą, kad E. R. skyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jis praras darbą ir galimybę aprūpinti šeimą, jo šeimos turtinė padėtis akivaizdžiai taptų labai sunki, nes būtų prarastos pagrindinės šeimos pajamos, pažeisti neseniai sukurti šeimos ir kiti socialiniai santykiai. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, nesant netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, neturėjo pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2007 analogiškas aplinkybes (kaltinamasis išlaiko besilaukiančią, bedarbę žmoną, teisiamas pirmą kartą) laikė išskirtinėmis; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2009 analogiškos aplinkybės taip pat buvo laikomos išskirtinėmis, nors teisiamasis disponavo daug didesniu kiekiu narkotinių medžiagų nei E. R. Kasatorės manymu, išvados, kad E. R. šeiminės aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis, lemiančiomis švelnesnės nei įstatyme nustatyta bausmės skyrimą, yra nepagrįstos.

Kasatorė teigia, kad Kauno apygardos teismo nuosprendžiu visiškai nepagrįstai nuteistajam paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, kuri neturi pozityvios žvelgiant į ateitį paskirties, ir tai pažeidžia BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Bausmės dydis už konkretų nusikaltimą yra nustatytas įstatymo, o teismo uždavinys – parinkti sankcijos ribose optimalų bausmės dydį, reikalingą nuteistajam pataisyti. Baudžiamosios teisės paskirtis pagal BK 1 straipsnį reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Kasatorės manymu, nors E. R. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskiriama prie sunkių, realus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra neadekvatus šiai veikai ir prieštarauja teisingumo principui. Kauno apygardos teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad E. R. šeiminės aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis, tačiau šios savo išvados visiškai nemotyvavo. Svarstydami galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, teismai, be kitų bylos aplinkybių, svarbią reikšmę turi skirti nuteistojo asmenybės įvertinimui. Vienam asmeniui tuos pačius bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant griežtą bausmę, kitam pakanka ikiteisminio bylos tyrimo stadijoje taikomų procesinių prievartos priemonių ir atsakomybės neišvengiamumo suvokimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 5 punkte išaiškinta, į ką teismas turi atsižvelgti, vertindamas kaltininko asmenybę: kaltininko teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, susiformavusias savybes, ir spręsti, kas paskatino asmenį padaryti nusikaltimą, ar šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Kasatorės manymu, šių aplinkybių Kauno apygardos teismas neanalizavo ir į jas neatsižvelgė, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad ši E. R. nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio.

Be to, Kauno apygardos teismas ignoravo ir daugelį kitų svarbių teisingam bausmės skyrimui aplinkybių. Skiriant bei parenkant bausmės rūšį, ne mažiau svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, kuris atspindi jo požiūrį į padarytą nusikaltimą. Tik sugretindamas asmenybės požymius, pasireiškusius iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo, teismas gali visapusiškai įvertinti kaltininko asmenybę. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo treji metai, šiuo metu E. R. gyvena dorai ir siekia toliau gyventi sąžiningai, kritiškai vertina savo poelgius, dėl jų padarė atitinkamas išvadas, nebepažeidinėja įstatymų. Kauno apygardos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą neatitinka BK 54 straipsnyje nurodytų bausmės skyrimo pagrindų, protingumo kriterijaus, prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui, nėra tinkama teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams pasiekti ir varžo E. R. teises labiau, negu to reikia bausmės tikslams pasiekti, o tai prieštarauja teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo E. R. ir nuteistojo gynėjos advokatės R. Malinauskienės kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė nurodo, kad šioje byloje faktinės aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, nepadaryta. Prokurorė nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neteisingai aiškino šios normos taikymo pagrindus – atsižvelgė tik į nuteistąjį apibūdinančius duomenis ir visiškai nepagrįstai pripažino juos išskirtiniais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė E. R. bausmę iš laisvės apribojimo į laisvės atėmimą, atkeipdamas dėmesį į tai, kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nebuvo nurodyta, jog skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą taiko BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kauno apygardos teismo nuosprendyje aiškiai, tiksliai ir motyvuotai išaiškinta švelnesnės negu įstatymo sankcijoje numatytos bausmės skyrimo principai ir pagrindai, nurodyti motyvai, dėl kurių šios įstatymo nuostatos E. R. netaikytinos. Nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės – teisiamas pirmą kartą, vedęs, išlaiko sutuoktinę ir teisminio proceso metu gimusį vaiką – nėra išimtinės ir yra būdingos dažnam nuteistajam. Be to, prokurorė pažymi, kad E. R. pripažintas kaltu dėl trijų vienarūšių nusikalstamų veikų ir tai parodo didesnį jo pavojingumą bei požiūrį į nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų padaryto nusikaltimo pavojingumą tiek, kad BK 260 straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. E. R. paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kasaciniuose skunduose pateikti argumentai nesudaro pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Abu kasatoriai skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir E. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę teigdami, kad šis teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir nepagrįstai nustatė, jog nėra išimtinių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. R., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų pobūdį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi), nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kaltinamojo asmenybę (teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dirba, pagal darbo vietą apibūdinamas teigiamai). Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis suprato padarytos veikos pavojingumą, savo kaltę nuo pat sulaikymo visiškai pripažino, kritiškai vertino savo elgesį, po nusikalstamos veikos padarymo daugiau jokių teisės pažeidimų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad E. R. faktiškai vienas išlaiko nedirbančią, besimokančią ir kūdikio besilaukiančią žmoną. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę jis prarastų darbą, galimybę aprūpinti šeimą (kurios turtinė padėtis taptų labai sunki), būtų pažeisti ir neseniai sukurtos šeimos bei kiti socialiniai santykiai, todėl jam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, skirtina maksimali BK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė bei įpareigojimai nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog bausmė paskirta, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė bausmę, nenumatytą šios normos sankcijoje; nuosprendžio aprašomojoje dalyje akcentavo tik E. R. teigiamą apibūdinimą, jo šeiminę padėtį, nors šių aplinkybių nėra pagrindo laikyti išimtinėmis, prioritetinėmis prieš kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės interesą vykdant teisingumą ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Šio teismo nuomone, bausmės tikslai bus pasiekti už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą E. R. paskyrus minimalią sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada, kai teismas, pasinaudojęs visomis baudžiamojo įstatymo suteiktomis galimybėmis švelninti bausmę bei nenustatęs BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, nusprendžia, kad straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, t. y. būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei. Tokia teismo išvada paprastai daroma tada, kai nustatomos išimtinės aplinkybės, rodančios žymiai mažesnį kaltininko padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-3/2010, 2K-152/2009, 2K-105/2009, 2K-84/2009, 2K-39/2009, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-123/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai panaikinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir skiriant nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę yra pagrįsti, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas, tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Kasaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad E. R. teisiamas pirmą kartą, turi šeimą, dukterį, ją išlaiko, dirba, apibūdinamas teigiamai, padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių padarinių, šio teismo įvertintos, tačiau jos nesuteikė pagrindo daryti išvadą, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios aplinkybės turėjo reikšmės paskiriant kasatoriui minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad darydamas nusikalstamą veiką jis neturėjo savanaudiškų paskatų, nevertintina kaip nuteistąjį teigiamai apibūdinanti, nes nors jis ir teigė, kad perduodamas psichotropines medžiagas K. M. iš jo pinigų neėmė, tačiau šis nuteistasis parodė, kad už narkotikus nemokėjo, nes neturėjo pinigų (T. 4, b. l. 33).

Be to, nors nuteistasis teigia, kad jis vienintelis išlaiko gimusią dukterį, nes jo sutuoktinė, kuri yra visiška našlaitė, jos išlaikyti ir prižiūrėti negali, tačiau, kaip matyti iš G. R. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, ji gauna našlaitės pašalpą po tėvo mirties, o jos motina gyvena Norvegijoje, kuri ją rėmė, kol buvo nepilnametė; ją augino močiutė, turinti nuosavą namą (T. 4, b. l. 31). E. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad su žmonos motina bendrauja internetu, ji pasiteirauja, kaip sekasi, pasiūlo pagalbą (T. 4, b. l. 35). Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad, pagal bylos duomenis, nuteistojo šeiminę padėtį apibūdinančios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis.

Kasatorės nuteistojo gynėjos argumentas, kad E. R. nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, prieštarauja bylos duomenims: nuteistasis gana ilgą laiką – nuo 2008 m. vasaros iki 2009 m. lapkričio 27 d. – disponavo kelių rūšių narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistasis aiškino, kad 2009 m. lapkričio mėn. jis už 100 Lt įsigijo kanapių, o vėliau už 200 Lt – ir metamfetamino, kurio dalį perdavė K. M., o be to, nurodė, kad narkotinėmis medžiagomis buvo pavaišinęs kitus asmenis (T. 4, b. l. 35). Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad E. R. veika buvo atsitiktinė.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad remiantis kasatorių argumentais nėra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Atmestinas kasatoriaus E. R. argumentas, kad yra pagrindas jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo galimybės. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, sprendė, kad nėra pagrindų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, neturėjo pareigos pasisakyti dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo galimybės.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, o kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Pagal teismų praktiką, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-306-2011, 2K-279/2011, 2K-186/2011, 2K-92/2010, Nr. 2K-7-287/2009) („Teismų praktika“ Nr. 32, p. 234). Šiuo atveju nustatyta tik viena nuteistojo E. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistojo minimoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-525/2009 išdėstytas BK 62 straipsnio 2 dalies normos išaiškinimas (dėl lengvinančių atsakomybę aplinkybių) neduoda pagrindo nesivadovauti suformuota teismų praktika dėl šios normos taikymo.

Be to pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (kasacinės nutartys Nr. 2K-435/2008, 2K-323/2008, 2K-625/2007, 2K-444/2007).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. R. ir jo gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės kasacinius skundus.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius