Baudžiamoji byla Nr. 2K-403/2012 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00941-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1; 1.2.14.3.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi ir nustatyta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. S., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama. Iš A. P. ir A. S. solidariai nukentėjusiajam N. A. priteista 338 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 107,92 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutartimi nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. S., 2011 m. liepos 17 d., apie 6.30 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sudavė N. A. kumščiu į smakrą, o šiam įlipus į taksi automobilį, A. P. ir A. S. taip pat įlipo ir sudavė N. A. po penkis smūgius į veidą, – taip padarė jam muštinę žaizdą veide, nežymiai sutrikdžiusią N. A. sveikatą, bei iš jo rankinės ištraukė 80 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 50 Lt ir dokumentai: 30 Lt vertės asmens tapatybės kortelė, 49 Lt vertės vairuotojo pažymėjimas, bendros 40 Lt vertės dvi banko „Swedbank“ mokėjimo kortelės, 30 Lt vertės SEB banko mokėjimo kortelė, 20 Lt vertės banko „Snoras“ mokėjimo kortelė, 39 Lt vertės automobilio „Peugeot 406“ (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimas. Taip A. P. ir A. S., panaudodami fizinį smurtą, pagrobė 338 Lt vertės N. A. turtą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutartį, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir sumažinti paskirtą bausmę.
Kasaciniame skunde A. P. nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia, kad su A. S. nukentėjusiojo apiplėšti jokia forma nesitarė, tad jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apiplėšti nukentėjusįjį N. A. sumanymas kilo vienam A. S., šis vienas nusprendė pagrobti nukentėjusiojo rankinę, ją paėmęs iš nukentėjusiojo A. P. nežinant pasisavino; konstatuotinas vykdytojo ekscesas. A. S., paėmęs nukentėjusiojo rankinę, slėpdamasis nuo kasatoriaus, išėmė pinigus, o dokumentus išmetė, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Nors teismas analizavo bendrininkavimo požymius, tačiau jokių įrodymų, kad nusikaltimas buvo padarytas A. P. ir A. S. bendrais veiksmais, nepateikė. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Šiomis nuostatomis teismas turėjo vadovautis, vertindamas A. S. parodymus. Anot kasatoriaus, teismui nepakako įrodymų jį pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, vadovavosi BPK 20, 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš įvairių įrodymų šaltinių, iš jų ir nuteistųjų A. P. bei A. S. parodymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė, kad A. P. plėšimą įvykdė bendrininkų grupe, veikdamas kartu su A. S., nes nuo pat nusikalstamos veikos pradžios jie veikė kaip vykdytojai, realizavo objektyviuosius plėšimo sudėties požymius. A. P. tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą – nusikaltimo padarymo dieną A. P. ir A. S. priėjo prie gatvėje stovėjusio nukentėjusiojo N. A., A. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam į smakrą, susikibo su N. A., apieškojo nukentėjusiojo rankinę, tačiau nieko nepaėmė. Po to N. A. įsėdus į taksi automobilį abu nuteistieji ne pasišalino, o įsėdo į tą patį automobilį nukentėjusiajam iš abiejų pusių, sudavė po penkis smūgius šiam į veidą, vienas iš jų ištraukė iš N. A. rankinės piniginę, sušuko „turiu“, po to nuteistieji išlipo iš taksi automobilio ir pabėgo. Nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės, anot prokuroro, rodo, kad kasatorius ir nuteistasis A. S. turėjo sumanymą plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir smurtas buvo panaudotas būtent šiam sumanymui įgyvendinti. Įrodymai teismų įvertinti kaip visuma, pateikiant motyvuotas išvadas dėl jų. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta; duomenų, kad žemesnių instancijų teismai vertindami įrodymus, priimdami ir surašydami sprendimus iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nėra. Tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimu, nėra pagrindas A. P. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Bausmė A. P. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, jog kasatorius neturėdamas jokios dingsties tyčia sudavė nukentėjusiajam N. A. smūgį į veidą, o nukentėjusiajam įsėdus į taksi, taip pat įlipęs į taksi automobilį dar sudavė šiam penkis smūgius. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad N. A. sužalojimas, padarytas ne mažiau kaip dėl vieno trauminio poveikio kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi A. P. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį N. A. ir sukėlė šiam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau jo veika pagrįstai kvalifikuota ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o kaip sunkesnis nusikaltimas – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip plėšimas bendrininkų grupe. Kasatoriaus ir A. S. tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą, tai įrodo jų veiksmų bendrumas ir tų veiksmų pobūdis. A. P. naudojo prieš nukentėjusįjį N. A. fizinį smurtą iki nukentėjusiajam įsėdant į taksi automobilį, smurtą naudojo be jokios dingsties – tai patvirtino ne tik nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bet ir nuteistasis A. S., taip pat apieškojo N. A. rankinę; įlipę į taksi automobilį abu nuteistieji naudojo prieš N. A. fizinį smurtą, o A. S. iš nukentėjusiojo rankinės pagrobė šiam priklausančią piniginę su joje buvusiais pinigais bei dokumentais ir apie tai pasakė A. P.; tad kasatoriaus nurodomi skunde argumentai, jog A. S. slėpęs nuo jo pinigus, rastus piniginėje, vertinami kaip neatitinkantys bylos aplinkybių; pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų buvo paneigta jo gynybos versija, o tyčios kryptingumas – siekis bendrai užvaldyti neapibrėžtą turtą – tinkamai nustatytas. Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Byloje nustatyta, kad A. P. ir A. S. veikė kaip bendravykdytojai. Pirmasis N. A. sudavė smūgį A. P., nesant tam pakankamos dingsties, smurtą tęsė ir nukentėjusiajam įlipus į taksi automobilį bendrai su A. S.; tiek A. P., tiek A. S. apieškojo nukentėjusiojo rankinę. Tai, kad A. S. rado ir paėmė N. A. piniginę su joje buvusiais pinigais bei dokumentais, nepašalina A. P., kaip bendrininko, atsakomybės už plėšimą. Vienas iš BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių yra fizinio smurto panaudojimas. Kasatorius prisipažįsta panaudojęs prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tačiau ne tam, kad užvaldytų jo turtą. Pats kasatorius nenurodo smurto panaudojimo motyvo. Tačiau čia turėtų būti akcentuojamas nuteistojo A. P. ir kito bendrininko baudžiamojoje byloje veiksmų kryptingumas. Panaudoto fizinio smurto ir turto užvaldymo ryšys byloje nustatytas. Konstatuota ir tai, kad nuteistieji pritarė vienas kito neteisėtiems veiksmams ir taip išreiškė savo tikrąją valią – norą užvaldyti ir pagrobti svetimą turtą. Teismų išvados dėl faktinių padaryto plėšimo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio nuteistojo A. P. apeliacinį skundą, išvados dėl abiejų nuteistųjų veiksmų bendrumo ir tyčios apiplėšti nukentėjusįjį N. A. kryptingumo pagrįstos ir teisingos.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.) Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šioje byloje nuteistųjų susitarimas – tai teisingai konstatavo tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas – reiškėsi konkliudentiniais veiksmais. Tyčia bendrininkavimo atveju: kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
