D. M. pagal BK 178 str.

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-10')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-10">1A-10</a>0-366/2013

Teisėja Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00558-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,

gynėjai advokatei Rimai Keblienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d., išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių. G. L. civilinis ieškinys dėl 150 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

D. M. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. liepos 14 d., apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini) m., netoli prekybos centro „(duomenys neskelbtini) “, esančio (duomenys neskelbtini) m., pušyne išgertuvių metu iš užmigusio G. L. pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiajam G. L. priklausantį mobilaus ryšio telefoną Samsung 1081, 200 Lt vertės, su jame buvusia išankstinio apmokėjimo paslaugos „Tele2 pildyk“ SIM kortele, 5 Lt vertės, tuo padarydama G. L. 205 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu prokurorė A. Gylytė prašo panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. pripažinti D. M. kalta pagal BK 178 str. 4 d. ir skirti jai 30 parų arešto bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismo išvados, jog D. M. nepadarė jai inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįstos ir neteisėtos. Pažymi, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinęs įrodymų visumos iš esmės apsiribojo tik teisme D. M. duotais pakeistais parodymais apie tai, jog ji iš G. L. mobiliojo ryšio telefono nepagrobė. Teismas besąlygiškai remdamasis pakeistais parodymais, neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu D. M. duotus nuoseklius parodymus, apie tai, kad būtent ji iš miegančio G. L. marškinių kišenės, ištraukė mobiliojo ryšio telefoną. Pasak prokurorės, D. M. įvardinta parodymų keitimo priežastis (ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino, nes buvo apsvaigusi, su savimi turėjo alkoholinio gėrimo butelį ir bijojo, kad pareigūnai jo neatimtų) įvertinus tai, kad ji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu du kartus davė analogiškus parodymus, nėra patikima, todėl atmestina. Be to, D. M. nurodytas aplinkybes paneigia liudytojos, K. S. parodymai apie tai, jog per apklausas D. M. buvo blaivi, su savimi maišelio neturėjo, buvo apsirengusi prigludusiais drabužiais, už kurių įsikišti alkoholinio gėrimo butelio negalėjo.

Prokurorės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. V. parodymus, pripažinęs, jog jis gali būti suinteresuotas, kad telefono vagyste būtų apkaltinta D. M., kadangi visų apklausų metu M. V. patvirtino, kad nesutarimų, priešiškumų tarp jo ir D. M., dėl kurių galėtų duoti melagingus parodymus, nėra. Be to, M. V. už G. L. priklausančio dviračio vagystę buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, kas rodo, kad liudytojas M. V., kurio atžvilgiu procesinis sprendimas jau buvo priimtas, apklausiamas teisme negalėjo ir neturėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi. Prokurorės manymu, liudytojo parodymuose esantys neatitikimai (ikiteisminio tyrimo metu M. V. parodė, kad telefoną galėjo pavogti D. M., o teisme parodė, kad matė, kaip D. M. kraustė nukentėjusiojo marškinių kišenes ir ištraukė mobilaus ryšio telefoną) negali būti besąlygiškas pagrindas laikyti parodymus nepatikimais, įvertinus tai, jog M. V. teisme du kartus duoti parodymai buvo nuoseklūs.

Teismo posėdyje prokuroras prašo tenkinti apeliacinį skundą, išteisintosios gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. M. išteisinta iš jai pareikšto kaltinimo pagal BK 178 str. 4 d., yra pagrįstas, priimtas išsamiai ir nešališkai ištyrus visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus.

Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdama, kad teismas įrodymus vertino vienpusiškai, tik išteisintosios D. M. naudai. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nesutinka. Priešingai prokurorės teiginiams, pirmosios instancijos teismas vertino tiek D. M. kaltinančius, tiek ir teisinančius duomenis ir pakankamą dėmesį skyrė ne tik išteisintosios, bet ir liudytojo M. V. parodymų vertinimui, atliko šių parodymų analizę, ne tik juos lygindamas tarpusavyje, bet ir gretindamas juos su kita byloje esančia medžiaga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu D. M. prisipažino pagrobusi G. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (I t., b.l. 47, 53), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodymus pakeitė, nurodydama, jog telefono neėmė. Nors D. M. išsakyta parodymų keitimo priežastis nėra pakankamai motyvuota, tačiau D. M. pripažinti kalta remiantis vien tik jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nesant daugiau jokių objektyvių jos kaltės įrodymų, kaip to prašo prokurorė, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai ar paaiškinimai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, jie gali būti reikšmingi tik tikrinant ar vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu D. M. duoti parodymai apie įvykio aplinkybes, o būtent apie vagystės būdą, iš dalies net yra prieštaringi, vertinant juos nukentėjusiojo parodymų kontekste (nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog prieš jam užmiegant, mobiliojo ryšio telefonas buvo padėtas ant dviračio bagažinės, tuo tarpu D. M. nurodė, jog mobiliojo ryšio telefoną ji ištraukė iš nukentėjusiojo marškinių kišenės), nėra pagrindo šiuos parodymus vertinti kaip patikimus ir turinčius įrodomąją vertę sprendžiant D. M. kaltės klausimą. Juolab teisiamojo posėdžio metu D. M. šių parodymų nepatvirtino ir kategoriškai teigė negrobusi nukentėjusiajam priklausančio mobiliojo ryšio telefono. Pažymėtina, jog D. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, nepaisant jų specifiškumo (suinteresuota bylos baigtimi, nevaržoma priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turi galimybę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), nėra paneigti jokiais kitais savarankiškais ir patikimais įrodymais. Nors liudytojas M. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė kaip D. M. kraustė nukentėjusiojo kišenes, buvo paėmusi jo telefoną, tačiau įvertinus jo parodymų nuolatinę kaitą bei jo galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. V. parodymai kaip įrodymų šaltinis yra nepatikimi ir negali būti laikomi pakankamais įrodinėjant D. M. kaltę. Priešingai prokurorės teiginiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertindamas M. V. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumą, atsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus bei kitą bylos medžiagą, nes kaip jau minėta, įrodymai turi būti vertinami ne atskirai vienas nuo kito, o – kaip visuma, nustatant, kiek jie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu M. V. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodoma, jog užmigus nukentėjusiajam, jis paėmė jo dviratį ir išvažiavo, kas toliau vyko nežino (I t., b.l. 14). Apklaustas įtariamuoju, M. V. parodė, jog nukentėjusiajam užmigus, jis sugalvojo pavogti pastarojo dviratį ir jį parduoti, paėmęs dviratį jis išvažiavo, D. M. paliko su nukentėjusiuoju, tačiau nematė, kad nukentėjusysis turėjo telefoną (I t., b.l. 19). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu M. V. būdamas įtariamuoju dėl nukentėjusiojo turto vagystės iš esmės neigė aplinkybę, jog nukentėjusysis turėjo mobilaus ryšio telefoną. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu, kai ikiteisminis tyrimas M. V. atžvilgiu jau buvo nutrauktas (I t., b.l. 40-41), jis net negalėdamas nurodyti pagrįstos parodymų keitimo priežasties, kategoriškai teigė, jog matė, kad nukentėjusysis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, ir pastarajam užmigus D. M. kraustė jo kišenes ir paėmė telefoną (II t., b.l. 15, 36). Taigi, liudytojo M. V. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs atsižvelgiant į jo statuto pokyčius (įtariamasis, liudytojas), kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia pagrindą abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu ir objektyvumu. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant tik teisiamojo posėdžio metu duotus liudytojo M. V. parodymus, jo parodymai taip pat nėra pakankami pagrįsti D. M. kaltę, kadangi pasak liudytojo, jis iš įvykio vietos išvažiavo pirmas, D. M. paliko vieną su nukentėjusiuoju, t.y. nematė ar D. M. iš įvykio vietos pasišalino turėdama mobiliojo ryšio telefoną, ar ne. Pats nukentėjusysis įvykio metu, kai buvo pagrobtas jam priklausantis turtas, miegojo, todėl jo parodymais nustatytas faktas, jog įvykio metu jis buvo su M. V. ir D. M., o jam užmigus dingo jo daiktai (dviratis ir mobiliojo ryšio telefonas), nėra pakankamas pagrindas patraukti konkretų asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikalstamos veikos padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. D. M. savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės dėl jos kaltumo, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, turi būti vertinamos jos naudai.

Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tokiu būdu esant akivaizdiems prieštaravimams tarp tiesiogiai įvykyje dalyvavusių D. M. ir M. V. parodymų bei nesant kitų pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie besąlygiškai ir kategoriškai patvirtintų, jog D. M. įvykdė jai inkriminuojamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, išnaudojęs visas galimybės nustatytoms abejonėms pašalinti, tačiau nepavykus to padaryti, priėmė D. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Remiantis išdėstytu, naikinti skundžiamą Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai Valdas Petras Meidus

Pranas Šimkus