Dėl sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisių į dalį pastato pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-153/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.1; 21.4.1.1 „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S. ir A. N. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams A. S., A. N., A. T., Varėnos rajono valdybai dėl sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisių į dalį pastato pripažinimo, tretieji asmenys – J. R., R. S., VĮ Registro centro Alytaus filialas, Varėnos rajono savivaldybės Marcinkonių seniūnija, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V., Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. K., Varėnos rajono 2-ojo notarų biuro notarė L. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. K. nurodė, kad 1970 m. rugsėjo 9 d. jis iš A. T. nupirko 1/2 dalį gyvenamojo namo Varėnos rajone, „(duomenys neskelbtini)“. Šis pirkimo-pardavimo sandoris buvo įformintas dovanojimo sutartimi, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus žmogui, gyvenančiam mieste, buvo draudžiama įsigyti nuosavybės teise gyvenamąją patalpą ir kaime. Dovanojimo sutartis buvo įregistruota Marcinkonių apylinkės DŽDT vykdomajame komitete, padarant įrašą ūkinėje knygoje. Po sutarties sudarymo ieškovas gyveno įsigytoje namo dalyje, vėliau leido ten gyventi trečiajam asmeniui J. R. Kita gyvenamojo namo 1/2 dalis nuosavybės teise priklausė L. T. Po jos mirties jos namo dalį 1985 m. spalio 22 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu paveldėjo jos sūnus A. T. Jis ieškovo nuosavybės teisių į namo dalį niekada neginčijo ir jokių pretenzijų jam ir J. R. Po A. T. mirties 1999 m. jam priklausančioje namo dalyje niekas negyveno. 2001 m. gegužės-birželio mėnesiais ten apsigyveno A. T. sesers sūnus – atsakovas A. S. Jis pareiškė, kad yra viso gyvenamojo namo savininkas ir pareikalavo, jog J. R. išsikeltų iš namo. Ieškovas pradėjo aiškintis ir sužinojo, kad 2001 m. gegužės 16 d. A. T. dukteriai A. T. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į visą gyvenamąjį namą, o 2001 m. gegužės 31 d. ji šį pardavė A. S.. A. T. paveldėjimo teisės liudijimas į visą namą buvo išduotas Varėnos rajono valdybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 128, kuriuo A. T. buvo pripažinta nuosavybės teisė į visą gyvenamąjį namą. Tokį sprendimą Varėnos rajono valdyba priėmė remdamasi Marcinkonių seniūno pavaduotojos R. S. 2001 m. kovo 19 d. išduotu pažymėjimu Nr. 11-213, kuriame pažymima, kad viso gyvenamojo namo savininkas yra A. T. Šis pažymėjimas yra neteisėtas, nes seniūno pavaduotoja, išduodama pažymėjimą atsakovui A. S., nepatikrino Marcinkonių apylinkės vykdomojo komiteto vestų ūkinių knygų, patvirtinančių, kad namo 1/2 dalis pagal dovanojimo sutartį priklauso ieškovui. Varėnos rajono savivaldybėje sudaryta komisija 2001 m. gruodžio 7 d. konstatavo, kad R. S. padarė tarnybinį nusižengimą. Atsakovas A. S., sužinojęs apie atliekamą tyrimą dėl pažymėjimo išdavimo aplinkybių ir savivaldybės ketinimų kreiptis į teismą, 2001 m. gruodžio 11 d. gyvenamąjį namą pardavė savo draugui atsakovui A. N., taip siekė apsunkinti namo perleidimo sandorių panaikinimą. Baudžiamojoje byloje, iškeltoje R. S. dėl tarnybos pareigų neatlikimo ir A. S. dėl sukčiavimo, 2003 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas A. S., užvaldydamas ieškovui nuosavybės teise priklausančią namo dalį, veikė nesąžiningai ir taip pažeidė jo teises.

Varėnos rajono valdybos sprendimas, kuriuo A. T. pripažinta nuosavybės teisė į visą gyvenamąjį namą ir A. T. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į šį yra neteisėti ir naikintini dėl 1/2 dalies gyvenamojo namo, nes A. T. po savo motinos mirties paveldėjo tik 1/2 dalį ginčo namo, todėl A. T. taip pat galėjo paveldėti tik 1/2 dalį namo. Namo perleidimo atsakovams A. S. ir A. N. pirkimo-pardavimo sutartys dėl 1/2 dalies namo yra niekinės ir naikintinos.

Ieškovas prašė: 1) panaikinti iš dalies Varėnos rajono valdybos 2001 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 128 priedo 6 dalį, kuria A. T. patvirtinta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą Varėnos rajone, „(duomenys neskelbtini)“, dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį šio namo; 2) panaikinti iš dalies 2001 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo po A. T. mirties pagal įstatymą A. T. paveldėjo visą gyvenamąjį namą, dėl 1/2 dalies šio namo paveldėjimo; 3) panaikinti iš dalies 2001 m. gegužės 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. T. pardavė A. S. gyvenamąjį namą, dėl 1/2 dalies šio namo pardavimo; 4) panaikinti iš dalies 2001 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir pastatų priėmimo-perdavimo aktą, kuriais A. S. pardavė ir perdavė A. N. gyvenamąjį namą, dėl 1/2 dalies šio namo pardavimo ir perdavimo; 5) panaikinti 1/2 dalies gyvenamojo namo nuosavybės teisės įrašus A. T., A. T., A. S. ir A. N. vardu; 6) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas motyvavo, kad iki 1970 metų ginčo gyvenamojo namo dalies savininkė buvo A. T., kita namo dalis priklausė L. T.. A. T. 1970 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartimi jai priklausančią namo dalį perleido ieškovui K. K. Faktiškai tai buvo pirkimo-pardavimo sandoris, nes ieškovas už namo perleidimą mokėjo pinigus. Sudarant dovanojimo sutartį buvo apeitas sovietinės valdžios nustatytas draudimas mieste gyvenančiam žmogui įsigyti nuosavybės teise gyvenamąją patalpą ir kaime. Dovanojimo sandoris yra apsimestinis, nes juo buvo siekiama pridengti pirkimo-pardavimo sandorį. Šiuo atveju vadovaujantis 1964 m. CK 52 straipsniu turi būti taikomos taisyklės tam sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tačiau sąlygų pripažinti šį sandorį negaliojančiu nėra. Po sandorio sudarymo jis buvo faktiškai vykdomas, nes ieškovas perėmė gyvenamąją patalpą ir ja naudojosi, o A. T. gavo pinigus už namo dalies pardavimą. Teismas, ištyręs dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybes ir išanalizavęs jos turinį, konstatavo, kad sutartis buvo įregistruota Marcinkonių apylinkės vykdomajame komitete, padarant įrašą ūkinėje knygoje, nepažeidžiant įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino. Byloje esantys įrodymai netiesiogiai patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad po dovanojimo sutarties sudarymo jis per 1-2 savaites pateikė Marcinkonių apylinkės vykdomajam komitetui sutartį registruoti. Sutartyje klaidingai nurodyta dovanojamo namo vieta – ne „(duomenys neskelbtini)“ kaimas, bet „(duomenys neskelbtini)“ Marcinkonių kaimas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. T. dovanojo būtent „(duomenys nesklebtini)“ kaime esantį namą, nes kito turto neturėjo. Kiti sutartyje esantys netikslumai yra neesminiai. Ieškovas nupirktą namo dalį valdė ir valdo iki šiol, jo valdymo neginčijo kitos namo dalies savininkė L. T. bei jos turto paveldėtojas A. T.. Atsakovai A. S. ir A. N. nėra sąžiningi turto įgijėjai. Atsakovas A. S. žinojo ir privalėjo žinoti apie kitą namo dalies savininką bei šios dalies naudotoją J. R. Jis savo aktyviais veiksmais siekė užvaldyti ieškovui priklausančią namo dalį. Atsakovų A. S. ir A. N. sudaryta gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis yra tariamasis sandoris, sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų A. S. ir A. N. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo motyvais ir papildomai nurodė, kad iki 1991 m. liepos 25 d. galiojusioje 1964 m. CK 255 straipsnio redakcijoje nustatyta, jog nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, buvo registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose, t. y. pagrindinis įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Iš bylos medžiagos matyti, kad išlikusių ūkinių knygų įrašuose nurodyta, jog A. T. namą pagal sutartį padovanojo K. K. (toks įrašas yra A. T. ūkio asmeninėje sąskaitoje Nr. 382 1971 m. sausio 1 d.). Atsakovai, tvirtindami, kad įrašas ūkinėje knygoje nėra tinkamai atliktas, tai paneigiančių įrodymų nepateikė ir įrašo įstatymo nustatyta tvarka neginčija. Byloje esantys rodymai neginčijamai patvirtina, kad dovanotoja A. T. turėjo turtą tik „(duomenys nesklebtini)“ kaime, todėl negalėjo padovanoti turto „(duomenys nesklebtini)“ kaime. Dovanojimo sutartyje nurodyti dovanojamo namo išmatavimai nėra tikslūs, tačiau iš esmės atitinka realiai padovanotą 1/2 namo dalį. Tai, kad dovanojimo sutartyje yra nurodytas dovanotojos ir apdovanojamojo giminystės ryšys, nors tokio ryšio tarp A. T. ir K. K. nėra, visiškai neturi įtakos šio sandorio esmei ar turiniui. Byloje nėra duomenų, kad ginčo namo dalimi naudojosi kitos namo dalies savininkai – L. T., A. T., A. T. ar atsakovai A. S. ir A. N.. A. T. po savo motinos L. T. mirties paveldėjo ne visą namą, o tik tą namo dalį, kurioje gyveno jo motina. A. T. negalėjo įgyti nuosavybės po savo mirties daugiau, negu jos turėjo mirties dieną, atitinkamai po jo mirties negalėjo daugiau paveldėti ir A. T. Atsakovai teisingai nurodo, kad faktai baudžiamojoje byloje, kurioje A. S. yra išteisintas dėl svetimo turto užvaldymo apgaule, o R. S. – dėl netinkamų savo pareigų atlikimo, turi prejudicinę galią, tačiau civilinėje byloje nebuvo nustatinėjamos jų nusikalstamos veikos aplinkybės, bet buvo vertinami baudžiamojoje byloje esantys įrodymai kartu su kitais civilinėje byloje pateiktais įrodymais.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas

Kasaciniu skundu atsakovai A. S. ir A. N. prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą. Jie nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 255, 282 straipsnius, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 182 straipsnius), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.

Teismai ieškovui nuosavybės teises į dalį ginčo namo pripažino dovanojimo sutarties pagrindu. CK 282 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo momento, o 255 straipsnyje – kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota. Ši taisyklė taikytina ir dovanojimo sutarčiai, o jos nesilaikymas nekilnojamojo turto perleidimo sandorį daro negaliojantį. 1970 m. rugsėjo 9 d. sudaryta dovanojimo sutartis turėjo būti įregistruota iki 1970 m. gruodžio 9 d. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad dovanojimo sutartis nebuvo įregistruota nustatytu laiku, todėl ji neįsigaliojo, ir ieškovas neįgijo nuosavybės teisių į ginčo namo dalį. Išvadą, kad sutartis buvo įregistruota laiku, teismai grindė vien tik ieškovo parodymais. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įrodinėjama ne bet kokia informacija, bet viešųjų registrų duomenimis. Akivaizdu, kad ieškovo parodymų negalima laikyti tinkamais ir jų pagrindu pripažinti nuosavybės teisę. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-01/2003 yra ieškovo parodymai dėl tų pačių aplinkybių, kur jis tvirtino, kad neatsimena, ar buvo Marcinkonių vykdomajame komitete ir registravo sutartį. Teismai nesirėmė baudžiamojoje byloje esančia medžiaga ir ištirtais įrodymais ir dėl jų nepasisakė, taip pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pagal CPK 178 straipsnį pareiga įrodyti laiku atliktą registraciją tenka ieškovui, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindinis įrodymas, patvirtinantis nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Tokio įrašo 1970 metų ūkinėje knygoje nebuvo, t. y. sutartis nustatytų trijų mėnesių laikotarpiu nebuvo įregistruota, todėl pagal CK 255 straipsnio nuostatas yra negaliojanti. Vargu ar galima pripažinti tinkamu įrašu jo teisinės registracijos prasme 1971 metais ūkinėje knygoje padarytą prierašą, kad „namą pagal sutartį padovanojo K. K.“, juolab kad kitų metų ūkinėse knygose nebuvo jokių tolimesnių įrašų apie K. Katkui nuosavybės teise priklausantį namą. Byloje neįrodytas įrašų ūkinėse knygose nuoseklumas, nes įrašai ūkinėse knygose yra prieštaringi. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 1966 ir 1985 metais įrašai ūkinio namo knygose patvirtina, kad visas namas priklausė A. T. ir L. T., taigi A. T. neturėjo nuosavybės teisės į ginčo namo dalį Teismai nepagrįstai nevertino įrodymų, esančių baudžiamojoje byloje, ir nesivadovavo teismo 2003 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, kurio nustatyti faktai turi prejudicinę galią.

2. Teismai netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 149 straipsnį, reglamentuojantį nuosavybės teisės atsiradimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 17 aprobuotos apibendrinimo apžvalgos. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Neįregistruota sutartis negali būti nuosavybės teisės į turtą atsiradimo pagrindas. Kadangi duomenų apie laiku įregistruotą ginčo namą ūkinėse knygose nėra, tai ieškovui negalėjo atsirasti nuosavybės teisė į ginčo pastatą. Teismai nepagrįstai pripažino ieškovui nuosavybės teises į ginčo namą.

3. Teismai netinkami aiškino ir taikė 1964 m. CK 52 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinį sandorį, ir nepagrįstai netaikė CK 47 straipsnio. Sudarant ginčo dovanojimo sutartį buvo apeitas sovietinės valdžios nustatytas draudimas mieste gyvenančiam žmogui įsigyti nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir kaime. Vadovaujantis tuomečiais įstatymais toks sandoris yra niekinis, nes jis iš viso negalėjo būti sudarytas. Teismai nustatė, kad pridengiamasis sandorio turinys prieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams, t. y. apsimestinis sandoris buvo sudarytas turint tikslą apeiti įstatymą, pridengiant uždraustą sandorį. Teismai, nustatę aplinkybes, kad pridengiamasis sandoris prieštaravo įstatymams turėjo, CK 47, 52 straipsnių pagrindu pripažinti jį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Dovanojimo sutartyje taip pat nurodytos neteisingos, melagingos ir net nesąžiningos esminės sutarties sąlygos, tai yra pagrindas abejoti jos teisėtumu.

4. Teismai nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, taip pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-205/1999, Nr. 3K-3-570/1999, Nr. 3K-7-874/2001.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių pasekmių. Kadangi 2003 m. lapkričio 28 d. teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-01/2003, kurioje buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės ir kurioje dalyvavo tos pačios šalys, atsakovas A. S. yra išteisintas dėl svetimo turto, t. y. ieškovui priklausančio namo, užvaldymo apgaule, o trečiasis asmuo R. S. – dėl netinkamų tarnybinių pareigų atlikimo, šie faktai turi prejudicinę galią civilinei bylai, kurioje atsakovas A. S. ir A. N. turėtų būti vertintini kaip sąžiningi turto įgijėjai, o R. S. – kaip tinkamai atlikusi savo tarnybines pareigas.

5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, ginančias sąžiningo įgijėjo teises, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-439/2001, Nr. 3K-3-1145/2000.

1964 m. CK 143 straipsnyje nustatyta turto valdymo sąžiningumo prezumpcija, reiškianti, kad asmuo, ginčijantis savininko nuosavybės teises, privalo įrodyti, jog šis daiktą įgijo nesąžiningai. Įrodymų, kad atsakovas A. N. yra nesąžiningas turto įgijėjas, ieškovas nepateikė. Teismai iš viso nepasisakė dėl atsakovo A. N., kaip sąžiningo įgijėjo, teisių gynimo, nors byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad 2001 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvi ir sudaryta dėl akių neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių. Be to, kyla klausimas, ar teismai iš viso galėjo taikyti normas, reglamentuojančias sąžiningo įgijėjo teisių gynimą ir tuo pagrindu panaikinti 2001 m. gruodžio 11 d. sandorį. Šios normos taikomos, nagrinėjant vindikacinį ieškinį. Tuo tarpu ieškovas pareiškė reikalavimą tik dėl nuosavybės teisių pripažinimo, o nereiškė vindikacinio ieškinio.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas K. K. ir trečiasis asmuo J. R. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad ieškovas įrodė, jog dovanojimo sutartis buvo įregistruota tinkamai, o kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kodėl jie registravimo įrašą ūkinėje knygoje laiko netinkamu. Įrašas yra ir jis nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas. Baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjamos 2001 m. įvykusios nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. kitos nei civilinėje byloje nustatinėjamos įrašo ūkinėse knygose. Be to, kasatoriai nenurodė, kokie konkrečiai baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę civilinės bylos esminiams klausimams. Jie ydingai interpretuoja apsimestinio sandorio institutą, nes apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmes taiko kitam sandoriui. Kasatoriai savo argumentus apie A. T. mirties dieną turėtą visą namą grindžia valstybinių institucijų išduotais dokumentais, kurie yra niekiniai ir negalioja.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 47, 52, 149, 255 ir 282 straipsnių pažeidimo atmetami.

CK 47 ir 52 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai nustato labai sunkius įstatymo pažeidimo teisinius padarinius. Šios normos turi būti taikomos atsižvelgiant į šių teisės normų tikslus. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, bet tai nėra vienintelis įstatymų leidėjo tikslas. Kita vertus, įstatymo leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, taip pat siekia užtikrinti jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam tikslui prieštarautų.

Sandoriai pagal CK 47 ir 52 straipsniuose įtvirtintus pagrindus yra niekiniai, vertinami kaip nesukuriantys teisinių pasekmių. Galiojant 1964 m. CK teismų praktika ir Lietuvos teisės doktrina pripažino, kad praktikoje skirtumas tarp niekinių ir nuginčijamų sandorių yra gana reliatyvus, nes prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ne visada yra akivaizdus, dėl konkretaus įstatymo taikymo kartu su CK 47 straipsniu gali kilti ginčas arba gali būti neaiškus imperatyviosios nuostatos turinys. Gali būti ir kitų priežasčių, dėl kurių tarp šalių iškyla ginčas, ir tada niekinių sandorių negaliojimas nustatomas teismo sprendimu (žr. Lietuvos civilinio kodekso komentaras, Vilnius, „Mintis“, 1976, p. 39). Teismas išspręstų ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu tarp sandorio šalių ar su asmenimis, kurių teisės ir teisėti interesai dėl tokio sandorio pažeisti. Šioje byloje atsakovai nepagrindžia, kaip pažeistos jų teisės ir teisėti interesai dėl 1970 m. sudarytos dovanojimo sutarties. Ieškinio dėl sandorio negaliojimo ar niekinio sandorio pasekmių taikymo nepareikšta, nes ginčas tarp sandorio šalių dėl jo sudarymo ar vykdymo nekilo. Kiti asmenys, galintys remtis sandorio prieštaravimo įstatymams argumentu, gali būti ne visi, o tik tie, kurių teisėms ir pareigoms įstatymui prieštaraujantis sandoris turi įtakos. Byloje nustatyta, kad 1970 m. namo dalies dovanojimo sutartis šalių buvo įvykdyta, nes viena šalis savo daiktą perleido dovanojimo būdu kitam asmeniui. Kasatoriai neteikia argumentų, to netyrė teismai ir nekonstatavo, kad sandorio dalykas buvo atsakovo namo dalis ir taip pažeistos jo, kaip savininko, teisės. Argumentai teikiami tik dėl to, kad esą ieškovas, neįgijęs nuosavybės teisės pagal sandorį, neturi teisės ginčyti atsakovų naudai atlikto viso namo nuosavybės įforminimo vien atsakovo vardu. Akivaizdu, kad atsakovų atliktas nuosavybės teisės į visą namą įforminimas pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę, nes ieškovas turi įformintą sandorį, kuriuo jam galėjo teisėtai atsirasti nuosavybės teisė, ypač svarbu, kad ši yra atsiradusi ne atsakovų turto sąskaita ar pagrindu. Net ir pripažįstant padarytus pažeidimus tai neturėtų įtakos atsakovo teisių ir pareigų apimčiai dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, nes byloje nustatyta, kad atsakovų nuosavybės teisė į gyvenamojo namo dalį yra išvestinė iš kitų asmenų nuosavybės teisių apimties. Teismai nustatė, kad L. T., A. T. nuosavybės teise priklausė ne visas namas, o jo 1/2 dalis, nes kita priklausė A. T. Dėl šių motyvų ir aplinkybių sandorių negaliojimo instituto nuostatos atsakovų argumentų pagrindu netaikomos ir nesudaro pagrindo panaikinti teismų sprendimus, nes panaikintų įvykdyto sandorio šalių pageidautas pasekmes ir griautų civilinių teisinių santykių stabilumą. Kadangi pažeidimus kelia asmenys, neįrodantys savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl sudaryto ir įvykdyto sandorio, tai jų argumentai nepakankami ir yra neesminiai (CPK 5, 346 straipsniai).

Dėl CK 52 straipsnio pažeidimo teisinių argumentų nenurodyta, o iš teismų sprendimo ir nutarties motyvų matyti, kad teismas taikė šio straipsnio taisyklę. Sudarytas dovanojimo sandoris buvo vertinamas kaip apsimestinis sandoris, manant, kad šalys iš tikro turėjo galvoje gyvenamojo namo dalies pirkimą-pardavimą. Sandorio negaliojimas buvo siejamas ne su sandorio šalimis, dalyku ar turiniu, bet su CK 255 straipsnio reikalavimų nevykdymu. Šio straipsnio reikalavimai pagal 1964 m. CK buvo privalomi ir pagal dovanojimo, ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį. CK 52 straipsnyje, esant apsimestiniam sandoriui, įtvirtintas apsimestinio sandorio negaliojimas ir būtinumas taikyti taisykles tam sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Jau buvo minėta, kad sandorio negaliojimas ir nuosavybės teisės atsiradimas ieškovui buvo ginčijamas tuo, kad per nustatytą laiką nebuvo atliktas sandorio įregistravimas. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimas nėra susijęs su atsakovų teisėmis ar turėtu interesu į jų namo dalį, kad sandorio šalys nekėlė ginčo dėl sandorio sudarymo ar įgyvendinimo. Šios aplinkybės rodo, kad sandorio šalys pageidavo teisinių santykių stabilumo.

Teismai nustatė, kad sandorio sudarymo metu 1970 m. L. T. nepriklausė visas namas, dėl namo dalies perleidimo ji nekėlė ginčo. A. T., kuriai priklausė perleistoji namo dalis, nelaikė sudarytos sutarties niekine, nekėlė ginčo ir nereikalavo restitucijos, t. y. ji pageidavo teisinių santykių stabilumo. Nuosavybės teisė pagal 1964 m. CK 149 straipsnį taip pat atsirasdavo sandorio registracijos pagrindu. Įrašų DŽDT vykdomojo komiteto ūkinėse knygose užteko tokiai registracijai patvirtinti, nes atitiko tuometį įstatymą (1964 m. CK 255 straipsnis) ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003, L. V., V. O. K. ir kt., kategorija 25.3; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001 A. V. V. J.Č. ir V. M., kategorija 15.2.1.1.1 ir kt.).

Teisėjų kolegija dėl to atmeta kaip nepagrįstą motyvą, kad dovanojimo sutartis ir įrašas ūkinėje knygoje pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktą, nes neatitinka tinkamų įrodymų dėl formos reikalavimo, yra nenuoseklūs. Sutarties įsigaliojimo sąlyga buvo jos registracija. Ją privalėjo atlikti sandorio šalys, nes jos turėjo pateikti sutartį registruoti. Atliktas registracijos faktas yra svarbus sandorio teisinių pasekmių atsiradimo ir galiojimo, o ne įrodinėjimo požiūriu, todėl nurodytas Senato nutarimas netaikomas. Nuosavybės teisei atsirasti pakanka įregistruoti sandorį vieną kartą, o nereikalaujama nuosekliai vykdyti įrašus, todėl įrašų nenuoseklumo motyvas nereikšmingas. Įregistravimo faktas patvirtinamas įrašu ūkinėje knygoje, todėl formos reikalavimo ir specialios įrodinėjimo priemonės – įrašo ūkinėje knygoje – laikytasi.

Kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatos dėl pirkimo-pardavimo sandorio neatitikimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms neatitinka įstatymo, nes yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors įstatymo pažeidimas siejamas su CK 255 straipsnio netaikymu, bet pirmiau išdėstytais motyvais tai paneigta, o kad teismų motyvai neatitiktų kitų įstatymų imperatyviųjų nuostatų, kasaciniame skunde nenurodoma. Yra pateikta faktinių argumentų dėl statinio nugriovimo ar ribojimo įgyti pastatus kaime nuosavybėn, bet šie faktai nesiejami su teisiniuose aktuose išdėstytomis imperatyviosiomis nuostatomis, kurios privatinės teisės požiūriu pagrįstai galėtų riboti savininko nuosavybės teisės sudėtinę disponavimo teisę. Kasaciniame skunde nenurodyta, kokio teisės akto norma remiantis sudarytas sandoris yra niekinis dėl faktinės aplinkybės, kad asmuo negalėjo įgyti nuosavybėn gyvenamojo namo kaime. Jeigu toks įstatymas ar teisės aktas būtų, tai reikėtų svarstyti, ar taikyti niekines tokio sovietinio laikotarpio teisės akto pasekmes, įvertinant tai protingumo ir sąžiningumo požiūriu bei būtinumu tokiu pagrindu riboti nuosavybės teisę savininkui. Turi būti atsižvelgta į 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad sandoriai, sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorio negaliojimo pagrindo. Atmetamas argumentas, kad tokia norma galėtų būti CK 48 straipsnis dėl sandorio, prieštaraujančio visuomenės interesams, nes motyvas dėl to, kad neva egzistavo draudimas perleisti nuosavybę kaimo vietovėje ir tai prieštarauja visuomenės interesams, yra nepakankamas. Pagrįstas visuomenės poreikis ar interesas šiais motyvais negrindžiamas ir todėl neaišku, ar visuomenė buvo suinteresuota, kad nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus kaimo vietovėje būtų neparduodama. Be konkretaus teisės akto nurodymo šie argumentai laikytini tik kasatorių prielaida, todėl atmetami.

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo pagal CPK 178 straipsnį atmetami. Sutarties pasekmių – nuosavybės teisės neatsiradimo ieškovui - aplinkybe dėl sutarties neįregistravimo laiku civilinėje byloje rėmėsi atsakovas, todėl sandorio neįregistravimą laiku jis privalėjo įrodyti. Ieškovas pateikė sandorį ir jo įregistravimą. Pagal 1964 m. CK 149 straipsnį tai buvo pagrindas jo nuosavybei atsirasti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepažeisdami CPK 178 straipsnio darė išvadą, kad ieškovas turi nuosavybės teisę.

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo atmetami.

Nereikia CPK tvarka įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Joje buvo nustatyta, kad atsakovas A. S. neužvaldė apgaule gyvenamojo namo, o R. S. nėra netinkamai atlikusi tarnybinių pareigų.

Dėl namo užvaldymo nuosprendyje pasisakyta, kad namo dalies priklausomybės faktas nagrinėjamas civilinio proceso tvarka ir dar neišsprendus joje ginčo baudžiamajame procese negalima iš anksto tvirtinti, kad buvo parduota namo dalis, priklausanti K. K.. Vadinasi, namo priklausomybės faktas baudžiamajame procese nebuvo nustatytas. A. S. išteisintas tuo pagrindu, kad dėl R. S. išduotos pažymos turtą įgijo ne jis, o kitas asmuo. Šis turtas A. S. buvo perduotas vėlesniu sandoriu. Dėl šių išteisinimo faktų nėra pagrindo atsakovus A. S. ir A. N. traktuoti kaip sąžiningus turto įgijėjus, nes vien tai, kad jų veiksmai nėra nusikalstami, nenuneigia jų nesąžiningumo ir nepatvirtina šio ta apimtimi, kuri yra svarbi nagrinėjant kitus asmens santykius ir jų teisines pasekmes pagal kitus įstatymus.

Vienas iš nusikaltimo, kuriuo kaltinta R. S., sudėties elementų buvo turtinės žalos, viršijančios 250 MGL, padarymas, bet nusikalstamos veikos aprašyme nurodyta 3124 Lt žala, kuri šios sumos neviršija ir dėl to veika neatitiko nusikaltimo sudėties reikalavimų. Šiais motyvais R. S. buvo išteisinta.

Vien dėl išteisinimo A. S. negali būti vertinamas sąžiningu turto įgijėju, o R. S. – tinkamai atlikusia pareigas. Baudžiamojoje byloje nepatvirtinta, kad jie iš viso neatliko jokių teisę pažeidžiančių veiksmų ar veikų, ir baudžiamojo proceso tvarka teismas to neturėjo teisės daryti, jeigu tai neįėjo į pareikšto kaltinimo apimtį. Atsižvelgiant į kaltinimo apimtį ir išteisinimo motyvus, daroma išvada, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas A. S. sąžiningumas ir R. S. tinkamų pareigų atlikimas kaip prejudiciniai faktai civilinei bylai.

Nepaisant asmens išteisinimo baudžiamojoje byloje dėl kaltinimo nusikaltimu, asmens sąžiningumo principas, galiojantis civilinėje teisėje, gali būti paneigtas civilinio proceso metu pateiktais įrodymais. Vėliau vykstančiame civiliniame procese negali būti svarstoma ir daroma kitokia išvada dėl faktų, nustatytų baudžiamojo proceso tvarka, ar konkretus asmuo faktiškai atliko kokius nors veiksmus. Tuo tarpu ieškovas teikė naujus faktinius duomenis apie atsakovų nesąžiningumą, kuris nėra nusikalstami veiksmai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CPK 182 straipsnio 3 punkto pažeidimas nepadarytas.

Kasacinio skundo argumentai dėl sąžiningo įgijėjo gynimo atmetami. Pateiktų įrodymų pagrindu atsakovai A. S. ir A. N. pripažinti nesąžiningais. Teismai savo išvadas motyvavo. Kasacinis teismas šių faktų yra saistomas. Kasacinio skundo argumentai dėl šių asmenų sąžiningumo ir būtinumo juos ginti yra ne teisiniai, bet faktiniai, grindžiami konkrečiomis aplinkybėmis. Tai neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Kadangi atsakovai pripažinti nesąžiningais įgijėjais, tai jų teisės pagal 1964 m. CK 143 straipsnį, CK 4.96 straipsnį negali būti ginamos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atitinkamai sprendime ir nutartyje išdėstytos įrodinėjimo priemonės ir jose esantys faktiniai duomenys apie atsakovų A. S. ir A. N. nesąžiningumą, kad A. S. negalėjo nežinoti apie įgyjamo namo 1/2 dalies priklausymą ieškovui, o atsakovas A. N., įsigydamas ginčo turtą, elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, nes turto įgijimo metu žinojo, jog turtu naudojosi kitas asmuo. Šių aplinkybių pakanka asmens nesąžiningumui patvirtinti. Teisėjų kolegija nekonstatuoja 1964 m. CK 143 straipsnio, CK 4.96, 185 straipsnių pažeidimų ir nenustato pagrindų skundžiamą nutartį panaikinti kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Ieškovo ir trečiojo asmens prašymas priteisti jiems išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atmetamas. Pagal CPK 88 straipsnį prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, patvirtintos dokumentais, bei atitinkančios būtinumo ir protingumo kriterijus. Dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, nepateikta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Algis Norkūnas