Civilinė byla Nr. 3K-3-125/2006 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2; 30.4.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovams Žemės ūkio ministerijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Ukmergės rajono savivaldybės administracijai, J. M., A. M., trečiajam asmeniui A. M. dėl Žemės ūkio ministerijos sprendimo, Ukmergės rajono valdybos potvarkio, paveldėjimo teisės liudijimų dalinio panaikinimo, žemės sklypo ribų nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. M. 2004 m. birželio 2 d. kreipėsi į teismą ir, patikslinęs reikalavimus, prašė: 1) panaikinti Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 39-273-9024 bei Ukmergės rajono valdybos 1994 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 59 dalį dėl nuosavybės teisės atstatymo F. M. į 6,62 ha žemės ir 1,13 ha miško Paširvinčio kaime, Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone; 2) panaikinti atsakovui J. M. 1997 m. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 3,31 ha žemės ir 0,565 ha miško, esančių Paširvinčio kaime, Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone, paveldėjimo po motinos F. M. mirties; 3) panaikinti atsakovei A. M. 1997 m. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 3,31 ha žemės ir 0,565 ha miško, esančių Paširvinčio kaime, Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone, paveldėjimo po motinos F. M. mirties; 4) nustatyti J. M. ir A. M. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo 6,16 ha dydžio 10-1 ribas ir ieškovui grąžintino žemės sklypo 7,74 ha dydžio 10-2 ribas pagal pridedamą žemės sklypo padalinimo planą. Ieškovas nurodė, kad po J. M., mirusio 1936 m., mirties 15,49 ha žemės sklypą ir kitą turtą Paširvinčio kaime pagal testamentą lygiomis dalimis paveldėjo ir valdė jo sūnūs – A. ir V. M., Ukmergės apylinkės teismo 1937 m. nutarimu buvo patvirtintas J. M. testamentas. Ieškovo tėvai yra A. M., kuris mirė 1976 m., ir B. D. M., kuri mirė 1994 m. vasario 13 d. B. D. M. 1992 m. pateikė prašymą susigrąžinti savo vyro A. M. turėtą 7,75 ha dydžio žemę, tame skaičiuje 1,12 ha miško. Ieškovo teigimu, jo motinos B. D. M. prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo nagrinėjamas, o ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisė į jo tėvo A. M. valdytą nekilnojamąjį turtą buvo neteisėtai atkurta F. M. – V. M. žmonai. Kaip nurodė ieškovas, jo motina iki mirties neturėjo galimybės sužinoti apie savo pažeistą teisę – ginčijamus administracinius aktus. Ieškovo teigimu, jis yra vienintelis įpėdinis, po savo motinos mirties, apie ginčijamus administracinius aktus jis sužinojo tik 2004 m. gegužės 18 d. iš Ukmergės rajono žemėtvarkos tarnybos rašto. Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo 1992 m. verslo reikalais dažnai išvykdavo iš Lietuvos, 2000 m. gruodžio 26 d. Rusijoje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2001 m. gegužės 30 d. Baškirijos Respublikos Salavatovsko miesto teismo buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, lygtinai paleistas nuo tolesnės bausmės atlikimo teismo 2003 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, Rusijos Čeliabinsko mieste jis turi šeimą, į Lietuvą atvyko 2004 m. balandžio 4 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. M. Ukmergės apsk., Veprių valsčiuje, turėtą žemę F. M. pateikė 1991 m. spalio 25 d., o B. D. M. prašymą atkurti nuosavybės teisę į A. M. iki nacionalizacijos Ukmergės apsk., Veprių valsčiuje turėtą žemę pateikė 1992 m. gegužės 27 d. Teismas pažymėjo, kad B. D. M. prašė ne žemės grąžinimo natūra, bet kompensacijos už žemę ir byloje nėra jokių duomenų, kad B. D. M. būtų pakeitusi savo valią, t. y. prašiusi grąžinti žemę natūra. Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 39-273-9024 F. M. atstatyta nuosavybės teisė, natūra grąžinta 11,64 ha žemės ir 2,26 ha miško, o 1,59 ha žemės išpirkta, išmokant valstybės vienkartinėmis išmokomis. Ukmergės rajono valdybos 1994 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 59 F. M. suteikta teisė naudotis žeme privačiam ūkiui kurti, iš turėtos 13,23 ha žemės ir 2,25 ha miško gražinant privačion nuosavybėn natūra 11,64 ha žemės ir 2,26 ha miško, o 1,59 ha žemės išpirkta, išmokant valstybės kompensaciją. 1995 m. rugpjūčio 3 d. F. M. mirė, po jos mirties 13,9 ha žemės sklypą pagal įstatymą paveldėjo atsakovai J. M. ir A. M. Atsižvelgdamas į: 1) Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktą 1994 m. sausio 26 d. pažymą, adresuotą Ukmergės rajono teismui, kurioje nurodyta, jog „Ukmergės apsk., Veprių valsč., Paširvinčio vienkiemio išskirstymo plane skl. Nr. 1 M.: V. ir A. pažymėti kaip bendrasavininkai. Kadangi M. F. (V. žmona) prašymą grąžinti žemę buvo padavusi 1991 m. spalio 28 d. ir tuo metu nesant kitų pretendentų, 1992 m. kovo mėn. visa M. žemė buvo atmatuota F. M.“; 2) Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus paaiškinimą kad minėta 1994 m. sausio 26 d. pažyma buvo parengta ieškovui prašant ir atstovaujant B. D. M.; 3) B. D. M. 1992 m. gegužės 27 d. prašyme dėl nuosavybės atstatymo padarytą atžymą: „asmenį įrodančius dokumentus pasiėmė sūnus R. 1994 01 26“; 4) atsakovo J. M. paaiškinimą, kad jis ne kartą priminė ieškovui tvarkytis žemės atstatymo reikalus, bet pastarasis į tai nekreipdavo dėmesio; teismas sprendė, kad tiek B. D. M., tiek ieškovui vėliausiai 1994 m. sausio 26 d. buvo išaiškinta, kad nuosavybės teisė į žemę atstatyta vienai F. M., todėl apie pažeistą teisę turėjo būti žinoma. Teismas, pažymėjęs, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnyje buvo numatytas 20 dienų institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisų atstatymo apskundimo teismui terminas, bei įvertinęs ieškovo nurodytas termino praleidimo priežastis, sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, todėl atsakovų reikalavimu taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas. Teismas konstatavo, kad, esant neatkurtai ieškovui nuosavybės teisei, nėra galimybės teismine tvarka ieškovui nustatyti žemės sklypo, į kurį neatstatyta nuosavybės teisė, ribų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 15 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą pakeitė: panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 39-273-9024 ir Ukmergės rajono valdybos 1994 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 59 dalis dėl nuosavybės teisės atstatymo F. M. į 6,62 ha žemės bei 1,13 ha miško Paširvinčio km., Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone; panaikino paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1997 m. atsakovui J. M., dalį dėl 3,31 ha žemės ir 0,565 ha miško, esančių Paširvinčio km., Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone, paveldėjimo po motinos F. M. mirties; panaikino paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1997 m. atsakovei A. M., dalį dėl 3,31 ha žemės ir 0,565 ha miško, esančių Paširvinčio km., Veprių seniūnijoje, Ukmergės rajone, paveldėjimo po motinos F. M. mirties; sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl žemės sklypo ribų nustatymo, paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek F. M., tiek ir B. D. M. buvo tinkamos pretendentės atstatyti nuosavybės teises į žemę – kiekviena į 7,745 ha plotą. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnyje nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo, turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę pateikimo dienos. Kolegija nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog B. D. M. prašymas yra išnagrinėtas minėto įstatymo 19 straipsnio tvarka, yra priimtas sprendimas ir įteiktas pretendentei. Kolegijos vertinimu, nei 1994 m. sausio 26 d. pažyma Ukmergės rajono teismui, nei B. D. M. prašyme padaryta atžyma neįrodo, kad B. D. M. ir ieškovui buvo tinkamai pranešta apie B. D. M. prašymo išsprendimą. Kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas veikė motinos įgaliojimo pagrindu, taip pat konstatavo, kad institucijos sprendimas dėl B. D. M. prašymo atkurti nuosavybės teises nėra priimtas. Kolegija sprendė, kad Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštas Nr. V6-217 įrodo, jog apie B. D. M. pažeistą teisę ieškovas sužinojo gavęs minėtą raštą, todėl ieškinio senaties nepraleido. Kolegija atmetė ieškovo reikalavimą dėl žemės sklypų nustatymo, nes, patenkinus ieškinį iš dalies, B. D. M. teisių į žemę atstatymo klausimas lieka neišspręstas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią (1964 m. CK 86 straipsnis). Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas tinkamą pranešimą ieškovui apie B. D. M. prašymo išsprendimą susiejo su įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnyje nustatyta valstybės institucijos pareiga priimti sprendimą, kurio turinys ir forma yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos „Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ 9 punkte ir šios tvarkos 1 priede, tačiau, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismo nurodytas Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštas Nr. V6-217 taip pat neatitinka minėto sprendimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kaip įrodymą 1994 m. sausio 26 d. pažymą Ukmergės rajono teismui, kuri savo turiniu yra analogiška Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštui Nr. V6-217, turėjo taikyti tas pačias įrodymų vertinimo taisykles ir Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštui Nr. V6-217, ir šį taip pat atmesti. Pastarąjį raštą pripažinęs tinkamu įrodymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį.
2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo ieškinio senaties terminio eigos pradžią su objektyvia aplinkybe – įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsniu, t. y. tinkamu pranešimu apie B. D. M. prašymo išsprendimą, ir apsiribojo tik šį faktą patvirtinančių įrodymų tyrimu, ko pasėkoje netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Kasatorė pažymi, kad 1964 m. CK 86 straipsnis nenustato objektyvių kriterijų, kuriais remiantis skaičiuojama ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį teisė į ieškinį atsirado nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvaus pobūdžio kriterijus). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas subjektyviųjų aplinkybių netyrė ir atmetė jas patvirtinančius įrodymus: 1994 m. sausio 26 d. pažymą Ukmergės rajono teismui, B. D. M. prašyme padarytą atžymą, atsakovo J. M. paaiškinimus, kad ieškovas ne kartą buvo asmeniškai ragintas tvarkytis žemės reikalaus.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas Žemės ūkio ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. M. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, o kasacinio skundo nuorodos apie netinkamą ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą yra grindžiamos fakto klausimu, t. y. momentu, nuo kurio turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
F. M. 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. M. iki nacionalizacijos Ukmergės apsk., Veprių valsčiuje, valdytą žemę. 1992 m. gegužės 27 d. B. D. M. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į A. M. iki nacionalizacijos Ukmergės apsk., Veprių valsčiuje, valdytą žemę. Šiame B. D. M. prašyme padaryta atžyma: „asmenį įrodančius dokumentus pasiėmė sūnus R. 1994 01 26“. Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 39-273-9024 F. M. atstatyta nuosavybės teisė, natūra grąžinta 11,64 ha žemės ir 2,26 ha miško, o 1,59 ha žemės išpirkta, išmokant valstybės vienkartinėmis išmokomis. 1994 m. vasario 13 d. B. D. M. mirė. Ukmergės rajono valdybos 1994 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 59 F. M. suteikta teisė naudotis žeme privačiam ūkiui kurti, iš turėtos 13,23 ha žemės ir 2,25 ha miško gražinant privačion nuosavybėn natūra 11,64 ha žemės ir 2,26 ha miško, o 1,59 ha žemės išpirkta, išmokant valstybės kompensaciją. 1995 m. rugpjūčio 3 d. F. M. mirė, po jos mirties 13,9 ha žemės sklypą pagal įstatymą paveldėjo atsakovai J. M. ir A. M. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek B. D. M., tiek ieškovui vėliausiai 1994 m. sausio 26 d. buvo išaiškinta, kad nuosavybės teisė į žemę atstatyta vienai F. M., todėl apie pažeistą teisę turėjo būti žinoma. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apie B. D. M. pažeistą teisę ieškovas sužinojo gavęs Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštą Nr. V6-217.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde atsakovė A. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią. Kadangi pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, tai teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės A. M. kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).
Teigiant apie proceso teisės normų netinkamą aiškinimą ir taikymą, kasaciniame skunde remiamasi CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, pažeidimu ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus: 1994 m. sausio 26 d. pažymą Ukmergės rajono teismui (b. l. 81); B. D. M. 1992 m. gegužės 27 d. prašyme grąžinti žemę padarytą atžymą, kad „asmenį įrodančius dokumentus pasiėmė sūnus R. 1994 01 26“ (b. l. 59); atsakovo J. M. paaiškinimus apie tai, kad ieškovas ne kartą buvo asmeniškai ragintas tvarkyti žemės dokumentus; Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštą Nr. V6-217 (b. l. 6).
Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasaciniame skunde išvardintus įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus.
Vertinant Veprių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. sausio 26 d. pažymos (b. l. 81), adresuotos Ukmergės rajono teismui, įrodomąją reikšmę ir galią faktinei aplinkybei – kada B. D. M. ir (arba) ieškovas sužinojo apie ginčijamus administracinius aktus – nustatyti, teisiškai svarbi minėtos pažymos įteikimo B. D. M. ir (arba) ieškovui arba jų supažindinimo su minėtos pažymos turiniu aplinkybė, nes tokios aplinkybės nenustačius nebūtų pagrindo pripažinti, jog atitinkama informacija B. D. M. ir (arba) ieškovui tapo žinoma iš minėtos pažymos. Byloje nėra nustatyta faktinė aplinkybė, kad B. D. M. ir (arba) ieškovas minėtą Veprių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. sausio 26 d. pažymą gavo arba buvo supažindinti su jos turiniu. Duomenų, kurie patvirtintų tokią aplinkybę egzistavus, byloje nėra. Jos egzistavimo nepatvirtina B. D. M. 1992 m. gegužės 27 d. prašyme grąžinti žemę padaryta atžyma, kad „asmenį įrodančius dokumentus pasiėmė sūnus R. 1994 01 26“ (b. l. 59), taip pat nepatvirtina ir Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 14 d. rašto Nr. V5-996 (b. l. 80) teiginys, kad Veprių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. sausio 26 d. pažyma buvo parengta ieškovui prašant ir atstovaujant B. D. M. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas aptartas Veprių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. sausio 26 d. pažymą bei atžymą B. D. M. prašyme grąžinti žemę pagrįstai nevertino kaip įrodymų, kuriais remiantis yra pagrindas konstatuoti faktinę aplinkybę – kada B. D. M. ir (arba) ieškovas sužinojo apie ginčijamus administracinius aktus, o pirmosios instancijos teismas minėtus įrodymus įvertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).
Atsakovo J. M. paaiškinimai byloje apie tai, kad jis ieškovą ragino tvarkytis žemės reikalus, nėra informatyvūs ir patikimi. Ieškovas tokias šio atsakovo nurodytas aplinkybes neigia. Atsižvelgiant į tai bei į atsakovo J. M. suinteresuotumą bylos baigtimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo remtis minėtais šio atsakovo paaiškinimais ir konstatuoti egzistavus šio atsakovo paaiškinimuose nurodytas minėtas aplinkybes (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 18 d. raštas Nr. V6-217 (b. l. 6) yra rašytinis įrodymas (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys, 197 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai neįgalina pripažinti, kad minėtą raštą apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti kaip netinkamą įrodymą ir atmesti.
Byloje surinktų įrodymų viseto duomenys įgalina teigti, kad atsakovai byloje neįrodė savo atsikirtimų apie B. D. M. ir (arba) ieškovo sužinojimo apie ginčijamus administracinius aktus momentą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
Kiti kasacinio skundo teiginiai, kaip teisiškai nereikšmingi ir nesiejami su CPK 346 straipsnyje nustatytais kasacijos pagrindais, nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstą nutartį nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Egidijus Laužikas
Antanas Simniškis
