Dėl įpareigojimo nugriauti pastatą

Civilinė byla Nr. 3K-3-158/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Širvintų rajono savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Širvintų rajono savivaldybės ieškinį atsakovui R. O. dėl įpareigojimo nugriauti pastatą; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2004 m. gruodžio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) stovi atsakovui nuosavybės teise priklausantis sandėlis, kuris yra apgriuvęs, apleistas, jo būklė yra avarinė, kelia pavojų aplinkiniams ir visuomenei; savininkas sandėlio netvarko. Pagal Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų 8 punktą savivaldybės administracijai nustatyta pareiga atlikti sandėlio naudojimo priežiūrą. Atsakovas 2004 m. balandžio 19 d. buvo iškviestas į savivaldybę spręsti klausimą dėl sandėlio sutvarkymo; buvo nutarta šio klausimo sprendimą atidėti iki 2004 m. gegužės 1 d., tačiau atsakovas sutartu laiku į savivaldybę neatvyko. Atsakovas 2000 metais buvo baustas už netinkamą statinio priežiūrą, vėliau Širvintų rajono savivaldybės administracijos raštu buvo įpareigotas iki 2004 m. spalio 25 d. nugriauti ginčo sandėlį, tačiau to nepadarė. Ieškovas, remdamasis CK 1.5 straipsniu, 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo 35 straipsniu, prašė teismo įpareigoti atsakovą nugriauti jam nuosavybės teise priklausantį sandėlį (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2005 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad atsakovas pagal 1999 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgijo nuosavybės teisę į nenaudojamą 951,69 kv. m ploto sandėlį (duomenys neskelbtini). Komisija, 2000 m. birželio 1 d. apžiūrėjusi nurodytą sandėlį, nustatė, kad pastatas yra susidėvėjęs, pasiūlė jį suremontuoti arba nugriauti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Širvintų rajono vyriausioji statinių priežiūros inspektorė 2000 m. birželio 27 d. reikalavimu Nr. 106-3-35 nurodė atsakovui sutvarkyti neūkiškai laikomą sandėlį arba jį nugriauti, tačiau atsakovas reikalavimo neįvykdė. UAB „Remonto ir statybos projektas“ specialistai 2004 m. liepos 21 d., Statybinių konstrukcijų laboratorijos specialistai 2005 m. birželio 10 d. nustatė, kad ginčo sandėlis yra apleistas, griūvantis ir nesaugus: vidurinėje pastato dalyje metalo–medžio santvaros sulūžusios, stogas sukritęs į pastato vidų, pastato grebėstai yra supuvę, likęs stogas yra įlinkęs, vandens intensyvaus nutekėjimo vietose stogo konstrukcijos pažeistos medienos grybo, daugumos sienų statramsčių apatinė dalis yra supuvusi, vietomis sienos ir statramsčiai yra pakrypę. Teismas pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 40 straipsnį ir CK 4.37 straipsnį atsakovas privalo savo nuožiūra suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti sandėlį, jeigu tolesnis jo naudojimas kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai. Tuo tarpu atsakovas, įsigijęs susidėvėjusį sandėlį, jį nuosavybės teise valdo nesilaikydamas įstatymų, todėl vadovaujantis CK 1.137, 1.138 straipsniais ir Statybos įstatymo 35 straipsniu privalo nugriauti ginčo sandėlį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Širvintų rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Kolegija pabrėžė, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai jis valdo žemės sklypą nuosavybės teise arba valdo ir naudoja jį kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas galėtų pašalinti Komisijos 2000 m. birželio 1 d. nustatytus ginčo sandėlio trūkumus tik tokiu atveju, jeigu būtų išspręstas žemės sklypo jam skyrimo ar neskyrimo klausimas. Tuo tarpu žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo sandėlis, ribų nustatymo procesas yra neužbaigtas. Kolegija nustatė, kad atsakovas 2000 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu patvirtinti ginčo žemės sklypo raudonąsias linijas; 2003 m. gruodžio 22 d. prašė leisti vykdyti detalųjį planą prie ginčo pastato, t. y. atsakovas siekė nustatyti žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo sandėlis, ribas. Kolegija pažymėjo, kad Administracinio teisės pažeidimo 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarime taip pat nurodyta, jog statybos darbai negali būti vykdomi, nes nėra pažymėtos žemės sklypo ribos. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Statybos įstatymo 35 straipsniu, padarė išvadą, kad kol neišspręsti klausimai dėl žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, ribų nustatymo ir žemės sklypo skyrimo atsakovui, nėra teisinio pagrindo nugriauti ginčo statinį. Kolegija pažymėjo, kad, net ir nustačius žemės sklypo ribas bei paskyrus atsakovui žemės sklypą, ieškovas teisę reikalauti nugriauti statinį turėtų tik tada, jei būtų tam tikros faktinės aplinkybės ir tokia galimybė būtų nustatyta įstatyme.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Širvintų rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 punktą, kuriame išvardyti avarinės būklės statinio pašalinimo būdai (statinių naudotojai privalo suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai), tačiau teismas sprendime nurodė, kad sandėlio avarinės būklės pašalinimo būdas yra nugriauti sandėlį ir toje vietoje pastatyti kitą statinį; kasatoriaus teigimu, įstatyme nenustatytas toks statinio pavojaus pašalinimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino, jog ginčo sandėlis yra tokios blogos būklės, kad jo negalima nei suremontuoti, nei rekonstruoti, o tik nugriauti. Be to, atsakovas, prieš įsigydamas ginčo sandėlį, žinojo, kad jis ateityje turės būti nugriautas. Tai patvirtina 1977 m. birželio mėnesio Širvintų miesto išplanavimo projekto aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad sandėliai, esantys prie plento, naikinami ir perkeliami į paruošų bazės teritoriją, 1996 m. Širvintų miesto išplanavimo dokumentai, kuriuose ginčo sandėlis pažymėtas kaip ateityje griaunamas pastatas, 1997 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypo planas, kuriame nurodyta, kad ginčo sandėlį planuojama nugriauti ir toje vietoje padaryti žalią zoną. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad atsakovas ginčo sandėlį įsigijo už labai mažą kainą; neįvertino liudytojų parodymų, jog ginčo statinys buvo pirktas nugriauti, o ne sandėliuoti; atsakovas šiuo pastatu niekada nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pagal Statybos įstatymą, norint gauti leidimą atlikti statinio remontą ar rekonstrukciją, reikia pateikti žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, t. y. teismas išskyrė tik dvi galimybes pašalinti avarinės būklės statinį (suremontuojant arba rekonstruojant), tačiau, kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju ginčo sandėlio negalima nei suremontuoti, nei rekonstruoti, o tik nugriauti, ir tam nereikia suformuoti žemės sklypo. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendime nurodė, kad, nustačius žemės sklypo ribas ir paskyrus atsakovui žemės sklypą, ieškovas teisę reikalauti nugriauti ginčo statinį turėtų tik tada, jei būtų tam tikros faktinės aplinkybės ir tokia galimybė būtų nustatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo skyrimo klausimas nebuvo nagrinėjamas.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atsakovas sutiko nugriauti ginčo statinį. Statinio nugriovimas – nevienintelė galimybė pašalinti jo avarinę būklę; atsakovas gali statinį suremontuoti. Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad atsakovas ginčo statinį įsigijo už labai mažą kainą, yra nepagrįstas, nes pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo nekilnojamąjį daiktą ir sumokėjo už jį sutartyje nustatytą kainą. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį, norint gauti leidimą statinį remontuoti ar rekonstruoti, reikia pateikti žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantį dokumentą, tuo tarpu atsakovas dėl ieškovo neveikimo negali išsinuomoti ar įsigyti nuosavybės teise žemės sklypo, reikalingo ginčo sandėliui eksploatuoti.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas pagal 1999 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo nuosavybės teise nenaudojamą 951,69 kv. m ploto sandėlį (duomenys neskelbtini). Komisija, sudaryta ištirti neūkiškai laikomo sandėlio būklę, UAB „Remonto ir statybos projektas“ bei Statybinių konstrukcijų laboratorijos specialistai nustatė, kad ginčo sandėlis yra apleistas, griūvantis ir nesaugus, pasiūlė jį suremontuoti arba nugriauti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Širvintų rajono vyriausioji statinių priežiūros inspektorė 2000 m. birželio 27 d. pareikalavo, kad atsakovas sutvarkytų neūkiškai laikomą sandėlį arba nugriautų, tačiau jis reikalavimo neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas privalo savo nuožiūra suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti sandėlį, nes tolesnis jo naudojimas kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas galėtų pašalinti ginčo sandėlio trūkumus tik tokiu atveju, jeigu būtų išspręsti klausimai dėl žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo sandėlis, ribų nustatymo ir žemės sklypo atsakovui skyrimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgyvendinimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas yra pastato (duomenys neskelbtini) savininkas. Atsakovas šį pastatą įsigijo už (duomenys neskelbtini) iš Širvintų rajono vartotojų kooperatyvo „Veivera“ pagal 1999 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šis pastatas 1999 m. gegužės 4 d. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kuriame nurodyta jo paskirtis: sandėliavimo/inventoriaus sandėlis. Be to, kadastro įmonės pažymėjime nurodyta, kad žemės sklypas, kuriame yra statinys, neregistruotas, o tai reiškia, kad žemės sklypas nei ankstesniam pastato savininkui, nei dabartiniam jo savininkui nebuvo išnuomotas arba nebuvo suteikta naudotis šiuo sklypu kitais įstatymuose nustatytais pagrindais. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo įsigytas pastatas yra susidėvėjęs, avarinės būklės ir dėl to jis kelia grėsmę žmonėms; atsakovas, kaip šio statinio savininkas, jo neremontuoja, nors kelis kartus buvo įspėtas jį suremontuoti arba nugriauti. Atsakovas negali gauti leidimo statinį remontuoti arba rekonstruoti, nes nėra nustatytos žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, ribos, kaip to reikalaujama Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje. Jis kelis kartus kreipėsi į rajono savivaldybę, kad būtų nustatytos žemės sklypo ribos statiniui, kuris jam priklauso nuosavybės teise, kad gavęs leidimą galėtų šį tvarkyti, tačiau tokie atsakovo prašymai nebuvo išspręsti ir žemės sklypo ribos iki šiol pastatui nėra nustatytos.

Atsakovas 2005 m. balandžio 21 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, vilkinant atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus; atsakovas prašė teismą įpareigoti atsakovą – Širvintų rajono savivaldybę – per tris mėnesius arba kitą protingą teismo nustatytą terminą parengti ir patvirtinti žemės sklypo, reikalingo inventoriaus sandėliui eksploatuoti, detalųjį planą. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovo skundą gavo, jį priėmė, tačiau byla dar neišspręsta. CPK 163 straipsnis nustato privalomą bylos nagrinėjimo sustabdymą, jeigu nustatoma nors viena iš šiame straipsnyje išvardytų aplinkybių. Esant byloje duomenų, kad egzistuoja CPK 163 straipsnyje nustatytas pagrindas sustabdyti bylą, teismas ex officio privalo patikrinti šių duomenų pagrįstumą ir spręsti klausimą, ar yra pagrindas stabdyti bylą, ar galima ją nagrinėti šios nestabdant. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Atsakovas, kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, padavė prašymą teismui dėl šios bylos sustabdymo, kol bus išspręsta administracinė byla dėl žemės sklypo suformavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino ir išnagrinėjo bylą iš esmės ir ieškinį patenkino. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, nepatikrino byloje esančių aplinkybių dėl privalomo bylos sustabdymo pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą dėl negalimumo nagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama administracine tvarka dėl faktų, kurių nustatymas priklauso administracinio teismo kompetencijai ir kurių negali nustatyti bendrosios kompetencijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, nurodė, kad žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, ribų nustatymo procesas ir klausimai dėl žemės sklypo skyrimo atsakovui arba atsisakymo nustatyti žemės sklypo ribas bei atsisakymo paskirti žemės sklypą naudojimui nuomos ar kitais pagrindais, yra neužbaigti, todėl konstatavo, kad teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį. Šis apeliacinės instancijos teismo argumentas rodo, kad ši byla ir byla, kurią nagrinėja administracinis teismas, yra tarpusavyje susijusios, administracinėje byloje nustatyti faktai dėl žemės sklypo ribų nustatymo (ar nenustatymo) atsakovo turimam statiniui turės įrodomąją (prejudicinę) galią, sprendžiant klausimą dėl pastato nugriovimo ar galimybės jį remontuoti arba rekonstruoti Statybos įstatyme nustatyta tvarka (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys neatsižvelgus į administraciniame teisme nagrinėjamą klausimą dėl žemės ribų nustatymo, ir įsiteisėjus šiam sprendimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys bei jų teisių perėmėjai nebegalės iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). CPK 302 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniam procesui taikomos šio Kodekso bendrosios nuostatos, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat privalėjo pasisakyti dėl CPK 163 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje.

Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimo naikinamas (CPK 359 straipsnio 3 dalis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius