Dėl darbo teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-116/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.2; 92

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei ir Sveikatos apsaugos ministerijai dėl darbo teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. S. 2003 m. spalio 31 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė: pripažinti Sveikatos apsaugos ministerijos nuolatinės gydytojų medicininės praktikos licencijavimo komisijos 2002 m. gegužės 6 d. protokolo Nr. 5 6.1 punktą neteisėtu bei nepagrįstu ir jį panaikinti; pripažinti sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 5-L „Dėl gydytojo medicinos praktikos licencijos galiojimo panaikinimo“ neteisėtu; pripažinti VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (toliau – VšĮ VGPUL) direktoriaus 2002 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 270K, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo, neteisėtu, grąžinti jį – ieškovą į ankstesnį darbą ir priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą; priteisti iš atsakovų po 25 000 Lt moralinės žalos atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad sveikatos apsaugos ministras 2002 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 5-L, kurio priėmimo pagrindas buvo ministro 2002 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 106 sudarytos Abdominalinės chirurgijos gydytojų profesinės kompetencijos vertinimo komisijos išvada apie ieškovo profesinę kompetenciją, panaikino ieškovui 1999 m. išduotos specializuotos medicinos praktikos licencijos Nr. 08368 verstis abdominalinės chirurgijos gydytojo praktika galiojimą. Minėtai išvadai 2002 m. balandžio 15 d. pritarė Nuolatinė gydytojų medicinos praktikos licencijavimo komisija. Ieškinyje teigiama, jog sprendimas atimti iš ieškovo galimybę verstis medicinos praktika buvo nepagrįstas, nes VšĮ VGPUL Bendrosios chirurgijos klinikos vadovo doc. J. S. profesinės kompetencijos vertinimo komisijai pateiktas 12 pacientų diagnostikos ir gydymo atvejų sąrašas, kuriuo įvardijamos dažnai pasikartojančias medicinos praktikos klaidos, yra sąmoningai klaidinantis. 2002 m. gegužės 13 d. darbdavys nušalino ieškovą nuo darbo, o, panaikinus licencijos galiojimą, VšĮ VGPUL direktoriaus 2002 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 270K ieškovas atleistas iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 6 punktą (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą). Ieškovo teigimu, jis atleistas iš darbo atostogų ir ligos metu, taip pažeidžiant DSĮ 29 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ieškovas nurodė, kad moralinės žalos atlyginimo reikalauja todėl, kad atleidimas iš darbo ir licencijos atėmimas jam sukėlė infarktą ir jis buvo pripažintas 3 grupės invalidu. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti vieno mėnesio terminą ieškiniui pareikšti, motyvuodamas tuo, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių: nedarbingumo, jam iškeltos baudžiamosios bylos, siekimo ginčą išspręsti taikiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Gydytojo medicinos praktikos įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatyta, kad licencijos galiojimas yra panaikinamas, jeigu asmuo padarė grubią medicinos praktikos klaidą ar dažnai pasikartojančių medicinos praktikos klaidų. Medicinos praktikos klaidos pripažinimo grubia ar dažnai pasikartojančia klaida kriterijus nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Teismas nustatė, kad VšĮ VGPUL direktorius 2002 m. sausio 4 d. raštu Nr. 05-6 kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos Nuolatinę sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo komisiją su prašymu įvertinti ieškovo profesinę kompetenciją ir tinkamumą dirbti abdominalinės chirurgijos gydytoju. Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 106 buvo sudaryta Abdominalinės chirurgijos gydytojų profesinės kompetencijos vertinimo komisija gydytojo R. S. profesinei kompetencijai įvertinti. Šios komisijos 2002 m. kovo 12 d. posėdžio protokole išdėstytos tokios išvados: 1. Gydytojo R. S. teorinių ir praktinių žinių komisija įvertinti negalėjo, nes gydytojas kategoriškai atsisakė atsakyti į komisijos pateiktus žinių patikrinimo klausimus; 2. Gydytojo R. S. profesinė veikla ligonio V. S. gydymo atveju vertintina kaip grubi praktikos klaida, o kituose dokumentuose išdėstyti faktai vertintini kaip dažnai pasikartojančios praktikos klaidos. Remdamasis liudytojų R. T., J. S., L. S. parodymais, deontologinių teismo medicinos ekspertizių išvadomis, teismas vertino, kad minėtos komisijos išvados yra pagrįstos. Teismas pažymėjo, kad ypač svarbią reikšmę turi ta aplinkybė, kad ieškovas atsisakė atsakyti į komisijos pateiktus žinių patikrinimo klausimus, taip sudarydamas pagrindą nepasitikėti jo profesine kompetencija. Pagal Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos 26 punktą komisijos išvadas vertinamasis per 15 kalendorinių dienų po komisijos posėdžio galėjo apskųsti sveikatos apsaugos ministrui, tačiau ieškovas išvadų nustatyta tvarka neskundė. Nuolatinės gydytojų medicinos praktikos licencijavimo komisijos 2002 m. gegužės 6 d. posėdyje nutarta panaikinti R. S. išduotos licencijos galiojimą. Teismas nenustatė jokių šios komisijos darbo procedūrinių pažeidimų ir sprendė, kad tenkinti ieškovo reikalavimą dėl šios komisijos 2002 m. gegužės 6 d. protokolo Nr. 5 6.1 punkto pripažinimo neteisėtu bei nepagrįstu ir jo panaikinimo nėra pagrindo. Sveikatos apsaugos ministras 2002 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 5-L panaikino ieškovui išduotos licencijos galiojimą. Pažymėjęs, kad pagal Gydytojų medicinos praktikos licencijavimo nuostatų 33 punktą toks įsakymas gali būti skundžiamas teismui per 30 kalendorinių dienų nuo raštiško pranešimo gavimo, teismas konstatavo, kad ieškovas įsakymo Nr. 5-L neskundė. Teismas vertino, kad nėra pagrindo ginčijamą sveikatos apsaugos ministro įsakymą pripažinti neteisėtu. Teismas nurodė, kad atleidimas iš darbo DSĮ 26 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu nėra atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva, todėl ieškovo motyvas, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidė įstatymą, atmestinas, nes įstatymas nenumato apribojimo darbdaviui minėtu pagrindu atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Teismas konstatavo, kad nepripažinus sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 5-L neteisėtu, nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ginčijamą VšĮ VGPUL direktoriaus įsakymą, grąžinti ieškovą į ankstesnį darbą ir priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą bei moralinės žalos atlyginimą. Be to, teismas nurodė, kad ieškinys netenkintinas ir tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodė, kad sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 5-L panaikinus licencijos galiojimą, t. y. nesant leidimo verstis medicinos praktika, ieškovo atleidimas iš darbo buvo būtinas, nes tęsti su ieškovu darbo santykius darbdavys neturėjo teisinio pagrindo, priešingu atveju, būtų pažeistas Gydytojų medicinos praktikos įstatymas, kuriame nustatyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvoje gali asmenys, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Ieškovo teiginys, kad jo atleidimas iš darbo – tai iš anksto suplanuota akcija, nes jo santykiai su administracija buvo konfliktiški dėl to, kad ieškovas kovojo už darbuotojų ir ligonių teises, kolegijos vertinimu, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms – išvadą dėl ieškovo profesinės kompetencijos padarė ne darbdavys, o specialistų komisija. Pažymėjusi, kad teismas ieškinį išnagrinėjo iš esmės ir atmetė kaip neįrodytą bei nepagrįstą, kolegija konstatavo, kad termino kreiptis į teismą praleidimo klausimas neįtakoja sprendimo teisėtumo, ir termino praleidimo klausimu nepasisakė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus manymu, sveikatos apsaugos ministras priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą panaikinti licencijos galiojimą, kadangi vadovavosi nepagrįstu Nuolatinės gydytojų medicinos praktikos licencijavimo komisijos 2002 m. kovo 12 d. posėdžio protokolu. Kasatorius dirbo pagal darbo sutartį, todėl, jo nuomone, darbo klaidos turėjo būti vertinamos pagal darbo teisėje galiojančius teisinės atsakomybės principus. Kasatorius pažymi, kad ir Darbo sutarties įstatymo, ir DK galiojimo metu drausminė nuobauda galioja vienerius metus, vėliau tokios nuobaudos buvimo nurodymas teisinės galios neturi, tačiau doc. J. S. nurodė neva dažnai pasitaikančias kasatoriaus darbo klaidas, už kurias jis nebuvo baustas darbo įstatymų nustatyta tvarka arba dėl kurių drausminių nuobaudų galiojimo terminas buvo suėjęs. Dėl to, kasatoriaus manymu, komisija, tyrusi jo profesinę veiklą, neturėjo teisinio pagrindo vertinti vienuolikos metų senumo įvykius arba įvykius, dėl kurių kasatorius nebuvo baustas, arba dėl kurių vieną kartą jau buvo baustas. Be to, kasatoriaus teigimu, jo profesinėje praktikoje nebuvo dažnai pasikartojančių klaidų, kadangi per vienuolika metų doc. J. S. suskaičiavo dvylika kasatoriaus klaidų, iš kurių tik už tris jis buvo baustas darbo įstatymų nustatyta tvarka ir šių drausminių nuobaudų galiojimo terminas buvo pasibaigęs.

2. Kasatoriaus nuomone, vienkartinis neteisingos diagnozės nustatymas nėra grubi medicinos praktikos klaida. Medicinos ekspertai nustatė, kad negalima atsakyti į klausimą, ar neteisingos diagnozės nustatymas 2001 m. spalio 7 d. yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su paciento klinikine mirtimi. Anot kasatoriaus, neteisinga diagnozė buvo nustatyta ne vien dėl jo kaltės. Kaip nurodo kasatorius, 2001 m. spalio 7 d. ligoninėje nedirbo ultragarso aparatas – nebuvo jį aptarnaujančių darbuotojų. Kasatoriaus manymu, grubi praktikos klaida būtų, jei pagal atliktus tyrimus kasatorius būtų padaręs neteisingą išvadą dėl ligos, arba nepaskyręs atlikti tyrimų, nors būtų veikę visi reikiami prietaisai ir aparatai tam atlikti. Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai įvertino įrodymus.

3. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus apžvalgos „Dėl Darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose, išnagrinėtose per 1995 metus“ kasatorius daro išvadą, kad atėmimo specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą nustatymo procedūra ir atleidimo šiuo pagrindu procedūra turi būti analogiška kaip darbo drausmės pažeidimo nustatymo procedūra. Anot kasatoriaus, teismai nesivadovavo šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

4. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino DSĮ 29 straipsnio 4 dalies normą. Kasatorius teigia, kad jis iš darbo buvo atleistas darbdavio iniciatyva, nes būtent darbdavys inicijavo medicinos licencijos galiojimo panaikinimo procedūrą, suteikė komisijai ne visiškai tiesą atitinkančią medžiagą.

5. Kasatorius nurodo, kad teismų išvados apie priežastinio ryšio tarp neteisingos diagnozės nustatymo pacientui V. S. ir šio paciento mirties buvimą prieštarauja deontologinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 10(L) išvadų 4 punktui, tačiau teismai, pažeisdami CPK 218 straipsnį, nemotyvavo, kodėl nesutinka su ekspertų išvada.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai sutapatina Nuolatinės sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo komisijos nagrinėtas kasatoriaus praktikos klaidas su darbo įstatymų reguliuojamais darbo drausmės pažeidimais. Kasatoriaus nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalgą, atsakovo teigimu, taip pat nepagrindžia kasatoriaus teiginio, kad jo atleidimo iš darbo procedūra turėjo būti vykdoma pagal drausminėms nuobaudoms skirti nustatytą tvarką. Anot atsakovo, minėtoje apžvalgoje specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas siejamas su kitų kompetentingų asmenų įstatymo nustatyta tvarka vykdoma specialiųjų teisių atėmimo dirbti tam tikrą darbą procedūra ir darbuotojo kalte, bet ne su galiojančiomis drausminėmis nuobaudomis. Atsiliepime pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kuri gydytojo profesiją vertina kaip pasižyminčią padidintu atidumu, atsargumu, dėmesingumu, rūpestingumu, klaidos ar aplaidumo netoleruotinumu. Atsakovas nurodo, kad kasatoriaus licencijos galiojimo panaikinimas – tai gydytojo profesinės kompetencijos neigiamo įvertinimo išdava.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

VšĮ VGPUL 2002 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir Nuolatinę sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo komisiją su prašymu įvertinti ieškovo profesinę kompetenciją ir tinkamumą dirbti abdominalinės chirurgijos gydytoju. Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 106 sudaryta Abdominalinės chirurgijos gydytojų profesinės kompetencijos vertinimo komisija gydytojo R. S. profesinei kompetencijai įvertinti. Šios komisijos 2002 m. kovo 12 d. posėdžio protokole užfiksuotos išvados: 1. Gydytojo R. S. teorinių ir praktinių žinių komisija įvertinti negalėjo, nes gydytojas kategoriškai atsisakė atsakyti į komisijos pateiktus žinių patikrinimo klausimus; 2. Gydytojo R. S. profesinė veikla ligonio V. S. gydymo atveju vertintina kaip grubi praktikos klaida, o kituose dokumentuose išdėstyti faktai vertintini kaip dažnai pasikartojančios praktikos klaidos. Nuolatinės gydytojų medicinos praktikos licencijavimo komisijos 2002 m. gegužės 6 d. posėdyje nutarta panaikinti R. S. išduotos licencijos galiojimą. Sveikatos apsaugos ministras 2002 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 5-L panaikino ieškovui išduotos licencijos galiojimą. VšĮ VGPUL direktoriaus 2002 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 270K ieškovas atleistas iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 6 punktą (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, kasaciniam skundui keliamus reikalavimus nustato CPK 346, 347 straipsniai. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, o taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalyku yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje byloje kasatoriaus R. S. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Todėl kasacinio nagrinėjimo dalyku yra tik tie kasatoriaus R. S. kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir kurie pripažintini teisės klausimais.

Byla kasacine tvarka nagrinėjama neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta.

Ginčo teisinių santykių, susijusių su ieškovo profesinės kompetencijos patikrinimu ir licencijos galiojimo panaikinimu, atsiradimo metu galiojęs Darbo įstatymų kodeksas reglamentavo darbo santykius (DĮK 1 straipsnio 1 dalis), o Darbo sutarties įstatymas reglamentavo darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką (DSĮ 1 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu gydytojų teisės verstis medicinos praktika įgijimo ir įgyvendinimo sąlygas, licencijų panaikinimo pagrindus ir tvarką, profesinės kompetencijos patikrinimo tvarką reglamentavo specialūs teisės aktai – Gydytojo medicinos praktikos įstatymas (šio įstatymo 2 straipsnio 1, 2 punktai, 3, 12 ir 13 straipsniai), sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 67 patvirtinti Gydytojų medicinos praktikos licencijavimo nuostatai bei 2002 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 58 „Dėl sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarka. Minėti teisiniai santykiai susiklostė ne tarp darbuotojo ir darbdavio, juos reglamentavo specialūs norminiai aktai, kurie nenumatė, kad šiems santykiams reguliuoti taikomas DĮK bei kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad tikrinant kasatoriaus profesinę kompetenciją jo padarytos medicinos praktikos klaidos turėjo būti vertinamos pagal darbo teisėje galiojančius teisinės (drausminės) atsakomybės principus. Tuo tarpu pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė anksčiau minėtus specialius norminius teisės aktus, nėra.

Bylą nagrinėję teismai įvertino byloje esančius įrodymus, apskųstuose procesiniuose sprendimuose nurodė įrodymų, kuriais grindė išvadas, vertinimą bei argumentus, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus. Kasatorius kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino įrodymus, nenurodė nei kasacijos pagrindo – konkrečių proceso teisės normų pažeidimų, nei tokį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Teigdamas, kad neteisinga diagnozė 2001 m. spalio 7 d. buvo nustatyta ne vien dėl jo kaltės, kasatorius kasaciniame skunde kelia ne teisės, bet fakto klausimą. Todėl teisėjų kolegija minėtų kasacinio skundo teiginių nenagrinėja (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys ir nustatytos faktinės aplinkybės įgalino ją nagrinėjusius teismus pripažinti, jog ieškovas yra padaręs grubią medicinos praktikos klaidą (CPK 177, 185 straipsniai).

Kasatorius netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus apžvalgą „Dėl Darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose, išnagrinėtose per 1995 metus“ ir daro neteisingą, iš minėtos apžvalgos turinio neišplaukiančią ir teisės aktų nuostatų neatitinkančią išvadą, kad atėmimo specialiosios teisės dirbti tam tikrą darbą nustatymo procedūra ir atleidimo šiuo pagrindu procedūra turi būti analogiška kaip darbo drausmės pažeidimo nustatymo procedūra. Tokios praktikos, apie kurią teigiama kasaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs, kasacinio skundo teiginys, kad bylą nagrinėję teismai nesivadovavo neva tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, bei kiti su tuo susiję kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikomame Darbo sutarties įstatyme darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva pagrindus išsamiai reglamentuoja DSĮ 29 straipsnis, tarp kurių nepatenka DSĮ 26 straipsnio 6 punkte numatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad darbuotojo atleidimas iš darbo DSĮ 26 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu yra atleidimas darbdavio iniciatyva. Darbuotojo atleidimo iš darbo DSĮ 26 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu DSĮ 29 straipsnio 4 dalis ir joje numatytas draudimas netaikytini. Kasacinio skundo argumentai apie netinkamą DSĮ 29 straipsnio 4 dalies normos įvertinimą bei kasatoriaus atleidimo iš darbo vertinimą kaip atleidimo darbdavio iniciatyva yra nepagrįsti.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 218 straipsnį. Deontologinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 10 (L) išvadų 1 punkte išdėstyta tokia išvada: „2001 m. spalio 7 d. V. S. buvo nustatyta neteisinga diagnozė, kadangi nebuvo atlikti reikalingi tyrimai, kurie patvirtintų ūminio pankreatito diagnozę – amilazės tyrimas kraujyje, ultragarsinis tyrimas. Preliminari diagnozė nebuvo diferencijuota su kitais ūminiais pilvo ertmės organų susirgimais, tame tarpe perforuota dvylikapirštės žarnos opa – neatlikta apžvalginė pilvo organų rentgenograma. Neteisingas diagnozės nustatymas susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su V. S. mirtimi“, o 4 punkte išdėstyta tokia išvada: „Kadangi V. S. nebuvo atliktas patologoanatominis tyrimas, kurio metu būtų tiksliai nustatyta klinikinės mirties, įvykusios 2001 m. spalio 11 d. priežastis, todėl negalima atsakyti į klausimą, ar neteisingos diagnozės nustatymas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su klinikine mirtimi“ (Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamoji byla Nr. 10-2-071-02, T. 1, b. l. 87-90). Pacituotuose išvadų punktuose kalbama apie skirtingą priežastinį ryšį: pirmuoju atveju – tarp neteisingos diagnozės nustatymo ir mirties, o antruoju – tarp neteisingos diagnozės nustatymo ir klinikinės mirties. Kaip matyti iš apskųstų procesinių sprendimų turinio, bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi minėtų išvadų 1 punktu ir tai negali būti vertinama kaip teismo nesutikimas su eksperto išvada.

Kiti kasacinio skundo teiginiai, kaip teisiškai nereikšmingi ir nesiejami su CPK 346 straipsnyje nustatytais kasacijos pagrindais, nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimą ir nutartį, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis