Dėl nuomotojo pareigos grąžinti nuomininkui mokesčius, kuriuos šis už nuomotoją savo lėšomis sumokėjo savo buveinės (užsienio) valstybėje

Civilinė byla Nr. 3K-3-194-686/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17171-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.8.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o.“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „POLFROST Internationale Spedition Sp. z. o. o.“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nuomotojo pareigos grąžinti nuomininkui mokesčius, kuriuos šis už nuomotoją savo lėšomis sumokėjo savo buveinės (užsienio) valstybėje.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 22 805,86 Eur vagonų nuomos sutarties permoką, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad šalys buvo sudariusios vagonų nuomos sutarčių grupę – 2011 m. gegužės 31 d. sutartį Nr. SVN(DK)-64, 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimą Nr. SVN (DK) 203, 2012 m. gruodžio 13 d. sutartį Nr. SVN(DK)-212, 2013 m. vasario 4 d. susitarimą Nr. SVN(DK)-51 ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. susitarimą Nr. SVN(DK)-134. Pagal šiuos sandorius ieškovas (nuomininkas) už nuomos mokestį nuomojo iš atsakovės (nuomotojos) vagonus. Atsakovės pajamos (nuomos mokestis), gautos iš ieškovo pagal šiuos sandorius, remiantis Lenkijos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio 21 straipsnio l dalies l punkto nuostatomis, yra apmokestinamos Lenkijoje. Ieškovas, išskaičiavęs ir savo lėšomis už atsakovę sumokėjęs pelno mokestį, ne kartą kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti (kompensuoti) jam sumą, atitinkančią sumokėtą mokestį. Tačiau atsakovė prašymo netenkino. Vagonų nuomos sutarties tekstas, ieškovo teigimu, nepalieka abejonių, kad kaina už vagonų nuomą yra pajamos, neatskaičius mokesčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys sudarė: 2011 m. gegužės 31 d. vagonų nuomos sutartį Nr. SVN(DK)-64 ir 2011 m. gruodžio 30 d. susitarimą Nr. SVN (DK) 203 dėl šios sutarties pakeitimo ir papildymo (toliau – Nuomos sutartis Nr. 1); 2012 m. gruodžio 13 d. sutartį Nr. SVN(DK)-212 ir 2013 m. vasario 4 d. susitarimą Nr. SVN(DK)-51 dėl šios sutarties pakeitimo ir papildymo (toliau – Nuomos sutartis Nr. 2); 2013 m. rugpjūčio 12 d. susitarimą Nr. SVN(DK)-134 dėl Nuomos sutarties Nr. 2 nutraukimo; ieškovas į Lenkijos Respublikos biudžetą sumokėjo vieno tarifo pajamų mokestį (2011 m. – 31 752 Lenkijos zlotus; 2012 m. – 55 719 Lenkijos zlotų; 2013 m. – 41 184 Lenkijos zlotus), imamą iš juridinių asmenų, neturinčių buveinės arba valdybos Lenkijos Respublikos teritorijoje, nurodydamas atsakovės, kaip mokesčio mokėtojos, duomenis; ieškovas reiškia reikalavimą grąžinti jo sumokėtą nuomos kainos dalį, atitinkančią sumokėtą mokestį į Lenkijos Respublikos biudžetą, nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m.; ieškovas nereikalauja grąžinti 2011 m. sumokėto mokesčio.

Teismas, įvertinęs nuomos sutarčių sąlygas, atsakovės viešai skelbiamo papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyno PP-LG nuostatas, kuriose nurodytos vagonų nuomos kainos ir pažymėta, kad kainyne visi mokesčiai nurodyti be pridėtinės vertės mokesčio, padarė išvadą, jog šalys aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė vagonų nuomos kainą, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad šalys buvo sutarusios dėl nuomos mokesčio mažinimo ieškovo Lenkijos Respublikos biudžetui sumokėtos mokesčių sumos dydžiu ir (ar) kad atsakovė būtų įsipareigojusi grąžinti ieškovui šio sumokėtus mokesčius. Aplinkybę, kad tiek prieš Nuomos sutarties Nr. 1 sudarymą, tiek ir po šios sutarties sudarymo šalys nebuvo sutarusios dėl minėtų sąlygų, pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog apie mokesčio mokėjimą už atsakovę jam tapo žinoma tik po to, kai Lenkijos Respublikos mokesčių inspekcija atliko patikrinimą. Teismas sprendė, kad atsakovė gavo nuomos mokestį tokio dydžio, dėl kokio šalys sutarė sudarydamos nuomos sutartis, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išreikalauti iš atsakovės teisėtai gautas lėšas (CK 6.237 straipsnis).

Aplinkybė, kad sudarant sutartis ieškovui nebuvo žinoma apie mokesčių mokėjimą Lenkijos Respublikos biudžetui ir apie šią prievolę jam tapo žinoma tik po Lenkijos Respublikos mokesčių inspekcijos 2011 m. atlikto patikrinimo, teismo vertinimu, patvirtina, jog ieškovas reikalavimą grąžinti dalį jo atsakovei sumokėtos nuomos kainos, proporcingą mokesčio sumai, iš esmės grindžia savo nežinojimu, kad tokį mokestį vagonų sutarties sudarymo metu jam teks mokėti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra verslininkas, Lenkijos Respublikoje registruota įmonė, taigi jam turėjo būti žinoma apie Lenkijos Respublikos teisės aktais nustatytą ir privalomą mokėti pajamų mokestį, todėl sudarydamas sutartį jis turėjo ir galėjo įvertinti šias aplinkybes, o jeigu vagonų nuomos sutarties sudarymas atsakovės viešai skelbiamomis kainomis jam buvo nepriimtinas, turėjo teisę atsisakyti tokią sutartį sudaryti (CK 1.6, 1.137 straipsniai). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, žinodamas atsakovės nesutikimo sumažinti nuomos mokestį argumentus, ne inicijavo nuomos sutarties nutraukimą, o 2012 m. gruodžio 13 d. sudaryta Nuomos sutartimi Nr. 2 toliau tęsė nuomos teisinius santykius iš esmės tomis pačiomis sąlygomis. Kadangi šalys išlygų, nustatančių nuomos mokesčio perskaičiavimo ar sumažinimo galimybę, sutartyje neaptarė ir tokių ketinimų neturėjo (CK 6.193 straipsnis), tai ieškovas turėjo pareigą vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nuomos mokestį tokio dydžio, kokį sutarė sutartyje.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovės pareigos grąžinti ieškovui šio vykdant Lenkijos Respublikos įstatymus sumokėtus mokesčius nenustato nei mokesčių teisę reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, nei šalių sudaryta sutartis, o vien ieškovo pateikta interpretacija ir mokesčio rūšis, nustatyta Lenkijos Respublikos teisės aktuose, savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį. Priešingai, ieškovas įvykdė būtent jam priklausančią mokestinę prievolę pagal Lenkijos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio l dalies l punktą. Be to, byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs Lenkijos Respublikos mokesčių inspekcijos reikalavimus.

Teismas laikė teisiškai nepagrįstais ieškovo nurodytus argumentus dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nes nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl šios teisės normos, įtvirtinančios atsakovei teisę ieškovo Lenkijos Respublikoje sumokėtą pelno mokestį susigrąžinti Lietuvoje sumažinus savo į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtiną pelno mokestį, taikymo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos vertinimu, aplinkybe, kad ieškovas nuo 2012 m. siekė vagonų nuomos sutarties pakeitimo savo naudai, t. y. sumažinti nuomos mokestį, negalima remtis kaip įrodymu reiškiant ieškinį tuo pagrindu, jog ieškovas permokėjo už vagonų nuomą atsakovei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šios aplinkybės. Byloje reikšmingas faktas būtų tai, kad nuomos sutartis buvo pakeista ir taip konstatuotas nuomos mokesčio permokėjimas pagal nuomos sutartį iki pakeitimo. Tačiau ieškovas nereiškė reikalavimo pakeisti nuomos sutartį, t. y. pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė pakeisti sutartį ieškovo naudai. Todėl vien ieškovo noras, kad sutartis būtų pakeista, neturi įtakos vertinant, ar ieškovas permokėjo atsakovei už vagonų nuomą.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neinicijavo nuomos sutarties nutraukimo. Aplinkybė, jog nuomojami vagonai yra specifinis nuomos objektas, kuris dėl geležinkelio bėgių skirtumo gali būti eksploatuojamas tik Lietuvoje ir posovietinėje erdvėje, yra visuotinai žinoma ir jos nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovas yra vienintelis Europos Sąjungos ūkio subjektas, galintis pasiūlyti nuomoti tokio pobūdžio vagonus. Atsakovės pateikti duomenys apie kitas tokių vagonų nuomos paslaugas teikiančias įmones šią aplinkybę paneigia. Be to, aplinkybė, kad ieškovas negali inicijuoti nuomos sutarties nutraukimo, būtų reikšminga nagrinėjant reikalavimą dėl nuomos sutarties pakeitimo, tačiau byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas.

Kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 20 d. sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 2 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies, byloje pateiktą Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadą, nurodė, kad 10 proc. pelno mokestį prie šaltinio ieškovas privalėjo išskaičiuoti iš nuomos pajamų (šių pajamų išmokėjimo nuomotojai (atsakovei) momentu) ir pervesti į Lenkijos Respubliką. Aplinkybė, dėl kokios priežasties jis šio mokesčio neišskaičiavo – ar dėl nežinojimo, kad jį reikės mokėti, ar dėl to, kad siekė nuomotojos palankumo, – nėra reikšminga. Neatlikus ieškovui pareigos išskaičiuoti šį mokestį, nuomotojai neatsirado pagrindo taikyti pelno mokesčio atskaitymo tvarkos. Todėl atsakovės mokėtinas į Lietuvos Respublikos biudžetą pelno mokestis nebuvo sumažintas. Taigi atsakovė nėra praturtėjusi ieškovo sąskaita. Tik tokiu atveju, jei būtų pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė sumokėjo pelno mokesčio į Lietuvos Respublikos biudžetą 10 proc. mažiau dėl to, kad šį mokestį į Lenkijos biudžetą buvo sumokėjęs ieškovas, būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, ir priteisti reikalaujamą sumą. Kolegija sprendė, kad, nė vienai šalių neginčijant Valstybinės mokesčių inspekcijos atsisakymo grąžinti atsakovei jo į Lietuvos biudžetą sumokėto pelno mokesčio dalį ieškovo Lenkijoje sumokėto 10 proc. pelno mokesčio suma, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė gavo permoką už vagonų nuomą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovas jau nuo 2012 m. siekė pakeisti sutarties sąlygas, taip norėdamas pašalinti šalių nelygybę, atsiradusią dėl nenumatytos prievolės išskaičiuoti pajamų mokestį Lenkijoje iš atsakovės pajamų. Tačiau, atsižvelgiant į esminę šalių nelygybę dėl specifinio nuomos objekto (CK 6.228 straipsnis), atsakovei atsisakant pakeisti sutartį, ieškovas, negalėdamas jos nutraukti, ir toliau buvo priverstas ją vykdyti. 2013 m. rugpjūčio 12 d. susitarimu nutraukti Nuomos sutartį Nr. 2 šalių nuomos santykiai iš esmės nenutrūko, tik vykdomi kitokiu būdu, nes Nuomos sutarties Nr. 2 pagrindu iš atsakovės nuomojami vagonai buvo perduoti ieškovo patronuojamajai įmonei. Ši aplinkybė patvirtina, kad net ir esant teisminiam ginčui ieškovas, siekdamas vykdyti kitus ilgalaikius įsipareigojimus, tiesiogiai susijusius su jo ir jo patronuojamųjų įmonių veikla, negali nutraukti vagonų nuomos sutarties.

Teismai, aiškindami nuomos sutarčių sąlygas dėl nuomos mokesčio kainos, vadovaudamiesi vien pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Šalys, sudarydamos sutartį ir fiksavusios sutarties įkainį – sumą neatskaičius mokesčių (dėl to ginčo tarp šalių nėra), nesiekė, kad prie šios įkainio sumos ieškovui reikės dar primokėti mokestį, kuris mokamas iš mokesčių mokėtojo, t. y. atsakovės, pajamų neatskaičius mokesčių. Priešinga išvada (kad atsakovei gaunant pajamas papildomai už ją pajamų mokestį sumokės ieškovas) būtų neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 straipsnis), prieštarautų tiek sutarties šalių kooperavimosi (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), tiek teisėtų lūkesčių principams (CK 1.2 straipsnis). Be to, teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad vagonų nuomos sutartys yra šabloninės atsakovės sutartys, jų tekstas yra parengtas vien atsakovės ir kitokiomis sąlygomis ji minėtų sutarčių nebūtų sudariusi, tai ji pati pripažino nagrinėjant bylą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neigiamus padarinius susiejo vien tik su ieškovo turėjimu žinoti apie mokėtinus mokesčius Lenkijos Respublikoje, tačiau nepagrįstai neįžvelgė atsakovės, tokias sąlygas pasiūliusios ieškovui, analogiškos pareigos.

Teismų argumentai, kad ieškovas neginčijo Lenkijos Respublikos mokesčių inspekcijos reikalavimų, yra nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas kreipėsi tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos mokesčių administratorius, atsakovė – į Lietuvos mokesčių administratorių, o pirmosios instancijos teismas ex officio byloje paskyrė išvadą teikiančią instituciją. Jų gautos nuomonės, paaiškinimai ir išvada patvirtina, kad mokesčių mokėtoja Lenkijos Respublikoje yra atsakovė, o ne ieškovas. Atsakovės pajamos iš vagonų nuomos sutarčių yra pajamos neatskaičius mokesčių. Todėl akivaizdu, kad bet kokie mokami mokesčiai gali tik sumažinti šias atsakovės pajamas. Tačiau ginčo situacijoje, abiejų instancijų teismų nuomone, Lenkijos Respublikoje sumokėtas mokestis pagrįstai kaip tik padidina atsakovės pajamas neatskaičius mokesčių, t. y. leidžia jai gauti didesnę sumą, nei nustatyta sutartyse. Be to, pirmosios instancijos teismas, nesant byloje tinkamai pareikšto atsakovės reikalavimo, nepagrįstai ex officio sprendė, kad sutartyse nustatyta, jog atsakovės pajamų mokestis negali būti mokamas iš „visos nuomos kainos“, nors byloje nėra ginčo, kad vagonų nuomos kainos tarifai – tai suma neatskaičius mokesių ir visi valstybės mokesčiai pagal prigimtį kaip tik mokami tik iš pajamų, iš kurių neatskaityti mokesčiai, o ne papildomai.

Mokestinė prievolė kildinama iš administracinių teisės aktų, o ne iš tarpusavio sutartinių ūkio subjektų santykių. Ūkio subjektai šiuo atžvilgiu sutartiniais santykiais privalo tik nepažeisti galiojančių norminių teisės aktų. 10 proc. pelno mokestis prie šaltinio Lenkijos Respublikoje už atsakovę buvo sumokėtas teisėtai. Nei atsakovė, nei ieškovas jokiais sutartiniais santykiais negali reguliuoti norminio administracinio teisės akto vykdymo, nustatančio tokią mokestinę naštą Europos Sąjungos valstybei. Laikytina, kad atsakovė, sudarydama vagonų nuomos sutartis, kurių teksto yra ir rengėja, taip pat turėjo visas prielaidas elgtis ūkiškai ir apdairiai, pasitelkti reikalingų specialistų pagalbą. Priešingos teismų išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 20 d. sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 12 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė bylos dokumentais neparemtą išvadą, kad neva Valstybinei mokesčių inspekcijai atsisakant grąžinti atsakovės sumokėto pelno mokesčio dalį, ieškovui Lenkijos Respublikoje sumokėjus 10 proc. pelno mokesčio, nė vienai iš šalių neginčijant tokio atsisakymo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė gavo permoką už vagonų nuomą. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad Valstybinė mokesčių inspekcija atsisakė atsakovei grąžinti konkretaus šiame ginče įvardijamo sumokėto pelno mokesčio dalį.

Atsakovė apie išskaičiuojamą iš jos pajamų mokestį Lenkijos Respublikoje žinojo nuo tada, kai gavo 2012 m. sausio 25 d. raštą, tačiau nebuvo linkusi pašalinti nuomos sutartimis jai suteikto perdėto pranašumo prieš ieškovą (CK 6.228 straipsnis). Aplinkybė, kad sutarties šalys neformalizavo sutarties pakeitimo, kuris tarpusavio atsiskaitymus padarytų aiškesnius, visiškai nepaneigia permokos už vagonų nuomą fakto. Nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. nuomos sutarties pabaigos ieškovas mokėjo nuomos mokestį atsakovei jau su išskaitytu pelno mokesčiu. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai ir atsakovės šiuo laikotarpiu skaičiuoti delspinigiai ieškovui. Tačiau dėl tokių byloje esančių įrodymų abiejų instancijų teismai nepasisakė. Tik atsakovei keliant atskirus reikalavimus (kol ji neišsiaiškins klausimų, susijusių su Lietuvos Respublikos mokesčiais) ir jai skaičiuojant delspinigius, ieškovas, siekdamas nedaryti neigiamos įtakos sutarties vykdymui, atlikdavo primokėjimus, nors esminė šalių padėtis ir buvo nelygi. Taigi nuo 2012 m. vasario mėnesio atsakovė su ieškovu nagrinėjamu klausimu tinkamai nebendradarbiavo (CK 6.38, 6.200 straipsniai), nors žinojo, kad gauna daugiau, nei priklauso pagal sutartį, t. y. pelną neatskaičius mokesčių. Atsakovė pati nurodė, jog jai tiesiog neapsimoka taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 20 d. sutarties ir Pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatas atskaityti pelno mokestį mokesčio suma, sumokėta užsienio valstybėje. Tačiau tai jai nesutrukdė reikalauti iš ieškovo visos sumos neatskaičius mokesčių, žinant, kad šis jos naudai moka pelno mokestį Lenkijos Respublikoje. Tai, kad atsakovė savo veiksmais, susijusiais su apskaita (leidžiami atskaitymai ir pan.), sugeba Lietuvos Respublikoje taip sau sumažinti mokesčio bazę, kad realiai moka privalomą 15 proc. pelno mokestį tik nuo nedidelės realiai gautų pajamų sumos, o sumokėjus 10 proc. pelno mokesčio Lenkijos Respublikoje taip sumažinti mokestinės bazės, kaip ji pati teigia, jai neišeitų, nepaneigia fakto, kad mokestinė našta kiekvienam mokesčių mokėtojui formuojama individualiai ir sutartimi šalys negali jos reguliuoti.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų; pagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237–6.242 straipsniai) ir esminės šalių nelygybės institutų (CK 6.228 straipsnis); vagonų nuomos sutarčių sąlygas vertino nepažeidę sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis); pagrįstai sprendė, kad atsakovės pareigos grąžinti ieškovui jo sumokėtus mokesčius nei mokesčių teisę reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, nei šalių sudarytos sutartys nenustatė; nepadarė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinės teisės normos turtiniams santykiams, atsirandantiems iš viešosios teisės normų reglamentuojamos pareigos mokėti valstybės mokesčius, taikomos tik subsidiariai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Byloje nesprendžiamas mokestinis ginčas dėl valstybei mokėtino pelno mokesčio. Civiliniai teisiniai santykiai negali daryti įtakos apmokestinimui, kurį reguliuoja viešosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp šalių vagonų nuomos sutarčių pagrindu, ir galimybės vienai šaliai susigrąžinti iš kitos šalies už ją sumokėtą pelno mokestį. Ginčas tarp šalių kilo dėl kainos, už kurią nuomojami vagonai, t. y. ar vagonų nuomos kaina, dėl kurios susitarė šalys, apima ir mokėtiną pelno mokestį, ar šis mokestis mokėtinas papildomai. Tai šioje byloje nustatoma pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis).

Dėl sutarčių nuostatų aiškinimo

Ginčo santykiai tarp šalių susiklostė vagonų nuomos sutarčių ir atskirų susitarimų dėl vagonų nuomos sutarčių pakeitimų ir papildymų pagrindu, todėl būtina nustatyti esmines sutarčių sąlygas, dėl kurių, pasirašydamos šias sutartis, šalys susitarė. Aiškinant sutarčių sąlygas būtina vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurias reglamentuoja CK 6.193 straipsnis ir kasacinio teismo suformuota šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika.

Kasacinis teismas, plėtodamas sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktiką, ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Vakarų krova“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200-219/2015">3K-3-200-219/2015</a>; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. AB „Ageratec“, bylos Nr. 3K-3-128/2010).

Vagonų nuomos sutarčių V skyriaus „Nuomos mokestis ir atsiskaitymo tvarka“ 5.1 punktu ginčo šalys susitarė, kad vieno vagono nuomos mokestis parai nustatomas pagal galiojantį kainyną PP-LG. Nuomos mokestis skaičiuojamas eurais. Vagono nuomos mokestis ir susijusios su tuo papildomos paslaugos apmokestinami nustatyto dydžio PVM Lietuvos Respublikoje galiojančiuose įstatymuose ir Europos Sąjungos norminiuose aktuose nustatyta tvarka. Šiame punkte taip pat nustatyta, kad nuomotojas pasilieka teisę keisti vagonų nuomos mokestį. Apie pasikeitusį nuomos mokestį nuomotojas praneša nuomininkui raštu prieš 30 kalendorinių dienų. Kainynas PP-LG skelbiamas nuomotojo interneto svetainėje www.litrail.lt/Krovinių vežimas/Krovinių vežimo dokumentacija/Tarifų knygos. Taigi šalių sudarytose sutartyse nebuvo nuostatų dėl vagonų nuomos kainos (mokesčio) apmokestinimo pelno mokesčiu. Šalys vagonų nuomos sutartimis susitarė, kad vagonų nuomos kaina (mokestis) yra ta, kurią turi gauti nuomotojas, o pelno mokestis mokamas papildomai. Tokį aiškinimą patvirtina ir šalių sutarčių vykdymo praktika.

Byloje nustatyta, kad pagal kainyną PP-LG nustatytas vagonų nuomos mokestis visiems nuomininkams buvo taikomas vienodas, t. y. kasatorius mokėjo tokį nuomos mokestį, kuris buvo imamas ir iš kitų nuomininkų. Dėl nuomos mokesčio dydžio kasatorius buvo informuotas, su juo jis galėjo susipažinti atsakovės interneto svetainėje ir tai nebuvo siurprizinė šalių sudarytų vagonų nuomos sutarčių sąlyga. Pažymėtina, kad pagal minėtą kainyną nustatytą nuomos mokesčio dydį kasatorius atsakovei, nereikšdamas pretenzijų, mokėjo iki 2012 metų pradžios. Vertinant šalių elgesį po sutarties sudarymo, pažymėtina ir tai, kad, 2012 m. gruodžio 13 d. pasirašant naują vagonų nuomos sutartį, nuomos mokestis išliko toks pats, koks buvo nustatytas 2011 m. gegužės 31 d. sutartyje. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuomos mokesčio dydis iš esmės tenkino kasatorių, nors tarp šalių ir vyko derybos dėl pelno mokesčio išskaičiavimo

CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalims sutartyse konkrečiai neaptarus pelno mokesčio mokėjimo ypatumų ir sutarus dėl konkrečios vagonų nuomos kainos, kasatoriui atsirado pareiga mokėti sutartinę nuomos už vagonus kainą. Tokią teismų išvadą patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos byloje pateikta išvada dėl Pelno mokesčio įstatymo 55 straipsnio taikymo.

Dėl esminės šalių nelygybės

CK 6.228 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Šalys, pasirašydamos vagonų nuomos sutartis, sutarčių 8.1 punktuose susitarė, kad pasižada imtis visų priemonių, jog šios sutarties įsipareigojimai būtų vykdomi laiku ir sąžiningai, o iškilę nesutarimai sprendžiami derybomis. Sutarčių 8.2 punktuose nurodoma, kad jeigu šalims nepavyksta išspręsti ginčo derybomis, jis nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vagonų nuomos sutarčių 9.2 punktuose taip pat nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą: šalių susitarimu; vienos iš šalių iniciatyva be kitos šalies kaltės, apie ketinimą nutraukti sutartį pranešus raštu kitai šaliai prieš 30 kalendorinių dienų. Nuomininkas privalo per šį terminą atsiskaityti su nuomotoju ir grąžinti vagonus pagal perdavimo–priėmimo aktą.

Taigi kasatorius, manydamas, kad atsakovė pasirašytų sutarčių pagrindu įgijo perdėtą pranašumą jo atžvilgiu dėl esminės šalių nelygybės, galėjo kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų(os) nuginčijimo (pakeitimo). Tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Priešingai, šalių susirašinėjimui dėl pajamų mokesčio išskaičiavimo Lenkijos Respublikoje vykstant jau nuo 2012 metų pradžios, kasatorius, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, 2012 m. gruodžio 13 d. su atsakove sudarė naują vagonų nuomos sutartį tomis pačiomis sąlygomis.

Sutartinių santykių šalims susitarus dėl esminių sutarties sąlygų ir šias sąlygas pradėjus vykdyti, o vėliau derybų keliu nepasiekus abipusio susitarimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir suinteresuotai šaliai nesikreipus į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, sutartis privalo būti vykdoma pagal joje nustatytas (sutartas) sąlygas.

Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos bylos procesinių sprendimų rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė už vagonų nuomą gavo nuomos sutartyje sulygtą kainą, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami kasatoriaus ieškinį, priėmė teisėtus procesinius sprendimus, o kasacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo juos naikinti. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (ieškovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl jos jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus