Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą bei išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-156-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15708-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.3; 1.3.7.6; 3.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Continental Transport“ ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą bei išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 10 830 Lt (3136,58 Eur) skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. sausio 16 d. dirbo pas ieškovę vairuotoju-ekspeditoriumi, buvo supažindintas su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais. Ieškovės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. K13-364 atsakovas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 3 d. išsiųstas į tarnybinę komandiruotę Didžiojoje Britanijoje. 2013 m. spalio 1 d. atsakovo vairuojamas automobilis, kuriuo jis važiavo į Didžiąją Britaniją, Prancūzijos Kalė uoste buvo patikrintas Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos, automobilyje buvo aptikti keturi nelegalūs migrantai. Už nelegalių migrantų gabenimą ieškovei skirta 2000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – svarai sterlingų) bauda, atsakovui – 1600 svarų sterlingų bauda.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas pripažino savo kaltę (tą patvirtina jo 2013 m. spalio 6 d. paaiškinimas), sutiko sumokėti jam skirtą baudą, tačiau savo prievolės nevykdė, nereagavo į ieškovės raginimus. Ieškovė, vykdydama prievolę, sumokėjo jai paskirtą baudą, taip pat ir atsakovui paskirtą baudą, iš viso 3600 svarų sterlingų, t. y. 15 552 Lt (4504,17 Eur). Atsakovui nevykdant pareigos grąžinti skolą už sumokėtas baudas, ieškovė 2014 m. birželio 5 d. kreipėsi į teisinių paslaugų įmonę UAB „EU-RUS Law Service“ dėl pagalbos vedant derybas su atsakovu. Atsakovui derybų metu žadant spręsti susidariusią situaciją, tačiau nesiimant jokių realių veiksmų, ieškovė su nurodyta įmone 2014 m. rugpjūčio 11 d. sudarė įsiskolinimo išieškojimo pavedimą-įgaliojimą Nr. EURUS2014/06-04-1, kuriuo UAB „EU-RUS Law Service“ įgaliota imtis visų reikiamų ir teisėtų veiksmų skolai iš atsakovo išieškoti.

Ieškovė 2014 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją dėl padarytos žalos atlyginimo išieškojimo, tačiau komisija 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, remdamasi DK 289 straipsnio 1 dalimi ir 294 straipsniu, ieškovės prašymą atmetė dėl praleisto trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją termino ir termino neatnaujino.

Ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad jai padaryta žalos dėl to, kad atsakovas, eidamas darbines pareigas, neužtikrino, jog į transporto priemonę, kuria buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs migrantai, o patekę nebūtų vežami. Žala kilo dėl atsakovo netinkamai atliktų darbinių pareigų, todėl ieškovė privalėjo sumokėti jai paskirtą baudą, kuri vertintina kaip nuostoliai, atsiradę dėl atsakovo kaltės. Ieškovė, neperžengdama DK 255 straipsnyje nustatytų darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, prašė priteisti iš atsakovo sumokėtos baudos (8640 Lt (2502,32 Eur) dalį, lygią atsakovo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiui – 3918 Lt (1134,73 Eur).

Ieškovė įvykdė atsakovo prievolę – sumokėjo šiam paskirtą 1600 svarų sterlingų (6912 Lt (2001,85 Eur) baudą, todėl nurodė, kad jai perėjo kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai). Ieškovei sumokėjus atsakovui paskirtą baudą, šis nepatyrė išlaidų, kurios jam buvo neišvengiamos, ir taip nepagrįstai praturtėjo kito asmens (ieškovės) sąskaita.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 1134,73 Eur materialinės žalos atlyginimą, 2001,85 Eur skolą, 809,2 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas atlyginimą, 94,62 Eur už dokumentų vertimus, 59,95 Eur žyminio mokesčio, 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (3136,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovo 9,03 Eur už procesinių dokumentų įteikimą.

Spręsdamas ginčą teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Transtira“ v. S. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2010">3K-3-389/2010</a>, pateiktais išaiškinimais, nes nustatė, kad nurodytos ir šios bylos faktinės aplinkybės, kiek jos susijusios su ginčo teisiniu kvalifikavimu, yra analogiškos. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai – pirma, iš darbo teisės kylantys darbuotojo materialinės atsakomybės teisiniai santykiai, ir, antra, dėl ieškovės už atsakovą sumokėtos baudos atsirandantys civiliniai teisiniai santykiai.

Teismas pripažino, kad ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog atsakovas buvo patyręs vairuotojas, patvirtina byloje esantys įrodymai, kad jis nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2012 m. liepos mėn. dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, yra dirbęs Didžiosios Britanijos regione. Teismas nustatė, kad atsakovas savo parašu patvirtino, jog susipažino su pareiginiais nuostatais. Dviejų pareiginių nuostatų redakcijų skirtumo teismas nepripažino esminiu, nes ieškovės direktoriaus originaliu parašu patvirtintų nuostatų 4.1.1–4.1.6 punktuose nustatyta, kad vairuotojas-ekspeditorius atsako už transporto priemonės techninę būklę ir tinkamą eksploataciją, pavestų užduočių vykdymą laiku, savo darbo kokybę, krovinių saugumą ir tvarkingą priežiūrą. Šias aplinkybes kartu su DK 228 straipsnyje nustatytais reikalavimais darbuotojui teismas vertino kaip pakankamas atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, t. y. nepakankamai rūpestingam pareigų vykdymui, dėl kurio į transporto priemonę pateko nelegalūs migrantai. Atsakovo argumentus, kad jis nebuvo supažindintas su atvejais, susijusiais su asmenų nelegaliu patekimu į priekabą ir (arba) puspriekabę, teismas pripažino nepagrįstais dėl atsakovo (patyrusio darbuotojo) statuso ir fakto, kad jis buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais; šį faktą patvirtino ir liudytojai.

Nurodęs, kad įstatymas materialinės atsakomybės nesieja vien tik su drausminės atsakomybės taikymo faktu, teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovė nepateikė raštiško reikalavimo pasiaiškinti ir neskyrė jam drausminės nuobaudos, todėl nėra pagrindų taikyti materialinę atsakomybę. Teismas nevertino atsakovo teiginių, kad ieškovė suklastojo atsakovo paaiškinimą, nes ieškovės atstovė 2015 m. sausio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis byloje nesiremia. Teismas konstatavo, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu, neinformavo jo apie baudos skyrimo aplinkybes, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Teismas sprendė, kad ieškovės patirtos žalos dydis yra nustatytas ir patvirtintas byloje esančiais dokumentais (2014 m. kovo 5 d. gautu Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pranešimu ir 2014 m. liepos 24 d. gautu Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos patvirtinimu, kad ieškovei ir atsakovui skirtos baudos sumokėtos). Kadangi prašomas priteisti žalos atlyginimas neviršija trijų atsakovo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, tai teismas, remdamasis DK 253 straipsnio 3 punktu, patenkino šį ieškovės reikalavimą.

Teismas, remdamasis CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo formuojama praktika ir byloje nustatytomis aplinkybėmis (atsakovui asmeniškai buvo skirta 1600 svarų sterlingų bauda, ją sumokėjo ieškovė), konstatavo, kad ieškovė įgijo regreso teisę, jog atsakovas jai sumokėtų 1600 svarų sterlingų, t. y. 6912 Lt (2001,85 Eur). Atsakovo teiginius, kad jis nieko nežinojo apie baudos skyrimo faktą, todėl neturėjo galimybės ją ginčyti, teismas vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus byloje esančiais įrodymais.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 14 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo; jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų (CPK 176–185 straipsniai), nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kolegija nurodė, kad šios bylos ir bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2010">3K-3-389/2010</a> UAB,,Transtira“ v. S. K., kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė 2010 m. spalio 5 d. nutartį, faktinės aplinkybės analogiškos, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas buvo patyręs vairuotojas; teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, susijusias su atsakovo asmeniu (ieškovės atstovė paaiškino, kad jis į į darbą priimtas dėl turimos darbo Didžiosios Britanijos regione patirties, UAB „Hoptransa“ savo rašte patvirtino, kad atsakovas pas ją dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, yra dirbęs Didžiosios Britanijos regione, tokią informaciją atsakovas buvo nurodęs ir savo kolegoms, kurie paliudijo teisme).

Kolegija sutiko, kad byloje pateiktos trys skirtingos ieškovės direktoriaus įsakymu patvirtintų Vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų redakcijos. Jas išanalizavusi, kolegija sprendė, kad atsakovo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kuria pareiginių nuostatų redakcijų skirtumai nepripažinti esmine bylai aplinkybe, nes nuostatų visų trijų redakcijų 4.1.1–4.1.6 punktai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra tapatūs. Kolegijos vertinimu, skirtingos nuostatų redakcijos nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti apie galimą šių dokumentų klastojimą ir, remiantis CPK 300 straipsniu, priimti atskirąją nutartį.

Kolegija neanalizavo ir plačiau nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad ieškovė klastojo ne tik vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginius nuostatus, bet ir pateikė į bylą suklastotą atsakovo 2013 m. spalio 6 d. paaiškinimą, motyvuodama tuo, jog ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje nesiremia paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis ir skundžiamame sprendime jos nebuvo vertinamos.

Kolegija, išklausiusi teismo posėdžio garso įrašą, sprendė, kad liudytojų parodymai patvirtino pirmosios instancijos teismo konstatuotą atsakovo susipažinimo su pareiginiais nuostatais faktą, o atsakovas pateikia sau palankų paties interpretuotą liudytojų parodymų vertinimą.

Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl ieškovės, kaip nukentėjusio asmens, kaltės DK 247 straipsnio prasme, kolegija nurodė, jog atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai), kurie leistų spręsti apie ieškovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Argumentus, kad dėl darbdavės nerūpestingumo nebuvo reglamentuotos saugios stovėjimo (poilsio) vietos, kolegija vertino kaip subjektyvią įrodymais nepagrįstą atsakovo nuomonę.

Spręsdama dėl ieškovei iš atsakovo priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio (809,20 Eur) pagrįstumo, kolegija sutiko su ieškove, kad tam, jog tinkamai pasirengtų atstovauti ieškovei, proceso metu į bylą įstojusi advokatė privalėjo skaityti civilinę bylą, išanalizuoti joje esančius dokumentus, peržiūrėti kasacinio teismo praktiką, surinkti papildomus įrodymus ir juos patvirtinusi pateikti į bylą, todėl pripažino, kad priteista išlaidų suma pagrįsta, atitinka protingumo kriterijus, neprieštarauja Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nuostatoms.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 187 straipsnio 2 dalis), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko byloje (kasatoriaus susipažinimo su pareiginiais nuostatais, žinojimo apie galimą nelegalių migrantų patekimą į transporto priemonę) padarė neįvertinę visų į bylą pateiktų įrodymų ir argumentų, netinkamai vertindami liudytojo D. L. parodymus. Teismai nevertino pareiginių nuostatų skirtumo teisėtumo, ieškovės tikslo, dėl kurio nuostatai buvo suklastoti (siekiant prisiteisti iš kasatoriaus 3136,587 Eur), neatsižvelgė į tai, kad kasatoriaus pateikti pareiginiai nuostatai skiriasi, todėl kitos (suklastotos) jų redakcijos negali būti pripažįstamos leistinais ir patikimais įrodymais byloje. Pareiginių nuostatų, susijusių su reikalavimais dėl nelegalių migrantų patekimo į transporto priemones, klastojimas patvirtina, kad pirmesnėje redakcijoje šios aplinkybės nebuvo reglamentuotos, kasatorius su jomis nesupažindintas.

Darbuotojo kaltė nepreziumuojama, ji turi būti įrodoma. Spręsdami dėl kasatoriaus kaltės ir jos formos, teismai privalėjo išsiaiškinti, ar jis buvo supažindintas su pareiginių nuostatų reikalavimais ir kita informacija, susijusia su nelegalių migrantų patekimu į transporto priemonę, taip pat su stovėjimo vietoms keliamais saugumo reikalavimais.

Teismai neįvertino liudytojo D. L. parodymų, kurie patvirtina, kad darbdavė nėra nurodžiusi saugių stovėjimo vietų. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė, neįvykdžiusi DK 99 straipsnio 4 dalyje, 95 straipsnio 1, 2 dalyje nustatytų pareigų, privalėjo prisiimti atsakomybę už kilusią žalą; kasatorius negali atsakyti už nenurodytų pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą (dėl to nėra jo kaltės) DK 247 straipsnio ir CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą – ieškovė privalėjo įrodyti kasatoriaus kaltę, t. y. aplinkybę, kad vairuotojams buvo nurodžiusi, kur nestoti ir nedaryti poilsio pertraukų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokių duomenų nepateikė kasatorius, pažeidė proceso teisės normas. Teismai neįvertino aplinkybės, kad tik dviem pareigūnams tempiant lyną pavyko nustatyti, jog jis buvo nupjautas ir suklijuotas (vienas kasatorius to negalėjo padaryti), kuri reikšminga sprendžiant kasatoriaus kaltės klausimą.

Teismai nepagrįstai byloje vertino ir akcentavo vien tą aplinkybę, kad priekaboje buvo rasti nelegalūs migrantai. Aplinkybė, kad kasatorius dirbo tolimųjų reisų vairuotoju UAB „Hoptransa“, nesudaro pagrindo pripažinti, jog jis žinojo apie nelegalių migrantų patekimo atvejus; jo atsakomybė turėjo būti siejama su ieškovės (darbdavės), o ne UAB „Hoptransa“ nurodymų tinkamu atlikimu. Dėl to teismai per didelę reikšmę suteikė UAB „Hoptransa“ pažymai, o suklastotus pareiginius nuostatus ignoravo.

Ieškovės direktorius parengiamojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad ne jis instruktavo kasatorių, o kasatorius instruktavo jį. Remiantis CPK 187 straipsnio 2 dalimi teismai privalėjo pripažintą faktą laikyti nustatytu.

Teismai neteisingai įvertino liudytojo D. L. parodymus, kad kasatorius žinojo apie nelegalių migrantų patekimo į priekabą (puspriekabę) atvejus, taip pat kad ieškovė nesupažindino jo su tokiais galimais atvejais.

Ieškovei nepagrįstai priteistas 173,47 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas už advokatės susipažinimą su byla, strategijos kūrimą ir pasirengimą atstovauti teismo posėdyje – tokios išlaidos Rekomendacijose nenurodytos, jas apima Rekomendacijų 8.2 punktas (ieškinio paregimas), todėl atskirai už jas neturi būti atlyginama. Be to, ieškinį byloje rengė UAB „EU-RUS Law Service“, už kurios suteiktas paslaugas (procesinių dokumentų parengimą) ieškovei priteistas 490,62 Eur išlaidų atlyginimas. Teismai netinkamai apskaičiavo ieškovei atlygintinų išlaidų už advokatės atstovavimą teisme dydį, pažeidė Rekomendacijų 8.18, 9 punktų reikalavimus (už atstovavimą, trukusį 2.19 val., priteisė 145,11 Eur, nors pagal Rekomendacijas už 1 val. priteisiama 45 Eur, o iki 30 min. esanti posėdžio laiko dalis atmetama), taip pat neatsižvelgė į bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą sumažinti Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną dydį (Rekomendacijų 2, 8.18 punktai), nenurodė argumentų (Rekomendacijų 11 punktas), sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkto reikalavimų.

Teismai priteisė ieškovei iš kasatoriaus 490,62 Eur išlaidų atlyginimą už teisinių paslaugų įmonės parengtus procesinius dokumentus, nors juridinis asmuo negali atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims teisme (CPK 56 straipsnis); pagal naujausią teismų praktiką už paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui sumokėtas atlyginimas negali būti vertinamas kaip būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasatorius apeliaciniu skundu neginčijo 490,62 Eur priteisimo, nes iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015, buvo laikomasi pozicijos, kad tokios išlaidos priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų. Dėl to, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktu, egzistuoja pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka, nes ginčijamu klausimu kasacinio teismo praktika yra nevienoda.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorius neginčija skundžiamų procesinių sprendimų dalių, kuriomis tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš kasatoriaus 2001,85 Eur skolos, teismų kvalifikuotas kaip kilęs iš civilinių teisinių santykių (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepateiktas nė vienas argumentas, kad teismai netinkamai taikė nurodytą teisės normą, todėl ieškovė teigia, kad ši nutarties dalis neginčijama, o skunde nepagrįstai prašoma panaikinti visus skundžiamus procesinius sprendimus.

Kasatorius nepagrįstai kaltina ieškovę pareiginių nuostatų klastojimu, toks faktas neįrodytas įstatyme nustatyta tvarka, todėl, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, galioja nekaltumo prezumpcija. Be to, ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo nutrauktas prokuroro 2015 m. spalio 6 d. nutarimu. Ieškovė byloje nesirėmė kasatoriaus ginčijama pareiginių nuostatų redakcija, pagrindą kasatoriui taikyti materialinę atsakomybę patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Įstatymai (BK 292 straipsnis) draudžia neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną (analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Jungtinės Karalystės teisėje), o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl kasatorius privalėjo žinoti, kad neturi teisės gabenti nelegalius migrantus į kitą valstybę. Remiantis DK 35 straipsniu, kasatorius privalėjo vykdyti darbo pareigas laikydamasis įstatymų, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Veždamas nelegalius migrantus jis nurodytas nuostatas pažeidė, nevykdė pareigos užtikrinti, kad į jo vairuojamą transporto priemonę nepatektų nelegalūs imigrantai, ir pareigos jų nevežti, jei tokie asmenys patektų į transporto priemonę. Kasatorius žinojo savo (darbuotojo) pareigas, jis turėjo reikiamą kvalifikaciją, patirties, buvo apmokytas, dėl to jam privalėjo būti žinoma, kad nevykdant pareigų kils neigiamų pasekmių. Tai, kad kasatoriaus vairuojamoje transporto priemonėje buvo aptikti keturi nelegalūs migrantai, patvirtina, jog jis netinkamai atliko savo pareigas (paliko transporto priemonę be priežiūros arba leido asmenims į ją patekti, jos nepatikrino po sustojimų).

Kasatorius netinkamai interpretuoja skundžiamos nutarties motyvus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo – teismas konstatavo, kad kasatorius nepateikė ieškovės kaltės įrodymų (t. y. neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi), o tai atitinka CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo taisyklę. Ieškovė pateikė teismui visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas patvirtinančius įrodymus. Teismai tinkamai ir visapusiškai įvertino D. L. parodymus. Pagal CPK 182 straipsnį nebūtina įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. Visiems žinoma, kad aptverta, stebima vaizdo kameromis, saugoma teritorija yra saugesnė nei teritorija, kurioje netaikomos jokios apsaugos priemonės. Transporto kontrolės sistemos duomenys patvirtina, kad 100–200 km atstumu nuo kasatoriaus pasirinktos stovėjimo vietos buvo daug sertifikuotų stovėjimo aikštelių, tačiau jis, veikdamas savo rizika, pasirinko apsaugos priemonių neturinčią aikštelę.

Aplinkybės, kad kasatorius apie 7 metus dirbo UAB „Hoptransa“, yra dirbęs Didžiojoje Britanijoje, sudaro pagrindą spręsti, kad jis buvo patyręs, žinojo apie nelegalių migrantų patekimo į transporto priemones atvejus, kurie glaudžiai susiję su jo atliekamomis pareigomis, plačiai paplitę praktikoje.

Ieškovė byloje nėra pripažinusi fakto, kad neinformavo kasatoriaus apie nelegalių migrantų patekimo į transporto priemones atvejus; ji įrodinėjo aplinkybę, kad kasatorių priėmė kaip patyrusį vairuotoją, savo srities profesionalą, rekomenduotą buvusios darbdavės.

Rekomendacijos nėra teisiškai privalomos, jose nurodyti paslaugų įkainiai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, būtina atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjama byla yra sudėtinga, į procesą įstojusi advokatė turėjo tinkamai jai pasirengti. Įvertinus advokatės sugaištą laiką, bylos sudėtingumą, apimtį, pobūdį, 318,58 Eur išlaidos pripažintinos protingomis ir pagrįstomis.

Kasatorius nepagrįstai ginčija 490,62 Eur išlaidų atlyginimo priteisimą ieškovei, kurio neskundė apeliaciniu skundu. Pagal CPK 341 straipsnį kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareiginių nuostatų reikšmės darbuotojo pareigos elgtis tam tikru būdu ir kaltės bei materialinės atsakomybės pagrindo egzistavimui

DK 34 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo teisės ir pareigos gali atsirasti pagal DK ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius. DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Pagal DK 232 straipsnį kai kuriose profesijose ir tarnybose, be darbo tvarkos taisyklių, drausmės statutų ir nuostatų, darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai ir nuostatai. Taigi, pareiginiai nuostatai yra vienas iš darbo teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, bet ne vienintelis.

DK 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Taigi, darbdavys turi pareigą: 1) būti pats nustatęs darbo tvarką ir darbo pareigas; 2) pasirašytinai supažindinti su jomis darbuotoją. Tačiau ši pareiga negali būti aiškinama plečiamai, kaip reiškianti reikalavimą darbdaviui supažindinti darbuotoją su visais – tiek nacionaliniais, tiek užsienio valstybių ir pan. – teisės aktais. O įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika (DK 246 straipsnis) – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti.

Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti materialinės atsakomybės pagrindas. Tačiau lokalinių teisės aktų (pareiginiai nuostatai yra vieni iš jų) pas darbdavį nebuvimas ar nesupažindinimas su jais darbuotojo, nesusijęs priežastiniu ryšiu su šio neteisėta veika nevykdant įstatymų ir tuo padaryta žala, paprastai netraktuotini kaip aplinkybė, eliminuojanti darbuotojo kaltės ir materialinės atsakomybės pagrindo egzistavimą, juo labiau tais atvejais, kai darbuotojas disponuoja patirtimi ir įgūdžiais toje srityje.

Kai nagrinėjamas ginčas yra susijęs su darbdavio pareigos supažindinti įgyvendinimu, teismas turi nustatyti ir įvertinti šiuo aspektu reikšmingas konkrečias faktines bylos aplinkybes.

Dėl įrodymų ir jų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>; 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2014">3K-3-84/2014</a>).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>).

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-139/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-139/2010">3K-3-139/2010</a>; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2011">3K-3-177/2011</a>).

Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2008">3K-3-409/2008</a>). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>; kt.).

Šioje byloje esant pateiktiems trims iš dalies skirtingo turinio vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų egzemplioriams, teismai tyrė ir vertino šių įrodymų patikimumą bei, nustatydami faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertinę įrodymus, pagrįstai nesirėmė ieškovės kartu su ieškiniu pateiktais pareiginiais nuostatais, o rėmėsi kitų pareiginių nuostatų, pateiktų ieškovės ir atsakovo, atitinkamais punktais, dėl kurių tarp šalių nekilo ginčo (CPK 177 straipsnio1, 2 dalys, 185 straipsnis).

Tai, kad proceso šalies byloje pateiktą įrodymą teismas įvertina kaip nepatikimą (net ir suklastotą), savaime nereiškia, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turi priimti sprendimą priešingos šalies naudai. Tokiu atveju teismas bylą išsprendžia remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais, o priimamas sprendimas turi atitikti jam keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 184, 263 straipsniai, 265 straipsnio 1 dalis). Taigi aplinkybė, kad šioje byloje ieškovė kartu su ieškiniu pateikė nepatikimą įrodymą – vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginius nuostatus, kuriuose išdėstyti reikalavimai dėl pašalinių (nelegalių) asmenų patekimo į transporto priemones ir jų vežimo, nelėmė bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultato.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai reikšmingomis jai išspręsti laikė aplinkybes, susijusias su atsakovo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, patirtimi ir įgūdžiais. Byloje surinkti įrodymai, tarp jų – UAB „Hoptransa“ 2014 m. rugsėjo 23 d. raštas, teikė pagrindą teismams pripažinti, kad atsakovas buvo patyręs tolimųjų reisų vairuotojas, yra dirbęs Didžiosios Britanijos regione, bei, į šias aplinkybes atsižvelgus, padaryti išvadą dėl atsakovo nepakankamai rūpestingo pareigų vykdymo, kai į jo vairuojamą transporto priemonę pateko nelegalūs migrantai ir buvo vežami iki to momento, kol buvo aptikti Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnų (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą, tačiau šalies tam tikro fakto pripažinimas nėra teismui privalomas ir teismo besąlygiškai nesaisto (CPK 187 straipsnis). Teismas gali laikyti šalies pripažintą faktą nustatytu tik įsitikinęs, kad jo pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir kad nėra kitų aplinkybių, nurodytų CPK 187 straipsnio 2 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje ne tik akcentuojama, kad faktai nebenustatinėjami tokiu atveju, jei jų pripažinimas išreikštas aiškiai, nuosekliai, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-657/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-657/2013">3K-3-657/2013</a>), bet ir pripažįstama, kad galimas vėlesnis pripažinimo atsisakymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011). Šioje byloje pagal nurodytus kriterijus (aiškumą, nuoseklumą, atitiktį bylos aplinkybėms bei įrodymams ir t. t.) įvertinus kasatoriaus argumentą, kad ieškovės direktorius parengiamojo teismo posėdžio metu patvirtino, t. y. pripažino faktą, jog ne jis instruktavo kasatorių, bet kasatorius instruktavo jį, ir teismai, remiantis CPK 187 straipsnio 2 dalimi, privalėjo pripažintą faktą laikyti nustatytu, konstatuotina, kad šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, ar įrodinėjamas faktas egzistuoja. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius reikšmingas sprendžiant jų pakankamumo klausimą. Šioje byloje liudytojo D. L. parodymai vertintini kaip netiesioginiai įrodymai, kurie neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie įrodinėjamų faktų (ne)egzistavimą. Tačiau teismų išvados apie tokių faktų (ne)egzistavimą padarytos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, iš jų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai, priimdami apskųstus procesinius sprendimus, netinkamai įvertino liudytojo D. L. parodymus.

Šioje byloje darbuotojo (kasatoriaus) neteisėta veika – vairuojamame automobilyje, važiavusiame į Didžiąją Britaniją, atlikus patikrinimą Prancūzijos Kalė uoste, aptikti keturi nelegalūs migrantai, už tai darbdaviui ir darbuotojui buvo skirtos baudos (2000 ir 1600 svarų sterlingų) – kilusi iš pareigos, nustatytos ne pareiginiuose nuostatuose, o įstatymuose, pažeidimo. Pirmiausia, tai Jungtinės Karalystės teisės aktai, kuriuos kasatorius pažeidė. Taigi, kasatoriaus neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo faktas nustatytas, nes buvo pažeisti Jungtinės Karalystės įstatymai dėl nelegaliai vežamų migrantų transporto priemonėje. Byloje nustatyti ieškovės (darbdavės) veiksmai, susiję su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais ir supažindinimo, instruktavimo pareigos kasatoriui įgyvendinimu, juo labiau – atsižvelgus į kasatoriaus, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, turėtą patirtį ir įgūdžius dirbant tolimųjų reisų vairuotojas, be kita ko, ir Didžiosios Britanijos regione, vertintini kaip nesusiję priežastiniu ryšiu su kasatoriaus neteisėta veika nevykdant įstatymų ir dėl to padaryta žala.

Kasatorius privalėjo nevežti nelegalių migrantų į Didžiąją Britaniją, neleisti jiems patekti į savo vairuojamą transporto priemonę ir joje būti. Įgyvendinti šias pareigas jis galėjo ėmęsis konkrečių veiksmų – sustoti tik saugiose aikštelėse, patikrinti transporto priemonę po kiekvieno sustojimo ir prieš įvažiuodamas į Didžiąją Britaniją, tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, jų neatliko. Bylą nagrinėję teismai konstatavo atsakovo (kasatoriaus) nepakankamai rūpestingą pareigų vykdymą, t. y. jo kaltę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad tokia teismų išvada padaryta netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Nors rekomendacijas ir (arba) privalomus nurodymus dėl stovėjimo aikštelių saugumo ir galimybės ten sustoti turi suplanuoti bei parengti darbdavys, nes jis organizuoja darbuotojo darbą, tačiau šios bylos atveju sprendžiant kaltės klausimą reikšminga tai, kad kasatorius turėjo atitinkamo darbo patirties ir įgūdžių, privalėjo ir pats rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu, nesikreipė į ieškovę dėl, jo vertinimu, trūkstamų privalomų nurodymų (be kita ko, saugių ir nesaugių stovėjimo aikštelių klausimu), negalimumo įvykdyti transporto priemonės patikrinimo pareigos ar pan. (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad nelegalūs migrantai į transporto priemonę pateko nupjovę tentą laikantį lyną, kurį vėliau nenustatytas asmuo ar asmenys tvirtai suklijavo, kad kasatorius to nepastebėtų, bei tai, kad tik dviem Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnams tempiant lyną pavyko nutraukti suklijuotoje vietoje (vienas kasatorius to negalėjo padaryti), vertintinos kaip neteikiančios pagrindo padaryti kitokią, nei teismų padaryta, išvadą dėl kasatoriaus nepakankamai rūpestingo pareigų vykdymo, t. y jo kaltės egzistavimo.

Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Būtent šiais aspektais apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad kasatorius nepateikė įrodymų, kurie leistų DK 247 straipsnio prasme spręsti apie pačios ieškovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl kasacijos negalimumo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme už teisinių paslaugų įmonės parengtus procesinius dokumentus klausimu

CPK 341 straipsnyje įtvirtintas absoliutus kasacijos draudimo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Nurodytas draudimas galioja ir dėl sprendimo (nutarties) dalies, dėl kurios nebuvo paduota apeliacinio skundo ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ex officio.

Šioje byloje atsakovas paduotu apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 490,62 Eur išlaidų už teisinių paslaugų įmonės parengtus procesinius dokumentus atlyginimas (bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo aspektu atsakovas ginčijo tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo). Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas nenustatė viešojo intereso ar absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kurie būtų pagrindas peržiūrėti nurodytą sprendimo dalį ex officio. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 490,62 Eur išlaidų už teisinių paslaugų įmonės parengtus procesinius dokumentus atlyginimas, neperžiūrėta apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas 490,62 Eur išlaidų už teisinių paslaugų įmonės parengtus procesinius dokumentus atlyginimas, neperžiūrėta apeliacine tvarka, kasacija dėl šios sprendimo dalies negalima (CPK 341 straipsnio). Dėl to teisėjų kolegija jos teisėtumo netikrina ir nenagrinėja su ja siejamų kasacinio skundo argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teisme

CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>). Nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2009">3K-3-212/2009</a>).

Šioje byloje sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teisme taikytinos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal Rekomendacijų 7 punktą maksimalūs dydžiai už advokato teikiamas teisines paslaugas apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindas yra Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau – MMA). Ieškovė už advokatės pagalbą sumokėjo 2015 m. sausio 15 d. Tuo metu MMA sudarė 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 972 3, 5.2 punktai).

Byloje nustatyta, kad ieškinį, patikslintą ieškinį parengė UAB „EU-RUS Law Service“, už jos suteiktas paslaugas ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas 490,62 Eur išlaidų atlyginimas. Sutartis dėl teisinės pagalbos tarp ieškovės ir advokatės sudaryta 2014 m. gruodžio 2 d., bylą jau nagrinėjant teisme. Advokatė 2015 m. sausio 13 d. išrašė ieškovei 318,58 Eur sąskaitą už teisinę pagalbą, šią sąskaitą ieškovė apmokėjo. Advokatės pateiktoje ataskaitoje dėl teisinės pagalbos išlaidų nurodyti šie atlikti darbai ir jų kaina: 1) susipažinimas su byla, strategijos kūrimas ir pasirengimas atstovauti numatomame posėdyje – 173,47 Eur; 2) numatomas atstovavimas Kauno apylinkės teismo posėdyje – 145,11 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad ši byla nepriskirtina išimtiniams atvejams, kai teismas pagal Rekomendacijų 11 punktą gali nukrypti nuo jų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių. Tai, kad ieškovės advokatė įstojo į bylą šią jau nagrinėjant teisme ir advokatei buvo būtina skaityti civilinę bylą, išanalizuoti byloje esančius dokumentus, peržiūrėti kasacinio teismo praktiką, surinkti papildomus įrodymus ir juos patvirtinus pateikti į bylą, nevertintina kaip išimtinis atvejis, nes tokia situacija susidarė dėl ieškovės sprendimų renkantis jai teisines paslaugas teikiančius asmenis. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kuris, remdamasis Rekomendacijų 11 punktu, atsisakė mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimą, netinkamai taikė Rekomendacijų 11 punktą.

Rekomendacijose nėra nurodytos teisinės paslaugos – susipažinimas su byla, strategijos kūrimas ir pasirengimas atstovauti numatomame posėdyje. Tokie veiksmai pagal savo pobūdį negali būti laikomi savarankiškomis teisinėmis paslaugomis ar analogiškomis Rekomendacijų 8 punkte nustatytoms teisinėms paslaugoms (Rekomendacijų 10 punktas), o yra sudėtinė atstovavimo teisme (Rekomendacijų 8.18 punktas) teisinės paslaugos dalis. Dėl to šioje byloje iš atsakovo (kasatoriaus) negali būti priteisiamas ieškovės 173,47 Eur išlaidų, patirtų už advokatės susipažinimą su byla, strategijos kūrimą ir pasirengimą atstovauti numatomame posėdyje, atlyginimas. Teismai, priteisdami ieškovei šių išlaidų atlyginimą iš atsakovo, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, Rekomendacijų nuostatas.

Pagal Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktus už advokatės atstovavimą pirmosios instancijos teisme (teismo posėdis, neįskaitant pertraukos, truko 2 valandas 20 minučių ir 10 sekundžių) maksimalus priteistinas išlaidų atlyginimo dydis sudaro 90 Eur. Tačiau apskųstais teismų procesiniais sprendimais ieškovei iš atsakovo priteista 145,11 Eur šių išlaidų atlyginimo. Dėl to konstatuotina, kad teismai, priteisdami ieškovei iš atsakovo 145,11 Eur išlaidų už advokatės atstovavimą teisme atlyginimą, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų 7, 8.18, 9 punktus, pagal kuriuos šis priteistas išlaidų atlyginimas turi būti sumažinamas iki 90 Eur.

Pagrindo dar labiau sumažinti šios nutarties 52 punkte nurodytą išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, nenustatė (Rekomendacijų 2, 11 punktai).

Nustatytas netinkamas teisės normų, reglamentuojančių išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis iš atsakovo ieškovei priteistas 809,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas atlyginimas, nurodant, kad iš atsakovo ieškovei priteisiamas 580,62 Eur (490,20 + 90) bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas atlyginimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas keičia tik tą apskųstų teismų procesinių sprendimų dalį, kuri aptarta šios nutarties 54 punkte, todėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad sprendimas kasaciniame teisme priimtas ieškovės naudai. Dėl to kasatoriaus kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovė turėjo 630 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatoriaus. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl prašymas tenkintinas (CPK 98 straipsnis).

Kasacinis teismas turėjo 8,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „Continental Transport“ iš atsakovo A. J. priteista 809,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už teisines paslaugas, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Priteisti ieškovei UAB „Continental Transport“ (į. k. 302441740) iš atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 580,62 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas atlyginimo.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 14 d. nutarties dalį ir ja paliktą nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 630 (šešis šimtus trisdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės UAB „Continental Transport“ (į. k. 302441740) naudai ir 8,77 Eur (aštuonis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas