L. R. pagal BK 180 str. 3 d., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-372/2007

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.14.5.4.; 1.2.22.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,

gynėjui advokatui K. Ašmiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. gynėjo kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 180 straipsnio 3 dalį šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalimi, L. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo L. R. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje baudžiamojoje byloje dar nuteisti V. Ž., A. J. ir P. S., tačiau dėl šių asmenų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

L. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 25 d. apie 23 val. Šiauliuose prie Čiurlionio gatvės 35-jo namo kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, panaudoję fizinį smurtą ir nenustatytą šaunamąjį ginklą, L. R. šovus nukentėjusiajam N. D. į dešinę koją ir taip nesunkiai sutrikdžius sveikatą, pagrobė V. S. 5500 Lt vertės automobilį „Ford Orion“; taip pat už tai, kad neturėdamas leidimo tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis įgijo, laikė ir nešiojo su savimi striukės vidinėje kišenėje šaudmenis - du 5,6 milimetrų kalibro šovinius, kol juos 2004 m. spalio 5 d. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistojo L. R. gynėjas prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį ir šio nuteistojo baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalis įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar jie laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatoriaus ginamasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai neigė jam pareikštus kaltinimus, taip pat ir dėl plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo L. R. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, pagrįstas nukentėjusiojo N. D. parodymais ir kitais faktiniais duomenimis, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino netiesioginiais įrodymais. Iš byloje esančių nukentėjusiojo N. D. apklausos protokolų bei teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, painūs, prieštaringi net tos pačios apklausos teismo posėdyje metu, todėl teikia pagrindą labai abejoti jų pagrįstumu, liečiamumu bei leistinumu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog nukentėjusysis N. D. vienaip atsako į pirmininkaujančio klausimus, kitaip į gynybos ir kaltinamojo klausimus. Jo parodymuose yra užprogramuotas vidinis prieštaravimas. Tokia trijų teisėjų kolegijos pozicija niekaip nesiderina su tuo, kad BPK 20 straipsnio nuostatas pažeidžiantys nukentėjusiojo parodymai pripažinti bene vieninteliu L. R. kaltės įrodymu. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad byloje pažeistas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Teismas pripažino L. R. kaltės įrodymu kitų asmenų darytą poveikį nukentėjusiajam N. D. Šioje byloje išties keletas asmenų yra nuteisti už poveikio nukentėjusiajam darymą, bet L. R. už tai teisiamas nebuvo. Kasatoriui nesuprantama, kaip teismas jo ginamojo kaltės įrodymu gali laikyti su juo nesusijusių kitų asmenų nusikalstamą veiką ir net nutrauktą ikiteisminį tyrimą gynėjo atžvilgiu. Teismas policijos pareigūnų darytą poveikį N. D. vertino L. R. nenaudai, nors nurodė, kad su nukentėjusiuoju prieš apklausą „kalbėjosi“, o byloje užfiksuotais nukentėjusiojo N. D. žodžiais jam „davė malkų“ ir policijos darbuotojai.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies d punkto ir BPK 44 straipsnio nuostatos užtikrina kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų apklausti tokiomis pat sąlygomis, kaip kaltinimo liudytojai. Kasatoriaus ginamajam šios teisės nebuvo užtikrintos, nes jis pats ir jo gynėjas negalėjo užduoti klausimų svarbiam nepilnamečiui liudytojui Š. S. Šis teisės suvaržymas yra esminis dar ir dėl to, kad liudytojų policijos darbuotojų D. B. bei R. K. parodymais nustatyta, kad tuoj po nusikaltimo padarymo 2005 m. rugsėjo 26 d. apie 2 val. nakties vykusioje apklausoje Š. S. neatpažino L. R. kaip asmens, dalyvavusio nusikaltime. Šie parodymai turėjo būti vertinami lyginant juos su policijos pareigūnų parodymais. To nepadarius, pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo besąlygiškai pripažinti, kad formalus BPK 186 straipsnio nuostatų laikymasis, ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nesuteikiant galimybės gynybai užduoti klausimus nepilnamečiui nukentėjusiajam Š. S., nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai taip pat yra esminiai, nes suvaržė jo ginamojo teisę į gynybą, teisingą teismo procesą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip plėšimas ar bendrininkavimas plėšime. Pagal teismo nustatytas aplinkybes L. R., vedinas šunimi priėjęs prie nukentėjusiųjų automobilio, šovė į N. D. po to, kai vienas iš nukentėjusiųjų pašaukė jį vardu, liepdamas kažkam skambinti. Be to, automobilį užvaldė kiti asmenys, ne L. R. Kasatoriaus ginamojo veiksmai turėjo būti vertinami kaip susinervinusio žmogaus atsakas į nukentėjusiųjų žodžius, o veika, atsižvelgiant į padarytas pasekmes, kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius pažymi, kad šaunamasis ginklas nerastas, nors įvykio vietoje intensyviai dirbo policijos pareigūnai ir kriminalistai. Tai kelia abejonių, ar veikos kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaip plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą nepažeidžia baudžiamojo proceso principo, draudžiančio apkaltinamąjį nuosprendį grįsti spėjimais, o visas iškilusias abejones, jei jų negalima pašalinti įstatymo numatytomis priemonėmis, aiškinti kaltinamojo naudai. Kasatorius teigia, kad L. R. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį turėjo būti išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, nenustačius dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Kasatorius pažymi, kad jo ginamasis apeliaciniame skunde nurodė faktines aplinkybes, į kurias neatsižvelgė ir jų tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo L. R. apeliacinio skundo argumentus dėl policijos pareigūnų poveikio nukentėjusiajam N. D., neteisingo liudytojų E. Ž. ir O. J. parodymų vertinimo, nukentėjusiojo apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei BPK 154 straipsnio nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad L. R. neatskleidė, kaip jo striukėje atsirado du šoviniai, o ši aplinkybė leidžia teismui abejoti jo parodymų teisingumu ir patikimumu. Kasatoriaus manymu, tokia teismo pozicija pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatas, garantuojančias teisę į teisingą teismą ir gynybą. Jo ginamasis verčiamas duoti parodymus prieš save. Taip pažeidžiamos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Kasatorius pažymi, kad teisme liko nepaneigta L. R. versija, jog policijos pareigūnai šovinius jam „pakišo“, taigi jis nėra padaręs nusikalstamos veikos.

Pirmosios instancijos teismas neįvykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, be to, perkėlė įrodinėjimo pareigos naštą kasatoriaus ginamajam, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio, 253 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorius pažymi, kad kratos protokolas surašytas nesilaikant BPK 149 straipsnio nuostatų, nes nenurodyta, kad policininkas V. Ž. kratą filmavo, kaip teigia liudytoja A. J. Teismas neįvertino, kad L. R., vilkėdamas ta pačia striuke, pats atėjo į policijos komisariatą, kur faktiškai atlikta asmens krata ir jokie šoviniai nerasti, todėl byla jam pagal BK 253 straipsnį turėtų būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, taip pat BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatą, reikalaujančią pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Dalis skundo argumentų yra išdėstyti kaip tam tikrų bylai reikšmingų faktų teigimas ar neigimas, kartu pateikiant ir, kasatoriaus nuomone, tikslesnį tiek atitinkamų atskirų faktų, tiek ir byloje surinktų įrodymų viseto vertinimą. Vadovaudamasi BPK 376 straipsnio, apibrėžiančio teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, 1 dalies nuostatomis, kad nuosprendžiai ir nutartys, dėl kurių paduotas skundas, patikrinami teisės taikymo aspektu, kolegija neturi kompetencijos nustatinėti naujus faktus, tirti faktines aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Dėl šios priežasties skundo teiginiai apie policijos pareigūnų darytą poveikį nukentėjusiajam N. D., L. R. atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes, jo susinervinimo būseną išgirdus nukentėjusiųjų žodžius, reakciją į juos, šaunamojo ginklo nesuradimą ir iš to kylančias abejones dėl jo panaudojimo darant plėšimą, šovinių „pakišimo“ versiją, faktinę L. R. kratą policijos komisariate, jos rezultatus ir pan. paliktini nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius dėsto argumentus, kuriais ginčija teismų sprendimų išvadas, nurodo, kad pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios įrodymus ir jų vertinimą baudžiamajame procese, taip pat BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Skunde aptariami nukentėjusiojo N. D. parodymai, atkreipiant dėmesį į jų nepastovumą. Kasatorius nesutinka su teismų pateiktu šių parodymų vertinimu ir neigia savo ginamojo L. R. kaltę. Įstatyme nustatyta, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje N. D. parodymai išdėstyti detaliai, apimant duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdyje. Jie aptarti ir įvertinti visame surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Apeliacinėje nutartyje jiems taip pat skirta daug dėmesio, atsižvelgiant ir į tai, kad jie nebuvo stabilūs. Bylos dokumentai neteikia pagrindo manyti, kad šioje konkrečioje byloje pažeistos BPK 20 straipsnio ar 301 straipsnio nuostatos. Teismų sprendimuose padarytų išvadų motyvai įstatymų taikymo požiūriu pakankamai išplėtoti, išsamūs ir logiški.

Dėl galimybės užduoti klausimus kaltinimo liudytojui

Skunde tvirtinama, kad pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto, taip pat nacionalinio įstatymo nuostatos, įtvirtinančios asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Šis teiginys siejamas su tuo, kad L. R. ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų Š. S. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2006 m. kovo 2 d., minėtas asmuo paprašė leidimo nedalyvauti teismo posėdžiuose. Prokuroras šį prašymą palaikė, o kiti nagrinėjimo teisme dalyviai, kaip nurodoma teismo posėdžio protokole, tam neprieštaravo. Teismas prašymą tenkino motyvuodamas tuo, kad Š. S. yra nepilnametis, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, jo parodymai perskaityti teismo posėdyje, jis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, buvusių įvykių detaliai nebeprisimena, o tolesnis dalyvavimas procese gali sukelti psichinę traumą. Toks sprendimas nepažeidžia nei BPK 186 straipsnio nuostatų, nei kasatoriaus minimo Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto, kurio interpretavimas ir taikymo praktika atskleisti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Teismų praktika, Nr. 25, 26, sprendimai bylose, pvz., C. R. R. Scheper prieš Nyderlandų Karalystę ir kt.).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant jo ginamojo veiką kaip plėšimą yra atmestini. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, skirtingai nei skunde tvirtina kasatorius, nustatyta, kad L. R. veikė susitaręs bendrai kartu su kitais asmenimis. Buvo panaudotas fizinį smurtas prieš V. S., išplėšta automagnetola, L. R. šovė į nukentėjusįjį N. D. ir jį sužalojo. Atlikus šiuos veiksmus buvo užvaldyti automobilio rakteliai ir automobiliu nuvažiuota. Pavojingų pasekmių atsiradimas buvo vieningos visų bendrininkų veikos rezultatas. Kiekvieno bendrininko veiksmus ir bendrą nusikalstamos veikos rezultatą sieja priežastinis ryšys. Visi bendrininkai veikė tyčia. Konstatavus tokias aplinkybes, L. R. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaip plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą. Apeliacinės instancijos teismas šiai pozicijai motyvuotai pritarė ir veikos kvalifikaciją paliko galioti.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Kasatoriaus skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo ginamojo nuteistojo L. R. apeliacinio skundo, yra atmestini. Iš šioje byloje priimtos Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. apeliacinės nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nukentėjusiojo N. D., liudytojų E. Ž. ir O. J. parodymų leistinumo, sąsajumo, pripažinimo įrodymais bei vertinimo pagrįstumo, šaudmenų radimo pas L. R. fakto įrodymų ir jo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pagrįstumo, dėl galimybės apklausti liudytoją Š. S., telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos duomenų, jų įrašymo būdo teisėtumo ir vertinimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės įgyvendintos.

Dėl teismo nešališkumo

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė L. R. teisę į nešališką teismą, jo nekaltumo prezumpciją, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentais, kad įstatymų garantuojamos kasatoriaus ginamojo teisės nebuvo pažeistos. Šie teiginiai nepagrįsti. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismui nuteistojo L. R. ir jo gynėjo argumentai bei motyvai dėl, jų manymu, padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų buvo žinomi. Apeliacinėje nutartyje yra pripažinta, kad prokuratūros spaudos atstovas iš principo pažeidė nekaltumo prezumpciją, tačiau kartu detaliai argumentuota išvada, kodėl teismo procesas, byloje pilna apimtimi vykęs po spaudos atstovo pranešimo, ir baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas nebuvo šališki. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylos proceso eigą pirmosios instancijos teisme ir priimtą nuosprendį faktų bei teisės taikymo aspektais. Apeliacinės instancijos teismo galimybė pašalinti abejones dėl žemesnės instancijos teismo galimo šališkumo nagrinėjant bylą yra įgyvendinta. Tai visiškai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo nuosekliai reiškiamą poziciją, kad aukštesniosios ar aukščiausiosios instancijos teismas tam tikrais atvejais gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus nacionalinio baudžiamojo proceso įstatymo bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus.

Darytina bendra išvada, kad skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo L. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Jonas Algirdas Riepšas

Egidijus Bieliūnas