Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-203/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovui R. R. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Virpita“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2001 m. birželio 2 d. ieškovas per kitą asmenį perdavė atsakovui 35 000 JAV dolerių, 2001 m. birželio 12 d. – dar 40 000 JAV dolerių ieškovas perdavė asmeniškai; šalys 2001 m. birželio 12 d. pasirašė dokumentą, kuriuo patvirtino, kad atsakovas gavo iš ieškovo 75 000 JAV dolerių. Pateiktas dokumentas buvo atspausdintas ant firminio UAB „Virpita“ blanko, ieškovas jį pasirašė, tačiau neatkreipė dėmesio į jame esančio teksto turinį, kad pinigų suma nebuvo atsakovo asmeninė skola, tačiau ieškovas buvo įsitikinęs, jog pinigus atsakovui skolino asmeniškai ir atsakovas šiais galėjo disponuoti savarankiškai. Ieškovui, 2001 m. gruodžio mėnesį pareikalavus grąžinti skolą, atsakovas jos negrąžino, teigdamas, kad pinigai buvo suteikti ne jam asmeniškai, o UAB „Virpita“. Ieškovas kreipėsi į policiją prašydamas iškelti baudžiamą bylą atsakovui dėl sukčiavimo. Baudžiamosios bylos tyrimo metu paaiškėjo, kad 2001 m. birželio 1 d. atlikus UAB „Virpita“ kasos patikrinimą joje buvo faktiškai rasta 1,75 Lt, o turėjo būti 300 263,07 Lt. Už kasos trūkumą buvo atsakingas atsakovas, todėl jis įsipareigojo padengti kasoje buvusį trūkumą. 2001 m. birželio 4 d. atsakovas į UAB „Virpita“ atsiskaitomąją sąskaitą įnešė 139 807,50 Lt, kuriuos, konvertavęs į 35 000 JAV dolerių, pervedė į bendrovės „Nexford Corporation“ sąskaitą. Vėliau, 2001 m. birželio 12 d., atsakovas įnešė į UAB „Virpita“ sąskaitą 159 420 Lt, kuriuos, konvertavęs į 40 000 JAV dolerių, pervedė į bendrovės „Nexford Corporation“ sąskaitą. Ieškovo teigimu, jei atsakovas būtų pervedęs pinigus, gautus iš ieškovo, tai jam nebūtų buvęs reikalingas valiutų konvertavimas, todėl jis manė, jog atsakovas iš ieškovo gautas lėšas panaudojo savo reikmėms, o ne atsiskaityti su „Nexford Corporation“. Baudžiamoji byla buvo nutraukta nesurinkus pakankamai duomenų atsakovo kaltei pagrįsti. Ieškovo reikalaujama grąžinti paskola atsakovui buvo suteikta JAV doleriais, o tai yra 253 612,50 Lt pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusį valiutų kursą. Ieškovas, remdamasis CK 6.36, 6.205 straipsniais, 6.210 straipsnio 2 dalimi, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.63 straipsniu, prašė teismo priteisti iš atsakovo 299 954,67 Lt skolą, penkių procentų dydžio metinių palūkanų už praleistą terminą piniginei prievolei įvykdyti, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 253 612,50 Lt skolos, 46 342,17 Lt palūkanų, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos skolos, palūkanas skaičiuojant nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Teismas nustatė šias aplinkybes: 2001 m. birželio 1 d. UAB „Virpita“ kasoje buvo rasta 1,75 Lt, grynųjų pinigų trūkumo kasoje nerasta; atsakovas 2001 m. birželio 4 d. paėmė iš UAB „Virpita“ kasos 139 807,50 Lt, įnešė juos į UAB „Virpita“ sąskaitą AB banke „Hansabankas“ ir, konvertavęs į 35 000 JAV dolerių, pervedė šiuos pinigus į įmonės „Nexford Corporation“ sąskaitą kaip apmokėjimą už akmens anglį; 2001 m. birželio 12 d. atsakovas iš UAB „Virpita“ kasos paėmė dar 159 720 Lt ir tą pačią dieną įnešė juos į UAB „Virpita“ sąskaitą AB banke „Hansabankas“, konvertavo į 40 452 JAV dolerius, pervedė 40 000 JAV dolerių į įmonės „Nexford Corporation“ sąskaitą kaip apmokėjimą už akmens anglį; 2001 m. birželio 12 d. ieškovas su atsakovu pasirašė dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovas 2001 m. birželio 12 d. gavo iš ieškovo 75 000 JAV dolerių UAB „Virpita“ kasai sutvarkyti; dokumente taip pat buvo nurodyta, kad 75 000 JAV dolerių suma nebuvo asmeninė atsakovo skola; nurodytos sumos pervedimas į įmonės „Nexford Corporation“ sąskaitą taip pat nebuvo pripažintas sutartinio įsipareigojimo pagal 2000 m. rugpjūčio 9 d. sutartį įvykdymu; be to, nors, pagal UAB „Virpita“ buhalterinės apskaitos duomenis, 75 000 JAV dolerių 2001 m. birželio mėnesį buvo pervesti firmai „Nexford Corporation“ kaip apmokėjimas už akmens anglį, tačiau „Nexford Corporation“ šių apmokėjimų neužskaitė. Teismas, remdamasis Revizijų departamento prie Finansų ministerijos atlikta UAB „Virpita“ dokumentine revizija, padarė išvadą, kad UAB „Virpita“ komisija grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akte nurodė grynųjų pinigų likutį, kuris neatitiko tikrovės, nes nurodytas pinigų likutis buvo 300 261,32 Lt mažesnis negu nurodytas kasos knygoje. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat rėmėsi liudytojo A. J. parodymais ir nustatė, kad šiam pradėjus dirbti UAB „Virpita“ vadovu įmonės kasoje buvo nustatytas 300 000 Lt grynųjų pinigų trūkumas, kurį žadėjo padengti buvęs UAB „Virpita“ vadovas (atsakovas), todėl, atlikus grynųjų pinigų UAB „Virpita“ kasoje patikrinimą, patikrinimo akte būtent ir nebuvo nurodytas nustatytas daugiau kaip 300 000 Lt trūkumas; apsilankius svečiams iš Estijos N. Š. ir A. N., atsakovas padengė visą grynųjų pinigų trūkumą, buvusį UAB „Virpita“ kasoje. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius, jog trūkumas UAB „Virpita“ kasoje susidarė dėl to, kad bendrovės „Nexford Corporation“ direktorius ir savininkas S. J., valdęs 51 procentą UAB „Virpita“ akcijų, buvo davęs atsakovui nurodymą išduoti bendrovės „Nexford Corporation“ atstovams tam tikras pinigų sumas, kad šie galėtų padengti savo išlaidas viešnagių Lietuvoje metu. Juolab kad teismas, remdamasis Lietuvos banko Tarptautinių ryšių departamento raštu, nustatė, kad UAB „Virpita“ gauta užsienio paskola iš kreditoriaus A. N. nebuvo įregistruota; UAB „Virpita“ vyriausioji buhalterė patvirtino, kad, remiantis UAB „Virpita“ buhalteriniais ir kitais dokumentais, 2001 metais jokie fiziniai ar juridiniai asmenys nebuvo suteikę UAB „Virpita“ paskolų; auditorė, atlikusi UAB „Virpita“ 2000-2005 metų finansinių įsipareigojimų patikrinimą finansinėse ataskaitose, kasos ir banko dokumentuose, nustatė, kad UAB „Virpita“ 2000-2005 metų dokumentuose užfiksuota tik viena – 24 600 JAV dolerių finansinė paskola iš „Nexford Corporation“, kuri yra nesumokėta iki 2005 m. gruodžio 31 d. Teismas, nustatęs išvardytas aplinkybes, padarė išvadą, kad UAB „Virpita“ nebuvo gavusi jokių kitų paskolų analizuojamu laikotarpiu. Teismas, aiškindamas dokumento, kurį ieškovas su atsakovas pasirašė 2001 m. birželio 12 d., tekstą, nurodė, kad nors dokumentas buvo atspausdintas ant UAB „Virpita“ blanko ir jame buvo nurodyta, jog 75 000 JAV dolerių nėra asmeninė atsakovo skola, tačiau tai neįrodė aplinkybės, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ne jo nuosavybėn; juolab kad atsakovas dokumente neįvardytas kaip UAB „Virpita“ atstovas, dokumentas nepasirašytas UAB „Virpita“ atstovo ir nepatvirtintas įmonės antspaudu. Dėl to teismas, aiškindamas dokumento turinį, pripažino, kad pinigai buvo perduoti atsakovui kaip fiziniam asmeniui jo asmeniniams poreikiams. Teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas UAB „Virpita“ kasininkas, žinojo, jog, pasikeitus įmonės vadovybei, bus atliekamas UAB „Virpita“ kasos patikrinimas, o kasoje buvo daugiau kaip 300 000 Lt grynųjų pinigų trūkumas, todėl, siekdamas išvengti atsakomybės, pasiskolino iš ieškovo 75 000 JAV dolerių, kuriuos panaudojo grynųjų pinigų trūkumui UAB „Virpita“ kasoje padengti, t. y. iš ieškovo gautus pinigus panaudojo savo asmeniniams tikslams. Dėl to teismas tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo skolą, penkių procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį, kurį atsakovas praleido terminą grąžinti ieškovui skolą, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos skolos nuo bylos teisme iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 9 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant ginčą, kas buvo pinigus gavęs subjektas, ieškovo ir atsakovo 2001 m. birželio 12 d. pasirašytas dokumentas (pakvitavimas) buvo tiesioginis, objektyvus ir pagrindinis įrodymas. Kolegija nustatė, kad 2001 m. birželio 12 d. dokumentą (pakvitavimą) pasirašė ieškovas, kuris tuo metu buvo juridinio asmens UAB „Virpita“ valdymo organas, todėl kolegija siekė nustatyti, ar jis veikė savo vardu asmeniškai ar kaip UAB „Virpita“ valdymo organas. Kolegija, remdamasi šalių paaiškinimais ir nustačiusi, kad ieškovas yra teisininkas, dirba advokatu, pripažino, kad jam, kaip profesionaliam teisininkui, keltini aukštesni atidumo reikalavimai sudarant susitarimus, todėl šią aplinkybę laikė labai svarbia aiškinant 2001 m. birželio 12 d. dokumento (pakvitavimo) turinį ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kolegija, aiškindama dokumento (pakvitavimo) turinį, rėmėsi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir pažymėjo, kad atsakovas, tuo metu ėjęs UAB „Virpita“ direktoriaus pareigas, pasirašė dokumentą (pakvitavimą) apie pinigų gavimą ant firminio UAB „Virpita“ blanko, turinčio juridinio asmens rekvizitus; dokumente (pakvitavime) buvo tiesiogiai nurodyta, kad 75 000 JAV dolerių skola nebuvo asmeninė atsakovo skola. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas buvo profesionalus teisininkas, todėl suprato ir turėjo suprasti pakvitavimo, kaip paskolą patvirtinančio įrodymo, reikšmę ir svarbą, taip pat išskirtinės sąlygos reikšmę, padarė išvadą, kad atsakovas negavo pinigų iš ieškovo savo asmeninėms reikmėms, pinigai buvo perduoti UAB „Virpita“. Kolegija išskyrė du dokumente (pakvitavime) nurodytus pinigų gavimo tikslus: sutvarkyti UAB „Virpita“ kasą ir pervesti pinigus į „Nexford Corporation“ sąskaitą. Aiškindama pirmąjį tikslą, kolegija nurodė, kad iš dokumento (pakvitavimo) turinio matyti, jog pinigai buvo skirti UAB „Virpita“ kasai sutvarkyti; pakvitavime nebuvo esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Pinigai buvo skirti įmonės kasoje buvusiam pinigų trūkumui padengti, šis pinigų perdavimas nebuvo įformintas kaip paskola, todėl negalėjo atsispindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje kaip juridinio asmens gauta paskola ir negalėjo būti įregistruota Lietuvos banke. Kolegija, aiškindama antrąjį dokumento (pakvitavimo) tikslą, nustatė, kad pakvitavime šalys taip pat tarėsi ir dėl UAB „Virpita“ ir „Nexford Corporation“ 2000 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos sutarties, t. y. kad 75 000 JAV dolerių pervedimas į „Nexford Corporation“ nebus laikomas prievolės įvykdymu pagal minėtą sutartį. Fiziniai asmenys, sudarydami pakvitavimą, neturėjo teisės tartis ir jų susitarimai neturėjo teisinės galios dviejų juridinių asmenų tarpusavio įsipareigojimų vykdymui, todėl, kolegija, remdamasi šia nustatyta aplinkybe, padarė išvadą, kad dokumentą (pakvitavimą) sudarė ieškovas ir UAB „Virpita“, ši įmonė savo vardu turėjo atlikti pavedimą „Nexford Corporation“ 75 000 JAV dolerių sumai. Pastarąją aplinkybę įrodė ir tai, kad atsakovas negalėjo disponuoti pinigais kaip savais, o vieno iš UAB „Virpita“ akcininkų – S. J. – nurodymu buvo tikrinamas, jog būtų tinkamai įvykdytas susitarimas, aptartas dokumente (pakvitavime). Kolegija, iš byloje esančių dokumentų nustačiusi, kad UAB „Virpita“ faktiškai pavedimus atliko, padarė išvadą, jog ieškovo perduota suma buvo suteikta UAB „Virpita“, kad ši pervestų juos „Nexford Corporation“, ir šie pavedimai buvo atlikti. Kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, pripažino esmine aplinkybę, kad dokumente (pakvitavime) buvo tiesiogiai nurodyta, jog paskola nebuvo asmeninė atsakovo skola, todėl konstatavo, kad ieškovas pinigus perdavė atsakovui kaip UAB „Virpita“ valdymo organui, todėl šiuo atveju teisės ir pareigos galėjo kilti juridiniam asmeniui pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kurios valstybės teisė turėjo būti taikyta nagrinėjamiems teisiniams santykiams, nepagrįstai netaikė 1964 m. CK 616 straipsnio, kuris reglamentavo teisės ginčo santykiui taikymą. Pagal šią teisės normą nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikoma ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Estijos Respublikos, teisė.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, iš esmė tyrė ir vertino tik 2001 m. birželio 12 d. dokumentą (pakvitavimą), nors šalių paaiškinimai dėl šio dokumento buvo priešingi. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, pasirašydamas dokumentą, turėjo suvokti, kokį dokumentą pasirašė, nes, būdamas teisininkas, galėjo įvertinti dokumento turinį, tačiau, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo Estijos Respublikos pilietis, ginčijamas atsakovo rengtas dokumentas buvo surašytas rusų kalba, ieškovas dokumento pasirašymo metu nemokėjo ir nesuprato rusų kalbos, taip pat neprivalėjo išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymų. Juolab kad teisės normos, reglamentuojančios paskolos grąžinimo terminus, Estijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje skiriasi. Kasatoriaus manymu, dokumente (pakvitavime) buvo nurodyti pagrindiniai reikalavimai, taikytini skoliniam įsipareigojimui, ir šis dokumentas patvirtino pinigų perdavimą atsakovui asmeniškai. Šį faktą tiek bylos pirmosios instancijos teisme, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pripažino ir pats atsakovas, nurodęs, kad jis neturėjo įgaliojimų veikti kaip UAB „Virpita“ atstovas, ant 2001 m. birželio 12 d. dokumento (pakvitavimo) nebuvo bendrovės antspaudo, dokumente nebuvo nurodytos atsakovo pareigos įmonėje. Dėl to kasatorius mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog 2001 m. birželio 12 d. dokumente (pakvitavime), išskyrus UAB „Virpita“ rekvizitus, nebuvo jokių kitų požymių, galėjusių įrodyti, kad atsakovas veikė kaip įmonės atstovas; juolab kad dokumento pasirašymo metu tokio pavyzdžio įmonės blankai jau nebebuvo naudojami. Apeliacinės instancijos teismas analizavo pinigų perdavimo tikslus, tačiau neatsižvelgė į tai, kodėl tie tikslai buvo nurodyti dokumente (pakvitavime). Atsakovui pinigai buvo reikalingi asmeniškai dėl jo kaltės atsiradusiam pinigų trūkumui UAB „Virpita“ kasoje padengti, įmonei šių pinigų nereikėjo. Ieškovas perdavė pinigus asmeniškai atsakovui, todėl šis faktas neatsispindėjo UAB „Virpita“ buhalterinės apskaitos dokumentuose nei kaip bendrovės paskola ar gautos kitos pajamos.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovui bendrovės finansiniams reikalams sutvarkyti, tai nebuvo paskolos teisiniai santykiai, nurodo, kad teismas apskritai nekvalifikavo ieškovo ir bendrovės teisinių santykių pagal galiojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties esmę ir sudarymo aplinkybes, teismas, kasatoriaus manymu, turėjo vertinti ne tik pažodinį dokumento (pakvitavimo) tekstą, bet ir šalių tarpusavio santykius, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo. Teismas, nurodęs, kad pagal 1964 m. CK 291 straipsnį dokumente (pakvitavime) nebuvo esminės paskolos sutarties sąlygos – įsipareigojimo grąžinti pinigus, nevertino, kad atsakovas paėmė pinigus asmeninėn nuosavybėn, todėl tai suponavo jo pareigą juos grąžinti. Kasatoriaus teigimu, paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti gautus pinigus nebūtinai turi būti aptartas paskolos sutartyje ir tokio įsipareigojimo nenurodymas nereiškia, kad sutartyje nebuvo aptartos visos esminės sąlygos. Paskolos raštelio sąvoką ir turinį atitinka ginčijamas dokumentas (pakvitavimas), nes šalys pasirašė paskolos raštelį, kuriame aptarė paskolos dalyką ir patvirtino, jog paskolos gavėjas gavo pinigus.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad nenustačius paskolos davėjo valios tapti paskolos teisinių santykių su bendrove dalyviu, darytina išvada, kad pinigai paskolos gavėjui buvo suteikti fiziniam asmeniui asmeniškai, o ne bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. S. S.; bylos Nr. 3K-3-1033/2000).

Apeliacinės instancijos teismas sprendime pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes, neįtraukęs byloje dalyvauti „Nexford Corporation“, nesiaiškino, kokie santykiai siejo šią bendrovę ir atsakovą bei UAB „Virpita“, taip pat padarė išvadą, jog pinigus šiai bendrovei turėjo pervesti būtent UAB „Virpita“, o ne atsakovas. Teismas, nesiaiškindamas atsakovo ir S. J. tarpusavio santykių, taip pat nepagrįstai nusprendė dėl šio teisių ir pareigų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo netenkinti ieškovo kasacinio skundo ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Dokumentas dėl pinigų perdavimo buvo surašytas rusų kalba, t. y. nė vienos iš šalių gimtąja kalba, tačiau šia kalba šalys bendravo susitikimų metu, todėl ieškovas, būdamas teisininkas, turėjo suprasti pasirašyto dokumento turinį. Be to, dokumento tekstas buvo surašytas ant UAB „Virpita“ firminio blanko, o atsakovas dokumento pasirašymo metu ėjo UAB „Virpita“ direktoriaus ir kasininko pareigas, t. y. veikė kaip juridinio asmens atstovas. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi nesutampa, nes nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl dokumento teisinio įvertinimo – tai paskolos sutartis ar pinigų perdavimas be įpareigojimo juos grąžinti. Be to, šalys dokumente nurodė, kad pinigai nebuvo perduoti atsakovo asmeninėn nuosavybėn, taip pat aiškiai buvo nurodyti pinigų perdavimo tikslai. Atsakovo manymu, esant skirtingiems šalių paaiškinimams dėl dokumento sudarymo aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.193 straipsniu ir vertino dokumento teksto turinį, aiškinosi jo lingvistinę prasmę. Atsakovo manymu, kasatoriaus teiginys dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra nepagrįstas, nes teismas nenusprendė dėl į bylą neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo tik tarp dviejų fizinių asmenų, kitų teisių ir pareigų, susijusių su trečiaisiais asmenimis, teismas sprendime nenurodė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sampratą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl taikytinos teisės

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, nesiaiškino, kurios valstybės teisė turėjo būti taikyta nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams. Teismas turėjo taikyti sutartinių santykių metu galiojusio 1964 m. CK 616 straipsnio nuostatas, pagal kurias nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikoma paskolos davėjo, t. y. ieškovo, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės - Estijos Respublikos – teisė. Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Pirma, pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnį teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo ar kitokio veiksmo, kai reikia nustatyti taikytiną teisę, atlikimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas. Kadangi kasatorius (ieškovas) į Lietuvos Respublikos teismą kreipėsi 2006 m rugpjūčio 16 d., o klausimą dėl taikytinos teisės iškėlė tik kasaciniame skunde, ginčo šalims taikytina teisė nustatoma pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Civilinį kodeksą. Antra, sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisyklės nustatytos CK 1.37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, jog tais atvejais, kai sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma teisė tos valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Preziumuojama, kad labiausiai su prievole yra susijusi tos valstybės, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, nuolatinė gyvenamoji vieta arba verslo vieta, teisė. Kasatorius (ieškovas) pareiškė reikalavimą atsakovui, turinčiam nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl, nors apeliacinės instancijos teismas nesvarstė taikytinos teisės klausimo, bet, taikydamas nagrinėjamam ginčui Lietuvos teisę, nepažeidė CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkto. Taigi, kasatoriaus argumentai, kad turėjo būti taikomas 1964 m. CK 616 straipsnis, kuriame buvo nustatyta taisyklė paskolos santykiams taikyti kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę, atmestinas, nes taikytinos teisės klausimas sprendžiamas ne sandorio sudarymo momentu, bet kilus sutarties šalių ginčui dėl prievolių likimo.

Dėl šalių ginčo santykių teisinio vertinimo

Kasatorius prašo apginti jo pažeistą teisę, kuri, jo nuomone, atsirado iš paskolos sutarties, kai 2001 m. birželio 2 d. įvyko pinigų perdavimo faktas.

Tuo metu galiojo 1964 m. CK 293 straipsnis, tačiau, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, ginčo atveju taikytinos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios paskolos sutarties teisines pasekmes, nes ieškinys pareikštas 2006 m. rugpjūčio 16 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį) paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tai reiškia, kad teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo.

Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 straipsnis). Ginčo atveju paskolos santykių tarp jo ir atsakovo atsiradimą kasatorius įrodinėjo pakvitavimu apie pinigų gavimą. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino pakankamu įrodymu 2001 m. birželio 12 d. pakvitavimo, nes jo tekste paneigta galimybė perduotus atsakovui pinigus pripažinti jo skola ieškovui.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog šalių paaiškinimai ir byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, nepagrįstai vertino tik 2001 m. birželio 12 d. dokumento (pakvitavimo) tekstą ir suabsoliutino jo nuostatą, kuria tiesiogiai nurodyta, jog 75 000 JAV dolerių skola nebuvo asmeninė atsakovo skola, ir nepagrįstai nurodė, kad kasatorius, pasirašydamas dokumentą, turėjo suvokti, kokį dokumentą pasirašė, nes, būdamas teisininkas, galėjo įvertinti dokumento turinį. Kasatorius teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo rengtas dokumentas buvo surašytas rusų kalba, kasatorius dokumento pasirašymo metu nemokėjo ir nesuprato rusų kalbos, taip pat neprivalėjo išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to, kasatorius neigia buvęs UAB „Virpita“ akcininko S. J. asmeninis advokatas ir teigia jam neatstovavęs santykiuose su minėtos bendrovės direktoriumi, atsakovu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai neatitinka teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pirma, kasatoriaus (ieškovo) prašymu pirmosios instancijos teismas prijungė ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurios medžiaga paneigia kasatoriaus skunde ginčijamas aplinkybes. Baudžiamojoje byloje užfiksuota, kad, duodamas parodymus rusų kalba ir juos pasirašydamas, kasatorius tyrimo organams nenurodė, kad prastai mokėjo rusų kalbą, be to, būtent jo parodymuose užfiksuotas faktas, kad jis yra UAB „Virpita“ akcininko S. J., turinčio 51 procentą bendrovės akcijų, asmeninis advokatas (baudžiamoji byla, T. 3, b. l. 113). Nagrinėjant bylą civiline tvarka kasatoriui atstovavo advokatas, o pats kasatorius nedalyvavo teisme ir nepranešė teismui apie nepakankamą rusų kalbos mokėjimą ir dėl šios aplinkybės galimą atsakovo nesąžiningumą surašant pakvitavimą. Antra, teismų nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 10 d. kasatorius (ieškovas) tapo UAB „Virpita“ valdybos nariu. 2001 m. gegužės 21 d. atsakovas buvo nušalintas nuo bendrovės valdymo, jam palikta tik antrojo parašo teisė. Šie duomenys, nustatyti dokumentinės revizijos akte baudžiamojoje byloje, pavirtina atsakovo paaiškinimus teismui, kad jis buvo paliktas eiti tik kasininko pareigas. Byloje taip pat nustatyta, kad, perimant iš atsakovo bendrovės valdymą, kasos knygos duomenys dėl grynųjų pinigų nesutapo su jų dydžiu kasoje, kurioje trūko apie 300 000 Lt. Bendrovės buhalterė I. O. baudžiamojoje byloje tyrėjams nurodė, kad bendrovės akcininkai nutarė sutvarkyti kasą (baudžiamoji byla, T. 3, b. l. 130). Baudžiamojo tyrimo metu kasatorius taip pat nurodė, kad 40 000 JAV dolerių perdavė atsakovui ir kartu su juo ėjo į banką, siekdamas įsitikinti, jog pinigai pervesti bendrovei „Nexford Corporation“, turinčiai būstinę Estijoje; po to jie parašė pakvitavimą UAB „Virpita“ biure (baudžiamoji byla, T. 3, b. l. 102). Iš dokumentinės revizijos akto matyti pinigų išdavimo ir pervedimo operacijos, fiksuotos bendrovės valdymo organams atstovaujančių darbuotojų, t. y. atsakovo ir buhalterės, parašais. Šie pinigų pervedimai ne paneigia, o patvirtina pakvitavimo turinį, kuriuo buvo siekiama sutvarkyti UAB „Virpita“ kasą bei pervesti pinigus į bendrovės „Nexford Corporation“ sąskaitą Estijos banke, nelaikant šio pinigų pervedimo UAB „Virpita“ skolinio įsipareigojimo pagal 2000 m. rugpjūčio 9 d. sutartį vykdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 8 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje R. R., K. R. v. UAB „Virpita“, Anglijos įmonė Nexford Corporation Ltd, bylos Nr. 3K-3-324/2005, nustatyti faktai, kad atsakovo turtas už UAB „Virpita“ skolas buvo įkeistas grasinant atsakovui ir jo artimiesiems padaryti žalą. Šioje nutartyje konstatuoti kasatoriaus santykiai su S. J. (pagrindiniu UAB „Virpita“ akcininku), taip pat aplinkybė, kad jis pirko butą iš atsakovo, o pinigus pervedė bendrovei „Nexford Corporation“. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie faktai patvirtina, jog atsakovas atliko kasininko funkcijas ir, priešingai nei teigia kasatorius, neišreiškė valios skolintis pinigų savo vardu.

Vadovaudamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės pavirtina paskolinių santykių tarp fizinių asmenų – ieškovo ir atsakovo – nebuvimą, nes nenustatyta svarbiausio paskoliniams santykiams požymio, t. y. pinigų perdavimo atsakovo nuosavybėn fakto ir atsakovo įsipareigojimo juos grąžinti ieškovui. Kasatoriaus argumentų, kad atsakovas konvertavo valiutą ir kelias dienas jam perduoti pinigai buvo jo žinioje, teisėjų kolegija nepripažįsta kaip aplinkybės, sudarančios pagrindą kvalifikuoti šiuos veiksmus kaip pinigų perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn. Priešingai, teismų nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad visos minėtos operacijos buvo atliekamos ir fiksuojamos dokumentuose UAB „Virpita“ vardu tikslu pervesti pinigus į bendrovės „Nexford Corporation“ sąskaitą Estijos banke.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo šalių santykius pagal 2001 m. birželio 12 d. pakvitavimą aiškino nustatydamas ne vien lingvistinę jo teksto reikšmę, bet ir aiškindamasis tikruosius šio sandorio šalių ketinimus, vertindamas bei analizuodamas faktinius ieškovo ir atsakovo santykius, buvusius iki pakvitavimo, jo pasirašymo metu ir po to, todėl apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis), ir surinktų pirmosios instancijos teismo įrodymų pagrindu pagrįstai nekvalifikavo esant tarp ginčo šalių (ieškovo ir atsakovo) paskolinių santykių.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad, nenustačius paskolos davėjo valios tapti paskolos teisinių santykių su bendrove dalyviu, darytina išvada, jog pinigai paskolos gavėjui buvo suteikti fiziniam asmeniui asmeniškai, o ne bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. S. S.; bylos Nr. 3K-3-1033/2000). Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas, nes nurodytoje civilinėje byloje buvo nustatyta, jog pinigai buvo perduoti atsakovo, kaip fizinio asmens, nuosavybėn, o nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad jie atsakovo nuosavybėn neperėjo, taigi minėtos nutarties savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nenustačius, kad tarp kasatoriaus ir atsakovo buvo susiformavę paskolos teisiniai santykiai, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl piktnaudžiavimo subjektine teise ir atsisakymo ją ginti

CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju - teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, inter alia įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei CPK 7, 42, 95 straipsniuose. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir tų teisių nulemtas pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojamus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad tiek kasatoriaus procesiniai veiksmai, kuriais jis neteisingai kvalifikuoja ginčo šalis siejančius santykius, tiek kasatoriaus veiksmai, susiję su ginčo šalių 2001 m. birželio 12 d. pakvitavimo pasirašymu bei operacijomis, atliktomis su pinigais pagal ginčo pakvitavimą, rodo, jog kasatoriaus, ginančio savo teisę, veiksmai prieštarauja sąžiningo verslo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams (CK 6.158 straipsnis). Kasatorius elgiasi nesąžiningai ne tik nurodydamas teismui neatitinkančias bylos duomenis aplinkybes, bet ir nepaisydamas tos šalies, kurioje atliekamos piniginės operacijos, įstatymų, t. y. nenurodo, kokiu būdu į Lietuvos teritoriją pateko didelis grynųjų pinigų kiekis, kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buvo privalu deklaruoti. Byloje nustatyta, kad pinigai, pervesti į bendrovės sąskaitas Estijoje, nebuvo užskaityti už anglies tiekimą, kaip nurodyta pervedimuose. Dokumentinė revizija nustatė, kad atsakovas grąžino UAB „Virpita“ daugiau, nei buvo asmeniškai skolingas. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad jis privalėjo grąžinti į bendroves kasą 300 000 Lt, baudžiamojo tyrimo medžiaga paneigtas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeista teisė turi būti ginama tam, kad būtų apginti sąžiningų asmenų teisėti interesai. Minėta, kad įstatymo draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teises paskirčiai. Be to, vieni pagrindinių teisės principų, kuriais grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema, teigia, kad asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria ius non oritur) Šių fundamentalių teisės principų svarbą yra ne kartą akcentavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-905; 2002 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 305-oji DNSB „Bokštas v. Vilniaus miesto valdyba; bylos Nr. 3K-3-512; 2007 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Č. v. E. M., I. D., Teisingumo ministerija; bylos Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. F.; bylos Nr. 3K-3-338/2007, ir kt.). Tai reiškia, kad teisė negali ginti tokių teisių, kurios naudojamos priešingai jos tikslams ir paskirčiai. Tais atvejais, kai asmuo pažeidžia šį įstatymo nustatytą imperatyvą, laikoma, kad asmuo piktnaudžiauja teise. Tai konstatavęs, teismas gali atsisakyti ginti tokią subjektinę teisę, nes piktnaudžiavimas teise yra neteisėtas elgesys, todėl teisė negina ir negali ginti asmens, piktnaudžiaujančio teise, interesų (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste kasacinio teismo kolegija, konstatavusi, kad ieškovo veiksmai, susiję su piniginėmis operacijomis pagal 2001 m. birželio 12 d. pakvitavimą, yra nesąžiningi, pažeidžiantys viešosios teisės normas, sprendžia, kad kasatorius, kaip nesąžininga šalis, negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis, ir yra pagrindas ieškovo ginamą subjektinę teisę, kuria jis piktnaudžiaujama, atsisakyti ginti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nekvalifikuoja ginčo šalių santykių, kylančių iš 2001 m. birželio 12 d. pakvitavimo, ir kaip UAB „Virpita“ paskolinio įsipareigojimo kasatoriui, nes byloje nustatyta, kad pinigai nebuvo palikti bendrovės kasoje, o kelių dienų laikotarpiu pervesti į bendrovės „Nexford Corporation“ sąskaitą Estijos banke, nors ir neužskaityti kaip įsiskolinimo dengimas pagal sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių veiksmai, kai Estijoje gyvenantis asmuo, nepateikęs muitinės deklaracijos apie grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos teritoriją, rūpinasi to paties kiekio pinigų pervedimu per Lietuvos bendrovės sąskaitas į Estijos banke turinčios kitos bendrovės sąskaitą taip pat vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, kurią pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį teismas atsisako ginti. Dėl šių priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija pašalina iš apeliacines instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentą, kad ieškovas pinigus perdavė atsakovui R. R., kaip UAB „Virpita“ valdymo organui, todėl šiuo atveju teisės ir pareigos gali kilti juridiniam asmeniui (CK 2.81 straipsnio 1 dalis).

Dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų

Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar pasekmėms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. T. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-159/2007). Taigi, teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl asmenų, kurie neįtraukti dalyvauti byloje, teisių ir pareigų, tačiau tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažintas absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ir analizuodamas įrodymus apie neįtrauktą į bylą asmenį bei darydamas faktines išvadas, nesprendė nei dėl S. J., nei dėl bendrovės „Nexford Corporation“ teisių ir pareigų pasikeitimo, todėl teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 266 straipsnio ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, nenustačiusi absoliučių sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindų, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis