Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pripažinimo galiojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-197/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

41; 42.11.3 (S)

2008 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Janinos Januškienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovams R. I., J. I., A. P. (A. P.), I. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sandorio pripažinimo galiojančiu. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Vilniaus miesto 17-asis notarų biuras, Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 0,064 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. birželio 4 d. sudarytą R. I., J. I. ir A. P.; taikyti restituciją, šalis grąžinant į pirminę padėtį, įpareigojant R. I. ir J. I. grąžinti A. P. ir I. P. 10 000 Lt; 2) pripažinti galiojančiu sandorį, kuriuo ieškovė 1993 m. balandžio 9 d. nusipirko šį žemės sklypą iš R. I. ir pripažinti jai nuosavybės teisę į žemės sklypą.

Ieškovė nurodė, kad 1993 m. balandžio 9 d. iš R. I. nusipirko 600 kv. m sklypą su nameliu, esančius (duomenys neskelbtini). Sodo namo pirkimas buvo įformintas notarine sutartimi. Kadangi nebuvo sutvarkyti žemės sklypo dokumentai, tai R. I. įsipareigojo juos sutvarkyti ir perduoti ieškovės nuosavybėn žemės sklypą. Tai patvirtina 1993 m. balandžio 9 d. sutartis ir 1993 m. balandžio 19 d. R. I. pasirašytas įgaliojimas. Už sodo sklypą ir namelį buvo sumokėta 110 000 talonų ir 650 JAV dolerių. Ieškovė buvo įsitikusi, kad tapo žemės sklypo ir sodo namelio savininke. R. I. 1993 m. gruodžio 9 d. žemės sklypą nusipirko iš valstybės, tačiau neperleido jo ieškovės nuosavybėn. 2006 m. atvykusi į savo sodo namelį, ieškovė rado jame besitvarkančius kitus asmenis ir sužinojo, kad 2004 m. birželio 4 d. žemės sklypas buvo parduotas A. P. už 10 000 Lt.

R. I. neįvykdė savo įsipareigojimo notariškai perleisti žemės sklypo ieškovės nuosavybėn. Žemės sklypą jis pardavė tretiesiems asmenims, taip apgaudamas ieškovę ir neįvykdydamas savo sutartinės prievolės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.309 straipsnį, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta tvarka, kita šalis turi teisę teismo nustatyta tvarka reikalauti patvirtinti sutartį. 1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnyje taip pat įtvirtinta tokia teisė. Pareigos perduoti žemės sklypą R. I. neįvykdė iki šiol, jai įvykdyti terminai nebuvo nustatyti, todėl ginčo santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis.

Parduodamas žemės sklypą P., R. I. faktiškai juos apgavo, nuslėpdamas informaciją, kad šis turtas jau buvo parduotas ieškovei. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus rajono policijos komisariato ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-1-1795-06. Be to, šis sandoris prieštarauja gerai moralei. Remiantis CK 1.81, 1.91 straipsniais, šis sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 0,06 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2004 m. birželio 4 d. R. I., J. I. ir A. P. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nusprendė grąžinti lygiomis dalimis atsakovams A. P. ir I. P. 10 000 Lt iš atsakovų R. I. ir J. I. ir perduoti 0,06 ha žemės sklypą ieškovės nuosavybėn.

Teismas nustatė, kad ieškovė iš atsakovo R. I. 1993 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 110 000 talonų įgijo R. I. ir J. I. santuokoje įgytą nebaigtą statyti namą. Atsakovas R. I. pakvitavimo raštu 1993 m. balandžio 9 d. konstatavo, kad iš ieškovės už sodo namelį ir sodo sklypą gavo likusią pinigų dalį – 650 JAV dolerių. Atsakovas R. I. 1993 m. balandžio 19 d. įgaliojimu įgaliojo ieškovę savo nuožiūra naudoti ginčo žemės sklypą ir įsipareigojo, gavęs šio žemės sklypo nuosavybės dokumentus, perduoti sklypą ieškovės nuosavybėn. Atsakovas R. I. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi 1993 m. gruodžio 9 d. nupirko žemės sklypą. Atsakovai R. ir J. I., kaip bendrosios jungtinės nuosavybės subjektai, 2004 m. birželio 4 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė šį žemės sklypą atsakovui A. P.

Teismas konstatavo, kad atsakovas R. I. pinigus už žemės sklypą iš ieškovės gavo, o pareigos perduoti sklypą ieškovės nuosavybėn atsakovai R. ir J. I. neįvykdė. Atsakovas R. I., prieš sudarydamas ginčo 2004 m. birželio 4 d. sandorį, ieškovės apie sudaromą sandorį neinformavo. Teismas konstatavo, kad ieškovės pažeistos teisės sietinos su ginčo 2004 m. birželio 4 d. sutarties sudarymu su atsakovais, o ne su 1993 m. gruodžio 9 d. data, kada atsakovas sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovai A. ir I. P., įsigydami ginčo žemės sklypą iš atsakovų R. ir J. I., nebuvo sąžiningi įgijėjai. Atsakovai A. ir I. P. pirko ginčo žemės sklypą, kuris yra šalia jų žemės sklypo. Teismas konstatavo, kad atsakovams A. ir I. P. buvo žinoma, kad ginčo žemės sklype, kurį jie žada pirkti, esantis sodo namas yra parduotas kitam asmeniui. Teismas konstatavo, kad jeigu žemės sklype yra namas, tai yra ir naudojimasis tuo namu, ir naudojimosi teisė į ginčo sklypą, kuriame yra šis namas. A. ir I. P., žinodami aplinkybę, kad norimame įsigyti ginčo žemės sklype yra namas, kuris priklauso kitam asmeniui, nesiėmė reikiamų veiksmų tokio namo įsigijimo ir ginčo žemės sklypo naudojimo aplinkybėms išsiaiškinti tiek su ginčo žemės sklypo pardavėjais, tiek su namo savininku, nors akivaizdžiai buvo aišku, kad namo savininkas, naudodamasis savo nuosavybe namu, naudojasi ir žemės sklypu, ant kurio stovi šis namas. Atsakovai R. ir J. I., parduodami žemės sklypą atsakovams A. ir I. P., neinformavo jų apie atsakovo R. I. pasirašytus įsipareigojimus ieškovei dėl ginčo žemės sklypo naudojimo ir įsipareigojimo perleisti nuosavybėn, apie paimtus pinigus už ginčo sklypą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai R. ir J. I., A. ir I. P. yra sutuoktiniai, ginčo objektą yra įgiję ir perleidę santuokoje, konstatavo, kad kiekvienam iš sutuoktinių buvo žinomos ginčo objekto įgijimo, perleidimo aplinkybės.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinys turi būti dėl 0,06 ha sklypo, o ne dėl 0,064 ha, kaip buvo nurodyta ieškinyje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. ir I. P. apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas įsipareigojo perleisti žemės sklypą ateityje, kai pats įgys nuosavybės teises į šį sklypą, todėl šis sandoris kvalifikuotinas kaip privačios žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios dalykas pardavėjo bus įgytas ateityje. Galioję 1964 m. CK, Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas tokių sandorių nereglamentavo, tačiau jų nedraudė, todėl iš tokio sandorio galėjo atsirasti civilinės teisės ir pareigos (1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsakovas R. I. nesikreipė į ieškovę dėl naudojimosi ginčo sklypu teisių pakeitimo, panaikinimo, pabaigos, žemės sklypo naudojimosi teisiniai santykiai nebuvo nutrūkę, todėl 2004 m. birželio 4 d. ginčo sutartimi buvo pažeistos 1993 m. balandžio 9 d. ieškovei perleistos teisės. Sudarydamos 2004 m. birželio 4 d. sandorį, abi šio sandorio šalys veikė nesąžiningai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė I. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, taikant senaties terminą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo atsakovo R. I. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, pažeidė įrodymų vertinimo principus. Teismas rėmėsi ne nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o prielaidomis, kad įgaliojimą patvirtino sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininkas, nors byloje pateiktas 1993 m. balandžio 19 d. įgaliojimas nepatvirtintas nustatyta tvarka ir yra negaliojantis.

2. Teismas nenurodė, kokias konkrečiai moralės normas pažeidžia ginčo sandoris.

3. Atsakovams A. ir I. P. buvo žinoma tik apie sodo namo pardavimą ieškovei, jie to ir neginčija. Atsakovo R. I. atsakomybės perkėlimas atsakovams A. ir I. P. ir restitucijos taikymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Net teismui nustačius, kad R. ir J. I. neteisėtai sudarė sandorį su atsakovais ir pripažinus tokį sandorį negaliojančiu, restitucija yra negalima, nes iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

4. Ieškovė su atsakovu nesudarė notarinės formos sutarties, todėl sandoris yra negaliojantis, t. y. niekinis. Įgaliojimu atsakovas R. I. įsipareigojo perduoti žemės sklypą ieškovės nuosavybėn. Nors tuo metu galiojančiame 1964 m. CK nebuvo numatytos preliminariosios sutartys, taikant analogiją su CK 6.165 straipsniu, teismas negali įpareigoti šalies sudaryti pagrindinę sutartį, o gali tik įpareigoti atlyginti nuostolius.

5. Atsakovo įsipareigojimas perleisti ieškovei ginčo žemės sklypą nėra teisėtas ir tuo pagrindu, kad nebuvo jo sutuoktinės sutikimo.

6. Teisė teikti teismui ieškinį ir ginti savo teises ieškovei išnyko 1997 m. sausio 6 d., t. y. praėjus trejiems metams po to, kai atsakovas R. I. įregistravo ginčo žemės sklypą registre. Ieškovė neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nutartis kritikuojama be išsamių teisinių argumentų, nenurodyta, kodėl neteisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Kasacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

2. Klausimai, ar ieškovė tapo sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) narė, ar atsakovai A. ir I. P. buvo sąžiningi, yra fakto, o ne teisės klausimai. Kasatorė, teigdama, kad jie su vyru buvo sąžiningi, kad teismai netinkamai išaiškino ir taikė CK 1.81 straipsnį, kad nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, elgiasi nesąžiningai, siekdama sau nepelnytos naudos. Jos argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir įstatymams.

3. R. I., žinodamas, kad perleido faktiškai visą valdą ieškovei, tą patį sklypą 2004 m. birželio 4 d. pardavė A. ir I. P. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai A. ir I. P., žinodami, jog norimame įsigyti ginčo žemės sklype yra namas, kuris priklauso kitam asmeniui, nesiėmė reikiamų priemonių tokio namo įsigijimo ir ginčo žemės sklypo naudojimo aplinkybėms išsiaiškinti. Atsakovų elgesys yra nesąžiningas ir prieštarauja ne tik moralės normoms, bet ir CK 4.93 straipsniui, Konstitucijos 23 straipsniui, sąžiningumo ir teisingumo principams.

4. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pažeistos teisės sietinos su ginčo 2004 m. birželio 4 d. sutarties sudarymu, o ne su 1993 m. gruodžio 9 d. data.

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės ir atsakovo R. I. 1993 m. balandžio 9 d. sudarytoje ir notariškai patvirtintoje sutartyje nurodyta, kad ieškovė nusipirko iš atsakovo nebaigtą statyti sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad buvo susitarta, jog ji nusiperka ir sodo sklypą. Už perkamus objektus ji sumokėjo pinigus, tačiau atsakovas R. I. vengė notariškai įforminti sodo sklypo pardavimo sutartį, o 2004 m. birželio 4 d. sudaryta sutartimi sodo sklypą pardavė atsakovui A. P. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia šią pirkimo–pardavimo sutartį; taikyti restituciją, ir pripažinti galiojančiu sandorį, kuriuo ieškovė 1993 m. balandžio 9 d. nusipirko šį žemės sklypą iš R. I., taip pat pripažinti jai nuosavybės teisę į žemės sklypą.

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Sodo namelio pirkimą–pardavimą įrodo 1993 m. balandžio 9 d. sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartis. Joje nenurodyta dėl sodo sklypo, kuriame pastatytas namelis, likimo. Sutartyje nurodyta, kad už sodo namelį ieškovė sumokėjo atsakovui 110 000 talonų. Atsakovas R. I. sodo sklypą iš valstybės nusipirko tik 1993 m. gruodžio 9 d. Taigi sudarant minėtą notarinę sutartį, atsakovas R. I. dar nebuvo sodo žemės sklypo savininkas, todėl šio sklypo pirkimas–pardavimas notariškai negalėjo būti įformintas.

Byloje yra 1993 m. balandžio 9 d. atsakovo R. I. rašytas pakvitavimas, kad jis iš ieškovės gavo likusią dalį pinigų – 650 JAV dolerių – už sodo namelį ir sodo sklypą. Remdamiesi šiuo rašytiniu įrodymu ir kitais įrodymais teismai pagrįstai rėmėsi ieškovės argumentais, jog pagal sutartį atsakovas R. I. pardavė ieškovei ne tik sodo namelį, bet ir sodo sklypą. Teismai, įvertinę šiuos ir kitus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog atsakovas R. I., tuo metu dar nebūdamas teisiškas sklypo savininkas, pakvitavimu patvirtino savo valią parduoti žemės sklypą ieškovei.

Sodo namelis yra 600 kv. m dydžio sklype. Atsakovas A. P. suprato ir turėjo suprasti, kad namelis priklauso ne atsakovui R. I., nes turi gretimą sodo sklypą (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad atsakovas A. P. žinojo, jog sodo namelis yra parduotas kitam asmeniui, konstatavo žemesnės instancijos teismai. Aplinkybę, kad sodo nameliui eksploatuoti yra reikalingas atitinkamas žemės sklypas, turi suprasti asmuo, ketinantis įsigyti žemės sklypą, kuriame yra šis statinys. Atsakovas A. P. turėjo suprasti ir suprato, kad viso 600 kv. m sodo žemės sklypo naudojimas yra neįmanomas, nes jame yra ieškovės nupirktas sodo namelis. Viso sklypo pirkimas rodo, kad šis atsakovas buvo nesąžiningas įgijėjas. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų išvadų apie šio atsakovo nesąžiningumą, todėl 2004 m. birželio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis pagrįstai pripažinta negaliojančia.

Senaties termino taikymas yra faktų klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-112/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-372/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-200/2006 ir kt.). Be to, teismai konstatavo, kad ieškovės pažeistos teisės sietinos su ginčo 2004 m. birželio 4 d. sutarties sudarymu, o ne su 1993 m. gruodžio 9 d. sudaryta sutartimi.

2. Atsakovės I. P. kasacinis skundas atmestinas, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. sausio 22 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir apie jas pranešė valstybės įmonei Registrų centrui (b. l. 217). Kasacinio teismo nutarties nuorašas išsiųstinas šiai įmonei (CPK 275 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Kasacinio teismo nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Dangutė Ambrasienė

Janina Januškienė