Dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-201/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

14,1; 42.8; 114.11; 121.22

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui bendrai Lietuvos-Ukrainos įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Azovlitas“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad pagal 1995 m. birželio 1 d. darbo sutartį dirbo atsakovo direktoriaus pavaduotoju. Darbo sutartimi buvo nustatyta 800 Lt mėnesinė alga, o nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. atsakovas įsipareigojo papildomai mokėti 2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo ir 3 proc. priskaitymų už MK „Azovstal“ atliktas paslaugas, atskaičius kelių mokestį ir PVM. Ieškovo teigimu, nuo 1999 m. sausio 1 d. atsakovas nustojo mokėti papildomą atlyginimą, paaiškindamas, kad žodiniu direktoriaus nurodymu mokėjimas laikinai pristabdomas, o susidariusi nepriemoka bus išmokėta vėliau. Nuo 2000 m. gruodžio 1 d. šalių darbo sutartis buvo pakeista, ieškovui buvo nustatytas 3300 Lt darbo užmokestis. Šalių darbo sutartis nutraukta 2002 m. birželio 17 d. Anot ieškovo, darbo sutarties nutraukimo dieną galutinai paaiškėjo, kad darbdavys nepriskaičiavo ir neišmokėjo 190 330,15 Lt papildomo darbo užmokesčio, t. y. realizuotų prekių kainų skirtumo, taip pat neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį ir už kasmetines atostogas nesumokėjo 9359,45 Lt. Ieškovo nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu, atsakovas privalo mokėti delspinigius už laikotarpį, kai šalis siejo darbo santykiai, o vadovaujantis DSĮ 41 straipsnio 2 dalimi – vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti po šalių darbo santykių pasibaigimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 190 330,31 Lt papildomo darbo užmokesčio, neišmokėto už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 1 d., 108 004,44 Lt delspinigių, 128 839,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2002 m. birželio 17 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d., 9359,30 Lt už kasmetines atostogas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 190 330,31 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio, 9359,30 Lt priskaičiuoto atlyginimo už atostogas, 128 839,92 Lt priskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas nustatė, kad pagal 1995 m. birželio 1 d. darbo sutartį Nr. K3/95 ieškovas dirbo atsakovo direktoriaus pavaduotoju, papildomai buvo įpareigotas vykdyti prekių tiekimo ir realizacijos užduotis Lietuvoje bei užsienyje, už darbą jam buvo nustatytas 800 Lt mėnesinis atlyginimas. Atsakovo direktorius 1995 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 5-3 įsakė nuo 1995 m. spalio 1 d. mokėti, be kita ko, ieškovui 2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo ir 3 proc. priskaitymų už MK „Azovstal“ atliktas paslaugas, atskaičius kelių ir pridėtinės vertės mokesčius. Su ieškovu sudaryta darbo sutartis atitinkamai pakeista 1995 m. rugsėjo 1 d. Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovo teiginį, kad ši papildoma darbo užmokesčio dalis yra premija. Teismas pažymėjo, kad ginčo uždarbio dalis ieškovui buvo kas mėnesį mokama daugiau kaip trejus metus. Teismas nustatė, kad šalių susitarimu darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio buvo pakeista 2000 m. lapkričio 30 d., nustatant 3300 Lt mėnesinį atlyginimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas nuo 1999 m. sausio mėnesio vienašališkai pakeitė šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio, toks darbo užmokesčio sumažinimas neteisėtas (Darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, DSĮ 8 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnis). Teismas sprendė, kad nuo darbo sutarties pakeitimo 2000 m. lapkričio 30 d. ieškovas turėjo suvokti, jog jo teisė gauti iki to laiko buvusį sulygtą darbo užmokestį yra pažeista, bei padarė išvadą, kad ieškovas, į teismą kreipęsis 2003 m. lapkričio 11 d., nepraleido ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti. Nustatęs, kad atsakovas finansinėje apskaitoje naudojo atsargų įsigijimo kainos metodiką ir pagal ją apskaitą tvarkė teisingai, bei atkreipęs dėmesį į tai, kad šalių darbo sutarties 15 punkte nedetalizuojama realizuotų prekių kainų ir jų skirtumo apskaičiavimo metodika, teismas konstatavo, kad apie praktiškai taikytą darbo užmokesčio apskaičiavimą spręstina pagal sutarties vykdymą iki ginčo laikotarpio. Teismas nurodė, kad atsakovas savo deklaruojama metodika apskaičiavo tik ieškovui neišmokėtą darbo užmokestį, be to, atsakovas neįvykdė teismo nevienkartinio įpareigojimo pateikti duomenis apie tai, kaip ieškovui buvo apskaičiuotas darbo užmokestis 1995-1998 metų laikotarpiu. Konstatavęs, kad atsakovas neįrodė, jog darbo užmokestį ieškovui mokėjo pagal savo (atsakovo) deklaruojamą metodiką, bei atsižvelgęs į ieškovo atstovių pateiktas skaičiuotes, 2005 m. balandžio 26 d. ekspertizės akto Nr. 11-1399(04) išvadas, duomenis apie ieškovo darbo užmokestį 1995-1998 metų laikotarpiu, teismas sprendė, kad iki ginčijamo laikotarpio atsakovas ieškovui darbo užmokestį mokėjo pagal ieškovo teismui nurodytą metodiką, todėl ieškovui priteistina 190 330,31 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 1999 m. sausio-2000 m. lapkričio mėnesius bei 9359,30 Lt neišmokėto atlyginimo už kasmetines apmokamas atostogas. Teismas konstatavo DSĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą uždelsimą atsiskaityti dėl darbdavio kaltės bei nurodė, kad yra nepagrįstas atsakovo teiginys apie galimybę išmokas už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisti tik už tris mėnesius. Nurodęs, kad pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį teisė gauti delspinigius siejama su darbo santykių buvimu, bei atsižvelgęs į tai, kad iki darbo sutarties nutraukimo ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, teismas netenkino ieškinio dalies dėl delspinigių priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeitė: sumažino priteistą iš atsakovo ieškovui darbo užmokestį iki 66 339,84 Lt, atlyginimą už atostogas iki 3963,63 Lt, užmokestį dėl uždelsimo atsiskaityti iki 9900 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo įsipareigojimo pagal darbo sutartį ieškovui mokėti papildomą darbo užmokestį prie nustatyto mėnesinio atlygio, dėl atsakovo neįrodymo fakto, jog šis papildomas atlyginimas buvo premija, dėl ieškovo nepraleidimo ieškinio senaties termino pažeistai teisei ginti. Kolegija konstatavo, kad, nustatydamas ieškovui priteistino darbo užmokesčio dydį, teismas netinkamai vertino įrodymus, be pagrindo rėmėsi ieškovo pateiktu skaičiavimu, nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl ieškovo pateikto skaičiavimo, nesivadovavo 2006 m. kovo 23 d. papildomos ekspertizės išvadomis. Kolegija pažymėjo, kad papildomos buhalterinės ekspertizės akto duomenimis, pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1993 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 83N atsakovas į parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikainos rodiklį turėjo įskaityti ir transporto, metalo krovos, agentų komisinių bei muitinės mokesčių sąnaudas, susijusias su parduotų prekių savikaina, tačiau nurodytų išlaidų neįskaitė į prekių savikainą, pavaizduotą 1999-2000 m. pelno (nuostolio) ataskaitos 2 skiltyje, jas nurodydamas pelno (nuostolio) ataskaitos 4 skiltyje. Kolegija nurodė, kad teismo ekspertas teismo posėdyje argumentuotai paaiškino teismo buhalterinės ekspertizės ir papildomos ekspertizės duomenis, tarp jų, jog skirtumas tarp prekių pardavimo pajamų ir parduotų prekių savikainos, nuo kurių atsakovas turėtų apskaičiuoti 2 proc. darbo užmokesčio ieškovui, įvertinus atsakovo finansinės apskaitos nurodytą ypatumą, sudarytų 3 316 992 Lt, o papildomas darbo užmokestis už prašomą laikotarpį – 66 339,84 Lt. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus duomenis, 2005 m. balandžio 26 d. ir 2006 m. kovo 23 d. ekspertizės aktų išvadas ir be pagrindo nustatė priteistiną ieškovui darbo užmokesčio dydį 190 330,21 Lt bei 9359,30 Lt neišmokėto atlyginimo už kasmetines apmokamas atostogas dydį. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, dirbęs atsakovo įmonės direktoriaus pavaduotoju, turėjo žinoti darbo apmokėjimo tvarką ir ją reglamentuojančias taisykles. Kolegijos nuomone, dėl nurodytų argumentų teisinga ir protinga ieškovui priteisti nesumokėtą darbo užmokestį ir atlyginimo dalį už kasmetines atostogas, remiantis iš esmės papildomos buhalterinės ekspertizės duomenimis ir iš dalies apelianto pateiktais skaičiavimais. Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DSĮ 41 straipsnio 2 dalį, kolegija sprendė, jog pagal šią teisės normą ieškovui priteistina trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija dėl uždelsimo atsiskaityti nutraukiant darbo sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria sumažintas Kauno apygardos teismo ieškovui priteistas darbo užmokestis ir atlyginimas už atostogas, paliekant dėl šios dalies galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, darbo užmokesčio dydžiui nustatyti remdamasis papildomos buhalterinės ekspertizės išvada, pažeidė procesinės teisės normas ir tai lėmė materialinės teisės normų pažeidimą. Kasatoriaus teigimu, nesant darbo sutarties 15 punkte nustatytos papildomo darbo užmokesčio skaičiavimo metodikos, atsakovui nepateikus faktinės skaičiavimo metodikos už laikotarpį nuo 1995 m. spalio 1 d. iki 1999 m. sausio 1 d., apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis vien ekspertės paaiškinimais teismo posėdyje, neturėjo teisinio pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistos kintamos darbo užmokesčio dalies ir atostoginių. Sumažindamas šias išmokas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė DSĮ 8 straipsnio nuostatas, t. y. pakeitė darbo sutartimi sulygtą vieną iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – kintamos darbo užmokesčio dalies dydį. Kasatorius pažymi, kad jo kintamo atlyginimo dydis siejamas su 2 proc. realizuotų prekių kainų skirtumo suma, t. y. siejamas su darbuotojo veiklos rezultatais ir tiesiogiai priklausė nuo realizuotų prekių kainų skirtumo, o ne nuo realizuotų prekių savikainos. Anot kasatoriaus, šį jo teiginį patvirtina ir įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, iš kurių matyti, kad ir apskaita įmonėje buvo tvarkoma atsargų kainų įsigijimo, o ne atsargų savikainos metodu. Kasaciniame skunde pažymima, kad darbo sutartyje nebuvo numatyta jokių kintamo darbo užmokesčio dydžio apribojimų, mažinimo ar nemokėjimo atvejų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovo 2007 m. rugsėjo 10 d. pateiktais apskaičiavimais. Kasatoriaus teigimu, atsakovas, vadovaudamasis 2006 m. birželio 23 d. ekspertizės akto išvada, pažeisdamas darbo sutarties 15 punktą, kintamo darbo užmokesčio dalį apskaičiavo ne nuo realizuotų prekių kainų skirtumo, bet nuo realizuotų prekių savikainos, nemažinant tiesioginių išlaidų tenkančių atsargų likučiams sandėlyje. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 804 30 punkto nuostatos, pagal kurias sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas, o tik ta dalis, kuri buvo sunaudota pajamoms uždirbti. Be to, anot kasatoriaus, iš priskaičiuotos metinės kintamo darbo užmokesčio dalies išskaityti ir nuostoliai už 1999 m. liepos ir spalio mėnesius bei 2000 m. sausio mėnesį, iš viso 10 151,24 Lt. Padarius prielaidą, kad ginčo darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo realizuotų prekių savikainos, tai vien šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino kintamą darbo užmokestį, taip pažeisdamas Darbo įstatymų kodekso 139 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčo darbo užmokesčio daliai nustatyti byloje buvo atliktos dvi buhalterinės ekspertizės, kurių išvados viena kitai neprieštarauja, nes jose pateikti realizuotų prekių kainų skirtumo apskaičiavimai skiriasi dėl nevienodos atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų traktuotės ir ekspertams pateiktų klausimų formuluotės. Kasatorius pažymi, kad, nuspręsdamas dėl darbo užmokesčio dydžio, pirmosios instancijos teismas detaliai motyvavo, kodėl, nustatydamas realizuotų prekių kainų skirtumą, vadovavosi pirmosios ekspertizės išvada. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nutartį pagrįsdamas tik ekspertės paaiškinimu, nesilaikė CPK 218 straipsnio taisyklių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai susiaurindamas nagrinėjimo dalyką iki argumentuoto ekspertės paaiškinimų teisme, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės norminius aktus. Papildomos ekspertizės išvadomis bei šios ekspertizės pagrindu pateiktais atsakovo apskaičiavimais apeliacinės instancijos teismas galėjo vadovautis tik tuo atveju, jeigu bendrovėje atsargų apskaita būtų tvarkoma pagal jų įsigijimo savikainą, o ne atsargų įsigijimo metodu. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes joje neįvertintas įrodymas, kuriuo grindžiama priimtoji nutartis, ir nėra argumentų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas atmeta kitus įrodymus. Kasatoriaus teigimu, pasisakymas, kad ekspertas argumentuotai paaiškino buhalterinės ekspertizės duomenis, nėra CPK 218 straipsnyje nustatytas eksperto išvados įvertinimas; toks teismo pasisakymas nėra ir ekspertizės išvados kaip įrodymo įvertinimas CPK 185 straipsnio požiūriu. Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vieno tokį vertinimą paneigiančio argumento. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad savo deklaruojama metodika atsakovas apskaičiavo tik kasatoriui neišmokėtą darbo užmokestį, tačiau ta pačia metodika nepagrindė neginčo sumos apskaičiavimo. Priešingai, kasatoriaus atliktos neginčo laikotarpio darbo užmokesčio skaičiuotės pagrindžia, kad kintamai darbo užmokesčio daliai apskaičiuoti atsakovas taikė ne pateiktąją, o kasatoriaus nurodomą metodiką, atitinkančią darbo užmokesčio apskaičiavimą pagal 2005 m. balandžio 26 d. ekspertizės akto išvadas. Kasatorius teigia nesuprantąs apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimo teisingumo ir protingumo, kurių sąvokos teismas nekonkretizavo. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nutaręs, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisinga ir neprotinga, tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą jokiomis įstatymo nustatytomis priemonėmis nepagrindė savosios išvados. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl priteistino darbo užmokesčio ir papildomo darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, vadovaudamasis vien ekspertės paaiškinimais teismo posėdyje.

3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 263 ir 270 straipsnių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, tačiau savo išvados nustatyta tvarka nemotyvavo, o visa bylos medžiaga neleidžia nuspręsti apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas patenkino apeliacinį skundą. Anot kasatoriaus, pakeisdamas sprendimo dalį, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neįvykdė įstatymų nustatytos apeliacijos funkcijos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas bendra Lietuvos ir Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“ prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepakeitė darbo sutarties 15 punkto, o tik jį aiškino siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl nevienodo darbo sutarties sąlygų ir joje vartojamų formuluočių suvokimo, ir nepažeidė DSĮ 8 straipsnio. Atsakovo teigimu, kasatorius netiksliai cituoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtintos Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 30 punktą ir taip iškreipia jo turinį. Anot atsakovo, ši norma netaikytina sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, nes joje nenurodoma apie prekių perpardavimą. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Darbo įstatymų kodekso 139 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Anot atsakovo, šioje teisės normoje reglamentuojamos išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimams įmonei, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje darbuotojo įsiskolinimo padengimo įmonei klausimas nebuvo nagrinėjamas, todėl apeliacinės instancijos teismas jos pagrįstai netaikė.

2. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vien formaliais argumentais, o rėmėsi ir sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis), pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad, eidamas aukštas pareigas įmonėje, kasatorius turėjo suprasti, jog darbo sutarties 15 punkte nurodytas realizuotų prekių kainų skirtumas bus skaičiuojamas įvertinus įsigyjant prekes turėtas išlaidas (kitoks šios formuluotės aiškinimas būtų nesuvokiamas verslo požiūriu). Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto išvadą, pažeidė CPK 185, 218 straipsnius.

3. Atsiliepime į kasacinį skundą atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 35 punktą parduotų prekių savikaina apima ir su jų pirkimu susijusias išlaidas bei mokesčius. Atsakovo teigimu, tai įvertinęs, jis, formuluodamas darbo sutarties 15 punktą, atskirai nevardijo į prekių savikainą įeinančių išlaidų ir mokesčių, o nurodė tik tuos, kurie į prekių savikainą neįeina, t. y. kelių mokestį ir PVM. Apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka ne tik CK 1.5 straipsnio, bet ir Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos nuostatas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, tai teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo R. M. kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp ginčo šalių kilo ginčas dėl jų 1995 m. birželio 1 d. sudarytos darbo sutarties Nr. K-3/95 15 punkto sąlygos – „mokėti 2 proc. nuo realizuotų prekių kainų skirtumo“ – aiškinimo. Šalių pozicijos dėl minėtos darbo sutarties sąlygos aiškinimo skyrėsi, nes atsakovas ją aiškino taip, kad nustatant realizuotų prekių kainų skirtumą turi būti atsižvelgiama į transporto sąnaudas, metalo krovos, sertifikavimo, agentų komisinių ir muitinės mokesčių išlaidas, t. y. prekių tiesioginę savikainą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisėje nėra teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties aiškinimą, todėl aiškinant darbo sutartį taikytinos civilinių sutarčių aiškinimo taisyklės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir kt.).

Iš bylos medžiagos ir teismų procesinių sprendimų turinio teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių darbo sutarties 15 punkto sąlygos aiškinimo ir jos taikymo padarytos laikantis sutarčių aiškinimo taisyklių, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, padarydamas kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas, nepaisė sutarčių aiškinimo taisyklių. Darbo sutarties sąlyga, dėl kurios aiškinimo šalys nesutaria, galiojo nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. ir pagal ją ieškovui iki 1999 m. sausio 1 d. buvo mokamas darbo užmokestis, todėl šios sąlygos aiškinimui svarbu buvo nustatyti, kaip ją šalys suprato ir vykdė iki 1999 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis bei ginčo pobūdį ir esmę, pagrįstai konstatavo, kad, šalių darbo sutarties 15 punkte nesant detalizuotai kainų ir skirtumo tarp jų apskaičiavimo metodikai, apie praktiškai taikytą darbo užmokesčio ieškovui apskaičiavimą spręstina pagal sutarties vykdymą iki ginčo laikotarpio, nes sutarties sąlygos tiek ginčo, tiek ir neginčo laikotarpiais turi būti aiškinamos vienodai. Siekdamas patikrinti, ar darbo užmokestis ieškovui iki ginčijamo laikotarpio buvo apskaičiuojamas taikant atsakovo nurodytą metodiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavo iš atsakovo pateikti duomenis apie ieškovo darbo užmokesčio apskaičiavimą 1995-1998 metų laikotarpiu ir, po nevienkartinio teismo įpareigojimo atsakovui tokių duomenų nepateikus ir taip neįvykdžius pagal CPK 178 straipsnį jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti atsakovą neįrodžius aplinkybės, jog minėtu laikotarpiu darbo užmokestis ieškovui buvo apskaičiuojamas pagal atsakovo nurodomą metodiką. Spręsdamas dėl darbo užmokesčio ieškovui apskaičiavimo iki ginčijamo laikotarpio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į ieškovo atstovių pateiktas skaičiuotes, bylos duomenis apie tuo laikotarpiu atsakovo apskaičiuoto ieškovo darbo užmokesčio dydžius, ekspertizių išvadas, analizavo ir vertino visus byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių darbo sutarties 15 punkto ginčijamos sąlygos aiškinimo ir jos taikymo pasekmių atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, padarytos nepažeidžiant CPK nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei yra tinkamai motyvuotos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, nepagrįstai suabsoliutino ekspertizių aktų išvadų ir eksperto paaiškinimų įrodomąją reikšmę, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį ir pakankamumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dydžio, kartu ir dėl darbo užmokesčio už kasmetines atostogas dydžio, neatitinka byloje surinktų įrodymų bei sutarčių aiškinimo taisyklių, ją padarius yra pažeistos DSĮ 8 straipsnio nuostatos, nes darbo sutartyje sulygtos sąlygos jos šalims yra privalomos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti teisės pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir dėl tos dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalis).

DĮK 139 straipsnis reglamentavo išskaitų iš darbo užmokesčio apribojimą. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas ieškovo įsiskolinimo atsakovui padengimo ar išskaitos iš jo (ieškovo) darbo užmokesčio darymo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtos teisės normos pagrįstai netaikė ginčo teisiniams santykiams, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DĮK 139 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Konstatavusi pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo padarytus pažeidimus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ir kasacinio skundo argumentą, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, kurie taikytini ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai (CPK 302 straipsnis). Teismo procesinis sprendimas laikytinas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai taikius materialinės ir proceso teisės normas, tuo tarpu pagrįstu teismo procesinis sprendimas laikytinas, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes. Apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis šių įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinka. Tai vertintina kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas kasacijos pagrindas.

CPK 270 straipsnis reglamentuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį. Ši teisės norma apeliaciniame procese netaikytina, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį reglamentuoja CPK 331 straipsnis. Dėl to atmestinas kasatoriaus argumentas apie apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties neatitiktį CPK 270 straipsnio reikalavimams.

Teigdamas apie netinkamą apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimą, kasatorius kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo apeliacinės instancijos teismo padarytų konkrečių proceso teisės normų, taikomų apeliaciniame procese, pažeidimų, todėl tokie kasatoriaus teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai nepatvirtina jų reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina, paliekant dėl tos dalies galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir dėl tos dalies paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir valstybei.

CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, tai šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Esant tokioms aplinkybėms, be to, atsižvelgdama į tai, kad po bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeitimo yra galimi įskaitymai, netgi eliminuojantys jų realaus priteisimo galimybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimas kasaciniame teisme nespręstinas. Jis išspręstinas pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria sumažintas Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškovui R. M. priteistas darbo užmokestis ir atlyginimas už atostogas, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo R. M. priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovui bendrai Lietuvos-Ukrainos įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Azovlitas“ ir valstybei, panaikinti.

Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis