Civilinė byla Nr. 3K-3-193/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128.2
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų T. D. D., L. S. B., B. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų T. D. D., L. S. B., A. G., B. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjos T. D. D., L. S. B., B. D., A. G. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4990 ha žemės sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos nurodė, kad 1991 m. spalio 21 d. kreipėsi į Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tėvo A. D. iki nacionalizacijos turėtą žemę - du 7 ha bendro ploto žemės sklypus. Pagal 1930-1938 m. ipotekos knygų duomenis ir Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimą, A. D. ir jo broliai V., J., K. ir B. turėjo nuosavybes teise 5,499 ha žemės sklypą Nr. 1 ir 4,1428 ha žemės sklypą Nr. 2(duomenys neskelbtini). A. D. broliai prieš 1941 m. išsikėlė gyventi į Vilnių, 1946 m. išvažiavo gyventi į Lenkiją. A. D. liko ūkininkauti nurodytuose žemės sklypuose, savo žemės sklypo dalis broliai perleido A. D.. Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998 m. spalio 15 d. sprendimais atkūrė pareiškėjams nuosavybės teises į 4,1428 ha žemės sklypą Nr. 2(duomenys neskelbtini), o sprendimas atkurti nuosavybės teises į 5,499 ha žemės sklypą Nr. 1 tame pačiame kaime nepriimtas dėl duomenų trūkumo, todėl remiantis pateiktais duomenimis nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas dėl jo valdymo A. D. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškimą tenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4990 ha žemės sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad T. D. D., L. S. B., A. G. (mirusi 2007 m. spalio 24 d.) ir D. D. yra A. D., mirusio 1966 m. lapkričio 18 d., vaikai. B. D. yra D. D., mirusio 2000 m. gegužės 7 d., sutuoktinė. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. spalio 15 d. sprendimais D. D., T. D. D., A. G., L. S. B. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. D. (A. D. tėvo) įpėdinių: žmonos A., sūnaus A. D. ir kitų vaikų valdytą 4,14 ha žemės sklypą Nr. 2(duomenys neskelbtini). Į 5,4990 ha žemės sklypą Nr. 1 toje pačioje vietovėje nuosavybės teisės neatkurtos iki šiol. Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimo pagrindu broliai A., V., J., K. ir B. bendrai lygiomis dalimis įgijo nuosavybėn 5,4990 ha sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini) (Žemės ūkio reformos vykdymo įstatymas, Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 543 straipsnis). Pagal prie šio straipsnio esantį Rusų Senato sprendimą brolių dalys 1932 m. buvo lygios. Atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės atkūrimo proceso, kurio iniciatorė yra pati valstybė, metu yra atkuriamas istorinis teisingumas, kad dėl įvykių senumo sunkiai nustatomos faktinės aplinkybės ir kad byloje pateikti duomenys iš 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių dėl A. D. naudojime turėtos 7,69 ha žemės (netiesioginis perleidimo įrodymas), teismas pripažino, kad ribojimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismo teigimu, liudytojų parodymai ir pareiškėjų paaiškinimai patvirtina, kad A. D., gyvendamas(duomenys neskelbtini), vienintelis dirbo 5,4990 ha ploto sklypą Nr. 1. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, liudytojų parodymus ir 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenis, teismas laikė, kad 1941 m. pieno gamintojų sąrašų duomenys, jog A. D. turėjo 1,75 ha žemės, paneigti. Aplinkybę dėl brolių išvykimo į Lenkiją, kaip ir 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenis dėl A. D. naudojime turėtos 7,69 ha žemės, teismas laikė netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais, kad savo žemės dalis broliai nuo 1932 m. iki nacionalizacijos perleido A. D. nuosavybėn. Šiuo metu sklypas Nr. 1 yra laisvas, nėra kitų pretendentų, pageidaujančių atkurti natūra nuosavybės teises į šį sklypą. Remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, vadovaudamasi, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartimi, teismas laikė, kad laikotarpiu nuo 1932 m. kovo 18 d. iki nacionalizacijos broliai V., J., K. ir B. savo žemės sklypo dalis 5,4990 ha ploto sklype Nr. 1 perleido A. D. nuosavybėn.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 18 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą - patenkino dalį pareiškimo ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise įsigijo ir valdė 1,1 ha ploto žemės sklypą (1/5 dalį žemės sklypo Nr. 1, kurio plotas 5,4990 ha) (duomenys neskelbtini). Kitą pareiškimo dalį (dėl likusių 4/5 dalių žemės sklypo) kolegija atmetė ir nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjams siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę. Kolegija nustatė, kad pretendentai, nors formaliai ir neprašo atnaujinti terminą dokumentams pateikti, tačiau pripažino, kad kreipėsi į teismą pavėluotai ir teikė teismui įrodymus, kad tai įvyko dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės. Dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė, jog nesikreipė į teismą per įstatyme nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Terminas buvo praleistas ne dėl pareiškėjų kaltės. Tačiau kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Byloje nustatyta, kad pagal Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimą A. D. ir jo broliai V., J., K. ir B. išsimokėtinai įsigijo nuosavybėn 5,499 ha žemės sklypą Nr. 1(duomenys neskelbtini). Brolių žemės sklypo dalys 1932 m. buvo lygios - po 1/5 dalį (Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 543 straipsnis). Nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 8566 esančiame 1936 m. gruodžio 14 d. dokumente 5,4990 ha žemės sklypas ipotekos įrašuose minimas kaip bendra brolių nuosavybė, taip pat kad sklypas buvo apsunkintas ipoteka valstybės iždo naudai, todėl įkeisto valstybei nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai turėjo būti atitinkamos formos (Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 713 straipsnis). Turto faktinis valdymas nepatvirtina nuosavybės teisių perleidimo. Pareiškėjos ir liudytojai nenurodė, kokiais konkrečiais sandoriais ir kada broliai perleido savo dalis A. D.. Byloje apklaustų liudytojų parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams – 1936 m. ipotekos knygų duomenims ir Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimui, t. y. kad 5,499 ha žemės sklypas priklausė broliams lygiomis dalimis. Liudytojų parodymai apie tai, kad A. D. vienintelis gyveno kaime ir dirbo žemę iki karo, prieštarauja ne tik 1941 m. pieno gamintojų sąrašų duomenims apie tai, kad 1941 m. be A. D. į pieno gamintojų sąrašus buvo įtraukti dar du jo broliai, bet ir visuotinio Lietuvos Generalinės srities Gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenims, pagal kuriuos broliai A., J., V. ir K. su šeimomis buvo įtraukti į apskaitą kaip (duomenys neskelbtini)nuolatiniai gyventojai – ūkininkai. Nėra byloje įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 1936 m. iki 1940 m. broliai perleido savo sklypo dalis A. D. turto perleidimo sandoriais; iki 1942 m. broliai gyveno ir ūkininkavo kaime; jų išvykimas ir galimas turto perleidimas 1946 m. neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenimis apie tai, kad A. D. naudojosi 7,69 ha žemės. Šis dokumentas, kaip ir 1941 metų pieno gamintojų sąrašas, buvo sudarytas po žemės nacionalizavimo; šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina A. D. nuosavybės teisių į visą žemės sklypą. Kadangi nustatyta, kad Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimo pagrindu broliai įsigijo 5,4990 ha žemės sklypą lygiomis dalimis, tai tenkintina pareiškimo dalis, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. D. nuosavybės teise valdė 1/5 dalį žemės sklypo.
III. Kasacinio skundo argumentai
Pareiškėjos T. D. D., L. S. B. ir B. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kolegija netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis). Kolegija turėjo vertini įrodymus remdamasi tikimybių pusiausvyros principu, kai išvadą teismas gali padaryti ir esant tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau visuma esančių įrodymų leidžia manyti labiau tikėtina faktą buvus, negu jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. R. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; ir kt.). Kolegija nurodė, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai priešingi rašytiniams įrodymams - 1936 m. ipotekos knygų duomenims ir Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimui, tačiau byloje buvo įrodinėjamas vėliau – 1940 m. – įvykęs faktas. Kolegija nesirėmė 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščių duomenimis, nors pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų“ 1.1.1 papunktį toks dokumentas pripažintinas žemės valdymą nuosavybės teise faktą įrodančiu dokumentu. Pareiškėjų nuomone, šioje byloje esantys įrodymai vertintini remiantis CPK įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Lietuvos Respublika, siekdama atkurti istorinį teisingumą, inicijavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pripažindama, kad piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. 1936 m. ipotekos dokumente 5,4990 ha žemės sklypas Nr. 1 nurodytas kaip bendroji brolių nuosavybė; A. D. buvo vienintelis iš brolių, kuris visą gyvenimą gyveno ir ūkininkavo namų valdoje, prie kurios buvo atkeltas šis sklypas. Liudytojai byloje patvirtino, kad A. D. buvo 10 ha (sklypai Nr. 1 ir Nr. 2) savininkas iki nacionalizacijos. Po nacionalizacijos A. D. 1948 m. žemės apskaitos žiniaraščiuose nurodytas kaip 7,69 ha žemės naudotojas. Šiuo metu žemės sklypas Nr. 1(duomenys neskelbtini), yra laisvas, nėra kitų pretendentų į šį žemės sklypą.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai
Byloje iš esmės buvo nagrinėjami du procesinės teisės klausimai - dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių procesinius terminus ir įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
1. Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Įvertinti tokias faktines aplinkybes ir spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – ne, priklauso teismo kompetencijai. Pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys byloje išanalizuotos, įvertintos ir dėl jų padarytos atitinkamos išvados, kurios nurodytos teismų procesiniuose sprendimuose.
2. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, o po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką, nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. L. D. G., bylos Nr. 3K-7-4/1999, Teismų praktika 11, p. 19-24). Šios nuostatos aktualios sprendžiant dėl pareikšto prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nes, nustačius buvusį žemės sklypo savininką žemės nacionalizavimo metu, paaiškės, kas yra buvusio turto savininko turėtų nuosavybės teisų perėmėjai, atitinkamai turintys teisę atkurti prarastą nuosavybės teisę. Sprendžiant klausimą dėl nacionalizuoto turto buvusio savininko, byloje aktualus įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas.
Nustatyta ir neginčijama, kad pagal Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimą broliai A., V., J., K. ir B. D. nuosavybės teise, lygiomis dalimis išsimokėtinai įsigijo 5,4990 ha žemės sklypą (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomas, I dalis, 543 straipsnis). Raštinių įrodymų, patvirtinančių, kad konkretaus teisinio sandorio pagrindu dar iki nacionalizacijos visas brolių įsigytas žemės sklypas buvo perleistas A. D., nepateikta. Kasatorių nurodomame 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraštyje fiksuota faktinė padėtis, buvusi praėjus aštuoneriems metams po žemės nacionalizacijos, todėl šis dokumentas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu iki nacionalizacijos įvykusį nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą. Pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 1.1 punktą toks dokumentas gali būti papildomu žemės valdymo nuosavybės faktą patvirtinančiu dokumentu, tačiau, minėta, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriuose esanti informacija apie iki nacionalizacijos įvykusį nuosavybės į žemę teisinių santykių pasikeitimą galėtų būti papildyta žiniaraštyje esančia informacija.
Dėl to kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus pareiškėjų pateiktus įrodymus, t. y. kolegija konstatuoja, kad buvo pagrindas patenkinti tik dalį pareiškėjų prašymo ir nustatyti, kad pareiškėjų tėvas A. D. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise buvo įgijęs ir valdė 1,1 ha ploto žemės sklypą (1/5 dalį žemės sklypo, įgyto Vilniaus apygardos žemėtvarkos valdybos 1932 m. kovo 18 d. sprendimo pagrindu). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjų nurodomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas A. D. iš savo brolių po 1932 m. įgijo ir nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 5,4990 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini), netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pateikti įrodymai, kuriuose fiksuota informacija apie nuosavybės į žemę santykius iki nacionalizacijos, nesudaro pagrindo spręsti, kad visas žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėjai, sandorio pagrindu buvo perleistas pareiškėjų tėvo nuosavybėn, o nacionalizavimo metu buvo nusavintas iš jų tėvo. Pareiškėjai neįrodė šio fakto. Pareiškėjai net nenurodė (neįvardijo), kokio konkrečiai sandorio pagrindu jų tėvui atsirado nuosavybės teisė į visą žemės sklypą, nors nuosavybės atsiradimo pagrindas turi būti nurodytas ir po to konstatuotas tik įsitikinus, kad jis atitiko sandorio sudarymo metu galiojusius įstatymus.
Kasatorės nuosavybės teisinių santykių į žemės sklypą pasikeitimą, tiksliau - nuosavybės atsiradimą tik A. D., įrodinėjo ne tik 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščiu, bet ir liudytojų parodymais. Tačiau pagal galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadą ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo praktiką sandorių, kuriems buvo nustatyta privaloma notarinė forma, sudarymo faktas negalėjo, taigi ir negali būti įrodinėjamas remiantis liudytojų parodymais.
Nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
