Baudžiamoji byla Nr. 2K-31/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4; 1.1.6.6; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. ir nuteistojo A. S. gynėjo kasacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį nuteisti:
R. Č. – teisės dirbti vidaus reikalų sistemoje atėmimu trejiems metams;
A. S. – laisvės atėmimu trejiems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams (BK 75 straipsnis).
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. ir jo gynėjo bei nuteistojo R. Č. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. Č. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM),,duomenys neskelbtini“ rinktinės Techninio skyriaus viršininko pavaduotojas, siekdamas asmeninės naudos, t. y. nesamdyti darbininkų ūkio, statybos ir remonto darbams atlikti ir tokiu būdu išvengti mokėjimo už atliktus darbus bei suteiktas paslaugas, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnyba, pasinaudojo savo pareigų viršenybe jam pavaldžių,,duomenys neskelbtini“ rinktinės pareigūnų atžvilgiu ir, viršijęs jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė Ūkio grupės darbuotojams S. G., K. B., D. L. ir V. S. darbo metu ir po darbo atlikti įvairius darbus jo motinai A. S. priklausančioje sodyboje, esančioje,,duomenys neskelbtini“, būtent:
2004-2005 metų laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, R. Č. nurodymu Ūkio grupės stalius K. B. darbo metu keletą dienų atliko apdailos darbus – gipso kartono plokštėmis apkalė kambarių sienas ir lubas.
2005 metais, tiksliau nenustatytu laiku, R. Č. nurodymu Ūkio grupės suvirintojas S. G. ir vairuotojas V. S. darbo metu iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės tarnybiniu automobiliu „GAZ 3307“ (valst. Nr. KAP 889) nuvažiavo į sodybą ir, naudodami iš rinktinės paimtą suvirinimo aparatą ir įrankius, apie savaitę remontavo R. Č. kombainą „Niva“.
2004 metais, tiksliau nenustatytu laiku, R. Č. prašymu Ūkio grupės kiemsargis D. L. darbo metu rinktinei priklausančia žoliapjove pusę dienos sodyboje tvarkė aplinką.
2005-2006 metais, tiksliau nenustatytu laiku, R. Č. nurodymu Ūkio grupės vairuotojas V. S. darbo metu rinktinės tarnybiniu ekskavatoriumi „JuMZ 6“ (valst. Nr. 8644 LD) sodyboje iškasė griovį pastato pamatams įrengti.
2006 metų lapkričio – gruodžio mėnesių laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, R. Č. nurodymu darbo metu, Ūkio grupės vairuotojas V. S. tarnybiniu ekskavatoriumi „JuMZ 6“ (valst. Nr. 8644 LD) per 2 dienas iškasė duobę šuliniui įrengti, į kurią įleido 2 betoninius rentinius, kuriuos tarnybiniu krovininiu automobiliu „GAZ 3307“ (valst. Nr. KAP 899) darbo metu iš Varėnoje esančios bendrovės „Varėnos statyba“ į minėtą sodybą atvežė Ūkio grupės vairuotojas J. M.
Nurodytais atvejais minėti,,duomenys neskelbtini“ rinktinės Ūkio grupės darbuotojai neatliko savo tiesioginių pareigų.
Tokiais savo veiksmais R. Č. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, kuriuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, kuriuose nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir šiais pažeidimais, siekdamas asmeninės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – VSAT prie LR VRM autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
A. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o vėliau VSAT prie LR VRM,,duomenys neskelbtini“ rinktinės vadas, neteisėtai naudodamasis VSAT prie LR VRM nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194, 30 punkte nurodytomis Rinktinės vado galiomis, nuo 2001 m. gegužės 16 d. iki 2005 m. kovo 29 d.,,,duomenys neskelbtini“ rinktinėje, esančioje,,duomenys neskelbtini“, tyčia piktnaudžiavo tarnyba, t. y. siekdamas gauti asmeninės naudos iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės Ūkio grupės vairuotojo J. N. atliekamų statybos, ūkio ir remonto darbų savo naudai jam priklausančiose asmeninėse valdose, sudarydamas sąlygas jam darbo metu nebūti darbe, tyčia pasinaudojo savo pareigų viršenybe jam pavaldžių,,duomenys neskelbtini“ rinktinės pareigūnų atžvilgiu ir, viršijęs jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė,,duomenys neskelbtini“ rinktinės Techninio skyriaus viršininkui R. V. ir Ūkio grupės vadovui V. N. nesiaiškinti J. N. nebuvimo darbe priežasčių, dėl to pastarasis nurodytu laikotarpiu nepateisinamai nebuvo darbe ne mažiau nei 300 darbo dienų.
Be to, A. S., būdamas valstybės tarnautojas, neteisėtai naudodamasis VSAT prie LR VRM nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194, 30 punkte nurodytomis Rinktinės vado galiomis, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, nuo 2000 m. rugsėjo iki 2006 m. gruodžio mėnesio,,,duomenys neskelbtini“ rinktinėje bei,,duomenys neskelbtini“ gyvenvietėje, Elektrėnų savivaldybėje, tyčia piktnaudžiavo tarnyba: siekdamas nesamdyti darbininkų ūkio, statybos ir remonto darbams atlikti, transporto priemonių statybinėms medžiagoms bei kitiems daiktams pervežti ir tokiu būdu neteisėtai išvengti mokėjimų už atliktus darbus bei suteiktas paslaugas, tyčia pasinaudojo savo pareigų viršenybe jam pavaldžių,,duomenys neskelbtini“ rinktinės pareigūnų atžvilgiu ir, viršijęs jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė,,duomenys neskelbtini“ rinktinės Ūkio grupės vadovui V. N. pavesti Ūkio grupės darbuotojams S. K., V. S., V. N., M. O., D. L., A. B., A. V., J. M. ir S. G. darbo metu ir po darbo neatlygintinai tarnybiniais automobiliais vežti įvairius krovinius, gaminti metalo gaminius ir atlikti įvairius darbus jo privačiose valdose, esančiose,,duomenys neskelbtini“ gyvenvietėje, Elektrėnų savivaldybėje, būtent:
2004 m. lapkričio 25 d. A. S. nurodymu Ūkio grupės vadovas V. N., vairuotojas M. O. ir kiemsargis D. L. iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės darbo metu ir po darbo tarnybiniu krovininiu automobiliu „GAZ 3307“ (valst. Nr. KAP 889) nuvažiavo į,,duomenys neskelbtini“, kur, vykdydami A. S. dukters G. S. nurodymus, iš vieno namo į kitą pervežė baldus.
2001-2004 metais, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. nurodymu Ūkio grupės suvirintojas S. K. rinktinės dirbtuvėse darbo metu iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės lėšomis pirkto metalo pagamino dvejus metalinius dvivėrius vartus ir vartelius su tvirtinimo kuolais bei hidroelektrinės latako metalinius sietus (filtrus), kurie vėliau nenustatytu automobiliu buvo nuvežti ir įrengti A. S. sodyboje,,duomenys neskelbtini“ savivaldybėje.
2002-2005 metais, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. nurodymu Ūkio grupės vadovas V. N. ir vairuotojas A. V. darbo metu, Varėnoje esančioje statybinių medžiagų parduotuvėje nupirko ir į rinktinės tarnybinį krovininį automobilį „GAZ 66“ (valst. Nr. KAP 935) pakrovė, o A. V. iš Varėnos į,,duomenys neskelbtini“ esančią A. S. sodybą nuvežė statybines medžiagas – stiklo vatos paketus.
2004-2006 metais, tiksliau nenustatytu laiku, Ūkio grupės vairuotojas V. S. tarnybiniu automobiliu „GAZ 53“ (valst. Nr. KAP 889) iš Alytuje esančios bendrovės „Skirnuva“ sandėlių į A. S. sodybą,,duomenys neskelbtini“ nuvežė statybinius pastolius.
2006 metais, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. nurodymu Ūkio grupės kiemsargis D. L. su kitu nenustatytu šios rinktinės darbuotoju darbo metu, taip pat nenustatytu rinktinės tarnybiniu krovininiu automobiliu iš Varėnos į A. S. sodybą,,duomenys neskelbtini“ nuvežė statybines medžiagas – medinius tašus ir lentas.
2006 metų birželio – rugsėjo mėnesių laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. tiesioginiu nurodymu Ūkio grupės vairuotojas J. M. iš A. S. sodybos į UAB „Varėnos statyba“, esančią Varėnoje, Pramonės g. 8, darbo metu tarnybiniu krovininiu automobiliu „GAZ 3307“ (valst. Nr. KAP 889) nuvežė remontuotinus medinius langus, o vėliau, juos suremontavus, kartu su rinktinės kiemsargiu D. L. tuo pačiu tarnybiniu automobiliu per kelis kartus iš Varėnos vežė atgal į sodybą.
2006 metų žiemą, tiksliau nenustatytu laiku, A. S. nurodymu Ūkio grupės suvirintojas S. G. darbo metu rinktinės dirbtuvėse iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės lėšomis pirkto metalo pagamino metalinę krosnelę, kuri buvo pakrauta į A. S. tarnybinį automobilį,,Audi V8“ (valst. Nr. RVF 289) ir kurią jis, A. S., pasisavino – nusivežė į savo sodybą,,duomenys neskelbtini“ kaime.
Tokiais savo veiksmais A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, kuriuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Policijos įstatymo 35 straipsnio 1 punkto, įpareigojančio policijos pareigūnus imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, kuriuose nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta VSAT pareigūnų pareiga imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, nuostatas, ir šiais pažeidimais siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus parodymus, padarė išvadą, kad jis siekia sušvelninti ar net visiškai paneigti inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau ši išvada, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, šio pažeidimo nepašalino. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, dėl to neteisingai suvokė jo veiksmus ir nustatė kaltę. Teismas rėmėsi vien tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas teisiamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad jam inkriminuojamais veiksmais nebuvo sumenkintas valstybės institucijos, valstybės ar valstybės tarnautojo vardas bei autoritetas, nepadaryta jokia žala valstybei ir kad jo veiksmuose nėra savanaudiško tikslo. Liudytojai K. B., S. G., V. S., J. M., D. L. bei kiti teisme parodė, kad atlikti įvairius darbus kasatoriui padėjo draugiškai paprašyti, o ne vykdydami kokius nors nurodymus ar įsakymus. Visi minėti asmenys taip pat nurodė, kad už suteiktą pagalbą jiems buvo atsilyginta, kad visa tai vertina kaip talką ir nesijaučia nuskriausti ar įžeisti. Šie liudytojai savo parodymų nekeitė, o tik patikslino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jų parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs, tačiau teismas šių liudytojų parodymų visai nevertino ir į juos neatsižvelgė, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Šių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Be to, norint nustatyti, ar jo veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, būtina įvertinti ir tai, kaip jo veiksmus suvokė bei suprato su aptariamais veiksmais susiję asmenys (kasacinė nutartis Nr. 2K-346/2008). Minėtų liudytojų teisme duoti parodymai patvirtina, kad jis savo veiksmais nepadarė jokios žalos nei jų, nei kitų asmenų akivaizdoje, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tai patvirtina, jog šių liudytojų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, netirti. Kaip matyti iš bylos duomenų bei teismų neįvertintų teisiamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, susijusių su tuo, kaip kasatoriaus veiksmus suvokė bei suprato su jo veiksmais susiję minėti asmenys, jis savo veiksmais nesiekė ir neturėjo tikslo siekti turtinės ar kitokios asmeninės naudos, pažeisti įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, pažeisti valstybės deklaruojamų teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principų, nesiekė diskredituoti valstybės tarnautojo vardo, sumenkinti valstybės institucijos autoriteto ar padaryti žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis vietoj to, kad samdytų atitinkamos profesijos darbuotojus, darbo metu pasikvietė pavaldžius darbuotojus neatlygintinai dirbti. Kaip matyti iš bylos duomenų, įvairius darbus padėjo atlikti ir kasatoriaus giminaičiai, kurie, kaip ir rinktinės darbuotojai, padėjo iš draugiškumo, o ne paliepti ar vykdydami kokius nors nurodymus.
Kartu kasatorius nurodo, kad, nepaisant kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, jis vis dėlto mano, kad savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nes valstybės tarnautojui nedera kreiptis į pagal tarnybą pavaldžius asmenis prašant jų pagalbos atlikti su tarnyba nesusijusius darbus. Taigi jis visiškai pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, įsipareigoja atlyginti padarytą žalą, pasižada laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų, todėl prašo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismui jis nurodė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę, gailisi ją padaręs, įsipareigoja atlyginti padarytą žalą, pasižada laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas šį jo prašymą atmetė, nes prisipažinimą laikė nenuoširdžiu. Kasatoriaus manymu, tokia šio teismo išvada nepagrįsta, atmesdamas minėtą prašymą teismas netinkamai išaiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos, išaiškintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ (toliau – Nutarimas Nr. 23). Kaip matyti iš bylos duomenų, ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis pripažino esmines bylos aplinkybes, davė nuoseklius, išsamius parodymus, jų nekeitė, neneigė padaręs neteisėtą veiką, tačiau tuo metu veikos nevertino kaip nusikalstamos. Vien tai, kad savo kaltę jis pripažino bylos nagrinėjimo teisme metu savaime nereiškia, kad jo prisipažinimas nenuoširdus. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo prisipažinimas nenuoširdus ir dėl to nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepagrįsta.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, be jokios analizės pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. S. piktnaudžiavo tarnyba, tačiau skunde išdėstyti A. S. teisinantys įrodymai neanalizuoti ir nepaneigti, apsiribota teiginiais, kad apeliacinis skundas nepagrįstas. Nutartis pagrįsta tik tais liudytojų parodymais ar šių parodymų dalimi, kurie atitiko kaltinime išdėstytas A. S. nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau neatkreiptas dėmesys į tų pačių liudytojų parodymų turinio kontekstą. Tų liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, kurie paneigė kaltinime išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė, apsiribodamas teiginiu, kad šie įrodymai nepaneigia A. S. kaltinančių įrodymų, arba šių įrodymų teismas apskritai nepaminėjo, todėl nei neanalizavo, nei motyvuotai neatmetė. Taigi toks įrodymų vertinimas atskirai nuo kitų byloje esančių faktinių duomenų ir kai kurių įrodymų ignoravimas sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo A. S. gynėjo skundą ir neatsakė į esminius argumentus, nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl skundas atmetamas, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taip buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pasisakydamas dėl J. N. nebuvimo darbe ne mažiau kaip 300 dienų, dėl nurodymo R. V. ir V. N. nesiaiškinti J. N. nebuvimo darbe priežasčių, teismas nutartyje visiškai nepaminėjo ir nevertino liudytojų J. N., J. N., S. M., A. B., kaltinamojo A. S. parodymų, rašytinių įrodymų. Taigi įrodymus dėl šio epizodo ištyrė neišsamiai bei šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Liudytojai J. N. ir J. N. parodė, kad J. N. pas A. S. dirbo tik išeiginėmis dienomis ir atostogų metu. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neužfiksuotas nepateisinamas J. N. nebuvimas darbe. Todėl teismas privalėjo argumentuoti, kodėl remiasi ne objektyviais duomenimis, o tik suinteresuotų liudytojų S. K., D. L., M. O., A. V., V. S., R. K., V. N. ir kitų,,duomenys neskelbtini“ rinktinės darbuotojų parodymais. Beje, teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentą ir neįvertino, kad šie asmenys apskritai pagal savo pareigas negali žinoti, ką tuo metu veikia vadovo asmeninis vairuotojas ir ar jo nebuvimas darbo vietoje yra pateisinamas, ar ne. J. N., kaip A. S. vairuotojas, savaime suprantama galėjo ir nebūti rinktinės teritorijoje, tačiau tuo pat metu atlikti darbo sutartyje numatytą darbą (liudytojo V. N. parodymai). Teismas, atmesdamas apeliacinį skundą dėl šio epizodo, nepagrįstai nesivadovavo liudytojos S. M. parodymais kaip A.S. teisinančias ir dėl šių parodymų apskritai nepasisakė. Teismas nevertino ir kitų liudytojų parodymų (M. O., R. M., A. V.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas neįvertino nuteistojo A. S. nurodytos aplinkybės, kad J. N. nurodytu laikotarpiu su juo galėjo būti išvykęs į mokymus, komandiruotes, kitas,,duomenys neskelbtini“ rinktinės užkardas ir pan. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje trumpai konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai pateisina tik nedidelę dalį J. N. nebuvimo darbe dienų, tačiau iš nutarties taip ir neaišku, kuriuos rašytinius dokumentus turėjo omenyje teismas. Akivaizdu, kad jeigu teismas įrodymus būtų ištyręs išsamiai ir būtų įvertinęs visus ginamojo A. S. pateiktus rašytinius dokumentus, būtų akivaizdu, kad sudėjus laikotarpius, kada J. N. atostogavo arba buvo išvykęs su A. S., gautųsi, kad J. N. darbo vietoje,,duomenys neskelbtini“ rinktinėje pagrįstai galėjo nebūti ir žymiai daugiau nei 300 dienų.
Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skundo argumentus dėl baldų pervežimo epizodo. Teismai nevertino A. S. ir liudytojų R. M. ir S. M. parodymų apie tai, kad V. N. buvo prašoma vežti baldus po darbo ir nuosavu transportu, už tai jam buvo sumokėta 200 Lt.
Atmesdamas apeliacinio skundo dalį dėl vartų ir vartelių bei hidroelektrinės latako metalinių sietų pagaminimo teismas rėmėsi liudytojų S. K., V. N. ir V. V. parodymais. Teismas visiškai neatsakė į skundo argumentus dėl vartų ir vartelių pagaminimo. Apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad byloje nėra jokių duomenų, jog vartai buvo pagaminti iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinei priklausančio metalo.,,duomenys neskelbtini“ rinktinės 2007 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. (21/19-4.25)-12-1981 nurodoma, kad profiliniai atitinkamų matmenų metalo gaminiai 2001-2005 metais,,duomenys neskelbtini“ rinktinėje nebuvo užpajamuoti. Teismas dėl šio argumento nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai I. B., J. M. ir A. K. patvirtino, kad vartus ir vartelius pagamino I. B. su I. M., tačiau teismas I. B. parodymus nepagrįstai atmetė, o dėl A. K. ir J. M. parodymų nepasisakė. Teismas nepasisakė ir dėl rašytinių įrodymų: dėl prokurorui A. S. kaimynų adresuoto rašto, kuriuo patvirtinama, kad nurodytus darbus atliko darbininkai iš Lentvario; dėl Chemijos instituto 2007 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. VI 1-172, patvirtinančio liudytojų A. K., I. B., J. M. ir nuteistojo A. S. parodymus, kad tvora ir vartai buvo gaminami vienu metu ir iš to paties metalo, po to buvo nudažyti tais pačiais dažais.
Kad S. K. pagamino hidroelektrinės latako metalinius sietus patvirtina tik paties S. K. parodymai ir atpažinimo protokolas. Daugiau nėra jokių įrodymų. Teismas nutartyje nepasisakė, kuo grindžia aplinkybę, kad sietai buvo pagaminti iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės lėšomis pirkto metalo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepaneigė šių įrodymų: 1) A. S. parodymų, kad sietai jau buvo sodyboje, kai ją pirko; 2) liudytojo A. G. parodymų, kad tuo metu, kai jis pardavė malūną, sietai jame buvo; 3) tarp A. S. ir UAB „Hidrojėgainė“ 2001 m. birželio 9 d. sudarytos rangos sutarties Nr. 01-06-09, pagal kurią rangovas iki 2001 m. lapkričio 27 d. turėjo atstatyti,,duomenys neskelbtini“ malūno hidroelektrinę ir sumontuoti įrenginius; 4) 2001 m. spalio 8 d. Semeliškių HE instrukcijos, kuriose dalyje „Hidrotechninių ir hidromechaninių įrenginių eksploatavimas“ visi įrenginiai, kuriuos tariamai suvirino S. K., yra numatyti, o kadangi pagal 2001 m. birželio 9 d. rangos sutartį jie turėjo būti įrengti, tai S. K. ir nereikėjo jų daryti; 5) 2001 m. spalio 17 d. Energetikos valstybinės inspekcijos akto – pažymos, patvirtinančios, kad visi Semeliškių HE įrenginiai yra tvarkingi, ir įrodančios, kad 2001 m. spalio 17 d. sietai hidroelektrinėje jau buvo ir nebuvo jokio reikalo A. S. vėl jų iš naujo daryti. Visų šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas neaptarė, neįvertino ir nepaneigė, šios skundo dalies neišnagrinėjo, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Vertindamas A. S. veiką dėl stiklo vatos paketų, statybinių pastolių, medinių tašų ir lentų pervežimo į jo sodybą, apeliacinės instancijos teismas tik keliais sakiniais pasisakė dėl trijų savarankiškų veikos epizodų, įeinančių į tęstinį nusikaltimą, atskirai dėl skundo argumentų pagal kiekvieną epizodą nepasisakė ir jų nevertino, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinio skundo argumentai dėl atskirų įrodymų vertinimo laikytini esminiais, nes kiekvienas jų paneigia ne atskiras nereikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, o patvirtina A. S. nekaltumą dėl atskirų tęstinį nusikaltimą sudarančių nusikalstamos veikos epizodų, kurie savarankiškai galėtų būti kvalifikuojami kaip atskiri nusikaltimai.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsakė į skundo argumentus, visiškai nepaminėjo ir neįvertino įrodymų dėl statybinių pastolių pervežimo: 1) liudytojo J. J. parodymų apie tai, kad 2003 metais, atlikdamas apdailos darbus A. S. sodyboje, jis savo automobiliu,,VW Passat“ iš bendrovės „Skirnuva“ su direktoriaus leidimu į sodybą atsivežė pastolius; 2) 2003 m. rugsėjo 10 d. paslaugų sutarties, sudarytos tarp A. S. ir J. J., pagal kurią J. J. iki 2003 m. spalio 1 d. atliko apšildymo ir apdailos darbus; 3) liudytojo A. S. parodymų, kad J. J. galėjo iš bendrovės „Skirnuva“ skolintis pastolius. Nors liudytojas A. S. parodė, kad pastolius automobiliu GAZ 53 vežė pavasarį, pastoliai galėjo būti vežti hidroelektrinės statymo darbams, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino gynybos apylinkės teismui pateiktų rašytinių įrodymų: kelionės lapų,,,duomenys neskelbtini“ seniūnijos 2008 m. balandžio 30 d. pažymos Nr. S-56, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros 2008 m. birželio 28 d. rašto Nr. 12.6-175, PVM sąskaitų faktūrų už elektros energijos pardavimą 2005-2006 metais, patvirtinančių, kad 2005-2006 metais hidroelektrinė nebuvo nugriauta.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neatmetė liudytojų V. S., V. S., J. A. parodymų bei gynybos pateiktų rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad mediniai tašai, lentos ir langai buvo gabenami be A. S. žinios. Tai, kad tašai, lentos ir langai buvo vežti,,duomenys neskelbtini“ rinktinės transportu, patvirtino ir UAB „Varėnos statyba“ direktorius V. S., kuris parodė, kad tarp bendrovės ir rinktinės geranoriškumo pagrindu, be jokių rašytinių sutarčių vyko abipusiai technikos mainai, todėl, kai reikėjo vežti į objektą statybines medžiagas (lentas ir tašus), jis skambino į rinktinę ir prašė automobilio. Liudytojų nurodytas aplinkybes A. S. pagrindė pirmosios instancijos teismui pateikdamas rašytinius dokumentus: 1) 2006 m. birželio 30 d. krovinio važtaraštį Nr. 0502700; 2) UAB „Varėnos statyba“ 2007 m. spalio 18 d. raštą Nr. 404. Šie rašytiniai įrodymai, taip pat tarp UAB „Varėnos statyba“ ir G. S. 2006 m. birželio 15 d. sudaryta sutartis dėl poilsinės statybos patvirtina, kad A. S. su lentų, tašų ir langų pervežimu yra visiškai nesusijęs, tai buvo daroma be jo žinios. Taigi ir šie įrodymai nevertinti ir neatmesti, todėl ir ši skundo dalis neišnagrinėta.
Atmesdamas skundo argumentus dėl metalinės krosnelės pagaminimo ir pasisavinimo, teismas tik paminėjo, kad remiasi V. S., S. G., V. V., D. L. parodymais, patvirtinančiais, kad S. G. kartu su V. S. pagamino metalinę krosnelę A. S. Tuo tarpu apeliaciniame skunde buvo pabrėžta, kad nuteistojo A. S. nurodyti liudytojai E. S., R. M., S. S., J. M. ir A. S. patvirtina, jog krosnelė buvo E. S. paskolinta ir į A. S. sodybą nuvežta be jo žinios.,,duomenys neskelbtini“ rinktinės 2007 m. rugsėjo 13 d. raštas Nr. (21/19-4.25)-12-2036 patvirtina, kad 490 mm metalo vamzdžiai (t. y. kokie turėjo būti panaudoti krosnelės gamybai),,duomenys neskelbtini“ rinktinėje neužpajamuoti. Taigi nėra jokių duomenų, kad krosnelė buvo pagaminta iš,,duomenys neskelbtini“ rinktinės pirkto metalo. Be to, ši krosnelė neturi nustatytos materialinės vertės, todėl gali būti laikoma beverte. Tokiu būdu niekur neužpajamuotas, apskaitoje neregistruotas daiktas apskritai negali būti nusikalstamos veikos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas minėtų liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų nevertino, jų neatmetė, taigi ir šios skundo dalies neišnagrinėjo.
Kartu kasatorius nurodo, kad padarytas esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Kadangi teismas konstatavo, kad A. S. padarė tęstinį nusikaltimą, kurį apėmė vieninga tyčia, nusikalstamos veikos požymiai turėjo būti nurodyti prie kiekvieno epizodo. Tačiau teismo nuosprendyje atskiri epizodai nesuformuluoti kaip atskiros nusikaltimo grandys, kurios galėtų būti laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis (pvz., epizode dėl statybinių pastolių nuvežimo A. S. neminimas, nors turėjo būti inkriminuota, kada tiksliai, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis padarė šį konkretų epizodą). Kasatoriaus manymu, aprašant kiekvieną epizodą turi būti nurodomi visi esminiai nusikalstamos veikos požymiai, būtini veikos kvalifikavimui. Teismo nuosprendyje nenustatyta, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis A. S. neteisėtai nurodė Ūkio grupės vadovui V. N. pavesti Ūkio grupės darbuotojams darbo metu ir po darbo neatlygintinai tarnybiniais automobiliais vežti įvairius krovinius, gaminti metalo gaminius ir atlikti įvairius darbus jo privačiose valdose, ar V. N. įvykdė šį nurodymą, jei įvykdė, tai kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis. Be to, nė viename epizode nėra nurodyta, kad darbuotojai vežė stiklo vatos paketus, medinius tašus ir lentas ar atliko kitus darbus V. N. pavedimu. Visur yra inkriminuojama, kad darbai buvo atliekami A. S. nurodymu. Dėl šių skundo argumentų nutartyje nepasisakyta, nuosprendyje esantys pažeidimai nepašalinti. Apskritai kasatorius laiko kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimu tai, kad daugumoje epizodų nenurodytas konkretus laikas. Taip apsunkinta galimybė gintis nuo kaltinimo ir įrodinėti, kad kaltinime nurodytu laiku nusikalstama veika negalėjo būti padaryta.
Be to, konstatuodamas, kad A. S. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik konstatuoti vieningą tyčią (ko nepadarė), bet ir išsiaiškinti, ar kiekvienas į A. S. inkriminuotą tęstinę nusikalstamą veiką įeinantis epizodas gali būti laikomas savarankiška BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika ir, nusikaltimo požymių neturinčius epizodus, pašalinti. Kasatorius tvirtina, kad visi epizodai, už kuriuos nuteistas A. S., savarankiškai galėtų būti traktuojami tik kaip tarnybiniai nusižengimai, užtraukiantys drausminę atsakomybę. Pavyzdžiui, dėl stiklo vatos pervežimo A. S. pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad už tarnybinio automobilio panaudojimą jis sumokėjo 89,70 Lt. Taigi šiuo atveju atlygintinas tarnybinio transporto panaudojimas negalėjo būti laikomas piktnaudžiavimu tarnyba, dėl kurio valstybė patyrė didelės žalos. Taip pat nėra ir savanaudiškumo, nes A. S., atsiskaitydamas už transporto priemonės panaudojimą, papildomos turtinės naudos negavo. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs kiekvieno epizodo tuo aspektu, ar jie gali būti savarankiškomis BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytomis veikomis, ir visus epizodus nepagrįstai pripažindamas tęstinio nusikaltimo grandimis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir padarė nepagrįstas išvadas. Į šiuos skundo argumentus taip pat neatsakyta.
Atsiliepimu į kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Barkauskas prašo skundus atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo A. S. gynėjo skundo argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarties yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai nutartyje aptarė visus tiek pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje paminėtus įrodymus, tiek bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu papildomai gynybos prašymu ištirtus naujus įrodymus. Iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, kad visi byloje surinkti įrodymai, kurie buvo ginčijami proceso dalyvių apeliaciniuose skunduose, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma kartu su kitais bylos duomenimis, patikrintas jų gavimo būdas ir priemonės, ir tai rodo, jog bylos tyrimo metu BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, o vien kasatoriaus nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nutartyje nėra pagrindas tvirtinti buvus baudžiamojo proceso pažeidimams. Be deklaratyvaus teigimo apie apeliacinės instancijos teismo neva padarytus esminius BPK pažeidimus, nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniu skundu iš esmės yra dar kartą itin išsamiai aptariami ir vertinami konkretūs šioje byloje surinkti įrodymai, nepateikiant konkrečių duomenų, kurie liudytų buvusius pažeidimus. Be to, kasaciniame skunde išvardyti byloje surinkti įrodymai yra aptarti žymiai plačiau, nei tai buvo padaryta nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde, todėl normalu, kad skundžiamoje nutartyje jų taip plačiai neaptarė, nes tai būtų akivaizdus apeliacinio nagrinėjimo ribų išplėtimas ir taip būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Iš Vilniaus apygardos teismo nutarties akivaizdu, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ne tik A. S. gynėjo, tačiau ir kito nuteistojo paduotus apeliacinius skundus. Tai, kad nutartyje nuteistojo A. S. gynėjo skundas paminėtas vartojant kitą žodį ar frazę, nei pavartota pačiame skunde, nėra pagrindas laikyti, jog skundas neišnagrinėtas ar išnagrinėtas neišsamiai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką nagrinėjant baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, pabrėždamas, kad BPK 331, 332 straipsnių nuostatos nereikalauja iš apeliacinės instancijos teismo priimamuose sprendimuose detaliai aptarti kiekvieną skundo argumentą; aptariamos normos įpareigoja teismą pasisakyti dėl apeliacinio skundo esmės (kasacinė byla Nr. 2K-543/2004).
Nuteistojo R. Č. kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas daugeliu atveju netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes, dėl to buvo neteisingai suvokti jo veiksmai ir nustatyta kaltė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas teisiamojo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad jo veiksmais nebuvo sumenkintas valstybės institucijos, valstybės ar valstybės tarnautojo vardas bei autoritetas, nepadaryta jokia žala ir kad jo veiksmuose nėra savanaudiško tikslo, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teisme buvo ištirti visi be išimties byloje surinkti faktiniai duomenys, juos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir jais vadovavosi spręsdamas nuteistojo R. Č. kaltės klausimą. Tai, kad nuosprendyje išdėstyti įrodymai kažkuria tai dalimi atitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir kaltinamojo akto atskiras formuluotes, paaiškinama tuo, kad byloje apklausti liudytojai, praėjus tikrai ilgam laiko tarpui nuo aptariamų byloje įvykių bei apklausų ikiteisminio tyrimo metu, sunkiai prisiminė visas smulkias aplinkybes, todėl teismas, jiems paprašius, garsiai perskaitydavo jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo įstaigoje, kurie ir buvo surašyti kaltinamajame akte. Visais atvejais liudytojai savo parodymus patvirtindavo, todėl teismas visiškai pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis ir todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas pažeidė kokias nors procesines nuostatas dėl liudytojų apklausos teisme tvarkos ar bendrųjų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių ir taip padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Nuteistojo R. Č. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nepagrįstas, nes iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog jis piktnaudžiavo tarnyba ilgą laiką, siekdamas ne ko kito, o tik asmeninės naudos. Būtina paminėti ir tą aplinkybę, kad, priešingai nei skunde teigia kasatorius, darbus R. Č. privačiose valdose atlikusių pavaldžių darbuotojų pozicijos dėl jų geranoriškumo ar tai, kad jie pretenzijų jokių neturi, negali būti laikomos nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar net baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu yra akivaizdus nuteistojo netinkamas požiūris į tarnybą ir joje dirbančius pavaldžius asmenis, o atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės bus išsaugota jam galimybė toliau dirbti tą patį darbą bei eiti tas pačias pareigas, kuriomis teismo jis buvo pripažintas piktnaudžiavęs. Taigi akivaizdu, kad R. Č. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebus įgyvendinta BPK 1 straipsnio nurodyta baudžiamojo proceso paskirtis, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.
Taigi kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas paliekami nenagrinėti.
Nagrinėjami tik tie kasacinių skundų argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo
Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nuteistasis R. Č. savo skunde nenurodo, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tik tvirtina, kad teismas apskritai netinkamai įvertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės ir kartu pateikia savo įrodymų vertinimo versiją ir darytinas išvadas. Tokie argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliekami nenagrinėti.
Nuteistojo A. S. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos įrodymus: nevertino apeliaciniame skunde nurodytų A. S. teisinančių įrodymų, t. y. arba nemotyvuotai atmetė, arba išvis nevertino, taigi jų nepaneigė, todėl prašo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistojo A. S. gynėjo apeliaciniu skundu buvo prašoma A. S. išteisinti, nes, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo neįvertinti nuteistąjį teisinantys įrodymai paneigia jo kaltę. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas neįvertino rašytinių bylos duomenų (apmokėjimo už tarnybinio transporto panaudojimą kvitų, tarnybinio transporto kelionės lapų, žymų transporto išvykimo ir atvykimo žurnaluose) bei liudytojų parodymų, paneigiančių neteisėtą tarnybinio transporto naudojimą; nevertino rašytinių duomenų ir netinkamai įvertino liudytojų parodymus dėl J. N. nebuvo darbe; neapklausė I. B., kuris virino tvorą ir vartus. Taip pat apeliaciniame skunde buvo pateiktas įrodymų vertinimas ir jų pagrindu padarytos išvados. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nurodoma žymiai daugiau A. S. teisinančių duomenų, kurių neva neįvertino apeliacinės instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų, bylą patikrino tiek, kiek to prašė apeliantas – skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl tų A. S. teisinančių įrodymų, kurie buvo nurodyti skunde. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas A. S. gynėjo skunde minėtus duomenis įvertino visų kitų bylos duomenų kontekste, atskirai pasisakydamas dėl kiekvieno piktnaudžiavimo atvejo, nurodydamas, kad šie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Beje, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, patenkino nuteistojo A. S. gynėjo prašymą ir apklausė kaip liudytojus J. M. ir I. B., kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, bei įvertino minėtų liudytojų parodymus.
Taigi nuteistojo A. S. gynėjo skunde nepagrįstai tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad byla neišsamiai ar šališkai nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad visi liudytojai apklausti labai išsamiai, abu nuteistieji ir jų gynėjai uždavinėjo liudytojams klausimus, taigi aiškinosi jiems svarbias aplinkybes, be to, kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymu buvo apklausta nemažai liudytojų, prie bylos pridėta daugybė dokumentų, kuriuos teismas vertino ir motyvuotai atmetė. Taigi nuteistieji R. Č. ir A. S. teisme gana aktyviai gynėsi, naudojosi visomis įstatymo suteiktomis teisėmis.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
Kasatoriai netvirtina, kad teismai vadovavosi įrodymais, kurie gauti neteisėtais būdais, tik mano, kad tie įrodymai, kuriais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, nepatvirtina jų kaltės, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Jau minėta, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.
Nuteistasis R. Č. teigia, kad teismas rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų K. B., S. G., V. S., J. M., D. L. ir kitų parodymais ir neatsižvelgė į šių liudytojų teisme duotus parodymus. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta surinktų ir teisme patikrintų bei įvertintų įrodymų visuma: įvertinti tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, tiek rašytiniai, tiek liudytojų parodymai, duoti teisme, taip pat perskaityti kai kurių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes jie teismui pareiškė neprisimenantys kai kurių aplinkybių, tačiau perskaičius jų parodymus šiuos patvirtino. Tiek kaltinamieji, tiek jų gynėjai turėjo galimybę minėtiems liudytojams užduoti klausimus. Beje, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ir pačių nuteistųjų parodymais, kuriais jie iš esmės pripažįsta nustatytas bylos aplinkybes, tik jų nevertina kaip nusikalstamų.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų R. Č. ir A. S. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus – dėl procesinių pažeidimų ir dėl jų kaltės, padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Nuteistojo A. S. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė įtikinamų motyvų atmesdamas jo skundo argumentus, nėra BPK 320 straipsnio 3 dalies ar 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimas. Šio kasatoriaus skundo turinys patvirtina, kad jis, kaip ir nuteistasis R. Č., apskritai nesutinka su įrodymų vertinimu ir mano, kad teismas turėjo padaryti priešingas išvadas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Pagal nuteistojo A. S. gynėjo kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.
Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti nuteistųjų veiksmai, kuriais jie, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, siekdami turtinės ar asmeninės naudos: R. Č. nurodė Ūkio grupės darbuotojams S. G., K. B., D. L. ir V. S. darbo metu ir po darbo atlikti įvairius darbus jo motinai priklausančioje sodyboje; A. S., siekdamas gauti asmeninės naudos iš Ūkio grupės vairuotojo J. N. atliekamų statybos, ūkio ir remonto darbų savo naudai jam priklausančiose asmeninėse valdose, sudarė sąlygas šiam darbo metu nebūti darbe ne mažiau nei 300 darbo dienų, taip pat nurodė Ūkio grupės vadovui V. N. pavesti šios grupės darbuotojams S. K., V. S., V. N., M. O., D. L., A. B., A. V., J. M. ir S. G. darbo metu ir po darbo neatlygintinai tarnybiniais automobiliais vežti įvairius krovinius, gaminti metalo gaminius ir atlikti įvairius darbus jo privačiose valdose. Taip pat nurodyti minėtais veiksmais sukelti padariniai (diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybinės institucijos autoritetas jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, taip padaryta didelė žala valstybės interesams), t. y. nurodyti visi būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Teismo nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad tiek R. Č., tiek A. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jie suprato, kad tokie jų veiksmai, pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus, yra nesuderinami su tarnybos interesais, kad taip elgdamiesi jie veikia priešingai tarnybos interesams, t. y. piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir viršija įgaliojimus, siekdami asmeninės ar (ir) turtinės naudos (siekia išvengti mokėjimų už atliktus darbus bei suteiktas paslaugas), ir taip daro valstybei neturtinę žalą (diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, menkina valstybinės institucijos autoritetą jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje), ir norėjo taip veikti.
Kasatorius R. Č. nurodo, kad jo veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei, nes, įvertinęs tai, kaip jo veiksmus suvokė su aptariamais veiksmais susiję asmenys (liudytojai teisme parodė, kad įvairius darbus padėjo atlikti iš draugiškumo, o ne vykdydami kokius nors paliepimus), tvirtina, jog jis savo veiksmais nesiekė ir neturėjo tikslo siekti turtinės ar kitokios asmeninės naudos, pažeisti įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, diskredituoti valstybės tarnautojo vardo, sumenkinti valstybės institucijos autoriteto ar padaryti žalą valstybei.
Jau buvo minėta, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis ir apie žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei veikos pobūdį. Iš bylos duomenų matyti, kad R. Č. pavaldūs darbuotojai iš tiesų geranoriškai sutiko jo naudai darbo metu ir po darbo dirbti įvairius darbus, tačiau tai nereiškia, kad pavaldiniai nesuprato, jog R. Č. tokiu būdu piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir viršija savo įgaliojimus. Toks geranoriškas pavaldinių sutikimas padėti viršininkui atlikti jo naudai įvairius asmeninio pobūdžio darbus yra suprantamas. Tačiau nuteistasis R. Č., kaip valstybės tarnautojas užimantis vadovaujantį postą, asmeninio pobūdžio darbams darbo metu atlikti savo asmeninėse valdose duodamas nurodymus (ar paprašydamas) pavaldiems darbuotojams, suprato, kad tokie jo veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais ir kad taip veikdamas jis siekia asmeninės naudos bei daro žalą valstybės interesams (diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, menkina valstybinės institucijos autoritetą jam pavaldžių asmenų akivaizdoje). Teismai, įvertinę nuteistųjų einamų pareigų svarbą, nusikalstamos veikos trukmę, su neteisėtais veiksmais susijusių asmenų skaičių, tai, kad buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybinės institucijos autoritetas jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, padarė pagrįstą išvadą, kad taip buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams.
Nuteistojo A. S. gynėjas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog padaryta tęstinė nusikalstama veika, privalėjo ne tik konstatuoti vieningą tyčią, bet ir išsiaiškinti, ar kiekvienas į tęstinę veiką įeinantis epizodas gali būti laikomas savarankiška nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 2 dalyje. Kasatoriaus manymu, visi epizodai savarankiškai galėtų būti traktuojami tik kaip tarnybiniai nusižengimai. Be to, padarytas esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, nes prie kiekvieno epizodo nenurodyti nusikalstamos veikos požymiai, daugumoje epizodų nenurodytas konkretus veikos padarymo laikas.
Susiklosčiusioje teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t.
Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek A. S., tiek R. Č. padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinės, t. y. pagal atliktų veiksmų visumą yra visi požymiai, kad nuteistieji veikė vieninga tyčia ir siekė aiškiai apibrėžto tikslo – asmeninės ar turtinės naudos naudodamiesi tarnybiniu transportu ir kitu turtu kaip savo, duodami nurodymus pavaldiems darbuotojams dirbti pas juos ar jų giminaičius įvairius darbus tam, kad tiems darbams atlikti nereikėtų samdyti atitinkamos profesijos darbininkų ir mokėti už atliktą darbą. Vadinasi, visus A. S. ir R. Č. nusikalstamus veiksmus siejo vieninga savo turiniu ir forma kaltė – tyčia.
Tęstinė nusikalstama veika aprašyta taip, kad nurodant kiekvieną tęstinę veiką sudarantį epizodą nereikėtų kiekvieną kartą kartoti visų BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamos veikos sudėties elementų, t. y. trumpai ir aiškiai, neapkraunant teksto nusikaltimo sudėties elementų kartojimu. Tuo tarpu kiekvienos veikos laikas iš tiesų nėra nustatytas labai tiksliai, nurodomas metų ar net kelių metų tiksliai nenustatytas laikotarpis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad padaryta tęstinė veika (kuri tęsėsi tam tikrą laikotarpį), svarbu nurodyti jos pradžią ir pabaigą, o tai ir yra padaryta. Nuteistasis A. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus praktiškai visą savo tarnybos,,duomenys neskelbtini“ rinktinėje laiką, t. y. nuo 2000 metų rugsėjo iki 2006 metų pabaigos, tai ir nustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks tęstinės veikos aprašymas yra aiškus ir nepažeidžia BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. S. suprato, kuo yra kaltinamas, ir gana aktyviai gynėsi. Taigi jo teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Kadangi teismų sprendimais nustatyta, kad nuteistųjų tęstinėmis veikomis padaryta didelė neturtinė žala valstybės interesams, jos negali būti vertinamos kaip tarnybiniai nusižengimai.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
Nuteistasis R. Č. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jo prisipažinimas nenuoširdus ir dėl to nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nepagrįsta.
Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir tik esant įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai.
BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė turi būti nustatyta teismo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. Č. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neprašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; apeliaciniame skunde nuteistasis R. Č. iš pradžių ginčija savo kaltę bei jos turinį, o vėliau prisipažįsta ir prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Č. prisipažinimas nėra nuoširdus, o kartu nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, todėl nėra teisinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja ir su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo, svarbu, kad kaltininkas pripažintų esmines bylos aplinkybes. Teismų praktikoje kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta esmines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ar teisminio nagrinėjimo metu, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius; svarbu, kad kaltininko gailėjimasis įvyko iki nuosprendžio priėmimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nors nuteistasis R. Č. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau esmines bylos aplinkybes pripažino, davė apie jas išsamius parodymus, tik savo veiksmų nevertino kaip nusikalstamų. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. Č. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepagrįsta. Tačiau, kaip minėta, kaltininkas turi ne tik prisipažinti, bet ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką, ir gailėjimasis turi įvykti iki nuosprendžio priėmimo. Šioje byloje kaltininkas (nuteistasis R. Č.) ėmė gailėtis tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (tai jis nurodė savo apeliaciniame skunde prašydamas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), todėl pagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Č. dėl savo veiksmų nuoširdžiai nesigaili, taigi nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, o kartu ir teisinio pagrindo taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išaiškino BK 40 straipsnio nuostatas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. Č. ir nuteistojo A. S. gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Benediktas Stakauskas
Vytautas Masiokas
