Baudžiamoji byla Nr. 2K-72/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjai advokatei Eleonorai Adai Unčiurienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutarties, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio atmestas.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžiu R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, D. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo D. P. gynėjos, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
R. B. ir D. P. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje – Bačiūnų paplūdimyje, esančiame Šiauliuose, prie Rėkyvos ežero, veikdami kartu sudavė rankomis ir kojomis M. M. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį užausį ir kairę sprando pusę, D. P. keliu spyrė į pilvą. Nukentėjusiajam buvo padarytos muštinės žaizdos veide, kairiame dilbyje, kraujosruvos veide, abiejose lūpose, kairiame užausyje, nubrozdinimas sprando kairėje. R. B. M. M. vadino įžeidžiamais ir necenzūriniais žodžiais, grasino ateityje prieš jį panaudoti fizinį smurtą. Taip R. B. ir D. P. įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Be to, R. B. raktų ryšuliu sudavė M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą ir į kairį dilbį, taip dėl chuliganiškų paskatų padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad viešoje vietoje konfliktas tarp nukentėjusiojo M. M. (kuris, beje, jį ir pradėjo) ir kaltinamojo R. B. prasidėjo įžeidžiamų žodžių pasikeitimu ir baigėsi abipusiu smurto panaudojimu. Teismas padarė išvadą, kad R. B. neturėjo ketinimų pažeisti viešąją tvaką ar trikdyti kitų asmenų rimtį. Dėl R. B. grasinimų ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš M. M. teismas padarė išvadą, kad grasinimai buvo abstraktūs, kilę iš pykčio abipusio konflikto metu, ir nėra duomenų, jog jie būtų sutrikdę viešąją tvarką. Įvertinęs kaltinamųjų D. P., R. B., liudytojo E. J., nukentėjusiojo M. M. teisme duotus parodymus, teismas sprendė, kad nėra jokių įrodymų, jog D. P. sudavė smūgius M. M. ir taip tyčia pažeidė viešąją tvarką.
Dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo teismas pažymėjo, kad konfliktas, perėjęs į smurto panaudojimą, kilo tarp M. M. ir R. B., incidentą pradėjo M. M., kuriam neįtiko tai, kad R. B. kalbina jo merginą; jis pats, priešiškai nusiteikęs, išlipo iš vandens ir priėjo prie R. B. R. B. pavartotą necenzūrinį posakį, kaip atsaką į nukentėjusiojo pasakytus žodžius, šioje situacijoje teismas įvertino kaip kultūros stoką, bet ne kaip veiksmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę. Šioje situacijoje R. B. veiksmai nebėgant iš įvykio vietos ir susigrumiant su M. M., nėra pagrindas daryti išvadą, kad smurtą lėmė siekimas sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį bei pademonstruoti niekinamąjį požiūrį į aplinkinius. Taigi R. B. veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo elgesį, įvykis truko trumpai, jį matė tik greta buvę jų draugai, duomenų, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį, byloje nėra.
Dėl R. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismas, įvertinęs įrodymus (R. B. neigė, kad jis tyčia raktais sudavė; teisme nukentėjusysis tiksliai negalėjo nurodyti, kaip buvo sužalota ranka; teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, kad žmogus, krisdamas aukštielninkas, gali kristi ant alkūnių ir susižeisti išorinį dilbio paviršių, taip galima susižeisti ir grumtynių metu), konstatavo, kad nenustatytos M. M. sužalojimo padarymo aplinkybės ir nesant patikimų įrodymų, jog sužalojimą padarė R. B., vadovaudamasis motyvais dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir chuliganiškų paskatų R. B. veiksmuose nebuvimo, padarė išvadą, kad R. B. veikoje nėra ir jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių. R. B. traukti baudžiamojo atsakomybėn dėl M. M. padarytų nežymių sužalojimų nėra pagrindo, nes M. M. teisme parodė, kad su kaltinamaisiais susitaikė, pretenzijų nė vienam iš jų neturi.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė įvykio aplinkybes, todėl R. B. ir D. P. pagrįstai išteisino, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatytas taisykles, dėl to padarė neteisingas bei nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės rėmėsi tik teisme duotais kaltinamųjų parodymais, jų pateikiamomis versijomis, neatsižvelgė į byloje esančių duomenų visumą, kuri įrodo R. B. ir D. P. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas dalies įrodymų (tarp jų ir įrodymų tyrimo metu ištirtų) nutartyje neanalizavo bei neaptarė, jų nevertino pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino ištirtus įrodymus, iškraipė baudžiamojo proceso paskirtį ir bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nutartį. Be to, šis teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų (dėl liudytojo E. J. parodymų melagingumo ir taikymo jam BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos; dėl nepilnamečių liudytojų R. R., S. G., V. V. apklausų ikiteisminio tyrimo metu padaryto tariamo BPK 186 straipsnio 2 dalies pažeidimo; dėl neteisingo šių liudytojų parodymų vertinimo; dėl to, kad teismas iš esmės rėmėsi tik teisme duotais kaltinamųjų parodymais), taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes dėl jo apeliacinės nutarties negalima laikyti teisėta.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė bei neanalizavo dalies įrodymų, ištirtų įrodymų tyrimo metu: akistatos protokolų tarp nukentėjusiojo M. M. ir liudytojo E. J., liudytojos R. R. ir įtariamojo D. P., nukentėjusiojo M. M. ir įtariamojo R. B. Šiuose protokoluose fiksuotų duomenų atitiktis BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nuosprendyje neaptarta, taip pat nenurodytos priežastys, dėl kurių šiais duomenimis nebuvo remtasi priimant nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad, išteisindamas kaltinamuosius, teismas iš esmės rėmėsi teisme duotais R. B. ir D. P. parodymais. Analizuodamas įrodymus ir spręsdamas dėl D. P. vaidmens jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje duotais jo parodymais ir sprendė, kad D. P. parodymus patvirtino kaltinamasis R. B., liudytojas E. J. Tačiau, anot kasatoriaus, R. B. patvirtino tik tą aplinkybę, kad D. P. juos skyrė. R. B. netvirtino, kad matė, kaip M. M. stūmė D. P., o šis M. M., ir kad D. P. smūgių M. M. nesudavė. Tarp liudytojo E. J. (T. 3, b. l. 118) ir kaltinamųjų parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų. Apskritai iš liudytojo E. J. parodymų galima padaryti išvadą, kad jis galėjo ir nepastebėti, ar D. P. sudavė M. M. Todėl teismas, vertindamas D. P. veiksmus, neturėjo pagrindo remtis R. B. ir liudytojo E. J. parodymais. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad liudytojos R. R. parodymai yra abstraktūs ir kad apskritai nėra jokių įrodymų, kad D. P. sudavė M. M. ir taip tyčia pažeidė viešąją tvarką. Liudytoja R. R. teisme davė išsamius parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino liudytoja S. G. Šių liudytojų parodymus palyginus su liudytojo E. J. ir kaltinamųjų parodymais, matyti akivaizdūs prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas nepašalino aptartų prieštaravimų, iš esmės neanalizavo ir nepatikrino liudytojo E. J. parodymų patikimumo. Taip pat teismas, neanalizuodamas teisme apklaustų liudytojų R. R., S. G., V. V. parodymų, iš esmės atmestamas juos, buvo šališkas. Teismas nepatikrino ir R. R., S. G., V. V. parodymų patikimumo, t. y. nepalygino šių asmenų parodymų su kitais duomenimis, gautais iš kitų šaltinių, tačiau, neturėdamas jokio pagrindo, vadinasi, šališkai, padarė išvadą, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu abstraktūs ir tendencingai kaltinantys.
Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 186 straipsnio reikalavimų pažeidimą, nes ši proceso norma nedraudžia apklausti nepilnametį liudytoją ar nukentėjusįjį papildomai, siekiant patikslinti parodymus. Kiekvienu atveju apie būtinumą papildomai apklausti nepilnametį liudytoją sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. R. buvo apklausta tris kartus, S. G. ir V. V. – po du kartus.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį M. M., išteisintuosius, tyrėjus K. Poškų ir V. Motiejūnienę, tačiau šių įrodymų nevertino, neaptarė liudytojų K. Poškaus, V. Motiejūnienės parodymų, jų neanalizavo kitų įrodymų kontekste. Aptardamas nukentėjusiojo parodymus, teismas apsiribojo vienu sakiniu, jog nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad įvykusiame konflikte yra ir jo kaltė, bei tai, kad galėjo būti, jog ir jis pirmas galėjo suduoti R. B. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti (T. 3, b. l. 176-179), kad nukentėjusysis davė prieštaringus parodymus, kurie nebuvo tinkamai įvertinti.
Išteisintųjų parodymai taip pat nebuvo analizuojami ir vertinami, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė išvadą, o tiksliau konstatavo, kad nukentėjusysis, nepastebėjęs D. P., sudavė šiam smūgį, dėl to D. P., atsakydamas į prieš jį panaudotą fizinį smurtą, taip pat panaudojo fizinį smurtą. Minėtos išvados argumentacija nepagrįsta, nes nukentėjusysis, liudytojas E. J. ir išteisintasis R. B. nieko konkrečiai apie suduotus nukentėjusiojo ir R. B. vienas kitam smūgius neparodė.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nutartis yra prieštaringa. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmiausia nukentėjusysis, nepastebėjęs D. P., sudavė šiam smūgį, o tada D. P. atsakydamas sudavė nukentėjusiajam. Tačiau toliau nutartyje padaryta išvada, kad nėra įrodymų, jog D. P. sudavė nukentėjusiajam ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką. Šioje vietoje pažymėtina, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. P. davė iš esmės skirtingus parodymus, t. y. pripažino, jog sudavė nukentėjusiajam, taip pat parodė, kad atbėgęs skirti besimušančiųjų, paėmė R. B. per liemenį ir atitraukė nuo M. M., kurį iš inercijos pastūmė, tuomet M. M. trenkė jam. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo šių D. P. parodymų ir nevertino jų su jo paties duotais parodymais pirmosios instancijos teisme, kitais įrodymais. Beje, pirmosios instancijos teisme D. P. tvirtino priešingai, t. y. kad ne R. B. atitraukė nuo M. M., o M. M. nuo R. B., nes jam buvo patogiau paimti nukentėjusįjį iš nugaros. D. P. neigė sudavęs M. M. bei tvirtino, kad nukentėjusysis apsisukęs iš inercijos pastūmė jį (D. P.), o jis M. M. pastūmė už peties.
Apeliacinės instancijos teismas liudytojos R. R. parodymus vertino kaip abstrakčius ir jais nesirėmė, nes ji negalėjo pasakyti, į kurias kūnas vietas D. P. sudavė nukentėjusiajam. Tuo tarpu D. P. parodymus, kad jis sudavė nukentėjusiajam ir taip pat konkrečiai nenurodant, į kokias kūno vietas, apeliacinės instancijos teismas pripažino patikimais ir jais rėmėsi. Teismas nepagrįstai nevertino kaip įrodymų bei nesirėmė liudytojos S. G. parodymais. Ši liudytoja patvirtino liudytojos R. R. parodymus tiek dėl kaltinamųjų atėjimo prie M. M. ir konflikto pradžios, tiek dėl abiejų kaltinamųjų panaudoto fizinio smurto prieš M. M., tiek ir dėl tos aplinkybės, kad R. R. išskyrė R. B. ir D. P. nuo M. M.
Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl viešosios tvarkos pažeidimo nebuvimo padarė neįvertinęs liudytojų R. R., S. G. ir V. V. parodymų. Liudytojų R. R. ir S. G. parodymai dėl viešosios tvarkos sutrikdymo iš esmės sutapo, t. y. jos buvo išsigandusios, paplūdimyje buvo kitų žmonių, ir nors liudytoja S. G. nurodė, kad nežino kitų paplūdimyje buvusių žmonių reakcijos, liudytoja R. R. buvo tikslesnė nurodydama, jog kiti asmenys nieko nesakė, susikrovė daiktus ir išvyko. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja V. V. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad išteisintiesiems panaudojant smurtą prieš M. M. viešoje vietoje, buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir sutrikdytas žmonių poilsis, aplinkiniai patyrė išgąstį.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.
Prokuroro apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyti išsamūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes šis teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo M. M., liudytojų R. R., S. G. parodymus, neįvertino ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (anot prokuroro, bylos duomenys patvirtina, kad M. M. R. B. neįžeidė, jis (M. M.) viešoje vietoje buvo sumuštas R. B. ir D. P. dėl menkavertės dingsties, muštynių išsigandę šalia buvę žmonės buvo priversti pasitraukti toliau ir taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, be to, R. B. veiksmais M. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas).
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį M. M. (perskaitė jo parodymus, duotus tyrėjui, kuriuos M. M. patvirtino), išteisintuosius, tyrėjus K. Poškų ir V. Motiejūnienę, tačiau jų parodymų esmės neišdėstė ir neanalizavo kitų įrodymų kontekste, tik konstatavo, kad konfliktas tarp M. M. ir R. B. kilo po abipusių vienas kitam išsakytų įžeidžiamų žodžių, po jų buvo panaudotas smurtas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tik išanalizavęs išteisintųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir juos palyginęs su kitais įrodymais gali padaryti atitinkamas išvadas ir jų pagrindu nustatyti faktines bylos aplinkybes. Tokios analizės apeliacinėje nutartyje nėra.
Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į prokuroro skundo argumentą, kad nepilnamečių liudytojų BPK 186 straipsnis nedraudžia apklausti daugiau kaip vieną kartą, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nepilnametes liudytojas R. R. ir S. G. daugiau kaip vieną kartą buvo pažeista BPK 186 straipsnio nuostata ir tai turėjo įtakos šiam teismui vertinant jų parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi ne tik konstatuoti pažeidimus, bet ir juos įvertinti, ar toks pažeidimas vertintinas kaip formalus, ar kaip esminis BPK pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir jais remdamasis teisingai nustatė įvykio aplinkybes yra padarytos neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų ir neatsako į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.
Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad viešoje vietoje panaudoto fizinio smurto nepakanka konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą, nes BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta:,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. Toliau šis teismas nurodė, kad minėtais veiksmais žmonėms turi būti sukeltas didelis išgąstis ar kilti sumaištis, aplinkiniai asmenys dėl to turi pasijusti šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan., turi būti nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, sustabdytas eismas ir pan. Šis teismas konstatavo, kad tokių padarinių, išskyrus panaudotą fizinį smurtą, nenustatyta, nes pašaliniai asmenys nekreipė dėmesio į muštynes, nekvietė policijos ir greitosios medicinos pagalbos, tik įvykio vietoje buvę asmenys bandė išskirti besimušančiuosius, todėl R. B. ir D. P. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio išplaukia, kad kaltininko veikoje turi būti visi BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyti viešosios tvarkos pažeidimo būdai.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlūs veiksmai, 2) grasinimai, 3) patyčios, 4) vandališki veiksmai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad viešoje vietoje prieš M. M. buvo panaudotas fizinis smurtas, tai matė konflikto dalyvių draugai (tarp jų buvo ir merginų) ir bandė juos skirti, tačiau teismas šių aplinkybių teisiškai neįvertino. Be to, teismas turėjo analizuoti ir priežastis, dėl kurių kilo konfliktas, kokie motyvai paskatino panaudoti smurtą, ar šį konfliktą matė kiti asmenys, ir tik tuomet padaryti teisiškai argumentuotą išvadą dėl nusikaltimo požymių nebuvimo.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vytautas Greičius
Vytautas Masiokas
