Baudžiamoji byla Nr. 2K-569-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00217-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo Arvydo Penelio kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.
Iš M. M. priteista UAB „J“ 82 000 Lt (23 748,84 Eur).
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
M. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 27 d., apie 19 val., prekybos centro „Iki“ esančio Panevėžyje, Ukmergės g. 18, patalpose veikiančioje picerijoje „Kakadu“, apgaulės būdu, žadėdamas parduoti 12 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio r., netoli Ūtos k., UAB „J“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotai (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad žemės sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso, paėmęs iš UAB „J“ įgalioto asmens D. L. J. avansą – pinigus 80 000 Lt (23 169,60 Eur), savo naudai įgijo svetimą didelės vertės UAB „J“ priklausantį turtą – pinigus 80 000 Lt (23 169,60 Eur).
Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas A. Penelis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. M. išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad teismai, nagrinėdami bylą, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, 331 straipsnio 1 dalį. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką pripažįstant asmenį kaltu dėl sukčiavimo, be kita ko, turi būti nustatyti subjektyvūs sukčiavimo sudėties požymiai, o jų buvimą turi patvirtinti konkretūs nuosprendyje aptarti bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-535/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-535/2011">2K-535/2011</a>, 2K-454/2012). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių iš viso nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas pasisakė itin apibendrintai, neatskleisdamas byloje esančių duomenų turinio, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti duomenys nepatvirtina M. M. tyčios apgaule užvaldyti svetimą turtą teismo nurodytu būdu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais jis grindė savo išvadą dėl to, kad M. M. turėjo tyčią sukčiauti, nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad M. M. apgaulė reiškėsi tuo, jog jis piktnaudžiavo pasitikėjimu dėl kitų asmenų sukurtos teigiamos nuomonės apie jį. Vadinasi, pagal teismo vertinimą, nukentėjusiojo pasitikėjimą kaltininku lėmė ne kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšiai, o trečiųjų asmenų įtaka. Šis teismo argumentas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra galimas tik tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-150/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-150/2014">2K-150/2014</a>). Ši teismų praktika yra pagrįsta, nes kaltininko tyčia sukčiauti piktnaudžiaujant pasitikėjimu gali formuotis tik tada, kai tarp kaltininko ir nukentėjusiojo yra susiklostę tarpusavio ryšiai. Pažymėtina, kad šioje byloje tarp M. M. ir nukentėjusiojo D. L. J. jokie tarpusavio ryšiai, kurie sudarytų pagrindą D. L. J. pasitikėti M. M., nebuvo susiklostę. Kita vertus, jei būtų sekama teismo pateiktu baudžiamojo įstatymo aiškinimu, byloje, be kitų subjektyviųjų sukčiavimo sudėties požymių, turi būti nustatyta, kad M. M. suvokė, jog tretieji asmenys apie jį nukentėjusiajam yra suformavę teigiamą nuomonę, kad svetimas turtas jam yra perleidžiamas būtent dėl šios, o ne kitos aplinkybės. Ši išvada taip pat turi būti pagrįsta konkrečiais bylos duomenimis, tačiau, kaip minėta anksčiau, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas argumentų, kurie leistų pagrįsti išvadą dėl tokio M. M. tyčios turinio, nenurodė. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų, jog M. M. žinojo apie tai, kad nukentėjusysis D. L. J. yra susidaręs apie jį teigiamą nuomonę ir pasitiki tik juo. Priešingai, iš nukentėjusiojo D. L. J. parodymų matyti, kad jo apsisprendimą perduoti pinigus M. M. lėmė ne pasitikėjimas M. M., o pasitikėjimas advokatu S. L., kuris patikino, jog M. M. yra patikimas asmuo. Šie nukentėjusiojo D. L. J. parodymai nėra paneigti, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti M. M. pinigus nulėmė susidaryta teigiama nuomonė apie jį, yra nepagrįsta ir neteisėta, o nuosprendyje nepasisakydamas, kodėl atmetė šiuos parodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui. Iš liudytojo S. L. parodymų matyti, kad jis M. M. tik pažinojo, jokių asmeninių, tarnybinių, verslo ar kitokių tarpusavio reikalų neturėjo. Dėl to M. M. neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad S. L. gali kurti ar kuria apie jį teigiamą nuomonę D. L. J. Iš liudytojo S. L. parodymų taip pat matyti, kad jį su M. M. supažindino J. R., tačiau byloje reikia nustatyti, jog M. M. suvokė, kad J. R. nuomonė apie M. M. S. L. yra labai svarbi ir kad J. R. turi pagrindą M. M. pristatyti S. L. kaip patikimą asmenį. Liudytojas J. R. teisme nebuvo apklaustas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad su M. M. jokių reikalų neturėjo ir kad tik iš kalbų yra girdėjęs, jog M. M. užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu, tačiau konkrečių faktų ir atvejų negalėjo nurodyti, nes nežinojo. Dėl to M. M. negalėjo tikėtis, kad J. R., supažindindamas jį su S. L. gali apie jį pastarajam sukurti itin teigiamą nuomonę, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti. Pažymėtina ir tai, kad tuo metu, kai J. R. supažindino M. M. su S. L., M. M. nukentėjusiojo D. L. J. net nepažinojo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. M. būtų prašęs kokio nors asmens kurti apie jį nuomonę kaip apie patikimą, užsiimantį prekyba žeme verslininką. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. M. būtų prašęs S. L. formuoti apie jį tokią nuomonę nukentėjusiajam D. L. J., turėdamas tikslą vėliau ją panaudoti sukčiaudamas žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoryje. Dėl to darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, jog M. M. suvokė, kad S. L. ar kiti asmenys formuoja ar yra suformavę apie jį teigiamą nuomonę nukentėjusiajam D. L. J. ir kad šis dėl to jam be jokių garantijų perduos pinigus. Dėl to darytina išvada, kad byloje nėra M. M. tyčios formavimąsi patvirtinančių duomenų, kaip ir duomenų apie susiformavusią jo tyčią užvaldyti svetimą turtą. Nustatydami bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių aplinkybių nevertino, todėl įrodymus įvertino išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai nukentėjusysis elgiasi itin nerūpestingai, t. y. jo elgesys neatitinka apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio konkrečioje situacijoje standarto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2014">2K-84/2014</a>, 2K-410/2014). Iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis D. L. J., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, vedė derybas dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) vertės žemės sklypo įsigijimo verslui plėtoti. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis pripažino, jog niekada žemės sklypo, dėl kurio vedė derybas su M. M., nematė, nežinojo, kur jis realiai yra, kad jam buvo žinoma, jog žemės sklypas derybų metu dar nepriklauso M. M. nuosavybės teise. Dėl to protingas elgesys įpareigojo veiksnų ir verslų D. L. J. domėtis savo ir jo valdomos įmonės teisėmis ir pareigomis sudarant didelės vertės sandorį, susijusį su verslo plėtojimu, ir atitinkamai rūpestingai elgtis su lėšomis, kurios perduodamos fiziniam asmeniui tokiam sandoriui vykdyti. Vien tai, kad M. M. buvo pristatytas D. L. J. kaip rimtas verslininkas, nesuteikė pagrindo D. L. J. neatidžiai ir nerūpestingai elgtis su itin didelėmis bendrovės lėšomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė nurodytų nukentėjusiojo savybių, nevertino nerūpestingo ir neatidaus elgesio perduodant M. M. itin didelę pinigų sumą be jokių garantijų, todėl bylos aplinkybių neištyrė išsamiai, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas reikalavimus nuosprendžio surašymui, dėl šios aplinkybės nuosprendyje nepasisakė.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Paduotame apeliaciniame skunde buvo ginčijama teismo išvada, kad nukentėjusysis D. L. J. perdavė M. M. 80 000 Lt (23 169,60 Eur). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta specialisto išvada „Dėl UAB „J“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-5/5“, iš kurios matyti, kad D. L. J. 2009 m. vasario 20 d. paėmė iš bendrovės kasos 40 000 Lt, 2009 m. vasario 23 d. į bendrovės kasą įnešė ir vėl paėmė 40 000 Lt. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų faktinę aplinkybę, kad D. L. J. 2009 m. vasario 23 d. disponavo kitais pinigais, kuriuos iš įmonės gavo 2009 m. vasario 20 d. Dėl to laikytinos pagrįstomis gynėjo apeliaciniame skunde keltos abejonės dėl M. M. perduotos pinigų sumos dydžio, kurių negalima pašalinti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais ar kitais įrodymais. Šios abejonės pagal baudžiamosios politikos principus turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl įrodymų, leidusių abejoti nukentėjusiojo perduotos sumos dydžiu, nepasisakė ir nenurodė, kodėl juos atmeta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybių taip pat neišnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, padarydamas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Kasatorius nurodo, kad M. M. nuo pirmosios apklausos momento aiškino, kad jo susitikimai ir pokalbiai su D. L. J. ir S. L. tebuvo ruošimasis pirkti didelį kiekį kontrabandinių cigarečių, o sandoriui nepavykus, iš jo pareikalauta didelės sumos netesybų. Šie duomenys ikiteisminio tyrimo metu pažeidžiant BPK 166 straipsnį nebuvo patikrinti, tuo tarpu iš jau minėtos specialisto išvados Nr. 5-5/5 matyti, kad UAB „J“ iš esmės buvo išlaikoma vienintelio šios bendrovės akcininko, o šis disponavo itin didelėmis grynųjų pinigų sumomis 1 810 000 Lt (524 212,23 Eur), kurių kilmė yra nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, atmesti M. M. parodymus apie vykusį kontrabandinių cigarečių įsigijimo sandorį, yra nepagrįsta ir neteisėta. Juolab kad D. L. J. į policiją dėl 80 000 Lt (23 169,60 Eur) kreipėsi praėjus itin dideliam laiko tarpui, o ne iš karto, kaip tokioje situacijoje reikalautų apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. Penelio kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kritiškai vertintini kasatoriaus argumentai, jog M. M. veika neatitinka baudžiamajame įstatyme nurodytų ir teismų praktikoje išaiškintų sukčiavimo sudėties požymių, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai neišsamiai pasisakė, kuo šioje byloje pasireiškė nuteistojo apgaulė ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, neatskleidė iš anksto susiformavusios tyčios pasisavinti svetimą turtą, o apeliacinės instancijos teismas ne iki galo atskleidė jos turinį ir nedetalizavo nuteistojo santykių su nukentėjusiuoju ir nevisiškai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus. Iš esmės šie argumentai buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, jie išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas. Prokuroro nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo apgaulės, o teismų išvados dėl to, kad nuteistasis iš anksto siekė apgauti nukentėjusįjį ir pasisavinti jo turtą, nepagrįstos. Byloje nustatyta, kad M. M. pasinaudojo tuo, kad kitų asmenų jis buvo rekomenduotas nukentėjusiajam kaip rimtas žemės prekyba užsiimantis verslininkas. Dėl to suklaidintas nukentėjusysis visiškai pagrįstai turėjo pagrindo manyti, kad vyksta žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris, tačiau, perdavus nuteistajam 80 000 Lt, kurie, M. M. teigimu, buvo reikalingi tam, kad jis užbaigtų parduodamo žemės sklypo įforminimą savo vardu, pastarasis, išėjęs tariamai pasiimti dokumentų, į sutartą vietą negrįžo, į telefono skambučius neatsiliepė, vengė susitikti. Šiuo atveju teismo nustatyta M. M. panaudota apgaulė, t. y. piktnaudžiavimas pasitikėjimu dėl kitų asmenų sukurtos teigiamos nuomonės apie jį, buvo esminė ir būtent ji lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti M. M. 80 000 Lt. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai nenustatė, kada M. M. susiformavo tyčia užvaldyti svetimą turtą, kad tą pasitikėjimą, dėl kurio jam buvo perduotas turtas, jis susikūrė ne pats, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neturi esminės reikšmės M. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. M. M. savo veiksmais suklaidino UAB „J“ atstovą, kuris dėl suklydimo ir perdavė avansą – 80 000 Lt. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tarp jų ir apgaulės požymį.
Prokuroras pažymi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išvada dėl M. M. veikos atitikties BK 182 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos požymiams padaryta laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Byloje nėra pagrindo teigti, kad abiejų instancijų teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir todėl nurodo, kad teismai juos įvertino netinkamai. Tai, kad teismo padarytos išvados šiuo klausimu neatitiko kasatoriaus lūkesčių, nedaro tų teismo išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis. Be to, kasaciniame skunde bandoma nurodyti kaip vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar laikytinos nesusijusiomis su byla, kartu nurodant menamus BPK pažeidimus, nukrypimus nuo teismų praktikos. Šie teiginiai yra deklaratyvūs, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to plačiau nesvarstytinas, juolab kad minėtus kasacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal panašius apeliacinio skundo motyvus. Dėl to darytina išvada, kad teismai tinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus. Įrodymai byloje gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai įvertino įrodymus kaip sudarančius visumą. Prokuroras pažymi, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, o tai šioje byloje buvo padaryta.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo motyvu, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinio skundo motyvus, nes nepasisakė dėl M. M. inkriminuotos sumos dydžio. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas padarė išvadą dėl sumos dydžio, pripažino ją esant 80 000 Lt, nurodė įrodymus, kuriais ją pagrindė. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados netenkina kasatoriaus, nesudaro pagrindo teigti, jog jo apeliacinis skundas visiškai nebuvo išnagrinėtas. Kasacinio skundo nuorodos į galbūt neteisėtą UAB „J“ ar paties D. L. J. veiklą yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau nesvarstytinas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas tik tada, kai nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys savo esme atitinka BPK reikalavimus, o kasacinio skundo nuorodos į galimus BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus apeliacinės instancijos teismo sprendime yra nepagrįstos. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus pateiktame apeliaciniame skunde keltus klausimus, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo prašymas prieštarauja BPK 382 straipsnio nuostatoms, todėl yra ydingas. Be to, apibendrindamas nurodo, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami teismų sprendimai, byloje nepadaryta, o nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. Penelio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu, o tai reiškia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės šiam teismui iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus, nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktomis išvadomis dėl nuteistojo M. M. parodymų vertinimo, teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai yra fakto klausimai, kurie nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 331 straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nes nesiaiškino, ar UAB „J“ atstovo D. L. J. veika atitiko rūpestingo ir apdairaus žmogaus elgesio kriterijų, ar M. M. veikė tyčia, o išvadą apie tyčios buvimą teismo baigiamuosiuose aktuose padarė nenurodydami konkrečių ją pagrindžiančių įrodymų, taip pat motyvų, kodėl atmeta šiai išvadai prieštaraujančius byloje surinktus įrodymus. Be to, teismai išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nes nesiaiškino, ar civilinio ieškovo atstovas tikrai perdavė M. M. 80 000 Lt. Šie argumentai nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad pinigus M. M. liudytojas D. L. J. perdavė po kelias dienas trukusių derybų, viešoje vietoje, dalyvaujant dviem kitiems liudytojams, kurių vienas buvo patirties turintis teisininkas, pažinojęs M. M. ir užtikrinęs, kad šis yra patikimas žmogus. Pinigus perdavė be sutarties tik dėl to, kad M. M. kategoriškai atsisakė pasirašyti sutartį, parodyti žemės sklypo dokumentus, jei pinigai nebus perduoti prieš sutarties pasirašymą. Kasatoriaus teiginys, kad civilinio ieškovo atstovas D. L. J. pinigus perdavė, žinodamas, kad M. M. sklypas nuosavybės teise nepriklausė, prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, pagal kurias ši aplinkybė D. L. J. kaip tik nebuvo žinoma (T. 5, b. l. 167). Kitas kasatoriaus argumentas, kad D. L. J. žemės sklypo tiesiogiai neapžiūrėjo, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes D. L. J. buvo žinoma sklypo vieta (prie kelio „Via Baltica“, sklypas netoli Ūtos k.), plotas ir kaina, o žemės sklypo jis neturėjo galimybės tiesiogiai apžiūrėti, nes tikslios žemės sklypo buvimo vietos, jo kadastrinio numerio M. M. neatskleidė, motyvuodamas ne iki galo sutvarkytais žemės dokumentais. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad M. M. veikoje apgaulė pasireiškė tuo, kad jis žadėjo atstovaujamai D. L. J. UAB „J“ parduoti žemės sklypą, žinodamas, kad šis nepriklauso jam nuosavybės teise. Išvadą dėl to, kad M. M. veiką padarė tyčia, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, be kita ko, pagrindė civilinio ieškovo atstovo D. L. J. parodymais apie tai, kad iš jo apgaule buvo išvilioti 80 000 Lt, kad jis buvo suklaidintas dėl žemės sklypo pirkimo, kad tas suklydimas buvo esminis, todėl jis perdavė M. M. liudytojų S. L. ir J. K. akivaizdoje 80 000 Lt kaip avansą už žemės sklypą ir šiuos parodymus patvirtinančiais liudytojų S. L. ir J. K. parodymais, asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolais, pagal kuriuos šie liudytojai atpažino M. M., kaip asmenį, kuriam 2009 m. vasario 27 d. buvo perduoti 80 000 Lt, UAB „J“ kasos išlaidų orderių Nr. 360, 361 kopijomis apie 80 000 Lt išdavimą D. L. J. sumokėti už perkamą sklypą. Be to, ekspertizės aktais ir ekspertų paaiškinimais, kad M. M. veikos padarymo metu suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, kad M. M. mąstymas nuoseklus, logiškas ir kitais įrodymais (T. 4, b. l. 82–85). Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko ir dėl to dar kartą jų nekartojo (T. 5, b. l. 166–168). Nesutikti su šiomis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Suvokiantis savo veiksmus ir galintis juos valdyti žmogus, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie jam nuosavybės teise nepriklausantį žemės sklypą kaip savo, imituodamas ketinimą sklypą parduoti ir gaudamas už jį avansinį mokėjimą, negali nesuvokti, kad įgyja svetimą turtą apgaule, negali nenumatyti, kad dėl to bus padaryta žalos kitam asmeniui, ir tokios žalos nenorėti, kitaip tariant, veikos aplinkybės rodo, kad M. M. veikė tiesiogine tyčia. Priešingai nei nurodo kasatorius, liudytojas D. L. J. perdavė pinigus M. M. ne dėl to, kad pasitikėjo liudytoju S. L., o todėl, kad pasitikėjo būtent M. M., nes pinigus jis perdavė ne S. L., o tiesiogiai M. M. Išvados apie panaudotą apgaulę nekeičia aplinkybė, kad D. L. J. pasitikėjimui M. M. susiformuoti turėjo įtakos liudytojo teisininko S. L. rekomendacijos. Pažymėtina ir tai, kad M. M. įvykio metu būdamas įvykio vietoje girdėjo liudytojo S. L. rekomendacijas D. L. J., todėl neabejotinai jo tyčia apėmė suvokimą, kad jis apibūdinamas kaip pasitikėjimo vertas žmogus. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams buvo žinoma nuteistojo gynybos versija, kad pinigai buvo perduoti ne už žemės sklypą, o už kontrabandines cigaretes, tačiau teismai motyvuotai šią gynybos versiją paneigė. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti vertinama kaip esminis BPK nustatytų įrodymų vertinimo, nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimas. Dėl to kasatoriaus teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 2, 3 punktų, 331 straipsnio esminių pažeidimų yra nepagrįsti ir atmestini.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. L. J. nuteistajam M. M. perduotos pinigų sumos dydžio. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė detalius motyvus, kodėl atmetė šį apeliacinio skundo argumentą. Antai teismas nuosprendyje nurodė, kodėl laikė liudytojo D. L. J. ir jo parodymus patvirtinančius kitus įrodymus patikimais ir grindė jais savo išvadas (T. 5, b. l. 167). Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyta specialisto išvada „Dėl UAB „J“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-5/5“ liudytojo D. L. J. ir jo parodymus patvirtinantiems įrodymams neprieštarauja. Pagal teismų praktiką abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai jų negalima pašalinti įstatymo numatytomis priemonėmis, tačiau šioje byloje šios abejonės buvo pašalintos, įvertinus byloje surinktus įrodymus, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK taisyklių. Teismai pagrįstai atmetė M. M. versiją dėl pinigų perdavimo vykdant susitarimą su D. L. J. dėl nusikalstamos veikos – cigarečių kontrabandos gabenimo. Šios, M. M. nurodytos aplinkybės jokiais bylos duomenimis nepatvirtintos. Be to, netikroviška ir sunkiai įtikėtina, kad sandėris dėl kontrabandos būtų aptariamas dviejų mažai vienas kitą pažįstančių žmonių prie liudininkų ir advokato, be konkrečių detalių, už pinigus, kurie paimti iš įmonės kasos žemei pirkti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. M. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
