M. B. pagal BK 150 str. 4 d., 149 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-539-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-64-2-00001-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.7.1.2.3;

1.2.7.2.2.3;

1.1.10.2.1;

2.1.7.3;

2.1.2.12

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio ir pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajai R. Š. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis pakeistas.

Vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, M. B., pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, atleistas nuo paskirtos galutinės subendrintos dvylikos metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. sausio 2 d. iki 2009 m. sausio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, jam priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas nukentėjusiosios R. Š., gimusios 1998 m. rugpjūčio 21 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, rankomis per apatines kelnaites liesdamas jos lytinius organus ir liepdamas jai ranka dirginti jo lytinį organą – varpą, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę R. Š..

Be to, M. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad nuo 2009 m. sausio 2 d. iki 2009 m. sausio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, jam priklausančio ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto patalpose, pasinaudodamas nukentėjusiosios R. Š., gimusios 1998 m. rugpjūčio 21 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, numovė jai kelnes, apatines kelnaites, pasiguldė ant kušetės ir prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo, t. y. išžagino mažametę R. Š..

Kasaciniu skundu prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis pakeistas ir M. B., vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 76 straipsnio 1 dalies – taikymo.

BK 76 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Atleidimas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 dalį galimas esant dviem sąlygoms: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir 2) dėl šios ligos bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atlikti būtų per sunku. Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo atlikimo, sąrašas (toliau – Sąrašas) yra patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2003, 2K-375/2006, 2K-499/2013). Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad nuteistasis M. B. serga sunkia nepagydoma liga, įtraukta į Sąrašą (ekspertizės aktas Nr. EKG 30(153)/13(01), tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog vienos iš atleidimo nuo bausmės sąlygų – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje, bei galimą poveikį šių asmenų sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-497/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-497/2012">2K-497/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis bausmės atlikimo sąlygas, apklausė specialistes: Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėją T. M. ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Sveikatos priežiūros skyriaus vedėją R. S.. Prokuroras prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje neteisingai teigiama, jog specialistės negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad bausmės atlikimo metu nuteistajam bus užtikrinta būtina priežiūra. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad T. M. paaiškino, jog nuteistiesiems, kuriems diagnozuotos tokios ligos kaip M. B. ekspertizės išvadoje ir esantiems tokios būklės kaip šis nuteistasis, t. y. kai viena kūno pusė yra paralyžiuota iš dalies, yra padedama buityje: nueiti į dušą, padedama praustis, paduodamas maistas ir pan.; įkalinimo įstaigose yra tokių nuteistųjų, kuriems diagnozuotos tokios pat ligos ir būklės kaip M. B., ir jie sėkmingai gali atlikti bausmę; medicinos pagalba įkalinimo įstaigoje gali būti suteikiama visiškai ir pagal medicininius duomenis toks asmuo galėtų gauti visus reikiamus medikamentus, gydymą ir galėtų atlikti bausmę. Specialistė R. S. paaiškino, kad M. B. reikalinga ne slauga, bet priežiūra, ir įkalinimo įstaigų sistemoje yra iš dalies pritaikytos sąlygos neįgaliesiems vienuose pataisos namuose; neįgaliesiems pritaikytų vietų skaičius yra ribotas ir visos vietos užimtos, tačiau patikino, kad esant būtinumui daroma atranka. Be to, specialistė informavo, kad Kalėjimų departamentas įgyvendina naują projektą – per metus vienoje įstaigoje bus atlikta rekonstrukcija ir sudarytos sąlygos atlikti bausmę aštuoniasdešimčiai asmenų, kuriems yra reikalinga socialinė priežiūra.

Taigi, prokuroro manymu, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad specialistė negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog bausmės atlikimo metu M. B. bus užtikrinta būtina priežiūra, taip pat su išvada, kad atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę įprastinėje įkalinimo vietoje M. B. būtų per sunku ir taip nebūtų pasiekti bausmės tikslai.

Be to, prokuroro įsitikinimu, atleisdamas M. B. nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismas nepakankamai įvertino nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę. Specialisčių paaiškinimai, prokuroro nuomone, paneigia teismo išvadą, kad atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę bus žeminamas M. B. orumas, jis bus kankinamas ir žalojamas. Prokuroras pažymi, kad nors sunkia liga (išeminiu galvos smegenų insultu) M. B. susirgo jau po nusikalstamų veikų įvykdymo, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ir nusikalstamų veikų padarymo metu jo sveikatos būklė nebuvo gera, tačiau nei sveikatos būklė, nei garbus amžius (veikų padarymo metu nuteistajam buvo 64 metai) nesutrukdė jam įvykdyti labai sunkius nusikaltimus prieš mažametę. Ankstesnis teistumas taip pat apibūdina nuteistąjį kaip asmenį, linkusį pažeisti įstatymo reikalavimus, ir šios aplinkybės taip pat reikšmingos vertinant, ar bus pasiekti bausmės tikslai. Beje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nevertinti BK 41 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktuose nustatyti bausmės tikslai. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas siejamas ir su nukentėjusiojo teisėtų interesų apsauga bei gynimu. Teismas, atleisdamas M. B. nuo bausmės atlikimo tik dėl to, kad neįgalus nuteistasis dėl bausmės atlikimo metu atsirandančių apribojimų ir suvaržymų patirtų nepatogumų, prioritetinę reikšmę suteikė nuteistojo interesams ir sumenkino nukentėjusiosios interesus.

Prokuroro įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad bausmės atlikimo vietos medicinos įstaigos ir administracija turi visas būtinas sąlygas bei priemones suteikti nuteistajam M. B. būtiną priežiūrą ir medicininį aptarnavimą, teismo sprendimas atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos vertintinas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir turėtų būti panaikintas.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų.

Kasatorius nurodo, kad teismų išvados padarytos iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pasirinktinai ir netinkamai. Nors jis nuosekliai parodė, kad jokių seksualinio pobūdžio veiksmų prieš mažametę R. Š. neatliko, nurodė aplinkybę, kuriai esant negalėjo to padaryti, tačiau teismai nuosprendžius iš esmės grindė tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojų parodymais ir specialistų paaiškinimais apie tai, ką jiems papasakojo R. Š., ir kitais įrodymais, kurie, anot kasatoriaus, nepatvirtina jo dalyvavimo darant nusikaltimus. Taigi nukentėjusiosios parodymams suteiktas neginčytinumo statusas, nors jie kelia pagrįstų abejonių, o jo (kasatoriaus) parodymai atmesti be gilesnės analizės nurodant, kad tai pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus manymu, toks jo parodymų įvertinimas yra deklaratyvus, menkina kaltinamojo teisę duoti parodymus, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principams.

Kasatorius teigia, kad jo ir jo gynėjo nedalyvavimas mažametės R. Š. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo nulemtas ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, todėl tai reiškia teisės apklausti kaltinimo liudytoją pažeidimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismo motyvacija šiuo klausimu nepaneigia nurodytų Konvencijos ir BPK procesinių garantijų pažeidimo, teismo nuosprendyje nurodytų jo procesinių teisių realizavimas negali būti prilygintas teisei tiesiogiai apklausti kaltinimo liudytoją ir toks jo procesinių teisių interpretavimas neatitinka minėtų Konvencijos ir BPK reikalavimų, teisės į gynybą garantijų. Tai prieštarauja ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

Teismai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip patikimus ir nepriekaištingus, akcentuodami aplinkybę, kad ji apie įvykį papasakojo net keliems asmenims, kurių parodymai ir paaiškinimai taip pat patvirtina jo kaltumą. Tačiau informacijos suteikimas keliems asmenims savaime nereiškia jos patikimumo, tam būtina įvertinti aplinkybes, kurioms esant tokia informacija buvo suteikta ir paties informacijos subjekto asmenybę. To teismai tinkamai neįvertino. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad 2004 m. buvo tiriamas galimas seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimas prieš R. Š., tačiau 2014 m. gruodžio 14 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas; ikiteisminis tyrimas dėl R. Š. galimo išžaginimo, įvykdyto 2011 m. I. Š. sugyventinio A. P., vyko ir 2012 m., tyrimas nutrauktas prokuroro 2012 m. spalio 18 d. nutarimu, kuriame konstatuotas R. Š. parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas. Taigi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios R. Š. informacija apie prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus per šį laikotarpį nebuvo nuosekli ir patikima, todėl ji, kasatoriaus manymu, negali būti kitaip įvertinta ir nagrinėjamoje byloje. Tačiau šie duomenys, reikšmingi įvykio aplinkybių vertinimui, buvo nutylėti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Pasak nuteistojo, teismai nevertino liudytojų I. Š., R. B. parodymų, kad jis žiemą balandžių virš garažo nelaiko (tai paneigia nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes), liudytojų L. M. T., M. Š. parodymų, kad R. Š. melavo, vogė, įvairiai pasakojo ir apie įvykį, Marijampolės socialinės globos 2010 m. vasario 12 d. rašto dėl R. Š., 2010 m. kovo 2 d. Marijampolės savivaldybės Valavičių pagrindinės mokyklos charakteristikos, kuriuose R. Š. apibūdinama kaip savavališkai pasišalinanti iš globos namų auklėtinė, mėgstanti meluoti, išsisukinėti, dėl savo elgesio apkaltinti kitus moksleivė. Šie duomenys reikšmingi nustatant įvykio aplinkybes ir vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis skundas, nuosprendyje net nepaminėjo, taip padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Apskritai iš apeliacinio nuosprendžio matyti, kad jame plačiai aptariami ir vertinami ne visi nusikalstamą veiką liečiantys duomenys, nutylimi duomenys, patvirtinantys abejones mažametės R. Š. parodymais.

Kasatoriaus manymu, jo kaltės nepatvirtina ir serologijos bei DNR tyrimo specialisto išvada (BPK 20 straipsnio 3 dalis), kurioje nurodyta, kad ant iš įvykio vietos paimto lovos apmušalo yra sperminio skysčio, po DNR tyrimo gautas mišrus ne mažiau kaip trijų asmenų DNR, kuris identifikavimui netinka; tinkamo identifikavimui DNR profilio negauta ištyrus sperminį skystį ant porolono gabalo, paimto iš įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad ši išvada patvirtina jo nusikalstamus veiksmus, suteikė išvadai perdėtą įrodomąją reikšmę, nors išvados teiginiai nėra jį identifikuojantys, be to, specialistų tyrimo objektai nėra apibrėžti ir laiko požiūriu, realiai galėjo atsirasti bet kada iki įvykio dėl nenustatytų asmenų veiksmų. Todėl specialisto išvada, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, jo nusikalstamos veikos nepatvirtina, ji negali būti laikoma jo kaltumą patvirtinančios įrodymų visumos dalimi.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro S. Slapšinsko ir nuteistojo M. B. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies

Kasatorius M. B. nurodo, kad teismų išvados padarytos iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pasirinktinai ir netinkamai, taip pat neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek jame buvo prašoma.

Iš skundžiamų teismų nuosprendžių matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga teismui vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl M. B. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. mažametės nukentėjusiosios R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialisto išvadose bei ekspertizės akte nurodytais duomenimis, liudytojų parodymais, iš dalies paties nuteistojo parodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis.

Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK nustatytais reikalavimais įrodymų tyrimui ir vertinimui, atliko įrodymų tyrimą, taip pat paskyrė dvi teismo ekspertizes ir padarė motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino nukentėjusiosios asmenybę apibūdinančius duomenis, ir motyvuotai nurodė, kodėl šie duomenys nepaneigia nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus skundo argumentus, susijusius su kitu tyrimu dėl seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąją, kuris buvo pradėtas gavus anoniminį pranešimą: apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją pastaroji jokių parodymų, susijusių su lytiniais santykiais ar kitokia seksualine prievarta, nedavė, atlikus jos kūno tyrimą, jokių seksualinės prievartos požymių nebuvo nustatyta, dėl to minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamai įvertintų konkrečių duomenų, t. y. serologijos bei DNR tyrimo specialisto išvados, taip pat kasaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų, yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad šie įrodymai gauti, tirti ar vertinti teismams nesilaikant įrodinėjimui keliamų reikalavimų, o įrodymų vertinimas ir sprendimas, ar jie yra teisiškai reikšmingi įrodant ar paneigiant konkrečias aplinkybes, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais ir naujai surinktais įrodymais, iš dalies tenkino apeliacinį nuteistojo skundą, pritaikydamas jam BK 76 straipsnio 1 dalį. Tai, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, pagrindžiantys, dėl ko nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių, taip pat dėl skunde nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su kaltinamojo, vėliau nuteistojo, teise apklausti nukentėjusiąją, atmetami.

Dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai, neužtikrinę jam teisės užduoti klausimus mažametei R. Š., padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, vertindami mažametės parodymus, teismai nepagrįstai pripažino, kad jie yra patikimi, ir rėmėsi jais pripažindami kasatorių kaltu.

BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ten pat).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, kurias dažnai supa paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja byloje, kurioje nukentėjusysis yra nepilnametis, arba kaip nagrinėjamoje byloje – mažametis (pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl seksualinės prievartos ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės gali būti suderintos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu. Nors tokio pobūdžio bylose dažnai vienintelis ar lemiamas įrodymas kaltinamajam nuteisti yra nukentėjusiojo (nukentėjusiosios) parodymai, jų atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti pateikdama jam (jai) klausimų teismo posėdžio metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2013). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje numatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio), ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494-677/2015).

Taigi teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis atitinkamų reikalavimų.

Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 straipsnio 3 dalis), kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinama medicininio pobūdžio duomenimis (2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gonz?lez N?jera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13). Taip pat tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė.

Iš skundžiamų teismų nuosprendžių matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atidžiai svarstė aplinkybes, dėl kurių buvo nuspręsta nekviesti į teismą mažametės nukentėjusiosios R. Š.. Iš teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-91 matyti, kad po byloje nagrinėjamų įvykių R. Š. buvo konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas, vyraujant mišriam emocijų ir elgesio sutrikimui, kurio atsiradimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais – seksualine prievarta prieš ją. Taigi teismai, remdamiesi nagrinėjamoje byloje esančia teismo ekspertų padaryta ekspertizės išvada, kad dėl psichotraumuojančio įvykio poveikio R. Š. nerekomenduojama kviesti į teismo posėdžius, pagrįstai nutarė, kad mažametės apklausa teisme yra negalima. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teisiamajame posėdyje nei nuteistasis M. B., nei jo gynėjas prašymo kviesti ir pakartotinai apklausti mažametę nukentėjusiąją nepareiškė. Teismas prokuroro prašymu kreipėsi į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kurioje R. Š. buvo gydoma, dėl jos psichikos sveikatos būklės ir gavo atsakymą, kad ji šioje gydymo įstaigoje buvo gydyta du kartus, paskutinį kartą nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d., jai diagnozuotas depresinis elgesio sutrikimas.

Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai kruopščiai tyrė R. Š. pateiktų duomenų apie prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nuoseklumą ir pagrįstai pripažino jos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pokalbiuose su byloje apklaustais asmenimis pateiktą informaciją patikimais. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, vertindami įrodymus, tinkamai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios parodymai buvo pripažinti įrodymu neapklausus jos tiesiogiai, ir traktavo tokį įrodymą itin atsargiai (Al-Khawaja ir Tahery, § 157; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07, § 64).

Siekiant įsitikinti mažametės parodymų patikimumu, byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė (akto Nr. 103MS-91), kurioje pateikta išvada, kad R. Š. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, laikas, dalyviai ir jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad R. Š. nuosekliai, t. y. nurodydama tas pačias įvykių aplinkybes, pateikė informaciją apie M. B. prieš ją atliktus veiksmus, jų pobūdį, vietą ir laiką, tiek gydytojai akušerei–ginekologei, tiek apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ekspertams, atliekantiems teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-91), tiek pokalbyje su socialine pedagoge, pagrįstai pripažino R. Š. parodymus patikimais. Informacija, kurią R. Š. visų pirma nurodė pokalbiuose su auklėtoja, apie tai, kad nebenori važiuoti pas močiutę, nes ten prie jos kabinėjasi, taip pat patvirtina jos parodymų apie konkrečias M. B. padarytas nusikalstamas veikas, tikrumą ir patikimumą. Teismai taip pat vertino ir tai, kad apibūdindama, kas nutiko R. Š. naudojo jos amžiui ir brandai būdingus žodžius: duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat atliekant ekspertizę nustatyta, kad nagrinėjamų įvykių apibūdinimas atitinka jos patirtį ir žodyną.

Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs liudytojų L. M. T., vaiko namų auklėtojos, A. B. B., gydytojos akušerės–ginekologės, B. P., vidurinės mokyklos, kurioje R. Š. pradėjo mokytis 2010/2011 mokslo metais, socialinės pedagogės parodymus, taip pat specialisto išvadą Nr. G 123/10(09), iš kurios matyti, kad seni, visiškai sugiję mergystės plėvės plyšimai rodo, kad R. Š. yra turėjusi lytinių santykių, specialisto išvadą Nr. S 99/10(01), kurioje konstatuota, kad ant kratos metu iš M. B. ūkinio pastato antro aukšto ten buvusios lovos, ant kurios R. Š. nurodė buvusi išžaginta, paimto apmušalo iškarpos rastas sperminis skystis, o ant šios lovos buvusio porolono rasti sperminio skysčio pėdsakai, bei teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-91 nurodytus duomenis, padarė pagrįstą bei plačiai motyvuotą išvadą, kad minėti duomenys patvirtina R. Š. parodymų tikrumą ir patikimumą, o kartu ir nusikalstamų veikų, inkriminuotų nuteistajam, aplinkybes. M. B. ir jo gynėjas galėjo teisme ginčyti šiuos įrodymus ir šią savo teisę įgyvendino.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo teiginius, kad nukentėjusioji galėjo apkalbėti jį dėl pastarosios polinkio meluoti, taip pat dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios močiutės, su kuria neva konfliktavo nuteistasis, poveikio. Remdamasis byloje nustatytais duomenimis teismas konstatavo, kad R. Š. vertinę ekspertai (teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-91) nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų duoti neteisingus parodymus, t. y. nenustatė nei padidinto polinkio fantazuoti, nei padidinto įtaigumo; globos įstaigų, kuriuose R. Š. gyveno, darbuotojai, patvirtinę nukentėjusiosios polinkį meluoti, kartu nurodė, kad jos melas, kuris yra būdingas daugumai globos namų auklėtinių, buvo smulkus, vaikiškas, buitinis; be M. B. parodymų, nėra duomenų apie konfliktą tarp jo ir R. Š. močiutės, kuri pas jį dirbo daugiau nei 10 metų.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad vaiko parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, ir teismai, apkaltinamuosius nuosprendžius grįsdami ir R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, neapribojo kaltinamojo teisių nesuderinama su teise į gynybą apimtimi ir nepadarė esminio proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį.

Dėl BK 76 straipsnio 1 dalies

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio dalis yra naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 76 straipsnio 1 dalies – taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai įvertino vieną iš būtinųjų BK 76 straipsnio sąlygų, t. y. ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad atleisdamas M. B. nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismas nepakankamai įvertino nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę.

Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad nuteistasis M. B. serga sunkia nepagydoma liga, įtraukta į Sąrašą (teismo ekspertizės aktas Nr. EKG 30(153)/13(01). Prokuroras ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę. Prokuroro įsitikinimu, bausmės atlikimo vietos medicinos įstaigos ir administracija turi visas būtinas sąlygas bei priemones suteikti nuteistajam M. B. būtiną priežiūrą ir medicinos pagalbą.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad teismo medicinos ekspertizė dėl nuteistojo M. B. sveikatos būklės, nuo kurios priklauso jo galimybės atlikti bausmę, šioje byloje buvo atlikta neišsamiai, taip pat gavusi naujų duomenų, kad M. B. po minėtos ekspertizės atlikimo (nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gegužės 23 d.) vėl buvo gydomas VšĮ Kauno klinikinės ligoninės Nervų ligų skyriuje, ir siekdama išsiaiškinti, ar M. B. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, 2012 m. birželio 7 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos komisijos ekspertizę. Ekspertai (ekspertizės aktas Nr. EKH 30153)/13(01)), ištyrę ir įvertinę M. B. medicininius dokumentus, taip pat apžiūrėję nuteistąjį M. B., nustatė, kad jis serga nepagydoma liga, dėl kurios jam būtų per sunku atlikti bausmę; dėl savo ligų pobūdžio jis gali atvykti ir dalyvauti teismo posėdžiuose; M. B. reikalinga nuolatinė pagalba kasdieninėje veikloje ir apsitarnaujant, jam gali būti užtikrintas būtinas ir reikalingas gydymas įkalinimo įstaigoje, jeigu toks gydymas gali būti taikomas konkrečioje įkalinimo įstaigoje (tai organizacinis klausimas, skirtas konkrečios įkalinimo įstaigos administracijai). Pažymėtina, kad teismui taip pat buvo pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad nuteistasis M. B. ir po šios teismo ekspertizės atlikimo buvo gydomas VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, jo būklė nepagerėjusi, išlikusi grubi dešinės pusės galūnių parezė, pasveikimo prognozė nepalanki, ligonis nedarbingas, reikalinga pagalba. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs vieną iš teismo ekspertizę atlikusių ekspertų, nustatė, kad M. B. reikalinga pašalinio žmogaus pagalba kasdieninėje buityje. Tokios sveikatos būklės asmuo galėtų atlikti bausmę, jeigu įstaiga yra pritaikyta asmenims su daliniu neįgalumu ir jose yra galimybė tokiems asmenims teikti pagalbą kasdieninėje buityje.

Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kartu kalintiems nuteistiesiems ir galimą poveikį šių asmenų sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-497/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-497/2012">2K-497/2012</a>). Siekdama nustatyti, ar nuteistasis atlikdamas bausmę turėtų galimybę gauti tokią pagalbą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apklausė specialistes: Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėją T. M. ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Sveikatos priežiūros skyriaus vedėją R. S.. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad T. M. paaiškino, jog nuteistiesiems, kuriems diagnozuotos tokios ligos kaip M. B. ekspertizės išvadoje ir esantiems tokios būklės kaip šis nuteistasis, yra padedama buityje: nueiti į dušą, padedama praustis, paduodamas maistas. Specialistė R. S. paaiškino, kad vienuose pataisos namuose yra iš dalies pritaikytos sąlygos neįgaliesiems; neįgaliesiems pritaikytų vietų skaičius yra ribotas ir visos vietos užimtos, tačiau patikino, kad esant būtinumui yra daroma atranka. Specialistė taip pat informavo, kad Kalėjimų departamentas įgyvendina naują projektą – per metus vienoje įstaigoje bus atlikta rekonstrukcija ir sudarytos sąlygos atlikti bausmę aštuoniasdešimčiai asmenų, kuriems reikalinga socialinė priežiūra.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad klausimo dėl bausmės skyrimo sprendimo momentu nėra duomenų, kurie kategoriškai patvirtintų, jog bausmės atlikimo metu M. B. bus užtikrinta būtina priežiūra, nes vietos, kuriose nuteistajam galėtų būti suteikta jam reikalinga priežiūra, yra užpildytos, o atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę įprastinėje įkalinimo vietoje M. B. būtų per sunku. Teismas pagrįstai nevertino projektų, kuriuos įgyvendinus ateityje padaugės galimybių teikti reikalingą tokiems nuteistiesiems pagalbą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatą, kad tuo atveju, kai nacionalinės institucijos nusprendžia atimti laisvę neįgaliam asmeniui, jos privalo itin griežtai kontroliuoti, jog laisvės atėmimo sąlygos atitiktų specifinius poreikius, susijusius su jo negalia (žr., pvz., 2015 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Helhal prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10401/12, su tolesnėmis nuorodomis). Judėjimo negalią turinčio asmens laisvės atėmimas tokiomis sąlygomis, kai jis negali savarankiškai judėti invalido vėžimėlio pagalba, jam neteikiama reikalinga profesionali priežiūra ar pagalba kasdieniame gyvenime, gali viršyti laisvės atėmimui neišvengiamai būdingą kančios lygį ir prilygti žeminančiam elgesiui, draudžiamam pagal Konvencijos 3 straipsnį (ten pat).

Kitas prokuroro kasacinio skundo argumentas yra tas, kad atleisdamas M. B. nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismas nepakankamai įvertino nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turinčias įtakos BK 76 straipsnio 1 dalies taikymui. Teismas įvertino tai, kad M. B. padarė du labai sunkius tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui prieš mažametį, socialiai pažeidžiamą asmenį, taip pat tai, kad jis nusikalto daugiau kaip prieš penkerius metus, duomenų, kad per šį laikotarpį jis būtų padaręs naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra, kad teistumas (už kitokio pobūdžio veiką) nusikalstamų veikų padarymo metu buvo išnykęs, yra 69 metų amžiaus, taip pat jo sveikatos būklę ir neigiamą jos kitimo prognozę, padarė išvadą, kad dėl savo sveikatos būklės šiuo metu didelio pavojaus visuomenei nekelia, taip pat nėra grėsmės, kad jis vėl darys nusikaltimus (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktai). Priešingai nei teigia prokuroras savo skunde, teismas pritaikė BK 76 straipsnio 1 dalį ne dėl to, kad neįgalus nuteistasis bausmės atlikimo metu patirs nepatogumų ir taip sumenkino nukentėjusiosios interesus, o dėl to, kad atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę įprastinėje įkalinimo vietoje M. B. būtų per sunku.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą, kad nuteistajam bus per sunku atlikti bausmę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tenkinti prokuroro ir nuteistojo kasacinius skundus ir pripažinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nepagrįstu ar neteisėtu nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro S. Slapšinsko ir nuteistojo M. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė