Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimo

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-87-895/2015

Teisminio proceso Nr. 4-40-3-00572-2014-2 Procesinio sprendimo kategorija:

2.2.1.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato Ryčio Paukštės prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

V. Š. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad, tiriant Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautus pranešimus, 2014 m. spalio 23 d. inspektuojant UAB „F.“, registruotą ir veiklą vykdančią Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), atlikus kitus veiksmus, vykdant administracinę procedūrą, nustatyta, kad UAB „F.“ direktorė V. Š., būdama darbdaviui atstovaujančiu asmeniu – įmonės administracijos vadove, leido įmonėje nelegaliai dirbti, kai nelegalus darbas buvo atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, kai darbuotojai atlikdami darbo funkcijas pakluso nustatytai darbo organizavimo tvarkai, prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) administravimo įstaigai apie asmenų darbo pradžią, 2014 m. liepos 30 d. D. M. darbininkės, 2014 m. liepos 4 d. E. R. pakuotojo, 2014 m. rugpjūčio 18 d. E. V. staliaus, 2014 m. rugpjūčio 5 d. N. B. staliaus–staklininko, 2014 m. rugpjūčio 25 d. A. B. staliaus, 2014 m. rugsėjo 3 d. M. M. staliaus, 2014 m. rugsėjo 23 d. A. V. staliaus, 2014 m. rugsėjo 23 d. G. K. staliaus darbą, pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 99 straipsnio 2, 3, 6 dalis, taip padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 413 straipsnio 1 dalyje.

Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimu V. Š. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimu Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimas panaikintas. V. Š. pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį paskirta 3472 Eur bauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi, vadovaujantis ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato R. Paukštės prašymas priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovas advokatas R. Paukštė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimą ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimą.

Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas nelegalų darbą kaip administracinį teisės pažeidimą, nenustatė ATPK 413 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių, vertindamas bylos įrodymus ir aplinkybes pažeidė ATPK 248, 257, 284 straipsnių reikalavimus, t. y., padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto ir nepagrįsto nutarimo priėmimui.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. M., E. R., E. V. ir N. B. susipažinimas su darbu atitiko visus nelegalaus darbo požymius, kuriuos būtina nustatyti, siekiant įrodyti nelegalaus darbo faktą, nes nevertino svarbių nelegalaus darbo aplinkybių, t. y. ar nustatytas realaus darbo faktas ir ar administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei D. M., E. R., E. V. ir N. B. santykiai turėjo darbo teisiniams santykiams būdingų požymių: ar buvo susitarimas dėl darbo, ar D. M., E. R., E. V. ir N. B. pakluso UAB „F.“ nustatytai darbo tvarkai, ar buvo tartasi dėl darbo funkcijų ir atlyginimo, o iš esmės rėmėsi tik ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo padavusio šališko V. J. ir D. M., E. R., E. V. ir N. B. parodymais.

Valstybinė darbo inspekcija nenustatė ir nepateikė objektyvių ir pagrįstų įrodymų, kad D. M., E. R., E. V. ir N. B. realiai pradėjo dirbti UAB „F.“, neįdarbinus jų teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kai dirbamas darbas, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, nepranešus teisės aktų nustatyta tvarka VSDF administravimo įstaigai apie asmenų priėmimą į darbą. Valstybinė darbo inspekcija tikrino UAB „F.“ 2014 m. spalio 14 d. ir spalio 23 d., bet 2014 m. lapkričio 4 d. nelegalaus darbo tyrimo akte neužfiksuota, kad patikrinimų metu buvo rasta asmenų, dirbančių be darbo sutarties ir (ar) apie kuriuos nebūtų pranešta VSDF administravimo įstaigai teisės aktų nustatyta tvarka; nenurodyti objektyvūs duomenys, kad su šiais asmenimis (išskyrus D. M., kuri niekada nedirbo UAB „F.“) darbo sutartys sudarytos ir apie įdarbinimą pranešta VSDF administravimo įstaigai teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė darbo inspekcija protokolą surašė 2014 m. lapkričio 3 d., o nelegalaus darbo tyrimo aktą – 2014 m. lapkričio 4 d., dėl to neaišku, kuo remiantis surašytas protokolas, jeigu vykdomas tyrimas nebuvo baigtas. V. Š. protokolas dėl nelegalaus darbo surašytas dėl to, kad jos vadovaujamoje įmonėje tam tikru momentu dirbo darbuotojai, apie kuriuos nebuvo laiku pranešta VSDF administravimo įstaigai, nors protokolo surašymo metu Valstybinė darbo inspekcija net nebuvo surinkusi duomenų apie tai, kada buvo pranešta apie tiriamų darbuotojų įdarbinimo momentą, o tokią oficialią informaciją pavyko surinkti tik pradėjus nagrinėti šią bylą teisme.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, apklausė liudytojus, patikrino byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nė vienas iš šių asmenų (D. M., E. R., E. V., N. B.) realiai Valstybinės darbo inspekcijos nurodytomis dienomis UAB „F.“ nedirbo, dėl darbo sąlygų su jais tuo metu dar nebuvo susitarta, asmenys neturėjo paklusti įmonės vidaus tvarkai, dėl atlyginimo nebuvo sutarta ir jis nebuvo mokamas. Asmenys, kurie atėjo į įmonę norėdami įsidarbinti, buvo supažindinti su darbų ceche pobūdžiu, specifika, neturėjusiems patirties, buvo leista susipažinti su keliomis laisvomis darbo vietomis ceche, nuspręsti, ar nori sudaryti darbo sutartį, nes darbas baldų ceche yra specifinis, reikalauja fizinės ištvermės. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo išvadų, nes nenurodė, kokius darbo sutarties požymius turėjo UAB „F.“ ir nelegalių darbuotojų santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir nelegalaus darbo tyrimo akto duomenys, nepatvirtina, kad D. M., E. R., E. V. ir N. B. sukūrė kokį nors produktą darbdavio naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1019/2012), o Valstybinė darbo inspekcija nepagrįstai nurodė, kad galutinės produkcijos neužbaigtumas, atskirų sudedamųjų gaminio dalių vertė, gaminių brokas ir kitos panašios aplinkybės pažeidimo kvalifikavimui negali turėti įtakos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad D. M., E. R., E. V. ir N. B. susipažinimas su galimo darbo funkcijomis, pobūdžiu prilygo išbandymui sudarant darbo sutartį, numatytam Darbo kodekso 105 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis visas reikšmingas byloje aplinkybes, vadovavosi įstatymu ir suformuota teismų praktika. Tik atlikęs išsamią ir sisteminę analizę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualu atskirti tris sąvokas: darbą, išbandymą ir supažindinimą su darbo sąlygomis. Be to, byloje nėra ir duomenų apie sutartą atlyginimą, nė vienas iš tariamų nelegalių darbuotojų (D. M., E. R., E. V. ir N. B.) nenurodė, kad dėl atlygio buvo tartasi. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad D. M., E. R., E. V. ir N. B. atliko tęstinę veiklą darbdavio naudai, kad jie pakluso darbdavio nustatytai organizacinei darbo tvarkai ir už tai gavo darbo užmokestį.

Valstybinė darbo inspekcija nurodė, kad buvo gauti asmenų, siųstų iš Darbo biržos, paaiškinimai dėl įsidarbinimo UAB „F.“, bet šiais duomenimis negali būti remiamasi ir įrodinėjamas kitų asmenų tariamas nelegalus darbas, be to, šie asmenys paaiškinimuose galėjo nurodyti realybės neatitinkančius faktus, siekdami gauti bedarbio pašalpą ar neprarasti jos.

Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė bylos duomenų, kad UAB „F.“ su E. R. 2014 m. liepos 21 d. pasirašė darbo sutartį, 12.48 val. pranešė VSDF administravimo įstaigai apie darbo pradžią ir leido dirbti nuo 2014 m. liepos 22 d., su E. V. 2014 m. rugpjūčio 19 d. pasirašė darbo sutartį, 15.14 val. pranešė VSDF administravimo įstaigai apie darbo pradžią ir leido dirbti nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d., su K. B. 2014 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė darbo sutartį, 12.01 val. pranešė VSDF administravimo įstaigai apie darbo pradžią ir leido dirbti nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. Su D. M. darbo sutartis apskritai nebuvo pasirašyta, ji nebuvo pasirinkta tinkama kandidate į laisvą darbo vietą įmonėje, todėl administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo neturėjo pareigos pranešti VSDFV teritoriniam skyriui apie jos darbo pradžią.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius Gintaras Daubara atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato R. Paukštės prašymą prašo atmesti pareiškėjo prašymą atnaujinti bylą.

Pareigūnas atsiliepime pažymi, kad ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – darbdaviui prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią (DK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 99 straipsnio 6 dalis), už kuriuos nubausta UAB „F.“ direktorė V. Š., bet jos atstovas pareiškime analizuoja ir kitus alternatyvius veiksmus, kai yra šio DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties (DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas), už kuriuos V. Š. administracinėn atsakomybėn nebuvo traukiama ir nubausta.

Pareigūnas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, vertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, prieštaravimus, jų logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įrodymų šaltinių patikimumą, todėl teisingai nusprendė, kad V. Š. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 413 straipsnio 1 dalyje, o jos kaltė yra įrodyta ATPK 256 straipsnyje nustatytomis priemonėmis – liudytojų A. P., D. M., E. R., E. V., V. J. paaiškinimais, kitais bylos rašytiniais įrodymais.

Pareigūnas nurodo, kad pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai turi teisę gauti darbdaviams atstovaujančių asmenų, darbdavio įgaliotų asmenų, darbuotojų paaiškinimus žodžiu ar raštu dėl darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymų, kitų norminių teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius, pažeidimų ar dėl Valstybinės darbo inspekcijos nurodymų nevykdymo. Administracinė procedūra, tiriant Valstybinės darbo inspekcijos gautus M. A. pranešimus, vykdyta vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo, Valstybinės darbo inspekcijos lokalių teisės aktų nuostatomis. Visa tyrimo eiga fiksuota ir išsamiai aprašyta byloje esančiame administracinės procedūros baigiamajame dokumente – Nelegalaus darbo tyrimo akte. VSDFV administravimo įstaigai apie E. R. darbo pradžią praneša tik 2014 m. liepos 21 d. 12.48 val., E. V. – 2014 m. rugpjūčio 19 d. 15.14 val., N. B. – 2014 m. rugpjūčio 6 d. 12.01 val., o apie D. M. darbo pradžią nepranešta. Paaiškinimuose darbuotojai nurodė konkrečias aplinkybės, kurių Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai tirdami pranešimą dėl nelegalaus darbo nežinojo ir negalėjo žinoti, nes protokole nurodytu pažeidimo darymo laikotarpiu įmonėje nesilankė ir inspektavimo nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismui jais abejoti ir nesivadovauti nebuvo jokio pagrindo. Dėl darbuotojų, kurie dėl įvairių priežasčių (dėl to, kad įmonėje dirba giminaičiai, nenori pyktis ir pan.) nenorėjo teikti paaiškinimų, ar dėl kurių suėję senaties terminai, protokolas nesurašytas. Įmonėje dirbančių liudytojų (rėmų surinkimo ir mašinų baro meistro A. P., kontrolieriaus R. A., apmušimo baro meistrės I. G., buhalterės–kasininkės D. S.) pozicija teisme padėti darbdaviui išvengti atsakomybės, suprantama, nes nešališkai teikti parodymus šiems liudytojams galėjo buvo sudėtinga dėl baimės prarasti darbą. Tai patvirtina ir buvusios įmonės darbuotojos E. V. prašymas pirmosios instancijos teismui neapklausti jos kaip liudytojos, nes norinti rasti darbą Šakiuose. Teismų praktikoje konstatuojama, kad pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai bei pareigūnų, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-2917/2009, N575-535/2012). Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo V. J. parodymus vertino kaip neobjektyvius ir šališkus, nes tarp jo ir buvusio darbdavio kilęs ginčas sprendžiamas teisme, bet šio liudytojo teiktus paaiškinimus, kad direktorės V. Š. nurodymu darbuotojai vieną ar dvi dienas padirbdavo nustatyta tvarka neįforminus dokumentų, patvirtina buhalterės – kasininkės D. S., direktorės V. Š. paaiškinimai teisme, Marijampolės teritorinės darbo biržos Šakių skyriaus pateikti dokumentai, pvz., V. P., G. S., G. P. paaiškinimai, kad nuvykę į įmonę dirbo, bet darbo sutartys su jais nebuvo sudarytos, jiems nebuvo sumokėta, nes jie netiko, taip pat įrašai rekomendacijoje įsidarbinti, kad pasirinktas kitas kandidatas ar kad asmuo atsisako siūlomo darbo, nes šis per sunkus jo jėgoms. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus ir neatsižvelgė į tai, kad darbai buvo atliekami darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, akcentavo, kad vertinant liudytojo E. R. paaiškinimus, atsižvelgtina į administracinėn atsakomybėn trauktino asmens intelektualinį kaltės momentą, taip pat, kad darbdavys neturėjo pareigos pranešti VSDF administravimo įstaigai apie D. M. darbo pradžią, nes su ja darbo sutartis apskritai nebuvo pasirašyta, ji nebuvo pasirinkta tinkama kandidate į laisvą darbo vietą įmonėje. Pareigūnas pažymi, kad darbo teisinių santykių egzistavimą patvirtina liudytojų D. M., N. B., E. V., E. R., R. A., I. G., D. S. paaiškinimai teisme. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nelegalaus darbo fakto nėra, nes protokole nurodyti darbuotojai įmonėje nedirbo tik apsižiūrėjo, susipažino, pasidomėjo darbo sąlygų priimtinumu, gebėjimų galimybėmis, atsižvelgė į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens intelektualinį kaltės momentą ir kt. Tačiau teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Iš paaiškinimų analizės akivaizdu, kad tiek atliekant tyrimą, tiek teisme liudytojai teikė parodymus apie protokole nurodytomis dienomis įmonėje dirbusių asmenų atliekamą realų darbą. Įmonėje dirbusius asmenis siejo pavaldumo santykiai, darbai buvo atliekami darbdavio naudai ir jam vadovaujant bei prižiūrint, jiems buvo suteiktos darbo vietos, darbo priemonės, teikiamos medžiagos. Tai tik patvirtina aplinkybę, kad dirbę darbuotojai vykdė tam tikrą tęstinio pobūdžio darbo funkciją. Atsižvelgiant į vykdytos ekonominės veiklos rūšį – baldų gamybą, akivaizdu, kad gamybos procesas susideda iš daugelio operacijų, kurias vykdo samdomi darbuotojai, kiekvienas atlikdamas jam pavestą darbą. Galutinės produkcijos neužbaigtumas, atskirų sudedamųjų gaminio dalių vertė, gaminių brokas ir kitos panašios aplinkybės administracinio teisės pažeidimo sudėčiai ir kvalifikacijai negali turėti įtakos. Be to, pareigūnas pažymi, kad norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui, vadovaujantis DK 105 straipsniu, darbo sutarties šalys turi gali sulygti dėl išbandymo, kuris negali būti sulygstamas jokiu kitu būdu, išskyrus sudarant darbo sutartį. Neįrodytas susitarimas dėl darbo užmokesčio nepanaikina atlygintinumo fakto, nes faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 413 straipsnį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 575-3202/2011).

Apibendrindamas pareigūnas nurodo, jog bylos medžiaga leido apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad V. Š., būdama bendrovės direktore, turėjo imtis tinkamų priemonių ne tik sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, tinkamai įforminant jų išbandymo laikotarpį, bet ir kontroliuoti, kad norminių aktų nustatyta tvarka ir laiku VSDFV administravimo įstaigai būtų pateikti duomenys apie įdarbinamų asmenų darbo pradžią. Iš esmės, prašyme nurodyti argumentai siejami ne su esminiais materialiosios ar proceso teisės pažeidimais, turėjusiais įtakos neteisėto nutarimo priėmimui, o ginčijamos apeliacinio teismo išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Tai, kad teismas nevertino bylos įrodymų taip, kaip tai naudinga pareiškėjui, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios normos. Prašymo motyvai byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertintini tik kaip pareiškėjo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra saistomas administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, todėl įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys apeliacinio teismo nutarimo motyvai nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryti esminiai materialiosios ar proceso teisės pažeidimai, galėję turėti įtakos neteisėto nutarimo priėmimui.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato R. Paukštės prašymas netenkintinas.

Dėl ATPK 413 straipsnio 1 dalies taikymo

Dalis argumentų, nurodytų administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarimą bei palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarimą, yra susiję su pareiškėjo nesutikimu dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir šio teismo atlikto įrodymų vertinimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad vienu iš administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo pagrindų yra tai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui (ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal ATPK 30221 straipsnį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių.

Taigi administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo ir nagrinėjimo pagrindai yra netinkamas normų, numatančių administracinę atsakomybę, taikymas ir (arba) esminiai tokio pobūdžio bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesiniai pažeidimai. Minėtose ATPK straipsniuose nustatytos atnaujintos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Pareiškėjo dėl administracinių teisės pažeidimų bylos atnaujinimo nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai, nėra pagrindas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui naikinti ar keisti žemesnės instancijos teismų sprendimus.

Nagrinėjamoje byloje V. Š. nubausta pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) už tai, kad ji, būdama darbdaviui atstovaujančiu asmeniu – įmonės administracijos vadove, leido įmonėje nelegaliai dirbti, prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešusi VSDF administravimo įstaigai apie asmenų darbo pradžią.

ATPK 413 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Būtent pagal šį straipsnį atsakomybėn yra traukiami darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Nelegalaus darbo samprata pateikta DK 98 straipsnyje, kuriame numatyta, kad nelegalus darbas – darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant atitinkamų DK nuostatų. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Taigi esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti sprendžiant dėl V. Š. kaltumo padarius ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyta pažeidimą, yra tai, ar asmenų, pripažintų nelegaliai dirbusiais UAB „F.“, veikla laikytina darbu, kuriam taikomi darbo įstatymai.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad: 1) E. R., E. V. prieš pasirašant darbo sutartį visą darbo dieną, o D. M. – beveik visą praleido įmonėje darbo vietose bandydami dirbti; 2) jie atliko darbo funkcijas, t. y. dirbo bendrovės naudai, pakluso joje nustatytai darbo tvarkai, nesant sudarytos rašytinės darbo sutarties ir nepranešus VSDFV apie šių asmenų įdarbinimą; 3) V. Š., kaip įmonės vadovė, leido D. M., E. R., E. V. dirbti tokiomis sąlygomis; 4) VSDFV teritoriniam padaliniui nebuvo laiku pranešta ir apie N. B. įdarbinimą bendrovėje.

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl V. Š. nubaudimo už nelegalų darbą iš esmės ginčijamas tuo aspektu, kad D. M., E. R., E. V., N. B. bendrovėje neatliko tokių darbo funkcijų, kurias reglamentuoja darbo įstatymai, o tik buvo supažindinti su galimo darbo sąlygomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš tiesų galimos tokios situacijos, kai asmuo, kuris siekia įsidarbinti, yra supažindinamas su siūlomo darbo pobūdžiu, specifika, sąlygomis, jam parodoma darbo vieta, darbo įrankiai, jis informuojamas apie darbo užmokestį, socialines garantijas ir pan. Paprastai tokia veikla nėra laikytina darbinių funkcijų, kurias reglamentuoja darbo įstatymai, atlikimu. Kitaip vertintinos tokios teisinės situacijos, kai norint patikrinti, ar darbuotojas tinka siūlomam darbui, jis ne tik informuojamas apie darbo pobūdį, sąlygas ir pan., bet jam taip pat laikinai pavedama atlikti tam tikras darbo funkcijas. Šiuo atveju supažindinimas su darbo sąlygomis jau perauga į išbandymą, kurį nustato DK 105 straipsnis. Antai pagal DK 105 straipsnį, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui; išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje (1 dalis). Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai (2 dalis). Taigi ir esant išbandymui darbas gali būti pripažįstamas nelegaliu ir užtraukti administracinę atsakomybę pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį, jeigu per išbandymą darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties arba darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos išbandyme darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią.

Būtent nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėti asmenys ne tik buvo supažindinami su darbo sąlygomis bendrovėje, bet ir kurį laiką šioje bendrovėje atliko darbo funkcijas (dirbo bendrovės naudai, pakluso joje nustatytai darbo tvarkai), darbdaviui atstovaujančiam asmeniui (V. Š.) prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus VSDF administravimo įstaigai apie šių asmenų darbo pradžią.

Taigi darytina išvada, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes V. Š. veika teisingai pripažinta nelegaliu darbu (ATPK 413 straipsnio 1 dalis). Tokio veikos kvalifikavimo nešalina ir tai, kad šioje byloje neįrodytas susitarimas dėl darbo užmokesčio. Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Be to paminėtina, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą bylą, pažeidė iš ATPK 257 straipsnio kylantį reikalavimą įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Būtent apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nutarime padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir V. Š. kaltės, padarius ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, pagrįstos išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas V. Š. kaltę dėl minėto administracinio teisės pažeidimo padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka pažeidėjos veiką kvalifikuoti pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kalta padarius ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nepadarė esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patrauktos V. Š. atstovo advokato Ryčio Paukštės prašymą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Eligijus Gladutis

Armanas Abramavičius