D. R. pagal BK 235 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-616/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.3.2.; 1.2.20. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjo Vytauto Masioko ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį dėl D. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), D. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista ir M. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistoji D. R. prašo jos baudžiamojoje byloje panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2005 m. spalio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir todėl ją pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai. Kasatorė tvirtina, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi sąmoningai sakyti netiesą, taip siekdamas konkrečių tikslų. Tuo tarpu ji neturėjo tikslo klaidinti ikiteisminio tyrimo. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas konstatavo tiesioginės tyčios buvimą jos veiksmuose, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip ši tyčia reiškėsi. Be to, kasatorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jos buvo kategoriškai prašoma pasakyti, ar ji iš M. K. namų išėjo iki ar po 24.00 val. Kartu nuteistoji D. R. tvirtina tiksliai neprisimenanti, kada išėjo M. K. namų.

Nuteistosios D. R. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistosios D. R. kasacinio skundo esminis argumentas yra tvirtinimas, kad jos veiksmuose nėra BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia.

Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo.

BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Iš baudžiamojoje byloje esančio liudytojos D. R. apklausos protokolo matyti, kad D. R., kaip liudytoja M. K. baudžiamojoje byloje, buvo apklausta nepažeidžiant BPK 183 straipsnyje nustatytos liudytojo apklausos taisyklių ir tvarkos; jai buvo išaiškintos BPK 81, 83 straipsniuose numatytos liudytojo teisės bei pareigos, kartu ir pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jai žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes; taip pat ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą; D. R. apklausos protokolas surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jos pasirašytas. Tai, kad D. R. buvo išaiškintos jos, kaip liudytojos, teisės bei pareigos ir ji įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ji patvirtino savo parašu. Baudžiamojoje byloje objektyvių, patikimų duomenų, kad D. R., ją apklausiant kaip liudytoją M. K. baudžiamojoje byloje, buvo daromas koks nors spaudimas, išskyrus jo pačios tvirtinimą, nėra. Taigi D. R., ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja, pati laisva valia nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d. iš M. K. namų išvyko „kažkur prieš 24.00 val.“, o savo namuose buvo „truputį po 24.00 val.“, t. y. pakankamai tikslų savo elgesio 2003 m. rugpjūčio 22 d. vakare laiką. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad laike nesiorientuojantis žmogus paprastai taip detaliai laiko nenurodo, bei atmetęs D. R. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama išėjimo iš M. K. namų laiką, sąžiningai klydo ir įvertinęs tai kaip jos siekį „nurodyti pareigūnams tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip juos klaidinti tam, kad patvirtintų savo draugės M. K. versiją apie tai, jog minėtą vakarą ji nebuvo išėjusi iš namų“, motyvuotai konstatavo, kad tai rodo D. R. „tyčią melagingai ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodyti išvykimo iš M. K. namų aplinkybes“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas D. R. parodymus apie jos išvykimo iš M. K. namų laiką kaip neatitinkančius tikrovės, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog M. K. 2003 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.02 val., automobiliu „Nissan Patrol“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodama (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į pastatytus automobilius „Audi 80“ bei „Honda Civic“, po to užvažiavo ant šaligatvio ir partrenkė Šveicarijos piliečius E. R. R. ir R. G. E. R. R., vežamas į ligoninę, nuo patirtų sužalojimų mirė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. R. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji taip pat tvirtino pas M. K. buvusi maždaug iki 24.00 val. ir tik pirmosios instancijos teismo posėdyje ėmė teigti, jog dėl išėjimo iš M. K. namų laiko sąžiningai klydusi, nes į laikrodį nežiūrėjusi, todėl tiksliai neprisimenanti, kada išėjusi. Vadinasi, D. R., tik priremta ankstesniam jos tvirtinimui apie išvykimo iš M. K. namų laiką priešingų įrodymų, ėmė teigti, kad, duodama parodymus dėl išvykimo iš M. K. namų laiko, sąžiningai klydo. Kartu pažymėtina, kad D. R., kaip liudytoja M. K. baudžiamojoje byloje, buvo apklausta M. K. iniciatyva šiai ikiteisminio tyrimo metu nurodžius, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d. visą vakarą ji leido savo namuose su drauge D., t. y. R., kuri iš jos namų išėjo apie vidurnaktį. Taigi M. K. nurodė D. R., kaip asmenį, galintį patvirtinti jos alibi. Keičiantis M. K. parodymams apie jos bei D. R. 2003 m. rugpjūčio 22 d. susitikimo vakare trukmę, analogiškai kito ir D. R. parodymai.

Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. R. padarė tyčinį nusikaltimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikto D. R. veikos objektyvių požymių aprašymo bei vertinimo, nuostatų apie D. R. kaltę matyti, kad apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių, jog D. R. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, 2006 m. sausio 26 d. nuosprendyje konstatavęs tyčinę D. R. kaltės formą, nenurodė kaltės rūšies – tiesioginės tyčios, visapusiškai neaprašė jos turinio intelektinio ir valinio momentų, vertintina kaip BK 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų sukonkretinti tyčią nurodant jos rūšį – tiesioginę ar netiesioginę tyčią – bei apibūdinti jos turinį nesilaikymas. Tačiau šioje byloje, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos nuosprendyje atskleistus D. R. padarytos veikos objektyvius požymius, teisingą jų įvertinimą ir panaudojimą konstatuojant nuteistosios kaltę, minėtų BK 15 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nesilaikymas negali būti laikomas tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, kuris nulemtų apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. apkaltinamojo nuosprendžio D. R. byloje pakeitimą ar panaikinimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas

Jonas Prapiestis