V. K. pagal BK 154 str. 2 d., 154 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-592/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.8.1.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,

gynėjoms advokatėms I. Botyrienei, A. Kučinskaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį,

V. K. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 24 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nenustačius, kad kaltinamasis V. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. K.. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. balandžio mėnesio pradžioje, būdamas dienraščio „Lietuvos aidas“ patalpose, esančiose Gedimino pr. 2 Vilniuje, iš anksto žinodamas, kad informacija, kurią jis teikia dienraščiui, minėtame dienraštyje bus išspausdinta, pateikė dienraščio redakcijai kompiuterinę laikmeną su joje įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija, pažeminančia Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Artūrą Paulauską bei galinčia pakirsti pasitikėjimą juo, neva šis padarė sunkų nusikaltimą -„Tik UAB „Rekolas“ administracijos vadovas R. B. sako, kad Naujosios sąjungos pirmininkas A. Paulauskas su juo pasielgė negarbingai - paėmė dešimties tūkstančių JAV dolerių kyšį, o Šiaulių autobusų parką (degalų tiekimą Šiaulių autobusų parkui) atėmė iš „Rekolo“ ir atidavė „Šokliui“, kuri 2002 m. balandžio 17 d. išspausdinta dienraščio „Lietuvos aidas“ Nr. 87 pirmame puslapyje esančiame straipsnio „Antiverslas: 1999-2000 m. AB „Mažeikių nafta“ švaisto milijonus nuolaidoms ir premijoms“ įvade ir tokiu būdu per visuomenės informavimo priemonę sąmoningai paskleidė apie LR Seimo pirmininką A. Paulauską tikrovės neatitinkančią informaciją neva šis padarė sunkų nusikaltimą, pažeminusią jį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo.

Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2005 m. spalio 24 d. nuosprendžiu V. K. išteisino nenustatęs, kad pastarasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje. Teismas motyvavo tuo, kad straipsnio „Antiverslas: 1999-2000 m. AB „Mažeikių nafta“ švaisto milijonus nuolaidoms ir premijoms“ rankraštis nerastas. Dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdintas straipsnio tekstas parašytas publicistiniu stiliumi, mažai informatyvus, neatspindi individualaus autoriaus stiliaus, yra netinkamas autoriaus identifikavimui. Todėl negalima atsakyti į klausimą, ar minėto straipsnio autorius buvo V. K., ar kiti asmenys. V. K. pateiktas teismui straipsnis „Korupcinis fašizmas Lietuvoje“ negali būti pripažįstamas straipsnio, išspausdinto 2002 m. balandžio 17 d. „Lietuvos aido“ 87 numeryje, originalu, nes jis redaguotas po palikimo redakcijoje. Todėl teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog V. K. paskleidė informaciją, kad A. Paulauskas paėmė kyšį.

Nuteistasis V. K. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išsamiai neištyrus visų baudžiamosios bylos aplinkybių, išvadas grindžiant prielaidomis, įrodymus vertinant vienpusiškai, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai bei priimti teisingą nuosprendį. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jo ir liudytojos R. B. parodymus, juos vertino paviršutiniškai ir vienpusiškai, iš anksto preziumuodamas kasatoriaus kaltę bei įvardindamas jį kaip nuteistąjį. Nuteistojo teigimu, jis nėra korespondentas ar etatinis dienraščio „Lietuvos aidas“ darbuotojas, o jo atvežtas tekstas buvo atvežtas į redakciją dienraščio redaktoriaus peržiūrai, nereikalaujant jo išspausdinti ir nežinant, ar tai bus padaryta. Straipsnio tekstas buvo redaguotas nederinant straipsnio turinio su nuteistuoju, todėl jis neturėtų būti laikomas straipsnio autoriumi, juo labiau, kad originali medžiaga neišsaugota ir nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti, ar dienraštyje išspausdintas straipsnio tekstas atitinka V. K. atvežtame tekste pateiktą informaciją. Kad visi į redakciją pateikiami tekstai yra redaguojami, patvirtino liudytoja R. B., kuri, be to, nurodė, kad redaktorius dažnai tekstus mėgo „pagražinti“. Nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog dienraštyje išspausdintas teiginys, kuriuo paskleista atitinkamo turinio informacija apie A. Paulauską, yra lygiai toks pat kaip V. K. tekste, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad būtent kasatorius paskleidė šmeižiamojo pobūdžio informaciją, be to, BK 154 straipsnyje reikalaujama, kad toks informacijos paskleidimas būtų sąmoningas, kas vėlgi byloje neįrodyta. Taip pat ir kiti byloje esantys įrodymai, t.y. liudytojos R. B. parodymai apie tai, kad visi tekstai visada redaguojami, ekspertizės išvada, kurioje nustatyta, jog straipsnis neatspindi individualaus autoriaus stiliaus, todėl sudėtinga nustatyti tikrąjį autorių, ir kad jis gali būti redaguotas; aplinkybė, kad originalus tekstas nėra išlikęs, neleidžia padaryti vienareikšmės išvados apie straipsnio autorių. Esant tokiai situacijai, t.y. negalint nustatyti tikrojo teiginio autoriaus, nelieka ir nusikaltimo subjekto. Be to, Vilniaus apygardos teismas savo apkaltinamąjį nuosprendį neleistinai grindė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu išsakyta V. K. nuomone apie straipsnyje paskleistos informacijos atitikimą tikrovei, kuri negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu kasatoriaus kaltę. Baudžiamosios teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad būtina išsiaiškinti, ar asmuo atitinkamus prasimanymus skleidė siekdamas apšmeižti kitą žmogų (veikė tiesiogine tyčia), ar sąžiningai klydo dėl skleidžiamų žinių tikrumo (pvz. patikėjo gauta neteisinga informacija ir ją perdavė ne kaip savo nuomonę). Šitos aplinkybės, kuri yra esminė, taip pat negalima tiksliai nustatyti nesant V. K. teksto originalo ir nesulyginus jo su dienraštyje išspausdinta informacija.

Skundas tenkintinas.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, kad už šmeižimą baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo; antroje šio straipsnio dalyje išdėstyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas, į kuriuos buvo pasikėsinta, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintose įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėse, V. K. pateikiant dienraščio redakcijai kompiuterinę laikmeną su joje įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija, pažeminančia tuo metu buvusį Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką Artūrą Paulauską bei galinčia pakirsti pasitikėjimą juo, neva šis padarė sunkų nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pripažįstama, kad V. K. pateiktoje kompiuterinėje laikmenoje buvusi informacija buvo išspausdinta 2002 m. balandžio 17 d. dienraščio „Lietuvos aidas“ Nr. 87.

Kaip matome, veikoje, kurią apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta, ir kompiuterinėje laikmenoje buvusi informacija prilyginama informacijai, kuri buvo paskelbta dienraščio 87 numeryje, tačiau, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, padaryti tokią išvadą nėra pagrindo, nes kompiuterinė laikmena neišsaugota, straipsnis buvo redaguojamas dienraščio redakcijoje, išspausdintas straipsnis, specialisto nuomone, mažai informatyvus, neatspindi individualaus autoriaus stiliaus ir netinkamas autoriaus identifikavimui, straipsnis išspausdintas nenurodant autoriaus.

Šioje byloje specifiška tai, kad straipsnio autorius, jo rengėjas publikavimui ir skleidėjas nesutampa, straipsnio rengėjas publikavimui – nenustatytas, originalus straipsnio tekstas neišlikęs. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad informacija turi būti paskleista per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Informacinės priemonės veiklą ir viešą informacijos platinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 62 punkte viešosios informacijos rengėjas apibrėžiamas kaip transliuotojas, leidykla, kino, vaizdo ar garso studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Viešosios informacijos skleidėju to paties įstatymo 2 straipsnio 63 punkte įvardijamas transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už šiuos informacijos teisėtumą. V. K. neatitinka nei viešosios informacijos rengėjo, nei viešosios informacijos skleidėjo kriterijų, nes jis straipsnio publikavimo metu nebuvo dienraščio valdytojas ar darbuotojas, ne jis parengė straipsnį, kuris buvo publikuotas dienraštyje „Lietuvos aidas“, paruošto spausdinimui straipsnio redakcija su juo nebuvo derinama. Nagrinėjamo įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už informacinės visuomenės informavimo priemonės turinį šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atsako jos valdytojas. Todėl už informacijos teisėtumą atsakingi yra asmenys, rengę ar skleidę ją visuomenei. Bylos tyrimo metu nebuvo surastas autentiškas straipsnio, kuris buvo publikuotas dienraštyje, šaltinis. Taip pat nenustatyta, kas redagavo pirminio šaltinio tekstą rengiant straipsnį spausdinimui. Tokiu būdu nėra duomenų ir pagrindo teigti, kad V. K. pateiktos žinios dienraštyje buvo išspausdintos tokiame informaciniame pavidale, koks buvo kompiuterinėje laikmenoje. Byloje ištirtais duomenimis nustatyta, kad V. K. pateiktas redakcijai straipsnis buvo didelės apimties, jame buvo daug papildomos informacijos, kuri, priklausomai nuo panaudotų meninės išraiškos priemonių, galėjo būti sustiprinanti ar sušvelninanti dienraštyje paskelbtos informacijos turinį, o taip pat galėjo būti pateikta nuomonės, epiteto ar retorinio klausimo forma.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal A. Paulausko apeliacinį skundą, bylos duomenų tyrimą koncentravo į tai, kiek publikuotame straipsnyje esanti informacija atitinka pirminę straipsnio medžiagą, kurią V. K. pateikė „Lietuvos aido“ redakcijai bei dienraštyje publikuotos informacijos atitikimą tikrovei. Pripažindamas „Lietuvos aido“ Nr. 87 publikuotų teiginių autentiškumą, t.y. jų atitikimą V. K. pateiktai medžiagai, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės tik V. K. parodymais; kiti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, liečia publikuotų teiginių atitikimą tikrovei.

Kolegijos nuomone, remiantis tik V. K. parodymais, nebuvo pagrindo padaryti tokią išvadą. Byloje nėra patikimų duomenų apie kompiuterinėje laikmenoje buvusios medžiagos tikslų turinį. Byloje nėra ir duomenų, kas skaitė V. K. pateiktą medžiagą. Liudytoja R. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad straipsnio pirminio varianto, kurį redakcijai pateikė V. K., neskaitė. Liudytojas A. P. nurodė, kad straipsnio jis neredagavo ir V. K. pateiktos medžiagos neskaitė. V. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad, ruošiant straipsnį spausdinimui, publikacijos teksto su juo niekas nederino, jo pateiktame tekste buvusi kalba apie A. Paulauską ir 40000 Lt, tačiau mintis publikuotame straipsnyje išdėstyta neprofesionaliai, teiginys straipsnyje suformuluotas sujungus kelias mintis, kurios buvo jo pateiktame straipsnyje, išdėstant jas ne taip, kaip tai buvo padaryta jo pateiktoje medžiagoje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis V. K. parodymais apie tai, kad, jo manymu, 10000 JAV dolerių parama buvo kyšis partijos vadovui A. Paulauskui, pripažino jo autorystę straipsnyje publikuotam teiginiui, kad A. Paulauskas paėmė dešimties tūkstančių JAV dolerių kyšį, o Šiaulių autobusų parką (degalų tiekimą Šiaulių autobusų parkui) atėmė iš UAB „Rekolo“ ir atidavė UAB „Šokliui“. Tačiau V. K., nurodydamas, kad UAB „Rekolas“ paramą A. Paulausko vadovaujamai partijai vertina kaip kyšį, pabrėžė, jog tai yra jo asmeninė nuomonė, kuri susidarė įvertinus politikų ryšius bei verslo aplinką.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija laiko, kad įrodymais nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. K. pateiktoje kompiuterinėje laikmenoje buvo teiginys, kad Naujosios sąjungos pirmininkas paėmė dešimties tūkstančių JAV dolerių kyšį. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra hipotetinio pobūdžio, todėl vertintina kaip prielaida. Nesant patikimų duomenų, jog V. K. yra publikuoto teiginio autorius, nėra pagrindo svarstyti šio teiginio atitikimo tikrovei.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. spalio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Valerijus Čiučiulka

Alvydas Pikelis