Dėl nutarimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2012

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01288-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.6; 45.10

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Jurgio valda“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jurgio valda“ ieškinį atsakovams VĮ „Turto bankas“ ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nutarimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamos bylos ginčo esmė yra tai, ar pagrįstai ir teisėtai valstybei priklausančio turto pardavimo aukciono būdu organizatorius, atsisakęs su aukciono laimėtoju sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, o žemę – išnuomoti, aukcioną pripažino neįvykusiu, po jo pabaigos paaiškėjus naujai aplinkybei, kad žemė neprivatizuotina pagal imperatyviąją įstatymo normą. Ieškovas ginčija, kad atsakovo VĮ,,Turto bankas“ veiksmai atitinka nustatytą reglamentavimą ir kad valdybos 2009 m. spalio 22 d. priimtas nutarimas laikyti neįvykusiu 2009 m. balandžio 17 d. aukcioną yra teisiškai pagrįstas; prašo jį pripažinti neteisėtu ir įpareigoti atsakovą sudaryti pastatų Klaipėdoje, J. Zauerveino g. 16, pirkimo–pardavimo sutartį, į ją įrašyti sąlygą, kad pirkėjas per dešimt kalendorinių dienų nuo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo privalo kreiptis į atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo. Ieškovas pažymėjo, kad aukcionas vyko pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintas Valstybės nekilnojamojo turto, kurį reikia atnaujinti įsigyjant naują nekilnojamąjį turtą, pardavimo aukciono būdu taisykles (toliau – ir Nutarimas, nutarimu patvirtintos Taisyklės; Žin., 2007, Nr. 74-2939; 2011, Nr. 32-1499); aukcione paskelbta sąlyga, kad pastatai parduodami su žeme, neatitiko Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, pagal kurį žemė negalėjo būti privatizuota, tačiau, šiai aplinkybei paaiškėjus po aukciono pabaigos, ji turėjo būti išnuomota šio nekilnojamojo turto pirkėjui ieškovui ir su juo sudaryta žemės nuomos sutartis, kaip tai nustatyta Nutarimo 2.2 punkte.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovas VĮ „Turto bankas“ turėjo teisę skelbti tik pastatų pardavimo aukcioną, nes Klaipėdos miesto istorinėje dalyje esantis žemės sklypas negalėjo būti privatizuotas pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip pat Nutarimo 2.2 punktą. Atsakovas kaip profesionalus šių sandorių subjektas ir aukciono organizatorius šiuo atveju nebuvo apdairus, tačiau teismas nelaikė, jog tai yra prielaida žemei išnuomoti. Teismas taip pat vertino notaro atsisakymą patvirtinti sandorį, pagal kurį aukciono laimėtojui, atsižvelgiant į imperatyviąją Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, būtų parduoti tik pastatai be žemės sklypo (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.421 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovo lūkesčius pastatus ir žemę parduoti kartu už nustatytą kainą, o lėšas panaudoti įstatymo įtvirtintiems tikslams, teismas pripažino reikšmingais, priimant teismo sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą. Kolegija pažymėjo teisingą pirmosios instancijos teismo poziciją, kad valstybės turto perleidimo santykių reglamentavimas yra imperatyvus; šiuo atveju valstybei nuosavybės teise priklausančių pastatų ir žemės sklypo pardavimo aukcionas organizuotas Vyriausybės Nutarimo 2.1 punkto, kuriame nustatyta, jog kartu su nekilnojamuoju turtu parduodami valstybei priklausantys žemės sklypai ar jų dalys, kurių reikia nekilnojamajam turtui eksploatuoti, t. y. nustatytas nekilnojamojo turto pardavimas su žemės sklypu, bet ne 2.2 punkto, kaip teigia ieškovas, pagrindu, kad tais atvejais, kai pagal teisės aktus žemės sklypas negali būti parduodamas privačion nuosavybėn, jis šio valstybės turto pirkėjui išnuomojamas. Kolegija pažymėjo tai, kad byloje nekilo ginčo, jog pagal imperatyviųjų teisės normų reglamentuojamas aukciono sąlygas buvo parduodami pastatai kartu su žemės sklypu ir kad žemė neprivatizuotina pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą; dėl to negalėjo būti sudaryta pirkimo–pardavimo sutarties dėl aukcione pateikto parduoti valstybės nekilnojamojo turto. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas pagal Taisyklių 61 punktą turėjo pagrindą aukcioną laikyti neįvykusiu ir šiuo klausimu priimti valdybos 2009 m. spalio 22 d. nutarimą, kolegija pripažino teisėta ir pagrįsta; dėl teismo priimto priešingo sprendimo, kolegijos vertinimu, būtų pažeisti esminiai viešojo valstybės turto pardavimo, kitų dalyvių arba potencialių dalyvių lygiateisiškumo principai (CPK 185 straipsnis). Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad konstitucinio asmenų lygybės principo pažeidimas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis), CK 6.421 straipsnio 1, 3 punktų nuostatų netinkamas aiškinimas ir taikymas, teisėtų lūkesčių suvaržymas galėjo turėti įtakos teismo neteisėtam ir nepagrįstam sprendimui priimti (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, turtą parduodant aukciono būdu. Teismų išvada, kad atsakovas neprivalo parduoti pastatų ir pradėti žemės nuomos procedūros, padaryta, neaptarus Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 641 2.2 punkto ir šiuo Nutarimu patvirtintų Taisyklių 51 punkto nuostatų privalomumo ir jų reikšmės. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 16-1 straipsnio 8 dalį valstybės nekilnojamasis turtas parduodamas aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka; kartu su šiuo turtu parduodamas jam priskirtas valstybinės žemės sklypas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Teismai neanalizavo pirmiau nurodytame Nutarime ir Taisyklėse nustatytos pardavimo tvarkos ir, nustatę, kad žemės sklypas negali būti privatizuotas, padarė išvadą, jog atsakovas neprivalo parduoti pastatų ir pradėti žemės nuomos procedūros.

1.2. Dėl galimybės sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pastatų pirkimo–pardavimo sutarties negalima sudaryti, nes aukcionas organizuotas Nutarimo 2.1, bet ne 2.2 punkto, pagrindu, ir kad tokiu atveju žemė ir pastatai aukcione parduodami kartu, tačiau, atsižvelgiant į imperatyvųjį įstatymo nustatytą reglamentavimą, žemė neprivatizuotina. Atsakovas, būdamas aukciono organizatorius, neįvykdė pareigos išsiaiškinti, privatizuotina žemė ar ne; ši aplinkybė paaiškėjo, paskelbus aukciono laimėtoją. Tokia situacija atitiktų Taisyklių 51 punkte reglamentuojamą, kad sklypo nuoma yra tinkamas problemos išsprendimas, kai pastatų pirkėjas jo negali įsigyti dėl to, jog šis yra valstybės nuosavybė ir neprivatizuotinas. Tokia nuostata atitinka naujos redakcijos Taisyklių 54 punktą, galiojančią nuo 2011 m. kovo 18 d. (Žin., 2011, Nr. 32-1499).

1.3. Dėl atsakovo neapdairumo ir jo lūkesčių. Teismai sprendė, kad vien dėl atsakovo neapdairumo, organizuojant aukcioną, negali būti paneigti jo lūkesčiai parduoti visą turtą už nustatytą kainą ir lėšas panaudoti nustatytiems tikslams. Teismų išvada, kad, paskelbus aukciono laimėtoją ir paaiškėjus, jog žemės negalima parduoti, neparduodami ir aukcione parduoti pastatai, nepagrįsta teisės aktų normų; priešingi teisės aktams atsakovo lūkesčiai negali nulemti kasatoriaus galimybių įsigyti pastatus. Atsakovas, neįvykdęs pareigos tinkamai pasirengti aukcionui, t. y. žinoti apie įstatymo nustatytas tokio pardavimo sąlygas, neapdairiais veiksmais negali sugriauti kitos šalies teisėtų interesų įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje AB „Molesta“ v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006). Teismų praktikoje išaiškinta, kad aukciono santykiuose oferentui tenka padariniai dėl paskelbtų netikslių aukciono sąlygų, nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės – oferento ar kitų asmenų – tai atsitiko; pastaroji aplinkybė negali turėti įtakos, vertinant aukcioną ir jo rezultatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. Utenos rajono savivaldybės adminitsracija, bylos Nr. 3K-3-78/2007; taip pat pirmiau nurodyta kasacinė byla Nr. 3K-3-501/2006).

1.4. Dėl ketinimo pirkti žemę. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime motyvavo, kad kasatorius neturėjo ketinimų pirkti žemės sklypą, bet norėjo jį nuomoti, tačiau teisės aktų nereglamentuota, kad aukciono dalyvis, išreiškęs ketinimą dalyvauti pastatų ir žemės sklypo aukcione ir sumokėjęs mokesčius, negali įsigyti tik pastatų už aukcione skelbtą kainą, o žemės sklypą išsinuomoti, paaiškėjus, jog šio negalima parduoti. Kasatorius dalyvavo turto pardavimo, bet ne nuomos, aukcione ir tai patvirtina jo tikruosius ketinimus įsigyti teises į pastatus ir žemę. Aplinkybė, kad kasatorius, būdamas apdairus ir sąžiningas, pranešė atsakovui apie pirkimo–pardavimo sandoriu galbūt pažeidžiamas įstatymo imperatyviąsias normas ir prokuroro ginant viešąjį interesą inicijuotas bylas dėl panašiomis aplinkybėmis sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, teismo negali būti prieš jį panaudota. Tokia kasatoriaus pozicija pagrįsta ir sąžininga, nes dėl niekinio sandorio sudarymo jis rizikuotų 4 570 000 Lt. Kasacinio teismo pažymėta, kad iš privatizavimo santykių atsiradusiems padariniams turi būti taikomi CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 2.36 straipsnio 1 dalis, 6.158 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto findas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011).

2. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto pirkimą–pardavimą aukciono būdu, taikymo ir jų pažeidimo (CK 6.419, 6.421 straipsniai). Teismai pagrįstai vadovavosi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų pardavimą aukciono būdu, tačiau jas aiškino netinkamai. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitu įprastu veiksmu; šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sutarties sudarymo įrodymas; šiuo atveju – aukciono protokolas, kuris yra neginčytinas dvišalio sandorio sudarymo rašytinis įrodymas; CK 6.421 straipsnio 3 dalis papildo šio straipsnio 1 ir 2 dalis ir joje nustatyta pareiga šalims įforminti sandorį per dešimt dienų nuo pardavimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas; įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje VĮ „Valstybės turto findas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011). Notaro atsisakymas tvirtinti sandorį nereiškia, kad jo nesudaryta (CK 6.156 straipsnis); atsakovo pareiga sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį kilo iš jo įsipareigojimo ją sudaryti, pateikus viešąją ofertą dėl daikto pirkimo–pardavimo aukciono būdu (CK 6167, 6.419 straipsniai). Kadangi sklypas kartu su pastatais negalėjo būti parduotas, tai atsakovas, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus (Nutarimo 2.2 punktas, Taisyklių 51 punktas), turėjo sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį ir pradėti žemės nuomos procedūrą. Notarui nebuvo pateikta tvirtinti pastatų pirkimo–pardavimo sutarties, kurioje būtų sąlyga dėl žemės nuomos teisės.

3. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių aukciono, parduodant valstybės nekilnojamąjį turtą, laikymo neįvykusiu taikymo ir jų pažeidimo (Taisyklių 61 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad, notarui atsisakius sandorį patvirtinti, pirkimo–pardavimo sutarties nesudaryta, todėl atsakovas turėjo pagrindą žemės sklypo ir pastatų aukcioną laikyti neįvykusiu. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas aukcioną laikyti neįvykusiu, nes jos neįrašytos Taisyklių 61 punkte. Nutarime ir Taisyklėse nenustatyta, kad aukcionas, kurio laimėtojas paskelbtas, galėtų būti paskelbtas neįvykusiu dėl to, jog atsakovas nemato teisinės galimybės įgyvendinti jo sąlygas; tokiu, kaip šiuo, atveju, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, galinčioms turėti neigiamos įtakos aukciono rezultatams, aukcionas galėjo būti nutrauktas Taisyklių 44 punkte nustatyta tvarka. Nuo 2011 m. kovo 18 d. galiojančiose naujos redakcijos Taisyklėse įtvirtinti papildomi atvejai, kada aukcionas laikomas neįvykusiu: 1) kai aukciono laimėtojas Taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais nepasirašo valstybės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (66.5 punktas), 2) kai nepasirašo žemės sklypo pirkimo–pardavimo arba nuomos sutarties (66.6 punktas). Iš šių punktų turinio matyti, kad aukciono laimėtojas turi galimybę pasirašyti tik pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, joje numatant žemės nuomos teisę. Analogiška situacija reglamentuota ginčo santykių metu galiojusių Taisyklių 51 punkte.

4. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo aukciono paskelbimą ir dalyvavimą jame taikymo ir pažeidimo (Taisyklių 36 punktas). Pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio tenkinimas reikštų kitokių, nei paskelbtų, aukciono sąlygų pripažinimą, todėl kasatorius įgytų pranašumo prieš kitus aukciono dalyvius ir būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, be to, tinkamas aukciono sąlygų paskelbimas būtų prielaida, kad aukcione būtų dalyvavę ir daugiau asmenų. Tokios teismo nurodytos aplinkybės nėra pagrindas pastatų pirkimo–pardavimo sutarčiai nesudaryti. Pagal Taisyklių 36 punktą aukcione dalyvauja nustatyta tvarka įregistruoti aukciono dalyviai. Kasatoriui, kaip ir kitiems dalyviams, pateikta tapati aukciono informacija; jo metu visiems dalyviams nebuvo žinoma, kad žemės sklypas negali būti parduotas; kasatorius pasiūlė aukščiausią kainą už pastatus ir žemę ir laimėjo aukcioną; paaiškėjus, kad žemė neprivatizuotina, sklypas turėjo būti išnuomotas. Tapati situacija būtų susiklosčiusi ir dėl kito aukciono dalyvio, tapusio aukciono laimėtoju.

5. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir motyvuotai nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir faktinių aplinkybių, todėl nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Kolegija ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo neapdairumo, jo teisėtų lūkesčių, dėl notaro veiksmų, galimybių pripažinti aukcioną neįvykusiu ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė bylos nei faktiškai, nei teisiškai, todėl darytina išvada, kad neįvykdė įstatymo nustatytos apeliacijos funkcijos (CPK 301, 320 straipsniai).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ „Turto bankas“ prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jis nurodo, kad byloje ginčo teisiniams santykiams taikytinu Nutarimu buvo nustatyti du valstybei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo būdai: su žemės sklypu (2.1 punktas) ir be jo (2.2 punktas). Atsakovas organizavo aukcioną, kuriame pastatai buvo parduodami kartu su žemės sklypu. Kasatorius dalyvavo būtent tokiame aukcione ir iš 2009 m. balandžio 17 d. aukciono laimėtojo protokolo matyti, kad kasatorius pripažintas ir žemės sklypo aukciono laimėtoju. Vadinasi, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad aukciono, vykusio Nutarimo 2.1 punkto pagrindu, laimėtojui atsakovas privalėjo parduoti tik pastatus be žemės sklypo. Atsakovui aukciono organizavimo procese nebuvo žinoma aplinkybės, kad žemė neprivatizuotina; valstybė dėl žemės nuomos kasatoriui negautų pajamų, kurias būtų gavusi, pardavus pastatus kartu su žemės sklypu; taip būtų pažeistas Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, pagal kurį už visą ginčo objektą numatyta gauti 4 500 000 Lt. Toks sandoris prieštarautų viešajam interesui. Notaras atsisakė tvirtinti sandorį; šį veiksmą atsakovas skundė teismui, bet Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje (bylos Nr. 2-14965-790/2009) konstatavo, jog žemės sklypas ir pastatai buvo parduodami aukcione kartu, statinių pardavimo sandorio tvirtinimas, netvirtinant žemės sklypo pardavimo sandorių, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, o šalys nepasiektų sandoriais nustatytų tikslų. Šioje teismo nutartyje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jis nurodo, kad kasatorius nepagrįstai remiasi Nutarimo 2.2 punktu, kad žemės sklypas jam turėjo būti išnuomotas. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad aukcionas vyko Nutarimo 2.1 punkto pagrindu ir kad pastatai buvo parduodami kartu su žeme, bei tai, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka reglamentuota imperatyviųjų įstatymo normų, todėl teisėti tie šio turto sandoriai, kurie sudaryti pagal imperatyviųjų normų nustatytus reikalavimus. Be to, pardavus tik statinius, valstybei būtų padaryta didelės žalos, pažeistos kitų potencialių pirkėjų, nežinojusių, jog aukcione gali įsigyti tik pastatus, teisės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacine tvarka teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu teisėjų kolegija patikrina bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, neišeidama už kasacinio skundo nustatytų ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams reglamentuoti

Kasaciniame skunde ginčijamo VĮ „Turto bankas“ valdybos 2009 m. spalio 22 d. nutarimo laikyti neįvykusiu 2009 m. balandžio 17 d. aukcioną neteisėtumas grindžiamas tuo, kad jis priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintas Valstybės nekilnojamojo turto, kurį reikia atnaujinti įsigyjant naują nekilnojamąjį turtą, pardavimo aukciono būdu taisykles; kasatorius remiasi pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu, kad po įvykusio aukciono paaiškėjusi aplinkybė, jog žemė neprivatizuotina, suponavo pagrindą ją išnuomoti ir sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, bet ne pripažinti aukcioną neįvykusiu.

Taigi byloje kilęs ginčas dėl specifinio objekto – valstybės turto, o civilinio teisinio santykio vienas iš dalyvių – atsakovas VĮ „Turto bankas“ – yra valstybės jam įstatymo nustatytas funkcijas įgyvendinantis subjektas. Bylą nagrinėję teismai tinkamai sprendė, kad dėl atsakovo priimto nutarimo teisėtumo turi būti sprendžiama, taikant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Įstatymas), taip pat jo įgyvendinimą nustatančių teisės aktų nuostatas.

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas taikomas pagal jo 1 straipsnyje įtvirtintą taisyklę: šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas ir tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje pateikti nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai, kad valstybės ir savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. UAB „Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011; kt.).

Teisės doktrinoje pažymima, kad viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi nuo privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo dėl keleto priežasčių; pirma, viešosios nuosavybės teisė įgyvendinama vadovaujantis viešosios teisės principais ir normomis; šią teisę įgyvendina valstybė ir savivaldybės, veikiančios per atitinkamas savo institucijas; jų sprendimai turi užtikrinti viešąjį interesą, tenkinti visuomenės poreikį; sudarant sandorius ar priimant sprendimus dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo privaloma vadovautis efektyvumo ir racionalumo, kitais Įstatymo įtvirtintais viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais.

Nagrinėjamoje byloje pažymėtina Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad „santykiai, atsirandantys valdant valstybinį turtą, juo naudojantis ir disponuojant, reguliuotini tik įstatymu“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas), kad „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti valstybės lėšų panaudojimo formą“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas), kad „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu <...> būdus ir sąlygas“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatyta įstatymo, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.“

Jau buvo minėta, kad valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal Įstatymą grindžiamas valstybės turto tvarkymo visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Įstatymo 8-1 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste itin aktualūs racionalumo ir viešosios teisės principai. Racionalumo principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Taigi valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo; per tokį valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą.

Pagal Įstatymo 16-1 straipsnio 1 dalį valstybės nekilnojamasis turtas, reikalingas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti, gali būti atnaujinamas laikantis šiame Įstatyme nustatytų principų; turtas gali būti atnaujinams jį rekonstruojant arba įsigyjant (perkant, statant ir pan.) naują nekilnojamąjį turtą. Atnaujinant valstybės nekilnojamąjį turtą rekonstrukcijos būdu, aukciono būdu gali būti parduodamas nekilnojamasis turtas, kuris į Vyriausybės patvirtintą atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą įrašytas kaip valstybės turto valdytojų poreikių atliekant valstybės funkcijas neatitinkantis parduodamas nekilnojamasis turtas (Įstatymo 16-1 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovas įgyvendino valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizavimo ir koordinavimo funkcijas (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 16-1 straipsnio 4 dalis). Pagal Įstatymo 16-1 straipsnio 8 dalį valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius jam perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, kurį reikia atnaujinti įsigyjant naują turtą, arba valstybės nekilnojamąjį turtą, kurį reikia parduoti valstybės nekilnojamąjį turtą atnaujinant rekonstrukcijos būdu, parduoda aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Kartu su šiuo turtu parduodamas jam priskirtas valstybinės žemės sklypas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Byloje nekilo ginčo, kad valstybės nekilnojamojo turto aukcionas vyko pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintas Valstybės nekilnojamojo turto, kurį reikia atnaujinti įsigyjant naują nekilnojamąjį turtą, pardavimo aukciono būdu taisykles (toliau – ir Nutarimas, nutarimu patvirtintos Taisyklės; Žin., 2007, Nr. 74-2939; 2011, Nr. 32-1499). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo objektas (administracinės patalpos (trys darželio pastatai (unikalūs Nr. 2195-2001-5017; Nr. 2195-2001-5028;Nr. 2195-2001-5039), kiemo rūsys ir kiemo statiniai bei 0,5714 ha žemės sklypas (unikalus Nr. 2101-0003-0482), esantys Klaipėdoje, Zauerveino g. 16) į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą įrašyti Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1082 pagrindu (2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1074 redakcija) (5.3 punktas); šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos planuojamos gauti už parduodamą turtą pajamos – 4 500 000 Lt.

Kai daiktas parduodamas aukciono būdu, pagrindinės pirkimo–pardavimo sąlygos nustatomos aukciono sąlygose, ir šios teisiškai saisto pirkėją ir pardavėją. Aukciono, vykdomo pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo pagrindu, organizatorius taip pat turėjo pareigą nustatyti aukciono sąlygas, tarp jų – apibūdinti aukcione parduodamą objektą (Taisyklių 3 dalis, 19 punktas); aukciono organizavimo procese neįvertinta aplinkybės, kad dėl žemės sklypo galioja imperatyvioji specialiojo įstatymo norma, kurioje įtvirtintas draudimas šį žemės sklypą privatizuoti. Kasatorius teigia, kad ši aplinkybė neeliminavo atsakovo pareigos parduoti pastatus ir pradėti žemės nuomos procedūras, atsižvelgiant į Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reglamentavimą, taikytiną tokiu, kaip šiuo, atveju, kai pagal teisės aktus žemės sklypas negali būti parduodamas privačion nuosavybėn.

Atsakovo VĮ „Turto banko“ funkcijos šiuo atveju detaliai reglamentuotos, o aukcione parduodamas ginčo objektas ir planuojamos gauti pajamos nustatyti Vyriausybės nutarimu. CK 6.157 straipsnyje apibrėžiamas sutarties laisvės principo ir įstatymo santykis; bet kuris teisės principas nėra absoliutus, sutarties laisvė taip pat turi ribas. Jas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai. Teisėjų kolegija šioje nutartyje aptarė viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą nustatančius viešosios teisės principus; teisėta tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo. Būtent dėl imperatyviojo teisinių santykių reglamentavimo šių santykių subjektai negali savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio. Vadinasi, atsakovas negali laisvai nustatyti kitokių, negu Vyriausybės įtvirtintų daikto pardavimo sąlygų. Dėl to pripažintini teisiškai nepagrįstais kasatoriaus teiginiai apie žemės sklypo nuomą kaip tinkamą susidariusios situacijos išsprendimo būdą. Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata, kuria remiasi kasatorius, negali būti taikoma, nes dėl aukciono būdu parduodamo objekto išspręsta imperatyviai, t. y. pastatai ir jiems priskirtas žemės sklypas parduodami kartu, ir nenustatyta galimybės, aukciono sąlygose nustačius, kad parduodamas objektas yra pastatai su žemės sklypu, parduoti tik pastatus, o žemės sklypą išnuomoti. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad aukcione parduodamo objekto kaina ir planuojamos gauti pajamos nustatytos, norint gauti didžiausias įplaukas. Tai atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo įtvirtintą efektyvumo principą: sprendimais, susijusias su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatorius, susipažinęs su aukciono sąlygomis, nusprendė dalyvauti jame ir įsigyti nurodytus daiktus. Specialiųjų įstatymo normų nustatytas reglamentavimas koreliuoja su CK 6.420 straipsnio 1 dalimi, kad esmines pardavimo sąlygas pardavėjas turi nurodyti jau skelbdamas aukcioną, t. y. aukciono sąlygose. Tai reiškia, kad kasatorius turėjo pagrindą manyti, jog pirkimo–pardavimo sutartis su aukcioną laimėjusiu asmeniu bus sudaryta pagal aukciono nustatytas sąlygas. Ginčo atveju ta aplinkybė, kad į aukciono sąlygas įrašytas parduotinas žemės sklypas apskritai negalėjo būti privatizuotas, suponavo pagrindą atsakovui atsisakyti sudaryti aukciono objekto pirkimo–pardavimo sutartį, nes dėl paaiškėjusių su žemės įsigijimu susijusių aplinkybių pasikeitė sutarties dalykas, nurodytas aukciono sąlygose; būtent nurodymas, kad parduodami nekilnojamasis turtas ir valstybei priklausantis žemės sklypas, kurio reikia valstybės nekilnojamajam turtui eksploatuoti, turėjo esminę reikšmę atsakovui nebeparduoti ginčo objekto. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo priimtas nutarimas pripažinti aukcioną neįvykusiu negali būti pripažintas kaip pažeidžiantis kasatoriaus teises. Šiuo atveju neliko pirkimo–pardavimo dalyko, dėl kurio pardavimo organizuotas aukcionas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, neįvykdęs pareigos tinkamai pasirengti aukcionui, atsakovas negali sugriauti kitos šalies teisėtų interesų įgyvendinimo, kad aukciono santykiuose oferentui tenka padariniai dėl paskelbtų netikslių aukciono sąlygų, nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės tai atsitiko ir kad ši aplinkybė negali turėti įtakos, vertinant aukcioną ir jo rezultatus, tačiau šie kasacinio skundo argumentai atmestini. Valstybės nekilnojamojo turto, parduodamo aukciono būdu, objektui priskirto žemės sklypo įsigijimas nuosavybėn buvo viena iš aukciono sąlygų. Paaiškėjus, kad žemė pagal imperatyviąją Žemės reformos įstatymo normą negali būti perduota privačion nuosavybėn, kasatorius siekė sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, o žemę – išsinuomoti. Tai reiškia, kad aukcioną laimėjęs kasatorius siekia sudaryti aukciono sąlygose nustatytų parduodamo objekto pirkimo–pardavimo sąlygų neatitinkantį sandorį. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šiame kontekste įžvelgė esminį viešojo valstybės turto pardavimo, kitų dalyvių arba potencialių dalyvių lygiateisiškumo principų pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu teismų vertinimu.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovas savo veiksmais dėl aukciono rezultatų riboja kasatoriaus ūkinę veiklą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus ir pažymi, kad ūkinė veikla negali būti vykdoma, pažeidžiant sąžiningos konkurencijos, subjektų lygiateisiškumo principus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šalies ūkio konstituciniai pagrindai, jog asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas reiškia, jog, prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams, negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateiškumas.

Nagrinėjamoje byloje taikytinose Vyriausybės nutarimu patvirtintose Taisyklėse nustatyta, kad turto aukcionas yra viešas turto pardavimo būdas, kai neribojamas aukciono dalyvių skaičius, o turto pardavimo sutartis sudaroma su didžiausią kainą pasiūliusiu aukciono dalyviu; aukciono dalyvis – Taisyklėse nustatyta tvarka įregistruotas ir atvykęs dalyvauti aukcione asmuo, ketinantis įsigyti aukcione parduodamą turtą (3 punktas). Esminės aukciono sąlygos nurodomos aukciono sąlygose. Ketinantys dalyvauti aukcione asmenys registruojami, jie privalo pateikti nustatytus dokumentus ir tam tikrą informaciją. Skelbime apie aukcioną apibūdinamas parduodamas turtas, nurodomos nustatytos aukciono sąlygos, pateikiama papildoma informacija (Taisyklių 23 punktas). Tai reiškia, kad asmenys sprendžia dėl dalyvavimo aukcione individualiai, vertindami jame nustatytas sąlygas, savo poreikus ir galimybes.

Jau minėta, kad žemės sklypas negalėjo pereiti privačion nuosavybėn kartu su aukcione parduodamais pastatais, kaip tai buvo nustatyta aukciono sąlygose. Kasatoriaus reikalavimas sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, o žemės sklypą išnuomoti, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų kitokių, nei paskelbtų, aukciono sąlygų pripažinimą. Taip sprendžiant, būtų apribota asmenų teisė dalyvauti aukcione ir sąžiningai konkuruoti, įsigyjant ginčo objektą pagal iš anksto nustatytas sąlygas. Kasatorius negali įgyti pranašumo prieš kitus potencialius aukciono dalyvius, taip pažeisti lygiateisiškumo principą.

Atsakant į kasatoriaus argumentus apie pažeistus jo teisėtus lūkesčius įsigyti aukcione parduodamą objektą, pažymėtina tai, kad bylą nagrinėję teismai atliko tam tikrą atsakovo veiksmų, organizuojant aukcioną, vertinimą, tačiau padarė tinkamą išvadą, jog kasatorius negalėjo pagrįstai tikėtis gauti to kitaip, nei nustatyta imperatyviųjų teisės normų.

Patikrinusi apskųstą sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 40,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 23 d. pažyma). Netenkinant ieškovo kasacinio skundo, paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo UAB „Jurgio valda“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Jurgio valda“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, į valstybės biudžetą 40,35 Lt (keturiasdešimt litų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas