Dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų

Civilinė byla Nr. 3K-3-48/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02993-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.11.1; 126.5; 126.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Respublikinis knygų centras“ dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl taikytino privatizuoto nekilnojamojo turto pardavėjo teisių gynimo būdo, kai pirkėjui iškeliama bankroto byla, tačiau jis nėra tinkamai įvykdęs privatizavimo sutarties sąlygų.

Šalys 2008 m. gruodžio 12 d. pasirašė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau sutartis), pagal kurią ieškovas už 151 000 Lt pardavė atsakovui 154,58 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas – slėptuvę, esančią Vilniuje, Savanorių pr. 11; atsakovas įsipareigojo iki 2010 m. spalio 10 d. sumokėti visą privatizavimo objekto kainą ir palūkanas. Pagal sutarties nuostatas atsakovas iš karto sumokėjo 33 750 Lt, o likusi suma (113 250 Lt) buvo išdėstyta dalimis mokant kas ketvirtį po 16 179 Lt ir 2499 Lt palūkanų. 2008 m. gruodžio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu šios patalpos perduotos atsakovo nuosavybėn.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartimi atsakovui UAB „Respublikinis knygų centras“ iškelta bankroto byla, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi – bendrovė pripažinta bankrutavusia.

Ieškovas 2009 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti su atsakovu 2008 m. gruodžio 12 d. sudarytą sutartį, taikyti restituciją – pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į privatizuotas negyvenamąsias patalpas ir iškeldinti atsakovą iš šių patalpų. Ieškovas teigė, kad Sutartyje nustatytu terminu atsakovas nesumokėjo dviejų tarpinių įmokų, mokėtinų iki 2009 m. liepos 10 d. ir iki 2009 m. spalio 10 d. Dėl to sutartis nutrauktina Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų pagrindu, o atsakovo sumokėti pinigai negrąžintini.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino, nutraukė sutartį, grąžino patalpas ieškovo nuosavybėn, iškeldino atsakovą iš patalpų. Teismas nurodė, kad nors atsakovui yra iškelta bankroto byla, tačiau ĮBĮ nuostatos, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, netaikytinos – Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, kuriame nustatomas specialus nuosavybės teisių perleidimo būdas, yra specialus įstatymas ĮBĮ atžvilgiu. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002. Atsižvelgdamas į tai ir konstatavęs, kad atsakovas eilinę įmoką ir palūkanas, turėjęs sumokėti iki 2009 m. balandžio 10 d., sumokėjo dalimis iki 2009 m. liepos 10 d., o vėlesnių įmokų iš viso nesumokėjo, t. y. atsakovas nevykdė sutarties nuostatų, teismas sutartį nutraukė, grąžino ieškovo nuosavybėn privatizuotas patalpas, o atsakovui sumokėtų pagal sutartį sumų, vadovaudamasis sutarties 7.3 punktu, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 2, 50.2 punktais, negrąžino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 6 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinio netenkino. Kolegija sprendime nurodė, kad šalys įvykdė sutarties sąlygas – atsakovas sumokėjo sutarties sudarymo metu pradinę kainos dalį, o ieškovas perdavė privatizuojamas patalpas atsakovui; šalys pasirašė perdavimo–priėmimo aktą; nurodytos patalpos nuosavybės teise 2008 m. gruodžio 31 d. įregistruotos atsakovo vardu; atsakovas už įsigytą turtą su ieškovu nėra visiškai atsiskaitęs; ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui momento (teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 19 d.) nepasinaudojo Sutarties nuostatų, taip pat CK 1.1 straipsnio 2 dalies, 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu nutraukti sutartį. Atsižvelgdama į ĮBĮ reglamentavimą, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, ir kt., įmonių bankroto instituto paskirtį ginti visų kreditorių teisės, įvertinusi, jog teisme yra patvirtinta daugiau kaip 60 šios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, kurių bendra suma viršija 2,5 mln. Lt, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog šiam ginčui nagrinėti taikytinos ne ĮBĮ, bet Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančios teisės normos.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartimi, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas ĮBĮ normų taikymo klausimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo normų konkuravimo ir viešo intereso apsaugos sprendžiant šalių ginčą. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (tarp jų ir turto privatizavimas) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tai gali duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Šios doktrinos nuostatos taikytinos mutatis mutandis ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimui (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Apeliacinio teismo pozicija atmesti ieškinį dėl privatizavimo sutarties nutraukimo prieštarauja konstitucinei nuostatai dėl viešosios nuosavybės perleidimo privačion nuosavybėn. Tuo atveju, jeigu pirkėjui nesumokėjus sulygtos kainos taikomos ĮBĮ procedūros, o ne Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatyme įsakmiai nustatyta sankcija nutraukti sutartį ir grąžinti turtą savivaldybės nuosavybėn, pažeidžiamas viešasis interesas. Bankroto procedūromis yra ginami kreditorių interesai. Privatizavimo teisiniai santykiai yra specifiniai – maksimaliai tenkinti savivaldybės ir visos visuomenės poreikius. Savivaldybės turto perleidimas pasižymi tam tikra specifika kitų pirkimo–pardavimo sutarčių atžvilgiu. Privatizavimo objekto pirkimo–pirkimo sutarčių pagrindu pildomas savivaldybės biudžetas, užtikrinamas sklandus savivaldybės funkcijų vykdymas tenkinant viešuosius interesus. Dėl to laikytina, kad Įmonių bankroto įstatymas neatitinka privatizavimo tikslų ir negali užtikrinti viešojo intereso gynimo.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju bankroto procedūros neužtikrintų greito ir visiško savivaldybės interesų tenkinimo. Atsakovas privatizuojamo objekto pirkimo–pardavimo sutarties įsipareigojimams užtikrinti 2009 m. sausio 27 d. įkeitė ginčo objektą kasatoriui. Tačiau realizavus bankroto procedūrų tvarka hipoteka įkeistą turtą ir neužtekus lėšų kasatoriaus reikalavimams padengti, tokie reikalavimai bus tenkinami bendra tvarka (pagal ĮBĮ 35 straipsnio 4 dalį tenkinami trečia eile). Dėl to yra didelė tikimybė, kad kasatorius, negaudamas planuotų lėšų, negalės tenkinti viešųjų vietos savivaldos gyventojų interesų. Šių argumentų pagrindu kasatorius mano, kad nagrinėjamu atveju privatizavimo sutartis turi būti nutraukiama ir turtas grąžinamas savivaldybės nuosavybėn.

2. Dėl teismų praktikos privatizavimo teisinių santykių klausimu taikymo šalių ginčui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002, išaiškinimu, kurioje atskleidžiama privatizavimo santykių specifika, jų specialus pobūdis ir prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu. Savivaldybių turto privatizavimo teisinius santykius lemia viešasis interesas. Šie santykiai reglamentuojami viešosios teisės normų, o CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja specialūs įstatymai. Teismas šioje byloje pasisakydamas apie viešą privatizavimo santykių pobūdį, iš esmės laikė, kad privatizavimo įstatymas laikytinas specialiuoju kitų įstatymų, tarp jų ir bankroto, atžvilgiu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo normų konkuravimo sprendžiant šalių ginčą ir viešojo intereso apsaugos. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatytas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymo atžvilgiu vykdyti įmonės bankroto procedūras; kitų įstatymų nuostatos, kuriomis reglamentuojama įmonės veikla, kreditorių reikalavimų tenkinimas, kreditoriaus teisės imtis priemonių skolai išieškoti ir pan. taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Kasatorius savo reikalavimą grindžia Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo ir kitų lydimųjų teisės aktų nuostatomis, tačiau jos negali būti laikomos specialiosiomis normomis ĮBĮ taikymo prasme. ĮBĮ tikslas – apsaugoti nemokios bendrovės interesus ir maksimaliai užtikrinti kreditorių interesų apsaugą ir reikalavimų patenkinimą. Įmonei iškėlus bankroto bylą, teisė disponuoti jos turtu suteikiama tik bankroto administratoriui, kiti asmenys neturi teisės perimti bankrutuojančios įmonės turto kitaip nei nustatyta ĮBĮ normų. Kai juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, yra privatizavęs savivaldybės turto, už kurį nėra visiškai atsiskaitęs, bankrutuojančios įmonės turto valdymo, naudojimo, sudarytų sandorių pasibaigimo teisinius padarinius, turto perėmimo, atsiskaitymo su kreditoriais ir kiti klausimai sprendžiami pagal ĮBĮ, o ne Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo normas. Būtent ĮBĮ normos yra specialiosios normos Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo atžvilgiu.

Atsakovas pažymi, kad kasatorius yra ginčo patalpų hipotekos kreditorius, todėl jo, kaip kreditoriaus, reikalavimai bus tenkinami pirmiau nei kitų kreditorių. Nors kasatorius teigia, kad turto realizavimas pagal bankroto procedūras neužtikrina greito ir visiško jo reikalavimo tenkinimo, tačiau būtent jo veiksmai (reiškiant nepagrįstą ieškinį ir stabdant turto pardavimą pagal bankroto procedūras) ir lemia tokius padarinius. Kasatoriaus teiginys, kad parduodant turtą ĮBĮ nustatyta tvarka būtų pažeistas viešasis interesas, teisiškai nepagrįstas. Visi bankrutuojančios įmonės kreditoriai suinteresuoti kuo brangiau ir greičiau parduoti įmonės turtą ir gauti savo reikalavimų patenkinimą. Negali būti prioritetiškai ginami kasatoriaus interesai kitų įmonės kreditorių (Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir kt.), taip pat atstovaujančių viešąjį interesą, sąskaita. Be to, kasatoriaus reikalavimas perduoti jam patalpas ir nepriteisti atsakovui kompensacijos už sumokėtas įmokas, pažeistų ne tik visų kreditorių teises, bet ir viešąjį interesą.

2. Dėl teismų praktikos privatizavimo teisinių santykių klausimu taikymo šalių ginčui. Kasatorius nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002, išaiškinimu, nes šioje nutartyje nagrinėjamas bendraturčio pirmenybės teise įsigyti bendraturčio parduodamą nekilnojamojo turto dalį, savivaldybės turto pirkimo–pardavimo specifika ir teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės turto pirkimą, bei CK normų santykis. Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės turto pirkimą, ir Įmonių bankroto įstatymo normų santykis, todėl akivaizdu, kad faktinės šių bylų aplinkybės skiriasi ir negalima remtis tokioje byloje padarytais išaiškinimais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo nuostatų santykio taikant kreditoriaus pasirinktą savo teisių gynybos būdą nutraukti sandorį

Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ir ar reikalinga teisminė gynyba. Pagal CK 1.137 straipsnį asmenys, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai ir pasirinkti, asmens manymu, tinkamiausią pažeistų teisių gynybos būdą. CK 1.138 straipsnyje nustatyti pažeistų civilinių teisių gynimo būdai – teisės pripažinimas, prievolės įvykdymas natūra, nuostolių atlyginimas ir kt. Teisė pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą priklauso kreditoriui.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius, siekdamas apginti savo pažeistą teisę, kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti privatizavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir taikyti restituciją. Nagrinėjamo atvejo specifika yra ta, kad bylos nagrinėjimo metu privatizavimo sandorį sudariusiam pirkėjui yra iškelta bankroto byla, tačiau kreditorius, remdamasis dispozityvumo principu, kreipėsi į teismą dar iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui momento (teismo nutartis įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 19 d.) ir prašė taikyti vieną iš galimų jo teisių sutartiniuose santykiuose gynimo priemonių – nutraukti sandorį. Kreditoriaus teisė nutraukti sutartį nustatyta tiek bendrosiose CK (CK 6.217 straipsnis), tiek nagrinėjamu atveju taikytino specialiojo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normose. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui taikomos CK nuostatos, jeigu šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip.

Bankroto įstatymas pagal savo reguliavimo sritį yra specialusis įstatymas. Vienas iš bankroto procesą reglamentuojančių tikslų yra užtikrinti, kad bankrutuojančios įmonės turtas būtų panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti laikantis jų interesų derinimo ir lygiateisiškumo principų – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, ĮBĮ normų yra suvaržyti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės atsiskaitymai, ūkinė veikla bei teisės disponuoti jai priklausančiu turtu, be kita ko, nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (1 straipsnio 3 dalis); įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (14 straipsnio 1 dalies 1 punktas); įtvirtinta įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso metu (33–36 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Otega“ v. antstolė V. Žydelienė, kt., bylos Nr. 3K-3-112/2011). Atsižvelgiant į ĮBĮ nuostatą, kad kitų įstatymų normos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, laikytina, jog ĮBĮ šiuo atveju yra specialusis įstatymas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo atžvilgiu, tačiau tiek šio, tiek CK normos, reglamentuojančios kreditoriaus teises sutartiniuose santykiuose, taikytinos tiek, kiek jos atitinka ĮBĮ nuostatas. Taigi kreditoriaus teisių gynimo priemonė, nustatyta CK normų, gali būti taikoma įvertinant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir ypatingai atsižvelgiant į šiame įstatyme nustatytus principus, tarp jų ir kreditorių lygiateisiškumo.

Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatą šalys gali susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal šalių sudarytos privatizavimo sutarties nuostatas kreditoriui nustatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu pirkėjas (atsakovas) nevykdo sutarties sąlygų, tarp jų ir sąlygos laiku mokėti įmokas už privatizavimo objektą. Tokia sutarties nuostata atitinka Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų, kuriuose nustatyta Valstybės ir savivaldybės privatizavimo įstatyme numatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarka, reglamentavimą. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 50 punkte nustatyta, kad kai už privatizavimo objektą mokama dalimis, įmokos turi būti mokamos kiekvieną ketvirtį lygiomis dalimis su palūkanomis, apskaičiuotomis nuo likusios sumokėti sumos; jeigu eilinė įmoka nesumokama per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Taigi, privatizavimo objekto pirkėjui pažeidus sutarties sąlygą dėl įmokų už privatizavimo objektą mokėjimo, šio turto pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovui praleidus sutartyje nustatytą terminą įmokoms už privatizavimo objektą sumokėti, kita sutarties šalis (kasatorius) įgijo teisę nutraukti privatizavimo sandorį.

Įmonių bankroto įstatyme, reglamentuojančiame sudarytų sutarčių vykdymą, nenustatyta specialių taisyklių tiems atvejams, kai bankrutuojanti įmonė yra įsigijusi nekilnojamąjį turtą, už kurį nėra atsiskaičiusi. Bendrąja prasme Įmonių bankroto įstatymo normomis nedraudžiama tokiu atveju nutraukti sutartį, jei tokios sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartimi ar įstatymu. Pagal ĮBĮ reglamentuojamas bankroto administratoriaus teises, ir bankroto administratoriui suteikta teisė spręsti dėl įmonės sandorių tolesnio vykdymo (ĮBĮ 11 straipsnio 13 punktas). Taigi, kai kreditorius savo teises gina siekdamas nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, turi būti sprendžiama, ar tokia jo pasirinkta teisių gynimo priemonė neprieštaraus ĮBĮ nuostatoms, tarp jų ir kreditorių lygiateisiškumo principui. Šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, kad šalys, 2008 m. gruodžio 12 d. pasirašydamos privatizavimo sutartį, susitarė dėl kainos už privatizuojamą objektą sumokėjimo termino ir tvarkos, taip pat dėl nuosavybės į daiktą perėjimo momento, sutarties nutraukimo sąlygų; 2008 m. gruodžio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu šios patalpos perduotos atsakovo nuosavybėn; atsakovas yra sumokėjęs tik nedidelę privatizavimo kainos dalį ir pažeidęs privatizavimo sutarties sąlygą dėl įmokų mokėjimo. Sprendžiant dėl kreditoriaus pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo tuo atveju, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, kreditorių lygiateisiškumo principui užtikrinti svarbus yra išviešinimo faktas. Bylos duomenimis, kasatorius pardavė savivaldybei priklausantį turtą viešo aukciono būdu, o atsakovas nusipirko nekilnojamąjį turtą Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatyme nustatytomis sąlygomis. Nors viešajame registre nurodyta, kad privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso atsakovui, tačiau viešajame registre yra išviešintas turto įsigijimo pagrindas (2008 m. gruodžio 12 d. sutartis) ir skola už šį daiktą. Tai yra aplinkybė, kuri visiems kreditoriams gali būti žinoma ex ante. Tokiu išviešinimu apie skolą už privatizuotą valstybės nekilnojamąjį turtą saugomos pardavėjo teisės ir bankroto atveju gali būti panaudotos prieš kitus kreditorius tuo atveju, kai kreditorius siekia sutartį nutraukti ir taikyti restituciją. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant išviešintam skolos už privatizuotą nekilnojamojo turto objektą faktui, kreditorius gali savo teises ginti, prašydamas nutraukti privatizavimo sandorį ir taikyti restituciją ir nelaikytina, kad nagrinėjamu atveju yra pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada ginčo teisiniams santykiams taikyti išimtinai ĮBĮ normas, pripažintina teisiškai nepagrįsta, o priimtas teismo sprendimas naikintinas ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nutraukti sutartį, grąžinti patalpas kasatoriaus nuosavybėn ir iškeldinti atsakovą iš patalpų.

Kai sutartis nutraukiama, taikytini CK 6.222 straipsnyje nustatyti teisiniai padariniai. Konstatavus, kad buvo pažeistos privatizavimo sutarties sąlygos, ir nutraukus šalių sudarytą sutartį, privatizavimo sutartimi įgytas nekilnojamasis turtas grąžintinas kasatoriaus nuosavybėn. Bylos duomenimis, atsakovas už privatizuojamą turtą yra sumokėjęs tam tikrą sumą, todėl nutraukus sutartį turi būti išsprendžiamas ir šių atsakovo įmokų grąžinimo klausimas. Grąžintinų įmokų nustatymas yra fakto klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą konkretizavusiame Vyriausybės nutarime Nr. 1503 patvirtinti Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo viešo aukciono nuostatuose numatyti tokio sandorio nutraukimo teisiniai padariniai. Minėtose privatizavimo santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad tuo atveju, kai pažeidžiamos privatizavimo objektų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, privatizavimo institucijos turi teisę nutraukti sutartį ir taikyti vienašalę restituciją, t. y. susigrąžinti privatizavimo objektą, negrąžinant pirkėjui sumokėtos sumos. Tokia privatizavimo institucijų teisė yra imperatyvi ir besąlyginė. Dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo viešo aukciono nuostatų 50.2 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisingumo, teisinės valstybės principams ir kitoms teisės normoms yra kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-510/2010). Dėl to teisėjų kolegija perduoda bylos dalį dėl atsakovo sumokėtų įmokų grąžinimo apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 12,60 Lt. Kadangi byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) ir bankrutuojančios akcinės bendrovės,,Respublikinis knygų centras“ (j. a. k. 124822941) 2008 m. gruodžio 12 d. sudaryta sutartis Nr. A421-41(4.4.-TR2) dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo, negyvenamosios patalpos – slėptuvė, unikalus Nr. 1095-6010-0012:0078, esančios Vilniuje, Savanorių pr. 11, grąžintos Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) nuosavybėn ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė,,Respublikinis knygų centras“ (j. a. k. 124822941) iškeldinta iš šių patalpų (unikalus Nr. 1095-6010-0012:0078).

Bylos dalį dėl bankrutuojančios akcinės bendrovės,,Respublikinis knygų centras“ (j. a. k. 124822941) sumokėtų įmokų už privatizuotą objektą grąžinimo perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas