Dėl skolos už patalpų nuomą priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-56/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01615-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 50.5; 56 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Serneta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Norfos mažmena“ dėl skolos už patalpų nuomą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomos ir pavedimo teisinius santykius (CK 6.483, 6.487 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Ginčo šalys 2004 m. rugpjūčio 25 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovas išnuomojo atsakovui 3931,58 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, plane pažymėtas indeksais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pagal 2004 m. rugpjūčio 25 d. papildomą susitarimą buvo išnuomota 207,62 kv. m ploto techninė patalpa, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovui taip pat buvo perduota 298 kv. m ploto patalpa, plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), tačiau rašytinis susitarimas dėl šios patalpos nuomos nebuvo pasirašytas, nes atsakovas neparengė teksto. Ieškovo teigimu, dėl nurodytos patalpos buvo susiklostę nuomos santykiai (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), nes šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų ir sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių dalykų ir atidėtas; realų susitarimo buvimą patvirtino aplinkybė, kad atsakovas šią patalpą subnuomojo tretiesiems asmenims. Atsakovui už nurodytos patalpos nuomą buvo pateiktos sąskaitos, tačiau jis atsisakė apmokėti ir 2007 m. liepos 1 d. patalpą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), perdavė ieškovo žinion. Kadangi nuomininkas privalo atsiskaityti už nuomojamą turtą, tai ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo nesumokėtą 298 kv. m ploto patalpos, plane pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. (263 026,72 Lt su PVM).

Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui, kilusiam iš sutartinės civilinės atsakomybės, priteisti žalą (negautas pajamas) – ieškinys buvo pareikštas 2009 m. liepos 21 d., todėl ieškovas, prašydamas priteisti žalą kaip negautas pajamas už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį iki 2006 m. liepos 20 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Norfos mažmena“ 19 301,24 Lt. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo įrodymų, jog atsakovas nuomojo ir naudojosi ginčo patalpa, tačiau iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. subnuomojo ginčo patalpas ir dėl to gavo 25 359,75 Lt be PVM pajamų. Dėl to teismas, nesant įrodymų, kad ginčo šalys sudarė nuomos sutartį dėl 298 kv. m ploto patalpos ((duomenys neskelbtini), tokius šalių santykius kvalifikavo kaip pavedimo sutartį, kuria ieškovas pavedė atsakovui išnuomoti likusias laisvas patalpas (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). CK 6.758 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė; jeigu įgaliotinio atlyginimo dydžio nei sutartyje, nei įstatyme nenustatyta, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas ir kt. (CK 6.758 straipsnio 3 dalis). Nors ginčo šalys nebuvo susitarusios dėl konkretaus mokesčio atsakovui dydžio, tačiau teismas atsižvelgė ir įvertino kitus šių šalių santykius ir susitarimus panašiomis aplinkybėmis (atsakovas pagal 2005 m. gruodžio 29 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuomojo iš ieškovo šiam nereikalingas negyvenamąsias patalpas Marijampolės savivaldybėje, Tarpučių kaime, ir jas, ieškovo prašymu, subnuomojo tretiesiems asmenims; tokios nuomos sutarties 4.3.1 punkte buvo nustatyta, kad už patalpas, skirtas subnuomoti tretiesiems asmenims, atsakovas turi sumokėti ieškovui nuomos mokestį, gautą už patalpų subnuomą, išskaičiavus komisinį mokestį – 15 procentų subnuomos mokesčio). Dėl to teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad tokiu atveju turėtų būti taikomos tos pačios nuostatos ir atsakovui, kaip atlygis už tarpininkavimą. Teismas kritiškai vertino ieškovo prielaidą, kad atsakovas galėjo ginčo patalpas nuomoti už didesnę kainą, nes, kaip matyti iš kitų atsakovo pateiktų subnuomos sutarčių, ieškovo subnuomojamų patalpų nuomos kaina svyravo nuo 3,15 Lt iki 75 Lt už vieną kvadratinį metrą. Be to, ieškovo atstovas teismo posėdžio metu atsisakė ginčo patalpų subnuomininkų apklausos, o įrodymų, kad atsakovas galėjo tarpininkauti nuomojant ginčo patalpas ilgesnį laiką, byloje nebuvo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi jį tenkino, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 263 026,72 Lt nuomos mokesčio. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neišaiškinęs visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių, padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, bei netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Iš bylos duomenų kolegija nustatė, kad ginčo patalpa buvo atsakovo žinioje, tai patvirtino atsakovo sudarytos šios patalpos subnuomos sutartys, kuriose atsakovas buvo nurodytas kaip ginčo patalpų subnuomotojas, patalpos buvo perduotos atsakovui, nes kitu atveju šis nebūtų turėjęs galimybės ginčo patalpas perduoti subnuomininkams pagal subnuomos sutarčių 2.11 punktų reikalavimus. Kolegijos teigimu, atsakovas, subnuomos sutartyse nurodęs save ginčo patalpų subnuomininku, aiškiai įvardijo savo teisinį statusą (nuomininko) dėl ginčo patalpos; sutarčių tekstai iš esmės identiški, įrodė, jog atsakovas ginčo patalpą išnuomojo kartu su kitomis patalpomis. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas laiku neparengė ginčo patalpos nuomos sutarties priedo, nepaneigė faktinių tarp šalių susiklosčiusių ginčo patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), nuomos teisinių santykių. Kolegijos teigimu, faktinius nuomos santykius įrodė tai, kad atsakovas, sudarydamas ginčo patalpos subnuomos sutartis, įsipareigojo mokėti žemės ir kitus mokesčius, susijusius su subnuomojamomis patalpomis, bet ne su subnuomininko veikla, o tai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tarp šalių susiklosčiusių pavedimo santykių (CK 6.756 straipsnio 1 dalis, ginčo patalpos subnuomos sutarčių 2.1.4 punktas). Be to, šalys buvo susitarusios ne tik dėl sutarties dalyko – 298 kv. m ploto patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), bet ir dėl nuomos kainos (tai paaiškino atsakovo atstovas; T. 1, b. l. 161). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas ginčo patalpas subnuomojo savo, o ne ieškovo vardu, tai neatitiko pavedimo teisinių santykių (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovas subnuomos mokestį pasilikdavo sau, o neapmokėdamas ieškovo jam išrašomų sąskaitų–faktūrų už ginčo patalpų nuomą, ieškovui nenurodė, kad patalpų neišnuomojo. Dėl to kolegija konstatavo, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 263 026,72 Lt (CK 6.38, 6.487 straipsniai). Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, motyvuodama, kad tarp šalių ginčas kilo ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl materialiosios teisės normų, susijusių su nuomos ir pavedimo teisinių santykių kvalifikavimu. Nors ieškovas rėmėsi CK 6.162 straipsnio 2 dalimi, kad kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių dalykų ir atidėtas, tačiau ši teisės norma byloje negalėjo būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CK 6.477 straipsnio 3 dalies, pagal kurią negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalykas yra esminė nuomos sutarties sąlyga: nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui; jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalims nuomos sutartyje ir jos pakeitimuose bei papildymuose nenurodžius, kad kasatoriui išnuomojama patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), šios patalpos nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius yra juridinis asmuo, turintis nemažą patirtį nuomos teisiniuose santykiuose, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovas taip pat yra juridinis asmuo ir turi tokios patirties, todėl nebuvo pagrindo, aiškinant nuomos sutartį, vieną iš šalių pripažinti silpnesniąja sutarties šalimi. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorius turėjo parengti ginčo patalpos nuomos sutarties tekstą ir to laiku nepadarė, tačiau pagrindinės nuomos sutarties tekstas ir jos priedai bei papildymai įrodė, kad ginčo šalys aktyviai dalyvavo sutarčių projektų rengimo procese ir detaliai nurodė visus su nuomos sutarčių dalyku susijusius klausimus, todėl nebuvo pagrindo spręsti, jog viena iš sutarties šalių buvo silpnesnioji. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai pirmenybę suteikė žodiniam nuomos sutarčių aiškinimui, nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatoriaus teigimu, remiantis kita, 2005 m. gruodžio 29 d. ginčo šalių sudaryta nuomos sutartimi, kuria šalys susitarė tiek dėl patalpų nuomos, tiek dėl įgaliojimų subnuomojant patalpą, tiek dėl atlyginimo dydžio, darytina analogiška išvada, kad jis ginčo nuomos teisiniuose santykiuose elgėsi ne kaip patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), nuomininkas, bet kaip pavedimo sutarties šalis. Be to, akivaizdu, kad, nesant šalių sutarties dėl nurodytos patalpos nuomos, negalėjo būti ir subnuomos sutarčių (ne pagal pavadinimą, bet pagal esmę ir turinį). Kasatoriaus teigimu, nuo pagrindinės negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), buvo tuščia, ieškovo atstovai paprašė kasatoriaus atstovų esant galimybei tą patalpą išnuomoti, pažadėjo tam tikrą užmokestį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį šalių susitarimą kvalifikavo kaip pavedimo sutartį, kuria ieškovas pavedė kasatoriui išnuomoti likusias laisvas patalpas; remiantis CK 6.758 straipsnio 2 dalimi, kai pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė; ieškovas šios prezumpcijos nepaneigė.

Dėl proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su CK 6.477 straipsnio 3 dalies taikymu, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Pagal rungtyniškumo principą šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovas, teigdamas, kad ginčo patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, turėjo įrodyti šią aplinkybę. Byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo išvadai, kad šalys buvo sudariusios patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismas, kasatoriaus atstovui prieštaravus ekspertizės dėl ginčo patalpos nuomos kainos nustatymo skyrimui, nepagrįstai konstatavo, kad šalys susitarė ir dėl ginčo patalpos nuomos kainos, tačiau kasatorius nuosekliai tvirtino, jog šios patalpos nuomos sutarties šalys nebuvo sudariusios. Be to, pagal CK 6.535 straipsnio 1 dalį ir nuomos sutartį taip pat turėjo būti abiejų šalių pasirašytas patalpos perdavimo–priėmimo aktas. Teismas neįvertino argumentų, kad, pasikeitus mokesčiams, susijusiems su nekilnojamuoju turtu ir (ar) žemės mokesčiu, kasatorius įsipareigojo mokėti atitinkamai pakeistą nuomos mokestį, tačiau ieškovas už ginčo patalpą neskaičiavo nei nekilnojamojo turto mokesčio pasikeitimo, nei nuomos sutarties 4.10 punkte nurodytų įmokų.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovas, prašydamas taikyti kasatoriui sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti žalą, kaip negautas pajamas už patalpų nuomą, už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. įskaitytinai, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (už laikotarpį iki 2006 m. liepos 20 d.). Sistemiškai vertinant CK 1.125 straipsnio 8 dalį kartu su CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatomis, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas nediferencijuoja kalto asmens pareigos atlyginti nuostolius (žalą) priklausomai nuo civilinės atsakomybės pobūdžio, t. y. kaltas asmuo privalo atlyginti žalą esant tiek deliktinei, tiek sutartinei civilinei atsakomybei. Dėl to ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams už laikotarpį iki 2006 m. liepos 20 d. reikšti, o kasatoriui prašant taikyti ieškinio senatį, su tuo susijusi ieškinio reikalavimų dalis turėjo būti atmesta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl CK 6.477 straipsnio 3 dalies yra nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas nutartyje vertino įrodymus, susijusius su ginčo patalpos kaip nuomos sutarties dalyko nustatymu bei šios patalpos perdavimo kasatoriui subnuomoti, taip pat teisingai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o kasatorius konkrečiai nenurodė, kokias sutarties nuostatas teismas aiškino neteisingai. Jo argumentai dėl pavedimo teisinių santykių fakto, remiantis kitomis analogiškomis sutartimis, nepagrįsti, nes tose sutartyse nustatytos visiškai kitos sutarties sąlygos, aiškiai įtvirtinta nuomininko teisė subnuomoti patalpas. Kasatorius yra juridinis asmuo, turintis didelę patirtį sudarant įvairaus pobūdžio sutartis, todėl jis turi žinoti subnuomos ir pavedimo sutarčių esmę ir skirtumus. Skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino nepagrįsti, nes tarp šalių kilo ginčas ne dėl žalos atlyginimo, o dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sutartinių santykių aiškinimo ir jų teisinio kvalifikavimo

Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl nuomos ir subnuomos sutarčių galiojimo ir darydamas išvadas apie ginčo patalpos nuomos sutarties sudarymą, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija, spręsdama ginčo šalių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo klausimą, pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, yra suformuotos: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius; aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl ginčo šalių žodine forma sudarytos sutarties esmės, svarbu, pagal šalių pateiktus leistinus įrodymus nustatyti konkrečias faktines aplinkybes dėl sutarties sudarymo laiko, vietos ir sutartyje apibrėžtų sąlygų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir kasatorius 2004 m. rugpjūčio 25 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo kasatoriui 3125,1 kv. m ploto patalpas, pažymėtas indeksais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini), ir nustatė nuomos kainą už kvadratinį metrą. Tą pačią dieną šalys sudarė papildomą sutartį, kuria įvardijo šios sutarties priedu, dėl 207,62 kv. m ploto patalpos, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), nuomos ir nustatė šios patalpos fiksuotą nuomos kainą. Ieškovas nurodė, kad pastate, kuriame kasatorius nuomoja patalpas, yra 298 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), kuri į aptartą nuomos sutartį nebuvo įtraukta, tačiau faktiškai kasatorius ją nuomojo, todėl ieškovas prašė priteisti iš kasatoriaus (atsakovo) nuomos mokestį už nurodytos patalpos naudojimąsi. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nurodė, kad kasatorius nuomojosi 298 kv. m ploto patalpą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), už 2004 m. rugpjūčio 25 d. nuomos sutartyje nustatytą kainą ir priteisė iš kasatoriaus už šios patalpos nuomą 263 026,72 Lt. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sutartinius santykius.

Nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, o nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1dalis). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodyti, kad pagal šalių žodinę sutartį jis 298 kv. m ploto ginčo patalpą nuomojo kasatoriui už 2004 m. rugpjūčio 25 d. sudarytoje sutartyje nustatytą kainą. Teismai, vertindami pateiktus įrodymus, nenustatė, kad šios patalpos kasatoriui buvo reikalingos ir jis jas naudojo savo reikmėms, t. y. nenustatė faktinės patalpos nuomos, tačiau nustatė, jog kasatorius patalpas nuo 2006 m. vasario 1 d. subnuomojo tretiesiems asmenims ir už jas gavo nuomos mokestį. Teisėjų kolegija, remdamasi šia nustatyta aplinkybe, pažymi, kad šalis siejo sutartiniai santykiai dėl 298 kv. m ploto ginčo patalpos nuomos. To neneigė ir kasatorius, tačiau nustatyta aplinkybė, nesant kitų tai patvirtinančių aplinkybių, nepakankama padaryti išvadą dėl 2004 m. rugpjūčio 25 d. nuomos sutarties sąlygų taikymo patalpoms, dėl kurių nuomos ir nuompinigių kilo ginčas. Juolab kad rašytinėje sutartyje ir jos priede nurodyta nevienoda atskirų patalpų nuomos kaina. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius pagal byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvada, kad 298 kv. m ploto ginčo patalpa buvo nuomojama pagal šalių rašytinės – 2004 m. rugpjūčio 25 d. – sutarties sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas šalių sutartinius santykius dėl nurodytos patalpos nuomos kvalifikavo kaip pavedimo teisinius santykius. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Tai reiškia, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo ir jai taikomos CK normos, reglamentuojančios atstovavimą. Kadangi sutartis dėl patalpos nuomos (subnuomos) kasatorius sudarė ir gavo nuomos mokestį savo vardu, teisėjų kolegija nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius kaip pavedimo, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą iš esmės, pagrįstai rėmėsi tarp šalių susiklosčiusiais sutartiniais santykiais panašiomis aplinkybėmis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys 2005 m. gruodžio 29 d., t. y. po 2004 m. rugpjūčio 25 d. sutarties sudarymo ir prieš kasatoriui sudarant subnuomos sutartis, sudarė nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų Marijampolės savivaldybėje. Šioje sutartyje šalys susitarė dėl nuomojamų patalpų kasatoriaus poreikiams tenkinti ir dėl patalpų, nereikalingų kasatoriui, subnuomos ir nustatė už jas kitokią negu už realiai nuomojamų patalpų atsiskaitymo tvarką. Pagal tos sutarties sąlygas kasatorius moka ieškovui nuomos mokestį, kurį gauna iš trečiųjų asmenų, išskaičiavus sau 15 procentų komisinį mokestį. Taigi šalys, sudarydamos sutartį dėl patalpų nuomos ir sutardamos dėl šalių poreikiams nereikalingų patalpų subnuomos galimybių bei tarpusavio atsiskaitymų už jas, nuomos sutartį papildė komiso sutarties elementais (CK 6.780 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus ir turi kelių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje, pagal teismų nustatytas aplinkybes, susidarė teisinė situacija, kuri visiškai atitinka šalių sudarytos sutarties dėl patalpų Marijampolės savivaldybėje nuomos sąlygą, kurioje aptartos subnuomojamos patalpos, t. y. šalys, būdamos suinteresuotos, kad greta nuomojamų patalpų nebūtų nenaudojamų patalpų ir siekdamos abipusės turtinės naudos, sutarė, jog nuomininkas už tam tikrą mokestį išnuomos (subnuomos) laisvas patalpas tretiesiems asmenims. Taigi tarp ginčo šalių dėl kasatoriui nereikalingų (laisvų) patalpų susiklostė nuomos teisiniai santykiai su komiso sutarties elementais (CK 6.477 straipsnis) ir tokie teisiniai santykiai buvo šalių sulygti ir aptarti kitoje, įstatymams neprieštaraujančioje, sutartyje – dėl patalpų nuomos Marijampolės savivaldybėje. Toks šalių sutartinių santykių kvalifikavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka jų ketinimus dėl nenaudojamų patalpų ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis) bei sąžiningą dalykinę praktiką versle (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas aptartų teisinių aplinkybių neįvertino, todėl nepagrįstai už visą ieškovo nurodytą laikotarpį skaičiavo 298 kv. m ploto ginčo patalpos nuomos mokestį pagal šalių 2004 m. rugpjūčio 25 d. sudarytos sutarties sąlygas. Dėl to apeliacinės instancijos nutartis neteisėta. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas nuostolius, kurių ieškovas patyrė dėl to, kad kasatorius netinkamai vykdė žodine tvarka šalių sudarytą sutartį, pagrįstai rėmėsi šalių sutartiniais santykiais, reguliuojančiais panašią padėtį, kokia nustatyta šioje byloje, ir, nustatęs, kiek kasatorius gavo už 298 kv. m ploto patalpos nuomą (subnuomą), nuostolius skaičiavo nuo šios sumos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis buvo priimta pažeidus materialiosios (CK 6.193 straipsnis) ir proceso (CPK 185 straipsnis) teisės normas, neįvertinus visų aspektų dėl šalių valios nuomos ir subnuomos teisiniuose santykiuose, todėl nurodyta teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai paskirstomos kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje yra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas: 5829,42 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą kvitas, 1815 Lt advokato pagalbai surašant kasacinį skundą. Kasatoriaus prašoma priteisti suma advokato pagalbai apmokėti atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, todėl nurodytos išlaidos priteistinos kasatoriui iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat iš ieškovo valstybei priteistina 17,85 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti (CPK 96 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 5829,42 Lt (penkis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus 42 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika) Lt už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 17,85 Lt (septyniolika litų 85 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas