(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-186/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.5, 11.9.6
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Jonavos grūdai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovas dirbo pas atsakovą komercijos direktoriumi. Atsakovas 2006 m. rugpjūčio 8 d. įteikė jam įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, nurodydamas, kad dėl struktūrinių pertvarkymų bendrovėje ir etato panaikinimo jis bus atleistas iš darbo 2006 m. spalio 9 d., jeigu iki tos datos nebus perkeltas į kitas pareigas. 2006 m. rugpjūčio 11 d. atsakovas įteikė ieškovui paaiškinimą, kuriame detaliai išvardijo jo atleidimo iš darbo priežastis ir motyvus. Įspėjimo laikotarpiu atsakovas pasiūlė ieškovui kitą darbą – pardavimų vadybininko pareigas, tačiau jis atsisakė šio darbo.
Atsakovas nuo 2006 m. spalio 9 d. atleido ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį – dėl atsakovo struktūrinių pertvarkymų. Jo atleidimo iš darbo data dėl jam suteiktų atostogų ir ligos buvo perkelta į 2007 m. sausio 17 d.
Ieškovas teigia, kad jis iš darbo atleistas neteisėtai, pažeidžiant DK 129 ir 130 straipsnių reikalavimus. Struktūrinis pertvarkymas, dėl kurio su juo buvo nutraukta darbo sutartis, buvo ne realus, o tik formalus. Atleidimas iš darbo ir struktūrinis pertvarkymas buvo padaryti siekiant jo atsikratyti, nes jis tiek žodžiu, tiek raštu ne kartą bandė atskleisti valstybės kontroliuojamoje bendrovėje klestintį neūkiškumą ir įvairius teisės aktų pažeidimus, viešino faktus apie aiškiai įmonei nenaudingas investicijas ir kitus pažeidimus, kritikavo įmonės vadovus. Atsakovas pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį, nes prieš įteikdamas jam įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą nerengė konsultacijų su įmonės darbuotojų atstovais. Jam įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo neatitinka DK 130 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Atleidimas iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu dėl teisėto atleidimo pagrindo nebuvimo ir dėl įstatymo nustatytos tvarkos pažeidimo (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu; 2) negrąžinti jo į darbą, bet priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad DK 129 straipsnio l dalyje nustatyta, jog darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai jį įspėjęs šio kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.
Teismas sprendė, kad ieškovui 2006 m. rugpjūčio 8 d. įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. įteiktas paaiškinimas Nr. 1263, kuriame detaliai įvardijamos atleidimo iš darbo priežastys, atitinka DK 130 straipsnio keliamus reikalavimus. Ieškovas įspėtas prieš du mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo, t. y. nepažeidžiant nustatyto termino. Įspėjimo laikotarpiu atsakovas pasiūlė ieškovui kitą darbą – pardavimų vadybininko pareigas, bet jis jų atsisakė. Kitų pareigų atsakovas negalėjo pasiūlyti, nes įmonėje nebuvo kitų laisvų pareigų.
Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes šios arba jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Byloje nustatyta, kad atsakovo įmonės struktūriniai pertvarkymai buvo numatyti dar 2005 m. Audito įmonė pateikė personalo optimizavimo projektą ir pasiūlė naikinti komercijos direktoriaus etatą, perskirstyti jo vykdytas funkcijas. Bendrame stebėtojų tarybos ir valdybos 2006 m. liepos 28 d. posėdyje buvo patvirtinta nauja įmonės darbo organizavimo ir vidaus struktūra bei nuspręsta panaikinti komercijos direktoriaus etatą. Bendrovės valdyba 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu patvirtino bendrovės pertvarkomą valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes, dėl ko komercijos direktoriaus etatas buvo panaikintas. Svarstant įmonės struktūros pertvarkymą visi sprendimai buvo atliekami dalyvaujant darbuotojų atstovams – darbo tarybai. Bendrovės valdybai 2006 m. rugpjūčio 4 d. priėmus sprendimą dėl struktūrinio pertvarkymo, bendrovės administracija pradėjo konsultacijas su darbo taryba dėl struktūros tvirtinimo ir darbuotojų atleidimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad įspėjimas ieškovui buvo įteiktas nesurengus konsultacijų su darbuotojų atstovais. Atsakovas įrodė, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu realiai egzistavo svarbios priežastys, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą su atsakovu, kad atsakovas realiai atliko įmonės struktūrinius pertvarkymus. Teismas konstatavo, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo nepažeidžiant DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalių imperatyviųjų atleidimo sąlygų nuostatų, jo atleidimas yra teisėtas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: sumažino nuo 3900 Lt iki 2200 Lt iš ieškovo atsakovui priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad atsakovas iš darbo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti įmonės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar įmonės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Byloje nustatyta, kad struktūriniai pertvarkymai pas atsakovą įvyko, jie buvo realūs ir nėra fiktyvūs, nes po pertvarkymų ieškovo pareigų neliko ir jos buvo perduotos kitiems bendrovės darbuotojams. Priėmus sprendimą dėl bendrovės struktūrinio pertvarkymo, atsakovo administracija pradėjo konsultacijas su bendrovėje veikiančia darbo taryba dėl struktūros tvirtinimo ir darbuotojų atleidimo. Tai patvirtina bendri administracijos ir darbo tarybos posėdžių protokolai Nr. 1 ir Nr. 2, iš kurių matyti, kad ieškovas apie posėdžius buvo informuotas ir po konsultacijų gavo pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą. Ieškovas teigia, kad atsakovas nepagrįstai nepasiūlė jam gamybos ir sandėlių vadovo pareigų. Byloje nustatyta, kad gamybos ir sandėlių vadovo pareigybė bendrovėje įsteigta po struktūrinių pertvarkymų. Šiai pareigybei keliami būtini gamybos ir technologinio proceso žinojimo kvalifikaciniai reikalavimai, ieškovas tokios kvalifikacijos nebuvo įgijęs, todėl toks darbas jam nebuvo siūlomas. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas yra DK 129 straipsnio 2 dalis - dėl darbovietėje įvykusių struktūrinių pertvarkymų, todėl teismas pagrįstai neanalizavo ir nevertino ieškovo teiginių, susijusių su kritika įmonės atžvilgiu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatantį, kad įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.
Ieškovui pateiktame 2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjime nurodyta tik atleidimo iš darbo priežastis (dėl struktūrinių pertvarkymų naikinant etatą), tačiau nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Dėl to nepagrįsta teismų išvada, kad įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.
2. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius.
Teismai sprendė, kad atsakovo 2006 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimas Nr. 1263 yra sudedamoji 2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjimo dalis. Iš to išplaukia, kad įspėjimas ieškovui įteiktas ne 2006 m. rugpjūčio 8 d., bet 2006 m. rugpjūčio 11 d. Taigi ieškovo atleidimo iš darbo diena turėjo būti ne 2006 m. spalio 9-oji, o 2006 m. spalio 12-oji (praėjus dviem mėnesiams po viso įspėjimo įteikimo, atitinkamai nuo šios dienos turėjo būti pratęsiamas įspėjimo terminas ieškovo atostogų ir ligos laikotarpiui). Teismai nepagrįstai laikė ieškovo atleidimo iš darbo datą (2006 m. spalio 9 d.) tinkama.
3. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis) apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį darbdavys konsultacijas su darbuotojų atstovais turi surengti prieš įteikdamas įspėjimus darbuotojams, taigi konsultacijos turi būti išankstinės.
Iš byloje esančio atsakovo bendro administracijos ir darbo tarybos posėdžio tęstinio protokolo Nr. 2 matyti, kad konsultacijos su darbuotojų atstovais vyko nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2006 m. spalio 2 d. Dėl to įspėjimas ieškovui turėjo būti įteiktas ne 2006 m. rugpjūčio 11 d., bet po 2006 m. spalio 2 d., t. y. kai baigėsi konsultacijos su darbuotojų atstovais. Taigi nepagrįsta teismų išvada, kad įspėjimas ieškovui buvo įteiktas po konsultacijų su darbuotojų atstovais.
4. Teismai nepagrįstai netaikė DK 130 straipsnio 5 dalies normos, kurioje nustatyta, kad darbdavys, mažindamas daugiau kaip dešimt procentų darbuotojų, privalo raštu prieš du mėnesius apie tai pranešti teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 8.8 punkte išaiškinta, kad jeigu darbdavys pažeidžia DK 130 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą, toks pažeidimas nesudaro pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, tačiau tokiu atveju darbuotojo atleidimo iš darbo terminas perkeliamas iki to laiko, kada turėjo pasibaigti pranešimo terminas. Už laiką, kuriam perkeltas darbuotojo atleidimo iš darbo terminas (data), teismas priteisia iš darbdavio darbuotojui vidutinį darbo užmokestį.
Atsakovas buvo nusprendęs panaikinti 19 etatų, t. y. 15,6 proc. visų darbuotojų. Teismai neišsiaiškino aplinkybės, ar atsakovas įvykdė DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą pranešti apie darbuotojų skaičių mažinimą atitinkamoms institucijoms. Dėl to liko neaišku, ar ieškovo atleidimo diena turėjo būti nukelta į kitą dieną.
5. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių.
Svarbios priežasties buvimas yra vienas iš būtinų ir privalomų juridinių faktų, norint atleisti darbuotoją iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad struktūriniai pertvarkymai pas atsakovą turėjo įvykti 2006 m. gruodžio 1 d., tai reiškia, kad tik nuo šios datos atsirado svarbi priežastis atleisti ieškovą iš eitų komercijos direktoriaus pareigų. Taigi ieškovo įspėjime apie atleidimo iš darbo nurodytą dieną, t. y. 2006 m. spalio 9-ąją, nebuvo jokių svarbių priežasčių atleisti jį iš darbo. Atsakovas neteisėtai nustatė atleidimo iš darbo datą – 2006 m. spalio 9 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintoje apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad, panaikinus ieškovo eitą komercijos direktoriaus pareigybę, vietoje jos atsirado dvi pareigybės (gamybos ir sandėlio vadovas bei pardavimo vadybininkas), kurie perėmė beveik visas komercijos direktoriaus pareigybės funkcijas (likusiais funkcijas perėmė technikos ir gamybos direktorius). Taigi ieškovo eitos komercijos direktoriaus pareigybės funkcijos dėl struktūrinių pertvarkymų neišnyko, jas toliau atlieka du nauji darbuotojai ir trečias buvęs darbuotojas. Taigi atsakovo struktūrinis pertvarkymas, dėl kurio panaikinta komercijos direktoriaus pareigybė, neturėjo būti teismų pripažintas svarbia priežastimi atleisti ieškovą iš darbo.
6. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
Po struktūrinių pertvarkymų pas atsakovą atsirado dvi naujos pareigybės – pardavimo vadybininko bei gamybos ir sandėlių vadovo, kurias atsakovas galėjo pasiūlyti ieškovui. Atsakovas ieškovui pasiūlė tik pardavimo vadybininko pareigas. Tuo tarpu buvusiam ieškovo pavaldiniui (elevatoriaus vedėjui J. K.) po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą buvo pasiūlyta eiti gamybos ir sandėlių vadovo pareigas. Teismai sprendė, kad atsakovas pasielgė tinkamai, nesiūlęs šių pareigų ieškovui, nes gamybos ir sandėlių vadovo pareigas gali eiti tik aukštąjį techninį išsilavinimą turintis asmuo. Tačiau ieškovas kaip tik ir turi aukštąjį techninį išsilavinimą, be to, septynerių metų darbo praktiką eiti šias pareigas. Nelogiška komercijos direktoriui nesiūlyti gamybos ir sandėlio vadovo pareigų (šiai pareigybei priskirta didelė dalis komercijos direktoriaus funkcijų, kurias atliko ieškovas) ir šias pareigas pasiūlyti komercijos direktoriaus pavaldiniui. Kitas darbas paprastai pirmiau turi būti siūlomas tam darbuotojui, kuris įspėjimą gavo anksčiau. Ieškovas įspėjimą gavo 2006 m. rugpjūčio 11 d., o elevatoriaus vedėjas – 2006 m. rugpjūčio 17 d. Taigi po to, kai ieškovas atsisakė pardavimo vadybininko pareigų, jam turėjo būti pasiūlytos gamybos ir sandėlių vadovo pareigos, šį pasiūlymą jis būtų priėmęs. Be to, teismai visiškai nevertino aplinkybių, kad atsakovas turėjo galimybę perkelti ieškovą į technikos ir gamybos direktoriaus pareigas. Nurodytos aplinkybės rodo, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai, nes atsakovas turėjo galimybę perkelti ieškovą jo sutikimu į kitą darbą.
7. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išdėstytų taisyklių.
Teismai privalo teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nes tik taip galima apginti pažeistus asmens interesus. Teismai netyrė ieškovo nurodytų reikšmingų aplinkybių apie tai, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo ne dėl struktūrinių pertvarkymų, bet dėl to, jog ieškovas kritikavo atsakovą. Atleidimas iš darbo yra susidorojimas su juo, kaip darbuotoju, kuris atsakovo valdžiai tapo nenaudingas.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 169 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kurioje nustatyta, kad teismo posėdžio protokole turi būti nurodoma dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka. Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 13 d. posėdžių protokoluose nenurodyta didelė dalis ieškovo paaiškinimų. Ieškovas pateikė pastabų dėl protokolų, tačiau jos nebuvo išnagrinėtos ir protokolai atitinkami nepapildyti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas teisėtai atleistas iš darbo dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra formalaus ir teorinio pobūdžio, didžioji jų dalis yra dėl faktinių aplinkybių, todėl nesudaro pagrindo kasacijai.
Darbuotojo atleidimas laikomas teisėtu, jeigu sprendimą vykdyti struktūrinius pertvarkymus priėmė įmonės organas pagal savo kompetenciją ir jeigu struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Teismai nustatė, kad struktūriniai pertvarkymai atsakovo įmonėje įvyko realiai. Spręsti pareigybės naikinimo pagrįstumą yra darbdavio diskrecijos teisė. Po struktūrinių pertvarkymų ieškovo pareigų neliko, jos buvo perduotos atlikti kitiems darbuotojams. Ieškovas atsisakė pardavimo vadybininko pareigų, o kitų laisvų pareigų įmonėje nebuvo. Jis neturėjo jokių teisinių ir faktinių galimybių pereiti dirbti į gamybos ir sandėlių vadovo ar technikos ir gamybos direktoriaus pareigas, nes technikos ir gamybos direktoriaus pareigybė buvo iki struktūrinių pertvarkymų ir išliko po jų, ši pareigybė nebuvo laisva, o gamybos ir sandėlių vadovo pareigybei ieškovas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų. Šios pareigos buvo pasiūlytos asmeniui, kuriam iki pensinio amžiaus buvo likę mažiau kaip treji metai, todėl jis turėjo pirmumo prieš ieškovą teisę likti darbe.
Ieškovui įteiktų įspėjimo ir po to paaiškinimo, kuris yra įspėjimo sudedamoji dalis, turinys atitinka įstatymo reikalavimus. Atleidimo iš darbo priežastis ieškovas detaliai sužinojo 2006 m. rugpjūčio 11 d., o iš darbo atleistas 2007 m. sausio 8 d., t. y. ne mažiau kaip prieš du mėnesius. Svarstant struktūrinius pertvarkymus visi sprendimai buvo atliekami dalyvaujant darbuotojų atstovams – darbo tarybai. Ieškovas dalyvavo administracijos ir darbo tarybos posėdyje, po kurio jam buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, t. y. pirmiau įvyko konsultacija dėl ieškovo atleidimo iš darbo, o tik po to jis gavo įspėjimą. Įvykus konsultacijoms tapo aišku, kad beveik visi numatomi pertvarkomų etatų darbuotojai sutiko pereiti į pasikeitusiais pareigas, todėl atsakovui nereikėjo pranešti atitinkamoms institucijoms apie darbuotojų skaičiaus mažinimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. DK 130 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Įspėjime turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su DK 129 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus. Kaip pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo gali būti svarbios priežastys ar svarbios aplinkybės. Atleidimo pagrindu gali būti arba priežastis, arba aplinkybė, bet ji turi būti nurodyta įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių pertvarkų metu nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti detaliai nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių), kurių darbuotojų darbo organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai nurodant) pertvarkymai bus atliekami.
DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinka įspėjimo tekstas, kuriame nurodytas abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas, bet jie nesukonkretinti pirmiau nurodytu būdu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui pateiktas 2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjimas neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, tokią išvadą padarė ir teismai, todėl šią normą taikė tinkamai. Teismai rėmėsi faktu, kad darbuotojas tinkamai buvo įspėtas 2006 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimu, kuriame buvo konkrečiai atskleista atleidimo iš darbo priežastis. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad įspėjimo data tapo vėlesnė. Tai sudarytų pagrindą perkelti ieškovo atleidimo datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo laikas (DK 130 straipsnio 8 dalis) ir atitinkamai priteisti darbo užmokestį. Tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtu, nes įstatyme įtvirtintas specialus darbuotojo teisių apgynimo būdas, esant šiam atleidimo iš darbo pažeidimui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė materialines teisės normas ir nepripažino ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu pagal DK 297 straipsnio 3 dalį.
Ieškovas buvo atleistas iš darbo ne iš karto po įspėjimo termino pabaigos, bet po to, kai pasinaudojo atostogomis ir pasibaigus jo laikinajam nedarbingumui (DK 130 straipsnio 7 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl atleidimo datos perkėlimo ir apmokėjimo už įspėjimo dienas yra iš esmės naujo pobūdžio teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios negali būti pagrindas pakeisti teismo sprendimus ar nutartis kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
2. DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais. Tokios konsultacijos turi būti išankstinės, t. y. įvykti iki įspėjimų darbuotojams įteikimo. Šia nuostata siekiama išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti. Konsultacijos numatytos kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises bei skatinanti darbuotojus ir darbdavius bendradarbiauti. Ji įtvirtinta 1998 m. liepos 20 d. Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje 98/59/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ ir 1982 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijoje Nr. 158 „Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva“. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais turi būti išankstinės, o tik po jų turi būti įteikiami įspėjimai darbuotojui. Teisėjų kolegija mano, kad DK 130 straipsnio 4 dalies nuostata dėl konsultacijų laiko turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, tikslus, taip pat į tarptautinius aktus ir Europos Sąjungos teisės dokumentus, kurių nuostatos įgyvendinamos.
DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iki įspėjimų įteikimo konsultacijos turi būti surengtos, bet neaišku, ar jos turi būti pasibaigusios. Minėtos Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinio atleidimo atveju darbdavys turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas, o per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis. Jos gali būti skirtos atleistiesiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti. Pagal Konvencijos Nr. 158 13 straipsnį darbuotojų atstovams su būsimų atleidimų priežastimis susijusi informacija turi būti pateikiama laiku, o galimybė konsultuotis apie priemones, mažinančias atleidimų skaičių ar jų neigiamas pasekmes, turi būti suteikta kaip įmanoma anksčiau. Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip darbuotojų ar jų atstovų teisių pažeidimas ir darbuotojų atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas. Jeigu konsultacijas vėluojama surengti, bet jos įvyko, tai įstatyme nenumatyta šio reikalavimo nesilaikymo pasekmių. Bendriausia prasme pasekmės būtų darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymas, kaip pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 130 straipsnio 4 dalis, 297 straipsnio 3 dalis), jeigu būtų nustatyta, kad konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminės įtakos konkretaus darbuotojo atleidimo atveju. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad dėl DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo - dėl konsultacijų nesurengimo laiku - būtų prarasta galimybė nepanaikinti konkretaus darbuotojo darbo vietos, funkcijos ar ją iš esmės išsaugoti nors ir vykdant pertvarkymus. Jeigu konsultacijos yra surengtos pavėluotai, o iki jų darbuotojai yra įspėjami apie būsimą atleidimą, kuris, įvykus konsultacijoms, nevyksta, tai darbuotojų teisių pažeidimas gali būti kaip nepatogumų jiems sukėlimas, papildomų nereikalingų išgyvenimų sudarymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį reikalaujamų konsultacijų pavėluotas surengimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu. Jeigu pagal konkrečios bylos aplinkybes būtų įrodyta, kad laiku surengus konsultacijas konkretaus darbuotojo atleidimo iš darbo būtų išvengta, tai gali būti vertinama kaip darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas (DK 297 straipsnio 3 dalis). Nagrinėdami bylas dėl darbuotojų atleidimo iš darbo teismai turi analizuoti aplinkybes, ar pavėluotos konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį turėjo įtakos konkretaus darbuotojo atleidimui iš darbo ir ar tai pagal DK 297 straipsnio 3 dalį nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu dėl atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo.
Byloje nustatyta, kad konsultacijos su darbuotojų atstovais buvo tęstinės, prasidėjo 2006 m. rugpjūčio 8 d. ir baigėsi 2006 m. spalio 2 d. Jų metu konkrečią dieną buvo svarstoma dėl konkrečių darbuotojų darbo vietų pertvarkymo ar panaikinimo. Ieškovo darbo vietos panaikinimo klausimas ir su tuo susijęs atleidimas iš darbo buvo apsvarstytas 2006 m. rugpjūčio 8 d., o po šio klausimo apsvarstymo nuspręsta dėl jo darbo vietos panaikinimo ir įspėjimo jam įteikimo. Tuo atveju, kai atleidžiamas daugiau nei vienas darbuotojas ir vyksta konsultacijos, įstatyme nereikalaujama, kad įspėjimai visiems darbuotojams turi būti įteikiami vienu metu ir tik po to, kai užbaigtos konsultacijos dėl visų darbuotojų. Jeigu konkretaus darbuotojo darbo vietos išsaugojimo klausimas gali būti atskirai apsvarstytas ir išspręstas, tai po jo klausimo išsprendimo nedraudžiama jį įspėti dėl atleidimo iš darbo. Kasaciniame skunde neargumentuota ir teisėjų kolegija nemato pagrindo išvadai, kad šiuo atveju buvo būtina laukti konsultacijų pabaigos dėl visų darbuotojų. Išankstinių konsultacijų reikalavimas pagal DK 130 straipsnio 4 dalį ieškovo atžvilgiu nepažeistas.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl DK 130 straipsnio 5 dalies pažeidimo kaip pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepagrįsti.
DK 130 straipsnyje nustatyta, kad apie darbuotojų skaičiaus mažinimą tam tikrais atvejais turi būti pranešama teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Šis reikalavimas turi būti vykdomas, jei per trisdešimt kalendorinių dienų numatoma atleisti DK 130 straipsnio 5 dalies 1-3 punktuose numatytą skaičių darbuotojų, t. y. grupinio tam tikro skaičiaus darbuotojų atleidimo atveju. Grupinis atleidimas pagal DK 130 straipsnio 5 dalį yra: 1) jeigu vykdomas tam tikro skaičiaus, numatyto DK 130 straipsnio 5 dalies 1–3 punktuose, darbuotojų atleidimas; 2) tų darbuotojų atleidimas vykdomas per tam tikrą laiką, pagal DK 130 straipsnio 5 dalį atleidimas turi būti atliekamas per 30 dienų laikotarpį; 3) darbuotojai turi būti atleidžiami iš darbo, o ne ketinama ar svarstoma dėl jų atleidimo. Jeigu darbdavys po sprendimo priėmimo vykdė konsultacijas, atliko kitus veiksmus ir faktiškai priimto sprendimo visa apimtimi nevykdė, tai vien sprendimo priėmimas dėl grupinio darbuotojų atleidimo nevertinamas kaip pagrindas darbdavio pareigai pagal DK 130 straipsnio 5 dalį atsirasti.
Byloje nustatyta, kad buvo priimtas sprendimas vykdyti pertvarkymus, kurie turėjo apimti didelę darbuotojų grupę. Po konsultacijų su darbuotojų atstovais, po dalies darbuotojų perkėlimo į kitus darbus ir kitų atliktų priemonių iš tikrųjų buvo atleista mažiau darbuotojų. Pagal bylos duomenis (T. 1, b. l. 122-124) darbuotojų skaičius po pertvarkymų sumažėjo penkiais, todėl DK 130 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai grupinio atleidimo atveju neturėjo būti taikomi, taigi ši norma nepažeista.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo nepagrįsti.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių. Pagal DK 129 straipsnio 2 dalį svarbia atleidimo iš darbo priežastimi gali būti darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai reiškia visišką ar dalinį darbuotojų, jų grupių ar padalinių funkcijų pakeitimą ar perskirstymą. Dėl tokio pakeitimo konkretaus darbuotojo vykdytos funkcijos gali būti iš viso neatliekamos, o gali būti paskiriamos atlikti kitam darbuotojui ar išskirstomos atlikti keliems asmenims. Tokio pertvarkymo pasekmė turi būti toks dirbusių asmenų pareigybių išdėstymo ir joms tenkančių funkcijų pakeitimas, kad atleidžiamam asmeniui neliktų nė dalies jam anksčiau vykdytų funkcijų ir jo darbo vieta taptų nebereikalinga. Tai nereiškia, kad dėl struktūros pertvarkymų turi išnykti dalis ar visos darbuotojo vykdytos funkcijos. Pastaruoju atveju būtų pagrindas kalbėti apie konkretaus darbuotojo darbo sąlygų pakeitimą ir jo sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažėjus ar padidėjus jam tenkančių atlikti funkcijų apimčiai). Jeigu įvykdomas toks funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, tai gali būti vertinama kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalį, laikantis nustatytos tvarkos ir užtikrinant darbuotojui suteiktas įstatymo garantijas. Byloje nustatyta, kad ieškovo pareigybė buvo panaikinta, dalis funkcijų buvo pavesta vykdyti naujai įsteigtam pardavimo vadybininkui, o kita dalis – kitam darbuotojui. Tokiu būdu buvo įvykdytas struktūrinis pertvarkymas, atitinkantis DK 129 straipsnio 2 dalį, taigi ši teisės norma nepažeista.
Darbuotojas gali būti atleistas iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų, jei jie realūs, t. y. buvo iš tikro vykdomi. Teismai tokias aplinkybes nustatė, nes ieškovo funkcijos buvo perskirstytos ir jo pareigybės neišliko. Struktūrinių pertvarkymų realumas reiškia tai, kad turi būti priimtas įgaliotų įmonės valdymo organų sprendimas dėl pertvarkymų ir sprendimas turi būti iš tikro įvykdytas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2001). Teismas turi patikrinti, ar sprendimas dėl struktūrinio pertvarkymo priimtas pagal įstatymus, įstatus ar kitų įgaliojimų pagrindu veikiantis organas, ar sprendimas buvo iki darbuotojo įspėjimo, ar jis buvo iš tikro įgyvendintas. Byloje nustatyta, kad atsakovo akcinės bendrovės valdyba pagal įstatų 8.4 (2) punktą turi teisę svarstyti ir tvirtinti bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes (T. 1, b. l. 103). Iki įspėjimo ieškovui įteikimo bendrovės valdybos ir stebėtojų tarybos 2006 m. liepos 28 d. protokole buvo nuspręsta patvirtinti bendrovės naują organizacinę struktūrą ir priemonių planą jai įgyvendinti (T. 1, b. l. 84–89), o bendrovės valdybos 2006 m. rugpjūčio 4 d. protokole Nr. 8 patvirtinti nauja organizacinė struktūra ir naikinamų pareigybių sąrašas (T. 1, b. l. 90–95). Priemonių plane nurodyta, kad atleidžiamų iš darbo darbuotojų informavimas turi būti įvykdytas 2006 m. rugpjūtyje. Kitų vykdymo terminų bendrovės valdymo organai nėra nustatę savo sprendimais, todėl kasacinio skundo argumentas, kad realūs struktūriniai pertvarkymai turėjo būti vykdomi nuo 2006 m. gruodžio 1 d., teisiškai nepagrįsti. Sprendimų dėl struktūrinių pertvarkymų įgyvendinimas teisėtai vykdomas, kai jie įsigalioja. Bendrovės sprendimai turi būti vykdomi nuo jų priėmimo arba nuo tos datos, kuri nurodoma atitinkamame sprendime. Šios nuostatos buvo laikomasi, todėl DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimas dėl pertvarkymo realumo nepažeistas. Kasaciniame skunde nesiremiama ir į bylą nepateikta įgaliotų bendrovės valdymo organų sprendimų, kad pertvarkymai būtų vykdomi tik nuo 2006 m. gruodžio 1 d. ar kad būtų panaikintas priemonių plano nurodymas nuo 2006 m. rugpjūčio informuoti darbuotojus apie atleidimus. Į bylą buvo pateikti įrodymai apie padėtį įmonėje iki pertvarkymų pradžios ir po visų pertvarkymų, užbaigtų 2006 m. gruodžio 1 d. Ši aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo išvadai, kad pertvarkymai įmonėje galėjo būti vykdomi nuo 2006 m. gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija nenustatė DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
Kadangi nustatyta, jog įmonėje vyko realūs struktūriniai pakeitimai ir kaip jų rezultatas ieškovas buvo atleistas iš darbo, tai atmetamas kasacinio skundo argumentas dėl atsakovo atleidimo iš darbo susidorojant su juo kaip su administraciją kritikavusiu asmeniu.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį atleidžiamam darbuotojui turi būti pasiūlytas kitas darbas.
Kitas darbas yra laisva darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais – sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas – bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008).
Kaip šių nuostatų pažeidimas buvo nurodoma tai, kad ieškovui nebuvo pasiūlyta naujai steigiama pareigybė, nes ji vėliau buvo pasiūlyta ieškovo pavaldiniui.
Laisvo darbo vietos siūlymo tvarkos ar eiliškumo DK 129 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, bet būtų pagrįsta laikytis eiliškumo taisyklės, t. y. anksčiau įspėtas dėl atleidimo iš darbo darbuotojas turi turėti pirmenybę gauti pasiūlymą laisvai darbo vietai užimti. Eiliškumo taisyklė turi būti taikoma tuo atveju, jeigu darbuotojui pagal jo darbines savybes laisva darbo vieta galėjo būti siūloma. Jeigu darbuotojui laisva darbo vieta negalėjo būti siūloma dėl jo neatitikties tiems reikalavimams, kurie keliami norint užimti laisvą darbo vietą, tai darbdavys neturi pareigos tą laisvą darbo vietą siūlyti, atitinkamai jis nepažeidžia eiliškumo. Civilinėje byloje dėl grąžinimo į darbą darbdavys turi įrodyti, kad jis teisėtai atleido darbuotoją (CPK 178 straipsnis). Darbdavys turi įrodyti aplinkybę, kad jis nepažeidė įstatymo reikalavimų nepasiūlęs laisvos darbo vietos darbuotojui dėl to, kad šis neturi reikiamų gebėjimų.
Byloje teismai tyrė faktines aplinkybes, ar ieškovas atitiko laisvą, bet jam nepasiūlytą darbo vietą (gamybos ir sandėlių vadovo) ir nustatė, kad ieškovas reikalavimų neatitiko. Teisės taikymo požiūriu teismai tinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, nes patikrino, ar darbuotojas pagal kvalifikaciją, profesiją ar specialybę gali dirbti. Faktinės aplinkybės – konkretus kvalifikacijos lygis, profesijos ar specialybės pobūdis – nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes tai yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio argumentai (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal DK 129 straipsnį darbuotojo kvalifikacija, kuri reikalaujama siūlomame darbe, yra darbuotojo pasirengimo dirbti laipsnis. Jį apibūdina darbuotojo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai ir patirtis. Kvalifikacija nėra tapati išsimokslinimui, nes tai tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių ją ir sudaranti prielaidas turėti atitinkamos srities teorinių žinių. Nagrinėjant byloje klausimą, ar pagrįstai darbuotojui nebuvo pasiūlytas konkretus darbas, turi būti palyginamos darbuotojo konkrečios išsilaisvinimo srities žinios su reikalaujamomis pagal konkrečią darbo vietos funkciją žiniomis, o praktiniai įgūdžiai vadovavimo ar konkrečios technologijos, gamybos ar kitose srityse turi būti palyginami su naujoje darbo vietoje keliamais reikalavimais. Atitinkamai konkrečiai turi būti sprendžiama dėl įgytos ir reikalaujamos patirties (DK 129 straipsnio 2 dalis).
Byloje teismai padarė išvadą, kad dirbant naujai įkurtoje gamybos ir sandėlių vadovo pareigybėje reikalingos gamybos ir technologinio proceso žinios, kurių ieškovas neturi. Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą ir nepažeidžia DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl kito darbo siūlymo. Teismai pagal bylos aplinkybes tyrė ir vertino, kokie reikalavimai keliami naujoje darbo vietoje, ir nustatė, kad darbuotojas jų neatitinka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad DK 129 straipsnis nepažeistas.
5. Pagal CPK 172 straipsnį visos pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos, o atmetamos motyvuota teismo nutartimi (CPK 172 straipsnio 3, 4 dalis). Atitinkamai, jeigu nėra priimta nutartis atmesti pastabas dėl protokolo, o tik yra rezoliucija dėl jų pridėjimo prie bylos, tai reikėtų vertinti, kad teismas dėl pastabų teisingumo sprendė ir jų teisingumo nepaneigė proceso nustatyta tvarka, nes motyvuotos nutarties dėl pastabų atmetimo nepriėmė. Pažymėtina, kad teismai turėtų tokiu atveju rašyti rezoliuciją, kad pastabas patvirtinti kaip teisingas ir pridėti jas prie bylos (CPK 172 straipsnio 1, 4 dalys, 290 straipsnis). Ši neatitiktis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, kad teisėjas jų teisingumo klausimo iš viso nenagrinėjo. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 172 straipsnio pažeidimo kaip pagrindo kasacine tvarka panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas prašo priteisti 1600 Lt išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme apmokėti. Šis dydis neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad byla sudėtinga, taip pat ir į tai, kad buvo būtinas specialus pasirengimas teisiniais ir faktiniais byloje tiriamais klausimais, kad atsiliepimas į kasacinį skundą surašytas atidžiai, išsamiai ir kruopščiai, priteisia prašomas išlaidas už advokato pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovui iš ieškovo 1600 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
