Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-183/2008

Procesinio sprendimo kategorija: 24.2,

26.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Dangutės Ambrasienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Klaipėdos rajono policijos komisariatui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas

Ieškovas A. G. 2006 m. balandžio 3 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir patikslinęs ieškinio reikalavimus prašė solidariai priteisti iš atsakovų 40 000 Lt neturtinės žalos, 6521,90 Lt turtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad, rengdamas tarnybinio patikrinimo išvadą, atsakovo Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnas V. G. 1997 m. liepos 17 d. joje konstatavo:,,Šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 282 straipsnio 2 dalyje“. Ši išvada buvo patvirtinta Klaipėdos rajono policijos komisariato vadovo vyr. komisaro N. A. 1997 m. liepos 28 d. įsakyme Nr. 88 TE, konstatuojant tikrovės neatitinkančią žinią,,Šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 282 straipsnio 2 dalyje, tuo diskredituodamas policijos pareigūno vardą“. Klaipėdos rajono aplinkės teismas 2005 m. kovo 8 d. sprendimu pripažino, kad 1997 m. liepos 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Klaipėdos rajono policijos komisariato vyr. komisaro N. A. įsakyme Nr. 88 TE įrašyti duomenys –,,Šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 282 straipsnio 2 dalyje, tuo diskredituodamas policijos pareigūno vardą“ – neatitinka tikrovės ir žemina A. G. garbę ir orumą. Ieškovas mano, kad dėl minimų veiksmų atsirado neigiamos pasekmės: turtinė ir neturtinė žala, užkirstas kelias grįžti į tarnybą vidaus reikalų sistemoje, prarasta galimybė užsidirbti senatvės pensiją kaip pareigūnui. Kadangi ieškovas negalėjo tęsti tarnybos vidaus reikalų sistemoje, buvo priverstas imtis kitos veiklos, dirbti kitus darbus, jautė aplinkinių, buvusių kolegų, kaimynų, kitų pažįstamų žmonių neigiamą nuomonę, išankstinį nusiteikimą dėl jo, todėl sumažėjo bendravimo galimybė, taip pat buvo pažeminta jo ir jo šeimos reputacija. Po atleidimo iš tarnybos ieškovas keturis mėnesius negalėjo surasti darbo, jam buvo padaryta 6521,90 Lt turtinė žala, nes tokio dydžio atlyginimą būtų uždirbęs, jei nebūtų atleistas iš tarnybos.

Atsakovas Klaipėdos rajono policijos komisariatas ieškinio nepripažino ir nurodė, kad baudžiamoji byla ieškovui buvo nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, t. y. baudžiamoji byla nutraukta nereabilituojančiais pagrindais. Nepateikta duomenų, kad pablogėjo ieškovo šeimos materialinė padėtis, psichologinė būklė, reputacija ir bendravimo galimybės. Atsakovo dokumentai teismo nepanaikinti, todėl laikytina, kad ieškovo atleidimas yra teisėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybei atstovaujanti Vidaus reikalų ministerija su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį, nes žala ieškovui atsirado 1997-1998 metais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2005 m. kovo 8 d. sprendimą, vadovavosi 1964 m. CK normomis ir nustatė, jog 1997 m. liepos 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje įrašyti duomenys apie ieškovą neatitinka tikrovės ir žemina jo garbę ir orumą bei įpareigojo atsakovą juos paneigti. Teismas pažymėjo, kad priimtas teismo sprendimas šioje byloje neturi prejudicinės galios, nes ieškinys pareikštas solidariai abiem atsakovams, o Vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai, byloje dėl garbės ir orumo gynimo nedalyvavo. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas Klaipėdos policijos komisariatas nepaskleidė žinių apie ieškovą tretiesiems asmenims. Darbdavys, priimdamas aktus, kuriais administruojama įstaigos veikla, turi teisę šiuose aktuose įvertinti darbuotojų dalykines, darbines savybes. Teismas nurodė, kad įsakyme, tarnybinėje išvadoje nurodyti duomenys yra darbo ginčo dalykas ir šiais atsakovo administraciniais aktais dėl atleidimo iš darbo nebuvo siekiama pažeisti A. G. garbę ir orumą. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo paskelbtų tarnybinėje išvadoje duomenų Klaipėdos apygardos prokuratūrai, Klaipėdos rajono policijos komisariato asmeninei sudėčiai bei ataskaitiniame susirinkime ir atsiradusių neigiamų pasekmių ieškovui. Neigiamų pasekmių atsiradimą lėmė kitos aplinkybės – dar iki ieškovo atleidimo spaudoje pasirodžiusi išsami informacija apie jo sulaikymą dėl kyšio paėmimo bei dėl jam iškeltos bylos tyrimo aplinkybės. Teismas nustatė, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo 1997 m. rugpjūčio 8 d., kai buvo supažindintas su atsakovo 1997 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 88 TE, o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2006 m. balandžio 3 d. Teismas laikė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnis). Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad senaties terminą reikia pradėti skaičiuoti nuo 2003 m. birželio 3 d., kai teismas dėl jo nutraukė baudžiamąją bylą, kaip nepagrįstą, nes ieškovas savo kaltės nusikaltimo padarymu niekada nepripažino. Be to, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą ir būdamas policijos komisariato darbuotojas, A. G. žinojo, kaip atliekami tarnybiniai patikrinimai, skelbiami įsakymai, todėl elgdamasis apdairiai ir rūpestingai turėjo išsiaiškinti savo teisių pažeidimą ir dėl žalos atlyginimo kreiptis įstatymo nustatytu terminu. Ieškovo nurodytų aplinkybių, kad neturėjo įrodymų patvirtinti savo nekaltumui, buvo sunki materialinė padėtis, atsakovas ilgą laiką nepaneigė tikrovės neatitinkančių žinių, teismas nepripažino svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo santykiams taikytų 1964 m. CK normų, reglamentuojančių garbės ir orumo gynimą bei neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas nereikėjo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nors pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, tačiau tai nebuvo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo pagrindas. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo, ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, pripažintinų svarbiomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus, taikymą, termino eigos pradžią ir termino pabaigos teisines pasekmes, ir teismo padarytos išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad ieškinio reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 8 d. sprendimu pripažino 1997 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime ir Klaipėdos rajono policijos komisariato vyr. komisaro 1997 m. liepos 28 d. įsakyme Nr. 88 TE paskelbtus duomenis neatitinkančius tikrovės ir žeminančius A. G. garbę ir orumą. Kasatorius mano, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti nebuvo praleistas, nes tik 2003 m. birželio 3 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį, kuria panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. liepos 30 d. nuosprendis pripažinti A. G. kaltu pagal BK 287 straipsnį ir baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Net jeigu ir būtų laikoma, kad ieškinio senaties terminas praleistas, teismas privalėjo terminą dėl svarbių priežasčių atnaujinti, nes dėl termino atnaujinimo teismo posėdžio metu neprieštaravo ir atsakovo Klaipėdos policijos komisariato atstovė.

Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-7/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Legrona“ v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-376/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2007).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nuo pat pradžių žinojo ir teigė, kad nepadarė nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinamas. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimo faktas anksčiau nei įsiteisės teismo nuosprendis nepriklauso nuo baudžiamosios bylos baigties. Teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorius apie savo garbės ir orumo pažeidimą sužinojo 1997 m. rugpjūčio 8 d. ir 1998 m. vasario 8 d. Kasatorius nepagrįstai senaties termino pradžią skaičiuoja nuo baudžiamosios bylos nutraukimo. Tačiau net ir 2003 m. birželio 3 d. nutraukus baudžiamąją bylą, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pareikštas beveik po trejų metų. Atsakovas mano, kad toks laiko tarpas buvo akivaizdžiai neprotingas. Be to, atsakovas nurodo, kad kasatorius nenurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes ši ir kasatoriaus išvardytos nutartys nėra tapačios teisės taikymo aspektu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami teisės normų, nustatančių asmens teisių gynimą dėl garbės ir orumo pažeidimo, pažeidus nekaltumo prezumpciją, taip pat ieškinio senatį, taikymo ir aiškinimo klausimai ginčo santykiams reglamentuoti. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo

Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje (iš esmės tai vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą elementų). Ieškovas nurodė, kad jo garbė ir orumas buvo pažeisti 1997 m. liepos 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje įrašius duomenis „Šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 282 straipsnio 2 dalyje ir 1997 m. liepos 28 d. komisaro įsakyme Nr. 88TE“ šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 282 straipsnio 2 dalyje, tuo diskredituodamas policijos pareigūno vardą“. Šie duomenys buvo paskelbti asmeninei komisariato sudėčiai ir visuotiniame susirinkime, dalyvaujant spaudos atstovui. Procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, priimtas 2003 m. birželio 3 d. Patikrinimo išvada ir įsakymu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, taip pažeidžiant ieškovo garbę ir orumą. Vertindama šiuos kasatoriaus argumentus teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju atkreiptinas dėmesys į Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Nekaltumo prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, paprastai siejama su įtariamuoju, kaltinamuoju, teisiamuoju. Nekaltumo prezumpcijos sukuriamą oficialią teisinę minėtą baudžiamojo proceso dalyvio padėtį turi gerbti, jos privalo paisyti kiti baudžiamojo proceso dalyviai ir apskritai teisinių santykių subjektai. Remiantis tuo, kas aptarta, negalima sutikti su atsakovų pozicija, kad tarnybinio patikrinimo pažymoje ir komisaro įsakyme nurodyti duomenys nelaikytini nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes šie duomenys buvo nurodyti, pareiškus kasatoriui (ieškovui) kaltinimą pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir žmogaus teisių ir laisvių garantija, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, taip pat kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo padarius nusikaltimą – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Konstitucijos 6 straipsnis), taigi ir nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su žmogaus orumo gynimo ir kitomis konstitucinėmis teisėmis bei laisvėmis. Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus orumą gina įstatymas“. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime nurodė, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė. Kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą, o 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmoniškąjį orumą socialinio gyvenimo srityje. Orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste – EŽTT) praktika, nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš teisingo bylos nagrinėjimo, reikalaujamo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis šia praktika, nekaltumo prezumpcija bus pažeista, jei valstybės pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, išreiškia nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai buvo įrodyta pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys manyti, jog pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (D. v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, § 41). Teismas savo sprendimuose nuosekliai pabrėžia pareigūnų žodžių pasirinkimo svarbą teiginiuose, išsakytuose iki asmuo dar nebuvo teisiamas ir pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo (D. v. Lithuania, § 42). Tačiau ar pareigūno teiginys pažeidžia nekaltumo prezumpciją, turi būti nuspręsta konkrečių aplinkybių, kuriomis buvo padarytas ginčijamas teiginys, kontekste (D. v. Lithuania, § 43). Pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad darytinas esminis skirtumas tarp konstatavimo, jog kažkas tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą, ir aiškaus paskelbimo, nesant galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, jog asmuo yra padaręs nusikaltimą (M. v. Serbia, no. 23037/04, judgement of 19 September 2006, § 48). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamojoje civilinėje byloje svarstomų policijos komisariato administracinių aktų (1997-07-17 tarnybinio patikrinimo išvadoje, komisaro 1997 07 28 įsakyme dėl atleidimo iš pareigų) formuluotės nėra korektiškos nekaltumo prezumpcijos, kartu ir asmens garbės ir orumo gerbimo požiūriu. Už tarnybinio patikrinimo išvadoje, įsakyme dėl atleidimo iš pareigų pavartotų kvestionuojamų formuluočių paskleidimą komisariato asmeninei sudėčiai, visuotiniame susirinkime dalyvaujant spaudos atstovams turinį atsakingas yra komisariatas (Y.B. et autres c. Turquie, nos. 48173/99 et 48319/99, arr?t du 28 octobre 2004). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad, atsižvelgiant į Konvencijos 10 straipsnį, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis negalėtų sukliudyti valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie vykstančius ikiteisminius tyrimus, tačiau pagal pastarąją nuostatą reikalaujama, kad tai būtų daroma korektiškai ir santūriai, gerbiant nekaltumo prezumpciją (ibid., § 47). Viešinant tam tikrą informaciją apie procesą, neturi būti vertinamas arba iš anksto sprendžiamas asmens kaltumo klausimas (ibid., § 48). Pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje nurodo, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis reglamentuoja visą baudžiamąjį procesą, nepaisant jo baigties, ir tai, kad vėlesnis asmens pripažinimas kaltu negali panaikinti pradinės jo teisės būti laikomam nekaltu, kol kaltumas neįrodytas pagal įstatymą (pvz. M. v. Serbia, § 49). Teismo praktikoje nekaltumo prezumpcijos pažeidimas konstatuotas dėl to, kad sprendimai, kuriais baudžiamasis procesas prieš asmenį nutrauktas ikiteisminio tyrimo stadijoje iš dalies dėl įrodymų stokos ir iš dalies dėl to, jog suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, buvo išdėstyti taip, kad nelieka abejonių dėl juos priėmusių pareigūnų (tardytojo, teisėjo) nuomonės, jog asmuo padarė nutraukiamame procese tirtą veiką (G. v. Ukraine, no. 8599/02, judgement of 21 September 2006).

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šio straipsnio 2 dalis tiesiogiai siejasi su Konstitucijos 109 straipsniu, kuriame nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismas. Valstybėje jokiai kitai institucijai nesuteikta teisės spręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, asmens įvardijimas padarius nusikaltimą pripažintinas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su žmogaus orumu ir garbe, kitomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, todėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimu pažeidžiama žmogaus garbė ir orumas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo duomenų paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tie duomenys tapo žinomi trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Nagrinėjamoje byloje atsakovai ginčija duomenų paskleidimą ir nurodo, kad jų paskleidimas asmeninei komisariato sudėčiai nelaikytinas duomenų paskleidimu, o komisaro pranešime ataskaitiniame susirinkime, dalyvaujant spaudos atstovams, ieškovo pavardė nebuvo nurodyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktui nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleisti duomenys.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. sprendimu, kuriame atsakovu buvo Klaipėdos rajono policijos komisariatas, konstatuotas asmeninių neturtinių vertybių pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese. Visiems kitiems jos nėra prejudicinės ir gali būti ginčijamos. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas pareikštas dėl asmeninių neturtinių vertybių pažeidimo ir dėl pažeidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kitiems atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Klaipėdos rajono policijos komisariatui. Todėl kiti dalyvaujantys byloje asmenys Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. sprendimu nustatytus faktus gali ginčyti.

Asmeninės neturtinės vertybės yra ginamos, kai nustatomi teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra būtini taikant materialinės teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Sprendžiant dėl asmens teisių pažeidimo ir įstatyme nustatyto teisių gynimo taikymo, tikslintini faktiniai bylos duomenys, remiantis pateiktu taikytinos teisės aiškinimu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties

Teismų priimtais procesiniais sprendimais konstatuota, kad ieškovas praleido senaties terminą kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismai laikė, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo priėmus 1997 07 28 įsakymą Nr. 88TE dėl atleidimo iš pareigų ir paskelbus jį asmeninei komisariato sudėčiai, kuriame buvo įrašyti duomenys „šiais veiksmais A. G. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 282 str. 2 d., tuo diskredituodamas pareigūno vardą“. Kasatorius (ieškovas) laiko, jog realiai teisės kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo gynimo, pažeidus nekaltumo prezumpciją, jis negalėjo, kol nebuvo galutinai išspręstas klausimas dėl jo baudžiamosios bylos. Baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi, priimta 2003 m. birželio 3 d., nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui. Kasatorius laiko, kad ši data yra ieškinio senaties termino pradžia, ir remiantis CK 1.125 straipsnio 8 d. jis nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti padarytą žalą pareikšti. Teisėjų kolegija pažymi, kad trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareikšti, išskyrus atvejus, kai CK ar kiti įstatymai nustato kitokius sutrumpintus terminus. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teismą priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net kai ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas ir pan., tam reikia ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Byloje yra iškilęs senaties taikymo klausimas (nuo kada skaičiuoti senaties termino pradžią) reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl garbės ir orumo pažeidimo, kai konstatuojamas nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tik teismo teisė įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant aptartai nagrinėjamos bylos teisinei situacijai, kai nustatoma, jog iki baudžiamosios bylos baigties pažeidžiama nekaltumo prezumpcija ir taip pažeidžiami asmens garbė ir orumas, asmuo turi apsunkintą galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Dėl to sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo pažymėtina, kad negalima jos taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Ieškinio senaties nustatymas yra vienas iš asmens teisės kreiptis į teismą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apribojimų. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisė kreiptis į teismą turi būti reali, tačiau tam tikri šios teisės apribojimai leidžiami. Bet koks teisės kreiptis į teismą apribojimas turi būti nustatytas siekiant teisėto tikslo, teisę kreiptis į teismą ribojančios priemonės turi būti proporcingos šiam tikslui. Apribojimas negali būti toks, kad suvaržytų teisę kreiptis į teismą iš esmės. Teismas savo sprendimuose yra pripažinęs, kad procesiniai terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie taikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pvz., A. A. v. Bulgaria, no. 51343/99, judgement of 15 February 2007, § 35–36). Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo byloje konstatuotiems faktams teisiškai įvertinti, visais atvejai būtina atsižvelgti į asmens teisę kreiptis į teismą ir į tai, ar asmuo turėjo galimybę veiksmingai įgyvendinti šią teisę nepasibaigus senaties terminui (konstatavus, kad šis terminas buvo praleistas), taip pat nepasibaigus dėl jo baudžiamajai bylai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, kad neatskleista bylos esmė ir šis trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė