Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-59/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.1; 44.5.2.17

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus, Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio, Aloyzo Marčiulionio, Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. Š. ieškinį atsakovams VĮ Registrų centro Kauno filialui, antstolei Linai Ugnei Dzikienei dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: J. B., A. V. ir J. Š.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nekilnojamojo turto registre garažo (duomenys neskelbtini), savininke buvo įrašyta ieškovė, kuri šį turtą įgijo 1995 m. spalio 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu. VĮ Registrų centro Kauno filialas, 2000 m. birželio 28 d. perkeldamas garažo duomenis iš techninės apskaitos knygos į kompiuterinę Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę, padarė klaidą ir pakeitė įrašą apie savininkę, nurodydamas vietoj ieškovės J. M. Š. trečiąjį asmenį J. Š. Ieškovė 2005 m. spalio mėn. sužinojo, kad, vykdydama priverstinį išieškojimą, antstolė L. U. Dzikienė be varžytynių pardavė ieškovės garažą, kaip trečiojo asmens J. Š. turtą, šios pasiūlytam pirkėjui J. B., o šis turtą pardavė A. V. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu trečiasis asmuo J. Š. pripažinta kalta padariusi BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus, t. y dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo. Atsakovai pripažino, kad ieškovė garažo neteko dėl kitų asmenų kaltės. Ieškovė atsisakė reikalauti atlyginti žalą iš trečiojo asmens J. Š. ir, remdamasi CK 6.263, 6.279 straipsniais, prašė teismo priteisti jai solidariai iš atsakovų 15 tūkst. Lt žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo VĮ Registrų centro Kauno filialo 15 tūkst. Lt žalai atlyginti ir 450 Lt žyminio mokesčio, atmetė reikalavimą priteisti žalą solidariai iš antstolės. Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas dėl savo kaltės (netiesioginės tyčios) iš Nekilnojamojo turto registro pašalino įrašą apie ieškovės nuosavybės teisę į garažą (duomenys neskelbtini), ir vietoj jo įrašė naują įrašą apie tai, jog nurodytas daiktas nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui J. Š.. Teismas pabrėžė, kad šiuo metu garažą nuosavybės teise valdo sąžiningas įgijėjas, jo negalima išreikalauti, todėl ieškovei turi būti atlyginta dėl daikto netekimo atsiradusi žala (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas žalos dydį, teismas vadovavosi ieškovės pateikta UAB „Domus Optima“ nekilnojamojo turto vertintojo pateikta išvada, o VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktą pažymą dėl ginčo turto vertės teismas laikė neatitinkančia nekilnojamojo turto kainų augimo tendencijų Lietuvoje. Reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo antstolei L. U. Dzikienei teismas atmetė, nes nenustatė jos neteisėtų kaltų veiksmų bei kitų deliktinės atsakomybės sąlygų (CK 4.262 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 19 d. nutartimi atmetė VĮ Registrų centro Kauno filialo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad yra visos VĮ Registrų centro Kauno filialo civilinės atsakomybės sąlygos: ieškovei padaryta žala (nekilnojamojo turto praradimas), neteisėti veiksmai (klaidingo įrašo padarymas Nekilnojamojo turto registre), kaltė bei neteisėtus veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys (jei atsakovas nebūtų padaręs klaidos, ieškovė nebūtų praradusi garažo). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė turi teisę pasirinkti atsakovais vieną ar kelis solidariai atsakingus asmenis. Ieškovė atsisakė atsakove į bylą įtraukti J. Š. Dėl to teismas nurodė negalįs vertinti abiejų atsakovų kaltės laipsnio ir nustatyti jų tarpusavio reikalavimų pagal CK 6.279 straipsnio 2 dalį. Teismas pabrėžė, kad VĮ Registrų centras gali pateikti solidariai atsakingai J. Š. ieškinį kitoje byloje. Dėl to, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu trečiasis asmuo J. Š. pripažinta kalta dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalino išvadą, jog trečiojo asmens J. Š. veiksmai nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovei atsiradusia žala, taip pat pašalino su šia išvada susijusius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė garažo vertę, remdamasis ieškovės pateikta preliminaria turto vertinimo išvada, nes atsakovas su ja sutiko. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir į tai, kad VĮ Registrų centras sutiko su tuo, jog VĮ Registrų centro Kauno filialas byloje būtų atsakovas, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šis asmuo yra tinkamas atsakovas šioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-1321/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-823/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2005). Remdamasis tuo, kad apeliaciniame skunde nepateikta reikalavimų dėl antstolės atsakomybės, ir neviršydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo šio klausimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Registrų centras prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo 1964 m. CK 42 straipsniu, nes atsakovui taikė civilinę atsakomybę, nenustatę visų jos sąlygų. Kasatorius teigia, kad ne jis, bet trečiasis asmuo J. Š. atliko neteisėtus veiksmus. Kasatoriaus nuomone, priežastinis ryšys sieja ne jo, bet trečiojo asmens J. Š. neteisėtus veiksmus ir ieškovei padarytą žalą. Tai, kasatoriaus manymu, patvirtina baudžiamojoje byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. priimtas nuosprendis, kuriuo trečiasis asmuo J. Š. pripažinta kalta padariusi BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus.

2. Bylą nagrinėję teismai nesvarstė, ar antstolė nepažeidė antstolio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes trečiasis asmuo J. Š. informavo antstolių kontorą apie tai, kad ji neturi garažo. Kasatorius mano, kad teismai turėjo svarstyti, ar antstolė prisidėjo prie to, jog ieškovė patyrė žalos.

3. Teismai neteisingai nustatė garažo vertę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vadovavosi preliminaria turto vertinimo išvada, kuri yra tik informacinio pobūdžio. Kasatoriaus pozicija yra tokia, kad teismams reikėjo vadovautis ne nurodytu dokumentu, bet VĮ Registrų centro Kauno filialo darbuotojų 2004 m. rugsėjo 3 d. atliktu garažo įvertinimu, pagal kurį šio turto vertė yra 8910 Lt, arba teismai turėjo pareikalauti, kad ieškovė pateiktų kitų įrodymų.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai visapusiškai išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes ir nustatė visas VĮ Registrų centro Kauno filialo civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovė mano, kad teismai pagrįstai nesprendė trečiojo asmens J. Š. atsakomybės klausimo, nes ieškovė reikalavo atlyginti žalą tik iš atsakovo. Atsiliepime teigiama, kad atsakovas ir trečiasis asmuo J. Š. yra solidarieji skolininkai, todėl ji turėjo teisę pasirinkti, iš ko reikalauti atlyginti žalą, o teismas turėjo nagrinėti tik to skolininko, kuriam pateiktas reikalavimas, atsakomybės klausimą. Ieškovė nurodė, kad kasatorius nepagrįstai kelia priteistos žalos dydžio klausimą, nes pirmosios instancijos teisme atsakovas sutiko su preliminarioje garažo vertinimo išvadoje nustatyta šio turto verte ir atsisakė prašyti teismo skirti ekspertizę vertei patikslinti.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės už kelių asmenų veiksmais padarytą žalą sampratos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnis) bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, taikymu ir aiškinimu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas privalo pasisakyti, kartu pasisakydamas dėl civilinių teisių įgyvendinimo ir civilinių teisių gynimo būdų, nes tai yra susiję su civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymu ir aiškinimu šioje civilinėje byloje.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, t. y. asmuo savo nuožiūra gali atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo. Asmuo, naudodamasis savo nuožiūra civilinėmis teisėmis, turi įvertinti savo būsimo elgesio variantus ir neperžengti savo turimų civilinių teisių ribų. Asmuo, nutaręs savo teises ginti teisme, privalo laikytis kreipimąsi į teismą bei procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Kartu įstatyme, suteikiant teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, nustatyti tam tikri naudojimosi civilinėmis teisėmis ribojimai (CK 1.137 straipsnio 2–5 dalys). CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kokiais galimais būdais civilines teises įstatymų įtvirtinta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Paprastai civilinių teisių gynimo būdai nustatyti teisės normų, reglamentuojančių konkretų teisinį santykį. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Teismas civilines teises gali ginti atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Pavyzdžiui, daikto savininkui pareiškus vindikacinį reikalavimą ir teismui tokį reikalavimą patenkinus, savininkui grąžinamas iki pažeidimo turėtas daiktas. Teismas civilines teises įstatymų nustatyta tvarka taip pat gina išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ir neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius) (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą. Be to, tam tikrais atvejais pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas gali būti suprantamas kaip tam tikras piktnaudžiavimas savo teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė, siekdama atkurti savo teisę, pažeistą dėl nuosavybės teisės į jai priklausiusį garažą praradimo, pasirinko nuostolių išieškojimą iš asmenų, pažeidusių jos nuosavybės teisę. Ieškovė ieškinio pareiškime nurodė, kad, remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, negalimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Pažymėtina, kad civilinės bylos iškėlimo metu dar nebuvo nustatyta tai, ar nekilnojamasis daiktas nebuvo prarastas dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė neteko garažo dėl kelių asmenų – atsakovų valstybės įmonės Registrų centro, antstolės bei trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų J. Š., J. B. ir A. V. – veiksmų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės dydžio klausimus, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų pasekmių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-764/2003). Taigi šioje byloje yra skolininkų daugetas. Tokiu atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl jai padarytos turtinės žalos priteisimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendras principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007; teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. VĮ Registrų centras, byla Nr. 3K-3-156/2005).

Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. valstybės įmonė Registrų centras ir kt., byla Nr. 3K-3-295/2006).

Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, jis egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., byla Nr. 3K-3-518/2006, ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., byla Nr. 3K-7-345/2007). Taigi, nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus.

Byloje nustatyta, kad atsakovų valstybės įmonės Registrų centro, antstolės, trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų J. Š. nesiejo bendri neteisėti veiksmai, asmenys iš esmės vienas apie kitą nežinojo, bet jie prisidėjo prie žalos padarymo ir dėl jų veiksmų ieškovė prarado garažą. Bylą nagrinėję teismai, taikydami solidariąją atsakomybę, visapusiškai neišanalizavo atsakovų, trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų J. Š. ir kitų trečiųjų asmenų J. B. ir A. V. veiksmų, taip pat reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, todėl neįvertino atsakomybės apimties, nurodytų asmenų atskirų veiksmų ir juos su žala siejančio priežastinio ryšio pobūdžio. Teismai neatsižvelgė į tai, kad žalos padarę asmenys veikė nesusitarę, ne vienu metu ir skirtingu laiku, jų kaltė buvo skirtingų kaltės formų, t. y. į tai, ar nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo taikyti dalinę, bet ne solidariąją atsakomybę. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė.

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo teisme metu trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų J. Š. buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pripažinta kalta bei nuteista už tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad žinodama, jog jai nepriklauso garažas, suklastojo oficialų dokumentą – prašymą dėl garažo pardavimo – ir jį pateikė antstolei, dėl ko garažas buvo parduotas, o ji išvengė turtinės prievolės bei savo veiksmais padarė ieškovei J. M. Š. 15 tūkst. Lt turtinės žalos. Taigi trečiasis asmuo J. Š. dėl veiksmų, atliktų ieškovės atžvilgiu, pripažinta kalta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad trečiojo asmens J. Š. veiksmai nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovei atsiradusia žala, yra nepagrįsta ir neteisėta. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir jam įsiteisėjus, ieškovė įgijo teisę atkurti pažeistą teisę, pareikšdama teisme vindikacinį reikalavimą, remdamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo, nes savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taip pat, atmetant ieškinį antstolei, liko neįvertinti jos veiksmai, t. y. ar turto aprašas sudarytas laikantis CPK 677, 678 straipsnių reikalavimų ir kodėl tai padaryta nenuvykus į vietą bei neapžiūrėjus aprašomo turto dalyvaujant skolininkui. Teismai taip pat neįvertino ir trečiojo asmens J. B., kuris įsigijo garažą parduodant turtą be varžytynių, veiksmų. Taigi teismai turėjo įvertinti tai, kiek kiekvienas iš asmenų, atlikdamas konkrečius veiksmus, numatė ar galėjo numatyti, būdamas vidutiniškai protingas ir apdairus (lot. bonus pater familias), ieškovei kilsiančią žalą.

Be to, teismai, vertindami byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, suformuluotas CPK 176–185 straipsniuose, t. y., priteisdami 15 tūkst. Lt žalos atlyginimą, rėmėsi preliminaria išvada dėl nekilnojamojo turto vertės (T. 1, b. l. 20). Iš registro duomenų matyti, kad 2004 metais ginčo garažo vidutinė rinkos vertė buvo 8910 Lt. Nustatant nurodyto turto vidutinę rinkos vertę, neatsižvelgta į šią aplinkybę. Be to, nustatant garažo vertę, turėjo būti atsižvelgta į tai, už kokią kainą jis 2004 m. lapkričio 29 d. buvo parduotas trečiajam asmeniui A. V. Nors įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nuosprendyje nurodoma, kad ieškovei padaryta 15 tūkst. Lt žala, tačiau nuosprendis turi prejudicinę galią tik dėl trečiojo asmens J. Š. nusikalstamų veiksmų pasekmių, bet ne dėl padarytos žalos dydžio, kuris baudžiamojoje byloje nesvarstytas (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai vertino bylos faktinius duomenis, todėl, spręsdami civilinės atsakomybės už kelių asmenų padarytą žalą klausimą, neatskleidė bylos esmės ir netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalys), taip pat pažeidė įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisykles, suformuluotas CPK 176–185 straipsniuose. Nustačius esminius proceso ir materialinės teisės normų pažeidimus, teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas ieškovės reikalavimą atlyginti žalą, turi nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo, veiksmus ir, konstatavęs, kad dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli asmenys, spręsti CPK nustatyta tvarka klausimą dėl tokių asmenų patraukimo atsakovais ir jų atsakomybės rūšies bei dydžio, priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų pasekmių. Be to, nagrinėjant bylą iš naujo, nepažeidžiant CPK 13 straipsnyje nustatyto proceso dalyvių dispozityvumo principo, turi būti atsižvelgta į galimybę ieškovei pasinaudoti kitu civilinių teisų gynimo būdu, t. y. pareikšti reikalavimą atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, ir į tai, ar ieškovės pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas, esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, gali užtikrinti jos teisių apsaugą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Stripeikienė

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė