Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-187/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1,

114.3, 114.4, 114.5, 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovui K. Ž. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys 1999 m. spalio 8 d. sudarė notarinės formos paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui iki 1999 m. gruodžio 8 d. paskolino 44 000 Lt. Šalys susitarė, kad skola turi būti grąžinta skolininko gyvenamojoje vietoje. Ieškovas 2006 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 44 000 Lt. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teigdamas, kad skolą pagal paskolos sutartį ieškovui grąžino dalimis iki 2002 m.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 44 000 Lt skolos.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą – atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus: atsakovo buvusios sutuoktinės V. Ž. įmonės,,Reta” apskaitos žurnalo kopijas, prie bylos pridėtoje atsakovo užrašų knygelėje padarytus įrašus, nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas būtų tinkamai įvykdęs 1999 m. spalio 8 d. paskolos sutartimi prisiimtą prievolę ir būtų grąžinęs ieškovui 44 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad apskaitos žurnale nenurodyta, kad iš įmonės kasos paimtos pinigų sumos skirtos atsakovo prievolei pagal paskolos sutartį įvykdyti, atsakovo užrašų knygelėje yra tik paties atsakovo padarytos pastabos, nurodant pinigų sumas ir mėnesius. Be to, teismui nebuvo pateikta nei paskolos sutarties originalo su įrašu apie skolos grąžinimą (tik paskolos sutarties dublikatas), nei jokių kitų dokumentų, kuriuos būtų galima laikyti pakvitavimais, patvirtinančiais tinkamą prievolės įvykdymą. Tenkinant ieškinį, buvo atsižvelgta ir į tai, kad sutarties sudarymo metu šalys nebuvo artimai pažįstamos, nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskolos sudarymas ar pinigų grąžinimas kitokia, nei įstatyme nustatyta forma, būtų pagrįstas šalių visiško pasitikėjimo santykiais. Kaip teisiškai nereikšmingas buvo atmestas atsakovo argumentas, jog tinkamą prievolės įvykdymą patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovas tik praėjus septyneriems metams kreipėsi į teismą dėl paskolos grąžinimo. Atsakovo argumentas, kad ieškovas jam paskolino ne 44 000 Lt, kaip teigiama ieškinyje, o tik 40 000 Lt, buvo atmestas kaip neįrodytas. Teismas nesirėmė liudytojų V. Ž., E. V., E. K., teigusių, jog atsakovo skolos ieškovui dalis buvo grąžinta ieškovui neatlygintinai naudojantis atsakovui priklausiusios kavinės paslaugomis bei ieškovui išnuomotomis patalpomis, parodymais, nurodant, kad liudytojai yra susiję su atsakovu artimais ryšiais, be to, jų duoti parodymai nelaikytini objektyviais dėl parodymų nenuoseklumo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Šalių sutartinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 244 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be žymos apie prievolės įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo nurodomas faktas apie turėtą skolos dokumentą ir jo dingimo aplinkybes nepaneigtas. Kadangi ieškovas teismui nepateikė originalaus 1999 m. spalio 8 d. sudarytos paskolos sutarties dokumento, o pareikštą ieškinį grindė šio dokumento dublikatu, teisėjų kolegija nusprendė, kad paskolos sutarties dublikatas patvirtina tai, kad 1999 m. bylos šalis siejo sutartiniai santykiai, tačiau neįrodo prievolės galiojimo šiuo metu (CK 6.63 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė išvadą, jog atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su 2004 m. įvykusios vagystės iš atsakovui priklausiusios kavinės patalpų metu prarastu paskolos sutarties originalu, leistinais įrodymais nepaneigtos. Dokumentų praradimo faktą patvirtina baudžiamosios bylos Nr. 81-1-1276-04 medžiaga. Atsakovo nurodytas dalies skolos grąžinimo būdas, kurį patvirtina liudytojų V. Ž., E. K., E. V. parodymai, šalių priešpriešinių skolinių įsipareigojimų užskaitymas buvo leidžiamas ir galimas šalių abipusiu susitarimu, todėl buvo nuspręsta, kad atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė tinkamu įvykdymu (CK 6.38, 6.123 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įrodinėjimo pareiga įrodyti egzistuojančią (nepasibaigusią) atsakovo prievolę turėjo tekti ieškovui, pateikiant skolos išreikalavimo dokumento originalą, tačiau ieškovas to nepadarė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kreditorius neturi skolos dokumento originalo, nepagrindė šio dokumento dingimo objektyvių aplinkybių ir nepateikė kitų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog prievolė pagal paskolos sutartį nėra įvykdyta, be to, daugiau nei septynerius metus nereikalavo prievolės įvykdymo pagal paskolos sutartį, nusprendė, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti atsakovo skolinės prievolės egzistavimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus: 1999 m. spalio 8 d. notarinės formos šalių sudarytą paskolos sutartį, ieškovo turėto skolos dokumento praradimo faktą ir atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su 2004 m. įvykusia vagyste, tinkamo paskolos grąžinimo aplinkybes, remiantis atsakovo įrašais jam priklausančioje užrašų knygelėje ir liudytojų E. V., E. K. ir V. Ž. parodymais, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 178, 185 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007). Kasatoriaus teigimu, byloje nėra leistinų įrodymų, kad atsakovas būtų tinkamai įvykdęs paskolos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą – iki 1999 m. gruodžio 8 d. savo gyvenamojoje vietoje grąžinti ieškovui 44 000 Lt. Kasaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad piniginės prievolės įvykdymą dalimis arba kitokiu būdu be kreditoriaus sutikimo, nesant papildomos sutarties pakeisti paskolos įvykdymo sąlygas ir vietą (CK 6.39 straipsnio 1 dalis, 6.40 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis), turėjo įrodyti atsakovas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis), tačiau įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

2. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, privalėjo vadovautis novacijos institutą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.141-6.144 straipsniai), tačiau to nepadarė. Novacija nepreziumuojama (CK 6.141 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad novacija galima tik tuo atveju, kai prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią vieną prievolę pakeisti kita. Kadangi, kasatoriaus manymu, byloje kilo ginčas dėl įvykusios novacijos, tai pareiga įrodyti tokios aplinkybės egzistavimą tenka šia aplinkybe besiremiančiai šaliai (nagrinėjamos bylos atveju – atsakovui). Atsakovas nepateikė jokių novaciją patvirtinančių įrodymų, o tik nurodė, kad skolą ieškovui dalimis grąžino 2001-2002 m. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad prievolė pagal paskolos sutartį įvykdyta tinkamai.

3. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, susijusia su tikėtinu paskolos sutarties originalo praradimu 2004 m. įvykusios vagystės kavinės „Reta“ patalpose metu. Kasatoriaus teigimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog minėtos vagystės metu iš kavinės patalpų dingo tik menkaverčiai daiktai. Tai, kad 2004 m. įvykusios vagystės metu iš atsakovui priklausiusių patalpų dingo ir kasos aparatai bei įvairios sutartys nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. bei kiti dokumentai, tarp kurių buvo ir 1999 m. spalio 8 d. bylos šalių sudaryta paskolos sutartis, ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pranešta tik 2007 m. liepos 17 d. Tokios aplinkybės, kasatoriaus manymu, leidžia pagrįstai abejoti apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl paskolos sutarties originalo dingimo tikėtinumo.

4. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pažeisti tinkamo proceso ir procesinio šalių lygiateisiškumo principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, buvo nukrypta nuo Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodytos būtinybės laikytis teismų jurisprudencijos tęstinumo. Apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime nenurodyta, kokiais teisės aktais, byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis, buvo taikomas CK 6.123 straipsnis ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą yra nepagrįsta. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.38 straipsnio nuostatas apie prievolių vykdymo principus, nenagrinėjo ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad byloje nėra jokių dokumentų, kuriuos būtų galima laikyti pakvitavimais, patvirtinančiais tinkamą prievolės įvykdymą, nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu liudytojų V. Ž., E. K., E. V. parodymus būtų galima pripažinti objektyviais, o atsakovo užrašų knygelėje per dvejus metus dviejų rūšių rašalu padarytus 27 įrašus apie paskolos grąžinimą patikimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo pateiktą kasacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų visetą, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra kasaciniame skunde keliami procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo taisykles iš paskolos ir novacijos teisinių santykių kilusiuose ginčuose, aiškinimas ir taikymas.

Dėl įrodymų leistinumo taisyklių

Civilinių teisinių santykių dalyviai, palyginus su kitomis teisės šakomis, turi plačias elgesio laisvės ribas, jie gali įgyti teises tiek įstatymo pagrindu, tiek įstatyme specialiai nenumatytais, tačiau jam neprieštaraujančiais pagrindais (CK 1.136 straipsnis). Įstatyme vienodai pripažįstamos tiek įstatymo pagrindu, tiek jam neprieštaraujančiais pagrindais įgytos teisės ir garantuojama teisminė pažeistų civilinių teisių gynyba (CK 1.138 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai: teisingumo, protingumo, sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), negalėjimo turėti naudos iš įstatymo nežinojimo principas (ignorantia legis nocet) (CK 1.6 straipsnis), ir kt. sukuria civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių, ir nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tam tikra šių civilinių teisinių santykių principų išraiška yra ir CK normose, nustatančiose reikalavimus sandorio formai ir įrodinėjimo ypatumus iš paskolos ir novacijos teisinių santykių kilusiuose ginčuose.

Ginčo teisiniai santykiai atsirado sudarius paskolos sutartį 1999 metais ir tęsėsi po 2001 metų, todėl jie vertintini tiek pagal 1964 metų Civilinio kodekso, tiek pagal naujojo Civilinio kodekso normas. 1964 m. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) CK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta privalomoji rašytinė forma fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, kurių suma sudarymo metu didesnė kaip penki šimtai litų (išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi), bei teisinės šio reikalavimo nesilaikymo pasekmės: pagal bendrąją taisyklę įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį darė negaliojantį (CK 58 straipsnis).

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui nagrinėjamų santykių reguliavimas iš esmės nepasikeitė, tačiau buvo įvestos ir tam tikros naujos taisyklės. Fizinių asmenų sandorio suma, reikalaujanti rašytinės formos, buvo padidinta iki penkių tūkstančių litų (CK 1.73 1 dalies 1 punktas), paskolos sutarties atveju – dviejų tūkstančių litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė išliko ta pati: rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006).

CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga –,,jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant paskolos sutartį įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamų teisės normų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir CK 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyminio aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įstatyminės įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų paskolos sutarties įvykdymo dvišalį sandorį, todėl teismai turėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą, t. y. nustatyti, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais (kokie santykiai siejo ginčo šalis, ar atsakovo pateikti užrašai jų patikimumo prasme gali būti vertinami kaip netiesioginiai prievolės įvykdymo įrodymai ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas sprendime rėmėsi liudytojų parodymais, tačiau tinkamai nemotyvavo, kodėl taiko aptartą įrodimų leistinumo išimtį.

Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos ir novacijos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.

Pažymėtina, kad sandorio šalys įrodinėjimo procese gali pasinaudoti įstatyminėmis prezumpcijomis tik tuo atveju, kai byloje yra neginčijamai konstatuotas faktas, kuriam įstatymo suteikiama privilegijuota reikšmė (pas kreditorių yra paskolos sutartis, pas skolininką yra skolos dokumentas ar pakvitavimas ir pan.). Tam tikrų aplinkybių preziumavimas įstatyme nepakeičia bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o tik atitinkamai palengvina įrodinėjimo procesą šaliai, kurios naudai prezumpcija nustatyta.

Pagal bendruosius tinkamo prievolių vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu, negu aptartas pradinėje sutartyje, būdu tik tuo atveju, jeigu tokį įvykdymą priima kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Prievolės dalyko ar įvykdymo būdo pakeitimas yra novacija (6.141 straipsnio 1 dalis), pagal įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007 ir kt.).

Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas patenkino atsakovo (skolininko) apeliacinį skundą remdamasis argumentu, kad ieškovas (kreditorius) neturi skolos dokumento ir neįrodė, jog prievolė iki šiol neįvykdyta ir galiojanti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau aptartas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ieškovas (kreditorius), jis pateikė notarine tvarka patvirtintos sutarties dublikatą, atsakovas šį faktą pripažįsta, tik įrodinėja, kad realiai gavo pinigų mažiau negu nurodyta sutartyje. Tuo tarpu paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti atsakovas (skolininkas), jis neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, todėl negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos grąžinimo ar novacijos faktą bendra tvarka. Nėra jokio įstatyminio pagrindo apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad, atsakovui (skolininkui) pareiškus, jog jis turėjo skolos dokumentą, tačiau jį prarado, ieškovas (kreditorius) privalo šį jo teiginį paneigti ir įrodyti, kad skola jam negrąžinta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad remiasi atsakovo pateiktais įrodymais, tačiau jų netyrė ir neįvertino pagal įstatymo ir teismų praktikos suformuluotus įrodymų tyrimo reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigita Rudėnaitė

Algis Norkūnas