Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.7; 42.8; 45.6; 121.11 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškinyje nurodyta, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba ir ieškovė 2003 m. gruodžio 15 d. sudarė sutartį Nr. 1R-937 dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo. Šia sutartimi Alytaus miesto savivaldybės taryba įsipareigojo perduoti ieškovei gyvenamojo namo pamatus (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamojo namo pamatai), o sutarties 2 punkte nurodyta, kad privatizuojamiems gyvenamojo namo pamatams yra priskirtas 2980 kv. m valstybinės žemės sklypas(duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), kuris bus parduodamas ieškovei pagal atskirą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 1 d. ji ir atsakovas sudarė preliminariąją sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui gyvenamojo namo pamatus ir žemės sklypą, o 2004 m. sausio 15 d. šalys pasirašė preliminariosios sutarties papildymą, kurio 2 punkte nustatyta, jog atsakovas ketina nuomotis, o ne pirkti pamatams priskirtą žemės sklypą. Ieškinyje nurodyta, kad tą pačią dieną, t. y. 2004 m. sausio 15-ąją, šalys sudarė ginčijamą sutartį, kuria ieškovė atsakovui pardavė gyvenamojo namo pamatus. Anot ieškovės, Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Serneta“ ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl įpareigojimo parduoti žemės sklypą ir toje byloje UAB „Serneta“ teigia, jog šioje byloje ginčijama sutartimi ieškovė atsakovui pardavė ne tik gyvenamojo namo pamatus, bet ir teisę privatizuoti pamatams priskirtą žemės sklypą. Ieškovė nurodė, kad kadangi, atsakovo nuomone, pagal ginčijamą sutartį ji perleido atsakovui teisę įsigyti žemės sklypą, tai, sudarant ginčijamą sutartį, buvo pažeista imperatyvi CK 6.116 straipsnio 1 dalis, nes be Alytaus apskrities viršininko administracijos sutikimo toks perleidimas buvo negalimas. Be to, ieškovės teigimu, ginčo sutartis sudaryta atsakovui panaudojus apgaulę: pagal preliminariosios sutarties papildymo 2 straipsnį atsakovas neketino įsigyti žemės sklypo nuosavybėn, o ketino jį nuomotis, tačiau atsakovas siekė suklaidinti ieškovę dėl sutartimi perduodamų teisių apimties, ketindamas įgyti žemės sklypą ne nuomodamasis ar pirkdamas jį iš ieškovės, o privatizuodamas tiesiogiai. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad sudarydama ginčijamą sutartį dėl atsakovo veiksmų (apgaulės) ieškovė iš esmės suklydo dėl sandorio objekto ir perduodamų teisių apimties: ieškovė buvo įsitikinusi, kad pagal ginčijamą sutartį parduodami tik pamatai, o teisė įsigyti žemės sklypą nuosavybėn nėra perleidžiama. Anot ieškovės, ji neketino perleisti atsakovui teisės privatizuoti žemės sklypą. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia šalių 2004 m. sausio 15 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia 2004 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovo ir ieškovės; taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei gyvenamojo namo pamatus, o ieškovę – grąžinti atsakovui 34 237 Lt. Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 15 d. Alytaus miesto savivaldybė ir ieškovė sudarė privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1R-937, kuria Alytaus miesto savivaldybė įsipareigojo perduoti ieškovei gyvenamojo namo pamatus; sutarties 2 punkte nustatyta, kad privatizuojamam pastatui (pamatams) priskirtas 2980 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas ir jis bus parduotas pagal atskirą pirkimo-pardavimo sutartį. 2003 m. gruodžio 1 d. ieškovė ir atsakovas sudarė preliminariąją sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui pamatus ir žemės sklypą. 2004 m. sausio 15 d. šalys pasirašė preliminariosios sutarties papildymą, kurio 2 punkte nurodyta, kad atsakovas ketina žemės sklypą nuomotis, o ne įsigyti nuosavybėn. 2004 m. sausio 15 d. ieškovė ir atsakovas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovas nupirko gyvenamojo namo pamatus. Teismas konstatavo, kad preliminariosios sutarties papildymu susitarta, jog atsakovas pirks tik gyvenamojo namo pamatus, o žemės sklypą nuomosis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pakeitė nuomonę ir manė, jog tikslingiau žemės sklypą nuomotis. Teismo vertinimu, ieškovė pati ketino pirkti žemės sklypą ir jį nuomoti (arba parduoti), šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovė už žemės sklypą buvo sumokėjusi pradinį įnašą – 9800 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovė, atstovaujama sutuoktinio Ž. T., sudarydama ginčijamą sandorį buvo apgauta, nes atsakovas, pakeitęs preliminariosios sutarties sąlygas ir atsisakęs iš ieškovės pirkti žemės sklypą, nutylėjo, jog dėl žemės sklypo pirkimo tiesiogiai kreipsis į VĮ Valstybės turto fondą. Nustatęs, kad ieškovė, dalyvaudama viešame aukcione pamatams ir žemės sklypui įsigyti, siekė uždirbti pinigų, teismas konstatavo, jog tai, kad ieškovė pamatus pardavė pigiau, nei buvo sumokėjusi juos pirkdama iš valstybės, prieštarauja elementariai logikai, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Teismo nuomone, ieškovė žinodama, kad atsakovas žemės sklypą pirks ne iš jos, o tiesiai iš valstybės, būtų į pamatų pardavimo kainą įskaičiavusi ir sumą, sumokėtą VĮ Valstybės turto fondui kaip pradinį įnašą už žemės sklypą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas yra verslininkas ir geriau išmano pirkimo-pardavimo sandorių ypatumus bei turi didesnę patirtį sudarant sandorius, o ieškovė, nors ir atstovaujama teisinį išsilavinimą turinčio sutuoktinio, yra labiau pažeidžiama sandorio šalis, nes siekdama uždirbti pinigų tokio pobūdžio sutartį sudarė pirmą kartą. Pripažinęs ginčijamą sutartį negaliojančia, teismas taikė dvišalę restituciją. Atsakovo teiginį, kad ieškovė 2004 m. kovo 12 d. notariškai patvirtintu pareiškimu atsisakė įsigyti žemės sklypą, teismas laikė nepagrįstu, nes šis atsisakymas 2005 m. balandžio 27 d. notariškai patvirtintu pareiškimu yra atšauktas, be to, teismo nuomone, minėtą atsisakymą ieškovė parašė nenorėdama veltis į teisminius ginčus su M. B. civilinėje byloje Nr. 2-1602-11/2004. Teismas nurodė, kad tai, jog ginčijama sutartis neprieštarauja imperatyviosioms teisėms normoms (CK 1.80 straipsniui), buvo pasisakyta Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 4 d. sprendime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtuose prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1602-11/2004. Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (dėl suklydimo).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kolegija pažymėjo, kad 2004 m. sausio 15 d. preliminariosios sutarties papildymo 2 punkte nurodoma, jog atsakovas ketino įsigyti tik gyvenamojo namo pamatus, o žemės sklypą nuomotis iš ieškovės, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovo valia buvo ne nuomoti žemės sklypą, o jį įsigyti nuosavybėn iš VĮ Valstybės turto fondo, kuriam atsakovas pareiškė ieškinį dėl įpareigojimo parduoti atsakovui ginčijamą žemės sklypą. Kolegija konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį ir nutylėdamas šias svarbias aplinkybes, veikė nesąžiningai ir suklaidino ieškovę dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių. Kolegija pažymėjo ir tai, kad ginčo sutartimi gyvenamojo namo pamatai su teise įsigyti žemės sklypą buvo parduoti už neprotingai mažą kainą: pagal 2003 m. gruodžio 15 d. privatizuojamo objekto pirkimo–pardavimo sutartį visa privatizavimo objekto ir žemės sklypo kaina – 201 999 Lt, iš jų gyvenamojo namo pamatų – 34 237 Lt, o žemės sklypo prie šio objekto – 167 762 Lt; pagal objekto privatizavimo sutarties 4.2 punktą ieškovė už privatizuojamą objektą sumokėjo pradinį 11 800 Lt įnašą, iš kurio 9800 Lt už būsimo žemės sklypo įsigijimą; preliminariąja sutartimi (3.1 punktas) šalys susitarė gyvenamąjį namą ir žemės sklypą parduoti už 228 000 Lt, o ne už 34 237 Lt. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neketino perleisti atsakovui jokių teisių į žemės sklypą ir elgėsi pagal susitarimą, išdėstytą preliminariosios sutarties papildyme. Remdamasi CPK 314 straipsniu, kolegija netenkino atsakovo prašymo išreikalauti naujus įrodymus apie tai, ar ieškovė yra anksčiau sudarinėjusi panašaus pobūdžio sandorius, ar ginčijamą sandorį sudariusi pirmą kartą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės pozicija dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių buvo nuosekli ir žinoma atsakovui, todėl, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovui laikant jo nurodytą aplinkybę svarbia sprendžiant sandorio sudarymo teisėtumą, galėjo atitinkamus įrodymus pateikti ar prašyti teismą juos išreikalauti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Serneta“ prašo: panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų centro apie ieškovės 2001, 2002, 2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pripažindami ginčo sutartį negaliojančia kaip sudarytą panaudojus apgaulę, bylą nagrinėję teismai, kasatoriaus nuomone, pažeidė civilinių teisinių santykių stabilumą bei kasatoriaus teisėtai įgytas teises pagal ginčo sutartį. Pasisakydamas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti aktyviais veiksmais, taip pat nuslėpimu svarbių sandorio aplinkybių, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. Kabišaitienė ir kt. v. S. Kalininas ir kt., bylos Nr. 3K-3-1008/2001; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Savickas v. J. Sriubaitė ir kt., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Petrauskas v. E. Šuliokas, bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Vaitėnas ir kt. v. A. Ašmegienė, bylos Nr. 3K-3-204/2006; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Šapiro firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ v. G. Brencius, bylos Nr. 3K-3-145/2007; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Tirevičius ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007). Taigi, anot kasatoriaus, apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-640/2006 ir Nr. 3K-3-306/2007 yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, svarbu aiškintis ne tik apgavusios šalies veiksmus ruošiantis sudaryti sandorį bei jį sudarant, bet ir analizuoti teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai šių reikalavimų nevykdė, visiškai nesiaiškino (neanalizavo) ieškovės veiksmų minėtais momentais. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai apgaulę siejo ne su pastato perleidimu, o su galimybe įsigyti žemės sklypą po pastatu bei tariamai kasatoriaus nutylėjimu, jog jis ketina šį žemės sklypą įsigyti iš valstybės. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino preliminariosios sutarties papildymo nuostatas, taip pažeisdami CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Be to, teismai nevertino aplinkybės, kad už ieškovę, pasirašant 2003 m. gruodžio 1 d. preliminariąją sutartį, 2004 m. sausio 15 d. preliminariosios sutarties papildymą bei ginčo sutartį, veikė jos sutuoktinis Ž. T., turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes; turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000, 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2006, ir kt.). Anot kasatoriaus, teismai padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, pripažindami, kad kasatorius žemės sklypą ketino nuomotis būtent iš ieškovės, nes preliminariosios sutarties papildyme nėra tokios sąlygos, priešingai, yra susitarta, kad kasatorius įsipareigoja sumokėti už ieškovę visas sankcijas, baudas ir kt. įsipareigojimus pagal privatizavimo sutartį bei kad ieškovei nebus taikomos jokios sankcijos, jeigu ji negalės kasatoriui parduoti žemės sklypo. Kasatoriaus teigimu, ieškovės buvo prašoma nesikreipti į VĮ Valstybės turto fondą, nes tai ketino daryti pats kasatorius, o ieškovė šioms nuostatoms neprieštaravo. Kasatoriaus vertinimu, šios preliminariosios sutarties papildymo sąlygos patvirtina, kad ieškovė jau tuo metu (iki ginčo sutarties pasirašymo) pati neketino, nebuvo išreiškusi valios pirkti žemės sklypo po pastatu, sutiko, kad žemės sklypą iš valstybės pirktų (arba nuomotųsi) kasatorius, tačiau teismai dėl to nepasisakė ir nevertino tokio ieškovės elgesio iki ginčo sutarties sudarymo, t. y. netinkamai aiškino CK 1.91 straipsnio 5 dalį. Kasatoriaus teigimu, preliminariosios sutarties papildymo 2 punkte išreikštas kasatoriaus galvojimas apie ketinimą nuomotis žemės sklypą po pastatu reiškė galvojimą nuomotis sklypą iš valstybės, o ne iš ieškovės. Anot kasatoriaus, tai yra akivaizdu iš preliminariosios sutarties papildymo teksto, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai preliminariosios sutarties papildymą aiškino pažeisdami CK 6.193 straipsnio taisykles.
3. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčo sutartį pasirašė ieškovės sutuoktinis, kuris apklausiamas kaip liudytojas nurodė, jog ginčo sutartis ir jos sąlygos buvo parengti notaro (o ne kasatoriaus). Kasatoriaus teigimu, patvirtindama ginčo sutartį, ieškovė tinkamai suprato jos turinį (sąlygas) ir tokią sutartį norėjo sudaryti, t. y. ieškovės išreikšta valia, sudarant ginčo sutartį, atitiko jos tikrąją valią ir nebuvo veikiama kasatoriaus apgaulės. Anot kasatoriaus, jis nenutylėjo ir negalėjo nutylėti, kad jis įsigis (ar nuomosis) žemės sklypą kreipdamasis į atitinkamas institucijas, nes ginčo sutartyje ši sąlyga buvo numatyta, t. y. atskleista, ieškovės perskaityta, notaro išaiškinta ir jos suprasta. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pripažindami ginčo sutartį negaliojančia, teismai neaiškino ginčo sutarties, jos sąlygų, taip netinkamai taikydami (netaikydami) CK 6.193 straipsnio bei neatskleisdami bylos (ginčo) esmės, taip pat teismai nevertino ieškovės elgesio iki ginčo sutarties sudarymo bei jos sudarymo metu, visiškai dėl jų nepasisakė. Byloje nustatyta, kad 2004 m. kovo 12 d. ieškovė VĮ Valstybės turto fondui pateikė notarinės formos pareiškimą, kuriuo atsisakė įsigyti žemės sklypą po pastatu ir sutiko, kad jį įsigytų kasatorius. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškovė šį pareiškimą pateikė nenorėdama veltis į teisminius ginčus su M. B. civilinėje byloje Nr. 2-1602-11/2004, paremta prielaidomis, neteisinga ir prieštarauja rašytiniams įrodymams, nes aptariamas ieškovės pareiškimas pateiktas dar iki ieškinio pateikimo minėtoje byloje. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad daugiau kaip po metų kitu pareiškimu ieškovė panaikino 2004 m. kovo 12 d. pareiškimą, neturi reikšmės vertinant šalių elgesį po ginčo sutarties sudarymo. Anot kasatoriaus, teismai netinkamai aiškino ir nevertino ieškovės elgesio po ginčo sutarties sudarymo, taip netinkamai aiškindami apgaulės turinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).
4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pastatas su teise įsigyti žemės sklypą po juo buvo parduoti už neprotingai mažą kainą, paremta vien prielaidomis. Kasatorius pažymi, kad jam buvo parduotas tik pastatas, o jokia teisė įsigyti žemės sklypą ginčo sutartimi nebuvo parduota; ieškovė nebuvo nei šio žemės sklypo savininkė, nei nuomininkė, be to, pati atsisakė įsigyti žemės sklypą po pastatu. Kasatoriaus nuomone, aplinkybė, kad ieškovė buvo sumokėjusi dalį žemės sklypo kainos, dar neįrodo, jog ji ketino sklypą pati įsigyti pasirašinėdama preliminariąją sutartį, jos papildymą bei ginčo sutartį; dalies žemės sklypo kainos sumokėjimas iki 2003 m. gruodžio 15 d. privatizavimo aukciono buvo viena iš būtinųjų sąlygų, ieškovei norint dalyvauti pastato privatizavimo aukcione, ir ši sąlyga buvo suformuluota privatizavimo aukciono rengėjų iniciatyva ir valia.
5. Kasatoriaus teigimu, jis neatliko jokių tyčinių nesąžiningų veiksmų (tyčinio neveikimo), dėl kurių ieškovė buvo paveikta sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti ginčo sutartimi. Teismai netinkamai aiškino CK 1.91 straipsnio 5 dalį, t. y. apgaulės turinį, nevertino ieškovės elgesio pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovė neįrodinėjo ir teismai nenustatė apgaulės buvimo dėl pastato perleidimo ginčo sutartimi. Kasatoriaus nuomone, analizuojant ieškovės ieškinį bei teismų procesinius sprendimus darytina išvada, kad būtent dėl ginčo sutarties 1 punkto 4 pastraipoje išdėstytos nuostatos buvimo ieškovė galėjo ginčyti sutartį įrodinėdama tariamą apgaulę, o teismai tą apgaulę pripažino. Tuo tarpu netgi pripažinus, kad kasatorius panaudojo apgaulę ieškovės atžvilgiu, visa ginčo sutartis neturėjo būti naikinama atsižvelgiant į CK 6.226 straipsnio 1 dalį, o teismas galėjo naikinti tik ginčo sutarties 1 punkto 4 pastraipą. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.226 straipsnio 1 dalies.
6. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 7 punkte nurodyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi aplinkybes, kad kasatoriaus konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį, turėjo įrodyti ieškovė. Kasatoriaus teigimu, teismai procesiniais sprendimais iš esmės pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (netinkamai vertino įrodymus) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo. Teismai procesinius sprendimus grindė išskirtinai ieškovės pateiktais preliminariosios sutarties papildymo aiškinimais, jos sutuoktinio liudytojo Ž. T. parodymais, taip procesinius sprendimus pagrįsdami vien tik prielaidomis bei neįsitikindami įrodymų pakankamumu, pažeisdami įrodinėjimo pareigą; be to, teismai nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų, taip pažeisdami pareigą įvertinti įrodymų visetą (Senato nutarimo 14 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ūselis ir kt. v. O. Ivaškevičienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Lebedeva v. V. Ivankovas ir kt., bylos Nr. 3K-3-1544/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LUAB „Korporacija Lietverslas“ v. E. Grakauskas, bylos Nr. 3K-3-113/2003; ir kt.). Kasatoriaus teigimu, byloje pateikti ieškovės paaiškinimai ir liudytojo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, t. y. pačiai ginčo sutarčiai, preliminariai sutarčiai ir jos papildymui, pareiškimui dėl atsisakymo įsigyti žemės sklypą. Taigi teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismai įrodymus vertino šališkai.
7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti naujus įrodymus iš VĮ Registrų centro apie ieškovės sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, sudarytus iki ginčo sutarties, taip pažeisdamas CPK 314 straipsnį. Kasaciniame skunde pažymima, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus; netgi nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Kasatoriaus teigimu, teismo išvada, kad tokią ginčo sutartį ieškovė sudarė pirmą kartą, paremta prielaidomis, nes byloje nėra jokio šią aplinkybę patvirtinančio dokumento. Anot kasatoriaus, tik jam susipažinus su teismo sprendimu, kuriuo buvo pabrėžtas ieškovės nepatyrimas, ir specialiai pasidomėjus tik tada tapo žinoma, jog ieškovė su sutuoktiniu jau 2001, 2002 ir 2003 metais vykdė tokio pobūdžio sandorius. Dėl to duomenys apie ieškovės 2001, 2002 ir 2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius išreikalautini iš VĮ Registrų centro.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. T. prašo kasacinį skundą atmesti. Iš dalies atkartojus bylą nagrinėjusių teismų motyvus, atsiliepime nurodoma, kad:
1. Civilinių santykių stabilumas nebuvo pažeistas, nes netrukus po ginčo sutarties sudarymo tarp šalių iškilo ginčas dėl pamatų ir po jais esančio žemės sklypo, t. y. tarp šalių nesusiklostė jokie stabilūs santykiai, kuriuos reikėtų ginti ar saugoti.
2. Ieškovės teigimu, ginčo sutartis sudaryta atsakovui panaudojus apgaulę, o bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus. Atsiliepime pažymima, kad, vertindami tikruosius šalių ketinimus sudarant ginčijamą sutartį, teismai analizavo ir ieškovės veiksmus iki sutarties sudarymo, t. y. mokėjimą už pamatus ir žemės sklypą pagal privatizavimo sutartį, ieškovės veiksmus sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo.
3. Ieškovės teigimu, joks protingas pardavėjas, siekiantis pelno iš sandorio, neparduotų pamatų ir teisės į sklypą pigiau negu pats yra mokėjęs, t. y. prarasdamas 9800 Lt dydžio pradinį įnašą už žemės sklypą. Anot ieškovės, ši aplinkybė patvirtina, kad ji (ieškovė) neketino sutartimi perleisti kasatoriui jokių teisių į žemės sklypą.
4. Atsiliepime nurodoma, kad ketindama parduoti pamatus ir žemės sklypą, ieškovė siekė uždirbti, būtent todėl preliminariosios sutarties 3.1 papunktyje šalys susitarė, jog pamatų ir žemės sklypo kaina bus 228 000 Lt. Tuo tarpu teismų pripažintoje negaliojančia sutartyje nurodyta pamatų ir, anot ieškovės, tariamai žemės sklypo kaina – 34 237 Lt.
5. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami apgaulę, turėjo nustatyti kasatoriaus tyčią. Anot ieškovės, teismai pagrįstai atsižvelgė ir pabrėžė, kad kasatorius yra verslininkas, todėl pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį kaip verslininkas atsako be kaltės.
6. Ieškovės nuomone, būtent atsakovas ginčo sutartį vertina atskirtai nuo tikrųjų šalių ketinimų. Atsiliepime teigiama, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymus.
7. Ieškovė pažymi, kad nuo pat ieškinio gavimo atsakovas žinojo visus argumentus, kuriais ieškovė rėmėsi, ir iki pat sprendimo priėmimo galėjo pateikti įrodymus, tariamai paneigiančius ieškovės argumentus ir patvirtinančius atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus, todėl yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame procese apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik remiantis bylos medžiaga, kurią savo žinioje turėjo žemesniųjų instancijų teismai. CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus UAB „Serneta“ pateiktame kasaciniame skunde iš dalies nepaisoma nurodytų kasacinio proceso ypatumų bei CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes kasacinio teismo yra prašoma išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų centro apie ieškovės 2001, 2002, 2003 metais sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius. Šis kasatoriaus prašymas, kaip prieštaraujantis CPK 347 straipsnio 2 dalies, 353 straipsnio 1 dalies nuostatoms, negali būti tenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra CK 1.91 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, CK 6.193 straipsnio, 6.226 straipsnio 1 dalies, CPK 314 straipsnio bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai bei patikrinimas dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Sutartys yra dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai (CK 1.63 straipsnio 6, 7 dalys, 6.154 straipsnio 1, 2 dalys), jos, kaip ir kiti sandoriai, gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007). Įstatymo leidėjo siekį išsaugoti susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą rodo ir CK 1.96 straipsnio 6.226 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi apsvarstyti šių teisės normų taikymą, ypač jeigu atitinkamomis jų taikymui reikšmingomis aplinkybėmis remiasi su reikalavimu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nesutinkanti šalis.
CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Šapiro firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Tirevičius ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).
CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad ieškovė, per atstovą sudarydama ginčijamą sandorį, buvo atsakovo apgauta, nes atsakovas, veikdamas nesąžiningai ir suklaidindamas ieškovę, nutylėjo, jog dėl žemės sklypo pirkimo tiesiogiai kreipsis į VĮ Valstybės turto fondą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kuriais grindžiama minėta išvada, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai tyrė ir vertino ieškovės elgesį prieš ginčijamo sandorio sudarymą, netyrė ir nevertino ieškovės elgesio ginčijamo sandorio sudarymo metu bei po jo sudarymo, preliminariosios sutarties papildymo sąlygas aiškino pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių ir apgaulės, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo, aiškinimo, pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė CK 1.91 straipsnį. Preliminariosios sutarties papildymo 2 punkte, priešingai nei konstatuoja apeliacinės instancijos teismas, nenurodyta, kad atsakovas žemės sklypą ketina nuomotis iš ieškovės. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad minėtą preliminariosios sutarties papildymo punktą apeliacinės instancijos teismas aiškino nenustatęs šalių tikrųjų ketinimų, neatsižvelgdamas į sąlygų tarpusavio ryšį, esmę, tikslą, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas, elgesį po sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino ginčijamos sutarties sąlygų, nors jose, be kita ko, aptarta teisė į žemės sklypą, taip pat netyrė ir nevertino šios sutarties parengimo ir sudarymo aplinkybių. Be to, neįvertintas ieškovės atstovo pagal įgaliojimą 2004 m. kovo 12 d. pareiškimas VĮ Valstybės turto fondui, kuriuo atsisakoma pirkti žemės sklypą ir sutinkama, kad jį pirktų atsakovas (T. 1, b. l. 49), neištirtos tokio pareiškimo pateikimo priežastys ir aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nenustačius ir neįvertinus reikšmingų materialinės teisės normų taikymui aplinkybių, todėl negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas. Jų tinkamam pritaikymui ir byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina papildomai tirti faktinius bylos duomenis ir nustatyti faktines bylos aplinkybes. Kasacinis teismas pats negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą išreikalauti naujus įrodymus iš VĮ Registrų centro apie ieškovės sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, sudarytus iki ginčo sutarties. Aiškindamas CPK 314 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CPK 314 straipsniu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimo ir pateikimo procese netoleruotina, jeigu yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti, tačiau jie sąmoningai nepateikiami. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naujų įrodymų pateikimo ribojimai apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutūs. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tose stadijose, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami įrodymai, o šalys savo pozicijoms pagrįsti gali teikti naujai sužinotus ar išreikalautus įrodymus, jeigu šia savo teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Mamedovas v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005). Taigi nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui vykdyti teisingumą konkrečioje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovo pateiktą prašymą išreikalauti naujus įrodymus, nenustatė, jog šiuo prašymu atsakovas piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis ir (arba) kad tokio prašymo tenkinimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė savo reikalavimų negrindė ta aplinkybe, jog ji neturi patirties sudarant nekilnojamųjų daiktų perleidimo (pirkimo-pardavimo) sandorius.
Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 349 straipsnio 3, 4 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
