V. V. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12255-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2

(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam V. V., jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

nukentėjusiųjų G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. atstovui advokatui Kastyčiui Paspirgėliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Sandros Povilonienės ir nukentėjusiųjų G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių G. Š. ir D. Š. atstovės pagal įstatymą I. Š. ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu V. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda. Iš civilinio atsakovo,,Ergo Insurance Se“, veikiančio per Lietuvos filialą, ir V. V. subsidiariai nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms G. A. priteista 2500 Eur, R. A. – 2000 Eur, D. Š. – 1000 Eur, G. Š. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą atstovo advokato, prašiusių prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą atstovo advokato kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą atstovo advokato kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 28 d., apie 14.35 val., (duomenys neskelbtini) gatvių reguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį „BMW 525D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 129 punktų reikalavimus, t. y. privalėdamas važiuoti, neviršydamas leistino greičio, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, to nepadarė ir, važiuodamas ne mažesniu kaip 100 km/h greičiu, susidūrė su priešinga kryptimi per leidžiamą šviesoforo signalą į kairę pusę sukusiu automobiliu „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu K. A., nuo smūgio automobilis „Alfa Romeo“ atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) gatvėje prie sankryžos stovėjusį automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą T. K.; dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Alfa Romeo“ keleivių R. A. (galvos smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda dešinėje ausyje, dešinio raktikaulio petinio galo panirimas), G. A. (krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kairės pusės 11-o šonkaulio lūžiu, kairio plaučio sumušimu, lydimais kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, galvos smegenų sukrėtimas, galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimu kaktos kairėje pusėje, stuburo kaklinės dalies 1-2 slankstelių panirimas) ir nežymiai sutrikdyta G. Š. (dešinės šlaunies sumušimas, poodinės kraujosruvos abiejose blauzdose, muštinė žaizda apatinėje lūpoje), D. Š. (galvos smegenų sukrėtimas, pilvo sienos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva pilve) sveikata.

2. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. V. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas; iš naujo įvertinęs bylos duomenis, eismo įvykio dalyvių vairuotojų V. V. ir K. A. veiksmus, padarė išvadą, kad V. V. padaryti KET 9, 129 punktų reikalavimų pažeidimai nebuvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga, t. y., priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais.

3. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė S. Povilonienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3.1. Kasatorė nurodo, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos duomenis įvertino paviršutiniškai, vienpusiškai ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp V. V. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio.

3.2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus – prioritetinę reikšmę teikė išteisintojo ir jam palankiems liudytojo T. K., nukentėjusiojo D. K. parodymams, eismo įvykio tyrimo specialisto išvada rėmėsi tik išteisintajam naudinga prasme, eliminuodamas jo padarytų KET pažeidimų svarbą, ir dėl to neobjektyviai ištyrė faktines aplinkybes. Tai lėmė neteisingą išvadą, kad V. V. veiksmai – greičio viršijimas – nebuvo būtinoji ir pirminė sąlyga eismo įvykiui kilti. Kasatorės nuomone, susidariusioje eismo įvykio situacijoje K. A. padaryti KET pažeidimai nepaneigia V. V. atsakomybės dėl kilusių padarinių.

3.3. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio, vieno ar kelių padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, koks priežastinio ryšio pobūdis, ar jis yra dėsningas, ar atsitiktinis. Padaryta veika (KET pažeidimas) pripažįstama būtinąja padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Šios taisyklės pritaikymas liečia ir atvejus, kai abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

3.4. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jei ne K. A. veiksmai, posūkio į kairę metu neduodant kelio priešpriešais tiesiai važiuojančiam automobiliui „BMW 525D“ ir taip sudarant šiam kliūtį (KET 157 punkto reikalavimų pažeidimas), V. V. būtų laisvai pravažiavęs, nes specialisto išvadoje minimas greičio viršijimas, kaip KET pažeidimas, pats savaime nėra būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, o nusukimas nuo kliūties – automobilio „Alfa Romeo“ – buvo nulemtas būtent tą kliūtį sudariusios K. A. veiksmų. Kasatorė nurodo, kad teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio – nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – nustatymas tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių yra teismo, o ne specialisto kompetencija. Specialistas tik techniniu požiūriu įvertino abiejų vairuotojų – ir K. A., ir V. V. – veiksmus, kaip lėmusius šio eismo įvykio kilimą. Taigi, rėmimasis vien tik specialisto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-699/2016).

3.5. Kasaciniame skunde pažymima, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. BK 281 straipsnyje nurodyta veika padaroma neatsargiai; nustatant kaltę, svarbu tai, kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai buvo keliami eismo dalyviams, kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kaip eismo įvykio dalyviai suprato KET reikalavimus ir juos vykdė. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko mieste, sankryžoje, kurioje judėjimas gana intensyvus, reikalauja iš vairuotojų maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Mieste greitis ribojamas dėl eismo intensyvumo, eismo dalyvių manevravimo saugumo bei atsiradusių kliūčių pavojaus. V. V. automobilį vairavo rizikingai, važiavo greičiu, dvigubai viršijančiu leistiną (50 km/h) – ne mažesniu kaip 100 km/h, kuris miesto sąlygomis kėlė didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Taigi, jis elgėsi nusikalstamai nerūpestingai, nenumatė, kad labai viršijus leistiną mieste greitį, ypač sankryžoje, gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – kilti eismo įvykis ir jo metu nukentėti žmonės, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (teisę vairuoti yra įgijęs nuo 2008 m.) turėjo ir galėjo numatyti, kad sankryžoje iš priešpriešinės eismo juostos galinčių sukti į kairę transporto priemonių vairuotojai vertina kitų artėjančių transporto priemonių vairuotojų veiksmus kaip nekeliančius pavojaus eismo saugumui, važiuojančius leistinu greičiu.

3.6. Kasatorės įsitikinimu, būtent V. V. greičio viršijimas, o ne K. A. veiksmai, buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis. K. A., atlikdama posūkio manevrą, pagrįstai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai važiuoja pagal taisykles, ir nenumatė, jog V. V. vairuojamas automobilis artėja prie sankryžos dvigubai didesniu nei leistina greičiu, šiurkščiai pažeisdamas KET. Kasatorė pažymi, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007). Transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. Pasak kasatorės, nagrinėjamu atveju šio principo negalima pritaikyti V. V., kadangi, nors vairuotojas neprivalo be reikalo mažinti greičio ar stabdyti transporto priemonės, nes turi sankryžoje pirmumo teisę, tačiau jis privalo jo ir neviršyti.

3.7. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino specialisto išvadoje nurodytų V. V. galimybių išvengti eismo įvykio, tačiau konstatavo, jog K. A. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, nes, kaip numatyta KET 157 punkte, sukdamas į kairę (apsisukdamas) vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu tiesiai arba į dešinę (šią aplinkybę teismas sureikšmino). Kasatorė atkreipia dėmesį, kad KET 129 punkto reikalavimų, kuriuos pažeidė V. V., laikymasis būtų eliminavęs eismo įvykio kilimo galimybę. Taigi, K. A., kaip ir V. V., turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, tačiau, pripažinimas, kad K. A. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti (nes ji, sukdama į kairę, nepraleido tiesiai ne mažesniu kaip 100 km/h greičiu važiuojančio automobilio), reikštų, jog realiame gyvenime vairuotojai negali apskritai padaryti kairiojo posūkio manevro, privalo stovėti sankryžose kol užsidegs draudžiamas signalas, nes priešpriešais tiesiai bet kuriuo momentu net kelis kartus viršydami leistiną greitį gali atvažiuoti kitų transporto priemonių vairuotojai. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas K. A. pareigą laikytis KET, nuo tokios pareigos atleido V. V.. Kasatorė mano, kad teisiniu požiūriu K. A. veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. atstovas advokatas K. Paspirgėlis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio (įrodymų vertinimo taisyklių) ir BPK 305 straipsnio (nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų) pažeidimus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos eismo įvykių bylose.

4.2. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp V. V. veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimo, teigia, kad nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Nustačius, kad eismo dalyvis, net ir nepažeisdamas KET, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio iš jų pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Pagal teismų praktiką tokiais atvejais eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010, 2K-151/2011). Tarp eismo dalyvių galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas laikosi KET reikalavimų ir nekelia grėsmės eismo saugumui. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija.

4.3. Kasatorius nurodo, kad priežastinio ryšio klausimas – teisinis, t. y. teismo kompetencija. Ekspertai ekspertizės aktuose (išvadose) pateikia eismo įvykio, eismo dalyvių veiksmų vertinimą techniniu požiūriu. Asmens kaltė konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius, teismo įvertintus įrodymus; ekspertizės išvada yra tik vienas iš įrodymų.

4.4. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų tyrimo, nevertino duomenų visumos, nepagrįstai suteikė prioritetą liudytojų D. K. ir T. K., išteisintojo V. V. parodymams, atskiroms specialisto išvadoms (kad K. A. veiksmai techniniu požiūriu lėmė eismo įvykio kilimą, be to, ji turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „BMW 525D“, duodama jam kelią), taip pat nepagrįstai nevertino kitų specialisto išvadų dėl vairuotojo V. V. veiksmų (7, 8, 10 punktų). Be kita ko, jose nurodyta, kad, jei V. V. būtų važiavęs maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, tai automobilis,,Alfa Romeo“ būtu spėjęs išvažiuoti iš automobilio „BMW 525D“ judėjimo krypties važiuojamosios dalies ir jų susidūrimas nebūtų įvykęs. Kasatoriaus nuomone, V. V. važiuojant saugiu leistinu greičiu, jo vairuojamas automobilis nebūtų atsidūręs K. A. judėjimo trajektorijoje ir joks eismo įvykis nebūtų įvykęs, net jeigu K. A. ir būtų pažeidusi KET 157 punkto reikalavimus.

5. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. Povilonienės ir nukentėjusiųjų G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. atstovo advokato K. Paspirgėlio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasaciniuose skunduose – tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą atstovo advokato – keliamas priežastinio ryšio nustatymo klausimas, teigiant, kad V. V. padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti, kad jį išteisindamas apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė neteisingas išvadas.

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje V. V. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas V. V. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis, vairuodamas automobilį, pažeidė KET 9, 129 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta keturių keleivių sveikata, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir V. V. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti ir nustatyti, kurio teismo padarytos išvados dėl priežastinio ryšio nustatymo pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize ir kaip pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes spręstinas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas.

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kelių eismo saugumo taisykles pažeidė abu eismo įvykio dalyviai. V. V. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, ir KET 129 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, reikalavimus, nes mieste, reguliuojamoje gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „BMW 525D“ ir važiuodamas ne mažesniu kaip 100 km/h greičiu, susidūrė su priešinga kryptimi per leidžiamą šviesoforo signalą į kairę pusę sukusiu automobiliu „Alfa Romeo“, kuris nuo smūgio atsitrenkė į gatvėje prie sankryžos stovėjusį kitą automobilį „Ford Galaxy“. Automobilio „Alfa Romeo“ vairuotoja K. A. pažeidė KET 157 punktą, kuriame nustatyta, kad, sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, nes ji, per leidžiamą šviesoforo signalą sukdama į kairę pusę, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam V. V. vairuojamam automobiliui „BMW 525D“, sudarė jam kliūtį, su juo susidūrė ir nuo smūgio atsitrenkė į gatvėje prie sankryžos stovėjusį kitą automobilį „Ford Galaxy“. Dėl šio eismo įvykio buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta automobilio „Alfa Romeo“ keturių keleivių sveikata.

9. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai vairuotojo padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Tokioje situacijoje, kai kelių eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaip teisingai nurodoma kasaciniuose skunduose, teismai privalėjo atsakyti į klausimą, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal BK 281 straipsnį klausimą, teisingas priežastinio ryšio nustatymas situacijose, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, galimas tik atsakius į klausimą, kurio iš jų padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis, t. y. kurie kelių transporto eismo saugumą pažeidžiantys veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

10. Darant išvadas dėl priežastinio ryšio tokiais atvejais (kai KET pažeidžia du eismo įvykio dalyviai), reikia nustatyti, ar kiekvieno ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina, lemiama, o ne atsitiktinė padarinių kilimo sąlyga, taip pat atsakyti į klausimą, ar analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).

11. Teismų praktikoje dažnai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga) eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize.

12. Taigi, nagrinėjamoje byloje priežastinio ryšio nustatymui yra reikšmingi tiek V. V. padaryti KET 9 ir 129 punktų reikalavimų pažeidimai, tiek ir K. A. padarytas KET 157 punkto reikalavimų pažeidimas susidariusioje konkrečioje eismo įvykio situacijoje.

13. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio, nustatytos tos pačios esminės faktinės aplinkybės, apibūdinančios eismo įvykio situaciją, vairuotojų V. V. ir K. A. veiksmus. Skirtingas išvadas teismai padarė teisiškai vertindami eismo įvykio dalyvių veiksmų reikšmę eismo įvykiui kilti. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, tinkamai ir teisingai neįvertino V. V. padarytų KET pažeidimų įtakos eismo įvykio padariniams kilti. Šis teismas nuosprendyje nors ir pripažino, kad eismo įvykis įvyko dėl abiejų vairuotojų (V. V. ir K. A.) veiksmų, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad V. V. veiksmai – greičio viršijimas, nebuvo būtinuoju priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiu eismo įvykiu ir padariniais. Šis teismas tokią išvadą padarė, atsižvelgęs į tai, kad K. A., sukdama į kairę, priešinga kryptimi tiesiai atvažiuojančio V. V. automobilio tiesiog nematė arba pamatė per vėlai, todėl nestabdydama važiavo toliau ir taip sukėlė eismo įvykį; teismo manymu, tai, kad V. V. viršijo leistiną greitį, jokios įtakos K. A. veiksmams neturėjo.

14. Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-901(15), atlikus eismo įvykio (objektų) tyrimą, konstatuota, jog abiejų vairuotojų – tiek V. V., tiek K. A. – veiksmai techniniu požiūriu lėmė aptariamo eismo įvykio kilimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad K. A. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, rėmėsi tik vienu šių išvadų punktu. Kaip ir minėta, net tais atvejais, kai nustatoma, kad abiejų eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastis eismo įvykiui kilti ar abu eismo dalyviai pažeidė KET, darant teisinę išvadą apie nusikalstamos veikos sudėties elementą – priežastinį ryšį, svarbu įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas ir kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose specialisto išvadose, be kita ko, nurodyta ir tai, jog jei vairuotojas V. V. būtų važiavęs maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, tai automobilis „Alfa Romeo“ (vairuojamas K. A.) būtų spėjęs išvažiuoti iš automobilio „BMW 525D“ judėjimo krypties važiuojamosios dalies ir jų susidūrimas nebūtų įvykęs, o jei automobilio „BMW 525D“ vairuotojas (V. V.) būtų stabdęs savo judėjimo eismo juostoje, automobiliai „BMW 525D“ ir „Alfa Romeo“ būtų nesusidūrę, nes automobilis „Alfa Romeo“ susidūrimo momentu jau būtų išvažiavęs iš gatvių važiuojamųjų dalių sankirtos.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas įvykio faktines aplinkybes, neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes, priešingai nei nurodoma šio teismo nuosprendyje, ta aplinkybė, kad V. V. labai žymiai viršijo leistiną greitį (važiavo ne mažesniu kaip 100 km/h greičiu, kai toje vietoje maksimalus leistinas transporto priemonių greitis – 50 km/h), neabejotinai lėmė jo vairuojamo automobilio susidūrimą su K. A. vairuojamu automobiliu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V. kaltu, teisingai sprendė, kad jo veiksmai – dvigubai viršytas leistinas greitis – buvo pagrindinė ir lemiama eismo įvykio kilimo sąlyga.

16. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko mieste, reguliuojamoje gatvių sankryžoje; K. A. prieš pradėdama manevrą į kairę, V. V. greitai važiuojantį automobilį pamatė, kai jau buvo įvažiavusi į (duomenys neskelbtini) g. (tai pavirtina ir K. A. automobilio apžiūros protokolo duomenys, pagal kuriuos daugiausia sugadintas būtent dešinysis automobilio šonas, o tai reiškia, jog K. A. automobilis jau buvo pradėjęs atlikti manevrą į kairę, kai į jį priekine dalimi atsitrenkė priešinga kryptimi važiuojantis V. V. automobilis). V. V. veiksmai – leistino greičio viršijimas apytiksliai du kartus – apsunkino tiek K. A. galimybes laiku pastebėti V. V. automobilį ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų eismo įvykio, tiek paties V. V. galimybes laiku pastebėti į jo važiavimo trajektoriją įsukusį automobilį ir atitinkamai į tai sureaguoti, taip pat siekiant išvengti eismo įvykio. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, K. A. neturėjo kito elgesio pasirinkimo varianto kaip tik baigti atlikti posūkio į kairę manevrą, kai tuo tarpu V. V. turėjo dvi galimybes išvengti eismo įvykio – važiuoti leistinu greičiu ir tuomet susidūrimas nebūtų įvykęs arba stabdyti, net važiuojant 100 km/h greičiu antrojoje eismo juostoje, kurioje ir važiavo, nekeičiant važiavimo juostos, ir tuomet susidūrimas irgi nebūtų įvykęs (tokios išvados, be kita ko, yra paremtos ir minėta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-901(15).

17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lūkesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus. Reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. Net ir K. A. pažeidus pirmiau nurodytą KET reikalavimą, priešinga kryptimi tiesiai važiuojančios transporto priemonės vairuotojas V. V. privalėjo neviršyti greičio ir vairuoti saugiai. Šiuo atveju, kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, jei V. V. nebūtų viršijęs leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

18. Išteisinamajame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai susiję su tuo, kad vairuotoja K. A. (remiantis nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo T. K. parodymais), sukdama į kairę neįsitikino, ar šį manevrą daryti yra saugu, ar nėra priešinga kryptimi atvažiuojančių transporto priemonių, savo automobilio nesustabdė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino, kokią įtaką V. V. vairuojamo automobilio greičio viršijimas turėjo K. A. galimybei pastebėti jo automobilį. Dvigubas greičio viršijimas, atsižvelgiant į įvykio vietą (miestas, reguliuojama sankryža) ir toje vietoje leistiną greičio ribą (gyvenvietėse 50 km/h), pats savaime yra itin pavojingas, keliantis grėsmę kitiems eisme dalyvaujantiems asmenims. Tiek K. A., tiek kartu su ja važiavusi I. Š. patvirtino, kad prieš sukdama į kairę vairuotoja įsitikino, jog tai daryti saugu, ir transporto priemonių, trukdžiusių jai manevrą atlikti, nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamoje eismo situacijoje iš tiesų K. A. elgesys buvo nepakankamai atsargus ir atidus, tačiau tai nebuvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, tai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. V. veikos teisinio vertinimo ir V. V. itin nesaugių veiksmų įtakos eismo įvykiui kilti. Nagrinėjamu atveju K. A. neatsargus elgesys turėtų būti įvertintas kaip reikšmingas nustatant žalos dydį, priteistiną iš kaltininko.

19. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. V. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), o pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. V. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį – paliktinas.

Dėl neturtinės žalos

20. Kaip minėta, K. A. padarytas KET 157 punkto reikalavimo pažeidimas nors nesusijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir jo metu atsiradusiais kitais žalingais padariniais, tačiau jos nepakankamai atsargus elgesys taip pat turėjo įtakos žalai atsirasti. Taigi, ši aplinkybė teisiškai reikšminga nustatant neturtinę žalą.

21. Byloje buvo pareikšti nukentėjusiųjų G. A. ir R. A. atstovės pagal įstatymą K. A. ir nukentėjusiųjų G. Š. ir D. Š. atstovės pagal įstatymą I. Š. civiliniai ieškiniai, kuriais buvo prašoma G. A., R. A., G. Š., D. Š. priteisti po 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas neturtinės žalos dydžio nustatymą, atsižvelgė į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kaltininkas sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiosioms dvasinių ir moralinių išgyvenimų, į pačios automobilio „Alfa Romeo“ vairuotojos pažeidimus vežant nukentėjusiąsias, t. y. galinėje automobilio sėdynėje sėdėjo daugiau keleivių, nei leidžia KET, be to, 4 metukų mergaitė (D. Š.) buvo vežama be tokio amžiaus vaikui būtinos automobilinės kėdutės, į tai, kad nukentėjusiosioms G. A. ir R. A. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o G. Š. ir D. Š. – nežymus, ir į padarytų sužalojimų pobūdį. Dėl to šis teismas priteistiną žalą sumažino iki 2500 Eur G. A., 2000 Eur R. A., 1000 Eur D. Š. ir 500 Eur G. Š..

22. Nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. V. veiksmų kaip lemiamos sąlygos eismo įvykiui kilti ir padariniams atsirasti yra pagrįsta ir teisinga, tačiau šis teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio nukentėjusiosioms G. A., R. A., G. Š., D. Š. klausimą, tinkamai neįvertino K. A. padarytų KET pažeidimų.

23. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis). Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens didelis neatsargumas kaip viena iš aplinkybių, sudarančių prielaidas mažinti žalos dydį, turi būti vertinama drauge su kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis šio klausimo teisingam išsprendimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-418-222/2016).

24. Taigi, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vairuotojos K. A. didelį neatsargumą (KET 157 punkto reikalavimo pažeidimą), todėl netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio, reglamentuojančio neturtinės žalos atlyginimo dydžio kriterijus, nuostatas. Tai yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis G. A., R. A., G. Š., D. Š. mažintinas, todėl, be visų kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui, atsižvelgus į K. A. neatsargų elgesį, pasireiškusį KET 157 punkto reikalavimų pažeidimu, neturtinė žala priteistina: G. A. – 1600 Eur, R. A. – 1300 Eur, D. Š. – 650 Eur, G. Š. – 350 Eur, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. nuosprendį, kuriuo V. V. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį, kuriuo V. V. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, su pakeitimais:

nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms priteistą neturtinę žalą sumažinti: G. A. – iki 1600 Eur, R. A. – iki 1300 Eur, D. Š. – iki 650 Eur, G. Š. – iki 350 Eur.

Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalis palikti galioti nepakeistas.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė