J. V. pagal BK 228 str., 184 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-81-2-00073-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4.1; 1.2.29.1.1; 2.4.2.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Alvydas Pikelis (kolegijos pirmininkas), Artūras Pažarskis ir Dalia Bajerčiūtė (pranešėja),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistiesiems E. V., J. V.,

nuteistųjų gynėjams Daivai Gadliauskienei, Arnoldui Šukaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. V. ir J. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. ir E. V. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalys, kuriomis J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.) ir 184 straipsnio 3 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. V. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 3 dalį, nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ir (ar) baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, J. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl nuo 1993 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. kovo 31 d. vykdyto dokumentų klastojimo) ir 184 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su J. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl M. V. darbo laiko apskaitos žiniaraščių suklastojimo), 300 straipsnio 1 dalį (dėl G. B. darbo sutarčių klastojimo) ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), J. V. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeista Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis: pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), E. V. šiuo nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Be to, panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalis dėl 5912,28 Lt (1712,31 Eur) priteisimo iš J. V. Radviliškio rajono savivaldybės naudai ir priteista solidariai iš J. V. ir V. J. Radviliškio rajono savivaldybei 21 918,12 Eur (75 678,9 Lt).

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendis, kuriuo E. V. nuteistas: pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda; 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi įdarbinant fiktyvius darbuotojus nuo 1993 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. kovo 31 d.) – 70 MGL dydžio (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) bauda, 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbuotojų dokumentų klastojimo nuo 1993 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. kovo 31 d.) – 25 MGL dydžio (3250 Lt, t. y. 941 Eur) bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl M. V. prašymo klastojimo) – 30 MGL dydžio (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) bauda, 184 straipsnio 3 dalį – 10 MGL dydžio (1300 Lt, t. y. 376 Eur) bauda, 228 straipsnio 1 dalį (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi išmokant M. V. darbo užmokestį) – 50 MGL dydžio (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl G. B. darbo sutarčių klastojimo 2011 m.) – 20 MGL dydžio (2600 Lt, t. y. 753 Eur) bauda, 233 straipsnio 1 dalį – 10 MGL dydžio (1300 Lt, t. y. 376 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 75 MGL dydžio (10 750 Lt, t. y. 3113 Eur) bauda.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose taip pat buvo priimti nuosprendžiai V. D., G. B., V. J. ir A. Z., tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistojo, E. V., J. V. ir jų gynėjų Daivos Gadliauskienės bei Arnoldo Šukaičio, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. E. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad padėjo valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriui J. V. – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir iššvaistyti didelės vertės svetimą iki 2001 m. sausio 1 d. J. V. žinioje buvusį, o nuo 2001 m. sausio 1 d. – jam patikėtą Radviliškio rajono savivaldybės turtą:

žinodamas, kad jo vardu bus sudarytos fiktyvios darbo sutartys su (duomenys neskelbtini) gimnazija, pagal kurias jam bus mokamas atlyginimas gimnazijoje neatliekant darbinių funkcijų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje mokyklos direktoriui J. V. pateikė savo asmens duomenis, valstybinio socialinio draudimo duomenis ir savo naudojamos banko sąskaitos rekvizitus bei vėlesnius jų patikslinimus, reikiamus darbo sutarčiai sudaryti bei atlyginimui į jo sąskaitą pervesti, ir nuo 1996 m. sausio 11 d. iki 2010 m. kovo 31 d., pagal šias sutartis iš Radviliškio r. savivaldybės Švietimo skyriaus ir (duomenys neskelbtini) gimnazijos įgydamas 75 678,9 Lt kaip darbo užmokestį, padėjo J. V. piktnaudžiauti tarnyba ir iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą, nes dėl J. V. piktnaudžiavimo tarnyba valstybė patyrė didelės žalos.

J. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, nuo 1997-05-30 – gimnazijos, o nuo 2001-01-01 restruktūrizuotos į savarankišką Radviliškio r. savivaldybės biudžetinę įstaigą, direktorius, valdydamas iki 2001-01-01 jo žinioje buvusį, o nuo 2001-01-01 jam patikėtą turtą – Radviliškio r. savivaldybei priklausančius (duomenys neskelbtini) gimnazijos techninių darbuotojų darbo užmokesčiui skirtus asignavimus, veikdamas vieninga tyčia, nuo 1993-09-30 iki 2010-03-31 iššvaistė svetimą, Radviliškio r. savivaldybės jam patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės turtą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo dokumentus ir disponavo jais:

priėmė į darbą (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje į naktinio sargo pareigas R. D. (A.) ir nuo 1995-02-21 iki 1997-04-01 (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje nedirbusios R. D. (A.) vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 0835037 parašu bei antspaudu patvirtino įrašus: Nr. 6, kad 1995-02-12 R. D. pradėjo dirbti Radviliškio r. valdybos švietimo skyriuje (duomenys neskelbtini) gimnazijoje; Nr. 7 ir Nr. 8 apie R. D. nuo 1995-02-21 iki 1996-10-01 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 9 apie R. D. atleidimą iš darbo 1996-10-01; Nr. 10, kad 1996-11-01 R. D. pradėjo dirbti Radviliškio (duomenys neskelbtini) mokykloje sarge ir įrašą apie jai nuo 1996-11-01 iki 1996-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 11 apie R. D. atleidimą iš darbo ir įrašą apie nuo 1997-01-02 iki 1997-04-01 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; dėl to šios darbo funkcijos neatlikusios R. D. (A.) vardu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims nuo 1995-02-21 iki 1997-04-01 buvo nepagrįstai išmokėta 5912,28 Lt kaip darbo užmokestis;

pasirašė 1997-01-07 įsakymą Nr. 48-K, pagal kurį nuo 1997-01-01 R. Š. priėmė į darbą (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos valytoju – 0,75 etato ir 0,25 etato į kiemsargio pareigas; priėmė 1997-08-29 įsakymą Nr. 18, kuriuo nuo 1997-09-01 R. Š. atleido iš pareigų pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį; šiuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje nedirbusio R. Š. vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 2410150 parašu bei antspaudu patvirtino įrašą Nr. 5, kad 1997-01-01 R. Š. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje valytoju; įrašą Nr. 6 apie R. Š. atleidimą iš darbo 1997-09-01 ir nuo 1997-01-01 iki 1997-09-01 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; dėl to šios darbo funkcijos neatlikusio R. Š. vardu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims nuo 1997-01-01 iki 1997-09-01 buvo nepagrįstai išmokėta 2892,42 Lt kaip darbo užmokestis;

pasirašė 1993-09-30 įsakymą Nr. 36-K, pagal kurį G. B. priėmė į darbą – (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos naktinio sargo pareigas; pasirašė 1994-01-11 įsakymą Nr. 83-K, pagal kurį G. B. paskyrė nuo 1994-01-10 iki 1994-02-10 pavaduoti naktinį sargą B. K. jo atostogų metu; pasirašė 1997-08-29 įsakymą Nr. 17, pagal kurį nuo 1997-09-01 atleido G. B. iš (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos naktinio sargo pareigų; pasirašė 1997-12-15 įsakymą Nr. 42, pagal kurį nuo 1997-12-01 G. B. priėmė sezoniniam darbui (duomenys neskelbtini) gimnazijoje darbininku, mokant 1 etato kūriko priemoką už papildomai atliekamą darbą; pasirašė 1998-04-06 įsakymą Nr. 51-K, pagal kurį G. B. paskyrė dirbti 1 etatu kūriku ir 0,6 etato darbininku; pasirašė 1999-02-26 įsakymą Nr. 228, pagal kurį paskyrė dirbti 0,25 etato darbininku; pasirašė 1999-06-14 įsakymą Nr. 413, pagal kurį nuo 1999-06-01 G. B. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje paskyrė dirbti 0,5 etato darbininku; pasirašė 2000-05-15 įsakymą Nr. 288, pagal kurį nuo 2000-06-01 G. B. šioje gimnazijoje paskyrė dirbti 1 etatu darbininku; pasirašė 2000-09-29 įsakymą Nr. 6, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 1,25 etato darbininku; pasirašė 2001-01-03 įsakymą Nr. 172, pagal kurį paskyrė G. B. nuo 2001-01-01 dirbti 1 etatu darbininku; pasirašė 2002-05-02 įsakymą Nr. 66-K, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 0,5 etato laborantu; pasirašė 2002-05-02 įsakymą Nr. 63-K, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 0,5 etatu dujinių įrenginių eksploatacijos meistru; pasirašė 2003-08-12 įsakymą Nr. K-12, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 0,5 etato laborantu; pasirašė 2003-09-01 įsakymą Nr. K-27, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 0,5 etato darbininku (atliekančiu sargo pareigas); pasirašė 2003-10-09 įsakymą Nr. K-31, pagal kurį paskyrė G. B. dirbti 1 etatu dujinių įrenginių eksploatacijos meistru; pasirašė 2005-04-06 įsakymą Nr. K-64, pagal kurį paskyrė G. B. ir V. J. dirbti nuo 2005-04-06 iki 2005-04-10 sargais 0,5 etato; pasirašė 2007-12-17 įsakymą Nr. K-67, pagal kurį nuo 2007-12-17 atleido G. B. iš (duomenys neskelbtini) mokyklos dujinių įrenginių meistro pareigų;

J. V. nuo 1993-10-01 iki 2001-02-07 (duomenys neskelbtini) mokykloje nedirbusio G. B. vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 2237041 parašu bei antspaudu patvirtino įrašus: Nr. 3, kad 1993-10-01 G. B. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje naktiniu sargu; Nr. 6 apie G. B. nuo 1995-01-01 iki 1995-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 7 apie G. B. nuo 1996-01-01 iki 1996-12-21 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 8 apie G. B. atleidimą iš darbo ir įrašą apie G. B. nuo 1997-01-01 iki 1997-09-01 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 10, kad 1997-12-01 G. B. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje darbininku; Nr. 11 apie G. B. nuo 1998-01-01 iki 1998-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 12 apie G. B. nuo 1999-01-01 iki 1999-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; Nr. 13 apie G. B. nuo 2000-01-01 iki 2000-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą.

J. V. nuo 2001-01-01 iki 2007 m. gruodžio mėn. parašu bei antspaudu kas mėnesį tvirtino (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip fiksuodamas, kad G. B. ėjo darbo sutartyse bei įsakymuose nurodytomis sąlygomis nurodytas pareigas, nurodant konkretų kiekvieną mėnesį išdirbtų dienų ir darbo valandų skaičių per dieną, ir pagal šiuos dokumentus, padedant G. B., kuris J. V. pateikė savo asmens duomenis, valstybinio socialinio draudimo duomenis ir savo naudojamos banko sąskaitos rekvizitus bei vėlesnius jų patikslinimus, reikiamus darbo sutarčiai sudaryti bei atlyginimui į jo sąskaitą pervesti, darbo sutartyse bei įsakymuose nurodytų darbo funkcijų neatlikusiam G. B. nuo 1993-09-30 iki 2007-12-21 buvo nepagrįstai išmokėta 74 744,53 Lt kaip darbo užmokestis.

J. V. pasirašė 1999-04-01 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 119, pagal kurią V. J. priėmė dirbti naktiniu sargu nuo 1999-04-01 iki 1999-04-30, ir 1999-04-30 šios sutarties nutraukimą; pasirašė įsakymus: 1999 04 01 Nr. 61-K, pagal kurį paskyrė V. J. dirbti naktiniu sargu pavaduojant atostogaujantį V. R. ir 1999-04-27 Nr. 64-K, pagal kurį V. J. nuo 1999-04-30 atleido iš darbo; pasirašė 1999-05-04 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią V. J. priėmė dirbti sutartimi nenustatyto darbo nuo 1999-05-04 iki S. G. nedarbingumo pabaigos ir šios sutarties pakeitimus dėl G. B. etato dydžio ir darbo pobūdžio nustatymo bei 2002-05-02 apie minėtos sutarties nutraukimą; pasirašė įsakymus: 1999-05-04 Nr. 65-K, pagal kurį priėmė V. J. dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nuo 1999-05-04 iki S. G. nedarbingumo pabaigos, 1999-05-25 Nr. 67-K, pagal kurį paskyrė V. J. dirbti 0,5 etato valytoju nuo 1999-05-25, 1999-07-14 Nr. 425, pagal kurį paskyrė V. J. nuo 1999-07-15 dirbti 1 etatu valytoju, 2000-11-15 Nr. 109, pagal kurį paskyrė V. J. dirbti 1,5 etato valytoju; 2001-01-03 Nr. 170, pagal kurį paskyrė V. J. dirbti 1,5 etato valytoju, 2002-05-02 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 258, pagal kurią V. J. priėmė dirbti 1 etatu inžinieriumi kompiuterininku, šios sutarties pakeitimus dėl V. J. etato dydžio, papildomo darbo ir darbo užmokesčio dydžio nustatymo ir 2007-12-17 šios sutarties nutraukimą; pasirašė įsakymus: 2002-05-02 Nr. 68-K, pagal kurį priėmė V. J. dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje inžinieriumi–kompiuterininku 1 etatu, 2003-09-01 Nr. K-28, pagal kurį paskyrė V. J. papildomai dirbti 0,5 etato darbininku, pasirašė 2006-01-02 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 69, pagal kurią V. J. priėmė dirbti 0,75 etato darbininku, šios sutarties pakeitimus dėl V. J. etato dydžio, papildomo darbo ir darbo užmokesčio dydžio nustatymo ir 2007-12-17 šios sutarties nutraukimą; pasirašė įsakymus: 2006-01-13 Nr. K-75, kuriuo priėmė V. J. dirbti 0,75 etato darbininku, 2006-06-28 Nr. K-99, kuriuo paskyrė V. J. dirbti 0,25 etato darbininku, 2006-11-23 Nr. K-73, kuriuo paskyrė V. J. dirbti 0,5 etato darbininku, 2007-08-22 Nr. K-5, kuriuo paskyrė V. J. dirbti 0,5 etato inžinieriumi kompiuterininku, 2007-10-01 Nr. K-42, kuriuo paskyrė V. J. dirbti 0,25 etato darbininku, 2007-12-17 Nr. K-68, kuriuo atleido V. J. iš darbo; pasirašė 2008-01-18 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 38, pagal kurią jį priėmė dirbti 0,25 etato darbininku, ir 2009-06-12 šios sutarties nutraukimą; pasirašė 2008-01-18 įsakymą Nr. K-83, kuriuo priėmė V. J. dirbti 0,25 etato darbininku; pasirašė 2008-01-18 su V. J. sudarytą darbo sutartį Nr. 38, kuria jį priėmė dirbti 0,5 etatu inžinieriumi kompiuterininku, šios sutarties pakeitimą dėl jo darbo užmokesčio dydžio nustatymo ir 2009-06-12 šios sutarties nutraukimą; pasirašė 2009-06-12 įsakymą Nr. KD-27, kuriuo atleido V. J. iš inžinieriaus kompiuterininko ir darbininko pareigų.

J. V. nuo 1999-04-01 iki 1999-05-04 (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nedirbusio V. J. vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 0234203 parašu bei antspaudu patvirtino įrašą Nr. 8, kad 1999-04-01 V. J. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje sargu; įrašą Nr. 9 apie V. J. atleidimą iš darbo ir įrašą apie jam nuo 1999-04-01 iki 1999-04-30 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 10 apie tai, kad 1999-05-04 V. J. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje valytoju.

J. V. nuo 2001-01-01 iki 2009 m. birželio mėn. parašu bei antspaudu kas mėnesį tvirtino (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip fiksuodamas, kad V. J. ėjo darbo sutartyse ir įsakymuose nurodytomis sąlygomis nurodytas pareigas, nurodant konkretų kiekvieną mėnesį išdirbtų dienų ir darbo valandų skaičių per dieną ir pagal šiuos dokumentus, padedant V. J., kuris J. V. pateikė savo asmens duomenis, valstybinio socialinio draudimo duomenis ir savo naudojamos banko sąskaitos rekvizitus bei vėlesnius jų patikslinimus, reikiamus darbo sutarčiai sudaryti ir atlyginimui į jo sąskaitą pervesti, darbo sutartyse ir įsakymuose nurodytų darbo funkcijų neatlikusiam V. J. nuo 1999-04-01 iki 2009-06-12 buvo nepagrįstai išmokėta 75 678,9 Lt kaip darbo užmokestis.

J. V. pasirašė 1999-08-25 su A. Z. sudarytą darbo sutartį Nr. 130, kuria A. Z. priėmė dirbti 0,5 etato kompiuterių programuotoju, šios sutarties pakeitimus dėl jo darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos nustatymo ir 2002-05-02 šios sutarties nutraukimą; pasirašė 1999-08-24 įsakymą Nr. 11-K, kuriuo priėmė A. Z. dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje kompiuterių programuotoju 0,5 etato; pasirašė 2002-05-02 su A. Z. sudarytą darbo sutartį Nr. 259, pagal kurią jį priėmė dirbti 0,5 etato darbininku, šios sutarties pakeitimus dėl A. Z. darbo užmokesčio dydžio nustatymo ir 2005-08-19 šios sutarties nutraukimą; pasirašė 2002-05-02 įsakymą Nr. 69-K, kuriuo paskyrė A. Z. dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje darbininku 0,5 etato; pasirašė 2005-08-19 įsakymą Nr. K-78, kuriuo 2005-08-19 atleido A. Z. iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbininko pareigų.

Jis nuo 1999-08-25 iki 2004-01-26 (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nedirbusio A. Z. vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 0203583 parašu ir antspaudu patvirtino įrašą Nr. 9, kad 1999-08-25 A. Z. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje kompiuterių programuotoju, ir įrašą apie A. Z. nuo 1999-08-25 iki 1999-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 10 apie A. Z. nuo 2000-01-01 iki 2000-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 11 apie A. Z. nuo 2001-01-01- iki 2001-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 12 apie A. Z. nuo 2002-01-01 iki 2002-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 13 apie A. Z. nuo 2003-01-01 iki 2003-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą.

J. V. nuo 2001-01-01 iki 2009 m. rugpjūčio mėn. parašu ir antspaudu kas mėnesį tvirtino (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip fiksuodamas, kad V. J. ėjo darbo sutartyse ir įsakymuose nurodytomis sąlygomis nustatytas pareigas, nurodant konkretų kiekvieną mėnesį išdirbtų dienų ir darbo valandų skaičių per dieną, ir pagal šiuos dokumentus, padedant A. Z., kuris J. V. pateikė savo asmens duomenis, valstybinio socialinio draudimo duomenis ir savo naudojamos banko sąskaitos rekvizitus bei vėlesnius jų patikslinimus, reikiamus darbo sutarčiai sudaryti bei atlyginimui į jo sąskaitą pervesti, darbo sutartyse bei įsakymuose nurodytų darbo funkcijų neatlikusiam A. Z. nuo 1999-08-25 iki 2005-08-19 buvo nepagrįstai išmokėta 15 903,78 Lt kaip darbo užmokestis.

J. V. pasirašė 1996-01-11 įsakymą Nr. 67-K, kuriuo E. V. priėmė į darbą Radviliškio (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje kūriku; pasirašė 1996-01-11 įsakymą Nr. 68-K, kuriuo E. V. paskyrė nuo 1996-01-11 pavaduoti K. R. jo ligos metu; pasirašė 1996-01-11 su E. V. sudarytą darbo sutartį, pagal kurią jį priėmė dirbti kūriku nuo 1996-01-11 iki kūrenimo sezono pabaigos; pasirašė 1996-04-23 įsakymą Nr. 96-K, kuriuo nuo 1996-04-18 atleido E. V. iš (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos kūriko pareigų; pasirašė 1997-10-31 su E. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 29, pagal kurią jį priėmė dirbti 0,5 etato kūriku, mokant 0,5 etato priemoką, ir šios sutarties pakeitimus dėl E. V. darbo pobūdžio nustatymo; priėmė 1997-11-04 įsakymą Nr. 38, kuriuo nustatė nuo 1997-11-04 E. V. mokėti 0,5 direktoriaus ūkio ir administracijos reikalų pavaduotojo etato priemoką, kol bus paskirtas direktoriaus ūkio ir administracijos reikalų pavaduotojas; priėmė 1997-10-31 įsakymą Nr. 32, kuriuo nuo 1997-11-01 E. V. priėmė 0,5 etato darbininku ir 0,5 etato kūriku; pasirašė 1998-08-24 su E. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 91, pagal kurią jį priėmė dirbti darbininku, mokant 0,5 etato priemoką, taip pat įrašus apie šios sutarties pakeitimus dėl jo etato ir priemokų dydžio nustatymo ir sutarties nutraukimo; priėmė 1998-08-18 įsakymą Nr. 1, kuriuo E. V. paskyrė nuo 1998-08-18 iki 1998-08-31 pavaduoti kiemsargį; priėmė 1998-08-24 įsakymą Nr. 7-K, kuriuo nuo 1998-08-24 E. V. nustatė eiti 0,5 etato darbininko pareigas, mokant 0,5 etato dydžio priemoką; priėmė 2000-09-01 įsakymą Nr. 9, kuriuo nustatė nuo 2000-09-01 iki 2001-08-31 E. V. mokėti 25 proc. dydžio atlyginimo priemoką už dujų katilinės priežiūrą ir eksploataciją; priėmė 2001-01-03 įsakymą Nr. 171, kuriuo nuo 2001-01-02 E. V. nustatė eiti 1,5 etato darbininko pareigas; pasirašė 2001-08-25 su E. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 215, kuria jį nuo 2001-09-01 iki 2002-08-31 priėmė dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, mokant 25 proc. dydžio atlyginimo priemoką už dujų katilinės priežiūrą ir eksploataciją, ir įrašus apie šios sutarties nutraukimą; priėmė 2001-08-25 įsakymą Nr. 13-K, kuriuo nustatė darbininkui E. V. nuo 2001-09-01 iki 2002-08-31 mokėti 25 proc. dydžio atlyginimo priemoką už dujų katilinės priežiūrą ir eksploataciją; priėmė 2002-05-02 įsakymą Nr. 67-K, kuriuo nuo 2002-05-02 E. V. paskyrė dirbti 1 etatu darbininku; pasirašė 2002-05-02 su E. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 257, pagal kurią jį priėmė dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje 1 etatu darbininku, ir įrašus apie šios sutarties pakeitimus dėl jo etato ir atlyginimo dydžio nustatymo bei sutarties nutraukimą; pasirašė 2008-05-19 su E. V. sudarytą darbo sutartį Nr. 45, kuria jį priėmė dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje 0,5 etato darbo saugos specialistu, ir įrašus apie šios sutarties nutraukimą; priėmė 2008-05-19 įsakymą Nr. K-121, kuriuo nuo 2008-05-19 E. V. paskyrė dirbti 0,5 etato darbo saugos specialistu; priėmė 2009-01-30 įsakymą Nr. KD-21, kuriuo 2009-01-02 E. V. atleido iš darbo saugos specialisto pareigų; priėmė 2010-01-04 įsakymą Nr. KD-41, kuriuo nuo 2001-01-01 E. V. paskyrė dirbti 0,75 etato darbininku; priėmė 2010-03-29 įsakymą Nr. KD-43, kuriuo atleido E. V. iš darbininko pareigų.

J. V. nuo 1994-01-25 iki 2004-10-29 (duomenys neskelbtini) mokykloje nedirbusio E. V. vardu išduotame socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 1818839 parašu bei antspaudu patvirtino įrašą Nr. 3, kad 1994-01-25 E. V. pradėjo dirbti Radviliškio r. Valdybos švietimo skyriaus (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje valytoju, įrašą Nr. 4, kad 1994-01-30 jis buvo atleistas iš pareigų pagal Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnį, ir apie jam nuo 1994-01-25 iki 1994-01-30 išmokėto darbo užmokesčio dydį ir VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 9, kad 1996-01-11 E. V. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje kūriku; įrašą Nr. 10 apie E. V. išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 11, kad 1996-04-18 jis buvo atleistas iš pareigų pagal DSĮ 26 straipsnį, ir apie E. V. nuo 1996-01-20 iki 1996-04-18 išmokėto darbo užmokesčio dydį ir VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 12 apie (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos darbininkui E. V. nuo 1996-04-15 iki 1996-10-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 13, kad 1997-10-17 jis buvo atleistas iš pareigų pagal DSĮ 28 straipsnį, ir apie E. V. nuo 1997-01-02 iki 1997-12-01 išmokėto darbo užmokesčio dydį ir VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 14, kad 1997-11-01 E. V. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) gimnazijoje darbininku; įrašą Nr. 15 apie E. V. nuo 1998-01-01 iki 1998-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 16 apie E. V. nuo 1999-01-01 iki 1999-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą; įrašą Nr. 17 apie E. V. nuo 2000-01-01 iki 2000-12-31 išmokėto darbo užmokesčio dydį bei VSDFV įmokų sumą.

J. V. nuo 2001-01-01 iki 2010 m. kovo mėn. parašu bei antspaudu kas mėnesį tvirtino (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip fiksuodamas, kad E. V. ėjo darbo sutartyse bei įsakymuose nurodytomis sąlygomis nustatytas pareigas, nurodant konkretų kiekvieną mėnesį išdirbtų dienų ir darbo valandų skaičių per dieną ir pagal šiuos dokumentus, padedant E. V., kuris J. V. pateikė savo asmens duomenis, valstybinio socialinio draudimo duomenis ir savo naudojamos banko sąskaitos rekvizitus bei vėlesnius jų patikslinimus, reikiamus darbo sutarčiai sudaryti bei atlyginimui į jo sąskaitą pervesti, darbo sutartyse bei įsakymuose nurodytų darbo funkcijų neatlikusiam E. V. nuo 1996-01-11 iki 2010-03-29 buvo nepagrįstai išmokėta 76 878,34 Lt kaip darbo užmokestis;

J. V. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje V. J. vardu pasirašė įvadinio saugos darbe instruktavimo registracijos žurnalo Nr. 01-20 eilutės „99 05 04“ (Nr. 64) skiltyje „Parašai instruktuojamojo“; ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje V. J. vardu pasirašė darbuotojų saugos ir sveikatos ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnalo Nr. 12.1 eilutės „2008-01-18“ (Nr. 133) skiltyje „Parašai instruktuojamojo“; ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje V. J. vardu pasirašė įvadinių darbuotojų saugos ir sveikatos ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnalo Nr. 12.3 eilutės „2008-01-18“ (Nr. 135) skiltyje „Parašai instruktuojamojo“; ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje V. J. vardu pasirašė įvadinių darbuotojų saugos ir sveikatos ir priešgaisrinės saugos instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnalo Nr. 12.3 eilutės „2008-08-29“ (Nr. 229) skiltyje „Parašai instruktuojamojo“.

Taip J. V. pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, iššvaistė jo žinioje buvusį bei jam patikėtą didelės – 249 117,83 Lt – vertės svetimą, Radviliškio r. savivaldybei priklausantį turtą ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelės žalos, nes šiais veiksmais J. V. visuomenės akyse diskreditavo valstybės tarnautojo – gimnazijos direktoriaus – vardą, sumenkino švietimo įstaigos – (duomenys neskelbtini) gimnazijos – autoritetą.

J. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentus: būdamas (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorius, veikdamas bendrininkų grupe su G. B. ir V. D., 2011 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje su G. B. pasirašė tarp (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir G. B. sudarytose darbo sutartyse: 1997-12-17 Nr. 31; 2000-08-29 Nr. 182; 2002-05-02 Nr. 253 ir 2002-05-02 Nr. 254, kurių tekstus surašė V. D..

J. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekė paveikti liudytojus: 2010 m. gruodžio 30 d., žinodamas, kad Radviliškio r. apylinkės prokuratūroje, byloje Nr. 81-2-73-10, dėl jo yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba, (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus kabinete gimnazijos informacinių technologijų mokytojui V. Š. pasisakius, kad yra kviečiamas į Radviliškio r. apylinkės prokuratūrą į apklausą kaip liudytojas, J. V. jam pasakė, jog (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, 0,5 etatu inžinieriumi kompiuterininku buvo priimtas dirbti V. J., prašė apklausos metu sakyti, kad V. J. mokykloje tvarkė kompiuterius. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. sausio 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žinodamas, kad A. I. galbūt bus kviečiamas į apklausą kaip liudytojas, A. I. gyvenamojo namo kieme Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), prašė A. I. apklausos Radviliškio r. apylinkės prokuratūroje metu sakyti, kad mokyklos garažuose vandens nebuvo ir kad mokykloje dirbo V. J.. Po to, 2011 m. sausio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus kabinete, liudytojui gimnazijos darbuotojui A. I. rodė kompiuteryje asmenų nuotraukas, sakė, kad nuotraukose yra J., prašė paliudyti, jog šis asmuo dirbo mokykloje, prižiūrėjo kompiuterius. Po to 2011 vasario 10 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus kabinete A. I. klausinėjo apie jo apklausos metu duotus parodymus, priekaištavo dėl jų turinio. J. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. vasario mėn. pabaigoje (tiksliau nenustatytu laiku) žinodamas, kad gimnazijos valytojos galbūt bus kviečiamos į apklausą kaip liudytojos, į (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus kabinetą sukvietė mokyklos darbuotojas L. S., A. D., A. M., E. B., M. Š., paaiškino joms, kad jos gali būti kviečiamos į apklausą prokuratūroje dėl gimnazijos darbuotojų, rodė kompiuteryje V. J. ir A. Z. nuotraukas, sakė, kad nuotraukoje yra V. J., prašė jų apklausos metu paliudyti, kad šie asmenys dirbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, sakė, kad jie tikrai dirbo, tvarkė kompiuterius, prieš kelerius metus atleisti, tik jos galėjo V. J. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nematyti. Po to, tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus kabinete buvusioms Z. G. V. M. rodė dviejų asmenų nuotraukas, sakė, kad jie dirbo mokykloje kompiuterių specialistu bei darbininku. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio 1 d., apie 15 val., būdamas Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus ūkio pavaduotojas K. M. galbūt bus kviečiamas į apklausą kaip liudytojas, prašė jo prisiimti kaltę sau, t. y. apklausų metu sakyti, kad gimnazijos darbuotojus kontroliavo ir prižiūrėjo jis ir V. J., o direktorius nieko nekontroliavo, be to, grąžintas į (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pareigas už jam tinkamus duotus parodymus žadėjo tokius K. M. neva atliktus veiksmus įvertinti švelnia drausmine nuobauda – papeikimu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. balandžio mėn. (tiksliau nenustatytu laiku) V. J. darbovietėje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šis galbūt bus kviečiamas apklausai kaip liudytojas, nuo 1998 m. rugpjūčio iki 2003 m. rugpjūčio mėn. (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkiui dirbusio V. J. prašė prisiimti kaltę sau, t. y. apklausų metu sakyti, kad gimnazijos darbuotojus kontroliavo ir prižiūrėjo jis (V. J.) ir K. M., o gimnazijos direktorius nieko nekontroliavo. Taip J. V. siekė paveikti liudytojus, kad šie bylos ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

J. V., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžiu pakeitus Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad savo parašu bei (duomenys neskelbtini) gimnazijos antspaudu patvirtino (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose už 2009 m. rugsėjo bei spalio mėnesius nurodytus duomenis, jog M. V. dirbo nuo 2009-09-28 iki 2009-10-08 bei 2009-10-18 (sargu) ir per 2009 metų rugsėjo mėnesį iš viso išdirbo 20 dienų 1 etatu sargu ir 22 dienas 0,5 etato darbo saugos specialistu, o per 2009 metų spalio mėnesį, 15 dienų dirbo 1 etatu sargu ir 16 dienų dirbo 0,5 etato darbo saugos specialistu. Šiais savo veiksmais J. V. suklastojo tikrą dokumentą ir vėliau jį panaudojo.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžiu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.), ir jį išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.), požymių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 184 straipsnio 3 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.), ir J. V. išteisintas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 184 straipsnio 3 dalyje, požymių.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. jam priimtus nuosprendžius ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 242 straipsnio 1 dalį ir 305 straipsnį, nes rėmėsi tik jį kaltinančias parodymais ir visiškai nesirėmė jo bei kitų nuteistųjų šioje byloje parodymais, taip pat juos patvirtinančiais liudytojų parodymais; taip teismai pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes visas abejones vertino nuteistųjų, taip pat ir jo (E. V.) nenaudai. Šie pažeidimai, pasak kasatoriaus, lėmė neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžių priėmimą. Kasaciniame skunde išdėstomos ir BPK 20 straipsnio 2, 3, 4 dalyse, 301 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai jų nesilaikė.

2.2. Kasaciniame skunde E. V. atkreipia dėmesį į tai, kad viso baudžiamojo proceso metu jis tvirtino, jog nuo 1996 m. sausio 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d. realiai dirbo (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje (vėliau – gimnazijoje) įvairius darbus, nepriklausomai nuo to, kuo oficialiai buvo įdarbintas: prižiūrėjo dujinę katilinę, savo traktoriumi vežė anglis, šiukšles, atliekas (iki 2000 m. mokykla nebuvo sudariusi jokių sutarčių su komunaliniu ūkiu dėl šiukšlių išvežimo), stiklino langus, dėjo ir taisė durų spynas, prižiūrėjo valgyklos kanalizaciją, dažė klases, klojo plyteles, genėjo medžius, valė sniegą. Kasatoriaus darbo laikas nebuvo reguliarus, dirbdavo tai, kas buvo pavesta, ir darbo užmokestį (75 698,9 Lt) gavo teisėtai. Kasatorius teigia, kad daržovių pristatymas į mokyklos valgyklą nebuvo susijęs su jo darbu mokykloje, jį atliko pagal viešuosius pirkimus. Be to, pasak kasatoriaus, byloje yra neginčijami įrodymai, kad 2002-2010 m. mokykloje buvo atlikti realūs darbai, kurių neatliko jokios įmonės, dirbusios pagal rangos sutartis. Tai patvirtina nuteistojo J. V. teismui pateikta specialistės D. P. išvada bei jos parodymai teisme, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir taip pažeidė pareigą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nuteistasis teigia nurodęs ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo argumentus atmetė.

2.3. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vien tai, jog kai kurie liudytojai jį dažnai matydavo gimnazijoje, nepatvirtina, kad jis ten dirbo (anot teismo, jis gimnazijoje lankydavosi todėl, kad jo žmona buvo gimnazijos valgyklos vedėja). Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas pažymėjo, jog nustatyti, kas atliko remonto darbus, neįmanoma, taip pat nurodomos kitos nuosprendyje išdėstytos išvados ir motyvai, kuriais teismas grindė kasatoriaus kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasaciniame skunde pažymima, kad nors apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė kelis liudytojus, tačiau, nuteistojo įsitikinimu, nuosprendžio turinys rodo, kad nebuvo išsamiai išnagrinėtos visos aplinkybės, abejonės ir prieštaravimai nepašalinti.

2.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų J. V., J. J., Z. K., I. G. ir kt. parodymais, padarė išvadą, kad jis jokių darbų (remonto, mokyklos teritorijos tvarkymo) neatliko, o apeliacinės instancijos teismas laikė, kad jo atlikti darbai buvo sezoniniai, todėl negalima pripažinti, kad jis realiai dirbo mokykloje ir gavo darbo užmokestį, tačiau teismai nepasisakė, kokiu pagrindu jis (E. V.) dirbo minėtus darbus. Pasak nuteistojo, jo darbą kūriku ir atlyginimo už šį darbą išmokėjimą patvirtino liudytojos mokyklos direktoriaus pavaduotojos ir tiesioginės kūrikų viršininkės I. M. parodymai, tuo tarpu liudytojas G. D., kurio parodymais rėmėsi teismas, su kasatoriumi dirbo tik tris mėnesius. Anot kasatoriaus, teismai be jokio teisinio įvertinimo atmetė liudytojų V. U., P. P., A. D., V. M., R. K., K. M. ir kt., patvirtinusių jo darbo valgykloje faktą, parodymus, taip pat valgykloje dirbusios liudytojos parodymus apie tai, kad valgyklą reikėdavo remontuoti ir sutvarkyti prieš kiekvieną naują mokslo sezoną, ją išdažydavo po darbo arba savaitgaliais darbininkai.

2.5. Kasatoriaus manymu, teismai taip pat netinkamai įvertino ir gimnazijoje kasmet atliekamų remontų aplinkybes. Byloje nustatyta, kad kiekvienais metais buvo remontuojami kabinetai, koridoriai, valgykla, tualetai, sporto salė ir kt. patalpos, nepaisant to, sprendimus grindė spėjimais – esą tokius didelės apimties darbus galėjo įmonės galėjo atlikti neteisėtai, tačiau nepasisakė, iš kur tokiu atveju gimnazija turėjo lėšų už atliktus remonto darbus apmokėti. Kasatorius pabrėžia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog jis dirbo nelegaliai, o su juo sudarytos sutartys – fiktyvios. Tai, kad darbus atlikdavo ne pagal darbo sutarties sąlygas, ne pagal darbo grafiką, bet kitu laiku (po darbo valandų, savaitgaliais, moksleivių atostogų metu) ir tai nebuvo fiksuojama žiniaraščiuose, neįrodo jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas.

2.6. Kasatoriaus teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad dirbdamas gimnazijoje jis gavo teisėtą darbo užmokestį. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas asmuo arba dirba oficialiai (pagal darbo sutartį), arba nelegaliai. Tačiau kiekvienu iš šių atvejų numatomas tik atlygintinas darbas. Lietuvos Respublikos įstatymai numato ir neatlygintiną darbą (pvz. talka), tačiau tokiu atveju turi būti patvirtintas asmens suvokimas ir sutikimas dirbti be atlygio. Kasatorius pabrėžia visada teigęs, kad gimnazijoje dirbo atlygintinai, užmokestis buvo pervedamas į banko sąskaitą, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Nors apeliacinės instancijos teismas laikė, kad kasatorius nedirbo tuo darbo laiku, kuris buvo nurodytas sutartyje, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog jis išvis nedirbo gimnazijoje ir neteisėtai gavo darbo užmokestį. Kasaciniame skunde pažymima, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų vertinimą kaip pravaikštą (nedarbą); įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011). Kasatorius, atkreipdamas dėmesį į jo darbo pobūdį, nurodo, kad tiek nuteistasis J. V., tiek liudytojai patvirtino, kad jis dirbo ne pagal darbo sutartyje nurodytą darbo laiką, tačiau atlikti darbai gimnazijai buvo reikalingi, dėl jų pretenzijų nekilo. Be to, byloje buvo būtina išsiaiškinti ne tik išdirbtą darbo laiko, bet ir padaryto darbo rezultatą, kuris yra esminis realaus darbo kriterijus. Taigi nagrinėjamu atveju svarbiausia yra tai, kad kasatorius jam pavestus remonto darbus atliko, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. jam priimtus nuosprendžius ir jo bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 3 ir 5 dalies pažeidimai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį apeliacinio skundo prašymą įvertinti apie 30 mokyklos remonto darbų padarymo aplinkybes ir nustatyti, kas, jei ne nuteistieji, juos atliko; taip teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neištyrė bylos išsamiai, pasirinko netinkamą ir neteisėtą įrodymų (dėl remonto darbų atlikimo) vertinimo metodiką, abejonių nevertino nuteistojo naudai, o iš anksto eliminavo versiją, kad nuteistieji galėjo atlikti remontus.

3.2. Kasatorius pabrėžia, kad teismas nenustatinėjo nei kas padarė jo nurodytus remontus, nei kas jų objektyviai nedarė ir negalėjo padaryti, neatliko jokios liudytojų parodymų analizės, neatsižvelgė į tai, jog tos pačios patalpos buvo remontuojamos skirtingais metais. Pavyzdžiui, nevertino liudytojų, mačiusių remontuojant konkrečias patalpas, parodymų (V. K. – 2007 m. bibliotekos remontą, D. Š. – 2006 m. valgyklos personalo (virtuvės) patalpas, S. P. – III aukšto grindys, N. B. 2006 m. chemijos kabineto remontą). Kasatorius teigia, kad iš jo nurodytų daugiau nei 30 patalpų teismas pasisakė tik dėl 4 patalpų remontų ir padarė išvadą, kad jas suremontavo kiti asmenys, tačiau ši išvada paremta nepatikrintais liudytojų parodymais, kurie nesulyginti su kitais įrodymais, taigi, įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis. Toliau kasaciniame skunde nuteistasis detalizuoja pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir prašymus įvertinti aplinkybes, susijusias su remonto darbų atlikimu. Pavyzdžiui, dėl valgyklos valgomojo didinimo darbų, kuriuos pagal byloje pateiktas patento kopijas, mokėjimo kvitus E. V. atliko 2006 m., o ne 2004 m., kaip nurodė teismas. Kasatorius nesutinka ir su teismo išvadomis, padarytomis dėl imtynių salės remonto, kitų darbų, teigia, kad nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Antai visus darbus III aukšte 2003 m. padarė įmonė „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismas nevertino ne tik mokyklos buhalterinių knygų (pagal jas Radviliškio savivaldybė mokyklai pervedė 25 000 Lt), bet ir iškraipė įmonės direktoriaus V. J. parodymus, arba, nustatė, kad sporto salės balkonus pastatė darbininkas K. R., nors tiek jis pats, tiek ir kiti liudytojai patvirtino, kad daręs tik apdailą, t. y. apkalęs lentelėmis. Taip pat, pasak kasatoriaus, neleistinas išvadas teismas padarė vertindamas nuteistojo G. B. (kad jis (duomenys neskelbtini) mokykloje techniniu darbuotoju nedirbo, o tuo metu dirbo treneriu (duomenys neskelbtini)), nes nėra jokių duomenų iš „Sodros“ ar sporto mokyklos, kad jis tuo metu būtų ėjęs tokias teismo nurodytas pareigas ir gavęs už tai atlyginimą. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismo išvados yra nepagrįstos objektyviais įrodymais, o tik samprotavimais.

3.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmės tik dalimi įrodymų, dalies jų visiškai nevertino (pvz., V. K. parodymų dėl bibliotekos remonto). Kasatoriaus teigimu, teismas nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė nuteistųjų buvimo mokykloje, liudytojų parodymų analizei, tačiau neaprašė, kokiu būdu konkrečiai jis (kasatorius) padarė inkriminuojamas veikas, iš nuosprendžio neaišku, kaip jis piktnaudžiavo tarnyba ir iššvaistė turtą, jeigu niekada neturėjo pareigos kontroliuoti nuteistųjų darbą, pildyti jų darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir išmokėti jiems atlyginimus; šios pareigos priskirtos pavaduotojams ūkiui, o šie jas atliko gerai (teismas jų veiksmuose neįžvelgė nieko neteisėto).

3.4. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje fiktyvaus įdarbinimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-606/2010, 2K-503/2011, 2K-243/2012, 2K-101/2013) įtvirtintas reikalavimas išsiaiškinti, ar asmuo realiai dirbo (realiai padarė darbą) ir ar gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį. Kasatorius teismo išvadas laiko nelogiškomis ir nepagrįstomis, kai teismas nurodė, kad nuteistieji turėjo dirbti nuolatinį darbą, kiekvieną dieną būti darbe bei atlikti jiems pavestas užduotis ir kad nėra pagrindo išvadai, jog juos ir gimnaziją siejo darbo teisiniai santykiai, tačiau pripažino, jog nuteistieji neginčijamai ir realiai tam tikrus darbus dirbo. Kasatorius pažymi, kad pagal Darbo kodeksą yra tik du dirbančio asmens statusai: arba jis dirba oficialiai, arba jis dirba nelegaliai; ir vienu, ir kitu atveju asmeniui už darbą turi būti atlyginta. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, už jį nebūtų mokama. Teisme visi nuteistieji nurodė, jog jie mokykloje dirbo norėdami užsidirbti ir net elementarius pagalbinius darbus darė su tikslu, kad už tai jiems bus sumokėta. Taigi, situacija yra tokia, kad teismas, net ir pripažinęs, jog nuteistasis E. V. nuolatos padėdavo valgyklos virėjoms, vis tiek konstatavo, kad visą įdarbinimo laikotarpį jis dirbo fiktyviai ir nusprendė išieškoti visą per tą laiką išmokėtą atlyginimą, t. y. faktiškai teisėtai uždirbtą atlygį. Pasak kasatoriaus, tokiu atveju teismas privalėjo įvertinti, kiek už darbą nuteistiesiems turėjo būti sumokėta, ir tiek sumažinti civilinį ieškinį. Fiktyvus įdarbinimas iš esmės reiškia, kad darbuotojas nieko nedirba darbdavio naudai, bet nuosprendyje pripažįstama, jog nuteistieji, ypač E. V., atliko mokyklai naudingų darbų. Pasak kasatoriaus, negali būti tokios situacijos, kad asmuo pripažįstamas dirbęs fiktyviai, gavęs visą užmokestį neteisėtai, bet kartu laikoma, kad bent dalį darbdavio pavestų užduočių jis atliko.

3.5. Kasatorius skunde nurodo, kad baudžiamojoje teisėje susipina darbo teisės elementai, todėl teismas privalėjo savo nuosprendį grįsti ne tik baudžiamosios teisės vertinamaisiais kriterijais, bet ir darbo teise, taip pat atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo fiktyvaus įdarbinimo teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar susitarimas tarp kasatoriaus ir nuteistųjų (jog jie dirbs vienokio pobūdžio darbą vietoje kitokio ir kitomis darbo sąlygomis) yra teisėtas, ar darbo teisės požiūriu leidžiamas ar draudžiamas, nepasisakė, kokia yra teismų praktika dėl tokio susitarimo. Taigi iš esmės teismas padarė darbo teisės srities reguliuojamą išvadą net nesivadovaudamas darbo teisės įstatymais, o tik savo suvokimu.

3.6. Kasatorius pažymi, kad tiek jis, tiek pavaduotojai patvirtino, jog nuteistieji dirbo ne pagal jų darbo sutartis, o išskirtinėmis sąlygomis (laiko, darbų pobūdžio); jie patvirtino svarbiausią dalyką – kad padarė mokyklai naudingą darbą. Statybų darbų specialistė D. P. įvertino, kad už tuos darbus, kuriuos nurodė kaip nuteistųjų atliktą darbą, samdant įmones būtų reikėję joms sumokėti 3 kartus daugiau, nei buvo sumokėtas atlyginimas nuteistiesiems. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ne tiek išdirbtas darbo laikas, kiek padarytas darbas (rezultatas) yra esminis realaus darbo kriterijus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1860 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ pakeitimo“ taip pat įtvirtintas požiūris, kad tarnautojų veiklos vertinimas tampa orientuotas ne į išdirbto laiko sąnaudas, o į rezultatus.

3.7. Tiek apeliaciniame skunde, tiek baigiamojoje kalboje kasatorius pažymi akcentavęs, kad mokykla pinigų samdyti firmoms neturėjo, savivaldybė juos irgi skyrė ribotai, kiti darbininkai dirbo tokį darbą, kuris buvo su jais sutartas, ir nedirbdavo po savo darbo laiko; darbo inspekcija ir sveikatos tarnyba perspėjo, kad mokykloje remontų negalima atlikti vykstant ugdymo procesui, todėl reikėjo rasti galimybę mokyklai atnaujinti, remontuoti. Kasatorius teigia darbininkus samdęs tik tada, kai savivaldybė skirdavo mokyklai pinigų (didesnis finansavimas buvo skiriamas nuo 2006-2008 m.) arba patiems jų sutaupius. Kadangi nuteistojo E. V. žmona dirbo valgykloje, o vėliau jis pagal tiekimo sutartį kelerius metus į mokyklą tiekė daržoves, direktoriaus įsakymu jam priskirta valgyklos sritis (sunešti daržoves į sandėlį, rūpintis jų sandėliavimu, paruošti valgyklos patalpas eksploatacijai ir kt.). Dalis liudytojų patvirtino, jog remontai mokykloje buvo daromi ne tik vasaros atostogų metu, bet ir savaitgaliais (V. J., K. M., A. K., R. P., V. M., V. G., S. P.), o kiti mokyklos darbininkai nurodė, jog jie nėra niekada dirbę ne savo darbo laiku ar savaitgalį.

3.8. Kasatorius teigia, kad susitarimas su nuteistaisiais dėl darbo sąlygų (kad jie neprivalo būti darbe kasdien) buvo adekvatus jų gautam užmokesčiui už padarytus remonto darbus. Kasatorius pabrėžia, kad apeliaciniame skunde prašė teismo įvertinti realų nuteistųjų padarytą darbą, t. y. vertinti ne tik dirbtą laiką (kiek liudytojai matė ar nematė), bet ir rezultatus (buvo suremontuota apie 30 patalpų). Būtent todėl teismui kaip įrodymus kasatorius pateikė mokyklos planą, išrašus iš Gimnazijos parlamento ataskaitų, kuriuose buvo nurodyta dauguma tais metais darytų remontų, taip pat pateikė mokyklos statybinių medžiagų nurašymų aktus, iš kurių matyti, kiek kokių statybinių medžiagų konkrečiais mėnesiais buvo perkama (tai įrodo, kokios apimties remontai buvo daromi), pateikė visų mokykloje remontus atlikusių įmonių sutartis su apmokėjimais, apmokėjimo kvitus pagal patentą dirbusiam E. V.. Nuteistasis J. V. pažymi, kad prašė teismo pripažinti, jog iš bylos įrodymų neišplaukia išvados apie jokius kitus asmenis, padariusius apeliaciniame skunde nurodytus remontus; taip pat prašė pripažinti, kad remontus padarė ne kas kitas, o būtent nuteistieji. Nepaisant to, teismas nuosprendyje daugiausia argumentavo tai, kokiomis aplinkybėmis ir kas matė nuteistuosius mokykloje, kas jų nematė, analizavo liudytojų buvimo mokykloje laiką ir lygino jį su nuteistųjų nurodytu laiku, kurį jie praleido mokykloje, lygino nuteistųjų ir liudytojų parodymus apie tai, kokioje mokyklos patalpoje ar teritorijos dalyje liudytojai matė nuteistuosius dažnai būnant, tuo tarpu remonto darbų padarymo aplinkybes (kurias jis nurodė kaip esmines ir svarbiausias, įrodančias nekaltumą) teismas vertino labai trumpai ir paviršutiniškai. Pasak kasatoriaus, dėl to teismas nukrypo nuo apeliacinio skundo prašymo (pažeisdamas BPK 320 straipsnį), nepakankamai dėmesio skyrė remonto darbų atlikimo aplinkybių išaiškinimui arba dėl jų visai nepasisakė.

3.9. Toliau kasaciniame skunde nurodoma apie tai, kad mokykloje remontai buvo atliekami visais laikais. Pasinaudojęs nuo 2001 m. rengiamomis ir gimnazijos parlamento patvirtintomis metinėmis ataskaitomis, kuriose buvo įrašyti dauguma atitinkamais mokslo metais darytų remontų. Kasatorius teigia išskyręs tuos remontus, kuriuos atliko mokykla savo pajėgomis (atmetus remontus, darytus pagal sutartis). Taigi, pagal pateiktą sąrašą specialistė D. P. įvertino darbų apimtis dirbto laiko ir darbo užmokesčio prasme ir nustatė, kad normaliomis sąlygomis jie būtų kainavę apie 744 242 Lt. Remonto darbų sąrašą kasatorius teigia nurodęs apeliaciniame skunde ir prašęs teismo įvertinti ne visus kada nors mokykloje darytus remontus, o tik nurodytus, ir nustatyti, kas juos padarė. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kasatoriaus nurodyti darbai buvo realiai padaryti, o apeliacinės instancijos teismas pasakė, jog šie darbai yra atlikti ne pagal rangos sutartis. Kasatoriaus manymu, apeliacinis teismas jo nurodytų remonto darbų aplinkybes tyrė remdamasis ne visais įrodymais (pats pripažino, jog nesirėmė mokyklos buhalteriniais-finansiniais dokumentais, kurie įrodo mokėjimo paskirtį); teismas nurodė net nežinantis, iš kur kasatorius gavo remontui pinigų (nors juos skyrė Radviliškio savivaldybė ir jų išleidimo būdas buvo esminė kaltinanti aplinkybė). Teismo išvadas kasatorius laiko prielaidomis ir teigia, kad jo kaltė (kaip ir kitų nuteistųjų) nėra patvirtinta taip, kaip to reikalauja BPK 20, 305 straipsnių nuostatos, t. y. teismo nuosprendis nėra paremtas objektyviais kaltumo įrodymais, o buvo stengiamasi tiesiog paneigti dirbančius nuteistuosius mačiusių liudytojų parodymus (pvz., vasarą vykusių remontų metu mokykloje dirbo valytojos, virėjos, kurios matė nuteistuosius, remontuojančius patalpas).

3.10. Kasatoriaus teigimu, teismas išvadą apie tai, kad nuteistieji neatliko remonto darbų, iš esmės grindė tuo, jog dalis liudytojų jų nematė dirbančiųjų, tačiau toks vertinimo būdas nepatikimas, nes dauguma liudytojų nematė ir nežino, kas atliko patalpų remontus. Jeigu teismas įrodymus būtų vertinęs logiškai, tai būtų nustatęs, kad pavyzdžiui, moksleivių tėvai remontavo tik savo vaikų auklėtojos klasę ir maždaug kartą per visą vaikų mokymosi mokykloje laikotarpį, kad mokinių tėvai tiesiog negalėjo remontuoti bendro naudojimo patalpų, sandėlio stogo ir pan.; jeigu būtų vertinęs visą darbininkų parodymų turinį ir prasmę, teismas būtų padaręs išvadą, kad kiti darbininkai tam tikrų remonto darbų fiziškai negalėjo atlikti; jeigu teismas būtų vertinęs mokyklos finansinę padėtį, jis būtų padaręs išvadą, jog mokykla retais atvejais turėjo pinigų susimokėti už remontus. Taigi teismo išvada, kad mokykla reguliariai „nelegaliai“ samdydavo kažkokias firmas, kasatoriaus manymu, yra nepagrįsta. Be to, kasatorius nurodo, kad pinigai buvo griežtai apskaitomi, byloje nėra jokių įrodymų, kad mokykla galėjo kaip paramą gauti dideles lėšas, kurių neapskaitė ir iš jų vykdė remontus, nėra jokių įrodymų, kad mokykla turėjo tokių dosnių rėmėjų (apie juos neužsiminė nė vienas liudytojas, tokie faktai nenurodyti metinėse gimnazijos ataskaitose, o pavaduotojai patvirtino, kad jis (kasatorius) prašydavo verslininkų paramos, bet paprastai šie paremdavo aparatūra, knygomis, skolindavo darbo priemones ir pan.).

3.11. Pasak kasatoriaus, teismas nevertino jo pateiktų teisinančių duomenų ir padarė nepagrįstas išvadas, kad mokykloje ne nuteistieji darė remontus, o asmenys, kurių darbas nebuvo apskaitytas teisės aktų nustatyta tvarka (dirbo nesudarę atitinkamos sutarties); šios išvados prieštarauja nuosekliems kasatoriaus parodymams.

3.12. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jo prašymu įmonės „(duomenys neskelbtini)“ specialistas įvertino darbus 55 000 Lt; buvo sutarta, kad kai savivaldybė skirs pinigų, jie padarys remontus (tą patvirtino ir liudytojas V. J.). 2003 m. pavasarį savivaldybė papildė biudžetą ir finansavo dalį projekto – davė pinigų tik statybinėms medžiagoms. Dėl to 2002 m. pabaigoje kasatorius pateikęs savivaldybei prašymą skirti pinigų statybinėms medžiagoms, nurodydamas, kad darbus atliks mokyklos pajėgomis (prašymas su savivaldybės viza, kad jie sutinka, pateiktas apeliacinio teismo posėdyje). Taigi savivaldybė pervedė 25 000 Lt, už kuriuos vėliau reikėjo atsiskaityti (dokumentais įrodyti, jog pinigai išleisti pagal paskirtį). Tuo metu mokyklos paramos fondą administravęs tėvų komitetas, siūlant gimnazijos parlamentui, sutarė, kad ir tėvai prisidės prie mokyklos remonto ir nuo vaiko per mėnesį į fondą įneš po 1 Lt. Trūkstant lėšų, įmonės buvo paprašyta remonto darbus padaryti pigiau, sutarta koridorių išklijuoti plytelėmis nemokamai, tačiau mokykla privalės nupirkti statybinių medžiagų už savivaldybės duotus 25 000 Lt. Kasatorius teigia, kad byloje esantys buhalteriniai dokumentai, finansinės bylos, banko dokumentai patvirtina, jog įmonei „(duomenys neskelbtini)“ mokykla sumokėjo 25 000 Lt už statybines medžiagas pagal jų pateiktas sąskaitas-faktūras ir jokių mokėjimų už darbą šiai įmonei nepadaryta; taigi darbus įmonė darė neatlygintinai kaip paramą mokyklai, tačiau teismai to nevertino.

3.13. Kasaciniame skunde kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados apie darbų, atliktų 2003 m., vertinimą kaip nelegalių. Be to, teismas „užmiršo“ įvertinti nuteistojo prašymą pripažinti, jog įmonė remontus III aukšte atliko net ne visa apimtimi, o tik dalinai. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad iš teismo paminėtų liudytojų (J. J., J. V., G. D., V. J.) tik vienintelis liudytojas V. J., būdamas remontus dariusios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, žinojo finansinę situaciją, visi kiti liudytojai žinojo tik darbus, kuriuos jie atliko. Be to, liudytojo L. J. (įmonės vadovo sūnus) parodymai, duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo perskaityti teismo posėdyje, todėl teismas negalėjo jais remtis (BPK 301 straipsnis). Pasak kasatoriaus, liudytojas V. J., priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, parodė, kad pinigai buvo sumokėti ne už darbą, o už statybines medžiagas. Teismas „užmokėjimą už medžiagas“ prilygino „užmokėjimui už darbą“, todėl padarė esminę faktinę klaidą ir iškreipė liudytojų parodymų turinį. Be to, kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojos buhalterės L. S. parodymus apie tai, kad visi pervedimai įmonei buvo tik už medžiagas (ne už darbus), o tai įrodo, jog įmonė juos atliko kaip labdarą. 2003 m. finansinėse-buhalterinėse knygose yra dokumentai, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ mokėta ne už darbą, o už statybines medžiagas (pagal pateiktas sąskaitas-faktūras iš viso 25 000 Lt). Kasatorius nurodo pateikęs (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštą, jog archyve šių dokumentu nėra, nes jie atiduoti teismui. Šie finansiniai dokumentai yra ypač svarbūs, nes būtent jų nebuvimu teismas grindžia jo kaltę ir kelia versiją, kad mokyklos finansai buvo tvarkomi ne pagal teisės aktus. Be to, kasatorius teigia, kad teismas, nepatikrinęs laikraštyje „Mūsų kraštas“ publikuotos informacijos patikimumo, juo rėmėsi. Be to, šioje publikacijoje net nėra teiginio, jog už darbus mokykla sumokėjo, o tik nurodoma, kad remonto vertė – apie 55 000 Lt, tačiau bendrovė tai atlikti sutiko beveik perpus pigiau. Antra vertus, straipsnis laikraštyje negali būti vertinamas kaip įrodymas BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme. Iš publikuoto straipsnio datos (2003 m. rugpjūčio 16 d.) bei jame pateiktų nuotraukų akivaizdu, kad tuo metu remonto darbai dar tik buvo pradėti ar įpusėję, o už darbus paprastai galutinai atsiskaitoma vėliau, todėl straipsnyje apie sumokėjimo faktą net ir negalėjo būti parašyta.

3.14. Kasatorius pabrėžia, kad apeliaciniame skunde jis prašė pripažinti, jog 2003 m. III aukšte įmonė „(duomenys neskelbtini)“ atliko tik dalį remonto darbų, o kitą dalį darbų atliko nuteistieji, tačiau teismas dėl šios skundo dalies nepasisakė. Apie šio aukšto remontą parodė liudytojos valytojos R. K., S. P., V. G., Z. G., buhalterė L. S., pavaduotojas K. M., sargas V. K.. Kasatorius pirmosios instancijos teisme kaip įrodymą pateikė nuotrauką, kurioje užfiksuoti 2003 m. III aukšto remonto darbai (tą patvirtino ir liudytoja L. V.) ir nufotografuoti plyteles klijuojantys liudytojas M. V. bei nuteistasis V. J.

3.15. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo miesto mero A. Č. parodymų, kad savivaldybė mokyklai pinigų ūkinėms reikmėms neskirdavo, mokykla pinigų remontams faktiškai neturėjo, o jeigu pavykdavo susitaupyti pinigų, juos galėjo panaudoti tik gavę savivaldybės sutikimą. Mokyklos buhalterė L. S. taip pat patvirtino aplinkybes apie ribotus mokyklos finansus.

3.16. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (33 psl.), be kita ko, rašoma, jog vien ta aplinkybė, kad gimnazijoje didelės apimties statybos darbus atliko įmonė „(duomenys neskelbtini)“, su kuria nebuvo sudaryta rangos sutartis, leidžia daryti išvadą, kad tokių atvejų galėjo būti ir daugiau. Tokia išvada, pasak kasatoriaus, akivaizdžiai prieštarauja BPK nustatytoms įrodymų vertinimo, nuosprendžio pagrindimo taisyklėms bei nekaltumo prezumpcijos principui. Šiuo atveju teismas savo išvadą grindė vienintele aplinkybe – mokėjimais įmonei „(duomenys neskelbtini)“, bet neįvertino mokyklos finansinės padėties, todėl nuosprendyje liko abejonių ir neaiškumų, kaip pajamų ir pelno negaunantis objektas sugebėjo susimokėti už remontus, nesiekta išsiaiškinti, ar yra kitų įmonių, ne pagal rangos sutartis atlikusių ar galėjusių mokykloje atlikti remontus. Iš minėtų teismo išvadų išplaukia tai, kad, pasak kasatoriaus, jo kaltė būtų paneigta, jei būtų daugiau patvirtinimų, kad mokykloje nedaryta nei „nelegalių“, nei labdaros darbų (už kuriuos pagal Labdaros ir paramos įstatymą užsakovas neturi pareigos sumokėti). Visa tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo naštą siekė perkelti kaltinamajam, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą.

3.17. Kasatorius pabrėžia, kad įrodinėdamas savo nekaltumą jis užklausė tris jam žinomas Radviliškio mieste veikiančias statybos įmones, tačiau, teismo manymu, jų nepakanka, tuo tarpu bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ne šiuo metu veikiančios ar įsteigtos, o 2001-2009 m. veikusios įmonės. Kasaciniame skunde teigiama, liudytojas J. V. parodė, jog žino, kad remonto darbus mokykloje darė „Senukų“ įmonė, tačiau ši įmonė užsiima tik statybinių medžiagų prekyba, teismui pateiktuose apmokėjimuose už remonto darbus nėra nė vienos darbų sutarties su šia įmone. Teisme apklausta statybų specialistė D. P. patvirtino, jog ji, atlikdama statybos darbų (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vertinimą, nuvykusi į mokyklą ir apžiūrėjusi suremontuotas patalpas, įsitikino, jog atlikti darbai nebuvo aukštos kvalifikacijos statybininkų darbas. Šiame kontekste kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų įrodymų išsamiai ir nešališkai, neišnagrinėjo visų aplinkybių, kaip to reikalauja BPK normos.

3.18. Pasak kasatoriaus, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to prašyta jo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), išeidamas už prašymo ribų, apeliacinės instancijos teismas aptarė, vertino ir pasisakė ne dėl nuteistojo (kaip apelianto) pateiktų ginčijamų remontų, o dėl visai kitų. Iš nuosprendyje (32 lapas) įvardytų septynių liudytojų mokytojų parodymų matyti, jog teismas vertino dviejų istorijos, dviejų lietuvių kalbos ir biologijos kabinetų remontą kaip mokinių tėvų darbą, o sporto salės grindų dažymą kaip pačių mokytojų darbą. Kasatorius teigia, kad nuteistieji nenurodė dažę ar kitaip remontavę istorijos ir lietuvių kalbos kabinetus, todėl šių kabinetų remonto atlikimas niekaip nesusijęs su nuteistųjų darbo/nedarbo faktų įrodinėjimu. Šiuo atveju teismas liudytojų parodymams neleistinai suteikė įrodomąją reikšmę, nors jie nieko neįrodo. Iš teismui pateiktų gimnazijos parlamento ataskaitų matyti, jog sporto salės remontas darytas 2004 m., o 2008 m. ir 2009 m. buvo užmūrytos ir estetiškai nutinkuotos sienose buvusios nišos bei į jas įmūrytos plačios medinės lentos, taip suformuodamos suoliukus, tačiau liudytojai šiuos remontus nutylėjo. Apeliacinės instancijos teismas, nesulygindamas liudytojų parodymų su kitais įrodymais ir jų nepatikrinęs, savo išvadas pagrindė ne visais įrodymais, taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo prašymo įvertinti ne kas kelerius metus atliekamą sporto salės grindų atnaujinimą, o 2004 m. ir 2009 m. remontą.

3.19. Toliau kasaciniame skunde pateikiamas bylos įrodymų, liečiančių remonto aplinkybes, vertinimas, šiame kontekste minimi liudytojų D. Š., K. M., nuteistojo G. B., kitų asmenų parodymai, pažymima, kad mokykloje dirbę darbininkai J. J. ir J. V. parodė remontų mokykloje nedarę, iš liudytojo K. R. parodymų turinio neaišku, nei kokius darbus jis darė, nei kuriais metais, tačiau, atsižvelgiant į sporto salėje esančius medinių lentelių objektus, jis galėjo prisidėti prie balkonų kalimo 2001 m.

3.20. Kasatorius daro išvadą, teismas neįsigilino į apeliacinio skundo prašymą ištirti ne visus mokykloje kada nors darytus remontus, o tik tuos, kuriuos tiek jis, tiek ir kiti nuteistieji nurodė kaip jų realaus darbo mokykloje rezultatą, todėl ne tik neatsakė į apeliacinio skundo prašymus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), išėjo už jų ribų, bet ir netikslingai įrodinėjo moksleivių tėvų padarytus remontus, nors šios aplinkybės neturi jokios reikšmės nustatant, ar nuteistieji atliko remonto darbus. Be to, kasatorius pažymi, kad mokykloje vienu metu dirba apie 60 mokytojų (dalis jų pakeitė darbą, todėl aktualiu laikotarpiu dirbusių mokytojų buvo gerokai daugiau), teisme jų buvo apklausta apie 20, tačiau teismas rėmėsi tik 7 liudytojų (mokytojų) parodymais ir padarė nepagrįstas išvadas. Toliau kasaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie 2001-2007 m. mokykloje atliktus remontus, minimi liudytojai, parodę kokias nors su remontais susijusias aplinkybes (K. N., N. B., L. I., G. V.). Kasatoriaus manymu, teismo išvada, kad E. V. (kasatoriaus brolis, dirbantis Lietuvos geležinkeliuose ir pagal verslo liudijimą kartais darantis remontus), ne nuteistieji darė didelę dalį ginčijamų remontų yra taip pat visiškai nepagrista. Pasak kasatoriaus, esant poreikiui, mokykla samdydavo E. V. atlikti remontus ir už šias paslaugas oficialiai sumokėjo. Kasatorius, nesutikdamas su tuo, kad teismas kaip neinformatyvius įvertino prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo kvitus dėl E. V. atliktų darbų – (duomenys neskelbtini) gimnazijos einamojo patalpų remonto, teigia, kad šie kvitai yra su datomis, todėl jei ir negalima tiksliai nustatyti remonto atlikimo dienų, tačiau apmokėjimo datos 2006-10-02 ir 2006-05-22 yra pakankamai aiškios, o viename iš kvitų nurodyta suma – 7500 Lt. Taigi, akivaizdu, jog šie finansiniai dokumentai įrodo, jog E. V. 2006 m. mokykla sumokėjo už valgyklos remontus. Be to, paak kasatoriaus, 2006 m. gimnazijos parlamento patvirtintoje metinėje ataskaitoje nurodyta, jog 2006 m. padarytas gimnazijos valgyklos remontas, buvo atnaujinamos senos valgyklos virtuvės priemonės, technika (pirkimo sąskaitos yra pridėtos mokyklos buhalterijoje) bei patalpos: padaryti maisto ruošimo stalai valgyklai, ventiliacijos sistema, sutvarkyta valgyklos maisto ruošimo patalpa, valgyklos darbuotojoms įrengtas higienos kambarys. Kasatoriaus įsitikinimu, byloje buvo pakankamai dokumentinių įrodymų, kad E. V. būtent 2006 m. remontavo valgyklą, tačiau teismas nepagristai jų net nevertino.

3.21. Kasaciniame skunde toliau iš naujo analizuojamos detalės, susijusios su mokykloje atliktų remonto darbų aplinkybėmis, cituojamos ištraukos iš byloje apklaustų asmenų parodymų, pateikiamas jų vertinimas, tuo grindžiant nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis ir kartu pateikiant savo išvadas apie tai, kokie darbai buvo atliekami, kas juos atliko ir pan. Be kita ko, kasatorius laiko, kad visiškai nepagrista teismo išvada, jog didelę remonto darbų dalį gimnazijoje atliko techniniai darbuotojai Z. K., I. G., J. V.. A. I..

3.22. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde ir baigiamojoje kalboje prašęs įvertinti ne bet kokį, o 2005 m. imtynių salės remontą, kuris nurodytas gimnazijos parlamento 2005 metų ataskaitoje. Kadangi Z. K. mokykloje pradėjo dirbti tik 2007 m., I. G. – 2006 m., todėl šio remonto 2005 m. jie atlikti niekaip negalėjo. Nurodo, kad iš teismui pateiktų sutarčių ir mokėjimų už darbus mokykloje matyti, jog nei 2005 m., nei jokiais kitais metais jokioms įmonėms už imtynių salės remontą nemokėta. Iš teismui pateiktų gimnazijos parlamento ataskaitų matyti, kad šios salės remontai atlikti du kartus: 2004 m. ir 2005 m., o pastarojo remonto vertė – 8000 Lt (už juos pagal mokyklos buhalterinėse knygose esančias sąskaitas-faktūras buvo pirkti nauji čiužiniai, dažai). Kasatorius teigia, kad teismas išvadas apie tai, kokius ir kiek remonto darbų darbininkai atliko ar galėjo atlikti, padarė neįvertinęs laiko aplinkybių, nepagrįstai nurodydamas, kad nuteistieji bando prisiimti kitų mokyklos darbininkų, t. y. Z. K., I. G., J. V., A. I. padarytus didelės apimties remontus, nors net patys darbininkai to nepatvirtino. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje neegzistuojančiais įrodymais, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog A. I. remontavo didelę dalį mokyklos patalpų, taip pat iškraipydamas K. R., N. A., Ž. B. ir A. I. parodymus padarė išvadą, jog balkoną pastatė ne nuteistieji, o darbininkai K. R. ir M. Tačiau šie visi liudytojai parodė, jog K. R. ne balkoną statė, o tik apkalė balkoną dailylentėmis. Liudytojai Ž. B., N. A., K. R. nurodė, jog jis (su M.) tik sukalė balkono grindis ir padarė jo apdailą. Kasatorius teigia, kad mokykloje 2001-2006 m. dirbo du darbininkai-porininkai: J. V. ir J. J., todėl jų parodymus teismas turėjo irgi vertinti neatsietai, tačiau į juos neatsižvelgė. Kasatorius cituoja liudytojo S. S. parodymus ir teigia, kad nors iš jų neaišku, kokios apimties darbą atliko darbininkai, tačiau, atsižvelgiant į kabinetą remontavusių žmonių skaičių bei pačių darbininkų parodymus, akivaizdu, jog jų darbas buvo labiau pagalbinis.

3.23. Kasatoriaus teigimu, 2006 -2007 m. darbininkais dirbo I. G. (visų vadinamas J.) ir A. G., o nuo 2007 m. vasaros dirbo I. G. ir Z. K.. Pasak kasatoriaus, šių liudytojų parodymų turinys atskleidžia tik aplinkybes apie keletą atskirų pavienių darbų. Kasatorius akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pateikė remonto darbų sąrašą ir prašė teismą pripažinti, jog šiuos darbus padarė nuteistieji, o jei teismas darytų priešingas išvadas, prašė jas pagrįsti, tačiau tai nebuvo padaryta. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad didelę remontų dalį mokykloje padarė kiti darbininkai, neparemta reikšmingas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, yra abejotina (darbininkai nematė dirbančių nuteistųjų, tačiau nematė, nežino ir to, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis jų darbo metu buvo padaryti realūs ir kai kurie tikrai didelės apimties remontai).

3.24. Kasatorius teigia, kad dėl esminio apeliacinio skundo prašymo – skunde nurodyti remontų padarymo aplinkybių – teismas nepasisakė. Kasaciniame skunde išvardijami atlikti darbai: 1) 2002/2003 m. suremontuotas mokyklos trečias aukštas, mergaičių tualetas; 2) 2003/2004 m. suremontuota sporto salė, įrengti psichologo bei socialinio pedagogo kabinetai, sporto vitrina, suremontuota ir padidinta valgyklos salė, įrengtas etikos ir tikybos kabinetas; 3) 2004/2005 m. įrengta konferencijų salė I a., aštuoni užsienio k. kabinetai, gimnastikos ir imtynių salė; 4) 2005/2006 m. padaryti suolai aštuoniems užsienio k. kabinetams, įrengtas higienos kambarėlis merginoms, įrengta ir išdažyta choreografijos salė, įrengta patalpa prie choreografijos salės, įrengta ir išdažyta dailės studija, suremontuotas chemijos kabinetas; 5) 2006/2007 m. įrengtas sveikatos kab., biblioteka ir skaitykla I a., suremontuotas muzikos kab.; 6) 2007/2008 m. įrengtas profesinio informavimo tarnybos kabinetas; 7) 2008/2009 m. suremontuota sporto salė, perdengtas lauko sandėlio stogas, įrengtas geografijos kabinetas, sutvarkytas archyvas, padarytos lentynos. Dėl kiekvieno iš išvardytų darbų atlikimo aplinkybių ir jas liečiančių bylos duomenų vertinimo kasatorius skunde detaliai pasisako, pateikia savo nuomonę, kritikuoja skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išvadas, laikydamas jas nepagrįstomis, neatitinkančiomis faktinių aplinkybių. Pasak kasatoriaus, teismas įrodymus vertino atskirai, neatskleidė daugumos liudytojų parodymų esmės, suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę tam tikriems pasakytiems žodžiams, o ne turinio kontekstui, neatskleidė realaus liudytojų darbo laiko ir nelygino jo su galimybėmis matyti remontuojamas patalpas, galimybėmis žinoti ir domėtis, kas ką dirba mokykloje, neatskleidė liudytojų psichinio suvokimo dėl to, kaip jie vertino nuteistųjų buvimą mokykloje, kai kuriais atvejais sumenkino dalį parodymų.

3.25. Kasatorius pažymi prašęs apeliacinės instancijos teismo ypač atkreipti dėmesį į pavaduotojų ūkio reikalams I. M. (dirbo iki 1997 m.), V. J. (1998-2003 m.) ir K. M. (dirba nuo 2003 m.) parodymus, nes būtent jiems buvo priskirta pareiga prižiūrėti sargus, techninius darbuotojus, pildyti techninio personalo darbo laiką, sargų keitimosi ir darbo grafikus, žinoti ir prižiūrėti mokykloje vykstančius remontus, kontroliuoti jų metu naudojamas statybines medžiagas, jas pirkti ir pristatyti, iki 2001 m. išmokėti visiems mokyklos darbuotojams atlyginimus grynais pinigais. Taigi, liudytojas V. J. patvirtino nuteistųjų darbo aplinkybes, tačiau teismas juos vertino iškraipydamas tikrąją parodymų prasmę, interpretavo ir tokiu neteisėtu būdu argumentavo, kad jie yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Vertindamas K. M. parodymus, teismas juos taip pat laikė nepatikimais, tačiau konkrečių motyvų neįvardijo.

3.26. Pasak kasatoriaus, dauguma liudytojų apie remontus pasakė abstrakčiai, o teismas neįdėjo pakankamai pastangų, kad išsiaiškintų konkretesnes ir detalesnes šių remontų atlikimo aplinkybes. Nuosprendyje (pvz., nuosprendžio 29 psl.) teismas vertino, kad nuteistieji remontų negalėjo padaryti, nes jų dirbusių gimnazijoje nematė ne tik mokytojai, bet ir darbininkai, su kuriais jie neišvengiamai turėjo susidurti bent jau atostogų metu. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada iš principo yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pagal Darbo kodeksą mokytojai atostogauja 56 dienas, todėl remontuojančių nuteistųjų ir negalėjo matyti. Teismas neįvertino ir nutylėjo valytojų R. K., A. K., D. R., S. P., Z. G., M. Š., A. M., V. G., virėjų R. P., A. D. parodymus, kurie patvirtina nuteistuosius darius remonto darbus. Kasatorius, pacitavęs mokykloje dirbusių J. V. ir J. J. parodymus, pateikia jų vertinimą ir kartu kritikuoja teismo atliktą vertinimą. Pasak kasatoriaus, minėtų liudytojų parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad remontų patys darbininkai tikrai neatliko, todėl nesuprantama, kokiais įrodymais remiantis nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistieji mokyklos neremontavo. Kasatorius teigia, kad teismas iškraipė nuteistųjų parodymus dėl jų dirbamo laiko ir todėl jų lyginimas su liudytojų parodymais yra akivaizdžiai neteisingas (teismas padarė išvadą, jog nuteistieji visus darbus darė tik vakarais arba dienos metu tik atostogų laikotarpiu, tačiau visi nuteistieji nurodė remontus darbo dienomis darydavę tik po pamokų, nuo 16 val., taip pat nurodę dirbę savaitgaliais, atostogų metu).

3.27. Kasaciniame skunde nurodomos atskiros teismo nuosprendyje padarytos išvados, motyvai dėl įrodymų vertinimo ir analizuojamos bylos duomenų detalės, kurios, kasatoriaus manymu, paneigia teismo išvadas dėl kaltinančių faktų buvimo. Pavyzdžiui, kasatorius teigia, kad nuosprendyje paminėta liudytoja M. Š. nurodė raktų nuteistiesiems neišduodavusi, tačiau teismas nutylėjo jos parodymus, kad jai „vasarą yra teką kontaktuoti su V. J.. Jis remontavo kabinetą antrame aukšte“, o tai patvirtina, kad raktą iš mokytojų kambario buvo galima pasiimti ir be valytojos žinios; nuosprendyje nepaminėta, kad vakare iki 21.30 val. ir savaitgaliais dirbusi valytoja Z. G. taip pat nuteistuosius matydavo mokykloje: „jie tvarkė parketą <...> mokyklos kabinetus remontuodavo V. J., buvo dedamos plytelės“.

3.28. Kasaciniame skunde atskirai pasisakoma dėl E. V. darbo aplinkybių vertinimo. Kasatorius pabrėžia tai, jog valgykloje be valgyklos vedėjos dirbo ir daugiau darbuotojų, tačiau nė viena liudytoja nenurodė, kad joms kas nors iš vyrų ateidavo padėti, todėl teismo samprotavimas, kad nuteistasis norėdavo ir reguliariai padėdavo valgyklos darbuotojoms padaryti smulkius darbus nemokamai, o ne todėl, kad jam taip nurodė vadovai, yra nelogiškas. Be to, E. V. mokyklai tiekė daržoves pagal sutartį (kitais metais daržoves pristatydavo kiti ūkininkai); liudytojai nurodė matę jį tas daržoves nešant į valgyklos vidines patalpas. Netgi kaltinančius parodymus davęs K. R. patvirtino, kad E. V. netgi savaitgaliais atveždavo daržoves ir akivaizdu, jog tų daržovių nepalikdavo kieme, o turėjo raktą nuo mokyklos valgyklos ir jas įnešdavo. Liudytojų parodymai patvirtina, kad E. V. mokykloje buvo per dažnai ir per daug, kad tuo pateisintų tik daržovių atvežimą, todėl vienintelis logiškas paaiškinimas yra tas, kad jis mokykloje ir dirbo. Teismas pripažino, kad nuteistasis E. V. traktoriumi žiemą stumdydavo sniegą, pavasarį ir rudenį išveždavo talkos metu surinktas šiukšles, vasarą po remontų veždavo betono, senų statybinių medžiagų atliekas, tačiau vertino, kad net ir patvirtinę šias aplinkybes liudytojai nenurodė, jog E. V. šiuos darbus dirbdavo nuolat. Kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta neterminuota buitinių atliekų išvežimo sutartis tarp (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ (galiojusi nuo 2001 m.), pridėtas (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštas, jog papildoma sutartis dėl nebuitinių šiukšlių išvežimo niekada nebuvo sudaryta, bei patvirtinimas, jog mokyklos buhalterija už tokias paslaugas nėra niekam mokėjusi. Visa tai įrodo, kad visus šiuos darbus darydavo būtent E. V. (tai patvirtino ir dauguma liudytojų: B. L., R. P., V. R., K. R., Z. K., I. G., V. P. G., Z. G., L. S.). Teisme apklaustos valgyklos darbuotojos (B. L. ir kt.) parodė kaip dažniausiai dirbusius valant kanalizaciją E. V. (vieną ar kartu su V. J.), dėl to, anot kasatoriaus, teismo išvados padarytos neišnagrinėjus visų įrodymų tiek atskirai, tiek ir jų visumos. Teismas nuteistojo E. V. kaltę grindė ir tuo, kad tai, jog jis darė gimnazijoje remontus, patvirtino tik labai ribotas liudytojų skaičius (įvardijo vienuolika, t. y. V. J., K. M., R. B., V. K., R. K., D. R., S. P., M. Š., A. D., M. V., N. V., V. M.). Tačiau teismas neleistinai nutylėjo jo remonto darbus paminėjusių liudytojų V. K., A. K., A. M., R. P., Z. G., R. P., E. V., D. Š., N. B., L. S. parodymus, nutylėjo, jog liudytojai V. J., V. G., A. Š. nurodė nuteistąjį E. V. buvusį remontuojamose patalpose (2013-07-01 posėdžio protokolas). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neleistinai įrodinėjo nuteistojo nedarbo aplinkybes tik iš to, ką jį veikiantį liudytojai matė ir kurie liudytojai jo nematė arba kurie negalėjo įvardyti jo darbų, atkreipiamas dėmesys į liudytojų K. R., V. G., I. G., R. P., I. B., B. K., Z. K., I. G., R. K. parodymus. Kasatorius nurodo, kad byla susijusi su darbo teise, darbo įstatymais bei teismų praktika būtent darbo bylose, o iš jų išplaukia nuoseklus vertinimas, jog būtent tiesioginis viršininkas žino ir vertina darbuotojo darbą, jo kokybę ir tai yra laikoma tik darbdavio prerogatyva (į tai prašęs atsižvelgti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka). Teismų praktikoje suformuota neginčijama pozicija, kad darbuotojo darbo įvertinimas yra išimtinai darbinių teisinių santykių sritis, o teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių įgyvendinimo forma, t. y. jis negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas ar netinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti, ar darbuotojas gerai ar blogai dirbo, nes darbuotojo tinkamumo dirbti sulygtą darbą vertinimas yra ne teismo, o išimtinai darbdavio prerogatyva (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-1012/2000, 3K-3-122/2004, 3K-3-154/2005, 3K-3-3J8/2008, 3K-3- 58/2010). Kasatorius pažymi, kad V. J. ir K. M. patvirtino, jog nuteistasis E. V. dirbo gerai. Tai patvirtina ir 2004 m. rugpjūčio 19 d. pavaduotojo K. M. pasirašyta nuteistojo E. V. charakteristika (aptarta ir prie bylos pridėta 2013-09-13 teismo posėdyje), tačiau teismas šio įrodymo, kaip patvirtinančio nuteistojo darbą, net nevertino, juo labiau kad pavaduotojo elgesio netraktavo kaip dokumentų klastojimo.

3.29. Kasaciniame skunde pasisakoma dėl nuteistojo G. B. darbo aplinkybių vertinimo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai ir jų vertinimas dėl šio darbo (1993-2007 m.) pateikti nechronologiška tvarka, nelogiškai, liudytojų ir paties G. B. parodymai iškraipyti arba nutylėti, neatskleista liudytojų parodymų esmė, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius teigia, kad įrodymų chronologija šioje byloje ypač svarbi todėl, kad atitinkamo laikotarpio aplinkybės privalo būti įrodinėjamos būtent to laikotarpio įrodymais: t. y. G. B. darbo 1993-1997 m. sargu aplinkybių negali patvirtinti liudytojų, pradėjusių dirbti po 1997 m. ar po 2006 m., parodymai. G. B. asmens byla dėl darbo sargu 1993-1997 m. archyve nerasta, nerasti ir kiti dokumentai (darbo sutarčių registrų knygos iki 2001 m., darbo laiko apskaitos žiniaraščiai iki 2001 m., pasirašyti algalapiai, sargų budėjimo grafikai). Teismų praktikoje laikoma, kad dokumentų nebuvimas pats savaime neįrodo kaltės, ir tai iš dalies siejama su dokumentų saugojimo tvarka ir būdu. Be to, kasatorius nurodo, kad minėtų dokumentų saugojimas niekada nebuvo jo pareiga, todėl jų nebuvimu įrodinėti jo kaltę – neleistina. Kasatorius nurodo, kad savo baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teisme jis prašė atsižvelgti į tai, kad darbinius santykius Lietuvoje reguliuoja darbo įstatymai ir būtent juose yra nurodyta pareiga tiesioginiam viršininkui prižiūrėti ir vertinti pavaldaus darbuotojo darbą, tokia pati nuostata išplaukia ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių Nr. 3K-3-1012/2000, 3K-3-122/2004, 3K-3-154/2005, 3K-3-318/2008, 3K-3-58/2010. Liudytoja I. M. patvirtino, kad G. B. tikrai dirbo, o teismas nepateikė jokių objektyvių ir įrodymais grįstų motyvų, kodėl jos parodymais jis nesivadovauja. Vieninteliai tuo laikotarpiu su juo sargavę liudytojai patvirtino, kad G. B. iki 1997 m. tikrai dirbo sargu. Byloje daugiau nėra jokių kitų liudytojų, nurodžiusių 1993-1997 m. sargavimo mokykloje aplinkybes, išskyrus liudytoją V. N., kuris irgi nurodė tuo metu sargavęs, nėra. Pagal mokyklos dokumentus, šiuo laiku dirbo A. D., B. K. ir G. B., todėl teismas išvadas galėjo padaryti remdamasis tik šių trijų liudytojų parodymais. Taip pat kasatorius teigia, kad byloje buvo išsiaiškinta, jog mokykla visuomet buvo saugojama. Atsižvelgiant į tai, jog teismo nuosprendis privalo būti logiškas, pagrįstas ir nekeliantis jokių abejonių, bei į liudytojos I. M., iki 1997 m. kontroliavusios sargus, parodymus, visiškai neaišku, kas, jei ne G. B., ketverius metus dirbo sargu mokykloje. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde prašė teismo pripažinti, jog G. B. mokykloje dirbo, o jei teismas mano priešingai, prašė nurodyti, kas kitas atliko šias pareigas, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Dėl G. B. darbo kūriku 1997-1998 m. pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad kaltinamasis nedirbo kūriku. Kasatorius teigia, apeliacinės instancijos teismui nurodęs, kodėl pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvardyti liudytojų parodymai visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tačiau apeliacinio teismo nuosprendyje apie tai irgi nepasisakyta. Nors teismas vertino, kad G. B. darė tam tikrus remontus mokykloje, tačiau neaptarė liudytojos V. K. parodymų apie tai, kad jis 2007 m. remontavo biblioteką ir skaityklą. Nuo 2002 m. G. B. iš esmės dirbo dujinių įrenginių eksploatacijos meistru, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. B. šio darbo nedirbo. Kasatorius nurodo, kad tiek jis, tiek nuteistasis G. B., tiek ir pavaduotojai ūkiui tvirtino, kad jis nebūdavo kasdien darbe, tą patį įrodo ir faktas, kad byloje yra pateikti valstybės sienos kirtimo informacija, kad jis 2001-2006 m. vykdavo į užsienį, tačiau jis pats nurodė, kad kelionėse praleisdavo tik kelias dienas ir po jų atidirbdavo darbe, be to, iki 2001 m. į užsienį nevykdavo. Pasak kasatoriaus, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad dažnas G. B. buvimas mokykloje sietinas su jo darbu treneriu. Pagal „Sodros“ knygelės duomenis, G. B. sporto mokykloje dirbo tik iki 1992 m. (tada buvo atleistas), ir po šios datos nėra jokių duomenų apie jo darbą Sporto mokykloje; tai įrodo, kad jis joje po 1992 m. net nebedirbo, po atleidimo iš Sporto mokyklos 1993 m. įsidarbino (duomenys neskelbtini) mokykloje sargu, o pagal Darbo kodeksą neįmanoma įforminti asmens kaip dirbančio 2 pilnais etatais tuo pačiu metu skirtingose įstaigose. Kasatoriaus manymu, darydamas išvadas dėl nuteistojo G. B. darbo aplinkybių, teismas jas išnagrinėjo neišsamiai ir padarė faktinę klaidą. Pasak kasatoriaus, apeliacinis teismas motyvuotai nepasisakė dėl liudytojų R. Š., K. R. ir V. R. suinteresuotumo byloje bei jų parodymų prieštaringumo ir patikimumo.

3.30. Kasaciniame skunde teigiama, kad neišdėstytos BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis. Šią bylą pirmą kartą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas vertino, jog kaltinamasis aktas yra su trūkumais. 2016 m. sausio 26 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka ir, be kita ko, nurodė, kad „veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, aprašytos kartu, kaip sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, tačiau asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti svarstomas dėl kiekvienos sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos, nes sutapties atveju kiekviena veika turi skirtingą savarankišką raišką baudžiamojo Įstatymo tekste“. Kasatorius nurodo, kad baigiamojoje kalboje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka akcentavo, kad nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aprašyta, kaip ir kokiu būdu jis padarė inkriminuojamus nusikaltimus (BK 228 straipsnio 1 dalis ir 184 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas apibendrintai vertino, kad savivaldybei žala atsirado, nes jis klastojo dokumentus (darbo laiko žiniaraščius), išmokėjo atlyginimus ir piktnaudžiavo tarnyba. Apeliacinės instancijos teismui pateikti įsakymai dėl jo ir pavaduotojų pareigybių, funkcijų pasiskirstymo, iš kurių matyti, kad būtent jie buvo tiesioginiai nuteistųjų viršininkai, šio teismo posėdyje pavaduotojai ūkiui patvirtino, kad būtent jie de jure ir de facto pildė nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, juos pasirašydavo iki 2001 m. pavaduotojais dirbę liudytojai (I. M. ir V. J.) patvirtino patys išmokėję nuteistiesiems atlyginimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neliko teiginio, kad nuteistasis J. V. nuteistiesiems išmokėjo atlyginimus (nes tą darė pavaduotojai ūkiui), o nuosprendžio 35 psl. nurodyta, kad jis „suklastojęs dokumentus ir disponavęs jais iššvaistė didelės vertės turtą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi“. BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo nurodyti aprašomos veikos padarymo aplinkybes, būdą, bet, pasak kasatoriaus, iš tokio abstraktaus aprašymo visiškai neaišku, kokiu konkrečiu būdu, kokiais konkrečiais veiksmais jis piktnaudžiavo valstybės tarnyba, iššvaistė savivaldybės turtą, suklastojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius (jeigu juos pasirašytus kaip savo darbo rezultatą jam atnešdavo pavaduotojai) ir kodėl yra laikoma, kad darbo apskaitos žiniaraščius, kuriuose yra pavaduotojo bei jo parašai, suklastojo būtent J. V. Kasatorius teigia nesuprantantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikto aprašymo, kad jis suklastojo žiniaraščius, o pavaduotojai jų neklastojo. Iš nuosprendžio taip pat neaišku, kaip kasatorius piktnaudžiavo tarnyba ir iššvaistė G. B. darbo užmokesčiui skirtus asignavimus.

3.31. Kasatorius teigia, kad jo pareiga buvo priimti darbuotoją į darbą, o pareiga žiūrėti, kaip šie dirba, priklauso pavaduotojui ūkiui. Iš bylos duomenų matyti, kad pavaduotojai jo niekada neinformavo, jog nuteistieji dirbo blogai ar išvis nedirbo. Jokiais teisės aktais jam (kasatoriui) nebuvo numatyta jokių pareigų, susijusių su darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimais, darbo laiko skaičiavimu, darbų priežiūra, o tokios funkcijos priklausė ir priklauso buhalterei, pavaduotojui ūkiui ir be jų žinios ar pagalbos neįmanoma padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

3.32. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismų praktikos turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje nurodoma, jog nagrinėjant bylas pagal BK 184 ir 228 straipsnius absoliučiai visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, kaltininkas pažeidė, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti priešingai tarnybos interesams. Neatskleidus BK 228 straipsnio dispozicijoje aprašytų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, konkrečių kaltininko veikų, nėra prasmės kalbėti apie padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2012). Tačiau nuosprendyje net nenurodyta, kokie jo (J. V.) veiksmai laikomi piktnaudžiavimu pareigomis.

3.33. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kaip, kokiu būdu jis sugebėjo ne tik fiktyviai įdarbinti ir išlaikyti fiktyviai mokykloje dirbusius asmenis, tokį ilgą laiką nuslėpti nuo pavaduotojų realiai remonto darbus padariusius asmenis ir juos priskirti fiktyviai mokykloje dirbusiems darbuotojams, imituoti nuteistųjų darbą ta prasme, kad jie reguliariai lankytųsi mokykloje, tartųsi su pavaduotojais dėl statybinių medžiagų ir t. t. Taigi, nuosprendyje nėra jokio konkrečiai jo nusikalstamos veikos aprašymo (BPK 305 straipsnio 1 dalis), o tik tas, kad jis pasirašė priėmimo į darbą dokumentus ir kas mėnesį pasirašydavo pavaduotojų ūkiui parengtus ir jau jų pasirašytus darbo apskaitos žiniaraščius.

3.34. Pagal BK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas privalėjo aprašyti, kokiu būdu buvo iššvaistyta didelė suma ir pateikti tokių veiksmų aplinkybes, nes iš to galima spręsti apie tyčios kryptingumą ir pan., tačiau, anot kasatoriaus, to nepadaryta. Nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokiu būdu jis buvo atsakingas už darbo užmokesčiui skirtus asignavimus (pinigus), kokiu būdu juos valdė ar jais disponavo, ir ar išvis jais disponavo, ar galėjo disponuoti, kokiu būdu ir kokiais teisiniais pagrindais tais pinigais atlyginimo forma būdavo atsiskaitoma su darbuotojais, kas šiuos pinigus kaip atlyginimą perduodavo darbuotojams, ar buvo skirtumas tarp to, kaip atlyginimai būdavo išmokomi iki 2001 m. sausio 1 d. (t. y. kada mokyklos buhalterija buvo bendrai sujungta su savivaldybe) ir po to. Sprendžiant dėl darbo užmokesčio iššvaistymo, šios aplinkybės yra esminės, todėl jų neatskleidus neįmanoma aprašyti BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo būdo ir kitų svarbių aplinkybių.

3.35. Pasak kasatoriaus, teismas suteikė išskirtinę reikšmę kaltinančioms aplinkybėms, nieko nemačiusių liudytojų parodymams, išsamiai neįvertino visų liudytojų parodymų, kitų dokumentinių įrodymų ir padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, be to, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip padarė esminius procesinius pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis). Kasatorius pabrėžia, kad visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę.

4. Nuteistųjų E. V. ir J. V. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

5. Kasacinių skundų esmė – teismai, nuteistųjų manymu, neįvertino įrodymų taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neišsiaiškino ir nenustatė visų byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti apkaltinamąjį nuosprendį, kurio pagrįstumą ginčijo nuteistieji, neatsakė į esminius jų apeliacinių skundų argumentus, nepateikė aiškių ir motyvuotų išvadų dėl nusikalstamų veikų buvimo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 nuostatas bei sprendimo (nuosprendžio, nutarties) surašymui keliamus BPK įtvirtintus reikalavimus. Kasatoriai (nuteistieji) teigia, kad iš esmės pažeistos įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios BPK 20 straipsnio nuostatos, visos abejonės aiškintos jų nenaudai, visiškai nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Šie kasacinių skundų argumentai iš esmės yra pagrįsti.

6. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro bene svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso dalį. Šių normų laikymasis užtikrina teisingumo vykdymą, tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti surašytas taip, kad įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių buvimas nekeltų abejonių, t. y. šiais klausimais padarytos teismo išvados būtų grindžiamos motyvuotai įvertintais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnyje įtvirtintas taikyles, sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) daromos išvados dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių nustatymo turi būti aiškios, konkrečios, paremtos jas liečiančiais bylos duomenimis ir pakankamai išsamiai argumentuotos. BPK įtvirtintų bylų apeliacinio nagrinėjimo taisyklių laikymasis suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo laikantis tų pačių įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl BPK pažeidimų, padarytų vertinant bylos įrodymus, netinkamo ar neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo, priimto nuosprendžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo kompetencija ir pareiga – dar kartą įvertinti bylos įrodymus, išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas; tik pagal BPK nurodytus reikalavimus nustačius visų byloje įrodinėtinų faktų buvimą (ar nebuvimą) galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų išsprendimas. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nuosprendis ar nutartis) turi būti atitinkamai motyvuotas, jame pateikti atsakymai dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Nagrinėjamoje byloje minėtų BPK reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog jame, išdėsčius kaltinamųjų (nuteistųjų) parodymus, nurodoma, kad nors jie kaltės nepripažino, tačiau ji įrodyta; toliau dėstomas liudytojų parodymų, kitų bylos įrodymų turinys, tačiau nepateikta išsamių išvadų dėl visų kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias ir nuteisti J. V., E. V. (ir kiti) faktinių aplinkybių įrodytumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atpasakotas įrodymų (parodymų) turinys – kai be konteksto minimos detalės, kokio nors įvykio fragmentai arba bendro pobūdžio teiginiai – neturi aiškios prasmės, o nuosprendyje konkrečių išvadų dėl jame išdėstytų duomenų įrodomosios reikšmės nepateikta. Teismas, įrodytomis pripažindamas nusikalstamas veikas, privalėjo nurodyti, kokias konkrečias jų padarymo faktines aplinkybes (laiko, vietos, būdo, padarinių ir kitas) patvirtina (ar paneigia) atitinkami (kokie) įrodymai, atskleisti iš skirtingų šaltinių gautą faktinę informaciją ir ją susieti su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, tačiau to nepadarė. Apkaltinamojo nuosprendžio turinys šiuo atveju niekaip neleidžia spręsti, ar visos faktinės aplinkybės, nurodytos nusikalstamų veikų aprašyme, pasitvirtino, kokie duomenys atskleidžia kiekvieną įrodinėtiną aplinkybę, kurios nustatymas turi reikšmę darant išvadas apie baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos buvimą, kvalifikavimą.

8. Apeliacinės instancijos teismas, tikrinęs bylą pagal kasatorių nuteistųjų E. V., J. V. (taip pat ir nuteistųjų V. D., V. J., G. B.) apeliacinius skundus, pirmiau nurodytų apkaltinamojo nuosprendžio trūkumų neištaisė. Pritardamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kokias konkrečias šių veikų (svetimo turto iššvaistymo, dokumentų suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba) padarymo aplinkybes patvirtina konkretūs bylos duomenys. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamos veikos truko ilgą laikotarpį, susideda iš daugelio veiksmų, kuriais jos pasireiškė, įvairių padarinių, yra sudėtinės, didelės apimties; atitinkamai byloje surinkta daug įrodymų, kurie patvirtina arba paneigia skirtingas aplinkybes ir yra nevienodai informatyvūs, dažnai netiesiogiai atskleidžiantys tik atskirus turinčius reikšmę faktus, todėl ypač svarbu šiame įrodinėjimo procese pateikti aiškias, faktiniais duomenimis pagrįstas išvadas, paaiškinančias tai, kuo paremtas visų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš esmės tik bendrai pasisakė dėl nuteistųjų kaltumo ir konstatavo, jog yra įrodyta, kad V. J., G. B., E. V. ir A. Z. kaltinime nurodytais laikotarpiais realiai nedirbo gimnazijoje ir jiems išmokėtą darbo užmokestį gavo neteisėtai (24 nuosprendžio lapas), kad V. J., E. V. ir G. B. padėjo J. V. piktnaudžiauti tarnyba ir iššvaistyti didelės vertės jam patikėtą svetimą turtą (33 nuosprendžio lapas), kad J. V. kaltė dėl fiktyvaus minėtų asmenų įdarbinimų, neteisėto darbo užmokesčio jiems išmokėjimo bei su tuo susijusių dokumentų suklastojimo ir netikrų dokumentų pagaminimo įrodyta (35 nuosprendžio lapas) ir pan. Pastebėtina, kad pagal kaltinimą fiktyvus įvairių asmenų įdarbinimas vyko įvairiais laikotarpiais (kurie pasibaigdavo ir vėl prasidėdavo), sudarant darbo sutartis ir J. V. pasirašant įsakymus dėl priėmimo į darbą, t. y. atliekant daugkartinius veiksmus; pavyzdžiui, E. V. priimtas į darbą kūriku 1996 m. sausio 11 d., darbininku – 1998 m. rugpjūčio 24 d., darbo saugos specialistu – 2008 m. gegužės 19 d. ir t. t. Taigi, be kita ko, svarbios aplinkybės yra ir tai, ar kiekvienu atveju įdarbinimas buvo fiktyvus, ar buvo kiti – darbo teisės pažeidimai, kiek laiko jie tęsėsi, todėl visas šias konkrečias aplinkybes būtina nustatyti, jų buvimą patvirtinti ar paneigti, tačiau teismų nuosprendžiuose tokių išsamių išvadų nėra. Darydamas išvadas dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė, kokias konkrečias kaltinimo aplinkybes patvirtina jame nurodytų liudytojų parodymai. Nuosprendyje dėstomi teiginiai, pavyzdžiui: „gimnazijoje dirbusios liudytojos J. J., D. M., L. S., E. M. nurodė nemačiusios ir nepažįstančios G. B. “ (25 nuosprendžio lapas) arba tai, kad, teismo vertinimu, „tą faktą, jog A. Z., E. V., V. J. ir A. Z. nedirbo gimnazijoje netiesiogiai patvirtino specialistės išvados, kuriose konstatuota, jog aukščiau nurodyti asmenys nepasirašinėjo didžiosios dalies dokumentų, susijusių su jų įdarbinimu bei darbu gimnazijoje“ (31 nuosprendžio lapas); šie ir panašūs teiginiai negali būti laikomi informatyviais, leidžiančiais spręsti apie aiškų ir neabejotiną reikšmingų bylai konkrečių faktų nustatymą. Juo labiau neatitinka BPK nustatytų įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų teismo išvados, parodančios, kad teismas vertino ne įrodymų patikimumą, vadovavosi ne jų turiniu, o skaičiumi, negana to, įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamiesiems, abejones aiškino jų nenaudai. Antai nuosprendyje nurodyta (29, 30 nuosprendžio lapai): „reikėtų sutikti su nuteistųjų akcentuojama aplinkybe, jog jiems galimai pavestus darbus V. J., A. Z., G. B., E. V. per atostogas galėjo atlikti ir dienos metu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jų darbo gimnazijoje laikotarpiais <...> daugiau nei dešimt metų, šešis metus bei keturiolika metų <...> toks epizodiškas darbas nesudaro pagrindo teigti, jog juos ir (duomenys neskelbtini) gimnaziją iš tikrųjų siejo darbo teisiniai santykiai, o savo darbo užmokestį minėti asmenys gavo teisėtai“ arba kad „apeliantų nurodomų aplinkybių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai“, kad apeliaciniuose skunduose nurodytų liudytojų, mačiusių juos gimnazijoje, parodymų „nepakanka V. J., G. B., E. V. ir A. Z. “ darbo gimnazijoje faktui konstatuoti“ (30 nuosprendžio lapas). Be to, teismas nustatė, kad E. V. dirbo kai kuriuos darbus (valė sniegą, kanalizaciją ir kt.), tačiau liudytojai, anot teismo, „neteigė“, kad jis dirbo nuolat. Be to, teismas nurodė, kad „tai, jog E. V. darė gimnazijoje remontus, patvirtino tik labai ribotas liudytojų skaičius <...> iš daugiau nei septyniasdešimties byloje apklaustų liudytojų tik vienuolika galėjo patvirtinti, kad E. V. tikrai atliko remonto darbus“. Beje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad gimnazijoje buvo atlikta didelės apimties statybos (remonto) darbų, kurių neatliko įmonės, tačiau juos atlikusių asmenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, o tai, pasak teismo, „savaime nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas veikas“ (32, 33 nuosprendžio lapai). Taigi teismas akivaizdžiai (ir tai matyti iš viso nuosprendžio turinio) pažeidė ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, nes iškilusias abejones ne pašalino, ne paneigė įrodymais, įvertinęs jų patikimumą, bet aiškino kaltinamų asmenų nenaudai, laikydamasis nuostatos, esą jų versijoms patvirtinti nepakanka įrodymų.

8.1. Teismas, pažymėjęs, kad nuteistųjų ir liudytojų parodymai turi didelę reikšmę, nurodė atsižvelgiantis ne tik į atskirų liudytojų parodymų turinį, bet ir vertinantis, ar šie parodymai sutampa tarpusavyje, ar atitinka kitą byloje surinktą medžiagą. Tačiau iš tiesų nuosprendžio argumentacija tokia nėra, būtent įrodymų palyginimo tarpusavyje, jais gautos faktinės informacijos sugretinimo, įrodymų viseto vertinimo, pagrįsto visų aplinkybių – kaltinančių ir teisinančių – išnagrinėjimu, teismo nuosprendyje nėra pateikta. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados neišsamios, nesukonkretintos, keliančios abejonių savo pagrįstumu ir neatitinkančios BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

8.2. Tai, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų ir išsamių išvadų dėl visų kaltinime nurodytų aplinkybių nustatymo, ne tik neleidžia spręsti apie tai, kokia kaltinimo dalis pasitvirtino, ar kasatoriai padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, ar visais atvejais nebuvo jokių darbo teisinių santykių, o neteisėtai išmokėtas (ar ne) darbo užmokestis iššvaistytas, bet ir to, kokią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos pakeitė ar panaikino. Antai šio teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta: „Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014-03-31 nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.); išteisinti J. V. nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.), požymių; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 184 straipsnio 3 dalyje (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo M. V.); išteisinti J. V. nustačius, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 184 straipsnio 3 dalyje, požymių“. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nėra aišku, kokia pagal faktines aplinkybes apkaltinamojo nuosprendžio dalis panaikinta, nes nenurodyti konkretūs veiksmai, kuriais pasireiškė J. V. veikos, dėl kurių jis išteisintas, taip pat neišdėstytas nusikalstamų veikų, kurių dalis pašalinta, aplinkybių aprašymas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos veikų, už kurias nuteistieji pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti kaltais ir nuteisti, aplinkybės (nusikalstamų veikų aprašymas), o motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodyta, jog „byloje surinkti duomenys nepatvirtina J. V. kaltės dėl fiktyvaus R. D. ir R. Š. įdarbinimo, šios aplinkybės šalinamos iš jam pareikšto kaltinimo“ (37 nuosprendžio lapas); dėl to teismas konstatavo, kad J. V. savo neteisėtais veiksmais iššvaistė svetimą jam patikėtą 70 437,2 Eur (25 2010,25 Lt + 5912,28 Lt + 2892,42 Lt; beje, šios teismo nurodytos sumos neatitinka bendros sumos) vertės turtą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. V. prašymas išleisti nemokamų atostogų ir jo pagrindu 2009 m. spalio 7 d. priimtas įsakymas nesudaro BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, todėl iš kaltinimo šalinamas. J. V. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 3 dalį siejamas su darbo užmokesčio išmokėjimu M. V. padarius išvadą, kad 353,86 Lt (102,48 Eur), sudarantys pastarajam skirtas darbo užmokesčio lėšas, nesiekia 3 MGL, todėl neturi šių nusikalstamų veikų požymių; J. V. liko nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių, susijusių su M. V. darbu, suklastojimo ir panaudojimo. Taigi, aprašomoji ir rezoliucinė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalys turi neatitikimų ir sudaro pagrindą teigti, kad nuosprendis nėra pakankamai aiškus.

9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymus ir tikrindamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, kurie yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

10. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus J. V. veikos susijusios su kitų šioje byloje nuteistų ir apeliacinius skundus padavusių asmenų – V. D., G. B., V. J. (nepadavusių kasacinių skundų) veikomis, o esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir jiems, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti dėl visų nuteistųjų – J. V., E. V., V. D., G. B. ir V. J. (BPK 376 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė