Baudžiamoji byla Nr. 2K-114-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00077-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.1;
1.2.23.2.2.2; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.3.2.2.13;
2.4.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Iš nuteistojo V. P. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 1988,97 Eur proceso išlaidų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. P. nuteistas už tai, kad platino labai didelį kiekį narkotinės medžiagos: 2008 m. gruodžio mėn. pradžioje (tiksliau nenustatytu laiku), gavęs V. V., atliekančio laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, prašymą parduoti jam nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, 2008 m. gruodžio 9 d., nuo 17.46 iki 19.32 val., Klaipėdoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai už su V. V. sutartus ateityje sumokėti 12 600 Lt (3649,21 Eur) perdavė E. B. labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 27,059 g – narkotinės medžiagos – heroino.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatas, akivaizdžiai nepagrįstai inkriminavo sunkinančią aplinkybę, t. y. jog minėtą veiką jis padarė bendrininkų grupe, kas lėmė tokios griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą; taip pat apkaltinamuoju nuosprendžiu nepagrįstai buvo išplėstas kaltinimas, nurodant dar vieną alternatyvų nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties dispozicijos požymį – įgijimą, be to, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 punktą nepagrįstai proceso išlaidomis pripažintos ir iš jo priteistos ekstradicijos išlaidos; kad bylą nagrinėjusių teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo kaltumo klausimo išsprendimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą; kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias teismo pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
2.2. Kasatorius nurodo, kad teismų nustatytos jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra prieštaringos: teismų sprendimais jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas už narkotinių medžiagų platinimą, tačiau nuosprendžio aprašomosios dalies 16 lape konstatuota, jog jis heroiną įgijo ir platino. Nusikalstamos veikos aprašymas, nekonkrečiai nurodant, kad draudžiamos medžiagos buvo įgytos nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens nenustatytoje vietoje, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomų įrodytomis pripažintinų nusikalstamos veikos aplinkybių (padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių) yra imperatyvūs, nes tikslus baudžiamosios bylos proceso metu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas yra reikšmingas asmens veikos kvalifikavimui. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Dėl to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio reikalavimų, turėjo pareigą patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nustatė kiekvienos veikos padarymo faktą ir tai pagrindė BPK tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, jam pareikštas kaltinimas dėl minėtų aplinkybių buvo nepagrįstai išplėstas, nors pagal kasacinio teismo praktiką narkotinių medžiagų įgijimas negali būti preziumuojamas, išvedamas iš kitų požymių (pavyzdžiui, platinimo) ir niekaip neįrodinėjamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011). Narkotinių medžiagų įgijimo faktą pirmosios instancijos teismas grindė ne šios bylos medžiaga ir surinktais įrodymais, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžiuose padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų V. V. ir E. B. kaltės ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jis ne tik veikė bendrininkaudamas su jais, bet ir siekė bendro rezultato – įgyti narkotinių medžiagų ir jas perduoti V. V.. Dėl to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio aprašomosios dalies turėjo pašalinti narkotinių medžiagų neteisėto įgijimo aplinkybę.
2.3. Kasatorius teigia, kad teismai, vadovaudamiesi išimtinai 2009 m. balandžio 28 d. V. V. parodymais ir pripažindami jį kaltu platinus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos (šią medžiagą perdavus E. B.), nenustatė juridiškai reikšmingo santykio su BK 260 straipsnyje numatytu nusikaltimo dalyku – šios narkotinės medžiagos kiekiu – 27,059 g. Teismai iš esmės nutylėjo reikšmingą aplinkybę, kad 2008 m. gruodžio 12 d. E. B., M. V., M. L. ir D. J. V. V. gabeno 1,415 g heroino, už tai jie ir buvo nuteisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu: V. V. ir E. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, t. y. už šioje byloje minimą heroino kiekį, kuris buvo rastas V. F. priklausančiame rūsyje, o M. V., M. L. ir D. J. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. tik už V. V. gabentą kiekį (baudžiamoji byla Nr. 1-19-135/2010). Faktą, kad jis (kasatorius) E. B. perdavė heroiną, galėjo patvirtinti tik E. B., tačiau nei šioje, nei kitoje byloje jis tokio fakto nepatvirtino ir neigė, kad jis (kasatorius) jam perdavė minėtas narkotines medžiagas. V. V. pirminiuose parodymuose taip pat jo (kasatoriaus) neminėjo, kaip ir to, iš ko E. B. gavo narkotines medžiagas; V. V. parodymus pakeitė tik po to, kai jis (kasatorius) išvyko dirbti į užsienį. Be to, V. V. telefoniniuose pokalbiuose su juo (kasatoriumi), kurie buvo kontroliuojami, taip pat nėra duomenų apie šių narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes. Kasatoriaus teigimu, byloje nustatyta narkotinių medžiagų kaina (12 600 Lt (3649,21 Eur) neatitinka ir V. V. parodymų, jog jis už gramą heroino moka 150 Lt (43,44 Eur), nes už tokią sumą galima nupirkti apie pusę kilogramo šios medžiagos. Anot kasatoriaus, nustačius tokias aplinkybes, teismai privalėjo nurodyti kitus, abejonių nekeliančius įrodymus, objektyviai patvirtinančius, kad minėtą heroino kiekį nurodytomis aplinkybėmis E. B. perdavė būtent jis. Teismai taip pat nepaneigė jo versijos dėl lanko ir paketo gavimo aplinkybių, dėl lanko perdavimo ir paketo išmetimo, nepasisakė dėl skolos, atsiradusios V. V. ir jam (kasatoriui) apsikeitus automobiliais, operatyvinė informacija nebuvo išsamiai išnagrinėta. Kasatorius analizuoja ir nesutinka su teismų išvadomis, padarytomis įvertinus V. V. ir E. B. pokalbį, teigdamas, jog šis pokalbis patvirtina, kad E. B. iš jo gavo ne heroiną. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visų šių jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytu dalyku – narkotinėmis medžiagomis, neišnagrinėjo ir taip pažeidė apeliacinės instancijos teismui BPK keliamus reikalavimus patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
2.4. Kasatorius nurodo pirmosios instancijos teismą buvus šališką, nes šis teismas, nepagrįstai remdamasis kitoje byloje Nr. 1-19-135/2010 Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nuosprendžiuose pateiktomis išvadomis, pripažino, jog jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas ir šią aplinkybę laikė kaip sunkinančią jo atsakomybę. Kasatorius pažymi, kad tokia aplinkybė jam nebuvo inkriminuota kaltinamajame akte, ji nenurodyta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimų nustatomosiose dalyse. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, pakeitė iš esmės skirtingomis negu buvo nurodyta kaltinime nusikalstamos veikos aplinkybes ir taip pasunkino jo, kaip kaltinamojo, teisinę padėtį, suvaržė teisę į gynybą. Kasatoriaus manymu, tai taip pat turėjo reikšmės ir griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimui. Kasatorius nurodo, kad ši nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) turėtų būti šalinama, o jam paskirta laisvės atėmimo bausmė – švelninama.
2.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl su jo ekstradicija susijusių išlaidų priteisimo, nenurodė tokio sprendimo motyvų, o tai, pasak kasatoriaus, leidžia daryti išvadą, kad šios išlaidos turėtų būti finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nutartyje taip pat nepasisakė. Kasatorius, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 6 dalimi, pažymi, kad teismų praktika, kai ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis (kai tas išlaidas sąlygoja pats nuteistasis) nėra vienoda, todėl nagrinėjamu atveju kasacinės instancijos teismas turi pareigą nuspręsti, ar ekstradicijos ar asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą ir turėtų būti išieškomos iš kaltininko net ir tais atvejais, kai tas išlaidas sąlygoja pats nuteistasis.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatoriui narkotinių medžiagų įsigijimas nebuvo inkriminuotas, t. y. toks kaltinimas nebuvo pareikštas kaltinamajame akte ar teisminio nagrinėjimo metu. Dėl to teismai neturėjo pagrindo pasisakyti dėl nesamo pažeidimo, kuris nebuvo skundžiamas ir apeliaciniame skunde. Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentas dėl nepagrįstai išplėsto kaltinimo neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių ir todėl nėra pagrindo pasisakyti ir dėl iš šio, kasatoriaus nuomone, pažeidimo keliamų kitų argumentų, t. y. susijusių su pažeista teise į gynybą bei netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su kitų nuteistųjų parodymų vertinimu ir narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybėmis, prokuroras nurodo, kad tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes šis teismas įrodymų iš naujo nevertina.
3.2. Atsiliepime teigiama, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog teismai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ar dėl kitų priežasčių buvo šališki. Tokių duomenų nepateikė ir kasatorius, kuris šiuos argumentus sieja su tuo, kad teismų sprendimuose buvo minimi kitoje baudžiamojoje byloje priimti nuosprendžiai. Vien ši aplinkybė nepatvirtina teismų šališkumo. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo klausimą ir nagrinėdamas apeliacinį skundą, išsamiai pasisakė dėl šių aplinkybių ir nurodė, kad V. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą buvo grindžiama ne 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (liudytojų V. V., E. B., M. V., R. V., Š. R. parodymais, specialistų išvadomis, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenimis bei kitais įrodymais), o teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis. Be to, vien tai, kad teismų sprendimai bei juos pagrindžiantys motyvai nėra priimtini nuteistajam, nėra pagrindas teigti, kad teismai buvo šališki.
3.3. Atsiliepime dėl kasatoriaus nurodomos nepagrįstai jam inkriminuotos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pažymima, kad teismai pagrįstai nustatė, jog V. P., darydamas nusikalstamą veiką, veikė kaip bendrininkas su jau nuteistais V. V. ir E. B., siekdami bendro rezultato – įgyti narkotinių medžiagų ir jas perduoti V. V.. Taigi, pasak prokuroro, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta V. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
3.4. Prokuroras dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su proceso išlaidų iš jo priteisimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde šis klausimas keliamas nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo dėl to pasisakyti. Dėl to taip pat, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo šį klausimą nagrinėti ir kasacinės instancijos teisme. Kita vertus, pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2006), kai nuteistasis pats nulemia ekstradicijos išlaidas, ir pripažinus, kad jos buvo būtinos išnagrinėjant bylą ir priimant joje sprendimą, tokios išlaidos laikomos proceso išlaidomis ir gali būti išieškotos iš nuteistojo. Atsižvelgiant į tai, prokuroro manymu, teismai dėl proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo priėmė pagrįstus sprendimus.
4. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Švedaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. P. kasacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai nustatė, jog nuteistasis savo sąmoningais veiksmais (t. y. slėpdamasis nuo baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje) lėmė ekstradicijos išlaidų atsiradimą. Pagal vieningą teismų praktiką, priešingai nei teigia kasatorius, valstybės patirtos išlaidos, susijusios su įtariamojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-210/2011), t. y. šios išlaidos priteisiamos iš nuteistųjų tais atvejais, kai jos atsiranda dėl sąmoningų įtariamų, kaltinamų ar nuteistų asmenų veiksmų – pasislėpus po įtarimo pareiškimo, pažeidus kardomąsias priemones ir pan.
4.2. Pareigūnė teigia, kad šioje byloje nuteistasis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir buvo paskelbta jo paieška. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai išdavus Europos arešto orderį, nuteistasis buvo laikinai sulaikytas Norvegijos Karalystėje iki perdavimo Lietuvos Respublikai dienos. Būtent nuteistojo neteisėti veiksmai, susiję su slėpimusi nuo ikiteisminio tyrimo, buvo pakankamas pagrindas skelbti nuteistojo paiešką bei lėmė būtinybę Lietuvos teisėsaugos institucijoms imtis veiksmų, kad nuteistasis būtų pargabentas į Lietuvą ir būtų galima išnagrinėti bylą, todėl šios išlaidos pripažintinos ir laikytinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo (BPK 103 straipsnio 6 punktas, 105 straipsnio 1 dalis) Policijos departamento, organizavusio ekstradiciją (Europos arešto orderio išdavimo ir asmens perėmimo pagal Europos arešto orderį taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 1R-195/I-114, 18 punktas), naudai.
5. Nuteistojo V. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo
6. Nuteistojo V. P. kasaciniame skunde nurodoma, kad jis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, kad įrodymai (liudytojų V. V., E. B., telefoninių pokalbių duomenys ir kt.) įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
8.1. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, neturi pagrindo.
10. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
10.1. Nagrinėjamoje byloje teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, nustatė, kad, gavęs pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančio V. V. prašymą parduoti heroino, V. P. Klaipėdoje E. B. perdavė ne mažiau 27,059 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią E. B. parvežė į Telšius ir paslėpė V. F. rūsyje. Dalį šios narkotinės medžiagos (1,415 g) E. B. perdavė M. L. nuvežti V. V. į pataisos namus, kita iš V. P. įgytos narkotinės medžiagos dalis (25,644 g) rasta ir paimta kratos metu V. F. rūsyje.
11. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis ir V. P. kaltę, platinus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, priešingai nei teigia kasatorius, grindė paties nuteistojo V. P., liudytojų V. V., E. B., M. V. teisiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų R. V., Š. R. parodymais, balsu perskaitytais (BPK 276 straipsnio 1 dalis) pirmiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais liudytojų L. P., A. M., M. L. parodymais, specialisto išvadomis, operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių duomenimis ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Šio teismo nuosprendyje kiekvieno iš byloje apklaustų minėtų asmenų parodymai ir balsu perskaitytų asmenų parodymai įvertinti ne tik atskirai, bet ir juos sugretinant tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais įrodymais, ir nurodyta, kokiais įrodymais vadovaujamasi, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes.
12. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą (apklausė liudytojus V. V. ir E. B., nes jų parodymai prieštaringi) ir dar kartą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme įvertino byloje apklaustų asmenų parodymus, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų bei suvestinių, telefoninių pokalbių duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus, BPK pažeidimų nepadarė. Be to, šis teismas nutartyje atkreipė dėmesį į V. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prieštaravimus ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, juos lygino su kitų asmenų parodymais ir rašytiniais įrodymais, ir pagrįstai, priimdamas nuosprendį, rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. balandžio 28 d., o ne teisme, duotais parodymais, nes jie atitiko kitus bylos įrodymus. Teismas taip pat analizavo ir pasisakė dėl nuteistojo keliamų versijų, susijusių su paketo gavimo aplinkybėmis ir bendravimu su V. V. tik dėl skolos, apsikeitus jiems automobiliais, ir jas motyvuotai atmetė kaip neatitinkančias ir prieštaraujančias byloje nustatytoms aplinkybėms. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
13. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismų pripažintos įrodytomis aplinkybės dėl V. P. labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo – jų perdavimo E. B. – nustatytos tinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Laikyti nepagrįstą tokią teismų išvadą nėra teisinio pagrindo.
14. Kaip matyti iš teismų sprendimų, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai V. P. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus teiginiai, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad narkotines medžiagas E. B. perdavė būtent jis, neatitinka bylos duomenų. Pažymėtina, kad teismų išvados dėl jo kaltumo, padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, kurie teismų sprendimuose buvo itin išsamiai išanalizuoti ir sujungti į logišką ir nuoseklią grandinę.
15. Priešingai nei teigia kasatorius kasaciniame skunde, jis skundžiamais teismų sprendimais, be narkotinių medžiagų platinimo, nėra pripažintas kaltu ir nuteistas ir už narkotinių medžiagų įgijimą.
15.1. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimama nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 232 straipsnio 1 punktas, 233 straipsnio 1 dalis). Vienas iš šios nutarties turinio elementų – veikos, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatančio įstatymo nurodymas (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Taigi, konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
15.2. Kaltinamajame akte V. P. kaltinimas dėl narkotinių medžiagų įgijimo pareikštas nebuvo, jo baudžiamoji byla nagrinėti teisiamajame posėdyje Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo perduota dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimo. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, V. P. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimą (perdavimą E. B.); nei apkaltinamajame nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje aplinkybė dėl narkotinių medžiagų įgijimo nekonstatuota. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai ir nurodė apeliacinės instancijos teismas nutartyje, darydamas išvadas dėl V. P. kaltės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarė nuorodą į kitą baudžiamąją bylą ir joje priimtus teismų sprendimus, kuriais pripažinti kaltais ir nuteisti V. V., E. B., M. V., M. L. ir D. J. pagal BK 260 straipsnio atitinkamas dalis, nereiškia, jog V. P. buvo inkriminuoti ar kad jis buvo nuteistas ir už veiksmus, padarytus V. V., E. B., M. V., M. L. ar D. J.. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl V. P. kaltės atitinka ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuteisti kiti asmenys, dėl to paties įvykio nustatytas aplinkybes, nereiškia, kad V. P. kaltė buvo grindžiama kitos baudžiamosios bylos įrodymais ar kad jam pareikštas kaltinimas buvo išplėstas, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-976/2015). Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai faktines aplinkybes nustatė tik visapusiškai ir išsamiai ištyrę visus šioje byloje surinktus duomenis, juos palyginę tiek tarpusavyje, tiek kiekvieną atskirai, ir tik jų visumos analizės pagrindu, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarę motyvuotas ir pagrįstas bylos duomenimis, pripažintais įrodymais, išvadas.
16. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, reikalavimus, atmestini.
16.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl V. P. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepadarė, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – jam pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ir bausmės dydžio nustatymo
18. Kasatorius teigia, kad teismai, skirdami jam bausmę, nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe, nes ši aplinkybė jam nebuvo inkriminuota kaltinamajame akte, ji nenurodyta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimų nustatomosiose dalyse, o tai lėmė ir tokios griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatyta nepagrįstai.
20. BK 219 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.
21. Nagrinėjamoje byloje V. P. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos platinimą. Pažymėtina, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nėra nustatyta, kad V. P. narkotines medžiagas platino veikdamas bendrininkų grupe. Kaltinamajame akte taipogi nurodoma, kad V. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, prokurorė baigiamojoje kalboje taip pat nurodė, kad V. P. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
22. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. P., darydamas nusikaltimą, veikė sutartinai kaip bendrininkas su jau nuteistais V. V. ir E. B., siekdami bendro rezultato – įgyti narkotines medžiagas ir jas perduoti V. V., todėl pripažįsta, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. P. narkotinių medžiagų įgijimu nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo klausimą, svarbus buvo būtent bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnio 2 dalis) nustatymas, nes, kaip minėta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti nustatoma, jeigu veiką padarė bendrininkų grupė.
23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatoriaus argumentais, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytas nepagrįstai ir netinkamai, todėl ši aplinkybė, t. y. tai, kad V. P. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, iš nuosprendžio šalintina. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas V. P. bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų, teismas atsižvelgė į minėtą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kadangi atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio šalintina ją panaikinant, yra pagrindas jam paskirtą bausmę sušvelninti vieneriais metais (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Dėl ekstradicijos išlaidų
24. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1–5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.
25. Kaip matyti iš bylos duomenų, po nusikaltimo padarymo V. P. išvyko iš Lietuvos Respublikos, policijos pareigūnams jo neradus, V. P. prokuroro 2009 m. gegužės 25 d. nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju ir prokuroro 2009 m. liepos 31 d. nutarimu paskelbta jo paieška. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi V. P. šioje byloje paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2010 m. balandžio 29 d. išduotas Europos arešto orderis dėl V. P. suėmimo ir perdavimo Lietuvos Respublikai. V. P. į Lietuvos Respubliką iš Norvegijos Karalystės pargabentas 2014 m. gegužės 9 d. Remdamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. P. į užsienį išvyko, siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje, todėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas išlaidas V. P. ekstradicijai įvykdyti pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas išieškoti iš V. P..
26. Kasatorius teigia, kad teismas nenurodė tokio sprendimo motyvų, mano, kad jo pargabenimo iš Norvegijos Karalystės išlaidos turėtų būti finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus skunde keliamas klausimas dėl priteistų ekstradicijos išlaidų, dėl jų pripažinimo proceso išlaidomis apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir nebuvo nagrinėjamas. Todėl, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija kasatoriaus argumentų nenagrinėja.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutartį pakeisti:
iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą V. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupe – pašalinti;
V. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų – sumažinti iki laisvės atėmimo vienuolikai metų.
Kitas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Aurelijus Gutauskas
Aldona Rakauskienė
