Dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinius

Civilinė byla Nr. 3K-3-275/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir G. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims Utenos apskrities viršininko administracijai ir Labanoro regioninio parko direkcijai, dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą sodybai atstatyti ir 2006 m. balandžio 7 d. bei 2006 m. gruodžio 13 d. atsakovui G. V. išduotus statybos leidimus sodybai atstatyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigoti atsakovą G. V. nugriauti nebaigtus statyti gyvenamąjį namą ir pirtį. Ieškovas nurodė, kad pagal G. V. pateiktą paraišką Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą sodybai atstatyti nurodytame žemės sklype, o Nuolatinė statybos komisija 2006 m. balandžio 6 d. protokolu rekomendavo išduoti statybos leidimą. Remiantis šia rekomendacija, 2006 m. balandžio 7 d. G. V. buvo išduotas leidimas Nr. P5-45 gyvenamajam namui ir pirčiai atstatyti; šis 2006 m. gruodžio 13 d. buvo perrašytas. Ieškovo teigimu, projektavimo sąlygų sąvadas parengtas ir statybos leidimai išduoti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl yra niekiniai, o statiniai nugriautini. Žemės sklypas yra draustinio teritorijoje, kur draudžiama statyti statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose. Ieškovas nurodė, kad atsakovo G. V. pateikti dokumentai nepatvirtina, jog jo 2005 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytame 12,830 ha žemės sklype yra buvusi sodyba. Be to, pažeistas ir statinių užstatymo plotas, nesilaikyta privalomų atstumų iki vandens telkinio linijos.

Atsakovas G. V. paaiškino, kad jis, gavęs statybos leidimus, atstato jo sklype buvusią V. sodybą, iš kurios yra išlikę namo pamatai. Sodybos liekanų buvimas nustatytas antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija bei tretieji asmenys Utenos apskrities viršininko administracija ir Labanoro regioninio parko direkcija nurodė, kad statybos leidimai atsakovui G. V. išduoti teisėtai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-167 sodybai atstatyti atsakovo G. V. žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiais Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 7 d. G. V. išduotą statybos leidimą Nr. P5-45 ir 2006 m. gruodžio 13 d. perrašytą statybos leidimą Nr. P5-177 sodybai atstatyti (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovą G. V. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti nebaigtus statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir pirtį (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsakovui G. V. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Labanoro regioninio parko Kulionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, todėl nagrinėjo bylą vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatyme bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente, patvirtintame aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, nustatytais specialiais šio parko apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimais. Teismas nurodė, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punkte nustatyta, kad buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad pagal teisės aktų reikalavimus G. V. galėjo būti leista tik atstatyti buvusią sodybą, todėl jis kartu su paraiška privalėjo pateikti sodybos buvimą jo sklype patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta Utenos apskrities archyvo 2005 m. birželio 7 d. pažyma apie A. ūkinio kiemo pastatus nepatvirtina sodybos buvimo jo sklype, nes šie pastatai yra šiuo metu L. ir L. A. priklausančiame 3 ha žemės sklype, tai patvirtina ir joms 2004 m. gegužės 10 d. išduotas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija tinkamai neišnagrinėjo atsakovo G. V. pateiktų dokumentų, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl buvusios sodybos atstatymo ir be teisėto pagrindo parengė ir išdavė projektavimo sąlygas. Teismas taip pat nustatė, kad Labanoro regioninio parko direkcija neprieštaravo projektavimo sąlygų pateikimui, remdamasi tuo, jog direkcijos pareigūnas, nuvykęs į įvykio vietą, aptiko vieno statinio pamatus bei vaismedžius. Teismas nurodė, kad pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punktą sodybos egzistavimo faktas įrodinėjamas tik istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu, dėl to nesivadovavo šiomis pareigūno pastabomis. Teismo nuomone, atsakovo prašymu antstolio I. Gaidelio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatyti duomenys apie žemės paviršiuje esančius ir žolėmis apaugusius akmenis (atsakovo teigimu, sodybos pamatus), taip pat nepatvirtina sodybos egzistavimo fakto. Taigi teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog sodyba egzistavo būtent atsakovo G. V. sklype. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo G. V. teismui pateikta 2007 m. kovo 2 d. pažyma apie I. V. ūkinio kiemo pastatus (duomenys neskelbtini) nebuvo jo pateikta kartu su paraiška projektavimo sąlygų sąvadui gauti, be to, liudytojų parodymai teisme apie prieš kelis dešimtmečius egzistavusį V. ūkinį kiemą, kai tuo metu net nebuvo įsteigtas regioninis parkas, teismo nuomone, nesudarė ir negalėjo sudaryti pagrindo Molėtų rajono savivaldybės administracijai pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas patvirtinti projektavimo sąlygų sąvadą ir išduoti G. V. leidimą sodybai atstatyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Nuolatinė statybos komisija, pažeisdama Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimus, tinkamai nepatikrino, ar įvykdyta Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto parengtų projektavimo sąlygų 3 punkte nurodyta sąlyga, jog atstatomų pastatų plotai neturi būti didesni už esamų pamatų plotus. Teismas iš aiškinamojo rašto nustatė, kad vieta 25,94 kv. m (vėliau – 24,31 kv. m) ploto pirčiai buvo parinkta 15 m atstumu, o 121,13 kv. m ploto namui – 50 m atstumu nuo ežero šlaito briaunos, o tai yra draudžiama pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus pastatus arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 m nuo terasos šlaito briaunos). Taigi Nuolatinė statybos komisija nepagrįstai rekomendavo išduoti G. V. statybos leidimą. Be to, 2006 m. balandžio 7 d. statybos leidime nurodytas 25,94 kv. m pirties užstatymo plotas nesutampa su nurodytuoju projekte. 2006 m. gruodžio 13 d. perrašytame statybos leidime pirties plotas buvo patikslintas iki 24,31 kv. m, tačiau gyvenamojo namo bendrasis plotas nurodytas 121,13 kv. m, tuo tarpu pagal Labanoro regioninio parko direkcijos parengtas projektavimo sąlygas jis galėjo būti ne didesnis kaip 120 kv. m, dėl to teismas šį statybos leidimą pripažino išduotu neteisėtai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo G. V. žemėje statiniai statomi šiurkščiai pažeidžiant nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus, išduotus pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, pripažino niekiniais. Teismas nurodė, kad projektavimo sąlygų ir leidimų išdavimo ir nuosavybės teisės į nebaigtą statinį registravimo metu galiojo 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinta CK 4.103 straipsnio redakcija, pagal kurią asmenys, kurie statinį statosi turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti, statytojas gali būti įpareigotas per nustatytą terminą jį nugriauti. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šio straipsnio 2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858, įsigaliojusio 2006 m. spalio 31 d., redakcijoje. Teismas konstatavo, kad atsakovo G. V. nebaigti statyti statiniai turi būti nugriauti jo lėšomis, paliekant jo nuosavybėje statybines medžiagas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų G. V. ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimu Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo atsakovą G. V. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą bei pirtį panaikino ir nustatė atsakovui G. V. šešių mėnesių terminą laikantis įstatymo reikalavimų gauti naują leidimą gyvenamajam namui ir pirčiai statyti jam priklausančiame žemės sklype; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas, remiantis jo paaiškinimais teismui, rengiasi atstatyti ne A. ūkinio kiemo pastatus, kaip mėginta įrodinėti anksčiau (leidimas atstatyti buvusią A. sodybą yra išduotas kitiems asmenims), o I. V. sodybos fragmentus, tačiau nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog I. V. sodyba buvo jam priklausančiame žemės sklype. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal bylos duomenis atsakovo G. V. įsigytas žemės sklypas nesusijęs su buvusiu I. V. ūkiu, nes įsigytas iš asmens, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. ūkio dalį. Teismas taip pat pažymėjo, kad I. V. nuosavybės teisės į žemę nebuvo atkuriamos, o leidimas A. sodybai atkurti išduotas kitiems asmenims ir nėra nuginčytas. Teismas nurodė, kad pagal aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003,,Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punktą sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Kaip būtini sodybos elementai šiame teisės akte nurodyti juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas, jame pastatytas gyvenamasis namas, šio priklausiniai. Pagal aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 patvirtinto Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 29.1 punktą viename žemės sklype galima formuoti tik vieną sodybą su vienu gyvenamuoju namu ir priklausiniais, kurie negali būti statomi toliau kaip 100 m atstumu nuo gyvenamojo namo. Remdamasi šių normų analize, teisėjų kolegija konstatavo, kad saugomose teritorijose įstatymo suteikiama išimtinė teisė statyti ar atstatyti statinius tik asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas, kuriame yra (arba buvo) gyvenamasis namas. Teisėjų kolegija nustatė, kad nėra archyvinių duomenų, jog A. žemėje buvo suformuotos dvi savarankiškos sodybos, atskiros sodybos egzistavimo fakto atsakovui priklausančiame žemės sklype nepatvirtina ir bylos nagrinėjimo metu pateikti papildomi įrodymai. Be to, pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punktą sodybos buvimo faktas turi būti įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Teisėjų kolegija nurodė, kad antros sodybos buvimas A. žemėje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis nepatvirtintas, o neaiškios paskirties ir neaišku kam priklausančių statinių liekanų buvimas negali suteikti teisės vietoje buvusios vienos sodybos atkurti dvi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija padarė nepagrįstą išvadą dėl sodybos (duomenys neskelbtini) atstatymo, nes nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys sodybos buvimą atsakovo įsigytame žemės sklype. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad gyvenamasis namas statomas 50 m, o pirtis – 15 m atstumu nuo Ilgyno ežero šlaito briaunos, taigi pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto reikalavimus, pagal kuriuos šis atstumas negali būti mažesnis kaip 50 m. Be to, derinant projektą nebuvo atsižvelgta į Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto projektavimo sąlygų 3 punkto reikalavimus, kad atstatomų pastatų plotas neviršytų pamatų plotų. Teisėjų kolegija nustatė, kad gyvenamojo namo bendras plotas pagal pamatų plotą yra 39,9 kv. m, o pirties – 20 kv. m, tuo tarpu tiek pirminiame, tiek perrašytame statybos leidimuose nurodyti plotai yra gerokai didesni – atitinkamai 98,98 ir 25,94 kv. m bei 121,13 ir 24,31 kv. m. Be to, 2006 m. spalio 23 d. statybos patikrinimo akte ir 2006 m. spalio 23 d. statinio statybos sustabdymo akte nurodytas statomos pirties bendras plotas yra 47,7 kv. m, t. y. pažeista Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalis, nes pirties bendras plotas negali viršyti 25 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 29.1 punktą gyvenamojo namo bendras užstatymo plotas negali viršyti 120 kv. m, tačiau faktiškai užstatymo plotas gali nesutapti su gyvenamojo namo bendruoju plotu, kuris gali padidėti dėl mansardos ar antrojo aukšto ploto, jeigu yra nepažeistas statinio aukštingumas. Perrašytame statybos leidime nurodytas 121,13 kv. m gyvenamojo namo bendras plotas, tačiau neaišku, ar jis viršija pirminiame leidime nurodytą užstatymo plotą. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai ir byloje esantys įrodymai negali patvirtinti, jog leidžiant statyti 121,13 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą buvo pažeistos galiojančios teisės normos, reglamentuojančios užstatymo plotus. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija tinkamai neišnagrinėjo atsakovo G. V. pateiktų dokumentų dėl buvusios sodybos atsakovo įsigytame žemės sklype ir parengė projektavimo sąlygų sąvadą bei išdavė statybos leidimus, kurie faktiškai prieštarauja imperatyviosioms Saugomų teritorijų įstatymo, Statybos įstatymo, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento normoms, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamus dokumentus pagrįstai pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas vykdė statybas turėdamas įgaliotų institucijų išduotus leidimus ir suderintą projektą. Pirminis statybos leidimas išduotas 2006 m. balandžio 7 d., t. y. iki Statybos įstatymo 28 straipsnio ir CK 4.103 straipsnio pakeitimų įsigaliojimo (2006 m. spalio 31 d.), be to, iki to laiko atlikti ir pirminiai statybos darbai, todėl teisėjų kolegija taikė tuo metu galiojusias Statybos įstatymo ir CK normas, kuriose buvo nustatyti ne tik statinių nugriovimas, bet ir kiti pažeidimų pašalinimo būdai. Teisėjų kolegijos nuomone, pradėtų statyti statinių nugriovimas prieštarautų ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nugriauti pradėtus statyti statinius, nes jis dar gali įstatymo nustatytais būdais (papildomais archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu) įrodyti Molėtų rajono savivaldybės administracijai kitiems asmenims priklausiusios sodybos buvimą jo įsigytame žemės sklype. Sodybos buvimo patvirtinimas suteiktų atsakovui galimybę prašyti išduoti naują statybos leidimą. Tai padėtų išvengti tam tikros dalies nuostolių, net jeigu statybos galėtų būti tęsiamos ir pasikeitus tam tikroms sąlygoms. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio CK 4.103 straipnio 3 dalies 1 ir 3 punktais, nustatė atsakovui terminą, per kurį šis turi iš naujo kreiptis į Molėtų rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo sodybai atstatyti išdavimo. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas negautų naujo leidimo ir statyba negalėtų būti toliau vykdoma, tai pradėtų statyti statinių nugriovimas galėtų būti vykdomas laikantis Statybos įstatymo 28 straipsnio ir CK 4.103 straipsnio nustatytos tvarkos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą G. V. gauti naują statybos leidimą, pažeidė Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias statytojas įpareigotas gauti statybos leidimą, jeigu statinio statyba gali būti vykdoma. Kadangi byloje nustatyta, kad statybos leidimas sodybai atstatyti negalėjo būti išduotas, o nauja sodyba regioniniame parke taip pat negali būti statoma, be to, statant buvo pažeisti ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto reikalavimai, tai teismas galėjo taikyti vienintelį pažeidimų pašalinimo būdą – įpareigoti statytoją statinius nugriauti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šį pažeidimų pašalinimo būdą. Šis įpareigojimas atitiko Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pagal kurį statinys nugriaunamas, kai pastatytas ar statomas pažeidžiant šį ar kitus įstatymus, normatyvinius statybos techninius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl statinių nugriovimo vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos aiškinant teisingumo principo taikymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002 ir 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2004 suformuluota nuostata, kad teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kitų asmenų, visuomenės teisėtus interesus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, proporcingumo principai negali būti taikomi neteisei pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas taikė CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytą priemonę – statinio nugriovimą, taip apgindamas viešąjį interesą – kad visi asmenys laikytųsi teisės aktais nustatytų reikalavimų, o jų nesilaikę patirtų atitinkamas neigiamas pasekmes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas G. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Pirmojo statybos leidimo išdavimo metu – 2006 m. balandžio 7 d. – galiojusios redakcijos CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad teismas, nustatęs, jog statybos leidimas yra neteisėtai išduotas, gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė CK normas, galiojusias statybos leidimo išdavimo metu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Sprendimą dėl statybos galimumo priima tik apskrities viršininko administracija arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, bet ne teismas. Taigi teismas negalėjo pažeisti nurodytos normos, nes jos nesaistomas. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas suponuoja, kad teismas nepripažino statybos negalimumo. Kasatoriaus teiginys, kad statybos leidimas negalėjo būti išduotas ir todėl statyba negalės būti vykdoma, nepagrįstas, nes statybos leidimo neteisėtumas grindžiamas tuo, jog Molėtų rajono savivaldybės administracija tinkamai neišnagrinėjo atsakovo pateiktų dokumentų, taigi termino nustatymas atsakovui gauti statybos leidimą suteikia jam galimybę pateikti papildomus įrodymus ir duomenis, kurie pašalintų abejones dėl sodybos liekanų buvimo ir statybos teisėtumo. Toks teismo sprendimas yra tinkamiausias šioje byoje ir atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad statiniai nugriautini dėl Specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto pažeidimų, nes statant pastatus šie reikalavimai nebuvo pažeisti, o pastatų išdėstymo schemai pritarė Labanoro regioninio parko direkcija, prižiūrinti, kad atstatomi pastatai ir jų tarpusavio ryšys atitiktų tradicinį vietovės sodybų vaizdą ir struktūrą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimu patvirtino, kad projektinė dokumentacija turi būti patvirtinta atsižvelgiant į iškeltas abejones, bet tai nėra nustatyti trūkumai.

2. Kasatoriaus argumentas dėl teisingumo principo netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra nepagrįstas. Nugriovęs statinius, atsakovas patirtų didelius nuostolius, kuriuos, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, privalėtų atlyginti Molėtų rajono savivaldybė. Be to, net ir tokiu atveju atsakovas turėtų galimybę įrodyti sodybos buvimą statybos vietoje ir pastatyti naujus statinius. Tokia situacija kaip tik ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes būtų patirti nereikalingi nuostoliai. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio statinių nugriovimui, jeigu per šešis mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nebus pateikti papildomi įrodymai ir dėl to atsakovas negalės statyti pastatų, nes tokiu atveju ginčijamas statybos leidimas neteks galios. Būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą nuostatą, kad teisingumo principas, be kita ko, suponuoja ir tai, jog bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei atitikti siekiamus teisėtus tikslus, nevaržyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad civilinėje byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių faktą, jog atsakovo žemės sklype buvo ir kitos sodybos (buvusio I. V. ūkio) pamatai. Apeliacinės instancijos teismo įpareigojimas gauti naują statybos leidimą susijęs su faktine aplinkybe, kad realiai sodybos pamatai žemės sklype egzistuoja, taigi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymas yra pagrįstas: pirminis statybos leidimas yra išduotas 2006 m. balandžio 7 d., t. y. iki Statybos įstatymo 28 straipsnio ir CK 4.103 straipsnio pakeitimų įsigaliojimo, iki to laiko taip pat pradėti ir statybos darbai. Techninės klaidos, padarytos pirminiame statybos leidime, nurodant 98,98 kv. m gyvenamojo namo ir 25,94 kv. m pirties užstatymo plotą, buvo ištaisytos, ir tai negali lemti statinių nugriovimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcijos taikymo sąlygų

Šioje byloje prokuroro ieškinys pareikštas CK 1.136 straipsnio, 1.138 straipsnio 7 punkto, 1.78, 1.80, 4.103 straipsnių pagrindu dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 1 d. patvirtinto projektavimo sąlygų sąvado Nr. P4-167 bei 2006 m. balandžio 7 d. išduoto statybos leidimo Nr. P5-45, perrašyto 2006 m. gruodžio 13 d. (Nr. P5-177), pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti nebaigtus statyti statinius. Viena iš pagrindinių ginčo teisinius santykius reglamentuojančių normų yra CK 4.103 straipsnis. Šis straipsnis 2006 m. spalio 17 d. įstatymu Nr. X-858 buvo pakeistas. Pakeitimas įsigaliojo nuo 2006 m. spalio 31 d. Byloje šalių ginčijami ir teismo nagrinėjami teisiniai santykiai yra atsiradę iki nurodyto CK 4.103 straipsnio pakeitimo. Ginčijamas statybos leidimas perrašytas po įstatymo pakeitimo, tačiau jo perrašymas buvo nulemtas poreikio koreguoti statinių plotus ir esant jau pradėtai statybai. Pagal bendrąsias materialinių teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles ginčui išspręsti turi būti taikomas nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo laiku galiojęs įstatymas – Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 2000 m. liepos 18 d. redakcija (įsigaliojusi 2001 m. liepos 1 d.).

CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytos statybos teisinius santykius reglamentuojančių imperatyviųjų teisės normų bei normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinės teisinės pasekmės. Vienas iš atvejų, kada statytojui gali atsirasti atitinkamos pasekmės, yra statinių statymas turint neteisėtai išduotą statybos leidimą. CK 4.103 straipsnyje nereglamentuojama statybos leidimų išdavimo tvarka bei sąlygos. Taigi ši CK norma yra blanketinė. Byloje nustatyta, kad ginčijami statiniai yra (duomenys neskelbtini). Statyba vykdoma Labanoro regioninio parko Kulionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Atitinkamai šie reikalavimai atkartoti bei išplėtoti Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, taip pat Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose bei Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.

Šioje byloje kaip ieškinio faktinis pagrindas nurodytos dvi grupės aplinkybių. Pirmoji grupė – kad yra statoma nauja sodyba, o ne atstatoma buvusi, nes ginčo vietoje jos nebuvo, o antroji – kad pažeistas statinių užstatymo plotas bei nesilaikyta privalomų atstumų iki vandens telkinio linijos. Pagal ginčo santykiams taikytiną CK 4.103 straipsnio 1 punktą teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Kartu su įpareigojimu teismas nustato ir atitinkamą terminą jam įvykdyti. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo sprendimu tai ir buvo padaryta. Apygardos teismo sprendimas motyvuotas tuo, kad „atsakovas dar gali įstatymo numatytais būdais (papildomais archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu) įrodyti Molėtų rajono savivaldybės administracijai kitiems asmenims priklausiusios sodybos buvimą jo įsigytame žemės sklype“. Apygardos teismo sprendime taip pat nurodyta, kad „jeigu atsakovas negautų naujo leidimo, o pradėta statyba negalėtų būti vykdoma, pradėtų statyti statinių nugriovimas galėtų būti vykdomas laikantis Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir CK 4.103 straipsnyje nustatytos tvarkos“. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nurodyta apygardos teismo sprendimo motyvacija yra prieštaringa bei neatitinka CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) reikalavimų. Aiškinant CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija) nuostatas, esminę reikšmę turi tai, kad šioje normoje įtvirtinta teismo galimybė įpareigoti statytoją pašalinti konstatuotus statybos trūkumus bei nustatyti terminą jiems pašalinti gali būti įgyvendinta tik tada, kai objektyviai egzistuoja nustatytų trūkumų pašalinimo galimybė. Šioje byloje teismas vienareikšmiškai nustatė (ir to dalyvaujantys byloje asmenys neginčija), kad atsakovas (statytojas) G. V. neatstato buvusios A. sodybos (ūkinio kiemo), nes ją atstato kiti asmenys. Tuo tarpu klausimo dėl dar vienos savarankiškos buvusios sodybos fakto egzistavimo teismas iš esmės neišnagrinėjo, nurodydamas, kad atsakovo G. V. teismui papildomai pateikti įrodymai – archyvinė pažyma Nr. 4-403 apie I. V. ūkinio kiemo pastatus (b. l. 100-101), VGTU Geodezijos instituto pažyma ir jos priedas (b. l. 98-99, 225-228) bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. l. 42-54) – patikimai nepatvirtina tokios sodybos buvimo, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kaip nustatyta Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 7 punkte, šis faktas nepatvirtintas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad, kilus ginčui dėl vykdomos statybos teisėtumo visų pirma tuo aspektu, vykdoma nauja statyba ar atstatoma buvusi sodyba, bei atsakovui (statytojui) pareiškus atitinkamus atsikirtimus į ieškinį ir teikiant įrodymus, šį ginčą nagrinėjantis teismas turi galutinai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes ir pats tinkamai įvertinti įrodymus bei atsakyti į iškeltą klausimą, ar statybos vietoje yra buvusi sodyba, o ne palikti šį klausimą dėl juridiškai reikšmingo fakto (t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą) spręsti ateityje kitoje byloje. Tik tokia bylos nagrinėjimo eiga užtikrintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą bei atitiktų teismo vykdomos misijos – teisingumo vykdymo – užtikrinimą. Be to, tik buvusios sodybos egzistavimo vykdomos statybos vietoje konstatavimas teismą įgalintų svarstyti klausimą dėl CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija) nuostatų taikymo bei atsakyti į kitus teisiškai reikšmingus klausimus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vertinant įrodymus reikia preciziškai laikytis šiam procesui keliamų reikalavimų (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Dėl nutartyje konstatuotų trūkumų kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apygardos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas