Dėl sprendimų panaikinimo ir pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr.3K-3-19/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5; 30.9.1;

94.2.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant trečiajam asmeniui J. E. A. ir jos atstovei advokatei S. Ž.,

ieškovės R. A. P. ir trečiojo asmens N. K. atstovei advokatei S. E. Š.,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei pagal įgaliojimą V. B.,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens J. E. A. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. P. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims J. E. A., O. Č., J. P. K. (E. P. K.) teisių perėmėjai N. K., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir pažeistų teisių gynimo bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. P. K. ieškinį dėl sprendimų panaikinimo ir pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. A. P. ir trečiasis asmuo J. E. A. yra namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei priklauso 2/5 dalys gyvenamojo namo ir 565/2000 dalys žemės sklypo. Kauno miesto savivaldybės valdyba 2001 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1366 ir vėliau šį iš dalies pakeitusiu 2002 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 320 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, taip pat nutarė padalyti šį sklypą į du atskirus sklypus ((duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)) bei pasiūlyti Kauno apskrities viršininkui parduoti 196 kv. m valstybinės žemės sklypą ir prijungti šį prie žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo J. E. A. Kauno miesto apylinkės teisme yra pareiškusi ieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo atidalijimo, kurį grindžia sklypo detaliuoju planu, patvirtintu nurodytais Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimais. Namų valdai, esančiai (duomenys neskelbtini), nustatyta istorijos paminklo – E. D. namo – apsauginė zona. Paaiškėjus šiai aplinkybei, ieškovė kreipėsi į atsakovą Kauno miesto savivaldybę, prašydama informuoti, ar namų valda yra kultūros paminklas, ir panaikinti nurodytus sprendimus, nes jais patvirtintas detalusis planas, kuriuo padalytas žemės sklypas, ir, be to, bendraturtei J. E. A. suteikta privilegija – teisė papildomai įsigyti iš valstybės 196 kv. m ploto žemės sklypą bei prijungti šį prie jos atsidalyti norimo 1253 kv. m žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsisakė tai padaryti ir pasiūlė ieškovei dėl pažeistų teisių gynimo bei sprendimų panaikinimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Laikydama, kad nurodyti Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimai, kuriais patvirtintas detalusis planas, prieštarauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui ir pažeidžia jos, kaip bendraturtės, teisę įsigyti valstybinę žemę, ieškovė prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 1366 ir 2002 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 320 bei įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę atkurti jos pažeistas teises ir leisti išsipirkti iš valstybės jai, kaip bendraturtei, tenkančią 196 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį.

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. P. K. ieškiniu prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 1366 ir 2002 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 320, nurodydamas, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu jis buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, ir jo naudojamas žemės sklypas ribojasi su J. E. A. bei R. A. P. naudojamu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl Kauno miesto savivaldybė privalėjo detalųjį planą, kuriame jo (trečiojo asmens) naudojamas žemės sklypas pažymėtas raide C, derinti ir su juo. Kadangi to nebuvo padaryta, tai, priimant ginčijamus sprendimus, buvo pažeistos jo kaip žemės naudotojo teisės ir kartu Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios, kad planuojant žemės sklypus turi būti derinami fizinių, juridinių asmenų interesai, įvertinamos gretimybės: su planuojama teritorija besiribojantys žemės sklypai, nekilnojamasis turtas. Rengiant detalųjį planą, buvo padaryta ir kitų pažeidimų: detaliojo plano organizatoriumi galėjo būti tik žemės sklypo savininkas arba naudotojas, tuo tarpu trečiasis asmuo J. E. A. nebuvo valstybinės žemės naudotoja; be to, tuo pačiu sprendimu nebuvo galima ir padalyti, ir prijungti valstybinės žemės sklypą, nes pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ prijungti valstybinę žemę galima tik prie suformuoto ir įregistruoto žemės sklypo.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisių perėmėja N. K. atsisakė dalies reikalavimo dėl Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1366 panaikinimo, t. y. atsisakė reikalavimo panaikinti nurodyto sprendimo 2 ir 3.2 punktus dėl žemės sklypo, esančio Kaune, Savanorių pr. 266, ir prašė šią bylos dalį nutraukti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės R. A. P. ieškinį patenkino iš dalies, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinį tenkino visiškai: panaikino Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1366 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliųjų planų“ 1 punktą, kuriuo nuspręsta patvirtinti detalųjį planą, kuriame 2000 kv. m žemės sklypas adresu: (duomenys neskelbtini), padalijamas į 747 kv. m žemės sklypą (nustatant jame 20 kv. m kelio servitutą) ir į 1449 kv. m žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (papildomai parduodama 196 kv. m žemės), bei 3.1 punktą, kuriuo nuspręsta siūlyti Kauno apskrities viršininkui spręsti klausimą dėl 196 kv. m valstybinės žemės pardavimo ir prijungimo prie žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini); panaikino Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 320, kuriuo iš dalies buvo pakeisti nurodyti sprendimo Nr. 1366 punktai: 1 punkte nuspręsta patvirtinti detalųjį planą, pagal kurį 2000 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalijamas į 747 kv. m žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (nustatant jame 20 kv. m kelio servitutą) ir į 1253 kv.m žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini) (papildomai parduodama 196 kv. m žemės), o 3.1 punkte nuspręsta siūlyti Kauno apskrities viršininkui parduoti 196 kv. m valstybinės žemės sklypą ir prijungti šį prie 1253 kv. m žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini); kitą ieškovės R.A. P. ieškinio dalį atmetė; bylą dėl reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. spendimo Nr. 1366 2 ir 3.2 punktus nutraukė. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1366 1 punktu, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, kartu buvo padalytas ir prijungti bei parduoti numatytas valstybinės žemės sklypas, t. y. faktiškai buvo padalytas 2196 kv. m žemės sklypas, kai to paties sprendimo 3.1 punkte nuspręsta tik ateityje siūlyti Kauno apskrities viršininkui spręsti klausimą dėl 196 kv. m valstybinės žemės pardavimo ir prijungimo prie žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini). Šią klaidą atsakovas ištaisė 2002 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 320. Tačiau tą faktą, kad detaliojo plano rengimo dokumentai neatitiko 2001 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 1366, teismo vertinimu, patvirtina šios byloje nustatytos aplinkybės: prašymo, pateikto Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriui, grafoje „planavimo tikslas“ nurodyta, kad numatoma atidalyti žemės sklypo „A“ dalyje žemės sklypą naujo gyvenamojo namo statybai, ir pabraukta – sklypo ribų keitimas, o ant pagrindinio brėžinio projektavimo objektu nurodytas žemės sklypo padalijimas į du atskirus sklypus, tačiau iš tikrųjų buvo rengiamas ir valstybinės žemės prijungimas; taip pat nurodyta, kad sklypu Nr. 1, kurio dydis 1449 kv. m, naudosis J. E. A., prijungus naudojamo 196 kv. m sklypo dalį, kai ji šiuo sklypu iki tol nesinaudojo; išvadoje nurodyta, kad planavimo tikslas – atidalyti atskirą žemės sklypą ir prijungti nuomojamos žemės dalį prie naujo žemės sklypo, kai ši sklypo dalis nebuvo nuomojama; viešai skelbiant buvo nurodyta, kad detaliuoju planu bus vykdomas sklypų padalijimas, neužsimenant apie būsimą valstybinės žemės prijungimą. Nustatęs, kad 196 kv. m ploto valstybinės žemės dalis, kurią buvo siekiama prijungti ginčijamais sprendimais, niekam nebuvo paskirta, nuomojama ar suformuota kaip atskiras žemės sklypas, teismas sprendė, jog tokiu atveju turėjo būti vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų žemės sklypų pardavimo tvarkos“, kurio 2.15 punkte nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp išnuomotų ar privačių žemės sklypų, gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių privačios žemės sklypų savininkams. Kadangi greta esančio žemės sklypo bendraturtės buvo ir yra ieškovė R. A. P. bei trečiasis asmuo J. E. A., sklypas, įregistruotas jų vardu, nepadalytas, nenustatyta naudojimosi juo tvarka, tai, teismo nuomone, tiek viena, tiek kita bendraturtė galėjo pretenduoti į laisvą valstybinės žemės plotą, ir atsakovo argumentas, kad šis sklypas ribojasi tik su trečiojo asmens J. E. A. žemės sklypu, yra nepagrįstas. Be to, pažymėjęs, kad pagal nurodyto nutarimo 5, 7.1 ir 7.2 punktus prijungti valstybinę žemę galima buvo tik suplanavus ir įregistravus valstybinės žemės sklypą ir tik prie suformuoto bei įregistruoto žemės sklypo, tačiau nustatęs, kad to nebuvo padaryta, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog niekas nedraudė padalyti žemės sklypą ir prijungti valstybinės žemės sklypą prie vieno iš atidalijamų žemės sklypų tuo pačiu sprendimu. Kauno miesto savivaldybė, priimdama 2002 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 320, kuriuo iš dalies keitė anksčiau priimtą sprendimą Nr. 1366, spendimo 3.1 punktu nusprendė pati parduoti 196 kv. m žemės sklypą ir prijungti jį prie atidalijamo 1253 kv. m žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau tokios teisės pagal Nutarimą Nr. 692, teismo nuomone, jai nesuteikta. Spręsdamas klausimą, ar ieškovė, pasirašydama tam tikrus dokumentus, iš esmės sutiko su rengiamu detaliuoju planu, teismas laikė, kad svarbu įvertinti tiek aplinkybes, kuriomis buvo pasirašoma (dokumentus ieškovė pasirašė savo namuose per du kartus; detaliojo plano organizatorius buvo ir sutartį su šio rengėju pasirašė bei pinigus mokėjo trečiasis asmuo J. E. A.; ieškovė ne tik nė karto nesilankė Kauno miesto savivaldybėje, bet ir iš esmės nesidomėjo detaliojo plano rengimu, laikydama, kad jo parengimas susijęs tik su sklypo dalies atidalijimu ir perleidimui trečiajam asmeniui), tiek dokumentus, kurie buvo pasirašomi (prašyme planavimo tikslu nurodyta – atidalyti žemės sklypo „A“ dalyje žemės sklypą naujo namo statybai; iš išvados matyti, kad planavimo tikslu taip pat nurodoma atidalyti atskirą sklypą ir prijungti nuomojamos žemės dalį prie naujo žemės sklypo, kai žemė tuo metu nebuvo niekam nuomojama; detaliajame plane taip pat nurodyta neteisinga informacija apie tai, kad projektuojamas sklypas Nr. 1 prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), prijungiant naudojamo žemės sklypo 196 kv. m ploto dalį, kai jis nebuvo naudojamas). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė, pasirašydama dokumentus, buvo klaidinama, nes prašyme ir detaliajame plane buvo nurodyta neteisinga informacija, bei laikė, kad negalima pripažinti, jog šiuose dokumentuose esantys ieškovės parašai reiškia jos sutikimą su rengiamu sprendimu. Nustatęs, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Paminklotvarkos departamento prie Vyriausybės 1990 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 33 buvo įrašytas į Respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, suteikiant kodą Iv 1199, o nuo 1991 m. sausio 2 d. jam nustatyta istorijos paminklo apsauginė zona, kad, nurodytą sąrašą pervadinus Nekilnojamųjų kultūros vertybių registru, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), į šį nebuvo perrašytas, tačiau pagal 1995 m. sausio 24 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybinių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį jis buvo saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, teismas sprendė, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu ši teritorija negalėjo būti dalijama, ir pripažino pagrįstu ieškovės argumentą, jog ginčijamais sprendimais buvo pažeistas tuo metu galiojęs Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Teismas laikė pagrįstu trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. P. K. teisių perėmėjos N. K. argumentą, kad buvo būtina ne tik pranešti apie rengiamą detalųjį planą, bet ir derinti jį su greta esančio ir tuo metu naudojamo žemės sklypo bei nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo savininku J. P. K. Teismas nustatė, kad J. P. K. nebuvo pranešta apie detaliojo plano, kuriuo buvo planuojama ir naujo namo statyba greta esančiame sklype, rengimą, o, įvertinęs tai, kad J. P. K. buvo kitos valstybės pilietis, nekalbantis ir neskaitantis lietuvių kalba, jo gyvenamoji vieta buvo nurodyta Rusijos Federacijoje, laikė, jog viešas paskelbimas vietinėse visuomenės informavimo priemonėse negali būti laikomas pakankamu pranešimu užsienio valstybės piliečiui. Be pirmiau nurodytų pažeidimų, konstatavęs, kad ginčijamais sprendimais buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 8 punkto, 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, 20 straipsnio 8 dalies, Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 12, 28, 33, 34, 38, 40, 53, 58 punktų, Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 2.3, 2.4 punktų, taip pat Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 2, 7 punktų reikalavimai, teismas sprendė, kad ginčijamų sprendimų dalys, susijusios su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimu bei 196 kv. m valstybinės žemės prijungimu ir pardavimu, prieštarauja įstatymams bei poįstatyminiams aktams ir kartu pažeidžia ieškovės bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teises. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę atkurti pažeistas teises ir leisti jai išsipirkti iš valstybės 196 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį, laikydamas, kad jis pareikštas ne tam atsakovui, nes Kauno miesto savivaldybė nesprendžia klausimų dėl valstybinės žemės išsipirkimo. Dėl ieškinio senaties termino teismas sprendė, kad ieškovė šio termino nepraleido, nes į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovei būtų buvę tinkamai pranešta apie ginčijamų sprendimų priėmimą ir kad ji žinojo ar turėjo žinoti apie atsakovo priimtus sprendimus ir šių turinį. Be to, vertindamas, kad ieškovei apie ginčijamus sprendimus tapo žinoma tik 2005 metais, teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme, Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, susijusių su individualiu administraciniu aktu, netaikomas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 3 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir trečiojo asmens J. E. A. apeliacinius skundus atmetė. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo J. E. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 3 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškinių, kuriais buvo ginčijami individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai ir prašoma įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, turinys patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas teismingas administraciniam teismui, todėl šią bylą išnagrinėję bendrosios kompetencijos teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, ir tai yra absoliutus skundžiamų teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

2. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė detalųjį planavimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, taip pat Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai laikė, kad ginčo teritorija negalėjo būti dalijama. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įrašytas į Respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Tokiems objektams taikoma nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinė apsauga. Griežtesnis apsaugos režimas nustatomas tik objektams, paskelbtiems saugomais. Nurodytas gyvenamasis namas nepaskelbtas saugomu.

3. Teismų argumentas, kad ji (kasatorė) nesinaudojo 196 kv. m žemės sklypo plotu, ir šis plotas galėjo būti parduotas ir ieškovei, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, o išvada, kad valstybinę žemę buvo galima prijungti tik suplanavus ir įregistravus valstybinės žemės sklypą ir tik prie suformuoto bei įregistruoto žemės sklypo, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant Vyriausybės 1999 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 692 nuostatas (5, 7.1 ir 7.2 punktus). Toks teismų aiškinimas reiškia, kad turi būti atliktas dvigubas teritorijų planavimas, tačiau tai užimtų gerokai daugiau laiko ir pažeistų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Be to, priešingai nei nurodė teismai, tik savivaldybės turi teisę vykdyti teritorijų detalųjį planavimą, ir tik suformavus žemės sklypo ribas detaliuoju planu, spręstinas klausimas dėl konkrečios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Dėl to atsakovas Kauno miesto savivaldybė turėjo teisę miesto teritorijoje spręsti klausimą dėl laisvo valstybinės žemės sklypo pardavimo.

4. Bylą nagrinėję teismai, įvertindami tik ieškovės atstovių paaiškinimus ir tik jai naudingus įrodymus bei visiškai nepasisakydami dėl daugelio byloje esančių oficialiųjų rašytinių įrodymų, turinčių didesnę įrodomąją galią, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Šis pažeidimas lėmė nepagrįstą teismų išvadą dėl ieškovės klaidinimo, organizuojant detalųjį žemės sklypo planavimą. Byloje esančių oficialiųjų rašytinių įrodymų analizė, kasatorės teigimu, vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė žinojo visas detaliojo planavimo aplinkybes, ir, pasirašydama dokumentus, sutiko su visomis sąlygomis, taip pat ir detaliuoju planu. Netinkamas įrodymų vertinimas lėmė ir nepagrįstą teismų išvadą dėl Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 12 punkto, kuriame nustatytas žemės naudotojų ar valdytojų susitarimo kartu organizuoti planavimą reikalavimas, pažeidimo. Byloje esantys joje dalyvaujančių asmenų pasirašyti prašymai, kuriuose šie įvardyti organizatoriais ar pareiškėjais, kasatorės teigimu, neginčijamai patvirtina nurodytą susitarimą. Kitokių dokumentų ir negalėjo būti pateikta. Dėl šių priežasčių visiškai nepagrįsti ir teismų nurodyti pažeidimai, kad su ieškove nebuvo sudaryta susitarimo dėl planavimo, kad ji nedalyvavo detaliojo plano rengimo procese ir pan.

5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad nepraleistas ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams pareikšti. Faktą, kad ieškovė žinojo apie detaliojo plano patvirtinimą dar 2001 m. spalio mėnesį, patvirtina jos parašai detaliajame plane. Be to, pagrindinis reikalavimas šioje byloje buvo dėl administracinių aktų nuginčijimo, todėl, sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimą, turėjo būti taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas vieno mėnesio senaties terminas.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens kasacinio skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybė, nurodydama, kad palaiko kasaciniame skunde išdėstytus motyvus ir reikalavimus, prašo kasacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė R. A. Petraitienė prašo trečiojo asmens kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad tik vienas iš jos pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniais teisės aktais, kurių teisėtumas ginčijamas nagrinėjamoje byloje, todėl joje kilęs ginčas nėra visiškai administracinio pobūdžio ir toks ginčas pagal CPK 26 straipsnio 2 dalies nuostatas bei suformuotą teismų praktiką teismingas bendrosios kompetencijos teismams (CPK 26 straipsnio 3 dalis). Nesutikimą su kitais kasacinio skundo argumentais, pažymėdama, kad jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, ieškovė grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisė normas bei nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų.

Nagrinėjamoje byloje esminiu laikytinas klausimas, ar Kauno miesto savivaldybės valdyba, 2002 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 320 patvirtindama žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, nepažeidė ieškovės (sklypo bendraturtės) teisės nusipirkti prie šio žemės sklypo besiribojančių 100 kv. m ir 96 kv. m valstybinės žemės plotų dalį.

Vienas iš teritorijų planavimo tikslų – nustatyti žemės sklypo bendraturčių teisių įgyvendinimą taip, kad būtų suderinti jų interesai dėl žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnis). Pagal šį įstatymą detalusis planavimas yra būdas sutvarkyti žemės sklypą taip, kad bendraturčiai turėtų galimybę suformuotame žemės sklype statyti atskirus gyvenamuosius namus, taip pat taip, kad prie žemės sklypo būtų prijungta valstybinė žemė, kurioje dėl jos mažo ploto negalima suformuoti naujo (naujų) žemės sklypo (sklypų) ir kt. Taigi detaliojo plano esmė yra ta, kad jis rengiamas konkrečiam žemės sklypui, nustatant sąlygas, pagal kurias šis sklypas gali būti naudojamas, nepriklausomai nuo to, kam jis nuosavybės teise priklauso planavimo metu ar priklausys ateityje. Detaliojo planavimo procesas reglamentuojamas ne tik Teritorijų planavimo įstatymo. Ginčijamų dokumentų priėmimo metu šį procesą reglamentavo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, nustačiusios detaliųjų planų rengimo, derinimo bei tvirtinimo tvarką, taip pat detaliojo planavimo proceso dalyvių santykius šiame procese. Bylos duomenimis, tiek ieškovė R. P., tiek trečiasis asmuo J. E. A. buvo ginčo žemės sklypo detaliojo planavimo proceso dalyvės. Byloje esančioje 2001 m. kovo 12 d. numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadoje yra nurodytas planavimo tikslas – atidalyti atskirą žemės sklypą ir prijungti nuomojamos žemės dalį prie naujojo žemės sklypo. Išvadoje nuodyta, kad detaliojo plano derinimo tvarka supaprastinta (Teritorijų planavimo 20 straipsnio 1 dalis). Ieškovė ir kiti planavimo organizatoriai pasirašė, kad, nesutikus su išvada, per dešimties dienų laikotarpį galima ją apskųsti Teritorijų planavimo priežiūros institucijai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nei ieškovė, nei kiti asmenys neskundė šios išvados nurodytai institucijai. Planavimo organizatoriams sutikus su išvada, dėl planavimo proceso ir procedūros buvo išduotos sąlygos detaliajam planui rengti, kurios galiojo trejus metus nuo planavimo organizatorių pasirašymo datos (Detaliųjų planų taisyklių 30 punktas). Iš detaliojo plano pagrindinio brėžinio turinio matyti, kad jame nurodyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, jos naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija. Visos institucijos, su kuriomis privalu derinti rengiamo detaliojo plano sprendinius, taip pat ir Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio atstovė sutiko su detaliojo plano sprendiniais, kad ginčo žemės sklypas bus padalytas į du atskirus sklypus. Trečiajam asmeniui J. E. A. suformuotas atskiras sklypas, kuriame numatyta gyvenamojo namo statyba, ir prie jai suformuoto sklypo (1253 kv. m) bus prijungti 100 kv. m bei 96 kv. m valstybinės žemės plotai, kuriais ji naudojasi. Žemės savininko ar nuomotojo teisė įsigyti su jam priklausančiu ar nuomojamu žemės sklypu besiribojančios laisvos valstybinės žemės plotą įtvirtinta įstatyme (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis), tačiau tam, kad būtų galima pasinaudoti šia teise, žemės savininkas privalo atlikti minėtą įstatymo nuostatą detalizuojančiuose teisės aktuose nustatytus veiksmus, būtinus nurodytai teisei įgyvendinti. Ieškovė R. A. P., būdama planavimo organizatorė, dalyvavo detaliojo planavimo procese ir pareiškė savo valią tiek dėl planavimo proceso ir procedūros, tiek dėl detaliojo plano sprendinių, pagal kuriuos 196 kv. m valstybinės žemės (atskiri 100 kv. m ir 96 kv. m plotai), besiribojančios su trečiajam asmeniui J. E. A. formuojamu nauju žemės sklypu, bus prijungta prie šio sklypo. Tokį savo sutikimą ieškovė, taip pat valstybinių institucijų atstovai ir kiti asmenys išreiškė pasirašydami detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytais veiksmais ieškovė savo valia atsisakė teisės įsigyti dalį valstybinės žemės ir šią teisę perleido trečiajam asmeniui J. E. A. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija, nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis, kad ieškovė nebuvo detaliojo planavimo organizatorė, nedalyvavo detaliojo plano rengimo procedūrose, detaliojo planavimo dokumentus pasirašė namuose ir savo parašais neišreiškė sutikimo su detaliojo plano sprendiniais ir todėl, miesto valdybai patvirtinus sklypo detalųjį planą, buvo pažeistos ieškovės teisės įsigyti dalį valstybinės žemės, konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus Kauno miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 1366 ir vėliau šį iš dalies pakeitusį 2002 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 320, kuriais buvo įgyvendinta trečiojo asmens J. E. A. teisė įsigyti su jai priklausančiu žemės sklypu besiribojančios laisvos valstybinės žemės plotus, pažeidžiančiais ieškovės R. P., kaip žemės sklypo bendraturtės, teisę įsigyti šių valstybinės žemės plotų dalį ir juos panaikinti.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyti detaliojo planavimo proceso pažeidimai yra formalaus pobūdžio. Teismų procesiniuose sprendimuose išvardyti pažeidimai (Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo reikalavimų nesilaikymas, neatitiktis Detaliųjų planų taisyklėms ir kt. norminiams aktams) neturėjo įtakos ieškovės teisei įsigyti dalį valstybinės žemės, nes ieškovė šios teisės, minėta, atsisakė trečiojo asmens J. E. A. naudai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti, kad viešasis interesas reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), dėl nurodytų pažeidimų plačiau nepasisako.

Bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose teigiama, kad detalusis planas privalėjo būti suderintas ir su gretimo žemės sklypo naudotoju – trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus, J. P. K., gyvenančiu Rusijos Federacijoje. Teismai pripažino esminiu pažeidimu tai, kad J. P. K. nebuvo pranešta apie detaliojo plano rengimą, o viešo paskelbimo apie atliekamo detaliojo planavimo procedūras vietinėse visuomeninėse informavimo priemonėse nelaikė tinkamu pranešimu užsienio valstybės piliečiui. Teisėjų kolegija su tokiomis teismų išvadomis nesutinka. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje cituojamame Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene 34.1 punkte nustatyti alternatyvūs paskelbimo apie numatomą rengti projektą būdai: skelbiama vietinėse visuomenės informavimo priemonėse arba raštu pranešama žemės savininkams. Vienu iš šių būdų – per vietines visuomenės informavimo priemones – ir buvo paskelbta apie supaprastinta tvarka rengiamą ginčo žemės sklypo detalųjį planą.

Teismai konstatavo, kad detalusis planas buvo patvirtintas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, ir šis pažeidimas lėmė tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisių pažeidimą, todėl sprendė, kad tiek ieškovės, tiek J. P. K. ieškiniai dėl savivaldybės sprendimų, kuriais patvirtintas detalusis planas, panaikinimo yra tenkintini. Su tokia teismų padaryta išvada teisėjų kolegija negali sutikti. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Asmuo, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, turi įrodyti, kad jo teisės ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (CPK 178 straipsnis). Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. P. K. ieškinyje teigė, jog jam tinkamai nepranešus apie detaliojo plano rengimą buvo pažeistos jo, kaip gretimo žemės sklypo naudotojo, teisės, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad parengtas detalusis planas ir 196 kv. m valstybinės žemės prijungimas prie J. E. A. sklypo turės neigiamos įtakos jo naudojamam žemės sklypui (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nenustatę, jog detaliojo plano sprendiniais yra pažeistos ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisės, tačiau patenkinę jų pareikštus reikalavimus, pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos pagrindą, konstatuodama, kad nustatyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai lėmė neteisėtų sprendimo bei nutarties byloje priėmimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti trečiojo asmens J. E. A. kasacinį skundą ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis panaikinti Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimai dėl detaliojo plano patvirtinimo bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, ir, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, priimti naują sprendimą – byloje pareikštus ieškinius, nenustačius ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisių pažeidimo, atmesti.

Priėmusi tokį sprendimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jų nagrinėjimas neturi reikšmės materialinės ir procesinės teisės normų, kurių pažeidimas lėmė nurodyto sprendimo priėmimą, aiškinimui ir taikymui.

Kasaciniame skunde trečiasis asmuo J. E. A. prašo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos duomenimis, J. E. A., paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 100 Lt, o paduodama kasacinį skundą – 200 Lt žyminio mokesčio (T. 3, b. l. 3, 72). Atstovavimo išlaidų turėjimą ir jų dydį pagrindžiančių duomenų nepateikta. Patenkinusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį trečiojo asmens J. E. A. prašymą tenkina ir priteisia jai iš ieškovės R. A. P. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais N. K. (J. P. K. teisių perėmėjos) lygiomis dalimis 300 Lt (t. y. po 150 Lt iš kiekvieno) už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 3 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškovės R. A. P. ieškinys ir visiškai patenkintas trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. P. K. ieškinys, taip pat sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškovės R. A. P. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. P. K. ieškinius atmesti.

Sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis priimtas ieškovės ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais atsisakymas nuo dalies ieškinių reikalavimų ir civilinė byla dėl jų nutraukta, palikti nepakeistas.

Priteisti trečiajam asmeniui J. E. A. iš ieškovės R. A. P. 150 Lt ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais N. K. 150 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys