Dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. nuteistas pagal

Baudžiamoji byla Nr. 2K-208/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.3.; 1.1.9.6. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir UAB,,B“ atstovo advokato Kęstučio Švirino kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. nuteistas pagal:

BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B“ priklausančio didelės vertės (976 383,68 Lt) turto pasisavinimo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 120 MGL (15 000 Lt) bauda,

BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM sąskaitų faktūrų, darbų atlikimo aktų, kasos pajamų orderių suklastojimo ir panaudojimo padarant bendrovei didelės žalos, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 60 MGL (7500 Lt) bauda,

BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės teisės į valstybės biudžetui priklausančių didelės vertės lėšų (154 148 Lt) – PVM įgijimą UAB „B“ naudai ir prievolės šias lėšas sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimo apgaule, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 100 MGL (12 500 Lt) bauda,

BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės žalos, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 50 MGL (6250 Lt) bauda,

BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio (110 841 Lt) išvengimo apgaule UAB „B“ naudai, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 100 MGL (12 500 Lt) bauda,

BK 300 straipsnio 2 dalį dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės žalos, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 50 MGL (6250 Lt) bauda,

BK 222 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (vienas epizodas), 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (du epizodai) subendrintos apėmimo būdu, kitos – dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 160 MGL (20 000 Lt) bauda.

UAB „B“ nuteista pagal:

BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės teisės į valstybės biudžetui priklausančių didelės vertės lėšų – 154 148 Lt PVM – įgijimą ir prievolės šias lėšas sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimo apgaule 300 MGL (37 500 Lt) bauda,

BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės žalos –200 MGL (25 000 Lt) bauda,

BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio (110 841 Lt) išvengimo apgaule – 300 MGL (37 500 Lt) bauda,

BK 300 straipsnio 2 dalį dėl pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės žalos – 200 MGL (25 000 Lt) bauda,

BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (du epizodai) subendrintos apėmimo būdu, o šios su kita (pagal BK 222 straipsnio 1 dalį) – dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 400 MGL (50 000 Lt) bauda.

Iš G. Š. ir UAB,,B” solidariai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 186 378,89 Lt mokesčių nepriemokos.

Panaikintas laikinas G. Š. nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, esančius,,duomenys neskelbtini“. Paliktas G. Š. nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį,,duomenys neskelbtini“, iki visiško civilinio ieškinio padengimo bei nuosprendžiu paskirtos baudos sumokėjimo.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas:

G. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl panaikinimo apgaule didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM lėšas (192 299 Lt) UAB „B“ naudai, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 200 MGL (25 000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (vienas epizodas) bei 300 straipsnio 2 dalį (du epizodai), subendrintos apėmimo būdu, kitos – dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 250 MGL (31 250 Lt) bauda.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje nurodytų aplinkybių, kad G. Š. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. birželio mėn., veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai įgijo turtinę teisę į 154 148 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, nustatyta, kad G. Š. nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. birželio mėn., veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 192 299 Lt PVM lėšų, žinodamas, kad PVM sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti atsiskaitymo dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „B“ 2002 m. rugsėjo–2004 m. gegužės mėnesių buhalterinę apskaitą ir UAB „B“ PVM deklaracijas, taip 192 299 Lt sumažindamas UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje nurodytų aplinkybių, kad G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn. patyrė didelę 154 148 Lt žalą, nustatyta, kad G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. gegužės mėn. patyrė didelę 192 299 Lt žalą.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nustatyta, kad UAB „B“ apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 154 148 Lt valstybės biudžeto lėšų. Nustatyta, kad UAB „B“ apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 154 148 Lt PVM.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoj nurodytų aplinkybių, kad G. Š. apgaule UAB „B“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 110 841 Lt pelno mokesčio, nustatyta, kad G. Š. apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno mokesčio.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje nurodytų aplinkybių, kad UAB „B“ apgaule, savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 110 841 Lt pelno mokesčio, nustatyta, kad UAB „B“ apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 110 841 pelno mokesčio.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl UAB „B“ nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo pašalinta UAB „B“ veika, padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d., ir nustatyta, kad UAB „B“ šią nusikalstamą veiką padarė nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl UAB „B“ nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo pašalinta UAB „B“ veika, padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d., ir nustatyta, kad UAB „B“ šią nusikalstamą veiką padarė nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje nurodytų aplinkybių, kad UAB „B“ nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. gegužės mėn. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, padarydama valstybės biudžetui didelę 110 841 Lt žalą, nustatyta, kad UAB „B“ 2003 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gegužės 31 d. suklastojo tikrus dokumentus – UAB „B“ metines pelno mokesčio deklaracijas bei 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. panaudojo suklastotus dokumentus, pateikdama VMI Vilniaus skyriui.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š. valstybės naudai konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 586 426,13 Lt.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį,,duomenys neskelbtini“.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos šios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:

G. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „B“ direktorius ir dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB „B“ turtą, nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nario V. R. įsigijo minėto nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus dokumentus: UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „E“, UAB,,S”, UAB,,Jor”, UAB,,O”, UAB,,Bu”, UAB,,Jul” ir UAB „Jus“ neva pardavė, o UAB „B“ iš viso nupirko prekių ir paslaugų už 1 260 598,28 Lt, ir perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „B“ finansininkams nurodydamas įtraukti juos į buhalterinę apskaitą bei nurodė pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus grynaisiais pinigais arba mokėjimo pavedimais atsiskaityti su minėtomis bendrovėmis. Kaip atsiskaitymas už neva šių bendrovių suteiktas paslaugas bei parduotas prekes iš viso iš UAB,,B“ banko sąskaitos į minėtų bendrovių banko sąskaitas mokėjimo pavedimais pervesta 1 131 568,96 Lt, o grynaisiais pagal kasos išlaidų orderius G. Š. išduota 129 029,32 Lt. Nusikalstamo susivienijimo narys E. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš UAB „E“, UAB,,S“, UAB,,Jor“, UAB,,O“, UAB,,Bu“, UAB,,Jul“ ir UAB „Jus“ banko sąskaitų mokėjimo pavedimais pervestus pinigus iš bankomatų išėmė grynaisiais, išskyrus 2004 m. birželio 1 d. į UAB „Jul“ pervestus 44 214,60 Lt, kurių E. L. neišėmė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą ir šią veiką užkardino, ir per V. R. perdavė šiuos pinigus G. Š. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš UAB „B“ finansininkų ir V. R. gautus UAB „B“ priklausančius pinigus, iš viso 976 383,68 Lt, panaudojo tiksliai nenustatytiems poreikiams ir taip, padedant asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitiems nenustatytiems to paties nusikalstamo susivienijo nariams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ priklausantį turtą – 976 383,68 Lt.

G. Š. dar iki nusikalstamos veikos pabaigos pagal kasos pajamų orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas tokius G. Š. veiksmus teisiškai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnio 1 dalis).

Taip pat G. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nusikalstamo susivienijimo nariais – asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 192 299 Lt PVM lėšų; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. gegužės mėnesio, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kasos pajamų orderius ir nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. gegužės mėnesio nurodydamas UAB „B“ finansininkams juos įtraukti į buhalterinę apskaitą realizavo, dėl to UAB „B“ patyrė didelę 1 260 598,28 Lt žalą; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, žinodamas, kad pagal UAB „E“, UAB „S“, UAB „Jor“, UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“, UAB „Jus“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai tarp šių bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė UAB „B“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti 2002 m. rugsėjo–2004 m. gegužės mėnesių PVM deklaracijas, jas pasirašė ir taip suklastojo tikrus dokumentus, pateikdamas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui minėtas PVM deklaracijas, G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. gegužės mėnesio patyrė didelę 192 299 Lt žalą; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, 2003–2004 metais, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno mokesčio; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio suklastojo tikrus dokumentus – 2002 ir 2003 metų pelno mokesčio deklaracijas, UAB „B“ finansininkams pateikus deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetui buvo padaryta didelė 110 841 Lt materialinė žala; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R. ir E. L., būdamas UAB „B“ direktorius, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2002–2004 metų UAB „B“ buhalterinę apskaitą. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB,,B“ 2002–2004 metų veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės su kasaciniais skundais nesusijusios.

UAB,,B“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji, registruota 1991 m. vasario 8 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale (registracijos Nr.,,duomenys neskelbtini“, kodas,,duomenys neskelbtini“), adresu:,,duomenys neskelbtini“, atstovaujama direktoriaus G. Š., turėjusio teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir veikusio UAB „B.“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniuje nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. birželio mėnesio, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 154 148 Lt PVM: bendrovės direktorius G. Š., V. R. pasiūlius už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei taip sumažinti UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įsigyti ir įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą bei pateikė V. R. UAB „B“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos bei prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „B“. V. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš G. Š. gautus duomenis pateikė asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, kuris nusikalstamo susivienijo nariams nurodė į faktiškai nusikalstamo susivienijimo narių valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „E“, UAB,,S“, UAB,,Jor“, UAB,,O“, UAB „Bu“, UAB,,Jul“ ir UAB „Jus“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašyti G. Š. pateiktus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei minėtų įmonių vardu surašyti atliktų darbų aktus. Tiksliai nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į UAB „S“ 5 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais įrašius žinomai melagingus duomenis apie tariamai parduotas prekes ir paslaugas bei tariamą atsiskaitymą, E. L., asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, nurodymu, nurodytuose bendrovių dokumentuose suklastojo direktorių ir vadybininkų parašus. Asmuo, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtus suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis – G. Š. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad pagal V. R. jam pateiktus dokumentus sandoriai ir atsiskaitymai pagal sandorius nėra įvykę, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė minėtas PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kasos pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyta bendra tariamai UAB „B“ pirktų prekių ir paslaugų suma – 1 010 500,08 Lt, iš kurios 154 148 Lt PVM, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „B“ finansininkams ir nurodė juos įtraukti į buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „B“ finansininkai, nežinodami, kad G. Š. pateiktose minėtų bendrovių PVM sąskaitose faktūrose ir kituose specialios apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „B“ nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti atsiskaitymo dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į buhalterinę apskaitą ir UAB „B“ 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijas, tokiu būdu 154 148 Lt sumažino UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Tokiu būdu G. Š., veikdamas bendrininkų grupe, apgaule UAB „B“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 154 148 Lt PVM.

Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už tai, kad Vilniuje, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėnesio, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, valstybės biudžetui padarydama didelę 154 148 Lt žalą: bendrovės direktorius G. Š. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras sandoriai tarp šių bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė UAB „B“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“ PVM deklaracijas. UAB „B“ finansininkams G. Š. nurodymu užpildžius UAB „B“ PVM deklaracijas, G. Š., žinodamas, kad PVM deklaracijose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė minėtas 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“ PVM deklaracijas ir taip suklastojo tikrus dokumentus. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė UAB „B“ finansininkams pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“ PVM deklaracijas su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „B“ finansininkams pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. PVM deklaracijas, G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn. patyrė didelę 154 148 Lt žalą.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. birželio mėn., veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno mokesčio: bendrovės direktorius G. Š., V. R. pasiūlius už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei tokiu būdu sumažinti UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, sutiko tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įsigyti ir įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą bei pateikė V. R. UAB „B“ rekvizitus ir nurodė, kokios prekės ir paslaugos turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „B“. V. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš G. Š. gautus duomenis pateikė asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, kuris V. R. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams nurodė į faktiškai nusikalstamo susivienijimo narių valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „E“, UAB „S“, UAB „Jor“, UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“, UAB „Jus“ vardu įsigytus PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašyti G. Š. pateiktus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei šių įmonių vardu surašyti tariamai atliktų darbų aktus bei kasos pajamų orderius apie tariamai gautą atsiskaitymą bei tokius duomenis įrašė pats (asmuo, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą). V. R., asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei kitiems nenustatytiems asmenims į minėtus dokumentus įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „B“ parduotas prekes ir paslaugas, E. L. asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, nurodymu šiuose dokumentuose suklastojo minėtų įmonių direktorių ir vadybininkų parašus. Asmuo, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, tęsdamas nusikalstamą veiką, šiuos suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis G. Š. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiklą ir žinodamas, kad jam pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir prie jų pateiktuose kituose dokumentuose nurodytos įmonės UAB „B“ jokių paslaugų ar prekių nepardavė, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 5 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą su atliktų darbų aktu, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 4 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo nurodyta bendra tariamai UAB „B“ pirktų paslaugų ir prekių suma – 1 260 598,28 Lt ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „B“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą bei metines pelno mokesčio deklaracijas. UAB „B“ finansininkai įtraukė juos į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir 2003 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. birželio 1 d. UAB „B“ 2002 ir 2003 metų pelno mokesčio deklaracijas, taip 110 841 Lt sumažindami valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, bei šias deklaracijas 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Vilniaus apskrities VMI apgaule pagal UAB „B“ pateiktas pelno mokesčio deklaracijas gavus iš UAB „B“ 110 841 Lt mažesnį pelno mokestį, G. Š., veikdamas bendrininkų grupe, apgaule UAB „B“ naudai panaikino turtinę prievolę, t. y. į valstybės biudžetą nesumokėjo 110 841 Lt pelno mokesčio.

Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, 2003 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gegužės 31 d., veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus – UAB,,B“ metines pelno mokesčio deklaracijas bei 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. panaudojo suklastotus dokumentus, pateikdama VMI Vilniaus skyriui: bendrovės direktorius G. Š. nuo 2003 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais sandoriai tarp šių bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė UAB „B“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti UAB „B“ 2002 ir 2003 metų pelno mokesčio deklaracijas. UAB „B“ finansininkams G. Š. nurodymu užpildžius UAB „B“ metines pelno mokesčio deklaracijas, G. Š., žinodamas, kad metinėse pelno mokesčio deklaracijose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė minėtus dokumentus ir taip suklastojo tikrus dokumentus. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė UAB „B“ finansininkams pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2002 ir 2003 metų pelno deklaracijas su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „B“ finansininkams 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2002 metų ir 2003 metų pelno mokesčio deklaracijas, panaudojo suklastotus dokumentus.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį UAB „B“ nuteista už tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn., veikdama vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: G. Š., veikdamas bendrininkų grupe su nusikalstamo susivienijimo nariais – asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R. ir E. L., būdamas UAB „B“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2002–2004 metų laikotarpio UAB „B“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės 31 d., žinodamas, kad tarp UAB „B“ ir UAB „E“, UAB,,S“, UAB,,Jor“, UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“ bei UAB „Jus“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „B“ buhalterinę apskaitą įtraukė V. R. ir E. L. suklastotus ir pateiktus: UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tariamai minėtų įmonių UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei atliktą apmokėjimą. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „B“ 2002–2004 metų veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis:

jis pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B“ didelės vertės (976 383,68 Lt) turto pasisavinimo; nuspręsta iš jo konfiskuoti valstybės naudai iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 586 426,13 Lt; nuspręsta panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, ir palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį;

dėl juridinio asmens UAB „B“ nuteisimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Teismų išvados, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį UAB,,B“ turtą iš viso už 976 383,68 Lt, nepagrįstos. Turto pasisavinimo būtini subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia ir tikslas pasisavinti (paimti į savo nuosavybę kaip savą) svetimą turtą. Nesant tikslo pasisavinti, nebus visų turto pasisavinimo nusikaltimo požymių.

Iš BK 20 straipsnio nuostatų išplaukia, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės, jog juridiniam ir fiziniam asmeniui gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė tik už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo. Tačiau šioje byloje juridinis asmuo pagrįstai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB,,B“ didelės vertės (976 383,68 Lt) turto pasisavinimo nenuteistas.

BK 20 straipsnio 2 dalies privaloma sąlyga,,nusikalstama veika padaroma juridinio asmens naudai arba interesams“ reiškia, kad fizinis asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, siekia materialinės ar kitokios naudos juridiniam asmeniui, kuriam jis dirba, arba veikia juridinio asmens, kuriam jis dirba, interesams. Juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepriklauso nuo to, ar juridinis asmuo realiai gavo naudos.

Aptariama BK 20 straipsnio 2 dalies privaloma sąlyga,,fizinio asmens nusikalstama veika padaroma juridinio asmens naudai arba interesams“, kasatoriaus manymu, nesuderinama su jam inkriminuoto turto pasisavinimo subjektyviaisiais požymiais: kad asmuo tyčia svetimą turtą paimtų į savo nuosavybę kaip savą (pasisavintų), bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti suprasdamas, kad neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę, numatydamas, kad savo veiksmais savininkui ar jo teisėtam valdytojui padarys turtinės žalos, ir to norėdamas. Kasatorius nurodo, kad jo elgesio motyvų ir tikslų ignoravimas lėmė nepagrįstą ir neteisėtą veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B“ priklausančio, kasatoriaus žinioje buvusio didelės vertės turto pasisavinimo, sukliudė jo veiką atskirti nuo kitų nusikaltimų.

Apeliaciniame nuosprendyje suformuluota išvada apie kasatoriaus savanorišką atsisakymą pabaigti nusikaltimą yra klaidinga, nepagrįsta, šališka, nes ji patvirtina ne jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikaltimą – turto pasisavinimą, o jo parodymus, kad pinigus, kuriuos atnešdavo V. R., jis panaudodavo bendrovės reikmėms, tik tai darė pažeisdamas įstatymus, nes neįformindavo kasos operacijų, t. y. nebuvo išrašyti kasos pajamų orderiai apie įneštas į kasą lėšas, susigrąžintas iš V. R. Teismo konstatuota aplinkybė, kad jis savo noru, niekieno neverčiamas įneša į bendrovės kasą 240 000 Lt grynaisiais (teismas tai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką), o po to dar iš UAB „B“ banko sąskaitos 2004 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimu UAB „Jul“ perveda 44 214,60 Lt pagal paskutinę suklastotą PVM sąskaitą faktūrą (pagal tokią logiką išeitų, jog jis vėl pradėjo daryti nusikalstamą veiką), paneigia nuosprendyje daromą prielaidą apie savanorišką atsisakymą baigti nusikaltimą.

Kasatorius nurodo, kad byloje nebuvo tiriamos jo nurodytos aplinkybės, jog V. R. atneštus pinigus jis panaudodavo bendrovės reikmėms. Taigi visose bylos proceso stadijose buvusi išankstinė, siauros apimties ir tik kaltinimo patvirtinimo krypties šališka nuostata tiriant ir vertinant įrodymus, taip pat prieštaringų išvadų pateikimas apeliaciniame nuosprendyje yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

UAB „B“ įgaliotas atstovas advokatas S. A. Jankauskas teisme parodė, kad jis (kasatorius) kaltinime nurodytas veikas padarė UAB „B“ naudai. Bendrovės akcininkai net nereiškė jam civilinio ieškinio. UAB „B“ ieškinys atsirado tik teismams nepagrįstai sukūrus teisinę situaciją, kai įsigaliojo apeliacinis nuosprendis, kuriuo pripažinta, jog jis pasisavino UAB „B“ 586 426,13 Lt. Tuo faktiškai sukurta nuteistojo UAB „B“ teisė iš jo (kasatoriaus) reikalauti sugrąžinti šią sumą bendrovei ir įtvirtintos prejudicinės teisės, t. y. teismo nustatyti faktai – visi pagrindai civiliniam ieškiniui tenkinti – kalti veiksmai, padarytos žalos dydis, priežastinis ryšys, kurie civilinėje byloje nebus iš naujo nustatinėjami (CK 6.246–6.249 straipsniai). Greta to nuspręsta, kad iš jo turi būti konfiskuota valstybės naudai 586 426,13 Lt, kurie pagal tą patį nuosprendį pripažinti pasisavintais iš UAB „B“. Antra vertus „...pavogtas ar kitokiu nusikalstamu būdu užvaldytas svetimas turtas netampa kaltininko nuosavybe ir turi būti grąžintas savininkui. Jei vagystės, plėšimo ar kito panašaus nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kokių nors priežasčių dingsta, tai kaltininkas nukentėjusiam asmeniui turi atlyginti padarytą žalą“ (kasacinė byla Nr. 2K-486/2006). Trečia vertus, teisinio reglamentavimo ypatumas yra tas, kad šiuo metu konfiskuotas turtas nebegali būti grąžintas teisėtam savininkui arba iš konfiskuoto turto nebegali būti atlyginama nukentėjusiajam padaryta žala. Todėl galima suprasti, kad, įvertinusi faktinę ir realią nuosprendžiais sukurtą teisinę situaciją bei gindama savo interesus, po apeliacinio nuosprendžio įsigaliojimo UAB „B“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl nusikalstamais veiksmais padarytos 586 426,13 Lt žalos atlyginimo iš kasatoriaus. Sukurta situacija, kai visų pirma nuspręsta konfiskuoti jo turtą, o antra, kai sudaryti visi pagrindai civiliniam ieškiniui tokiai pačiai sumai tenkinti, neteisėta, nes didelė pinigų suma būtų išieškota iš kasatoriaus du kartus ir taip būtų iškreipta turto konfiskavimo esmė ir paskirtis (2004 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 2K-270/2004; 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-486/2006).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš pateiktų UAB „B“ pareiškimo ir neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo bei kasos pajamų orderio kvito matyti, jog UAB „B“ „civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškia, nes G. Š. žalą atlygino ir bendrovė turtinių pretenzijų jam neturi, todėl kaltinamojo turto konfiskavimas netaikytinas“. Apeliacinė instancija padarė priešingą išvadą, jog,,UAB „B“ civilinio ieškinio byloje nepareiškė motyvuodama tuo, jog G. Š. žalą bendrovei yra atlyginęs darbais, piniginėmis lėšomis, įranga, įrenginiais ir kt. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „B“ naudojama neva už G. Š. lėšas įmonei nupirkta įranga ir įrenginiai neįtraukti į įmonės balansą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“ turtas“. Išvada neteisėta ir nepagrįsta, nes skolininkas tokiu būdu galėjo įvykdyti prievolę, jei kreditorius tam neprieštaravo (CK 6.39 straipsnis); antra, turto savininkas geriausiai nusprendžia, ar jis yra atgavęs turtą; trečia, gauto ir priimto turto bendrovėje neįrašymas į įmonės balansą neturi įtakos nuosavybės teisės atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui ir gali byloti tik apie nepakankamai rūpestingai tvarkomą turto apskaitą (balansą); ketvirta, jo kaltė, kad perduotas turtas neįtrauktas į įmonės balansą, nenustatyta, todėl jis ir negali būti baudžiamas dėl juridinio asmens neveikimo.

Už jo padarytą nusikalstamą veiką netinkamai taikyta baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui. UAB „B“ nuteista nuosprendžiuose visiškai nevertinus juridinio asmens steigimo dokumentų, jų pagrindu priimtų atitinkamų vidaus dokumentų, valdymo struktūros, jos organų funkcijos ir kompetencijos, nepateikus absoliučiai jokių įrodymų ir motyvų, kuriais būtų pagrįstas kasatoriaus – įmonės vadovo nusikalstamos veikos įvertinimas ne tik kaip savarankiškas poelgis, o natūralus rezultatas, nulemtas įmonės veiklos „nusikalstama“ strategija. Nuosprendžiuose nepasisakyta apie kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos ryšį su BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais požymiais „juridinio asmens naudai arba interesais“. Apsiribota vien teiginiu, kad jis veikė UAB „B“ naudai ir interesais. Jei sąvoka „naudai“ inkriminuotų nusikaltimų požiūriu gali būti suprantama iš inkriminuotų kaltinimų esmės, tai kaltinimo sąvokos,,juridinio asmens interesais“ turinys nuosprendžiuose net nepaliečiamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 pabrėžta, kad BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dar nereiškia, jog už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. Spręsdami, ar juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, teismai kiekvienu atveju turi įvertinti, ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamą veiką padariusių savo darbuotojų ar atstovų veiklą, ėmėsi pakankamų nusikalstamų veikų prevencijos priemonių, buvo įdiegęs atitinkamų standartų veikloje laikymosi programą ir kt. Kitaip tariant, pagrindinės bylai reikšmingos aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos kaip sudarančios juridinio asmens atsakomybės įrodinėjimo dalyką, nebuvo tiriamos. Dėl to ir negalėjo būti motyvuotų išvadų, susijusių su faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio toks teismo nuosprendis turi būti panaikintas (BPK 305 straipsnio l dalies 2, 3 punktai, 20 straipsnio 3, 5 dalys).

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad šioje byloje fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai glaudžiai susiję, juridinio asmens nuteisimas visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, be to, dėl to pažeista ir kasatoriaus teisė į gynybą.

Nuteistosios UAB,,B“ atstovas advokatas K. Švirinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis nuspręsta: iš G. Š. konfiskuoti valstybės naudai iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 586 426,13 Lt; panaikinti G. Š. laikiną nuosavybės teisių apribojimą į butą, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą ir dėl šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą. BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kurios tikslai nėra tapatūs bausmės tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-270/2004 pažymėjo, kad,,turto konfiskavimas neteko bausmės savybių. Savo esme jis priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, kadangi paimama tik tai, kas neteisėtai gauta“. Iš skundžiamo nuosprendžio darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinis teismas G. Š. turto konfiskavimą taikė dėl to, jog šis padarė veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, taip UAB „B“ padarydamas turtinę žalą.

BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis įtvirtinta BK XXVIII skyriuje, reglamentuojančiame nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Padarant bet kurią nusikalstamą veiką, numatytą šiame skyriuje, praktiškai visada yra padaroma turtinė žala asmeniui – nukentėjusiajam arba civiliniam ieškovui. Toks asmuo dėl nusikalstamos veikos netenka tam tikro savo turto, kuris privalo būti grąžintas teisėtam savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 4 d. nutartyje Nr. 2K-486/2006 pažymėjo: „Jei vagystės, plėšimo ar kito panašaus nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kitokių priežasčių dingsta, tai kaltininkas nukentėjusiajam asmeniui turi atlyginti žalą“. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai kaltininko pagrobto turto nepakanka nukentėjusio asmens civiliniam ieškiniui patenkinti, turto konfiskavimas neturėtų būti taikomas. Iš to išplaukia, kad turto konfiskavimas neturėtų būti taikomas ir tuo atveju, jeigu pagrobto turto vertė yra lygi civilinio ieškinio reikalavimams, nes pagrindinė turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis – kad nusikaltęs asmuo iš padarytos nusikalstamos veikos negautų jokios materialinės naudos. Taigi darytina išvada, kad tiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas turtas, kurį teisėtas savininkas prarado ne savo valia, t. y. dėl nusikalstamų kito asmens veikų, nepatenka į konfiskuotino turto turinį.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kasatorius laikėsi pozicijos, kad nuteistasis G. Š. piniginėmis lėšomis, įrenginiais, įrengimais bei atliktais darbais grąžino kasatoriui nusikalstama veika pasisavintas pinigines lėšas, įskaitant ir skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotą sumą. Todėl kasatorius nereiškė ieškinio G. Š. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.39 straipsnio 2 dalį skolininkas gali įvykdyti prievolę ir kitokiu būdu, jeigu kreditorius neprieštarauja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius sutiko, kad G. Š. įvykdytų prievolę grąžinti pinigines lėšas kitokiu būdu, o tai ir buvo padaryta. Iš to išplaukia, kad kasatoriaus patvirtinimas apie turto grąžinimą yra laikytinas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad G. Š. grąžino nusikalstama veika iš kasatoriaus pasisavintas pingines lėšas, nes tik pats turto savininkas gali pasakyti, ar jis atgavo savo turtą (nepriklausomai nuo jo formos), ar ne.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už G. Š. lėšas įmonei nupirkta įranga ir įrenginiai nėra įtraukti į įmonės balansą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“ turtas, nepagrįsta ir prieštaraujanti įstatymams, nes nei CK 4.47 straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato, kad nuosavybės atsiradimo teisinis pagrindas yra turto įrašymas į juridinio asmens balansą, o to nepadarius nuosavybės teisė yra prarandama. Priešingai, turto įrašymas į įmonės balansą yra tik formalus veiksnys, niekaip negalintis turėti įtakos nuosavybės teisės atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Be to, byloje yra rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad G. Š. grąžino iš kasatoriaus pasisavintas pinigines lėšas. Taigi kasatorius tvirtina, kad teismas, konfiskuodamas tokią pat 586 426,13 Lt sumą, G. Š. nubaudė du kartus. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, pagal kurią patenkinus civilinį ieškinį ir iš nuteistojo papildomai konfiskavus patenkinto civilinio ieškinio dydžio pinigų sumą yra iškreipiama turto konfiskavimo esmė ir paskirtis (2004 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 2K-270/2004; 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-486/2006). Vadovaujantis konstituciniu teisėtų lūkesčių principu, akivaizdu, kad turto konfiskavimo esmė ir paskirtis yra iškreipiama ir tuo atveju, kai nuteistasis iki nuosprendžio priėmimo grąžina turtą ir teismas skiria turto konfiskavimą, lygų grąžinto turto vertei.

Kadangi skundžiamu nuosprendžiu kasatoriui pripažinta teisė iš G. Š. reikalauti sugrąžinti 586 426,13 Lt, todėl UAB „B“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl nusikalstamais veiksmais padarytos 586 426,13 Lt žalos atlyginimo. Teismas nustatė G. Š. kaltus veiksmus, žalos dydį, priežastinį ryšį, taigi, remiantis teismo nustatytais prejudiciniais faktais, yra visi pagrindai civiliniam ieškiniui tenkinti. Teismui patenkinus ieškinį, o šioje byloje nepanaikinus paskirto turto konfiskavimo, G. Š. bus nubaustas du kartus, taip iškreipiant turto konfiskavimo esmę ir paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismo konfiskuota 586 426,13 Lt suma fizinio asmens atveju laikytina didele. Civilinėje byloje kasatoriui prisiteisus tokią pat sumą iš G. Š., atsižvelgiant į tai, kad iš konfiskuoto turto išieškoma paskiausiai, būtų pažeisti kasatoriaus interesai ir netgi apribota konstitucinė teisė į savo teisėtą nuosavybę. Šiame skunde minėta, kad konfiskuota 586 426,13 Lt suma yra piniginės lėšos, kurių kasatoriui negrąžino G. Š. Šios lėšos teisėtai priklauso kasatoriui, o ne valstybei. Dėl to šioje byloje visų pirma turi būti ginami kasatoriaus interesai. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nuo kurios skundžiamas nuosprendis nukrypo. 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendyje (Nr. 1A-382/2006) teismas konstatavo, kad „... tarp baudžiamojo ir civilinio proceso normų dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo vykdymo tvarkos ir eilės – yra tam tikrų prieštaravimų. Tačiau net ir vykdant turto konfiskavimą CPK nustatyta tvarka, dėl jau išvardytų procedūrų ieškant kito nuteistojo turto realiai teismo priteisto žalos atlyginimo išieškojimas užsitęstų, gali kilti neaiškumų ir dėl CPK ir BPK normų kolizijos. Tuo tarpu nagrinėjamoje R. D. byloje panaikinus nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo, priteistas žalos atlyginimas iš karto galėtų būti išieškomas iš to paties turto, kuriam šioje byloje taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (areštas)“. Teismas papildomai konstatavo, kad tokiu atveju turto konfiskavimas aiškiai prieštarauja nukentėjusiojo, civilinio ieškovo interesams. Tokia praktika atitinka ir tarptautinės baudžiamosios teisės normas. Štai Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 77 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad teismas gali skirti turto konfiskavimą,,...nepažeidžiant trečiųjų asmenų bonafide teisių“. Analogiškos nuostatos numatytos ir 109 straipsnio l dalyje.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, G. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas motyvuojant turto konfiskavimo paskyrimu. Atsižvelgiant į tai, kad turto konfiskavimas G. Š. skirtas nepagrįstai ir neteisėtai, laikytina, kad nėra BPK 151 straipsnyje numatytų laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindų.

Atsiliepimu į nuteistojo G. Š. ir nuteistos UAB,,B“ atstovo advokato K. Švirino kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras D. Raulušaitis prašo nuteistosios UAB,,B“ atstovo kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti, o nuteistojo G. Š. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta, kad vienas nuteistasis negali paduoti kasacinio skundo dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kito nuteistojo atžvilgiu, tačiau, pagal analogiją aiškinant BPK 367 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paisant teisinio reguliavimo proporcingumo ir nuoseklumo principų, darytina išvada, kad jei nuteistojo gynėjui, siekiančiam paduoti kasacinį skundą, būtinas raštu išreikštas ginamojo sutikimas, tai kartu negali būti tokio teisinio reguliavimo, kai vienas nuteistasis turėtų teisę paduoti kasacinį skundą kito nuteistojo atžvilgiu, neturėdamas jokių pastarojo įgaliojimų. Kadangi nuteistosios UAB,,B“ atstovo ir dalis nuteistojo G. Š. kasacinio skundo paduota dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kito nuteistojo atžvilgiu, o tai visai neturi įtakos paties kasatoriaus teisinei padėčiai, UAB,,B“ atstovo kasacinis skundas ir dalis nuteistojo G. Š. kasacinio skundo nenagrinėtini.

G. Š. nepagrįstai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada apie jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad turto pasisavinimas tęsėsi nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, kai jis paaiškėjo ir buvo nutrauktas teisėsaugos institucijų veiksmais, tačiau nuteistasis dar iki nusikalstamos veikos pabaigos pagal kasos pajamų orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą veiką. Aptartos bylos aplinkybės nustatytos nepažeidžiant BPK reikalavimų, tokių pažeidimų nenurodo ir kasatorius. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl nustatytų aplinkybių vertinimo kaip savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką. Šie motyvai yra pagrįsti. Kasacinio skundo teiginys, kad 240 000 Lt įnešimas į UAB „B“ kasą patvirtina kasatoriaus nuostatą pinigus grąžinti bendrovei, laikytinas teisingu tik dėl 240 000 Lt grąžinimo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad aptariama aplinkybė kaip nors pagrindžia ir kitų iš UAB „B“ pasisavintų pinigų grąžinimą įmonei. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad aptariamos bylos aplinkybės patvirtina ne jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, o jo parodymus apie pinigų grąžinimą įmonei. Negalima gretinti bylos įrodymų, kuriais remiantis nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės, ir sprendimo tas aplinkybes kvalifikuoti pagal vieną ar kitą BK straipsnį.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo tiriamos aplinkybės, jog pinigus, kuriuos jam atnešdavo V. R., jis panaudodavo bendrovės reikmėms. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kritiškai vertina kaltinamojo parodymus, jog pagal fiktyvias PVM sąskaitas faktūras gautą UAB „B“ turtą 1 216 383,68 Lt jis panaudojo bendrovės reikmėms, ir pateikia išsamius tokio vertinimo motyvus. Su šiais motyvais nesutikti nėra pagrindo. Prokuroras apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies neskundė. Kasatorius minėto nuosprendžio apeliacine tvarka apskritai neskundė. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas minėtų klausimų nenagrinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad šios įsiteisėjusio nuosprendžio dalies skųsti negalima (BPK 367 straipsnio 3 dalis) ir ši kasacinio skundo dalis turi būti atmesta.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai konfiskavo jo turtą. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Pripažinęs G. Š. kaltu dėl didelės vertės UAB „B“ turto pasisavinimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas privalėjo tokiu būdu gautus pinigus konfiskuoti, nes jie laikytini gautais iš nusikalstamos veikos. Kasatorius nepagrįstai kritikuoja teismo išvadą, kad UAB „B“ naudojama neva už G. Š. lėšas įmonei nupirkta įranga ir įrenginiai nėra įtraukti į įmonės balansą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“ turtas. Vadovaujantis CK 4.37 straipsnio l dalimi, nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Disponavimą civilinės teisės teorija apibrėžia kaip teisę nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Atlikti minėtus veiksmus galima tik su tokiais daiktais, kurie priklauso savininkui. Vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 22 straipsnio nuostatomis, visas paskutinę finansinių metų dieną įmonės turėtas turtas turi būti nurodomas balanse. Akivaizdu, kad įmonė gali disponuoti tik tokiu turtu, kuris įtrauktas į jos balansą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „B“ turėjo teisę nustatyti minėtų daiktų teisinę padėtį, jų teisinį likimą, pakeisti jų ekonominę būklę, tačiau tokią teisę neabejotinai turėjo G. Š. Pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisės apimtys negali priklausyti nuo to, kur laikomi daiktai ir kieno interesais jie naudojami. Neišlaiko kritikos ir kasatoriaus teiginiai, kad aptariama apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja CK 6.39 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog skolininkas gali įvykdyti prievolę tokiu būdu, kuriam neprieštarauja kreditorius. Nekvestionuojant minėtos skolininko teisės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie aptariamos prievolės įvykdymą bet kokiu būdu. Kasatorius tokių duomenų taip pat nepateikė. Vien tai, kad dalis ar visi aptariami daiktai buvo laikomi UAB „B“ patalpose, savaime dar nepagrindžia kasatoriaus teiginių apie tų daiktų perdavimą įmonei.

Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę...“

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos šios bylos aplinkybės: G. Š., būdamas UAB,,B“ direktorius, veikdamas su bendrininkais ir panaudojęs suklastotus dokumentus (neva pirko iš kitų įmonių prekių ir paslaugų), nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB,,B“ turtą – 976 383,68 Lt grynųjų pinigų.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnį akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos.

Šioje byloje akcininkai (trys, iš jų nuteistajam G. Š. priklauso 65 proc. visų akcijų balsų), steigdami UAB „B“, pasirinko tokią teisinę ūkininkavimo formą, pagal kurią bendrovės turtas yra atskiras nuo akcininkų turto: pagal savo prievoles bendrovė atsako savo turtu, o akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Pagal CK 1.102 straipsnio 1 dalį akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, taip pat kitas įstatymų nustatytas teises. Taigi akcininkui nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, suteikiančios teisę į pelno dalį (dividendus) ir į likusią turto dalį, tik likvidavus bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-202/2006, 2K-213/2006). Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-440/2005).

Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (dovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija, 11 punktas). G. Š. parodymai apie tai, kad išgryninti pinigai (beje, jis pripažino, kad apie 200 000 Lt atiteko bendrininkams) buvo naudojami pagal paskirtį, t. y. bendrovės reikmėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (beje, apeliacine tvarka nuteistasis G. Š. nuosprendžio apskritai neskundė) yra paneigti ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas šiuos G. Š. parodymus atmetė. Taigi byloje nustatyta, kad G. Š. neteisėtai užvaldė jo žinioje buvusį svetimą turtą ir turėjo realią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Kaip jau minėta, tolesni kaltininko veiksmai su tokiu turtu veikos kvalifikavimui įtakos neturi, todėl nepriklausomai nuo to, ar G. Š., užvaldydamas svetimą turtą, siekė naudos sau ar kitiems asmenims, jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėtį. G. Š. pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Dėl G. Š. savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad UAB,,B“ turto pasisavinimas tęsėsi nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, kai jis paaiškėjo ir buvo nutrauktas teisėsaugos institucijų veiksmais, tačiau nuteistasis G. Š. dar iki nusikalstamos veikos pabaigos pagal kasos pajamų orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas tokius G. Š. veiksmus teisiškai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnio 1 dalis) ir išsamiai motyvavo tokį nustatytų aplinkybių vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl G. Š. veiksmų – savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt – pagrįsti ir teisingi, todėl teisėjų kolegija nemato prasmės jų kartoti. Kasacinio skundo teiginys, kad 240 000 Lt įnešimas į UAB „B“ kasą patvirtina kasatoriaus nuostatą pinigus grąžinti bendrovei, laikytinas teisingu tik dėl 240 000 Lt grąžinimo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad aptariama aplinkybė kaip nors pagrindžia ir kitų iš UAB „B“ pasisavintų pinigų grąžinimą įmonei. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad aptariamos bylos aplinkybės patvirtina ne jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, o jo parodymus apie pinigų grąžinimą įmonei. Negalima gretinti bylos įrodymų, kuriais remiantis nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės, ir sprendimo tas aplinkybes vienaip ar kitaip teisiškai įvertinti. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad būtent dėl to, jog minėta pinigų suma dar iki nusikalstamos veikos pabaigos buvo grąžinta įmonei, šie veiksmai ir buvo teisiškai įvertinti kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad bylos duomenys (visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir kvitas) patvirtina, jog G. Š. UAB,,B“ padarytą žalą atlygino, nuteistajam netaikė turto konfiskavimo.

Šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apskundė prokuroras motyvuodamas tuo, kad byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog G. Š. UAB,,B“ nusikaltimu padarytą žalą realiai atlygino, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, prašė išieškoti iš G. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 216 383,68 Lt, nes nustatyta, kad turto pasisavinimo dalykas – pinigai – nerasti.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino prokuroro prašymą dėl nuteistojo turto konfiskavimo ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š. valstybės naudai konfiskavo iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 586 426,13 Lt. Šis teismas konstatavo, kad nuteistasis G. Š. atlygino tik 389 957, 55 Lt nusikaltimu padarytos žalos (pagal kasos pajamų orderius į UAB,,B“ kasą sumokėjo tokią sumą), o už G. Š. lėšas nupirktų įrengimų ir serviso įrangos (už 192 500 Lt) nepripažino UAB,,B“ turtu, nes šie daiktai neįtraukti į įmonės balansą.

BPK 320, 324, 326 straipsniai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą neperžengiant apeliacinių skundų ribų, t. y. patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią ir papildomai gautą medžiagą, be kita ko, nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti apeliacinės instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų. Jei kai kurios bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas ištirti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ši nuostata galioja ir apeliacinės instancijos teismui, nes bylą šis teismas nagrinėjo pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas dėl nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nuteistasis G. Š. atlygino UAB,,B“ padarytą žalą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje sprendžiant pasisavinto turto konfiskavimo klausimą esminė aplinkybė yra tai, ar nuteistasis G. Š. atlygino UAB,,B“ padarytą žalą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltininkui atlyginus nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos (kasacinės nutartys Nr. 2K-70/2005, 2K-486/2006). Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, kodėl įrengimai ir serviso įranga nebuvo įtraukti į UAB,,B“ balansą. Vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 22 straipsnio nuostatomis, visas paskutinę finansinių metų dieną įmonės turėtas turtas turi būti nurodomas balanse. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir tik ištyręs minėtas pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes padaryti atitinkamas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įvairių patalpų remontui panaudotų pinigų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės bylos aplinkybės dėl padarytos žalos atlyginimo UAB,,B“ nebuvo ištirtos. Tik jas išsamiai ištyręs ir įvertinęs teismas galės priimti teisingą sprendimą. Taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos dalį ir priimti teisingą sprendimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o tai yra pagrindas šio teismo nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu susijęs ir sprendimas panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį,,duomenys neskelbtini“, todėl ir ši apeliacinio nuosprendžio dalis naikintina.

Turtas konfiskuojamas BK 72 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiame straipsnyje nurodyta, kad konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas (72 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konfiskuoti minėtą turtą galima tik tada, kai jis realiai egzistuoja – toks turtas turi būti areštuotas. Kai konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto pasisavinimo dalyko – pinigų – natūroje nerasta, todėl pagal BK 72 straipsnio 5 dalį iš nuteistojo G. Š. galėjo būti išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-444/2005).

Dėl nenagrinėtinų kasatoriaus G. Š. skundo argumentų

Nuteistasis G. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik prokuroras.

Kasatorius nurodo, kad netinkamai baudžiamoji atsakomybė taikyta kito nuteistojo atžvilgiu – juridiniam asmeniui UAB,,B“. BPK 367 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kas gali apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjas turi teisę paduoti kasacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu pareikštai ginamojo valiai, išskyrus asmenį, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, ir nepilnametį. Taigi net ir nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjo teisę paduoti kasacinį skundą saisto ginamojo valia. Minėtose normose nenustatyta, kad vienas nuteistasis gali apskųsti kito nuteistojo atžvilgiu priimto nuosprendžio dalį. Atsižvelgdama į šias nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 367 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas išsamus, asmenų, turinčių teisę apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį, sąrašas, todėl šios normos negali būti plečiamai aiškinamos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus G. Š. skundo argumentai, kuriais ginčijama juridinio asmens UAB,,B“ baudžiamoji atsakomybė, paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š. valstybei konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 586 426,13 Lt, bei tą dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį,,duomenys neskelbtini“, ir šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Jonas Prapiestis

Vytautas Masiokas